2012 Spalio 09

Odeta Bložienė

Jaunimo nedarbas: iššūkiai ir galimybės

veidas.lt


Negaliu rasti darbo, nes neturiu patirties, o kai neturiu patirties, negaliu rasti darbo – tokiu užburtu ratu skundžiasi daugelis jaunuolių. Išties, Lietuvoje jaunimo nedarbas yra viena skaudžiausių rykščių, tačiau jo mastus ir įtaką sunku vertinti vienareikšmiškai. Visų pirma dėl to, kad pagrindinis jaunimo iki 22 metų „darbas“ yra studijuoti, įgyti profesiją, o ne žūtbūt įsidarbinti. Antra, vertinant jaunimo užimtumo rodiklius, sunku remtis tikslia statistika.

Šių metų antrojo ketvirčio Statistikos departamento apklausos duomenimis, darbo neturi 25,2 proc. jaunuolių iki 25 metų amžiaus. Darbo biržos duomenys kuklesni – 7,5 proc. Pirmuoju atveju bedarbiais laikomi tie, kurie pastarąjį mėnesį ieškojo darbo ir galėtų pradėti dirbti per dvi savaites. Antruoju – visi, kurie užsiregistravo darbo biržoje. Nors abu skaičiai nėra nenuginčijamai tikslūs, akivaizdu, kad erdvės jaunimo užimtumui didinti tikrai yra. Ne veltui šiai problemai spręsti sudaromos darbo grupės, o valdžios atstovai klausia visuomenės patarimo, kaip įdarbinti kuo daugiau jaunimo. Kodėl tai padaryti taip sunku?
Lietuvos darbdavių nuomone, aukštųjų mokyklų absolventams trūksta darbui reikalingų žinių. Eurobarometrui 2010 m. atliekant apklausą net 32 proc. šalies darbdavių nebuvo patenkinti aukštųjų universitetų auklėtinių įgytomis žiniomis bei darbui reikalingais įgūdžiais. Tai didžiausias rodiklis visoje ES, gerokai lenkiantis 8 proc. vidurkį. Pasak darbdavių, studentams labiausiai trūksta profesinių įgūdžių, taip pat – analitinių problemų sprendimo, planavimo ir organizavimo, darbo komandoje žinių.
Be to, net 77 proc. Lietuvos darbdavių patirtį laiko vienu svarbiausių veiksnių įdarbinant naujus darbuotojus. Jaunuolius paguosti gali nebent faktas, kad taip manančių darbdavių kitose Europos Sąjungos dar daugiau – devyni iš dešimties.
Kita vertus, patys darbdaviai pripažįsta nesiimantys priemonių padėčiai keisti. Tik 14 proc. jų teigė bendradarbiaujantys su aukštojo mokslo institucijomis dėl studijų programų ar jaunimo įdarbinimo galimybių, nors daugiau nei pusė mano, kad toks bendradarbiavimas yra labai svarbus ir padėtų kloti kelius suartėjimui su potencialiais darbuotojais.
Tačiau ar išties vien jaunuolių patirties bei žinių stoka ir darbdavių pasyvumas užkerta jaunimui kelią į darbą? Tiek mano asmeninė patirtis, tiek tyrimai rodo, kad didelės dalies jaunuolių maksimalizmas ir entuziazmas labiau pagrįstas noru gauti didelę algą, nei troškimu realizuoti save darbinėje veikloje. Neretai universitetų auditorijose tenka išgirsti, kad už minimalų atlyginimą dirbti neapsimoka, juk tokią sumą kas mėnesį duoda tėvai. Kiti pasiūlymų dirbti atsisako, „nes vasarą tiek daug draugų gimtadienių“, „nes dirbti prekybos centre „ne lygis“, „nes techninis darbas toks neįdomus“.
Žinoma, ne visi jaunuoliai gyvena rožinėmis svajonėmis vos baigę universitetą tapti direktoriais, o patirties stoką stengiasi kompensuoti motyvacija, entuziazmu ir išradingumu. Vienas geriausių būdų atskleisti šias savybes yra praktika, kuri ne vienam studentui tampa tramplinu į tolesnę karjerą. Lietuvoje vis dar gaji nuomonė, kad jaunuoliai per ją tik dokumentus kopijuoja ir kavą verda, tačiau toks požiūris neatitinka tikrovės. „Swedbanko“ duomenimis, praėjusiais metais penktadalis praktikantų savo praktikos vietose gavo nuolatinį darbą. Dabar, kai aukštosios mokyklos įvedė privalomą praktiką paskutiniuose kursuose, šie rodikliai, o kartu ir jaunimo užimtumo statistika, turėtų dar labiau pagerėti.
Žinoma, net ir studentams dirbti „už dyką“ nesinori, tačiau verta pasvarstyti, ar geriau kaupti patirtį bei žinias ir bandyti atskleisti save, ar sėdėti ant sofos ir skųstis, kad nesu niekam reikalingas. Praktika naudinga abiem suinteresuotoms pusėms: studentai bręsta kaip darbuotojai, darbdaviai auginasi bei turi galimybę įvertinti jaunuolį kaip galimą darbuotoją ir būsimą specialistą.
Bet kokia darbinė patirtis didina jauno žmogaus suvokimą, kad atlyginimas yra ne mokamas, o uždirbamas. Ir ne „gražiomis akimis“, o įveikiant konkurenciją darbo rinkoje, demonstruojant motyvaciją ir norą dirbti, pritaikant turimas žinias ir laipsniškai įgyjant naujų, arba pasitelkiant fizinį darbą ir pastangas.

Įkirta
Net 77 proc. Lietuvos darbdavių patirtį laiko vienu svarbiausių veiksnių įdarbinant naujus darbuotojus.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Odeta Bložienė:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...