2012 Kovo 08

Kultūra: nuo tautininkų ideologijos diktato – prie naujų meno raiškos formų

veidas.lt


Nors šiandien menininkai skundžiasi, tarpukario Lietuvoje jiems nebūtų lengviau.

Kone labiausiai visus dominantis klausimas: kurioje nepriklausomoje Lietuvoje menininkams buvo lengviau gyventi?
„Vietinės meno rinkos nespėta suformuoti nei tarpukariu, nei dabartinėje nepriklausomoje Lietuvoje. Kažin ar ji apskritai įmanoma tokioje mažoje valstybėje“, – abejoja Vytauto Didžiojo universiteto docentė, Menų fakulteto prodekanė Linara Dovydaitytė. Todėl ir tuomet, ir šiuo metu siekiantiems pragyventi iš savo meno tėra vienintelė išeitis: integruotis tarptautinėn meno rinkon.
Nors dabartinis kultūros rėmimas nėra nei pakankamas, nei kryptingas, o stokojant lėšų pirmiausia nukenčia būtent kultūros programų finansavimas, neverta idealizuoti ir 1918–1940 m. laikotarpio. Gauti paramą originaliam kūrybiniam projektui ir tada nebuvo lengva, o istorijos apie menininkus, aukojusius savo energiją ir sveikatą atsitiktiniams darbeliams, irgi daug ką pasako. Tik patys gabiausi ir atkakliausi vargingiausių socialinių sluoksnių atstovai sugebėdavo pasiekti deramą išsilavinimą ir tapti profesionaliais meno kūrėjais – dažniau tokią karjerą rinkdavosi jaunuoliai iš pasiturinčių šeimų.
O menininko padėtis ir pripažinimas tuometėje visuomenėje priklausydavo ne tiek nuo talento, kiek nuo kuriamo meno pobūdžio ir jo turinio. Oficialiai priimtino stiliaus, propaguojančio tautiškumą ir kitas valstybės politikos vertybes, atstovai turėjo pagarbų statusą: Maironis buvo vadinamas tautos vedliu, Antanas Žmuidzinavičius – tautos dvasios reiškėju. Tačiau panašios pagarbos nesulaukdavo (netgi nesiekė to) modernaus, avangardinio meno kūrėjai. Tarkim, Vytautas Kairiūkštis, su savo mokiniais atvykęs iš Vilniaus pristatyti tarptautiniu mastu pripažinto avangardinio stiliaus darbų, Kaune buvo sutiktas labai šaltai. Laikinoji sostinė okupuoto krašto dailininkų kūriniuose tikėjosi tautos vienybės ilgesio atspindžių, o išvydo vien dekonstruotos tikrovės vaizdus ir abstrakcijas… Vis dėlto šiuo metu būtent V.Kairiūkščio vardas iš lietuvių dažniausiai minimas ano laikmečio meno procesų tyrinėtojų studijose Vakarų Europoje.
Ar panašių tendencijų galėtume įžvelgti šiandien? „Ne, nes Lietuvoje nebeliko vienos vyraujančios ideologijos. Nūdienos kultūroje pastebimas taikus skirtingų ideologinių pažiūrų ir įvairiausių meno formų sambūvis. Jei lygintume su kaimynine Lenkija, sakyčiau, turime palyginti nedaug radikalių menininkų, kovojančių su politinėmis nuostatomis ar krikščionybės dogmomis. „Aukštasis“ menas, rodomas muziejuose ir galerijose, apskritai plačiąją visuomenę domina menkai: didesnio atgarsio sulaukia šiuolaikinio meno kūriniai, išeinantys už galerijos ribų. Puikus pavyzdys galėtų būti Nomedos ir Gedimino Urbonų organizuota „Protesto laboratorija“ „Lietuvos“ kino teatrui apginti“, – tvirtina L.Dovydaitytė.

Užtvenktos literatūros sprogimas

Kitas įdomus aspektas – kiek 1918–1940 m. Lietuva kultūriniu lygiu pranoko kaimyninius kraštus ar jiems nusileido. Deja, palyginimai ne mūsų naudai: tiek Rygos, tiek Varšuvos didmiesčių kultūrinis gyvenimas buvo gerokai intensyvesnis už Vilniaus ir Kauno. Jei kalbėtume apie literatūrą, tebejautėme skaudžius 1864–1904 m. spaudos draudimo padarinius: latviai jau devynioliktame amžiuje turėjo parašę gerokai daugiau įspūdingų romanų nei nepriklausomybę pasitinkantys lietuviai, ką jau kalbėti apie tradiciškai stiprias lenkų ir rusų literatūras.
Bet būtent todėl, kad keturis dešimtmečius buvo suvaržyta, lietuvių literatūra pasižymėjo ypač greitu brendimu. Kūrybingesni ano laikotarpio poetai kaip įmanydami stengėsi vaduotis iš etalonu virtusios Maironio stilistinės orbitos.
„Maironio apologetų ir sekėjų atsirado tiek daug, kad talentingesni kūrėjai dairėsi po pasaulį ir ieškojo, kaip dar galima būtų rašyti eiles. Tai stimuliavo plačią tuometinės poezijos įvairovę. Liudas Gira bei Kazys Binkis iš pradžių suko folkloro stilizacijų keliu, o Balys Sruoga ir Vincas Mykolaitis-Putinas, pradėję nuo maironiškų eilių, atrado simbolizmą. Vėliau K.Binkis metėsi į impresionizmą. Salomėjos Nėries kūryboje išryškėjo neoromantizmo bruožai, o Henrikas Radauskas, remdamasis rusų akmeistais, nuo neoromantizmo bėgo į modernizmą. Anuomet jo eilėraščiai anaiptol nebuvo taip aukštai vertinami kaip dabar: S.Nėris, Putinas ir Jonas Aistis turėjo gerokai didesnius būrius gerbėjų“, – dėsto to laikotarpio literatūrą tyrinėjęs dr. Eugenijus Žmuida.
Paskutinaisiais nepriklausomybės metais sustiprėjo ir leidyklos. Pavyzdžiui, „Sakalo“ leidykla, įsteigusi savo literatūrinę premiją.
Analogiškos „sprogimo“ tendencijos, pradingus sovietmečio cenzūrai, stebėtos ir prieš du dešimtmečius. Tačiau svarbiausi atradimai atėjo iš anksčiau Lietuvoje neskelbtos išeivių literatūros: Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“, Birutės Pūkelevičiūtės „Aštuoni lapai“ ir kiti kūriniai sulaukė didelio skaitytojų dėmesio. Dar viena tendencija – verstinės literatūros gausa: nors versdama populiarius kūrinėlius uždarbiaudavo ir S.Nėris, tačiau taip, kad populiarių užsienio rašytojų kūrinius lietuvių kalba galėtume skaityti po pusmečio ar metų, anksčiau nėra buvę.

Bendras bruožas: lietuviškų kūrinių stoka

„Rygos opera iki sovietinės okupacijos sugebėjo pastatyti visas garsiausias Richardo Wagnerio operas: ir „Parsifalį“, ir „Tristaną ir Izoldą“, ir visą „Nybelungo žiedo“ tetralogiją. Lietuvoje anuomet tebuvo pastatyti „Lohengrinas“ ir „Tanhoizeris“, o „Nybelungo žiedo“ nesulaukiame iki šiol“, – pasakoja muzikologas Jonas Vytautas Bruveris.
Anaiptol neprilygome kaimynams ir tautinių operų pastatymais. Muzikologas teigia, kad tos pačios problemos – kuklus repertuaras (ypač baroko epochos bei dvidešimto amžiaus kūrinių) ir lietuvių kompozitorių kūrinių pastatymų stoka – Lietuvos teatrui būdingos ir šiandien.
Populiariausias iš to meto solistų buvo Kipras Petrauskas, tačiau puikių balsų Valstybės teatre būta ir daugiau. Tarkim, Veronika Podėnaitė 1932 m. gavo kvietimą dainuoti Romos operoje ir Milano „La Scaloje“, Vincė Jonuškaitė-Zaunienė buvo kviečiama į Paryžiaus teatrus. Tuo tarpu Kauno teatre 1918–1940 m. dainavo 55 užsienio dainininkai.
Po 1990-ųjų didžiausią karjerą operos pasaulinėse scenose yra padariusi Violeta Urmana, kurią jau greitai, kovo 17-ąją, vėl girdėsime dainuojant Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Dainininkei bus suteiktas ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, kurioje ji mokėsi, garbės daktaro (honoris causa) vardas – iki jos atvykimo atidėta net naujojo akademijos rektoriaus Zbignevo Ibelhaupto inauguracija.

1918–1940
Borisas Dauguvietis (1885–1949) – teatro režisierius, aktorius, dramaturgas ir kino kritikas, įtakingiausia tarpukario Lietuvos teatro asmenybė
Vytautas Kairiūkštis (1890–1961) – dailininkas ir pedagogas, ryškiausias vakarietiškų avangardinio meno tendencijų plėtotojas
Vincas Mykolaitis-Putinas (1893–1967) – rašytojas ir literatūros kritikas, kurio filosofinis simbolizmas tapo reikšmingu laikmečio kultūros ženklu
Salomėja Nėris (1904–1945) – poetė, kurios talentinga lyrika pergyveno kandžios kritikos šuorus ir išliko populiari ligi šių dienų
Kipras Petrauskas (1885–1967) – operos solistas tenoras, savo populiarumu užtemdęs kitas tuometines Valstybės teatro žvaigždes
Justinas Vienožinskis (1886–1960) – tapytojas, menotyrininkas, pedagogas, Kauno meno mokyklos įkūrėjas ir vadovas

1990–2012
Oskaras Koršunovas (g. 1969) – režisierius, ne tik sukūręs savo teatrą, bet ir sugebėjęs pasiūlyti savitą nūdienos teatrinę kalbą
Deimantas Narkevičius (g. 1964) – aktualaus medijų meno kūrėjas, pripažintas tarptautinėje šiuolaikinio meno arenoje
Eimuntas Nekrošius (g. 1952) – režisierius, plačiai išgarsinęs Lietuvos teatrą ir pasaulio akyse suteikęs jam kokybiškumo aureolę
Sigitas Parulskis (g. 1965) – rašytojas, savo kūryboje įkūnijęs reikšmingiausias šiuolaikinės lietuvių literatūros menines tendencijas
Gintaras Rinkevičius (g. 1960) – dirigentas, Lietuvos sostinėje subūręs ir išpuoselėjęs naują profesionalų simfoninį orkestrą
Violeta Urmana (g. 1961) – operos solistė, įrodžiusi, kad ir lietuvaitei įmanoma tapti pirmo ryškumo pasaulinės scenos primadona

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...