Šiemet debiutavusio naujojo BMW X5 kokybė ir inovacijos aukštai vertinamos tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje. Šis modelis neseniai Vokietijoje iškovojo „Auksinio vairo“ prizą sportinių visureigių tipo automobilių kategorijoje.

Prizas yra teikiamas patiems inovatyviausiems atskirų kategorijų automobiliams. Tuo tarpu Lietuvoje BMW X5 kasmetiniuose „Metų automobilio 2014“ apdovanojimuose kątik pelnė garbingą „Lietuvos metų visureigio“ titulą.

„Abu šie apdovanojimai dar kartą įrodo, kad BMW X5 pelnytai laikomas tikru lyderiu sportinio tipo visureigių segmente. Nors tai yra visureigis, jis pasižymi lengvojo automobilio aerodinaminėmis savybėmis, yra patogus, universalus ir malonus vairuoti“, – sako įgaliotosios BMW atstovės Lietuvoje UAB „Krasta Auto Vilnius“ direktorė Rasa Klimavičiūtė.

Vokietijoje BMW X5 laimėtas „Auksinio vairo“ apdovanojimas teikiamas nuo 1976 m., jį įvairiose kategorijose yra gavę daugiau negu 20 BMW automobilių. Geriausiu sportinių visureigių kategorijoje BMW X5 pripažino tiek ekspertų komisija iš visos Europos, kurią sudarė lenktynininkai, dizaineriai,  žurnalistai, automobilių bandytojai ir inžinieriai, tiek 200 tūkst. „Auto Bild” ir „Bild am Sonntag” žurnalų skaitytojų, dalyvavusių rinkimuose. Šis prizas yra teikiamas patiems inovatyviausiems automobiliams.

Trečiosios kartos visureigis BMW X5 gali pasigirti pačiu geriausiu aerodinamikos koeficientu (0,31) savo klasėje – šis koeficientas yra toks pats kaip lengvojo automobilio. Puikias aerodinamines naujojo X5 savybes užtikrina horizontalios kėbulo linijos, ypatinga priekinio bamperio forma ir „švarus“, detalėmis neapkrautas automobilio galas. BMW X5 yra pažangus ir aplinkosaugos srityje. Automobilio svoris, lyginant su pirmtaku, sumažėjo 200 kg, tai padėjo sumažinti degalų sąnaudas ir CO2 emisiją.

Kitos išskirtinės savybės, kuriomis pasižymi BMW X5 – maksimaliai optimizuotas oro pasipriešinimas, efektyvios variklių technologijos ir standartinėje komplektacijoje esanti automatinė aštuonių pavarų greičių dėžė su papildoma „BMW Efficient Dynamics“ technologija, taip pat „Auto Start&Stop“ funkcija ir ECO PRO režimas.

BMW X5 universalumą pabrėžia ne tik standartinėje komplektacijoje esanti „Driving Experience Control“ sistema, kurios  pagalba vairuotojai gali pasirinkti jiems tinkamiausią „Comfort“, „Dynamic“ arba „Professional“ paketą, bet taip pat ir galimybė savo BMW X5 rinktis su viena iš 5 pakabų, kurios gali patenkinti vairuotojų, tiek ieškančių komforto, tiek  sportiškumo, poreikius.

Inovacijomis bei naujovėmis pasižymi ir naujajame BMW X5 esanti „BMW ConnectedDrive“ sistema, kurią papildė naujas projekcinis ekranas su pilnu spalvų spektru bei nauju turiniu, taip pat „BMW Night Vision“ žmones ir gyvūnus atpažįstanti funkcija su taškiniu apšvietimu („Dynamic Light Spot“), greičio ribojimo informacija, nauja „BMW Parking Assistant“ sistema, taip pat „Driving Assistant“ su išvažiavimo iš eismo juostos, susidūrimo ir pėsčiųjų perspėjimo funkcijomis. Naujasis BMW X5 turi ir išplėstą internetinių funkcijų gamą.

„Lietuvos metų visureigio“ apdovanojimą BMW X5 skyrė autoritetinga jau 17 metų vykstančių rinkimų „Metų automobilis“ vertinimo komisija, sudaryta iš 10 Lietuvos automobilių žiniasklaidos atstovų. Konkurse dalyvavę visureigiai buvo bandomi specialiai tam parinktose trasose, sudėtingesnėse negu tos, kuriose testuoti įprasti automobiliai. Trasas daugiausia sudarė smėlėti, klampūs miško keliukai su staigiais nuolydžiais bei įkalnėmis.

BMW X5 oficialiai Lietuvos rinkai pristatytas šių metų lapkričio mėnesį, o užsisakyti jį galima jau nuo spalio visuose „Krasta Auto“ salonuose. Jo kaina prasideda nuo 202,7 tūkst. litų.

Nesvarbu, ar mokotės vairuoti, ar ruošiatės tuoktis arba skirtis, ką tik Lietuvos knygynuose pasirodžiusi kmyga „Prie vairo su Platonu“ leis į savo gyvenimą pažvelgti visiškai naujai. O mes „Veide“ siūlome ištrauką iš šio kūrinio.

Įveikiame vidutinio amžiaus krizę

(…) Vidutinio amžiaus krizės reiškimosi laikas iš tiesų yra šių dienų ypatumas. Anksčiau, nepaisant numanomos gyvenimo trukmės, buvo įmanoma įsivaizduoti, kad gyvenimą galima padalyti perpus, o dabarčiai būdingas ilgas gyvenimas po to, kai susilaukėte vaikų ir dirbote, yra sąlygiškai naujas reiškinys. Viduramžiais nebūtumėte galėję sau leisti mėgautis vidutinio amžiaus krize – dar nesulaukęs keturiasdešimties jau būtumėte miręs. Šiais laikais, kai gyvename iki šimto metų, dirbame iki šešiasdešimties, lieka kone 40 procentų gyvenimo, kuris neturi jokios aiškiai apibrėžtos ar kultūriškai nustatytos formos. Taigi, kaip ir statybų bendrovės, statančios senelių namus, tačiau tokio namų komplekso nepapildančios parduotuvėmis ar kino teatrais, mokslas ir technologijos sėkmingai pailgina mūsų gyvenimą šioje žemėje, bet nepasirūpina tuo, kas leistų tuo gyvenimu mėgautis.
Chronologiniu požiūriu „vidutinio amžiaus krizė“ yra gana tikslus apibūdinimas, tačiau psichologiškai ji simbolizuoja ne dviejų vienodos trukmės gyvenimo etapų skiriamąją ribą, bet radikalią asimetriją, kai, blogiausiu atveju, pirmojoje dalyje lieka beveik viskas, o antrojoje – apgailėtini likučiai. Blogai ar gerai, bet dėl santykiškai mažo įvykių skaičiaus antrajame etape mirtis atrodo kur kas arčiau.
Vis dėlto verta aptarti pačios krizės ir reakcijos į ją skirtumą. Kalbėdami apie „vidutinio amžiaus krizę“ dažnai juokaujame, tačiau ji gali atspindėti atsaką į tai, kas ne taip ir juokinga, kitaip tariant – į pamažu mus apimantį nerimą ar savigarbos stoką, kurie tokiame amžiuje baudžiasi virsti neišbrendama klampyne. Krizei būdingą elgesį turėtume vertinti kaip rimto negalavimo simptomą, o „Porsche“ tėra išorinė jo išraiška. Tokie pavyzdžiai dažniausiai sietini su vyrais, bet pagal didėjantį riebalų nusiurbimo operacijų skaičių, berniukų verbavimą matyti, kad ir moterys stengiasi susigrąžinti tuos laikus, kai triumfavo. Tiesą sakant, senstant lyčių stereotipai vargu ar išnyksta, veikiau net priešingai – intensyvėja. Vidutinio amžiaus vyrai siekia ir vėl tapti tigrais, o jų bendraamžės – katytėmis. Tačiau abiejų lyčių atstovus vienija būtent nostalgija, kaip priešnuodis šiam negalavimui plisti.
Taip jau yra, kad „-algia“ yra žodžio „nostalgija“ dalis, reiškianti „skausmą“. Taigi nostalgija apibrėžiama kaip veikiau nemalonus nei malonus išgyvenimas. Visa tai ryškiai skiriasi nuo šiuolaikinės nostalgijos sampratos, kai ji traktuojama kaip mėgavimasis sentimentaliais prisiminimais. Tai siekia net Homero „Odisėjos“ laikus, kai pagrindinis veikėjas trokšta grįžti į mylimos Penelopės glėbį Itakėje – ir kuo ilgiau jam tenka laukti, tuo didesnę kančią jis patiria. Nors vidutinio amžiaus krizė sugrąžina guodžiančius (pagal šiuolaikinės nostalgijos sampratą) žmogaus praeities vaizdinius, tai vis tiek yra krizė, nes šiuose prisiminimuose slypi sielvartas. Būtent ši krizė skatina dabartinio „aš“ ir jaunystės laikų „aš“ akistatą, kai pirmasis priverstas atsiprašinėti antrojo ir maldauti suteikti dar vieną galimybę.
Kaip visada, geriausias vaistas – prevencija, ir čia į pagalbą galime pasitelkti Nietzsche. Savo gyvenimo saulėlydį jis praleido pamišėlių namuose, ir nors jo pavyzdys, kaip reikėtų nugyventi savo dienas, gal ir nėra pats geriausias, prieš išprotėdamas jis pateikė nuostabių įžvalgų, kaip išvengti saviplakos ir priekaištų sau, kurie itin būdingi vidutinio amžiaus krizei.
Būtent šis „savi-“ ir yra visa esmė. Vienas svarbiausių vidutinio amžiaus krizės aspektų yra tas, kad šiame procese neišvengiama savirefleksija. Vidutinis amžius tarsi savaime reikalauja asmeninio audito ir laimėjimų bei praradimų inventorizacijos. O žmonėms, nepratusiems prie tokios introspekcijos, vien tai, kad tenka pažvelgti į savo vidų, gali sukelti krizę. Anksčiau jūsų žvilgsnis buvo sufokusuotas į išorinius gyvenimo įvykius, daiktų fantasmagorijos stebėjimą, o dabar skamba vidiniai varpai, raginantys tyrinėti dar neatrastas savo vidines gelmes. Visa tai gali pateikti nemalonių staigmenų, pavyzdžiui, paskatinti suvokti, kad jau niekada nebebūsite toks sąmojingas ar kad kai kurie santykiai negrįžtamai nutrūko. Nietzsche’s manymu, esmė ta, kad šią savirefleksiją galite pradėti kur kas anksčiau, taip užbėgdami už akių didžiajai gyvenimo pusiaukelės katastrofai.
Nietzsche neatsitiktinai savo keturiasdešimt penktojo gimtadienio proga parašė autobiografinį kūrinį savirefleksiją pavadinimu „Ecce Homo“, kuris trykšta nevaldomu savęs aukštinimu. Pavadinimas, susijęs su Jėzaus Kristaus pareiškimu „Štai žmogus“, ištartu ruošiantis jį nukryžiuoti, pateikia mums pirmąją užuominą. Nietzsche kartu nori save ir sugretinti, ir supriešinti su krikščionių Mesiju. Galite prieštarauti, kad tokia didybės manija yra vienas akivaizdžiausių vidutinio amžiaus krizės požymių, tačiau Nietzsche atsakytų, kad krikščionybė ir egzistuoja būtent tam, kad nuslopintų savęs šlovinimą. Pats Kristus tampa garbinimo objektu, o visi kiti, tai yra mes, privalome nusižeminti – mūsų pagarbus nusilenkimas iki žemės yra būtinas atsakas į jo virtimą aukščiausiuoju. Užsukite į kurią nors bažnyčią ir išvysite virš altoriaus iškeltą kryžių bei pagarbiai nuleistas tikinčiųjų galvas – per kai kurias apeigas kunigas tikrąja šio žodžio prasme nusižemindamas atsigula veidu į grindis. Nietzsche’s požiūriu, krikščionybė pasitelkia piktą ideologiją, kuria siekiama paversti mus nuolankiais vergais. Tiesą sakant, pagrindinis krikščioniškosios moralės tikslas – psichologinė kastracija, kai pirmiausia mums primetamas menkavertiškumas, o vėliau jis pavadinamas dorybe. Gerai būti nusižeminusiam, – teigia krikščionybė. Tačiau visu tuo siekiama tik paversti mus silpnais, kad pompastiškoji Bažnyčios institucija galėtų tuo pasinaudoti, – atkerta Nietzsche.
Toks savęs slopinimas savo ruožtu reiškia, kad ne Kristuje, o būtent „žmonijoje“ glūdi tikrasis nepaprastų darbų šaltinis, kuris suteikia miglotą viltį ištrūkti iš vidutinio amžiaus krizės. Jei tik galėtume nusimesti tą krikščionišką ar moralistinį šydą nuo savo akių, – meldžia Nietzsche, – mes net matytume save kaip dievus, suprantama, ne krikščioniškosios prigimties. Svarbiausia religinį pasyvumą paversti pasaulietišku aktyvumu. Tai įmanoma ryžtingai ginant savo norus ir neleidžiant tokiems dalykams, kaip paskola, santuoka ir darbas, jūsų palaužti. Nes šie kasdieniai pančiai ne ką skiriasi nuo moralinių – abiem atvejais žmogus galiausiai nugyvens nuobodų ir nereikšmingą gyvenimą. Tačiau išreikšdamas savo valią individas gali nuo to išsivaduoti, net gali išlaisvinti savo viduje tūnantį „Antikristą“ – slaptą herojų, kuriuo visi esame, nebesaistomą jokių beprasmio nusižeminimo ir religinio sąstingio doktrinų.
O kas yra toji „valia“, taip galingai sprogdinanti kelią į vidutinio amžiaus krizę? Ir vėl, savastis slypi būtent valioje – nepalenkiamas siekis įtvirtinti savąjį „aš“ arba „suvokti save kaip individą“. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, itin atsargiai įsitraukiama į kokią nors grupę, nes grupės lengvai tampa avių, bukai sekančių viena kitą, banda. Asmenybė, priešingai, atsiskiria nuo bandos ir tampa unikumu, kuris pats sprendžia ir valdo savo likimą. Tačiau jūs negalite tiesiog imti ir pradėti suvokti save kaip individą. Visų pirma, kitaip nei teigia krikščioniškoji teologija, privalote tikėti, kad pasaulis nėra iš anksto nulemtas ir yra pakankamai nepanaudotos erdvės, kurią ateityje galėsite formuoti pagal savo asmeninę viziją. Patį pasaulį turime suvokti kaip radikaliai atvirą, stokojantį galios, kurią dažnai jam priskiriame, nepajėgų atsispirti žmogaus valiai, kurti kliūtis ir slopinti kieno nors pažangą. Tik tada galime pasinerti į laisvės platybes.
Kaip vis dėlto toli šis Nietzsche’s idealas nuo tipiškos vidutinio amžiaus krizės, kuri geriausiu atveju tegali būti pastangų įveikti save parodija. Kai pilvotas keturiasdešimtmetis nusiperka elektrinę gitarą, gali būti, kad tokiu būdu jis puoselėja vidinę savęs, kaip roko dievo, kuriuo vis dar žavimasi, viziją. Tačiau tokie pavėluoti asmeninio gelbėjimosi veiksmai, tiesą sakant, yra labai tipiški – nė viename jų nėra nieko individualaus. Paauglystėje jis buvo „kietas“, tačiau be cento kišenėje, dabar jis turi pinigų, kad galėtų įsigyti pačią geriausią „Gibson“ gitarą, bet jau prarado savo šaunumą, o su juo ir tą išskirtinumo kibirkštėlę. Tuo tarpu tikroji Nietzsche’s krizė jūsų troškimus ir siekius kaip tik padarytų ne tokius tipiškus ir bendrus. Vidutinio amžiaus krizė, tiek, kiek ji padeda pasirengti lūžiui, gali būti labai teigiama, tačiau jei ji tampa regreso preliudija, labai blogai. Visų svarbiausia – pažanga…

Robert Rowland Smith

Apie knygą ir autorių

Robertas Rowlandas Smithas – britų filosofas, dėstytojas ir konsultantas. Šiuo metu autorius yra atsidėjęs filosofijos populiarinimui: rašo knygas ir straipsnius apie jos taikymą kasdieniame gyvenime, laikraštyje „The Sunday Times“ turi savo skiltį, skirtą moralės klausimams, yra nuolatinis BBC televizijos ir radijo laidų dalyvis. Daugelį metų praleidęs Oksforde, dirbęs Prancūzijoje, JAV, Norvegijoje, R.R.Smithas grįžo į gimtąjį Londoną ir gyvena čia su žmona bei trimis dukterimis. Lietuvių kalba jau išleista jo knyga „Pusryčiai su Sokratu: kasdienio gyvenimo filosofija“, kurioje filosofiškai apmąstoma viena statistinio žmogaus diena.
„Prie vairo su Platonu“ autorius filosofo žvilgsniu apžvelgia svarbiausius kiekvieno iš mūsų gyvenimo įvykius nuo gimimo iki mirties. Ką apie įsimylėjimą sako Freudas? Ką Nietzsche mano apie vidutinio amžiaus krizę?

Prieš maždaug mėnesį Europos Komisija pranešė nusprendusi paduoti Lietuvą į ES Teisingumo teismą dėl to, kad mūsų  šalyje nepašalintos dešiniavairių automobilių registracijos kliūtys, o tai esą pažeidžia laisvo prekių judėjimo principus.

Lietuvos autoverslininkų asociacija (LAA) pritaria griežtai susisiekimo ministro Eligijaus Masiulio pozicijai, kuris teigia, jog Europos Komisijos reikalavimas leisti registruoti dešiniavairius automobilius Lietuvoje prieštarauja šalies interesams. „Lietuvos keliai ir kita infrastruktūra nėra pritaikyta nuolatiniam važinėjimui tokiais automobiliais, todėl didelis kiekis tokių transporto priemonių šalies keliuose neišvengiamai pablogintų bendrą eismo saugumo situaciją“, – sako susisiekimo ministras.

EK funkcionierių brukamos tiesos prasilenkia su sveiku protu ir po išvedžiojimais apie „laisvo prekių judėjimo principus“ slepiasi aiškūs lobistų motyvai. Nesunku suprasti, kad legalizuoti dešiniavairius automobilius suinteresuoti britų verslininkai, norintys uždirbti atsikratydami ratuotų šiukšlių, o taip pat prekeiviai senomis mašinomis mūsų šalyje, puikiai žinantys, kad daugeliu atvejų svarbiausias veiksnys renkantis transporto priemonę – maža kaina.

Dešiniavairė pagunda

Prieš keletą metų Didžiąją Britaniją užplūdę solidesnio uždarbio ieškotojai iš Lietuvos šioje svajonių saloje netruko padaryti nesudėtingą atradimą – dėvėti automobiliai čia beveik trečdaliu pigesni nei analogiško amžiaus ir būklės mašinos kitose Europos šalyse. Kodėl? Logiškiausias paaiškinimas – itin kukli nenaujų dešiniavairių automobilių paklausa. Beveik 70 procentų pasaulio gyventojų važinėja dešine, todėl transporto priemonės, pritaikytos eismui kairiąja kelio puse, galėtų būti patrauklios nebent Japonijoje, Indijoje, Australijoje, Indonezijoje, Tailande ar pustuzinyje Afrikos valstybių. Vienos jų turi sočiai savų senienų, kitos – pernelyg toli, trečios pernelyg neturtingos, kad būtų patrauklu organizuoti prekybą britiškomis mašinomis.

Lietuva kuo puikiausiai atitinka vieną iš minėtų kriterijų – mūsiškiais keliais važinėjančio transporto vidutinis statistinis amžius viršija 17 metų. Nepaisant to, būtent lietuvaičiai su didžiausiu entuziazmu ėmėsi eksperimentų perparduodami angliškus „nelikvidus“. Deja, pirmieji verslo planai parvairuoti tokias mašinas į gimtinę ir čia pelningai parduoti žlugo vos spėję gimti: tokias transporto priemones eksploatuoti Lietuvoje draudžia Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas.

Ginčų maratonas

Ieškodami būdų šiai kliūčiai įveikti kai kurie mūsiškiai verslininkai įniko nagrinėti ES direktyvas, apibrėžiančias automobilių registracijos ir eksploatacijos procedūras. Dideliam jų džiaugsmui čia nedviprasmiškai nurodoma, jog negalima „uždrausti parduoti, registruoti, pradėti eksploatuoti transporto priemones dėl su vairo mechanizmu susijusių priežasčių“. To pakako, kad dar 2006-aisiais Valstybinės kelių transporto inspekcijos, „Regitros“ bei Vidaus reikalų ir Susisiekimo ministerijos būtų priverstos teismuose ginti savo poziciją ir aiškinti, su kokiomis rizikomis susijusi dešiniavairio automobilio eksploatacija tam nepritaikytoje eismo sistemoje.

Tiek Vilniaus apygardos administracinio teismo, tiek Vyriausiojo administracinio teismo nutarimai palaikė saugaus eismo specialistų nuomonę, jog liberalizavus dabartinę tvarką, būtų atkimštas butelis, kuriame tūno anarchijos keliuose džinas.

T. y. į tradicinių automobilių srautą įsimaišiusios dešiniavairės mašinos susidurtų su rimtomis problemomis prireikus aplenkti lėčiau judančius eismo dalyvius. Norint pamatyti, ar tokiam manevrui būtina erdvė yra laisva, dešinėje pusėje sėdintis vairuotojas turėtų visu automobilio korpusu išlįsti iš savo eismo juostos. Siaurame ar riboto matomumo kelyje tai padaryti būtų nepaprastai sunku. Analogiškų keblumų kiltų mėginant įveikti nereguliuojamas sankryžas, nes vaizdas kairėje pusėje, į kurią pasižiūrėti privalu pirmiausia, būtų matomas blogiau, o teisingai įvertinti situaciją būtų sudėtingiau.

Dar vienas svarbus dalykas – žibintai. Eismui kaire kelio puse pritaikyti automobiliai kur kas intensyviau apšviečia kairį kelkraštį, todėl atsidūrę mūsų rinkoje neišvengiamai akintų atvažiuojančius iš priekio.

Europietiškos demagogijos seansas

Kaip į tai atsikirto verslininkai? Jų teigimu, nesusidoroti su tokiomis paprastomis manevravimo užduotimis gali tik patys didžiausi nevykėliai ir su eismo saugumu tai neturi nieko bendra.

Dar keisčiau, kad analogiškus argumentus naudoja ir EK klerkai. Apie tai, kad visa kelių infrastruktūra yra projektuojama ir įrengiama atsižvelgiant į vairuotojo sėdimos padėties pusę eismo atžvilgiu, EK funkcionieriai kažkodėl nekalba. Neužsimena ir apie draudimo kompanijos ICBC Insurance Corporation of British Columbia) tyrimą, kurios duomenimis, rizika pakliūti į eismo įvykį dešinės pusės eisme su automobiliu, pritaikytu eismui kairiąją kelio puse ir turinčiu vairą dešinėje pusėje, yra 30-40 proc. didesnė lyginant su automobiliu, pritaikytu eismui dešiniąja kelio puse.

Kokį pavojų eismo saugumui keltų dešiniavairių legalizavimas iliustruoja ir Švedijos eksperimentai eismo organizavimo srityje. Ši Skandinavijos valstybė buvo paskutinioji Europoje, kur 1967-aisiais eismą iš kairės kelio pusės buvo perkeltas į dešinę. Pereinamojo laikotarpio metu, pakeitus automobilių parką į kairiavairį, tradiciškai pavyzdingu eismo saugumu garsėjančioje šalyje buvo užfiksuota tikra avarijų epidemija: per eismo nelaimes žuvusiųjų padaugėjo apie 50 proc.

Neatsitiktinai vengdami rizikos, susijusios su tradiciniam eismui nepritaikytų automobilių eksploatacija, beveik visos Europos šalys numatė „saugiklius“. Absoliuti dauguma vokiečių, prancūzų ar italų puikiai suvokia, kad važinėti kitokios konstrukcijos automobiliais yra nepatogu ir nesaugu, todėl tokios problemos ten iš esmės nėra. Tačiau jei kas nors nuspręstų būti „originalus“ – turėtų sumokėti milžiniškus registracijos mokesčius, pirkti gerokai brangesnius civilinės atsakomybės ir kasko draudimo polisus bei įveikti kitus administracinius barjerus.

Karas dar nebaigtas

LLA prezidento Petro Ignoto teigimu, kol kas tik belieka džiaugtis Susiekimo ministerijos vadovybės kompetentinga, tvirta pozicija, kuri rodo, jog suvokiami saugaus eismo sistemos ypatumai ir nenusileidžiama stipriam EK klerkų spaudimui.

„Kairiosios ar dešiniosios kelio pusės principai nėra šalių kultūrinių tradicijų ar tik įpročio reikalas. Svarbiausias dalykas, kad vienas ar kitas principas yra pagrįstas inžinerine logika, kuri užtikrina transporto priemonių ir kelių infrastruktūros optimalią sinergiją. Pagal vairuotojo sėdimosios vietos pusę eismo atžvilgiu yra projektuojama ir įrengiama kelių infrastruktūra, pritaikomi įvairūs jos elementai: kelio geometrinės charakteristikos, kelio įrenginiai. Juk nuo to priklauso lenkimo schemos, sankryžų išdėstymas, keleivių išlaipinimas viešajame transporte, nuoseklus kelio ženklinimas, pakelės įranga, kelių rūšys ir daugelis kitų dalykų“ – atkreipia dėmesį P. Ignotas.

Tarptautinės teisės kontekste aptariamas principas nėra iki šiol reglamentuotas. „Tai ES struktūrų biurokratų tyčia ar netyčia palikta teisinė spraga, kuri turėtų būti gerai apgalvota ir pašalinta, todėl Susisiekimo ministrui, ministerijos specialistams linkime atkaklumo“ – sako LAA prezidentas Petras Ignotas.

P.S. Šalys, besilaikančios kairiosios ir dešiniosios kelio pusės taisyklės.

D – važinėja dešine kelio puse (vairuotojas sėdi kairėje mašinos pusėje). K – važinėja kaire kelio puse (vairuotojas sėdi dešinėje mašinos pusėje).

D Afganistanas

K Airija

D Albanija

D Alžyras

D Andora

D Angola

K Anguilla

K Antigva and Barbuda

D Argentina

D Armėnija

D Aruba

K Australija

D Austrija

D Azerbaidžanas

K Bahamai

D Bahreinas

D Baltarusija

K Bangladešas

K Barbadosas

D Belgija

D Belizas

D Beninas

K Bermuda

D Bisau Gvinėja

D Bolivija

D Bosnija and Hercegovina

K Botsvana

D Brazilija

D Britų Indijos Vandenyno Teritorija

K Brunėjus

D Bulgarija

D Burkina Faso

D Burundis

K Butanas

D Centrinė Afrika

D Čadas

D Čilė

D Čekija

D Danija

K Didžioji Britanija

K Dominika

D Dominikos Respublika

D Džibutis

D Ekvadoras

D Egiptas

D El Salvadoras

D Eritrėja

D Estija

D Etiopija

K Falklando Salos

K Fidži

D Filipinai

D Gabonas

K Gajana

D Gambija

D Gana

D Gibraltaras

D Graikija

D Grenlandija

K Grenada

D Gruzija

D Gvadelupė

D Gvamas

D Gvatemala

D Gvinėja

D Haitis

D Hondūras

K Hong Kongas

K Indija

K Indonesija

D Irakas

D Iranas

D Islandija

D Ispanija

D Italija

D Izraelis

K Jamaika

K Japonija

D JAV

D Jemenas

D Jordanija

D Serbija

D Jungtiniai Arabų Emiratai

D Kambodža

D Kamerūnas

D Kanada

D Kape Verde

D Kataras

D Kazakstanas

K Keimano Salos

K Kenija

D Kinija

K Kipras

D Kirgizija

K Kiribatis

D Kolumbija

Susisiekimo ministras Eligijus Masiulis, reaguodamas į Europos Komisijos (EK) sprendimą per ES Teisingumo teismą reikalauti Lietuvoje registruoti transporto priemones su vairu dešinėje pusėje, teigia nesutiksiąs su tokiu reikalavimu ir sieksiąs teisme apginti šalies interesą.

„Europos Komisijos reikalavimas leisti registruoti dešiniavairius automobilius Lietuvoje prieštarauja šalies interesams. Lietuvos keliai ir kita infrastruktūra nėra pritaikyta nuolatiniam važinėjimui tokiais automobiliais, todėl didelis kiekis tokių transporto priemonių šalies keliuose neišvengiamai pablogintų bendrą eismo saugumo situaciją“, – sakė susisiekimo ministras E. Masiulis.

Europos Komisija vakar pranešė nusprendusi paduoti Lietuvą į Teisingumo Teismą dėl to, kad mūsų  šalyje nepašalintos automobilių, kurių vairas dešinėje pusėje, registracijos kliūtys. Tai esą pažeidžia laisvo prekių judėjimo principus. Lietuva ne pirma šalis dėl šios priežasties skundžiama teismui.

„Toks sprendimas yra mums nesuprantamas, nes tos pačios Europos Komisijos atstovai, atsakingi už transportą ir eismo saugą, teigia remiantys Lietuvos poziciją. Biurokratinis požiūris į laisvą prekių judėjimą neturi prieštarauti sveikam protui“, – sakė E. Masiulis.

Lietuvoje visa eismo sistema – transporto priemonių judėjimas, išsidėstymas, pėsčiųjų eismas – yra pritaikyta eismui dešine kelio puse. Eismo saugos specialistų nuomone, leidimas nuolat eksploatuoti automobilius, nepritaikytus eismui dešine kelio puse, turėtų neigiamos įtakos pagrindiniams eismo saugą lemiantiems veiksniams.

Pasaulinės studijos rodo, kad eismo įvykio tikimybė, dalyvaujant priešingos eismo juostos eisme, padidėja 32 proc. Norint užtikrinti vairuotojo ir kitų eismo dalyvių saugą, automobilį svarbu naudoti gamintojo numatytomis sąlygomis.

Vairuoti dešiniavairę transporto priemonę dešinės kelio pusės eisme yra rizikinga ir nesaugu. Dėl mažesnio matomumo lauko vairuotojui tampa žymiai sudėtingiau lenkti, daryti kairįjį posūkį, atlikti kitus manevrus. Tai reikalauja papildomų automobilio valdymo gebėjimų ir įgūdžių, kurie Lietuvoje pirminiame vairavimo mokyme nėra įgyjami. Ypatingas pavojus kiltų, jei įmonės Lietuvoje pradėtų važinėti dešiniavairiais vilkikais ir kitais sunkiaisiais automobiliais. Dešiniavairiai automobiliai taip pat sunkiai įsivaizduojami viešojo transporto srityje.

2007–2010 m. iš Jungtinės Karalystės į Lietuvą buvo importuoti 9066 automobiliai, iš jų apie 95 proc. buvo su vairu dešinėje pusėje. Visi šie automobiliai buvo perdaryti pagal nustatytus reikalavimus ir pritaikyti eismui dešine kelio puse, perkeliant vairą iš dešinės pusės į kairę, ir tik tada buvo užregistruoti Lietuvos transporto priemonių registre.