2012 Kovo 24

„Prie vairo su Platonu“

veidas.lt


Nesvarbu, ar mokotės vairuoti, ar ruošiatės tuoktis arba skirtis, ką tik Lietuvos knygynuose pasirodžiusi kmyga „Prie vairo su Platonu“ leis į savo gyvenimą pažvelgti visiškai naujai. O mes „Veide“ siūlome ištrauką iš šio kūrinio.

Įveikiame vidutinio amžiaus krizę

(…) Vidutinio amžiaus krizės reiškimosi laikas iš tiesų yra šių dienų ypatumas. Anksčiau, nepaisant numanomos gyvenimo trukmės, buvo įmanoma įsivaizduoti, kad gyvenimą galima padalyti perpus, o dabarčiai būdingas ilgas gyvenimas po to, kai susilaukėte vaikų ir dirbote, yra sąlygiškai naujas reiškinys. Viduramžiais nebūtumėte galėję sau leisti mėgautis vidutinio amžiaus krize – dar nesulaukęs keturiasdešimties jau būtumėte miręs. Šiais laikais, kai gyvename iki šimto metų, dirbame iki šešiasdešimties, lieka kone 40 procentų gyvenimo, kuris neturi jokios aiškiai apibrėžtos ar kultūriškai nustatytos formos. Taigi, kaip ir statybų bendrovės, statančios senelių namus, tačiau tokio namų komplekso nepapildančios parduotuvėmis ar kino teatrais, mokslas ir technologijos sėkmingai pailgina mūsų gyvenimą šioje žemėje, bet nepasirūpina tuo, kas leistų tuo gyvenimu mėgautis.
Chronologiniu požiūriu „vidutinio amžiaus krizė“ yra gana tikslus apibūdinimas, tačiau psichologiškai ji simbolizuoja ne dviejų vienodos trukmės gyvenimo etapų skiriamąją ribą, bet radikalią asimetriją, kai, blogiausiu atveju, pirmojoje dalyje lieka beveik viskas, o antrojoje – apgailėtini likučiai. Blogai ar gerai, bet dėl santykiškai mažo įvykių skaičiaus antrajame etape mirtis atrodo kur kas arčiau.
Vis dėlto verta aptarti pačios krizės ir reakcijos į ją skirtumą. Kalbėdami apie „vidutinio amžiaus krizę“ dažnai juokaujame, tačiau ji gali atspindėti atsaką į tai, kas ne taip ir juokinga, kitaip tariant – į pamažu mus apimantį nerimą ar savigarbos stoką, kurie tokiame amžiuje baudžiasi virsti neišbrendama klampyne. Krizei būdingą elgesį turėtume vertinti kaip rimto negalavimo simptomą, o „Porsche“ tėra išorinė jo išraiška. Tokie pavyzdžiai dažniausiai sietini su vyrais, bet pagal didėjantį riebalų nusiurbimo operacijų skaičių, berniukų verbavimą matyti, kad ir moterys stengiasi susigrąžinti tuos laikus, kai triumfavo. Tiesą sakant, senstant lyčių stereotipai vargu ar išnyksta, veikiau net priešingai – intensyvėja. Vidutinio amžiaus vyrai siekia ir vėl tapti tigrais, o jų bendraamžės – katytėmis. Tačiau abiejų lyčių atstovus vienija būtent nostalgija, kaip priešnuodis šiam negalavimui plisti.
Taip jau yra, kad „-algia“ yra žodžio „nostalgija“ dalis, reiškianti „skausmą“. Taigi nostalgija apibrėžiama kaip veikiau nemalonus nei malonus išgyvenimas. Visa tai ryškiai skiriasi nuo šiuolaikinės nostalgijos sampratos, kai ji traktuojama kaip mėgavimasis sentimentaliais prisiminimais. Tai siekia net Homero „Odisėjos“ laikus, kai pagrindinis veikėjas trokšta grįžti į mylimos Penelopės glėbį Itakėje – ir kuo ilgiau jam tenka laukti, tuo didesnę kančią jis patiria. Nors vidutinio amžiaus krizė sugrąžina guodžiančius (pagal šiuolaikinės nostalgijos sampratą) žmogaus praeities vaizdinius, tai vis tiek yra krizė, nes šiuose prisiminimuose slypi sielvartas. Būtent ši krizė skatina dabartinio „aš“ ir jaunystės laikų „aš“ akistatą, kai pirmasis priverstas atsiprašinėti antrojo ir maldauti suteikti dar vieną galimybę.
Kaip visada, geriausias vaistas – prevencija, ir čia į pagalbą galime pasitelkti Nietzsche. Savo gyvenimo saulėlydį jis praleido pamišėlių namuose, ir nors jo pavyzdys, kaip reikėtų nugyventi savo dienas, gal ir nėra pats geriausias, prieš išprotėdamas jis pateikė nuostabių įžvalgų, kaip išvengti saviplakos ir priekaištų sau, kurie itin būdingi vidutinio amžiaus krizei.
Būtent šis „savi-“ ir yra visa esmė. Vienas svarbiausių vidutinio amžiaus krizės aspektų yra tas, kad šiame procese neišvengiama savirefleksija. Vidutinis amžius tarsi savaime reikalauja asmeninio audito ir laimėjimų bei praradimų inventorizacijos. O žmonėms, nepratusiems prie tokios introspekcijos, vien tai, kad tenka pažvelgti į savo vidų, gali sukelti krizę. Anksčiau jūsų žvilgsnis buvo sufokusuotas į išorinius gyvenimo įvykius, daiktų fantasmagorijos stebėjimą, o dabar skamba vidiniai varpai, raginantys tyrinėti dar neatrastas savo vidines gelmes. Visa tai gali pateikti nemalonių staigmenų, pavyzdžiui, paskatinti suvokti, kad jau niekada nebebūsite toks sąmojingas ar kad kai kurie santykiai negrįžtamai nutrūko. Nietzsche’s manymu, esmė ta, kad šią savirefleksiją galite pradėti kur kas anksčiau, taip užbėgdami už akių didžiajai gyvenimo pusiaukelės katastrofai.
Nietzsche neatsitiktinai savo keturiasdešimt penktojo gimtadienio proga parašė autobiografinį kūrinį savirefleksiją pavadinimu „Ecce Homo“, kuris trykšta nevaldomu savęs aukštinimu. Pavadinimas, susijęs su Jėzaus Kristaus pareiškimu „Štai žmogus“, ištartu ruošiantis jį nukryžiuoti, pateikia mums pirmąją užuominą. Nietzsche kartu nori save ir sugretinti, ir supriešinti su krikščionių Mesiju. Galite prieštarauti, kad tokia didybės manija yra vienas akivaizdžiausių vidutinio amžiaus krizės požymių, tačiau Nietzsche atsakytų, kad krikščionybė ir egzistuoja būtent tam, kad nuslopintų savęs šlovinimą. Pats Kristus tampa garbinimo objektu, o visi kiti, tai yra mes, privalome nusižeminti – mūsų pagarbus nusilenkimas iki žemės yra būtinas atsakas į jo virtimą aukščiausiuoju. Užsukite į kurią nors bažnyčią ir išvysite virš altoriaus iškeltą kryžių bei pagarbiai nuleistas tikinčiųjų galvas – per kai kurias apeigas kunigas tikrąja šio žodžio prasme nusižemindamas atsigula veidu į grindis. Nietzsche’s požiūriu, krikščionybė pasitelkia piktą ideologiją, kuria siekiama paversti mus nuolankiais vergais. Tiesą sakant, pagrindinis krikščioniškosios moralės tikslas – psichologinė kastracija, kai pirmiausia mums primetamas menkavertiškumas, o vėliau jis pavadinamas dorybe. Gerai būti nusižeminusiam, – teigia krikščionybė. Tačiau visu tuo siekiama tik paversti mus silpnais, kad pompastiškoji Bažnyčios institucija galėtų tuo pasinaudoti, – atkerta Nietzsche.
Toks savęs slopinimas savo ruožtu reiškia, kad ne Kristuje, o būtent „žmonijoje“ glūdi tikrasis nepaprastų darbų šaltinis, kuris suteikia miglotą viltį ištrūkti iš vidutinio amžiaus krizės. Jei tik galėtume nusimesti tą krikščionišką ar moralistinį šydą nuo savo akių, – meldžia Nietzsche, – mes net matytume save kaip dievus, suprantama, ne krikščioniškosios prigimties. Svarbiausia religinį pasyvumą paversti pasaulietišku aktyvumu. Tai įmanoma ryžtingai ginant savo norus ir neleidžiant tokiems dalykams, kaip paskola, santuoka ir darbas, jūsų palaužti. Nes šie kasdieniai pančiai ne ką skiriasi nuo moralinių – abiem atvejais žmogus galiausiai nugyvens nuobodų ir nereikšmingą gyvenimą. Tačiau išreikšdamas savo valią individas gali nuo to išsivaduoti, net gali išlaisvinti savo viduje tūnantį „Antikristą“ – slaptą herojų, kuriuo visi esame, nebesaistomą jokių beprasmio nusižeminimo ir religinio sąstingio doktrinų.
O kas yra toji „valia“, taip galingai sprogdinanti kelią į vidutinio amžiaus krizę? Ir vėl, savastis slypi būtent valioje – nepalenkiamas siekis įtvirtinti savąjį „aš“ arba „suvokti save kaip individą“. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, itin atsargiai įsitraukiama į kokią nors grupę, nes grupės lengvai tampa avių, bukai sekančių viena kitą, banda. Asmenybė, priešingai, atsiskiria nuo bandos ir tampa unikumu, kuris pats sprendžia ir valdo savo likimą. Tačiau jūs negalite tiesiog imti ir pradėti suvokti save kaip individą. Visų pirma, kitaip nei teigia krikščioniškoji teologija, privalote tikėti, kad pasaulis nėra iš anksto nulemtas ir yra pakankamai nepanaudotos erdvės, kurią ateityje galėsite formuoti pagal savo asmeninę viziją. Patį pasaulį turime suvokti kaip radikaliai atvirą, stokojantį galios, kurią dažnai jam priskiriame, nepajėgų atsispirti žmogaus valiai, kurti kliūtis ir slopinti kieno nors pažangą. Tik tada galime pasinerti į laisvės platybes.
Kaip vis dėlto toli šis Nietzsche’s idealas nuo tipiškos vidutinio amžiaus krizės, kuri geriausiu atveju tegali būti pastangų įveikti save parodija. Kai pilvotas keturiasdešimtmetis nusiperka elektrinę gitarą, gali būti, kad tokiu būdu jis puoselėja vidinę savęs, kaip roko dievo, kuriuo vis dar žavimasi, viziją. Tačiau tokie pavėluoti asmeninio gelbėjimosi veiksmai, tiesą sakant, yra labai tipiški – nė viename jų nėra nieko individualaus. Paauglystėje jis buvo „kietas“, tačiau be cento kišenėje, dabar jis turi pinigų, kad galėtų įsigyti pačią geriausią „Gibson“ gitarą, bet jau prarado savo šaunumą, o su juo ir tą išskirtinumo kibirkštėlę. Tuo tarpu tikroji Nietzsche’s krizė jūsų troškimus ir siekius kaip tik padarytų ne tokius tipiškus ir bendrus. Vidutinio amžiaus krizė, tiek, kiek ji padeda pasirengti lūžiui, gali būti labai teigiama, tačiau jei ji tampa regreso preliudija, labai blogai. Visų svarbiausia – pažanga…

Robert Rowland Smith

Apie knygą ir autorių

Robertas Rowlandas Smithas – britų filosofas, dėstytojas ir konsultantas. Šiuo metu autorius yra atsidėjęs filosofijos populiarinimui: rašo knygas ir straipsnius apie jos taikymą kasdieniame gyvenime, laikraštyje „The Sunday Times“ turi savo skiltį, skirtą moralės klausimams, yra nuolatinis BBC televizijos ir radijo laidų dalyvis. Daugelį metų praleidęs Oksforde, dirbęs Prancūzijoje, JAV, Norvegijoje, R.R.Smithas grįžo į gimtąjį Londoną ir gyvena čia su žmona bei trimis dukterimis. Lietuvių kalba jau išleista jo knyga „Pusryčiai su Sokratu: kasdienio gyvenimo filosofija“, kurioje filosofiškai apmąstoma viena statistinio žmogaus diena.
„Prie vairo su Platonu“ autorius filosofo žvilgsniu apžvelgia svarbiausius kiekvieno iš mūsų gyvenimo įvykius nuo gimimo iki mirties. Ką apie įsimylėjimą sako Freudas? Ką Nietzsche mano apie vidutinio amžiaus krizę?

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...