Tomo Tylenio-Gluosnio nuotr.

Kai kalnus padengia sniegas, sakoma, kad Cailleach (arba Šyduotoji) ištiesia savo skarą, prieš tai išplovusi ją didžiajame Corrievreckan sūkuryje. O kai kalną – bet kurį kalną – apgobia rūkas, sakoma, kad Cailleach užsitraukė savo šydą ant veido.

Iš škotų folkloro

Reikėjo atostogų, reikėjo pasivaikščioti ir išsivalyti galvą – bent jau po kalvas, jei neišeis po kalnus. Pasiūliau Edžiui galimus variantus pagal pigius skrydžius iš Vilniaus, įtraukėm Karolį į pokalbį, kadangi anas mums žinomas ir patikimas tokių kelionių dalyvis ir galiausiai nutarėm, kad pigiausia kryptis – Glazgas.

Tomas Gluosnis-Tyla, tomasgluosnistyla.com

Karolis surado galimų kelionės pėsčiomis maršrutų, aš rezervavau viešbutį pirmajai nakčiai ir nusprendėme daugiau nieko neplanuoti – atsikelsime ryte ir žiūrėsime į kurį trail‘ą keliaujame. Užtenka planuoti gyvenimą, norėjau pailsėti nuo savo vidinio control freak. Prisikrovėme pilnas kuprines turistinio inventoriaus, pasiėmėme vieną papildomą bagažą – nes reikia peilių gi, juk yra nerašyta taisyklė, kad Škotijoje pagal senas tradicijas sutikus kalnietį reikia jam nukirsti galvą ir pasisavinti jo galias.

Pirma diena

Skrydis vakare, nusprendėme keliauti iš darbo tiesiai į oro uostą, nuotaika puiki. Dienos metu nusprendžiau ant bajerio patikrinti ar turiu ID kortelę (nes gi piniginėj visada būna) ir, ačiū visatai, neradau jos. Bandžiau visais būdais prisiminti, kur nukišau tą nelemtą dalyką – pavyko! Gi savaitę prieš tai Frankfurte buvau, tai galimai palikau švarke, bet švarke jos nebuvo ir galiausiai grįžęs namo radau kelnių kišenėje (pamoka ateičiai neatsisakyti to-pack sąrašo).

Nuskridę į Glazgą sužinojome, kad kažkokiu būdu sugebėjau automobilį rezervuoti nuo 9 ryto ir dabar jau esu no show, taigi yra dvi galimybės – rašyti į štabą ir prašyti grąžinti pinigus arba už papildomus £100 per dieną gauti BMW x5. Suprantama, kol rašiau į štabą dėl pinigų grąžinimo, Edis gavo automobilį iš kitos bendrovės.

Keli alaus ir greitai miegot, kad galėtume ryte susikraut mantą ir važiuot į kokį kalną.

Greitai išsikrovėme viešbutyje ir išėjome į maisto paieškas, kas, pasirodo, nėra taip jau trivialu. Buvo trečiadienis, kiek prieš 9 PM vietos laiku ir tik 5 baras (centre!) turėjo maisto, nors visi lankyti barai turėjo iškabas, kad duoda valgyti. Galbūt nesėkmė arba gal ten kitokie valgymo ypatumai – per daug nesigilinom, bet įspūdžio nepadarė. Keli alaus ir greitai miegot, kad galėtume ryte susikraut mantą ir važiuot į kokį kalną.

Antra diena

Į barą Škotijoje ateina anglas ir užsisako alaus. Kol barmenas pila alų, anglas užveda kalbą.
– Jūs, škotai, ką jūs turite? Jeigu išimtume visus Loch‘us ir kalnus – kas iš tos Škotijos beliktų?
Barmenas, baigdamas pilti alų, pasižiūri kelias akimirkas į anglą ir rėžia: – Anglija!

Anekdotas iš knygos Scottish Jokes

Greiti pusryčiai, kuprines pripildome palapinės dalimis, maistu dienai, vandeniu – kuo daugiau visko, kad būtų sunkiau, tarsi eitume į rimtą ekspediciją. Išsirenkame trasą – startas nuo miestelio Luss, tikimės pasiekti Doune Hill (bendras pakilimas 966 m), tačiau mums viskas dzin ir orientuojamės ne pagal žemėlapį, taigi nueiname link Beinn Dubh (bendras pakilimas 725 m) išvis nenaudodami žemėlapio ir šitą informaciją sužinoję tik kitą dieną. Oras labai tinkamas tokiam pasivaikščiojimui – lengvai drėgna, tačiau negalima to pavadinti lietumi.

Visai kaip leidžiantis nuo aukštų kalnų užkaista automobilių stabdžių diskai – lygiai taip pat užkaista ir žmogaus keliai – abiem atvejais reikia sustoti ir atvėsinti.

Pirmosios dešimtys vertikalių metrų priminė, kad reikia taisyklingai kvėpuoti, iš pradžių truputėlį paspurtavom, bet labai greitai suderinome greičius ir sėkmingai pasiekėme viršūnę, kartas nuo karto atsisukdami atgal pasigožėti Škotijos gamtovaizdžiu ir pasidžiaugti progresu. Pirmoje viršūnėje pavalgėme sausų davinių ir išgėrėme kavos. Kadangi kalnas neturėjo tokios išskirtos viršūnės ir buvo labiau kalnų masyvas, tai tiesiog ėjome toliau, kol kelias nuvedė prie nuolydžio. Tada puikiai prisiminėme kaip sunku yra leistis nuo kalno ir kokie brangūs yra žmogaus keliai: visai kaip leidžiantis nuo aukštų kalnų užkaista automobilių stabdžių diskai – lygiai taip pat užkaista ir žmogaus keliai – abiem atvejais reikia sustoti ir atvėsinti.

Tomo Tylenio-Gluosnio nuotr.

Miegoti nusprendėme kempinge, tačiau Luss kempingas yra members only ir mums pasiūlė mokėti £40 už 3 galvas vienoje palapinėje, arba pavažiuoti 18 mylių ir ten rasti pigesnį kempingą, kur visi moka vienodą kainą. Suprantama, kad važiuodami į pigesnį kempingą visi trys garsiai dainavome Abba – Dancing Queen, nes radome BBC Radio Two, kuris kartais būna panašus į M-1 Plius.

Trečia diena

Pigesniame kempinge sutaupėme už nakvynę, bet visiškai nesutaupėme ant alaus ir galiausiai ryte teko pripažinti, kad šiandien tikrai niekur neisiu, tai tik nuėjome prie upės, užlipome ant didžiulio akmens, ten pameditavome ir važiavome bet kur. Visiškai be tikslo, tiesiog važiavome ir ragavome škotišką gamtą, bandėme mintyse išsimaudyti visuose loch‘uose ir įkopti į visus kalnus bei visą kelia bandėme paaiškinti vieni kitiems (bet labiausiai sau) kodėl ir kaip nežinojome apie šį pasaulio grožį iki šiol.

Netikėtai užklydome į miestelį pavadinimu Inveraray, kuris buvo kažkas nerealaus – mažas, vos dvi didesnės gatvės, kelios parduotuvės, istorinis kalėjimas ir velniai žino kelinto amžiaus akmeninė bažnyčia, tačiau miestelis buvo gyvas – pilnas turistų ir vietinių – nuo visiškai paprastų keliautojų iki senąją aristokratiją primenančių vyresnio amžiaus miestelio gyventojų su visa privaloma apranga, pasitempimu ir patriotizmu akyse. Sienas puošė skelbimai, kviečiantys į Highland Games čempionatą, kuris bus liepos 19-ąją. Ten irgi ilgai neužsibuvome – įsigijome škotiškų suvenyrų (ten įgijau pirmąjį kiltą) ir važiavome toliau.

Tik persikėlem į UK* vaizdas iškart pasikeitė – plokštumos, visur tik anglų kalba, netgi lietus nebedžiugina.

Kažkur ties Achnaba sugalvojome nebevažiuoti toliau į pietus, nes reikės grįžti atgal apie 100 mylių tais pačiais keliais, taigi pasukome link Inverkip ir nusprendėme keltis perkėla (sumoj apie £25 už tris galvas ir automobilį). Tik persikėlem į UK* vaizdas iškart pasikeitė – plokštumos, visur tik anglų kalba, netgi lietus nebedžiugina (nors iki to laiko kai vaizdai tokie gražūs lietus buvo visiškai dzin). Ilgai neslampinėjom ir patraukėme link Drymen, nuo kurio galima bus pradėti ketvirtos dienos pasivaikščiojimą. Ten suradome kempingą, bet nuvažiavę iki paties miestelio galiausiai apsistojome kažkuriame B&B su televizoriumi, židiniu ir self-catering facilities – pasigaminome vakarienę, atsidarėme alaus ir meditavome iki kol visi išlūžome ties 11 PM taip ir neišgėrę net pusės nupirkto alaus.

Tomo Tylenio-Gluosnio nuotr.

Ketvirta diena

Rytas buvo itin žvalus. Kol prausiausi, Edis pradėjo ruošti pusryčius, o Karolis padėjo kaip geriausiai sugeba – niekam netrukdydamas. Pusryčiai buvo itin geri ir iki 10 ryto jau sėdėjome automobilyje pakeliui link Rowardennan, iš kurio galima pasiekti Ben Lomond – arba aukščiausią munro**, esantį pietinėje Škotijos dalyje.

Visi kartojome tą pačią mantrą: nesitikėjau tokių vaizdų, negaliu patikėti kad čia taip gražu.

Vėl susikrovėme pilnas kuprines, nors nieko nereikėjo ir šovėme aukštyn. Kelias buvo status, saulė jau švietė aukštai ir visi mėgavomės kilimo aukštyn malonumais. Tiesa, kiek stebino vaikščiotojų kiekis: sutikome tik tris jaunuolius, kurie labai greitai pasuko atgal ir kelis besileidžiančius asmenis. Tikrai galvojau, kad toks objektas turėtų būti lankomas (statistika sako, kad 30 000+ per metus ten nueina). Pasikėlę aukščiau sutikome tris labiau patyrusius kopinėtojus (patirtis pagrinde matosi iš turimo inventoriaus, šypsenų veiduose, neskaitant jų senyvo amžiaus ir vaikščiojimo lazdų) – pasirodo, kopėme sunkesniu – ne turistiniu – maršrutu, o turistinis maršrutas yra pilnas žmonių, taip pat buvome informuoti, kad liko dar nemažai kelio ir bus truputėlį scramble***.

Tai buvo muzika mūsų ausims ir motyvavo greičiau pamatyti kur gi ta viršūnė (kopiant per statesnį šlaitą žemesni kalnai užstoja aukštesnius). Užlipę ant kažkurio tai žemesnio kalno pamatėme kiek toli dar liko (apie 1-1.1 valandos) ir kaip stačiai reikės lipti (vietomis iš išvaizdos daugiau nei 60 laipsnių uolėtos įkalnės).

Po kurio laiko sustojome prie kalnų ežerėlio pailsėti (galimai nuo ledynų likęs cwm, tačiau gali būti ir šiaip erozija ar specifinė kalno struktūra) ir stebėjome sunkesne puse besileidžiančius – dauguma jų buvo be vandens, be kuprinių ir be vilties, neatsimenu kada tiek daug desperacijos veiduose mačiau vienoje vietoje.

Startavome vėl ir per artimiausias 40 minučių jau žengėme paskutinius žingsnius link viršūnės, visi išsišiepę iki ausų, giliai kvėpuodami ir gėrėdamiesi vaizdais. Visi kartojome tą pačią mantrą: nesitikėjau tokių vaizdų, negaliu patikėti kad čia taip gražu. Pažvelgus šiauriau matosi tolimesnės kalvos ir kalnai – visas žalias masyvas, užtikrintai stūksantis ten šimtus tūkstančių metų, nekreipiantis dėmesio į mūsų žemiškas problemas. Tokiomis akimirkomis galvoje nebelieka nieko tik gebėjimas jausti gamtos grožį, atšiaurumą ir kalno didybę. Ir visai nesvarbu koks tai kalnas, svarbu, kad tai tas kalnas, į kurį įlipai pats ir kuris tave priėmė. Esu buvęs ir aukščiau, tačiau nei vienas kalnas nebuvo toks gražus kaip šis, į kurį įkopėme savo kojomis – tai buvo pirmoji mūsų tikra viršūnę, kurią pasiekėme savo jėgomis ir tai buvo neįtikėtina.

Tomo Tylenio-Gluosnio nuotr.

Pačiame viršuje ilgai neužsibuvome, nuskubėjome žemiau prie uolų, susiradome užuovėją ir pradėjome gamintis pietus. Neužsibuvome, nes ant kalno buvo pilna uodų ir jie mito žmonėmis (visi trys grįžome gerokai apkandžioti). Pasišildę pietus irgi valgėme kiek įmanoma skubiau, kadangi neberūkstant katiliukui uodai grįžo skanauti mūsų.

Labiausiai reikia moralinio pasiruošimo, fizinis pasirengimas čia tikrai nėra pagrindinis dalykas, kuris užkels tave į kalną – bet kokį kalną.

Besileisdami sutikome dar didesnę krūvą į neviltį papuolusių žmonių, kuriems iki viršūnės buvo likę dar nemažai (nors jie ir ėjo visiška plokštuma, lyginant su tuo, ką turėjome mes). Pirma mintis buvo, kad žmonės nebuvo morališkai pasiruošę išbandymui, tiesiog pamatė bukletą, gražius vaizdus ir išėjo. Tokiems dalykams labiausiai reikia moralinio pasiruošimo, fizinis pasirengimas čia tikrai nėra pagrindinis dalykas, kuris užkels tave į kalną – bet kokį kalną. Taip, reikia nebūti couch potato, tačiau tiek mes trys buvome įvairaus pasirengimo lygio, tiek teko savo akimis matyti tešlių alpinistų, kurie varo ir varys geriau nei bet kuris iš mūsų.

Galiausiai viskas sueina į moralinį pasirengimą ir norą nugalėti save – patirtis ateis su metais, fizinis pasirengimas irgi įgyjamas, tačiau neturint noro kur nors eiti ir apskritai perlipti per save – nieko nebus. Taip, bus karšta, bus šalta, bus neramu, bus gera, bloga, prakaituosi ir drebėsi, gal skaudės galvą, garsiai ir giliai kvėpuosi, širdis šokinės ir kartais jausi neviltį, tačiau jeigu būsi pasiryžęs perlipti save – išgyvensi visa tai ir galėsi mėgautis ne kalno viršūne, o ramybe, kuri užplūsta įrodžius sau, kad fizinės galimybės nėra viskas.

Po kelių valandų, kelių trumpų pertraukų kelių sąnariams paaušinti pasiekėme automobilių aikštelę ir patraukėme link Inversnaid – kelių namų konglomeracijos, kur kažkada buvusioje bažnyčioje buvo padarytas hostelis. Labai rimtai – ten buvo bažnyčia – net freskos ant sienos išlikę. Tik ryte nepažiūrėjome, kad 8 mylios azimutu konvertuosis į 35 mylias keliais (mat niekas kelio azimutu nepadarė).

Vakarienė – jautienos ir elio troškinys – buvo neįtikėtinai skanu, o vietinių daryklų alus buvo būtent tai ko reikėjo mūsų triumfui.

Tik atvykę buvome šiltai sutikti ir informuoti, kad čia taip pat apsistojusi kita grupė, kuri ėjo į Ben Lomond ir sakė, kad daugiau niekada į tokius kalnus neis, nes viskas ten blogai ir labai sunku buvo. Tai tik patvirtino ankstesnę nuomonę apie moralinį nusistatymą.

Vakarienė – jautienos ir elio troškinys – buvo neįtikėtinai skanu, o vietinių daryklų alus buvo būtent tai ko reikėjo mūsų triumfui, kuris iš šono gali pasirodyti juokingas, tačiau mums tai buvo geriausias pasiekimas, didžiausias džiaugsmas ir dar didesnis noras daugiau, aukščiau ir geriau. Po karštos sukūrinės vonios miegojome ankštose dviaukštėse lovose, tačiau nuovargis padarė savo ir miegojome itin kietai.

Penkta diena

Po pusryčių iškeliavome link Deanston, kuriame yra viskio darykla: buvusiame vilnos fabrike XX amžiaus viduryje įkurta viskio darykla, kurioje viskis gaminamas tik pagal senas tradicijas: laikomas ir maišomas vietoje, filtruojant nešaldomas, taigi išlaiko visus eterinius aliejus ir natūralų drumzlėtumą (mat filtruoti šaldant pradėta dėl poreikio iš JAV gerti viskį su ledukais arba skiedžiant vandeniu, originaliai viskis geriamas grynas arba įmaišant kelis lašus vandens – patikėkite, skonis pasikeis dramatiškai).

Grįžome fiziškai pavargę, sukandžioti uodų ir nudegę kaklus, tačiau laimingi, pailsinę savo psichiką.

Po turo viskio darykloje keliavome link Kilmahog, kur turėjo būti gera vilnonių drabužių parduotuvė, bet ten buvo visiškas liūdesys, tad tiesiog traukėme link Glazgo ir sėdėjome prekybos centro kavinėje (prieš tai įsigijau antrą kiltą) kol reikėjo keliauti į oro uostą. Kadangi tai buvo pirma tikrai lietinga diena – nebenorėjome niekur vaikščioti.

Pabaigai

Škotija pilnai užskaityta – tiek žmonių svetingumas, maistas, alus ir tauresni gėrimai, tiek gamtos grožis ir žalumas. Škotijoje net lietus nėra nuotaiką gadinantis veiksnys. Ten yra gerai ir visiems rekomenduoju bent kažkiek tą gėrį pajausti. Taip pat einant pasivaikščioti po kalnus negalvoti, kad čia yra tas pats, kas vaikščioti miesto centre tarp kavinių ir prekybos centrų ir tam reikia nusiteikti (ir bent jau vandens/akinius nuo saulės/kremo nuo saulės pasiimkite). Ateityje norėčiau nusigauti toliau į Škotijos šiaurę – ten turėtų būti dar geriau.

Grįžome fiziškai pavargę, sukandžioti uodų ir nudegę kaklus (Edis ir savo plikę – dabar atrodo kaip šutintas vėžys), tačiau laimingi, pailsinę savo psichiką ir susibondinę tolimesnėms kelionėms į rimtesnes (kalnų aukštumo ir sudėtingumo prasme) vietas.

*Škotija iš tikrųjų labai skiriasi nuo likusios Anglijos (neskaitant Airijos, kuri irgi turi savo žavesio ir kalnų) – Anglija yra plokščia, industrinė ir blanki, o Škotija mums pasirodė kalnuota, gyva ir be proto graži. Ir nuotaika visai kita.

**Munro – tai kalnas, kurio aukštis viršija 3000 pėdų arba 914 metrų. Pavadinimas kilo nuo Sero Hugh Munro, kuris pirmasis surašė žinomus tokius kalnus savo visai ne megalomaniškame kurinyje „Munros Tables“ 1891 metais.

***Scramble – kalnų terminologijoje yra lipimas statesnėmis įkalnėmis/uolomis, kai dar nereikia aplinistinės įrangos (kačių/ledkirčių/kaiščių/kablių ir t.t.), bet jau prireikia rankų pagalbos balansui išlaikyti – toks tarpinis variantas tarp vaikščiojimo ir kopimo į statų/beveik statų ledyną ar uolas.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje tomasgluosnistyla.com 2016 m. birželio 21 d.

D. Urbienės nuotr.

Tikriausiai yra tūkstančiai būdų pažinti žmonijos praeitį – nuo archeologinių kasinėjimų iki DNR analizės. Pats paprasčiausias – kelionės laiku. Na, keliaujant ne fantastine laiko mašina, o automobiliu po Europos ar viso pasaulio istorinius miestus.

Daiva Urbienė

Vaikštinėjant Romoje, Paryžiuje, Vienoje, Madride stebina ne tik didingi miesto statytojų užmojai, kasdien vis kitos turistų armijos, šmirinėjančios po žymiausius turistinius objektus, bet ir kultūriniai sluoksniai, persikloję ir sumišę taip, kad kas keli kvartalai gali susipažinti su vis kitu istoriniu laikotarpiu, o kaip miestas atrodė viduramžiais, kaip patobulintas Renesanso laikais ar perstatytas naujaisiais amžiais, tegali pažiūrėti maketuose ar schemose, dažnai dar ir ginčytinose.

Vis dėlto ir Europoje, ir visam pasaulyje yra šimtmečius skaičiuojančių miestų, kurių namai, gatvės, aikštės ar įtvirtinimai išliko tarsi užkonservuoti laike, ir čia atkeliavęs gali pasijusti patekęs į antikinius laikus ar ankstyvuosius viduramžius, stovėdamas ant sienų gali įsivaizduoti priešiškas armijas, apgulusias miesto sienas, ar jaustis patekęs tarp pirklių, siūlančių egzotiškiausias prekes, už kurias ir šiandien dalis žmonių paklotų solidžias sumas.

„Veidas“ pateikia 10 kelionės laiku idėjų norintiesiems pamatyti, kaip gyveno priešistorinis žmogus, pasivaikščioti antikinio uosto gatvėmis ar pasigrožėti architektų svajone – „idealiu miestu“ (citta ideale).

Škotija ir Sardinija: kaip žmonės gyveno žmonijos priešaušryje

Apie prieš dešimtis tūkstančių metų gyvenusių žmonių bendruomenes byloja keisti statiniai, tokie kaip figūriniai pilkapiai, dolmenai, menhyrai, akmenų ar piramidžių ratai, dėl kurių paskirties besiginčijantys mokslininkai pasiryžę sulaužyti ne vieną ietį, o į mistiką linkę keistuoliai laksto aplink ieškodami savo egzistencijos prasmės. Tačiau į prieš tūkstantmečius gyvenusių žmonių kasdieninę buitį, tiesa, sąlygiškai, galima žvilgtelėti lankantis Sardinijos ar Škotijos Orknio salose.

Sardinijoje yra suskaičiuojama apie 7–8 tūkst. priešistorinių statinių – nuragų, nupjauto kūgio bokštų, sukrautų be jokio tvirtinamojo skiedinio iš milžiniškų bazalto blokų, kažkokiu būdu atitįstų nuo ugnikalnių šlaitų. Manoma, kad šie bokštai pastatyti maždaug nuo 4 tūkst. m. iki 1,5 tūkst.–400 m. pr. Kr. Spėjama, kad visoje Sardinijos saloje buvo pastatytos kelios dešimtys tūkstančių tokių pastatų, o šalia jų neretai glaudėsi ir didesnės ar mažesnės gyvenvietės. Įdomu, kad rasta tiek individualių, mažų nuragų, tiek didelių su gynybiniais įtvirtinimais, sakralinės paskirties patalpomis, kapavietėmis, teatrais ir mažais ankštais gyvenamaisiais namais, kuriuose šiuolaikiniam žmogui sunku būtų ir apsisukti.

Archeologai, kasinėdami nuragų apylinkėse, aptiko ir statulėlių – kariūnų, keturakių keturrankių, ginkluotų skydais, ir keistų gyvūnų. Patys įdomiausi ir geriausiai išlikę yra 19 m aukščio Su Nuraxi prie Baruminio, Serra Orrios prie Dorgalio miesto ir Santu Antine netoli Toralbos.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Škotų apsisprendimas likti sąjungoje su Jungtine Karalyste gali būti vadinamas ne tik jų pačių, ne vien Didžiosios Britanijos, bet ir visos Europos pergale.

Praėjusią savaitę visa Europa sulaikiusi kvapą laukė Škotijos nepriklausomybės referendumo rezultatų: baimintasi, kad ne tik subyrės viena įtakingiausių Europos ir viso pasaulio galybių – Jungtinė Karalystė, bet ir susvyruos visos Europos, sudarytos iš daugybės mažų tautų ir tautelių, stabilumas.

Vis dėlto škotai atsispyrė pagundai atversti naują istorijos puslapį ir pradėti naujos Europos valstybės egzistavimą.

Atsakant į istorinį klausimą, ar Škotija turėtų būti nepriklausoma valstybė, abejingų nebuvo: referendume dalyvavo per 85 proc. visų balso teisę turinčių rinkėjų nuo 16 metų, o kai kuriose rinkimų apylinkėse savo rinkimų teise pasinaudojo beveik 100 proc. gyventojų.

Teigiamai į tą klausimą atsakė mažesnioji į referendumą atėjusių rinkėjų dalis,

44,7 proc., o 55,3 proc. išreiškė norą ir toliau gyventi jau 307 metus trunkančioje sąjungoje su Jungtine Karalyste.

Bet kuriuo atveju – laimėtojai

Analitikų vertinimu, tokia referendumo baigtis yra neabejotina visų škotų pergalė. Ir ne tik dėl priežasčių, kurias įvardija Škotijos premjeras ir „Taip“ kampanijos lyderis Alexas Salmondas. Dėkodamas visiems, kurie balsavo už Škotijos atsiskyrimą nuo Jungtinės Karalystės, jis pabrėžė, kad vien tik neįtikėtinas aktyvumas referendume jau yra laimėjimas, nes tai – demokratijos triumfas. Kaip ir leidimas balsuoti asmenims nuo 16 metų.

Džiaugtis škotai gali ir dėl to, kad po referendumo laukia nemaži pokyčiai. Mat Didžioji Britanija, lengviau atsikvėpusi po laimingai pasibaigusio škotų eksperimento, žada nenumoti ranka į balsavusiuosius už nepriklausomybę. Juk, šiaip ar taip, sugriauti Jungtinę Karalystę buvo pasiryžę maždaug 1,6 mln. škotų, taip pat – ir didžiausias bei turtingiausias Škotijos miestas Glazgas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-37-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Škotijoje jau šį rudenį vyksiantis referendumas dėl atsiskyrimo nuo Jungtinės Karalystės bus savaime istorinis, tačiau politiškai veikiausiai liks nerealizuotas, mat šio drastiško sprendimo nauda kol kas nepranoksta rizikos sąnaudų.

Pastarieji Didžiosios Britanijos muzikos apdovanojimai neišvengė politinio atspalvio. Tam užteko vienintelio sakinio, kurį geriausiu atlikėju pripažinto Davido Bowie vardu ištarė jo kalbą perskaičiusi manekenė Kate Moss: „Škotija, lik su mumis.“
Milijonus gerbėjų turintis muzikantas tapo anaiptol ne pirmuoju viešu asmeniu, simbolišku gestu įsitraukusiu į diskusiją dėl Škotijos ateities. Skirtingas pozicijas išreiškiančios žvaigždės prabilo ne veltui: rugsėjo pabaigoje škotai eis prie balsavimo urnų ir spręs, ar šalis žengs istorinį žingsnį: taps nepriklausoma ir atsiskirs nuo Jungtinės Karalystės. Klausimas, į kurį teks atsakyti “taip” arba “ne”, rinkėjams bus nedviprasmiškas: „Ar Škotija turi būti nepriklausoma valstybė?“

Sudėtinga istorija

Kaimyninių Škotijos ir Anglijos santykiai daugelį šimtmečių buvo komplikuoti ir aplaistyti krauju. Dar XIII–XIV a. škotų sukilėliai, vedami garsiajame Holivudo filme „Narsioji širdis“ aktoriaus Melo Gibsono įkūnyto Williamo Wallace‘o, siekė išstumti dominuojančią anglų politinę įtaką. Konfliktai tęsėsi ir vėliau, kol galiausiai 1707 m. po ilgų derybų buvo sudaryta Sąjungos sutartis, pagal kurią įkurta Jungtinė Didžiosios Britanijos Karalystė. Ji sujungė parlamentinę Anglijos Sąjungą, kurios sudėtyje buvo Velsas, bei Škotiją, paliekant škotams savivaldumą teisinėje ir švietimo sistemose, tačiau panaikinant nacionalinį parlamentą.
Vis dėlto ilgi šimtmečiai buvimo jungtinėje karalystėje, kurį savo parašais laisva valia patvirtino Škotijos didikai, iš škotų galvų neištrynė nepriklausomybės idėjos. Moderniaisiais laikais ją įkūnijo Škotijos nacionalinė partija, įkurta 1934 m. Ilgainiui ši politinė jėga įgijo vis didesnę galią ir pasinaudojo nauju istorijos puslapiu, kuris buvo atverstas 1999 m. Būtent tuomet, remiantis dvejais metais anksčiau įvykusiu referendumu, buvo atkurtas Škotijos parlamentas, suteikiant jam pirminę teisėkūrą švietimo, sveikatos, teisės, aplinkosaugos, ekonominės plėtros, savivaldos ir policijos srityse. Tačiau kiti svarbiausi sprendimai, kaip ir pastaruosius beveik 300 metų, priimami Vestminsteryje.
Iš pradžių Škotijos nacionalinė partija tenkinosi opozicijos vaidmeniu, tačiau 2011 m. laimėjo net 69 vietas iš 129-ių ir įgijo absoliučią daugumą. Vienas rinkimų pažadų, kurį akcentavo partijos lyderis ir Škotijos vyriausiasis ministras Alexas Salmondas, buvo referendumas dėl Škotijos atsiskyrimo. Nepaisant kritiškos Londono reakcijos į šią iniciatyvą, 2012 m. Didžiosios Britanijos premjerui Davidui Cameronui teko pasirašyti Edinburgo susitarimą, pagal kurį referendumas dėl Škotijos numatytas šių metų rugsėjo 18 d. Jei žmonių atsakymas per referendumą būtų teigiamas, Škotija taptų nepriklausoma jau 2016 m. kovo mėnesį.

Visuomenė vertina atsargiai

Nepaisant užtikrintos Škotijos nacionalinės partijos pergalės rinkimuose ir politinio dominavimo, škotai atsargiai vertina galimybę nutraukti 307 metus trunkančią sąjungą ir atsiskirti nuo Didžiosios Britanijos. Devynių apklausų, atliktų nuo 2013 m. pabaigos, duomenimis, referendumo atsakymas būtų neigiamas, o skeptikų gretos atsiskyrimo šalininkus pranoktų nuo 8 iki 28 proc. Tiesa, iš keturių milijonų rinkėjų, tarp kurių specialiu sprendimu bus ne tik pilnamečiai, bet ir paaugliai nuo 16 metų, net ketvirtadalis iki šiol nėra apsisprendę, todėl daryti apibendrinimų neskubama. „Būtų kvaila prognozuoti, nes laiko dar daug“, – agentūrai „Reuters“ sakė sociologas Markas Diffley.
Tuo metu lažybų kontoros kol kas aiškiai krypsta skeptikų pusėn ir atsiskyrimo galimybę vertina kukliu santykiu vienas prieš keturis. Nors 1948 m. panašiomis aplinkybėmis autsaideriu laikytas Harry Trumanas buvo išrinktas JAV prezidentu, pakartoti tokį laimėjimą bus sudėtinga. Tai realu tiek pat, kiek metant kauliuką išmesti šešetą. Kitaip tariant, šansai riboti, bet pamėginti verta.
Todėl pagrindinis referendumo iniciatorių tikslas – paveikti tuos, kurių nuomonė svyruoja, o tokių anaiptol netrūksta. „Šiuo metu vyksta debatai, paremti logika juoda – balta. Man tai nepatinka, nes juk sprendžiant šį klausimą yra gausybė kitų atspalvių… Dabar esu labiau prieš. Vis dėlto atsiradus pagrįstų argumentų savo nuomonę galiu pakeisti“, – atsakydamas į „The Guardian“ žurnalistų klausimą neslėpė mokesčių konsultantas Tony Knottas.
Jam antrino matematikos mokytoja Lesley Murphy, laikraščiui „The Independent“ teigdama: „Diskusijose sumaišoma tiek skirtingų dalykų, kad sunku suvokti, kas nutiks, jei Škotija iš tikrųjų atsiskirs. Širdis lyg ir sako balsuoti už, bet būdama pakankamai išsilavinusi privalau pasverti racionalius abiejų pusių argumentus.“

Dilemos

Apklausų duomenimis, galutinį rinkėjų verdiktą nulems ekonominiai argumentai – jie pranoko antroje vietoje likusias pensijas ir toliau vardytus aspektus, tokius kaip bendra gerovė, santykiai su Didžiąja Britanija ir kitus. Pavyzdžiui, iki šiol nėra aišku, kokia būtų šalies valiuta: liktų svarų sterlingas, būtų įvestas euras ar sukurta nauja nacionalinė valiuta.
Pasak britų vyriausybės, šiandieniniai ekonominiai šalių santykiai yra puikiai sureguliuoti, todėl nėra prasmės sukelti papildomų trukdžių keičiant politinę sistemą. „Valiutos sąjunga veiksminga tik tuomet, kai egzistuoja ekonominė ir politinė sąjunga, – prieš šiuos dalykus nacionalizmas yra miręs”, – teigia buvęs Didžiosios Britanijos kancleris Alistairas Darlingas.
Tačiau škotai netiki, kad svaras iš jų gali būti atimtas. Pasak Škotijos finansų sekretoriaus Johno Swinney, valiutų sąjungos nauda pernelyg akivaizdi, kad būtų keičiama. Vis dėlto neatmetama, kad kitos valiutos scenarijus išlieka realus, o tai apsunkintų prekybą, mat tyrimai rodo, jog tarp dviejų skirtingų valstybių visuomet prekiaujama mažiau nei tarp tos pačios šalies regionų.
Panašiai atremiami ir kiti referendumo šalininkų argumentai, priduriant, kad be Didžiosios Britanijos finansinės galios škotams bus sunku konkuruoti globaliame pasaulyje. Pasak D.Camerono, nėra prasmės atsisakyti keturių esminių privilegijų: didesnės šalies ekonominės galios, didesnės tarptautinės įtakos, taip pat ryšių tarp žmonių ir kultūrų. Tačiau realybėje daug kas priklausytų nuo pačios Škotijos priimamų ekonominių bei kitų sričių sprendimų.

Škotai, katalonai ir flamandai – trys Vakarų Europos tautos, aktyviausiai kalbančios apie naujų valstybių atsiradimą žemėlapyje. Tačiau jų nepriklausomybės siekį apsunkina ir vidaus dvejonės, ir išorinė padėtis. Tad ar keisis Europos žemėlapis?

Šių metų rugsėjo 11 d. katalonai, minėdami nacionalinę šventę, sudarė 400 km žmonių grandinę. Tokią pat, kaip 1989 m. buvo sudarę Baltijos šalių gyventojai. Šis Europoje plačiai nuskambėjęs įvykis priminė apie nuolatinę ir gyvą skirtingų tautų kovą dėl nepriklausomybės.
Tiesa, Vakarų Europoje kylantys separatistiniai judėjimai šiek tiek kitokie nei XX a. iš imperijų jungo išsilaisvinti siekusių tautų. Antverpenas prieš Briuselį, Edinburgas prieš Londoną ir Barselona prieš Madridą – šių dvikovų fone Europos Sąjunga tapo ir priežastimi, ir pasekme.
Priminsime, kad nepriklausomybės judėjimai neretai smarkiai sujaukdavo Europos politinę tvarką, o per pastaruosius 150 metų tokie judėjimai sustiprėdavo kas dvi tris kartas. XIX a. po Vokietijos suvienijimo ir Osmanų imperijos silpnėjimo prasidėjęs Tautų pavasaris Europoje leido susikurti pirmosioms mažesnėms tautinėms valstybėms. Po Pirmojo pasaulinio karo Europoje neliko nė vienos imperijos, o vietoj jų į tarptautinę bendruomenę įsirašė daug mažųjų tautų valstybių.
Trečioji išsilaisvinimo banga prasidėjo 1945-aisiais, kai nusilpusios didžiosios Europos šalys pradėjo prarasti savo kolonijas Afrikoje ir Azijoje. Galiausiai ketvirtoji banga kilo nuo 1989 iki 1992 m., po Sovietų Sąjungos griūties.
Kuriantis Jungtinėms Tautoms, ši organizacija apėmė tik 51 valstybę, o šiandien vienija net 193-is. Tačiau separatistinių judėjimų lyderiai Europoje teigia, kad šis skaičius dar tikrai didės. Balkanuose, kur valstybių sienos neatitinka etninių ribų, teberusena diskusijos dėl teritorijų priklausomybės vienai ar kitai šaliai. Gyvi ir konfliktai Kaukaze, kur įvairiomis aplinkybėmis formuojasi autonomiškos ir nepriklausomybės siekiančios nepripažintos valstybės. O Briuselyje įsikūręs Laisvasis Europos aljansas, vienijantis apie 40 Europoje veikiančių nacionalistinių ir separatistinių partijų, liudija, kad demokratija ir gerovės valstybės kūrimas anaiptol nereiškia tautinių judėjimų slopimo.

„Jie valgo iš mūsų!“

Katalonijos prezidentas Arturas Masas šį rudenį pareiškė, kad Ispanija yra „kuprinė, kurią mums toliau nešti per sunku – tai kainuoja mums mūsų vystymąsi“. Beveik tuo pačiu metu Naujojo flamandų aljanso – atsiskyrimo nuo Belgijos siekiančios Flandrijos partijos – lyderis Bartas De Weveris, prieš pat išrenkamas Antverpeno meru, paskelbė, kad „flamandams nusibodo būtų laikomiems karvėmis, kurios naudingos tik dėl savo pieno“.
Bendrai sutariama, kad vienas pagrindinių motyvų, lemiančių separatistinių judėjimų aktyvėjimą Vakarų Europoje, yra būtent pastaroji finansų krizė bei išryškėję didžiuliai skirtumai tarp atsiskirti siekiančių regionų: konkrečiai Katalonijos Ispanijoje bei Flandrijos Belgijoje ir likusios šalies dalies. Ispanijoje veikianti federacinė sistema remiasi principu „kava visiems“: šalis suskirstyta į 17 autonomijų, kurių vargingesnės subsidijuojamos turtingesnių sąskaita, lėšas perskirstant per Madridą. Katalonija, kurios ekonomika prilygsta Portugalijos, sukuria net penktadalį visos šalies BVP, todėl Ispanijai, įskaitant ir Kataloniją, vis labiau grimztant į ekonominį nuosmukį, tokia politika katalonams tampa nebepriimtina.
Panaši padėtis ir Belgijoje. JAV vyriausiojo prekybos specialisto Ryano Barneso teigimu, Valonijos (prancūziškosios Belgijos dalies) gyventojai XIX a. pabaigoje buvo turtingesni už flamandus. Tačiau Flandrijoje suklestėjęs paslaugų sektorius viską apvertė aukštyn kojom. „Leveno universiteto studija rodo, kad Flandrija Valonijai atiduoda daugiau nei 16 mlrd. eurų per metus“, – tvirtina R.Barnesas.
O štai nuo Jungtinės Karalystės atsiskirti siekianti Škotija tokiu pranašumu pasigirti negali, nes būtent ji yra labiau priklausoma nuo Londono nei atvirkščiai: Glazgas nėra toks ekonominis variklis kaip Barselona ar Antverpenas. Nepaisant to, Škotijos nacionalistų partijos lyderis Alexas Salmondas teigia, kad nebebūdami atskaitingi Londonui škotai galės tinkamai panaudoti jūros šelfe esančias naudingąsias iškasenas, ir Škotijos ekonomika šoktelės į viršų.
R.Barnesas pabrėžia, kad šis ekonominio separatizmo fenomenas išryškėja ne tik nacionaliniu lygmeniu, bet ir ES mastu. Federacinėje sistemoje administracinis centras koordinuoja lėšų perskirstymą – būtent tai vyksta per ES struktūrinius ir regioninius fondus. Tačiau ekonomikos „laimėtojos“ Vokietijos piliečių, nebenorinčių mokėti už „autsaiderės“ Graikijos sukauptas skolas, gretos gausėja.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vakarų Škotijoje prasidėjo penkis mėnesius truksiantis Lietuvos fotografijos sezonas.

Prieš 20 metų Street Level galerija surengė didžiulę Baltijos šalių fotomeno parodą “Borderlands” Jungtinėje Karalystėje. Minint šį dvidešimtmetį bei Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai proga, Vakarų Škotijoje organizuojamas Lietuvos fotografijos parodų ciklas, apimantis tiek lietuvių klasikų, tiek modernistų, dokumentinės bei šiuolaikinės fotografijos autorių kūrybą, įtraukiant ir mažai žinomus fotomeninkus, kurių darbai ne ką mažiau įdomūs ir taip žiūrovams suteikiant galimybę stebėti dinamišką Lietuvos fotografijos raidą. Daugelio menininkų fotografijos Didžiojoje Britanijoje bus rodomos pirmą kartą.

Rugpjūčio 9 d. Glazgo mieste Hidden Lane galerijoje atidaryta Domicelės Tarabildienės (1912–1985) fotografijos paroda “Nosis laikui”, o rugpjūčio 10 d. Street Level Photoworks galerijoje duris atvėrė didžiulė grupinė lietuvių autorių darbų paroda “Borderlands 2”, kurioje eksponuojami fotomenininkų Alvydo Lukio, Vytauto Pletkaus, Algirdo Šeškaus, Vytauto Stanionio, Arūno Kulikausko, Giedriaus Liago, Arturo Valiaugos, Vilmos Samulionytės, Mindaugo Ažušilio ir grupės “Doooooris” darbai. Parodų atidarymuose dalyvavo kultūros atašė Didžiojoje Britanijoje Rita Valiukonytė ir Kauno fotografijos galerijos kuratorė Ieva Meilutė-Svinkūnienė
Tai neabejotinai iki šiol išsamiausias lietuvių fotografijos pristatymas Jungtinėje Karalystėje, žymintis trejus metus trunkantį aktyvų bendradarbiavimą tarp Street Level Photoworks  ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus bei kitų meno institucijų.
Spalio mėnesį prasidės antrasis Lietuvos fotografijos parodų ratas Street Level Photoworks Glazge ir Irvino mieste įsikūrusiame Harbour menų centre, kurio metu be parodų vyks ir susitikimai su Lietuvos fotomenininkais, įvairios diskusijos.

"Veido" archyvas

Kai termometro stulpelis šauna į viršų, o svaro kurso kreivė sminga žemyn, idealia atostogų vieta tampa kalnuotoji Škotija.

Ruošdamiesi kelionei į Škotiją tikėjomės pasigrožėti nuolat lietaus plakamais kalnais, paslampinėti po pilis, kurias vis dar valdo sijonuoti vyrai, o vakarais pasimėgauti taure seno, dūmais kvepiančio viskio. Tačiau tikrovė pranoko drąsiausius lūkesčius. Čia radome tai, ko visai nesitikėjome – romantiškas pilis su išpuoselėtais subtropiniais sodais, šveicarišką kalnų idilę, rūstų įlankų grožį ir neįtikėtinai klaidžius įlankų bei salų labirintus.

Na, o lietaus buvo tiek daug, kad teko skubiai keisti iš anksto parengtą maršrutą – kiekvieną vakarą ir rytą kruopščiai tikrindavome orų prognozes ir dumdavome ten, kur nėra liūtimi grasinančių debesų. Taip nuolat medžiodami saulės spindulius Edinburgo pakrante pasukome į žemutinę Škotiją (Lowlands), iš jos kilome į Aukštikalnes (Highlands), pakeliui užsukdami į Arano ir Skajaus (Skye) salas. Per dvi savaites nuomotu automobiliu siaurais ir vingiuotais kalnų keliais sukorėme per tris tūkstančius kilometrų, tačau pusės Škotijos taip ir nespėjome aplankyti.

Karalienės keliu

Edinburgas pasitiko žvarbiu, kas akimirksnį besikeičiančios krypties vėju ir grėsmingais lietaus debesimis. Žingsniuodami pilkomis miesto gatvėmis netikėtai patekome į jaukų, ryškiaspalvėmis rožėmis apsodintą parką – Princų gatvės sodus (Princes Street Gardens). Ši spalvų oazė niūrių spalvų miesto centrą dalija į dvi dalis – plačių gatvių ir santūrių pastatų naujamiestį bei viduramžišką senamiestį, kurį vainikuoja karališka Edinburgo pilis.

"Veido" archyvas

Pilį šturmuojanti triukšminga turistų armija mūsų nesužavėjo, tad nupėdinome Karališkąja mylia link dabartinės Didžiosios Britanijos karalienės rezidencijos Holirudo rūmų. Klaidžiojant jaukiomis senamiesčio gatvelėmis verta atkreipti dėmesį į grakščius, vienus pirmųjų Europoje daugiabučius namus, Škotijos parlamentą ir trapią gotikinių formų Šv.Egidijaus (St.Giles) katedrą, kurios sienos tikriausiai vis dar mena tragiško likimo Škotijos karalienės Marijos Stiuart maldas.

Geografinių atradimų gerbėjams dera nusifotografuoti prie garsaus keliautojo Davido Livingstone’o paminklo, o romantinių romanų mėgėjui – parymoti prie pompastiško memorialo, skirto Walteriui Scottui. Na, o nuo įkyrėjusio lietaus galima pasislėpti muziejuose ar vienoje iš daugelio galerijų. Beje, šiuo metu “Dean” galerijoje eksponuojami siurrealizmo genijų Salvadoro Dali, Jeano Miro darbai.

Rūsčios pilys ir subtropiniai sodai

Atsikandę didmiesčio sumaišties pradėjome savo žygį po Škotijos pilis. Lankytinų pilių daug, viena už kitą didesnės, įspūdingesnės ir besigiriančios garbinga istorine praeitimi bei jas aplankiusiais karaliais. Vienos išdidžiai stūkso ant galingų kalnų, kitos paslėptos ūksminguose parkuose, trečių griuvėsiuose sielvartingai ūžauja vėjas ir spragsi turistų fotoaparatai, į ketvirtas, panašesnes į pasakiškus rūmus, smalsuoliai gali žvilgtelėti tik akies krašteliu pro vos vos pravertus vartus ar aukštą mūrinę tvorą.

Labiausiai patiko pilys, tvirtai suręstos ant uolėto pakrantės skardžio, – jose harmoningai susijungia žmogaus ir gamtos stichijų jėga, atremianti kiekvieną nedorų ketinimų vedamą atėjūną. Bene įspūdingiausia XVI a. Culzeano pilis su didžiuliu išpuoselėtu parku. Žingsniuodami tiltu, vedančiu į pilies kiemą, akimirką sustingome iš nuostabos ir negalėjome patikėti savo akimis – spoksojome į vešliomis palmėmis apsodintą parką, kurio centre monotoniškai čiurlena fontanas. Tikras Viduržemio jūros sodas! Švelnų pakrantės klimatą lemia šiltoji Golfo srovė, todėl vietos gyventojai gali džiaugtis nuostabiais subtropiniais parkais.

"Veido" archyvas

Visai kitokie jausmai apima vaikštinėjant palei galingas XVI a. Sterlingo pilies sienas. Besigrožint didingu, ant kito kalno tolumoje dūluojančiu nepriklausomybės kovų herojaus Williamo Wallace’o monumentu atrodo, tarsi kiekvienas akmuo prabiltų apie senąsias škotų legendines kovas dėl laisvės, kuri XVIII a. buvo iškeista į anglišką ekonominę gerovę.

Verta paminėti, kad pilių lankymas yra brangus malonumas. Paprastai už vieną apsilankymą pilyje tenka pakloti nuo 20 iki 30 Lt žmogui. Nemažai galima sutaupyti nusipirkus pilių lankytojo kortelę, su kuria galima aplankyti apie 80 istorinių objektų: pilių, rūmų, katedrų griuvėsių ir kt. Kortelė, galiojanti tris dienas, kainuoja 22 svarus sterlingų, septynias dienas – apie 32 svarus sterlingų. Tačiau norint aplankyti kai kurias privačias pilis vis tiek teks mokėti papildomai. Keliaudami aplankėme apie 20 pilių ir rūmų, tačiau tik trejais griuvėsiais buvo galima grožėtis nemokamai.

Sala – mažas Škotijos modelis

Važiuojant šiaurės link patartina keltu persikelti į Arano salą, kuri nustebina itin švelniu klimatu ir įspūdingu, pilnu egzotinių augalų Brodiko pilies parku, kuriame kas žingsnis svaigina nuostabiausi aromatai. Nosį kutena lengvai atpažįstami rožių, liepų, čiobrelių kvapai, kuriuos švelniai pūstelėjus vėjeliui pakeičia kiti, būdingesni Viduržemio jūros sodams, prabangūs aromatai, atmiešti sūrstelėjusiu jūros kvapu. Prieš tokius sielos ir kūno malonumus nublanko pilies interjero prabanga ir net pakrantės uolų grožis.

Išsivadavus iš svaigių pančių būtina pasižvalgyti po salą. Čia laukia dar viena staigmena: pasirodo, sala – tarsi sumažintas Škotijos modelis. Šiltas švelnus klimatas pietinėje salos dalyje, kurią nuo vėjų ir audrų apsaugo aukšti kalnai, ir rūsti, laukinė vėjų nugairinta šiaurinė salos dalis, ant kurios kranto stūkso vienišos pilies griuvėsiai. Net ir labai skubant salą verta apvažiuoti keliu, vedančiu palei krantą, ir pasistengti nepražiopsoti nė vieno kaip kaleidoskopas besikeičiančio vaizdo – palmių, tik šiaurės šalims būdingų atšiaurių kalnų pievų, jūros ir salų, tolumoje susiliejančių su debesimis.

"Veido" archyvas

Visai kitokia Skajaus sala, pakerinti ne tik įmantrių formų kalnais, – čia galima vaikštinėti pėstiesiems skirtais maršrutais, kurių Škotijoje dėl privačios žemės nuosavybės nėra daug, kiekvienas gali pasijusti archeologu, bandydamas tarp akmeninių avių aptvarų atpažinti priešistorinių statinių liekanas ir kartu su besiganančiomis avimis paklaidžioti nedidelėse kapinaitėse tarp bažnyčios griuvėsių ir pasvirusių keltiškų kryžių. Beje, avys, ožkos ir gauruotos, pasipuošusios įspūdingo dydžio ragais aukštikalnių karvės vaikštinėja kur užsigeidusios. Niekas nenustemba, kai siaurame kelyje įsitaisiusios raguotosios sukelia tikrą eismo spūstį, tačiau vyti nuo kelio jų nesiryžta nė vienas vairuotojas.

Vis dėlto labiausiai sužavėjo salos pakrantė – žvilgnis paklysta salų, įlankų ir ežerų raizgalynėje, o kalnų upės kaskadomis garma žemyn. Ypač įspūdingas krioklys, besiveržiantis tiesiai į jūrą. Į gamtos stebuklą harmoningai įsilieja žmogaus rankų statiniai – pilies griuvėsiai, sukiužusios kalniečių trobelės ir nuo vėjų bei lietaus patamsėję šiuolaikiniai balti namai.

Poezijos posmai hagiui

Kuo toliau į šiaurę, tuo rečiau sutikdavome turistų, vietos gyventojų ir net besiganančių avių. Škotijos šiaurinė dalis itin retai apgyvendinta, vietomis gyventojų tankumas tėra du žmonės kvadratiniame kilometre. Galbūt dėl to net pirmą kartą susitikę žmonės bendrauja kaip seni geri pažįstami. Siaurame kalnų kelyje prasilenkiančių automobilių vairuotojai pasisveikina vienas su kitu pakeldami ranką, laukiniame paplūdimyje keliautojai dalijasi įspūdžiais apie laukinių kalnų ežerus, o viešbutyje, jaukiai įsitaisius prie židinio, šeimininkas ateina pasidomėti, iš kur atsidangino keisti svečiai su vos vaikštančiu vaikučiu, plepantys negirdėta kalba. Svetingas šeimininkas, išrėžęs pagiriamąjį žodį savo šalies grožiui ir viskiui, būtinai rekomenduoja paragauti hagio.

Paprastai žmonės net nusipurto išgirdę žodį “hagis”, mat žinodami, iš ko pagamintas šis nacionalinis škotų patiekalas, įsivaizduoja siaubingą skonį. Tačiau kaip jie klysta! Hagis – tam tikros rūšies dešra, avies skrandis, prikimštas įdaro iš maltų avies kepenėlių, plaučių ir širdies, sumaišyto su kvapiomis prieskoninėmis žolelėmis. Itin švelnaus skonio ir malonaus, šiek tiek aitroko kvapo patiekalas tikrai vertas gražiausių vieno garsiausių romantizmo poetų Roberto Burnso posmų. Poetas hagį išaukštino kaip škotų stiprybės šaltinį – esą tik šis valgis priverčia atlikti didvyriškus žygius ir kapoti priešų galvas it usnis.

Ruošdamiesi skrydžiui namo vis dar burnoje jautėme švelnų hagio skonį, o ausyse skambėjo dūdmaišių melodijos.