2010 Rugpjūčio 12

Škotija

Į Škotiją – paklaidžioti po laukinius kalnus ir paragauti hagio

veidas.lt

"Veido" archyvas

Kai termometro stulpelis šauna į viršų, o svaro kurso kreivė sminga žemyn, idealia atostogų vieta tampa kalnuotoji Škotija.

Ruošdamiesi kelionei į Škotiją tikėjomės pasigrožėti nuolat lietaus plakamais kalnais, paslampinėti po pilis, kurias vis dar valdo sijonuoti vyrai, o vakarais pasimėgauti taure seno, dūmais kvepiančio viskio. Tačiau tikrovė pranoko drąsiausius lūkesčius. Čia radome tai, ko visai nesitikėjome – romantiškas pilis su išpuoselėtais subtropiniais sodais, šveicarišką kalnų idilę, rūstų įlankų grožį ir neįtikėtinai klaidžius įlankų bei salų labirintus.

Na, o lietaus buvo tiek daug, kad teko skubiai keisti iš anksto parengtą maršrutą – kiekvieną vakarą ir rytą kruopščiai tikrindavome orų prognozes ir dumdavome ten, kur nėra liūtimi grasinančių debesų. Taip nuolat medžiodami saulės spindulius Edinburgo pakrante pasukome į žemutinę Škotiją (Lowlands), iš jos kilome į Aukštikalnes (Highlands), pakeliui užsukdami į Arano ir Skajaus (Skye) salas. Per dvi savaites nuomotu automobiliu siaurais ir vingiuotais kalnų keliais sukorėme per tris tūkstančius kilometrų, tačau pusės Škotijos taip ir nespėjome aplankyti.

Karalienės keliu

Edinburgas pasitiko žvarbiu, kas akimirksnį besikeičiančios krypties vėju ir grėsmingais lietaus debesimis. Žingsniuodami pilkomis miesto gatvėmis netikėtai patekome į jaukų, ryškiaspalvėmis rožėmis apsodintą parką – Princų gatvės sodus (Princes Street Gardens). Ši spalvų oazė niūrių spalvų miesto centrą dalija į dvi dalis – plačių gatvių ir santūrių pastatų naujamiestį bei viduramžišką senamiestį, kurį vainikuoja karališka Edinburgo pilis.

"Veido" archyvas

Pilį šturmuojanti triukšminga turistų armija mūsų nesužavėjo, tad nupėdinome Karališkąja mylia link dabartinės Didžiosios Britanijos karalienės rezidencijos Holirudo rūmų. Klaidžiojant jaukiomis senamiesčio gatvelėmis verta atkreipti dėmesį į grakščius, vienus pirmųjų Europoje daugiabučius namus, Škotijos parlamentą ir trapią gotikinių formų Šv.Egidijaus (St.Giles) katedrą, kurios sienos tikriausiai vis dar mena tragiško likimo Škotijos karalienės Marijos Stiuart maldas.

Geografinių atradimų gerbėjams dera nusifotografuoti prie garsaus keliautojo Davido Livingstone’o paminklo, o romantinių romanų mėgėjui – parymoti prie pompastiško memorialo, skirto Walteriui Scottui. Na, o nuo įkyrėjusio lietaus galima pasislėpti muziejuose ar vienoje iš daugelio galerijų. Beje, šiuo metu “Dean” galerijoje eksponuojami siurrealizmo genijų Salvadoro Dali, Jeano Miro darbai.

Rūsčios pilys ir subtropiniai sodai

Atsikandę didmiesčio sumaišties pradėjome savo žygį po Škotijos pilis. Lankytinų pilių daug, viena už kitą didesnės, įspūdingesnės ir besigiriančios garbinga istorine praeitimi bei jas aplankiusiais karaliais. Vienos išdidžiai stūkso ant galingų kalnų, kitos paslėptos ūksminguose parkuose, trečių griuvėsiuose sielvartingai ūžauja vėjas ir spragsi turistų fotoaparatai, į ketvirtas, panašesnes į pasakiškus rūmus, smalsuoliai gali žvilgtelėti tik akies krašteliu pro vos vos pravertus vartus ar aukštą mūrinę tvorą.

Labiausiai patiko pilys, tvirtai suręstos ant uolėto pakrantės skardžio, – jose harmoningai susijungia žmogaus ir gamtos stichijų jėga, atremianti kiekvieną nedorų ketinimų vedamą atėjūną. Bene įspūdingiausia XVI a. Culzeano pilis su didžiuliu išpuoselėtu parku. Žingsniuodami tiltu, vedančiu į pilies kiemą, akimirką sustingome iš nuostabos ir negalėjome patikėti savo akimis – spoksojome į vešliomis palmėmis apsodintą parką, kurio centre monotoniškai čiurlena fontanas. Tikras Viduržemio jūros sodas! Švelnų pakrantės klimatą lemia šiltoji Golfo srovė, todėl vietos gyventojai gali džiaugtis nuostabiais subtropiniais parkais.

"Veido" archyvas

Visai kitokie jausmai apima vaikštinėjant palei galingas XVI a. Sterlingo pilies sienas. Besigrožint didingu, ant kito kalno tolumoje dūluojančiu nepriklausomybės kovų herojaus Williamo Wallace’o monumentu atrodo, tarsi kiekvienas akmuo prabiltų apie senąsias škotų legendines kovas dėl laisvės, kuri XVIII a. buvo iškeista į anglišką ekonominę gerovę.

Verta paminėti, kad pilių lankymas yra brangus malonumas. Paprastai už vieną apsilankymą pilyje tenka pakloti nuo 20 iki 30 Lt žmogui. Nemažai galima sutaupyti nusipirkus pilių lankytojo kortelę, su kuria galima aplankyti apie 80 istorinių objektų: pilių, rūmų, katedrų griuvėsių ir kt. Kortelė, galiojanti tris dienas, kainuoja 22 svarus sterlingų, septynias dienas – apie 32 svarus sterlingų. Tačiau norint aplankyti kai kurias privačias pilis vis tiek teks mokėti papildomai. Keliaudami aplankėme apie 20 pilių ir rūmų, tačiau tik trejais griuvėsiais buvo galima grožėtis nemokamai.

Sala – mažas Škotijos modelis

Važiuojant šiaurės link patartina keltu persikelti į Arano salą, kuri nustebina itin švelniu klimatu ir įspūdingu, pilnu egzotinių augalų Brodiko pilies parku, kuriame kas žingsnis svaigina nuostabiausi aromatai. Nosį kutena lengvai atpažįstami rožių, liepų, čiobrelių kvapai, kuriuos švelniai pūstelėjus vėjeliui pakeičia kiti, būdingesni Viduržemio jūros sodams, prabangūs aromatai, atmiešti sūrstelėjusiu jūros kvapu. Prieš tokius sielos ir kūno malonumus nublanko pilies interjero prabanga ir net pakrantės uolų grožis.

Išsivadavus iš svaigių pančių būtina pasižvalgyti po salą. Čia laukia dar viena staigmena: pasirodo, sala – tarsi sumažintas Škotijos modelis. Šiltas švelnus klimatas pietinėje salos dalyje, kurią nuo vėjų ir audrų apsaugo aukšti kalnai, ir rūsti, laukinė vėjų nugairinta šiaurinė salos dalis, ant kurios kranto stūkso vienišos pilies griuvėsiai. Net ir labai skubant salą verta apvažiuoti keliu, vedančiu palei krantą, ir pasistengti nepražiopsoti nė vieno kaip kaleidoskopas besikeičiančio vaizdo – palmių, tik šiaurės šalims būdingų atšiaurių kalnų pievų, jūros ir salų, tolumoje susiliejančių su debesimis.

"Veido" archyvas

Visai kitokia Skajaus sala, pakerinti ne tik įmantrių formų kalnais, – čia galima vaikštinėti pėstiesiems skirtais maršrutais, kurių Škotijoje dėl privačios žemės nuosavybės nėra daug, kiekvienas gali pasijusti archeologu, bandydamas tarp akmeninių avių aptvarų atpažinti priešistorinių statinių liekanas ir kartu su besiganančiomis avimis paklaidžioti nedidelėse kapinaitėse tarp bažnyčios griuvėsių ir pasvirusių keltiškų kryžių. Beje, avys, ožkos ir gauruotos, pasipuošusios įspūdingo dydžio ragais aukštikalnių karvės vaikštinėja kur užsigeidusios. Niekas nenustemba, kai siaurame kelyje įsitaisiusios raguotosios sukelia tikrą eismo spūstį, tačiau vyti nuo kelio jų nesiryžta nė vienas vairuotojas.

Vis dėlto labiausiai sužavėjo salos pakrantė – žvilgnis paklysta salų, įlankų ir ežerų raizgalynėje, o kalnų upės kaskadomis garma žemyn. Ypač įspūdingas krioklys, besiveržiantis tiesiai į jūrą. Į gamtos stebuklą harmoningai įsilieja žmogaus rankų statiniai – pilies griuvėsiai, sukiužusios kalniečių trobelės ir nuo vėjų bei lietaus patamsėję šiuolaikiniai balti namai.

Poezijos posmai hagiui

Kuo toliau į šiaurę, tuo rečiau sutikdavome turistų, vietos gyventojų ir net besiganančių avių. Škotijos šiaurinė dalis itin retai apgyvendinta, vietomis gyventojų tankumas tėra du žmonės kvadratiniame kilometre. Galbūt dėl to net pirmą kartą susitikę žmonės bendrauja kaip seni geri pažįstami. Siaurame kalnų kelyje prasilenkiančių automobilių vairuotojai pasisveikina vienas su kitu pakeldami ranką, laukiniame paplūdimyje keliautojai dalijasi įspūdžiais apie laukinių kalnų ežerus, o viešbutyje, jaukiai įsitaisius prie židinio, šeimininkas ateina pasidomėti, iš kur atsidangino keisti svečiai su vos vaikštančiu vaikučiu, plepantys negirdėta kalba. Svetingas šeimininkas, išrėžęs pagiriamąjį žodį savo šalies grožiui ir viskiui, būtinai rekomenduoja paragauti hagio.

Paprastai žmonės net nusipurto išgirdę žodį “hagis”, mat žinodami, iš ko pagamintas šis nacionalinis škotų patiekalas, įsivaizduoja siaubingą skonį. Tačiau kaip jie klysta! Hagis – tam tikros rūšies dešra, avies skrandis, prikimštas įdaro iš maltų avies kepenėlių, plaučių ir širdies, sumaišyto su kvapiomis prieskoninėmis žolelėmis. Itin švelnaus skonio ir malonaus, šiek tiek aitroko kvapo patiekalas tikrai vertas gražiausių vieno garsiausių romantizmo poetų Roberto Burnso posmų. Poetas hagį išaukštino kaip škotų stiprybės šaltinį – esą tik šis valgis priverčia atlikti didvyriškus žygius ir kapoti priešų galvas it usnis.

Ruošdamiesi skrydžiui namo vis dar burnoje jautėme švelnų hagio skonį, o ausyse skambėjo dūdmaišių melodijos.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Rita Rita rašo:

    Kokia romantiska salis! Tkriausiai net blogas oras netrukdo geretis.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...