2016 Liepos 05

#Blogeriožodis

Netikėtai magiška Škotijos patirtis

Veidas.lt

Tomo Tylenio-Gluosnio nuotr.

Kai kalnus padengia sniegas, sakoma, kad Cailleach (arba Šyduotoji) ištiesia savo skarą, prieš tai išplovusi ją didžiajame Corrievreckan sūkuryje. O kai kalną – bet kurį kalną – apgobia rūkas, sakoma, kad Cailleach užsitraukė savo šydą ant veido.

Iš škotų folkloro

Reikėjo atostogų, reikėjo pasivaikščioti ir išsivalyti galvą – bent jau po kalvas, jei neišeis po kalnus. Pasiūliau Edžiui galimus variantus pagal pigius skrydžius iš Vilniaus, įtraukėm Karolį į pokalbį, kadangi anas mums žinomas ir patikimas tokių kelionių dalyvis ir galiausiai nutarėm, kad pigiausia kryptis – Glazgas.

Tomas Gluosnis-Tyla, tomasgluosnistyla.com

Karolis surado galimų kelionės pėsčiomis maršrutų, aš rezervavau viešbutį pirmajai nakčiai ir nusprendėme daugiau nieko neplanuoti – atsikelsime ryte ir žiūrėsime į kurį trail‘ą keliaujame. Užtenka planuoti gyvenimą, norėjau pailsėti nuo savo vidinio control freak. Prisikrovėme pilnas kuprines turistinio inventoriaus, pasiėmėme vieną papildomą bagažą – nes reikia peilių gi, juk yra nerašyta taisyklė, kad Škotijoje pagal senas tradicijas sutikus kalnietį reikia jam nukirsti galvą ir pasisavinti jo galias.

Pirma diena

Skrydis vakare, nusprendėme keliauti iš darbo tiesiai į oro uostą, nuotaika puiki. Dienos metu nusprendžiau ant bajerio patikrinti ar turiu ID kortelę (nes gi piniginėj visada būna) ir, ačiū visatai, neradau jos. Bandžiau visais būdais prisiminti, kur nukišau tą nelemtą dalyką – pavyko! Gi savaitę prieš tai Frankfurte buvau, tai galimai palikau švarke, bet švarke jos nebuvo ir galiausiai grįžęs namo radau kelnių kišenėje (pamoka ateičiai neatsisakyti to-pack sąrašo).

Nuskridę į Glazgą sužinojome, kad kažkokiu būdu sugebėjau automobilį rezervuoti nuo 9 ryto ir dabar jau esu no show, taigi yra dvi galimybės – rašyti į štabą ir prašyti grąžinti pinigus arba už papildomus £100 per dieną gauti BMW x5. Suprantama, kol rašiau į štabą dėl pinigų grąžinimo, Edis gavo automobilį iš kitos bendrovės.

Keli alaus ir greitai miegot, kad galėtume ryte susikraut mantą ir važiuot į kokį kalną.

Greitai išsikrovėme viešbutyje ir išėjome į maisto paieškas, kas, pasirodo, nėra taip jau trivialu. Buvo trečiadienis, kiek prieš 9 PM vietos laiku ir tik 5 baras (centre!) turėjo maisto, nors visi lankyti barai turėjo iškabas, kad duoda valgyti. Galbūt nesėkmė arba gal ten kitokie valgymo ypatumai – per daug nesigilinom, bet įspūdžio nepadarė. Keli alaus ir greitai miegot, kad galėtume ryte susikraut mantą ir važiuot į kokį kalną.

Antra diena

Į barą Škotijoje ateina anglas ir užsisako alaus. Kol barmenas pila alų, anglas užveda kalbą.
– Jūs, škotai, ką jūs turite? Jeigu išimtume visus Loch‘us ir kalnus – kas iš tos Škotijos beliktų?
Barmenas, baigdamas pilti alų, pasižiūri kelias akimirkas į anglą ir rėžia: – Anglija
!

Anekdotas iš knygos Scottish Jokes

Greiti pusryčiai, kuprines pripildome palapinės dalimis, maistu dienai, vandeniu – kuo daugiau visko, kad būtų sunkiau, tarsi eitume į rimtą ekspediciją. Išsirenkame trasą – startas nuo miestelio Luss, tikimės pasiekti Doune Hill (bendras pakilimas 966 m), tačiau mums viskas dzin ir orientuojamės ne pagal žemėlapį, taigi nueiname link Beinn Dubh (bendras pakilimas 725 m) išvis nenaudodami žemėlapio ir šitą informaciją sužinoję tik kitą dieną. Oras labai tinkamas tokiam pasivaikščiojimui – lengvai drėgna, tačiau negalima to pavadinti lietumi.

Visai kaip leidžiantis nuo aukštų kalnų užkaista automobilių stabdžių diskai – lygiai taip pat užkaista ir žmogaus keliai – abiem atvejais reikia sustoti ir atvėsinti.

Pirmosios dešimtys vertikalių metrų priminė, kad reikia taisyklingai kvėpuoti, iš pradžių truputėlį paspurtavom, bet labai greitai suderinome greičius ir sėkmingai pasiekėme viršūnę, kartas nuo karto atsisukdami atgal pasigožėti Škotijos gamtovaizdžiu ir pasidžiaugti progresu. Pirmoje viršūnėje pavalgėme sausų davinių ir išgėrėme kavos. Kadangi kalnas neturėjo tokios išskirtos viršūnės ir buvo labiau kalnų masyvas, tai tiesiog ėjome toliau, kol kelias nuvedė prie nuolydžio. Tada puikiai prisiminėme kaip sunku yra leistis nuo kalno ir kokie brangūs yra žmogaus keliai: visai kaip leidžiantis nuo aukštų kalnų užkaista automobilių stabdžių diskai – lygiai taip pat užkaista ir žmogaus keliai – abiem atvejais reikia sustoti ir atvėsinti.

Tomo Tylenio-Gluosnio nuotr.

Miegoti nusprendėme kempinge, tačiau Luss kempingas yra members only ir mums pasiūlė mokėti £40 už 3 galvas vienoje palapinėje, arba pavažiuoti 18 mylių ir ten rasti pigesnį kempingą, kur visi moka vienodą kainą. Suprantama, kad važiuodami į pigesnį kempingą visi trys garsiai dainavome Abba – Dancing Queen, nes radome BBC Radio Two, kuris kartais būna panašus į M-1 Plius.

Trečia diena

Pigesniame kempinge sutaupėme už nakvynę, bet visiškai nesutaupėme ant alaus ir galiausiai ryte teko pripažinti, kad šiandien tikrai niekur neisiu, tai tik nuėjome prie upės, užlipome ant didžiulio akmens, ten pameditavome ir važiavome bet kur. Visiškai be tikslo, tiesiog važiavome ir ragavome škotišką gamtą, bandėme mintyse išsimaudyti visuose loch‘uose ir įkopti į visus kalnus bei visą kelia bandėme paaiškinti vieni kitiems (bet labiausiai sau) kodėl ir kaip nežinojome apie šį pasaulio grožį iki šiol.

Netikėtai užklydome į miestelį pavadinimu Inveraray, kuris buvo kažkas nerealaus – mažas, vos dvi didesnės gatvės, kelios parduotuvės, istorinis kalėjimas ir velniai žino kelinto amžiaus akmeninė bažnyčia, tačiau miestelis buvo gyvas – pilnas turistų ir vietinių – nuo visiškai paprastų keliautojų iki senąją aristokratiją primenančių vyresnio amžiaus miestelio gyventojų su visa privaloma apranga, pasitempimu ir patriotizmu akyse. Sienas puošė skelbimai, kviečiantys į Highland Games čempionatą, kuris bus liepos 19-ąją. Ten irgi ilgai neužsibuvome – įsigijome škotiškų suvenyrų (ten įgijau pirmąjį kiltą) ir važiavome toliau.

Tik persikėlem į UK* vaizdas iškart pasikeitė – plokštumos, visur tik anglų kalba, netgi lietus nebedžiugina.

Kažkur ties Achnaba sugalvojome nebevažiuoti toliau į pietus, nes reikės grįžti atgal apie 100 mylių tais pačiais keliais, taigi pasukome link Inverkip ir nusprendėme keltis perkėla (sumoj apie £25 už tris galvas ir automobilį). Tik persikėlem į UK* vaizdas iškart pasikeitė – plokštumos, visur tik anglų kalba, netgi lietus nebedžiugina (nors iki to laiko kai vaizdai tokie gražūs lietus buvo visiškai dzin). Ilgai neslampinėjom ir patraukėme link Drymen, nuo kurio galima bus pradėti ketvirtos dienos pasivaikščiojimą. Ten suradome kempingą, bet nuvažiavę iki paties miestelio galiausiai apsistojome kažkuriame B&B su televizoriumi, židiniu ir self-catering facilities – pasigaminome vakarienę, atsidarėme alaus ir meditavome iki kol visi išlūžome ties 11 PM taip ir neišgėrę net pusės nupirkto alaus.

Tomo Tylenio-Gluosnio nuotr.

Ketvirta diena

Rytas buvo itin žvalus. Kol prausiausi, Edis pradėjo ruošti pusryčius, o Karolis padėjo kaip geriausiai sugeba – niekam netrukdydamas. Pusryčiai buvo itin geri ir iki 10 ryto jau sėdėjome automobilyje pakeliui link Rowardennan, iš kurio galima pasiekti Ben Lomond – arba aukščiausią munro**, esantį pietinėje Škotijos dalyje.

Visi kartojome tą pačią mantrą: nesitikėjau tokių vaizdų, negaliu patikėti kad čia taip gražu.

Vėl susikrovėme pilnas kuprines, nors nieko nereikėjo ir šovėme aukštyn. Kelias buvo status, saulė jau švietė aukštai ir visi mėgavomės kilimo aukštyn malonumais. Tiesa, kiek stebino vaikščiotojų kiekis: sutikome tik tris jaunuolius, kurie labai greitai pasuko atgal ir kelis besileidžiančius asmenis. Tikrai galvojau, kad toks objektas turėtų būti lankomas (statistika sako, kad 30 000+ per metus ten nueina). Pasikėlę aukščiau sutikome tris labiau patyrusius kopinėtojus (patirtis pagrinde matosi iš turimo inventoriaus, šypsenų veiduose, neskaitant jų senyvo amžiaus ir vaikščiojimo lazdų) – pasirodo, kopėme sunkesniu – ne turistiniu – maršrutu, o turistinis maršrutas yra pilnas žmonių, taip pat buvome informuoti, kad liko dar nemažai kelio ir bus truputėlį scramble***.

Tai buvo muzika mūsų ausims ir motyvavo greičiau pamatyti kur gi ta viršūnė (kopiant per statesnį šlaitą žemesni kalnai užstoja aukštesnius). Užlipę ant kažkurio tai žemesnio kalno pamatėme kiek toli dar liko (apie 1-1.1 valandos) ir kaip stačiai reikės lipti (vietomis iš išvaizdos daugiau nei 60 laipsnių uolėtos įkalnės).

Po kurio laiko sustojome prie kalnų ežerėlio pailsėti (galimai nuo ledynų likęs cwm, tačiau gali būti ir šiaip erozija ar specifinė kalno struktūra) ir stebėjome sunkesne puse besileidžiančius – dauguma jų buvo be vandens, be kuprinių ir be vilties, neatsimenu kada tiek daug desperacijos veiduose mačiau vienoje vietoje.

Startavome vėl ir per artimiausias 40 minučių jau žengėme paskutinius žingsnius link viršūnės, visi išsišiepę iki ausų, giliai kvėpuodami ir gėrėdamiesi vaizdais. Visi kartojome tą pačią mantrą: nesitikėjau tokių vaizdų, negaliu patikėti kad čia taip gražu. Pažvelgus šiauriau matosi tolimesnės kalvos ir kalnai – visas žalias masyvas, užtikrintai stūksantis ten šimtus tūkstančių metų, nekreipiantis dėmesio į mūsų žemiškas problemas. Tokiomis akimirkomis galvoje nebelieka nieko tik gebėjimas jausti gamtos grožį, atšiaurumą ir kalno didybę. Ir visai nesvarbu koks tai kalnas, svarbu, kad tai tas kalnas, į kurį įlipai pats ir kuris tave priėmė. Esu buvęs ir aukščiau, tačiau nei vienas kalnas nebuvo toks gražus kaip šis, į kurį įkopėme savo kojomis – tai buvo pirmoji mūsų tikra viršūnę, kurią pasiekėme savo jėgomis ir tai buvo neįtikėtina.

Tomo Tylenio-Gluosnio nuotr.

Pačiame viršuje ilgai neužsibuvome, nuskubėjome žemiau prie uolų, susiradome užuovėją ir pradėjome gamintis pietus. Neužsibuvome, nes ant kalno buvo pilna uodų ir jie mito žmonėmis (visi trys grįžome gerokai apkandžioti). Pasišildę pietus irgi valgėme kiek įmanoma skubiau, kadangi neberūkstant katiliukui uodai grįžo skanauti mūsų.

Labiausiai reikia moralinio pasiruošimo, fizinis pasirengimas čia tikrai nėra pagrindinis dalykas, kuris užkels tave į kalną – bet kokį kalną.

Besileisdami sutikome dar didesnę krūvą į neviltį papuolusių žmonių, kuriems iki viršūnės buvo likę dar nemažai (nors jie ir ėjo visiška plokštuma, lyginant su tuo, ką turėjome mes). Pirma mintis buvo, kad žmonės nebuvo morališkai pasiruošę išbandymui, tiesiog pamatė bukletą, gražius vaizdus ir išėjo. Tokiems dalykams labiausiai reikia moralinio pasiruošimo, fizinis pasirengimas čia tikrai nėra pagrindinis dalykas, kuris užkels tave į kalną – bet kokį kalną. Taip, reikia nebūti couch potato, tačiau tiek mes trys buvome įvairaus pasirengimo lygio, tiek teko savo akimis matyti tešlių alpinistų, kurie varo ir varys geriau nei bet kuris iš mūsų.

Galiausiai viskas sueina į moralinį pasirengimą ir norą nugalėti save – patirtis ateis su metais, fizinis pasirengimas irgi įgyjamas, tačiau neturint noro kur nors eiti ir apskritai perlipti per save – nieko nebus. Taip, bus karšta, bus šalta, bus neramu, bus gera, bloga, prakaituosi ir drebėsi, gal skaudės galvą, garsiai ir giliai kvėpuosi, širdis šokinės ir kartais jausi neviltį, tačiau jeigu būsi pasiryžęs perlipti save – išgyvensi visa tai ir galėsi mėgautis ne kalno viršūne, o ramybe, kuri užplūsta įrodžius sau, kad fizinės galimybės nėra viskas.

Po kelių valandų, kelių trumpų pertraukų kelių sąnariams paaušinti pasiekėme automobilių aikštelę ir patraukėme link Inversnaid – kelių namų konglomeracijos, kur kažkada buvusioje bažnyčioje buvo padarytas hostelis. Labai rimtai – ten buvo bažnyčia – net freskos ant sienos išlikę. Tik ryte nepažiūrėjome, kad 8 mylios azimutu konvertuosis į 35 mylias keliais (mat niekas kelio azimutu nepadarė).

Vakarienė – jautienos ir elio troškinys – buvo neįtikėtinai skanu, o vietinių daryklų alus buvo būtent tai ko reikėjo mūsų triumfui.

Tik atvykę buvome šiltai sutikti ir informuoti, kad čia taip pat apsistojusi kita grupė, kuri ėjo į Ben Lomond ir sakė, kad daugiau niekada į tokius kalnus neis, nes viskas ten blogai ir labai sunku buvo. Tai tik patvirtino ankstesnę nuomonę apie moralinį nusistatymą.

Vakarienė – jautienos ir elio troškinys – buvo neįtikėtinai skanu, o vietinių daryklų alus buvo būtent tai ko reikėjo mūsų triumfui, kuris iš šono gali pasirodyti juokingas, tačiau mums tai buvo geriausias pasiekimas, didžiausias džiaugsmas ir dar didesnis noras daugiau, aukščiau ir geriau. Po karštos sukūrinės vonios miegojome ankštose dviaukštėse lovose, tačiau nuovargis padarė savo ir miegojome itin kietai.

Penkta diena

Po pusryčių iškeliavome link Deanston, kuriame yra viskio darykla: buvusiame vilnos fabrike XX amžiaus viduryje įkurta viskio darykla, kurioje viskis gaminamas tik pagal senas tradicijas: laikomas ir maišomas vietoje, filtruojant nešaldomas, taigi išlaiko visus eterinius aliejus ir natūralų drumzlėtumą (mat filtruoti šaldant pradėta dėl poreikio iš JAV gerti viskį su ledukais arba skiedžiant vandeniu, originaliai viskis geriamas grynas arba įmaišant kelis lašus vandens – patikėkite, skonis pasikeis dramatiškai).

Grįžome fiziškai pavargę, sukandžioti uodų ir nudegę kaklus, tačiau laimingi, pailsinę savo psichiką.

Po turo viskio darykloje keliavome link Kilmahog, kur turėjo būti gera vilnonių drabužių parduotuvė, bet ten buvo visiškas liūdesys, tad tiesiog traukėme link Glazgo ir sėdėjome prekybos centro kavinėje (prieš tai įsigijau antrą kiltą) kol reikėjo keliauti į oro uostą. Kadangi tai buvo pirma tikrai lietinga diena – nebenorėjome niekur vaikščioti.

Pabaigai

Škotija pilnai užskaityta – tiek žmonių svetingumas, maistas, alus ir tauresni gėrimai, tiek gamtos grožis ir žalumas. Škotijoje net lietus nėra nuotaiką gadinantis veiksnys. Ten yra gerai ir visiems rekomenduoju bent kažkiek tą gėrį pajausti. Taip pat einant pasivaikščioti po kalnus negalvoti, kad čia yra tas pats, kas vaikščioti miesto centre tarp kavinių ir prekybos centrų ir tam reikia nusiteikti (ir bent jau vandens/akinius nuo saulės/kremo nuo saulės pasiimkite). Ateityje norėčiau nusigauti toliau į Škotijos šiaurę – ten turėtų būti dar geriau.

Grįžome fiziškai pavargę, sukandžioti uodų ir nudegę kaklus (Edis ir savo plikę – dabar atrodo kaip šutintas vėžys), tačiau laimingi, pailsinę savo psichiką ir susibondinę tolimesnėms kelionėms į rimtesnes (kalnų aukštumo ir sudėtingumo prasme) vietas.


*Škotija iš tikrųjų labai skiriasi nuo likusios Anglijos (neskaitant Airijos, kuri irgi turi savo žavesio ir kalnų) – Anglija yra plokščia, industrinė ir blanki, o Škotija mums pasirodė kalnuota, gyva ir be proto graži. Ir nuotaika visai kita.

**Munro – tai kalnas, kurio aukštis viršija 3000 pėdų arba 914 metrų. Pavadinimas kilo nuo Sero Hugh Munro, kuris pirmasis surašė žinomus tokius kalnus savo visai ne megalomaniškame kurinyje „Munros Tables“ 1891 metais.

***Scramble – kalnų terminologijoje yra lipimas statesnėmis įkalnėmis/uolomis, kai dar nereikia aplinistinės įrangos (kačių/ledkirčių/kaiščių/kablių ir t.t.), bet jau prireikia rankų pagalbos balansui išlaikyti – toks tarpinis variantas tarp vaikščiojimo ir kopimo į statų/beveik statų ledyną ar uolas.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje tomasgluosnistyla.com 2016 m. birželio 21 d.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Anonimas rašo:

    Anglija gal ir industrinė, bet ne plokščia ir tikrai ne blanki.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...