Praėjusią savaitę Vilniuje vykęs Europos Sąjungos bei Rytų partnerystės valstybių viršūnių susitikimas netapo triumfo akimirka, tačiau nepatirta ir pralaimėjimo: futbolo terminais kalbant, Lietuvoje konstatuotos lygiosios, kurios geresnę ateities perspektyvą brėžia eurointegracijos šalininkams.

Praėjusią savaitę Vilniuje viešėjo 28 ES valstybių bei šešių Rytų partnerystės šalių lyderiai, kurie ne tik aptarė ketverių metų pasiekimus, bet ir nubrėžė gaires Rytų partnerystės politikai ateityje. Svarbiausias viršūnių susitikimo laimėjimas – parafuotos Asociacijos ir laisvosios prekybos sutartys su Gruzija ir Moldova, taip atveriant kelią galutiniam sutarčių pasirašymui kitais metais.
Nepaisant to, dėmesio centre visą laiką buvo Ukraina. Tikėtasi, kad būtent Lietuvos sostinėje įvyks „civilizacinis lūžis“ – Ukrainos ir ES asociacijos sutarties pasirašymas, tačiau spaudimo neatlaikęs Kijevas sprendimą atidėjo. Tai buvo neabejotinai svarbiausias Lietuvos prioritetas, turėjęs vainikuoti pirmininkavimą ES Tarybai, todėl kai kurie politikos ekspertai suskubo pareikšti, kad viršūnių susitikimas Vilniuje tapo Lietuvos diplomatijos pralaimėjimu.
Prie to tiesiogiai prisidėjo ir Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, neslepianti ambicijų prisiimti daugiau iniciatyvos užsienio politikoje, kuri šiaip jau yra prezidento ir Vyriausybės kompetencija. Likus kelioms dienoms iki susitikimo Ukrainos prezidentui paskelbus, kad Vilniuje sutartis pasirašyta nebus, ji sukritikavo Dalią Grybauskaitę bei užsienio reikalų ministrą ir išskubėjo į Kijevą esą taisyti Lietuvos užsienio politikos strategų klaidų. Bandymas baigėsi fiasko: kadangi susitikimas su Ukrainos parlamento vadovais jų iniciatyva buvo atšauktas, L.Graužinienės vizitas apsiribojo dalyvavimu provakarietiškame mitinge, dėl kurio vėliau teko aiškintis Kijeve reziduojantiems Lietuvos diplomatams. „Aš tai vertinu labai griežtai, kaip vieną skandalingiausių poelgių Lietuvos užsienio politikos istorijoje“, – teigia užsienio politikos ekspertas Marius Laurinavičius.
Nepaisant to, kad didžioji pergalė pasiekta nebuvo, tai anaiptol nereiškia nei Rytų partnerystės politikos, nei Lietuvos pralaimėjimo. Sveikindamas konferenciją „Rytų partnerystė šiandien“, vykusią tuo pačiu metu kaip ir viršūnių susitikimas, Europos Komisijos komisaras plėtros ir kaimynystės politikos klausimais Stefanas Fule pranešė, kad susitikimo išvakarėse buvo uždegta žalia šviesa Moldovos bevizio režimo, kuris yra viena pamatinių Rytų partnerystės dalių, įgyvendinimui. „Tik vakar EK pasiūlė bevizį režimą Šengeno erdvėje Moldovos piliečiams, (…) remiantis tuo, kad Moldovos vyriausybė sėkmingai įgyvendino visus vizų režimo liberalizavimo veiksmų plano kriterijus. Šis pasiūlymas dabar bus svarstomas Europos Parlamente ir Europos Taryboje. Taigi sveikinu Moldovą“, – pareiškė eurokomisaras.
Todėl viršūnių susitikimas Vilniuje ne žymi Rytų partnerystės politikos sėkmę ar nesėkmę, o veikiau leidžia įvertinti nuveiktus darbus bei pažvelgti į ateities iššūkius.
Tai, kad Rytų partnerės žengia teisingu keliu, įrodo ir mažesni laimėjimai. Pavyzdžiui, Vilniuje buvo pasirašytas ES ir Azerbaidžano susitarimas dėl palengvinto vizų režimo.

Trumpalaikis Ukrainos pasirinkimas

Iš tiesų Rytų partnerystės politikai iškeltas tikslas priartinti šešias posovietines valstybes prie ES bei paskatinti jų eurointegraciją, nepaisant trukdžių, yra vykdomas. Vis dėlto iki šiol neatsikratoma įspūdžio, kad tai – posovietinių ar ES paribio šalių, bet ne visos ES interesas. Šią nuomonę tarsi pagrindžia faktas, kad, nepaisant Ukrainos klausimo svarbos, didžiųjų ES valstybių vadovai vengė vykti į Kijevą susitikti su Viktoru Janukovyčiumi ir sukurti bent simbolinę atsvarą Vladimirui Putinui, kuris su kolega matydavosi keliskart per mėnesį.
ES laikėsi pozicijos, kad negalima įsivelti į savotišką aukcioną, kurį sukėlė Ukrainos vadovo balansavimo politika: prieš priimdamas strateginį sprendimą dėl valstybės ateities V.Janukovyčius laukė vis geresnių abiejų pusių pasiūlymų. V.Putinas tapo akivaizdžiai lankstesnis, o Europa savo ruožtu atsisakė pažadėti milijardines kompensacijas dėl nuostolių, kurių Ukraina patirs dėl sutarties pasirašymo atveju neabejotinai padidėsiančio ekonominio Rusijos spaudimo.
Tačiau Kijevo sprendimas anaiptol nelaidoja eurointegracinės krypties, mat ji siūlo kryptingą ir nuoseklų vystymąsi, o ne trumpalaikį bei nestabilų Rusijos priegblostį. Tą suvokia ir pats V.Janukovyčius, įvykdęs daug ES keltų teisinių ir kitokių reikalavimų bei reformų, todėl nuveikęs ne mažiau, o gal ir daugiau, nei provakarietiški jo pirmtakai. Klausimas kyla tik dėl tam tinkamiausio laiko, kuris leistų minimizuoti neišvengiamai dideles suartėjimo su Europa išlaidas. Ilgainiui Ukraina dreifuos arčiau Europos tol, kol neįsilies į Kremliaus diriguojamą Eurazijos sąjungą, narystė kurioje reikalautų Kijevo prisiimti teisinius bei politinius įsipareigojimus, tiesiogiai prieštaraujančius ES normoms.

Rytų partnerystės politika turėtų būti lankstesnė

Per ketverius programos metus išryškėjo aiški tendencija, kad Rytų partnerės į eurointegracijos kelią žiūri labai skirtingai. Kitaip tariant, išryškėjo mažiausiai du blokai: tai sparčiau į Europą žengiančios Gruzija, Moldova, Ukraina ir stringančios ar susiduriančios su didesnėmis kliūtimis Armėnija, Azerbaidžanas bei Baltarusija.
Ryškiausias stabdys bei problema – kaip atsakyti į Rusijos spaudimą tarp dviejų integracinių erdvių atsidūrusioms valstybėms. Akivaizdu, kad Rusijos spaudimas tapo lemiamu veiksniu, Ukrainai apsisprendžiant nepasirašyti sutarties Vilniuje, – tą pripažino ir pats Ukrainos prezidentas. Todėl prognozuojama, kad kitais metais didesnio Rusijos dėmesio gali sulaukti Vilniuje sutartį parafavusios Gruzija ir Moldova. Gruzijoje Rusijos svertai aiškūs – tai okupuotos Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijos. O Moldovoje greičiausiai bus naudojamasi „įšalusiu“ Padniestrės klausimu bei tuo, kad Moldova energetiškai yra priklausoma nuo Rusijos.
Taip pat pastebima, kad Rytų partnerystės politika turėtų būti lankstesnė prisitaikant prie iššūkių. Pavyzdžiui, šalys, siekiančios pasirašyti Asociacijos sutartį, turi įvykdyti reformas, beveik prilygstančias tam, ką turėjo įgyvendinti Lietuva, siekdama įstoti į ES, tačiau Rytų partnerėms narystės perspektyvos pasiūlyti neskubama. Todėl milžiniškos ekonominės ir politinės sąnaudos bei nepakankamos paskatos iš ES pusės apsunkina šių valstybių transformaciją.

Jeigu šiais metais nepavyks pasiekti asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimo su Ukraina, Rytų partnerystės politiką iš esmės bus galima laikyti nevykusia.

Pirmininkavimą Europos Sąjungos Tarybai šį mėnesį pradėjusi Lietuva vienu pagrindinių prioritetų iškėlė politinėje darbotvarkėje nedominuojančią, tačiau per pastaruosius trejus metus daugiau nei pusę milijardo eurų papildomai kainavusią Rytų partnerystės politiką. Jos tikslas – nežadant narystės Bendrijoje intensyvinti ekonominius bei politinius ES narių santykius su rytinėmis kaimynėmis ir kartu atsverti Rusijos įtaką regione.
Gruzija, Moldova, Azerbaidžanas, Armėnija, Baltarusija ir Ukraina – būtent šios šešios valstybės dabartiniu metu yra nevienodai pažengusios Rytų kaimynystės politikos dalyvės. Artėjant aukščiausio rango Rytų kaimynystės politikos viršūnių susitikimui, kuris lapkričio pabaigoje vyks Vilniuje, daugiausiai diskusijų ir nuomonių susikirtimų kelia padėtis Ukrainoje – šalyje, kuri kol kas vienintelė yra parafavusi galutinį asociacijos sutarties tekstą bei atsidūrusi per žingsnį nuo jos pasirašymo.

Ukrainos padėtis gali lemti ir visos Rytų partnerystės ateitį

Pasak ekspertų, Ukrainos padėtį apsunkina nuolat iškylančios dilemos: viena vertus, prezidentas Viktoras Janukovyčius tarsi siekia šaliai vietos Europos valstybių šeimoje, tačiau kartu stiprina sau artimos aplinkos pozicijas vidinėje politinėje arenoje ir kuria su demokratija nesuderinamą valdžios vertikalę. Negana to, įtakingi Ukrainos oligarchai ir pramonininkai ES taip pat suvokia kaip vienintelę perspektyvią integracinę erdvę, tačiau nėra linkę drastiškai keisti įsisenėjusių ir jiems iškilti leidusių žaidimo taisyklių – monopolizmo ar ekonominio protekcionizmo.
Analitinio centro „Carnegie Endowment“ padalinio Europoje analitikės Olgos Shumylo-Tapiolos teigimu, asociacijos sutarties pasirašymas bent jau retorikos lygmeniu yra visų šešių Rytų partnerystės valstybių lyderių siekiamybė. Tačiau būtina suvokti, kad sutarties punktų įgyvendinimas lemtų milžiniškus pokyčius kone visuose valstybių valdymo sektoriuose, įskaitant ir korupcijos suvaldymą bei teisinės sistemos reformą. „Visa tai būtų skausminga – jei ne grėsminga – visų šešių Rytų partnerystės valstybių elitui“, – teigia mokslininkė.
Minėtos Ukrainos dilemos susijusios ne tik su vidiniais išskaičiavimais, bet ir su svarbiausiu geopolitiniu pasirinkimu, mat suartėjimą Ukrainai siūlo ne tik ES, bet ir sparčiai auganti Eurazijos Sąjunga, šiuo metu apimanti Rusiją, Kazachstaną ir Baltarusiją. Ligšioliniai Kijevo bandymai balansuoti tarp dviejų traukos centrų tęstis negalės, nes asociacijos sutarties įsipareigojimų prisiėmimas ir stojimas į realiai funkcionuojančią Eurazijos muitų sąjungą yra tarpusavyje nesuderinami.
Viena vertus, Rusija vis labiau spaudžia Ukrainą rinktis Eurazijos integracinę kryptį, tačiau toks scenarijus netenkina nei politinio elito, nei paprastų gyventojų, nes tai užkirstų kelią ateities susitarimams su didžiule ir turtinga Vakarų Europos rinka, beveik šešis kartus pranokstančia Eurazijos erdvę. Kita vertus, ES nenori pasirašyti nei asociacijos, nei laisvosios prekybos sutarties tol, kol Ukrainoje bus taikomas selektyvus teisingumas. Vakaruose nuogąstaujama, kad dėl prezidento galios konsolidacijos bei oligarchinių verslo struktūrų net pasirašius susitarimus Ukraina vengtų juos įgyvendinti.
Priminsime, kad iki šiol Ukraina gerokai sumažino taikomus muitų tarifus ir priartėjo prie ES keliamų laisvosios prekybos sąlygų, o ES prekių eksporto apimtys į Ukrainą per pastaruosius trejus metus išaugo nuo 17,4 iki 23,7 mlrd. eurų, tačiau tesudarė šiek tiek daugiau nei 1 proc. visos ES išorinės prekybos apimties. Todėl laisvosios prekybos susitarimas būtų abipusiškai naudingas: būtų sudarytos palankesnės sąlygos vakarietiškų prekių eksportui į Ukrainą, o kartu skatinamas Ukrainos ekonominis augimas. Ekonomistų tyrimuose skaičiuojama, kad ES vien maisto pramonė dėl laisvosios prekybos galėtų sulaukti 860 mln. eurų papildomų pajamų, o bendras gerovės didėjimas trumpuoju laikotarpiu ES galėtų siekti iki 1 proc.
Tiesa, Ukraina reguliacinių normų nepriėmė kaip visa apimančio paketo ir taiko jas selektyviai. Toks neaiškumas dėl ateities skaldo ir šalies gyventojus: prieš kelerius metus paramą suartėjimui su ES išreikšdavo apie 60 proc. visuomenės nuomonės tyrimuose dalyvaujančių respondentų, o turėdami pasirinkimo galimybę vakarietišką kryptį palaiko 41 proc., Eurazijos – jau 32 proc. ukrainiečių.

ES dilemos sprendžiant Ukrainos klausimą

Nesėkminga ES taikyto principo „daugiau paskatų už daugiau reformų“ praktika verčia ES nuogąstauti, kad sutarčių pasirašymas avansu reikštų esminių demokratijos, teisės viršenybės principo, skaidrumo vertybių išdavystę, o kartu – ES, kaip moralinio autoriteto, griūtį. Kaip pabrėžia politologas Saulius Spurga, ES išlieka vertybinis Europos valstybių susivienijimas, keliantis ir normatyvinius tikslus, todėl pernelyg pragmatiška ar nuolaidžiaujanti politika galėtų likti nesuprasta. Dėl to kritikos sulaukia ir Lietuva, kuri dėl ekonominių bei geopolitinių priežasčių yra viena aktyviausių Ukrainos suartėjimo šalininkių.
Lūžiniu klausimu šiame akligatvyje laikomas septyneriems metams kalėjimo 2011-aisiais nuteistos ekspremjerės Julijos Tymošenko likimas. Su prezidentu V.Janukovyčiumi konfrontavusi opozicijos politikė nemalonės sulaukė dėl to, kad eidama vyriausybės vadovo pareigas pasirašė Ukrainai nepalankią dujų tiekimo sutartį su Rusija. Vakaruose ši byla laikoma politine ir įrodančia, kad teisės normos tebėra taikomos selektyviai, todėl reikalaujama J.Tymošenko paleisti. Dėmesio tam nestokoja Vokietija, siūlanti politikei galimybę gydytis Berlyne.
Vis dėlto, kaip pabrėžė Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Benediktas Juodka, šiuo lūžiniu metu daugiau nei 45 mln. gyventojų valstybės likimas negali būti tiesiogiai priklausomas nuo vienintelės politikės padėties. Be to, asociacijos sutarties pasirašymas tebūtų pirmas žingsnis, po kurio eitų ratifikavimo procesai ES narių parlamentuose, sukuriantys palankią terpę spausti Kijevą vykdyti demokratines bei teisines reformas. To pavyzdys, pasak B.Juodkos, yra pati Lietuva, kuri dėl lietuvių verslininkų Serbijoje diskriminavimo bei kitų diplomatinių nesutarimų ilgą laiką buvo vienintelė neratifikavusi Serbijos stabilizacijos ir asociacijos sutarties su ES.
Be to, šių metų kovo mėnesį Lietuvoje viešėjęs JAV pereinamųjų demokratijų projekto direktorius Bruce‘as Jacksonas teigia, kad ES santykis su Rytų partnerystės valstybėmis yra „ne santuoka, bet susitikinėjimas“. Todėl, pasak analitiko, ES galėtų lanksčiau žvelgti į partnerystės valstybių politikų veiksmus vien tam, kad ištrauktų jas iš Rusijos orbitos. Būtent todėl tarp svarbiausių Lietuvos prioritetų atsiduria siekis, kad per Vilniaus viršūnių susitikimą lapkritį būtų pasirašyta sutartis tarp ES ir Ukrainos.

Vokiečių leidžiamas žurnalas „Der Spiegel“ pranešė, kad 1963 metais tuometinis Vokietijos Federacinės Respublikos kancleris Ludwigas Erhardas iš Tarybų Sąjungos už 100 milijardų „deutschmakių“ (dabar – maždaug 25 mlrd. JAV dolerių) bandė išpirkti visą rytinę sovietų okupuotą Vokietijos dalįm vadintą VDR – Vokietijos Demokratinę Respubliką.

Kaip skelbia žurnalas, apie tokio sandorio su Maskva galimybę L. Erhardas 1963 metais Bonoje yra kalbėjęs su tuometiniu JAV pasiuntiniu Vakarų Vokietijoje Georgu McGhee. Vokiečių valdžia jau buvo apsisprendusi, kad Sovietų Sąjungai už rytinę Vokietiją po 2,5 mlrd. dolerių bus mokama dešimt metų. Tačiau amerikiečiai delsė pritarti tokiam planui, o vakarų vokiečiai vieni tokių sumų išmokėti negalėjo.

Kaip teigė L. Erhardas, sovietams tuo metu mirtinai reikėjo konvertuojamos valiutos, todėl, jo manymu, Kremlius nesunkiai būtų su tokiu pasiūlymu sutikęs. Juolab, kad septintojo dešimtmečio pradžioje Sovietų Sąjunga iš VDR labai aukštomis kainomis kasmet nupirkdavo po kelis milijonus tonų grūdų, kitų prekių, kitaip VDR ekonomika būtų bankrutavusi. O L. Erhardo pasiūlymas tikrai viliojo – 25 milijardai dolerių tuo metu buvo ketverių metų Rytų Vokietijos BVP.

Tačiau amerikiečių valdžia tuo metu vokiečių viltis pavadino nerealiomis ir Nikitai Chruščiovui net neužsiminė apie tokį planą. Šios savo minties kancleris L. Erhardas atsisakė 1965 metais, o dar po metų pasitraukė iš kanclerio posto.

Rytų Europos ekonomikos plėtra lėtės, tačiau ne taip smarkiai, kaip kai kuriose Vakarų Europos valstybėse, teigia SEB grupės analitikai šiandien Stokholme paskelbtoje Rytų Europos šalių ekonomikos apžvalgoje „Eastern European Outlook“.

Rytų Europos šalims papildomos stiprybės suteiks mažesnės nei išsivysčiusiose šalyse valstybės skolos.

Pasak SEB grupės analitikų, Rytų Europos šalių ekonomika po 2008-2009 m. finansų krizės jau pastebimai sustiprėjo ir atsigauna po gilaus nuosmukio. Vis dėlto 2012 m. apžvelgiamų šalių ekonomikos kilimą stabdys prastesnės pagrindinių eksporto rinkų perspektyvos. Tuo tarpu vidaus paklausa išliks santykinai stabili. Regiono valstybės skolos yra nedidelės, todėl poreikis taupyti ne toks stiprus kaip Vakarų Europoje. SEB grupės analitikų prognozėmis, Lenkijos, Latvijos ir Ukrainos fiskalinė politika išliks taupymo režime ir kitąmet. Tuo tarpu Rusijos, Estijos ir Lietuvos valstybės finansų politika gali tapti kiek laisvesnė ir palaikanti vidaus vartojimą ir investicijas.

SEB grupės ekonomistai prognozuoja infliacijos mažėjimą apžvelgiamose šalyse, silpstant energijos išteklių ir maisto produktų brangimui. Santūresnė infliacija gerins vartotojų padėtį, nors darbo rinkos situacija smarkiai nepasitaisys. „Didžiausią grėsmę Rytų Europos regiono plėtrai kelia būsimas eksporto atoslūgis, kuriam daugiausiai galimybių atsispirti turi Rusija, o mažiausiai – Estija,“ – pažymi SEB grupės analitikai.

„Lietuvos, Latvijos ir Estijos ekonomikos plėtra sėkmingai persikėlė iš eksporto į vidaus rinką. Palyginti su prieškriziniu laikotarpiu, eksporto konkurencingumas yra sustiprėjęs, o privataus sektoriaus įsiskolinimai sumažėję. Dėl šių priežasčių tikimės vidutiniškai spartaus ūkio augimo 2012-2013 metais,“ – teigė SEB banko Lietuvoje vyriausioji analitikė Vilija Tauraitė.

Rytų Europos šalių ekonomikos plėtros ir infliacijos prognozės

*SVKI – suderintas vartotojų kainų indeksas