2013 Liepos 18

Rytų partnerystės valstybių geopolitinis apsisprendimas – jau šiemet

veidas.lt


Jeigu šiais metais nepavyks pasiekti asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimo su Ukraina, Rytų partnerystės politiką iš esmės bus galima laikyti nevykusia.

Pirmininkavimą Europos Sąjungos Tarybai šį mėnesį pradėjusi Lietuva vienu pagrindinių prioritetų iškėlė politinėje darbotvarkėje nedominuojančią, tačiau per pastaruosius trejus metus daugiau nei pusę milijardo eurų papildomai kainavusią Rytų partnerystės politiką. Jos tikslas – nežadant narystės Bendrijoje intensyvinti ekonominius bei politinius ES narių santykius su rytinėmis kaimynėmis ir kartu atsverti Rusijos įtaką regione.
Gruzija, Moldova, Azerbaidžanas, Armėnija, Baltarusija ir Ukraina – būtent šios šešios valstybės dabartiniu metu yra nevienodai pažengusios Rytų kaimynystės politikos dalyvės. Artėjant aukščiausio rango Rytų kaimynystės politikos viršūnių susitikimui, kuris lapkričio pabaigoje vyks Vilniuje, daugiausiai diskusijų ir nuomonių susikirtimų kelia padėtis Ukrainoje – šalyje, kuri kol kas vienintelė yra parafavusi galutinį asociacijos sutarties tekstą bei atsidūrusi per žingsnį nuo jos pasirašymo.

Ukrainos padėtis gali lemti ir visos Rytų partnerystės ateitį

Pasak ekspertų, Ukrainos padėtį apsunkina nuolat iškylančios dilemos: viena vertus, prezidentas Viktoras Janukovyčius tarsi siekia šaliai vietos Europos valstybių šeimoje, tačiau kartu stiprina sau artimos aplinkos pozicijas vidinėje politinėje arenoje ir kuria su demokratija nesuderinamą valdžios vertikalę. Negana to, įtakingi Ukrainos oligarchai ir pramonininkai ES taip pat suvokia kaip vienintelę perspektyvią integracinę erdvę, tačiau nėra linkę drastiškai keisti įsisenėjusių ir jiems iškilti leidusių žaidimo taisyklių – monopolizmo ar ekonominio protekcionizmo.
Analitinio centro „Carnegie Endowment“ padalinio Europoje analitikės Olgos Shumylo-Tapiolos teigimu, asociacijos sutarties pasirašymas bent jau retorikos lygmeniu yra visų šešių Rytų partnerystės valstybių lyderių siekiamybė. Tačiau būtina suvokti, kad sutarties punktų įgyvendinimas lemtų milžiniškus pokyčius kone visuose valstybių valdymo sektoriuose, įskaitant ir korupcijos suvaldymą bei teisinės sistemos reformą. „Visa tai būtų skausminga – jei ne grėsminga – visų šešių Rytų partnerystės valstybių elitui“, – teigia mokslininkė.
Minėtos Ukrainos dilemos susijusios ne tik su vidiniais išskaičiavimais, bet ir su svarbiausiu geopolitiniu pasirinkimu, mat suartėjimą Ukrainai siūlo ne tik ES, bet ir sparčiai auganti Eurazijos Sąjunga, šiuo metu apimanti Rusiją, Kazachstaną ir Baltarusiją. Ligšioliniai Kijevo bandymai balansuoti tarp dviejų traukos centrų tęstis negalės, nes asociacijos sutarties įsipareigojimų prisiėmimas ir stojimas į realiai funkcionuojančią Eurazijos muitų sąjungą yra tarpusavyje nesuderinami.
Viena vertus, Rusija vis labiau spaudžia Ukrainą rinktis Eurazijos integracinę kryptį, tačiau toks scenarijus netenkina nei politinio elito, nei paprastų gyventojų, nes tai užkirstų kelią ateities susitarimams su didžiule ir turtinga Vakarų Europos rinka, beveik šešis kartus pranokstančia Eurazijos erdvę. Kita vertus, ES nenori pasirašyti nei asociacijos, nei laisvosios prekybos sutarties tol, kol Ukrainoje bus taikomas selektyvus teisingumas. Vakaruose nuogąstaujama, kad dėl prezidento galios konsolidacijos bei oligarchinių verslo struktūrų net pasirašius susitarimus Ukraina vengtų juos įgyvendinti.
Priminsime, kad iki šiol Ukraina gerokai sumažino taikomus muitų tarifus ir priartėjo prie ES keliamų laisvosios prekybos sąlygų, o ES prekių eksporto apimtys į Ukrainą per pastaruosius trejus metus išaugo nuo 17,4 iki 23,7 mlrd. eurų, tačiau tesudarė šiek tiek daugiau nei 1 proc. visos ES išorinės prekybos apimties. Todėl laisvosios prekybos susitarimas būtų abipusiškai naudingas: būtų sudarytos palankesnės sąlygos vakarietiškų prekių eksportui į Ukrainą, o kartu skatinamas Ukrainos ekonominis augimas. Ekonomistų tyrimuose skaičiuojama, kad ES vien maisto pramonė dėl laisvosios prekybos galėtų sulaukti 860 mln. eurų papildomų pajamų, o bendras gerovės didėjimas trumpuoju laikotarpiu ES galėtų siekti iki 1 proc.
Tiesa, Ukraina reguliacinių normų nepriėmė kaip visa apimančio paketo ir taiko jas selektyviai. Toks neaiškumas dėl ateities skaldo ir šalies gyventojus: prieš kelerius metus paramą suartėjimui su ES išreikšdavo apie 60 proc. visuomenės nuomonės tyrimuose dalyvaujančių respondentų, o turėdami pasirinkimo galimybę vakarietišką kryptį palaiko 41 proc., Eurazijos – jau 32 proc. ukrainiečių.

ES dilemos sprendžiant Ukrainos klausimą

Nesėkminga ES taikyto principo „daugiau paskatų už daugiau reformų“ praktika verčia ES nuogąstauti, kad sutarčių pasirašymas avansu reikštų esminių demokratijos, teisės viršenybės principo, skaidrumo vertybių išdavystę, o kartu – ES, kaip moralinio autoriteto, griūtį. Kaip pabrėžia politologas Saulius Spurga, ES išlieka vertybinis Europos valstybių susivienijimas, keliantis ir normatyvinius tikslus, todėl pernelyg pragmatiška ar nuolaidžiaujanti politika galėtų likti nesuprasta. Dėl to kritikos sulaukia ir Lietuva, kuri dėl ekonominių bei geopolitinių priežasčių yra viena aktyviausių Ukrainos suartėjimo šalininkių.
Lūžiniu klausimu šiame akligatvyje laikomas septyneriems metams kalėjimo 2011-aisiais nuteistos ekspremjerės Julijos Tymošenko likimas. Su prezidentu V.Janukovyčiumi konfrontavusi opozicijos politikė nemalonės sulaukė dėl to, kad eidama vyriausybės vadovo pareigas pasirašė Ukrainai nepalankią dujų tiekimo sutartį su Rusija. Vakaruose ši byla laikoma politine ir įrodančia, kad teisės normos tebėra taikomos selektyviai, todėl reikalaujama J.Tymošenko paleisti. Dėmesio tam nestokoja Vokietija, siūlanti politikei galimybę gydytis Berlyne.
Vis dėlto, kaip pabrėžė Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Benediktas Juodka, šiuo lūžiniu metu daugiau nei 45 mln. gyventojų valstybės likimas negali būti tiesiogiai priklausomas nuo vienintelės politikės padėties. Be to, asociacijos sutarties pasirašymas tebūtų pirmas žingsnis, po kurio eitų ratifikavimo procesai ES narių parlamentuose, sukuriantys palankią terpę spausti Kijevą vykdyti demokratines bei teisines reformas. To pavyzdys, pasak B.Juodkos, yra pati Lietuva, kuri dėl lietuvių verslininkų Serbijoje diskriminavimo bei kitų diplomatinių nesutarimų ilgą laiką buvo vienintelė neratifikavusi Serbijos stabilizacijos ir asociacijos sutarties su ES.
Be to, šių metų kovo mėnesį Lietuvoje viešėjęs JAV pereinamųjų demokratijų projekto direktorius Bruce‘as Jacksonas teigia, kad ES santykis su Rytų partnerystės valstybėmis yra „ne santuoka, bet susitikinėjimas“. Todėl, pasak analitiko, ES galėtų lanksčiau žvelgti į partnerystės valstybių politikų veiksmus vien tam, kad ištrauktų jas iš Rusijos orbitos. Būtent todėl tarp svarbiausių Lietuvos prioritetų atsiduria siekis, kad per Vilniaus viršūnių susitikimą lapkritį būtų pasirašyta sutartis tarp ES ir Ukrainos.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...