2013 Gruodžio 02

Rytų partnerystės viršūnių susitikimas: dideli lūkesčiai, menkoki rezultatai

veidas.lt


Praėjusią savaitę Vilniuje vykęs Europos Sąjungos bei Rytų partnerystės valstybių viršūnių susitikimas netapo triumfo akimirka, tačiau nepatirta ir pralaimėjimo: futbolo terminais kalbant, Lietuvoje konstatuotos lygiosios, kurios geresnę ateities perspektyvą brėžia eurointegracijos šalininkams.

Praėjusią savaitę Vilniuje viešėjo 28 ES valstybių bei šešių Rytų partnerystės šalių lyderiai, kurie ne tik aptarė ketverių metų pasiekimus, bet ir nubrėžė gaires Rytų partnerystės politikai ateityje. Svarbiausias viršūnių susitikimo laimėjimas – parafuotos Asociacijos ir laisvosios prekybos sutartys su Gruzija ir Moldova, taip atveriant kelią galutiniam sutarčių pasirašymui kitais metais.
Nepaisant to, dėmesio centre visą laiką buvo Ukraina. Tikėtasi, kad būtent Lietuvos sostinėje įvyks „civilizacinis lūžis“ – Ukrainos ir ES asociacijos sutarties pasirašymas, tačiau spaudimo neatlaikęs Kijevas sprendimą atidėjo. Tai buvo neabejotinai svarbiausias Lietuvos prioritetas, turėjęs vainikuoti pirmininkavimą ES Tarybai, todėl kai kurie politikos ekspertai suskubo pareikšti, kad viršūnių susitikimas Vilniuje tapo Lietuvos diplomatijos pralaimėjimu.
Prie to tiesiogiai prisidėjo ir Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, neslepianti ambicijų prisiimti daugiau iniciatyvos užsienio politikoje, kuri šiaip jau yra prezidento ir Vyriausybės kompetencija. Likus kelioms dienoms iki susitikimo Ukrainos prezidentui paskelbus, kad Vilniuje sutartis pasirašyta nebus, ji sukritikavo Dalią Grybauskaitę bei užsienio reikalų ministrą ir išskubėjo į Kijevą esą taisyti Lietuvos užsienio politikos strategų klaidų. Bandymas baigėsi fiasko: kadangi susitikimas su Ukrainos parlamento vadovais jų iniciatyva buvo atšauktas, L.Graužinienės vizitas apsiribojo dalyvavimu provakarietiškame mitinge, dėl kurio vėliau teko aiškintis Kijeve reziduojantiems Lietuvos diplomatams. „Aš tai vertinu labai griežtai, kaip vieną skandalingiausių poelgių Lietuvos užsienio politikos istorijoje“, – teigia užsienio politikos ekspertas Marius Laurinavičius.
Nepaisant to, kad didžioji pergalė pasiekta nebuvo, tai anaiptol nereiškia nei Rytų partnerystės politikos, nei Lietuvos pralaimėjimo. Sveikindamas konferenciją „Rytų partnerystė šiandien“, vykusią tuo pačiu metu kaip ir viršūnių susitikimas, Europos Komisijos komisaras plėtros ir kaimynystės politikos klausimais Stefanas Fule pranešė, kad susitikimo išvakarėse buvo uždegta žalia šviesa Moldovos bevizio režimo, kuris yra viena pamatinių Rytų partnerystės dalių, įgyvendinimui. „Tik vakar EK pasiūlė bevizį režimą Šengeno erdvėje Moldovos piliečiams, (…) remiantis tuo, kad Moldovos vyriausybė sėkmingai įgyvendino visus vizų režimo liberalizavimo veiksmų plano kriterijus. Šis pasiūlymas dabar bus svarstomas Europos Parlamente ir Europos Taryboje. Taigi sveikinu Moldovą“, – pareiškė eurokomisaras.
Todėl viršūnių susitikimas Vilniuje ne žymi Rytų partnerystės politikos sėkmę ar nesėkmę, o veikiau leidžia įvertinti nuveiktus darbus bei pažvelgti į ateities iššūkius.
Tai, kad Rytų partnerės žengia teisingu keliu, įrodo ir mažesni laimėjimai. Pavyzdžiui, Vilniuje buvo pasirašytas ES ir Azerbaidžano susitarimas dėl palengvinto vizų režimo.

Trumpalaikis Ukrainos pasirinkimas

Iš tiesų Rytų partnerystės politikai iškeltas tikslas priartinti šešias posovietines valstybes prie ES bei paskatinti jų eurointegraciją, nepaisant trukdžių, yra vykdomas. Vis dėlto iki šiol neatsikratoma įspūdžio, kad tai – posovietinių ar ES paribio šalių, bet ne visos ES interesas. Šią nuomonę tarsi pagrindžia faktas, kad, nepaisant Ukrainos klausimo svarbos, didžiųjų ES valstybių vadovai vengė vykti į Kijevą susitikti su Viktoru Janukovyčiumi ir sukurti bent simbolinę atsvarą Vladimirui Putinui, kuris su kolega matydavosi keliskart per mėnesį.
ES laikėsi pozicijos, kad negalima įsivelti į savotišką aukcioną, kurį sukėlė Ukrainos vadovo balansavimo politika: prieš priimdamas strateginį sprendimą dėl valstybės ateities V.Janukovyčius laukė vis geresnių abiejų pusių pasiūlymų. V.Putinas tapo akivaizdžiai lankstesnis, o Europa savo ruožtu atsisakė pažadėti milijardines kompensacijas dėl nuostolių, kurių Ukraina patirs dėl sutarties pasirašymo atveju neabejotinai padidėsiančio ekonominio Rusijos spaudimo.
Tačiau Kijevo sprendimas anaiptol nelaidoja eurointegracinės krypties, mat ji siūlo kryptingą ir nuoseklų vystymąsi, o ne trumpalaikį bei nestabilų Rusijos priegblostį. Tą suvokia ir pats V.Janukovyčius, įvykdęs daug ES keltų teisinių ir kitokių reikalavimų bei reformų, todėl nuveikęs ne mažiau, o gal ir daugiau, nei provakarietiški jo pirmtakai. Klausimas kyla tik dėl tam tinkamiausio laiko, kuris leistų minimizuoti neišvengiamai dideles suartėjimo su Europa išlaidas. Ilgainiui Ukraina dreifuos arčiau Europos tol, kol neįsilies į Kremliaus diriguojamą Eurazijos sąjungą, narystė kurioje reikalautų Kijevo prisiimti teisinius bei politinius įsipareigojimus, tiesiogiai prieštaraujančius ES normoms.

Rytų partnerystės politika turėtų būti lankstesnė

Per ketverius programos metus išryškėjo aiški tendencija, kad Rytų partnerės į eurointegracijos kelią žiūri labai skirtingai. Kitaip tariant, išryškėjo mažiausiai du blokai: tai sparčiau į Europą žengiančios Gruzija, Moldova, Ukraina ir stringančios ar susiduriančios su didesnėmis kliūtimis Armėnija, Azerbaidžanas bei Baltarusija.
Ryškiausias stabdys bei problema – kaip atsakyti į Rusijos spaudimą tarp dviejų integracinių erdvių atsidūrusioms valstybėms. Akivaizdu, kad Rusijos spaudimas tapo lemiamu veiksniu, Ukrainai apsisprendžiant nepasirašyti sutarties Vilniuje, – tą pripažino ir pats Ukrainos prezidentas. Todėl prognozuojama, kad kitais metais didesnio Rusijos dėmesio gali sulaukti Vilniuje sutartį parafavusios Gruzija ir Moldova. Gruzijoje Rusijos svertai aiškūs – tai okupuotos Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijos. O Moldovoje greičiausiai bus naudojamasi „įšalusiu“ Padniestrės klausimu bei tuo, kad Moldova energetiškai yra priklausoma nuo Rusijos.
Taip pat pastebima, kad Rytų partnerystės politika turėtų būti lankstesnė prisitaikant prie iššūkių. Pavyzdžiui, šalys, siekiančios pasirašyti Asociacijos sutartį, turi įvykdyti reformas, beveik prilygstančias tam, ką turėjo įgyvendinti Lietuva, siekdama įstoti į ES, tačiau Rytų partnerėms narystės perspektyvos pasiūlyti neskubama. Todėl milžiniškos ekonominės ir politinės sąnaudos bei nepakankamos paskatos iš ES pusės apsunkina šių valstybių transformaciją.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...