"Scanpix" nuotr.

Besibaigiant metams Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) politologai įvardino 10 svarbiausių 2015-ųjų įvykių, paveikusių Lietuvą ir pasaulį.

Pasaulio įvykiai

1. Krizės Artimuosiuose Rytuose paaštrėjimas ir Rusijos įsitraukimas į konfliktą Sirijoje

Sirija / "Scanpix" nuotr.

Tai reikšmingas lūžis Sirijos konflikte – iki tol Vakarų šalys bandė tik “kontroliuoti” Islamo valstybės (ISIS arba “Daesh”) plėtrą, vykdydamos oro antskrydžius, tačiau tai darė itin menką poveikį. Rusijos aktyvus įsitraukimas į konfliktą Sirijoje ir parama Basharo al-Assadui pakeitė jėgų balansą šiame konflikte ir net potencialiai – visame Artimųjų ir Vidurio Rytų regione.

Tai gali keisti ilgą laiką vyravusias geopolitinio žaidimo taisykles ir Rusijai suteikti daugiau svertų.

Iš regiono besitraukiančios JAV sukūrė tam tikrą vakuumą, kurį bando užpildyti Rusija. Tai gali keisti ilgą laiką vyravusias geopolitinio žaidimo taisykles ir Rusijai suteikti daugiau svertų siekti susigrąžinti “didžiosios valstybės” statusą.

2. Migracijos krizė ES

Migracijos krizė – tai ES vienybės ir solidarumo išbandymas. Ji išryškėjo 2015 m. viduryje, tačiau neabejotinai truks ir per 2016 m. Būtent požiūris į migracijos krizę išryškino esminius ES šalių skirtumus ir dar kartą patvirtino, kad ES nuolat susiduria su iššūkiu palaikyti vienybę ir bendrą poziciją tiek užsienio politikos ir saugumo klausimais, tiek ir vidaus politikos derinimo atvejais. Krizė tapo ir Vokietijos lyderystės ES išbandymu.

3. Jungtinės Karalystės parlamento rinkimai

"Scanpix" nuotr.

Konservatorių partijos pergalė ir Davido Camerono netiesioginis “perrinkimas”, suteikiant jam pasitikėjimą toliau vadovauti vyriausybei yra svarbus ne tik dėl politikos tęstinumo, bet ir dėl būsimų sprendimų.

Kartu su šia pergale D.Cameronas įsipareigojo surengti ir referendumą dėl Jungtinės Karalystės ateities Europos Sąjungoje. Manoma, kad referendumas gali įvykti jau 2016 m. Tai bus itin svarbus įvykis visai ES, nes referendumo rezultatas jau dabar tampa itin reikšmingu kintamuoju tiek Jungtinės Karalystės, tiek ES ateičiai.

4. Graikijos finansinė ir politinė krizė

"Scanpix" nuotr.

Graikijos rinkimai 2015 m. sausio mėn., SYRIZA partijos pergalė ir dar viena, pakartotinė pergalė rugsėjo mėnesį iliustruoja Graikijos visuomenės desperaciją ir požiūrį į pastarųjų metų Graikijos finansinę krizę.

Viena vertus, norima nusimesti taupymo ir suvaržymo politiką, tačiau iš kitos pusės suprantama, kad bet kuri politinė valdžia privalės laikytis ES ir Tarptautinio valiutos fondo reikalavimų taupyti bei reformuoti Graikijos ekonomiką.

Graikijos išėjimo iš eurozonos scenarijai vis dar yra realūs.

Vis dėlto ilgalaikis Graikijos polinkis į populizmą, negatyvus požiūris į ES, SYRIZA partijos flirtavimas su Rusija leidžia manyti, kad Graikija išliks “silpniausia grandimi” ES. Graikijos išėjimo iš eurozonos scenarijai vis dar yra realūs ir ES gali būti priversta grįžti prie šios krizės sprendimų.

5. Naftos kainų kritimas

"Scanpix" nuotr.

Tai net ne įvykis, o procesas, kuris apima labai daug politinių sprendimų ir tendencijų. Pradedant nuo susitarimo dėl Irano branduolinės programos, Kinijos ekonomikos lėtėjimo, JAV skalūninių dujų eksporto ir baigiant spaudimu Rusijos ekonomikai – visi šie ir dar daug kitų veiksnių rodo, kad naftos kaina išlieka itin reikšmingas geopolitinių procesų atspindys.

Lietuvos įvykiai

6. Pirmi tiesioginiai mero rinkimai Lietuvoje

BFL nuotr.

Dar anksti daryti išvadas, tačiau preliminarūs ženklai (ypač didelis pasitikėjimas merais Kaune, Vilniuje) yra pozityvūs. Klausimas išlieka, ar ilgesniame laikotarpyje akivaizdūs rinkėjų signalai partijoms (visuomeninių komitetų ir jų kandidatų sėkmė) pavirs į atitinkamas išvadas ir partinių organizacijų artinimą prie visuomenės, ar lems partinės sistemos tolesnį silpnumą.

7. Savivaldybių tarybų rinkimai

Rinkimai šiek tiek supurtė šalies politinį landšaftą, tačiau ne per smarkiai. Liberalų sąjūdis įtvirtino savo pretenzijas patekti į stipriausiųjų partijų trejetuką. Visuomeninių komitetų sėkmė paliudijo, kad Lietuvos rinkėjus nesunku suvilioti naujumu ir kartu atskleisti šalies partinės sistemos trapumą.

8. Euro įvedimas

BFL nuotr.

Atrodo, kad bent iš pradžių visuomenė priėmė šį žingsnį gana palankiai, tačiau vis dar neaišku, ar tai netaps vienu iš esminių klausimų 2016 m. rinkimuose, diskutuojant apie kainų augimą (nebūtinai objektyviai).

9. Dar vienas biudžeto deficito mažinimo planų nukėlimas

BFL nuotr.

Šį sprendimą lėmė artėjantys Seimo rinkimai. Tai ženklas, kad tęsiama prieš krizę vykdyta politika, kai rinkimai tampa svarbesniais už viešųjų finansų sutvarkymą. Be to, kartu tai ir įspėjimas apie galimas populistines iniciatyvas 2016 m.

10. Simbolinis elektros jungčių su Lenkija ir Švedija užbaigimas

Elektros jungčių projektų įgyvendinimas gali būti laikomas reikšmingiausiu Lietuvos energetikos politikos pasiekimu nuo nepriklausomybės atkūrimo.

Tai rodo ir tai, kad tik skirtingoms politinėms partijoms sutarus dėl ilgalaikių strateginių projektų galima pasiekti rezultatų.

Nors projektas realizuosis tik 2016 m., šio žingsnio naudą pajus ne tik stambieji elektros energijos vartotojai, bet ir kiekvienas Lietuvos gyventojas. Tai rodo ir tai, kad tik skirtingoms politinėms partijoms sutarus dėl ilgalaikių strateginių projektų ir tęsiant ankstesnių vyriausybių pradėtus darbus galima pasiekti sėkmingų rezultatų.

Lietuvos ūkio plėtra tampa tvaresnė ir vis labiau subalansuota, nes eksporto rinkų netektis atsveria auganti vidaus paklausa. Tačiau „meškos paslaugą“ spartesnei šalies ūkio raidai darys stagnuojanti Rusijos ekonomika ir geopolitinės įtampos tarp Rytų ir Vakarų padariniai, tvirtina DNB banko analitikai.

DNB analitikai prognozuoja, kad 2014 metais Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) augs 3 proc. ir tempu kiek atsiliks nuo Latvijos (BVP augimo prognozė – 3,5 proc.), bet gerokai lenks Estiją (BVP augimo prognozė – 1,2 proc.)

„Šiemet gerų žinių, ypač gyventojams, matome žymiai daugiau – toliau didės atlyginimai, kainų augimas bus minimalus, tad gyventojų perkamoji galia bus pastebimai geresnė. Tai neabejotinai  turės teigiamos įtakos ir į vidaus vartojimą orientuotam verslui“, – sakė Indrė Genytė-Pikčienė, DNB banko vyriausioji analitikė, pristatydama naujausias trijų Baltijos šalių raidos prognozes.

Analitikė pabrėžia, kad po sunkmečio pastebimai atsigauna vidaus paklausa, kurią skatina geri gyventojų ir verslo lūkesčiai bei augančios pajamos. Šiemet vidutinis darbo užmokestis augs sparčiau nei BVP, dėl pingančių energetinių resursų mažės infliacija. Pasiekus susitarimą dėl mažesnės dujų tiekimo kainos, vidutinė metinė infliacija Lietuvoje šiemet sudarys 0,7 procento.

Didžiausią neigiamą poveikį spartesnei šalies ekonomikos plėtrai  turės sąstingis Rusijos ūkyje, o taip pat sunkumai svarbiuose Lietuvai naftos perdirbimo, trąšų gamybos bei tarptautinių pervežimų sektoriuose. Tikėtina, kad po dviejų itin gerų metų šiemet mažiau džiugins ir žemės ūkio sektorius.

Iššūkiai eksportuotojams

DNB analitikės teigimu, Rusija išlieka viena didžiausių Lietuvos eksporto rinkų. Jai  tenka 7,1 proc. viso lietuviškos kilmės gamybos eksporto, 25 proc. paslaugų eksporto ir net 43 proc. reeksporto.

„Spartesniam ekonominiam augimui „meškos paslaugą“ darys Rusija. Konfliktas su Ukraina tik dar labiau išryškino opias struktūrines šios šalies ekonomikos problemas, kurios jau šiemet gresia virsti  technine recesija. Be to, dėl nukritusio rublio kurso lietuviškoms prekėms ir paslaugoms tampa sunkiau konkuruoti  su vietiniais gaminiais.  Tai gali tapti papildomu impulsu Lietuvos gamintojams aktyviau ieškoti alternatyvių, nors pradžioje ir mažiau pelningų, eksporto rinkų“, – komentavo I. Genytė-Pikčienė.

Šių metų sausio-kovo mėnesiais lietuviškos kilmės prekių eksportas palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai sumažėjo penktadaliu. Daugiausiai dėl prastų „Orlen Lietuva“ rezultatų smuko naftos produktų eksportas – net 48 proc. Tiesa, lietuviškos kilmės produkcijos eksportas eliminavus mineralinių produktų eksportą, sumažėjo tik 2 proc.

Dėmesys darbo našumui

Prognozuojama, kad šiemet vidutinis mėnesio atlyginimas Lietuvoje augs 4 proc.. Antrus metus iš eilės didėjantis realus atlyginimas skatins vidaus vartojimą, tad vis labiau atsigaunanti vidaus paklausa taps pagrindiniu Lietuvos ūkio plėtros varikliu. Tačiau kartu tai lems ir didesnes sąnaudas verslui. Siekiant išlaikyti konkurencingumą, įmonėms teks ir ateityje daug dėmesio bei resursų skirti našumo didinimui.

„Pernykščiai rezultatai leidžia kalbėti apie ilgai lauktą proveržį šioje srityje -  produktyviosios investicijos į gamybinę įrangą ir technologijas augo dviženkliais tempais. Siekiant neprarasti pozicijų tarptautinėje konkurencingumo arenoje gamybos veiksnių atnaujinimo tempą svarbu išlaikyti ir šiemet,“ – sako I. Genytė-Pikčienė.

Nedarbo lygis Lietuvoje šiemet mažės toliau, nors ir nežymiai. Metų pabaigoje jis turėtų siekti 10,5 proc.  Įsidarbinimo procesus stabdys opi struktūrinio nedarbo problema, kai bedarbių daug, o reikiamų specialistų darbdaviams sunku rasti. Tai skatins verslą toliau investuoti į mažiau darbui imlią gamybą.

Euro lūkesčiai kaitina NT rinką

Pirmąjį šių metų ketvirtį nekilnojamojo turto (NT) sandorių skaičius viršijo 10 tūkst. ir buvo 43 proc. didesnis nei pernai tuo pačiu metu. Pagal sandorių skaičių nekilnojamojo turto (NT) rinka pasiekė ikikrizinį 2006-2007 m. lygį.

DNB analitikai sako, kad aktyvesnę NT rinką skatina ne tik augančios gyventojų pajamos, žemos paskolų palūkanos, bet ir lūkesčiai dėl euro įvedimo. Pagrindinės šio būsto rinkos sujudimo priežastys: būsto brangimo lūkesčiai po euro įvedimo ir alternatyvų investicijoms stoka.

„Tai, kad gerokai daugiau nei pusė NT sandorių yra sudaromi nuosavomis lėšomis parodo tiek aukštą gyventojų santaupų lygį, tiek ir šešėlinių pajamų įtaką,“ – sako analitikė.

Pagrindiniai Lietuvos ekonomikos rodikliai

Prognozė
2012    2013    2014    2015    2016
Realusis BVP, metinis pokytis, %    3.7    3.3    3.0    3.0    4.0
Vidutinė metinė infliacija, %    3.2    1.2    0.7    1.7    2.5
Vid. mėnesinis bruto atlyginimas, metinis pokytis,%    2.6    4.8    4.0    4.0    5.0
Sezoniškai išlygintas nedarbo lygis, %1)    13.0    11.0    10.5    10.0    9.0
Valdžios sektoriaus biudžeto balansas, santykis su BVP, %    -3.2    -2.2    -2.0    -1.7    -1.5
Einamosios sąskaitos balansas, santykis su BVP, %    -0.2    1.5    -0.5    -1.5    -2.0

2014-ieji bus viltingi ieškantiems naujo būsto ar žemės sklypo, bet nekilnojamojo turto pardavėjams jie nieko gero nežada: kainos kils iki 5 proc., ir tik tuo atveju, jei kitų metų viduryje išgirsime, kad Lietuvai leidžiama įsivesti eurą.

„Besibaigiantys 2013-ieji buvo atspirties metai: pasiekėme prieškrizinį pardavimo, bet ne kainų lygį, tad reikia tikėtis, kad kitąmet bus daugiau aktyvumo“, – paklaustas apie užverčiamą senųjų metų kalendorių sako UAB „Apus turtas“ brokeris Žilvinas Steiblys.
Jam kone žodis žodin atitaria ir kolegos iš kitų nekilnojamojo turto bendrovių. Visi jie sutinka, kad šie metai pagal pardavimo apimtis buvo panašiausi į 2006-uosius, kai nekilnojamojo turto rinka pulsavo naujų lūkesčių ritmu.
„2012 m. buvo stipriai juntamas sezoniškumas ir paklausos bangavimas, o šiais, besibaigiančiais metais pirkėjai jau buvo optimistiškesni, radosi stabilumo“, – lygina nekilnojamojo turto vertinimus atliekančios bendrovės „Domus optima“ vadovas Aleksandras Zimnickis.
Pasak jo, žmonių geresnio gyvenimo viltį ir tikėjimą ateitimi veikiausiai lėmė tai, kad daugelis įmonių ne tik pasiekė veiklos stabilumo, bet ir perėjo į pelno didėjimo fazę. Tad sėkmingai dirbančių įmonių darbuotojai pajuto daugiau tikrumo dėl ateities ir vėl pradėjo domėtis, kaip galėtų pagerinti savo buitį.
„Iki tol žmonės keletą metų lūkuriavo, o štai šiemet pradėjo priimti sprendimus, – pastebėjimais dalijasi nekilnojamojo turto agentūros „Ontex“ komercijos direktorius Nerijus Valančius. – Taigi šie metai buvo sprendimų metai.“
Pardavėjai nustojo laukti savųjų milijonų ir ėmėsi pardavinėti, o pirkėjai, pamanę, kad kainos daugiau nebekris, pradėjo vėl pirkti turtą. Tiesa, pasak N.Valančiaus, nors judėjimas iš vienų rankų į kitas ir buvo, kainos didėjo labai nuosaikiai, o kalbant dar tiksliau – minimaliai.
„Paklausa didėjo stabiliai, bet sakyti, kad patyrėme didelį rinkos atsigavimą, tikrai negalime: jokių kainų kilimo burbulų, kuriuos matėme apie 2007-uosius, dabar nematyti, o ir prielaidų tam nėra, – tęsia UAB „Laurus Real Estate“ direktorius Justinas Vėželis. – Žinoma, tie, kurie kalba apie kainų didėjimą, žvelgdami tik į nekilnojamojo turto portalo „Aruodas“ kainas, gali pamanyti, kad formuojasi naujas kainų burbulas. Bet taip nėra – tai liudija VĮ Registrų centro realių sandorių duomenys.“
Iš tikrųjų, pasak J.Vėželio, realaus sandorio vertė, palyginti su prašoma kaina, skiriasi nuo 5 iki 30 proc. Joks pirkėjas pastaraisiais metais nepirko, kol pardavėjui neprireikė pinigų ir jis galiausiai nenuleido kainos iki esančios rinkoje arba nenusileido iki tos, kurią siūlė pirkėjas.
„Gyvenamojo būsto kainos šiemet pakilo vidutiniškai vos 2 proc., bet tai buvo mažai justi. Juk jei turtas kainuoja 100 tūkst. Lt, tai 2 proc. tėra vos 2 tūkst. Lt, – aiškina J.Vėželis ir apibendrina: – Panašios tendencijos turėtų vyrauti ir kitąmet.“

Kas gali brangti labiau
Lietuvos nekilnojamojo turto agentūrų asociacijos valdybos narys, vertintojas Rimas Kirdulis, kalbėdamas apie tai, kokie sandoriai šiemet išjudino 2009 m. krizės sukaustytą nekilnojamojo turto rinką, pabrėžia, kad pirmiausia atsigavo prekyba gyvenamosios paskirties nekilnojamuoju turtu. Daugiausiai nupirkta butų, šiek tiek daugiau, palyginti su ankstesniais metais, ir namų.
Paklausiausi buvo ekonominės klasės vieno dviejų kambarių 30–50 kv. m butai, kainuojantys apie 150 tūkst. Lt. Juos pirko tiek tėvai, daugiausia įvairių regionų žemdirbiai, į didmiesčius studijuoti atvykstantiems savo vaikams, tiek jaunos, vaikų dar neturinčios poros.
O šeimos, jau turinčios vaikų, dviejų kambarių butus senuose miegamuosiuose rajonuose keitė į blokuotus namus užmiestyje. Mat trijų kambarių butas naujesnės statybos name šiemet kainavo tiek pat, kiek ir kotedžas priemiesčiuose – apie 350–400 tūkst. Lt.
Visi kalbinti nekilnojamojo turto pardavimo ekspertai mano šias tendencijas išliksiant ir kitąmet.
Nauja, pasak A.Zimnickio, šiemet buvo tai, kad vis daugiau didmiesčių gyventojų, ypač vilniečių, daug laiko praleidžiančių automobilių spūstyse, ieškojo būsto arčiau miesto centro. „To iki šiol nebuvo. Tarkime, dviejų kambarių senos statybos butas sostinės Šeimyniškių ar Tuskulėnų gatvėse šiemet kainavo brangiau nei dviejų kambarių dvidešimčia metų naujesnis butas Pašilaičiuose ar Justiniškėse“, – nuostabos neslepia pašnekovas.
Ateityje būstas centrinėse didmiesčių vietose bus dar geidžiamesnis, ir netgi labai senos statybos. Daugelis centre esančių senos statybos būstų pirkėjų papildomos būsto vertės tikisi iš daugiabučių renovacijos.
Iš sąstingio šiemet vadavosi ir žemės sklypų rinka: aktyviau pardavinėti ir pirkti namų valdos bei žemės ūkio paskirties sklypai žemdirbystei plėtoti. Bet žemės ūkio sklypai, skirti tiek gyvenamiesiems, tiek įvairiems komerciniams projektams plėtoti, pasak R.Kirdulio, ir toliau liko laukti geresnių metų. Be to, nors ir nedaug, aktyvėjo prekyba komerciniu turtu.
N.Valančius taip pat pastebėjo, kad nemažai įmonių keitė biurų patalpas iš kuklesnių į erdvesnes ir kokybiškesnes. „Pastaruoju metu, – atitaria A.Zimnickis, – netgi juntama įtampa dėl biurų patalpų. Prasidėjus krizei daugelis įmonių kėlėsi į mažesnius biurus ir kabinetai kai kuriuose biurų pastatuose buvo visiškai ištuštėję, neliko dalies nuomininkų, o šiandien vyksta atvirkščias procesas. Tarkime, „Domus galerijoje“ šiandien užimtos visos prekybos patalpos ne tik pirmame, bet ir antrame aukšte. Nėra laisvų vietų netgi, atrodytų, užkaboriuose – kur reikia ne tik palypėti, bet ir eiti ilgu koridoriumi.“

Kodėl taip skiriasi skirtingų ekspertų prognozės dėl Visagino atominės elektrinės projekto.

Naujos Visagino atominės elektrinės (VAE) projektas, kaip taikliai diagnozavo vienas energetikos ekspertas, tapo lyg ir religijos objektu – arba tiki ja, arba ne.
Net neklimpstant į skirtingų Vyriausybių ar partijų „religinius” įsitikinimus šia tema, jei jau energetikos asai padarė kardinaliai priešingas išvadas dėl jos tikslingumo, rasti saliamonišką sprendimą, ar valstybei ji būtų nauda, ar našta, nėra lengva. Tačiau atsakyti į šį klausimą ne tik kad reikia, bet jau seniai reikėjo. Juk jau praėjo daugiau kaip dvidešimt treji metai nuo to laiko, kai pirmoji nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Vyriausybė į savo programą įrašė naujos AE statybą, treti metai nuo Baltijos šalių susitarimo plėtoti šį projektą, beveik metai nuo koncesijos sutarties su “Hitachi” pasirašymo, daugiau nei septyni mėnesiai po patariamojo referendumo, pasakiusio VAE “ne”, pusmetis nuo dabartinės Vyriausybės darbo pradžios, galų gale beveik mėnuo po energetikos ministro Jaroslavo Neverovičiaus vadovaujamos darbo grupės paskelbtų išvadų dėl VAE projekto.
Galutinio sprendimo nėra. Ką “taip” arba “ne” naujai atominei reikštų Lietuvos ekonomikai ir vartotojams?

Savikaina: 18 ar 36 ct už kilovatvalandę?
Esminis skaičius projekte – prognozuojama VAE gaminsimos elektros energijos savikaina, nuo kurios priklausys viskas: ar atsipirks projekto investicijos ir gaminama elektra bus konkurencingos kainos, vadinasi, verslas, vartotojai ir visa valstybė klestės, ar valstybei, kaip dėl kitų energetikos objektų, teks projekto nesėkmės kainą užkrauti ant mokesčių mokėtojų, viešųjų biudžetų skylėmis ir našta verslui.
Paradoksas, bet, skirtingų energetikos specialistų skaičiavimu, elektros savikaina skiriasi dvigubai. Optimistiškai nuteikia vienintelė prognozė – kad VAE gaminsimos elektros energijos savikaina atsipirkus investicijoms (praėjus 18 metų nuo VAE eksploatacijos pradžios, apie 2040-uosius) tebus 8–10 ct/kWh. Antra pagal pigumą kaina “Nord Pool” biržoje – 17 ct/kWh. VAE verslo plane, kuris, kaip skelbta, rengtas padedant kompetentingoms tarptautinėms konsultacinėms analitikų bendrovėms, numatyta jėgainės 60-ies metų darbo vidutinė elektros energijos kaina – apie 18 ct/kWh. O A.Butkevičiaus Vyriausybės užsakymu dirbusi Lietuvos energetikos instituto mokslininkų komanda, pabandžiusi šiek tiek realiau suskaičiuoti būsimas projekto išlaidas, sukalkuliavo 28 ct/kWh (esant 5 proc. diskonto normai) arba net 35–36 ct/kWh (esant 8 proc. diskonto normai) – ir tai neskaičiuojant infliacijos.
Taigi net imant optimistiškiausius variantus savoje AE gaminti elektrą pigiau, nei Šiaurės šalyse pavyktų tik santykinai tolimoje ateityje. Lietuvos pramonininkų konfederacija, apsvarsčiusi darbo grupės skaičiavimus, sunerimo, kad valstybė, užuot jau dabar susikoncentravusi į kogeneracines elektrines, energetikos diversifikavimą, konkurencingų AE elektros kainų laukdama kelis dešimtmečius negrįžtamai praras konkurencingumą. O juk per šiuos porą dešimtmečių energetikos srityje prognozuojama ir skalūnų dujų, ir naujų technologijų, galų gale ir energijos išteklių naudojimo racionalumo revoliucija.

Naujos prognozės – pesimistinės ar realistinės?
VAE verslo plane elektros savikaina buvo daug mažesnė. Kas ją taip pabrangino, atlikus naujus skaičiavimus, ir ar pagrįstai?
Tyrėjų vardu skaičiavimus Seime pristatęs Energetikos instituto Energetikos kompleksinių tyrimų laboratorijos vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Arvydas Galinis aiškino, kad VAE verslo plano skaičius jie papildę neišvengiamomis 1,1 mlrd. Lt išlaidomis infrastruktūrai – keliams tvarkyti, kad būtų galima atvežti stambiagabaričius krovinius, taip pat elektrinei prie elektros tinklų prijungti. Be to, verslo plane labai jau optimistiškai skaičiuota, kad VAE eksploatacijos laikas bus 60 metų, tačiau bent jau dabar vidutiniškai AE eksploatuojamos keturis dešimtmečius. Priduriama ir tai, kad eksploatuojamų reaktorių išnaudojimo koeficientas tėra 70,2 proc., o ne 90 proc., kaip prognozuota verslo plane.
Galų gale abejonių kelia ir projekto kaina: tas pats “Hitachi” planuojamos statyti branduolinės elektrinės Jungtinėje Karalystėje kainą mini kur kas didesnę nei Lietuvoje, ir daugelis ekspertų pripažįsta, kad britiškoji kaina, apie 20 mlrd., skaičiuojant litais, realesnė nei Lietuvoje minimi 17 mlrd. Lt.
Vis dėlto, išanalizavus Andriaus Kubiliaus – VAE entuziastų Vyriausybės laikais parengtą naujos atominės verslo planą ir jau Algirdo Butkevičiaus – VAE skeptikų Vyriausybės darbo grupės ir ekspertų analizę, akivaizdu, kad pirmieji rėmėsi pernelyg optimistinėmis, antrieji – gal pernelyg pesimistinėmis prognozėmis.
Kiti energetikos asai jau kritikuoja ir darbo grupės ekspertų perskaičiavimus. Pavyzdžiui, Energetikos instituto tyrime naudojamos „NordPool”, taip pat aplinkinių elektros energijos rinkų dabartinės kainos pateikiamos kaip iš esmės nesikeisiančios iki 2080 m. Tačiau, remiantis Europos Komisijos šaltinių prognozėmis, 2025 m. jos svyruos nuo 16,6 iki 27,6 ct/kWh, o kiti analitikai Lietuvos zonoje prognozuoja 15,5–31,1 ct/kWh.
Arba štai Energetikos instituto tyrime neįvertintas esamų regiono elektrinių senėjimas ir dėl to didėjantis naujų pajėgumų poreikis, sudarantis prielaidas elektros kainoms kilti. Rusijoje, iš kurios šiuo metu importuojama didžioji dalis Lietuvoje suvartojamos elektros energijos, iki 2020 m. reikės pastatyti apie 15–20 branduolinių reaktorių ir, Rusijos energetikos ministerijos prognozėmis, elektros energijos kainos 2015–2020 m. ten pakils iki 28,6–30,4 Lt ct/kWh.
Švedijoje iš dešimties branduolinių reaktorių, tiekiančių 42 proc. elektros energijos, aštuoni yra 30 metų arba senesni, todėl per artimiausius kelis dešimtmečius Švedijai teks investuoti į jų atnaujinimą, keitimą naujais, ir tai darys įtaką elektros energijos kainoms.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Koalicija suformuota, portfeliai pasidalinti. Biudžeto projektas ant stalo. Artėja tiesos akimirkos, ar koalicija pradės vykdyti pažadus, ar ne. O žadėta buvo nemažai: PVM lengvatos vaistams, maisto produktams, viešbučiams, spaudai, meno bei intelektinei veiklai; minimalios algos, pensijų, vaistų kompensuojamos dalies didinimas, prioritetinių sričių skatinimas mokestinėmis lengvatomis ir dar daug kitų pagerinimų. Tarkime, naujoji valdžia pradės vykdyti pažadus. Tai, kad jie bus realizuojami vien skolos sąskaita – mažai tikėtina, lygiai taip pat sunkiai įsivaizduojamas susitarimas dėl atitinkamo biudžeto išlaidų sumažinimo. Vadinasi, verslui metas ruoštis mokesčių didinimui.Kokių?
Koalicijai politiškai būtų palanku didinti pelno ir nekilnojamo turto (NT) mokesčius. Deja, NT mokesčio būtų surenkama per mažai ir tik 2013 m. gale. Todėl vargu ar šio mokesčio pakeitimai bus esminiai. Pelno mokestį padidinus nuo 2013 m. sausio, verslas turėtų metus laiko planuoti ir ieškoti būdų mokesčio išvengti, o mokestis į biudžetą įplauktų tik 2014 m. rugsėjį ir vėliau. O kur dar siūlymai plėsti esamas ir įvesti naujas pelno mokesčio lengvatas. Juos įgyvendinusi, koalicija surinktų į biudžetą dar mažiau pinigų net ir didindama pelno mokesčio tarifą. Taigi, pelno mokestis – taip pat ne išeitis. PVM tarifo ši koalicija, panašu, kad nedrįs „liesti“, nedidins ir akcizų. Kas lieka? Gyventojų pajamų mokestis.
Finansų ministerijos duomenimis, 2012 m. I pusmetį nuo darbo užmokesčio sumokėta gyventojų pajamų mokesčio dalis sudarė apie 77% visos šio mokesčio sumos. Vadinasi, į šį valstybės pajamų šaltinį naujos valdžios akys kryps labiausiai.
Jeigu pajamų mokesčio didinimas (progresinis arba ne) būtų kompensuotas „Sodros“ tarifo mažinimu, tarifo perskirstymu tarp darbdavio ir darbuotojo arba įmokų „lubomis“ darbdaviui, verslui tai nebūtų labai baisus sprendimas. Nežymiai padidėjus gyventojų pajamų mokesčio tarifui, darbdaviai patiria tam tikrą spaudimą didinti darbo užmokestį, tačiau įprastai didinamos ne visos algos, o jei didinamos, tai vėliau nei mokestis ir laipsniškai, todėl neigiamas efektas dalinai amortizuojasi. Tačiau, jei gyventojų pajamų mokestis (progresinis ar ne) bus didinamas nemažinant „Sodros“ tarifo, jis neigiamai paveiks visus verslus, o labiausiai kuriančius didelę pridėtinę vertę ir mokančius dideles algas. Kaip sumažės Lietuvos konkurencingumas kovojant dėl naujų darbo vietų su kaimyninėmis šalimis priklausys nuo koalicijos pasirinkto gyventojų pajamų mokesčio didinimo scenarijaus.
2011 m. Lietuvoje 96,8% dirbančiųjų sudarė gaunantys iki 5500 Lt pajamų per mėnesį. Vadinasi, net ir padidinus mokesčio tarifą uždirbantiems daugiau pajamų, iki 70% kaip Prancūzijoje, ar net 90% kaip karo metais Jungtinėje Karalystėje, reikšmingesnės pajamų sumos surinkti į biudžetą nepavyks. Reiktų tikėtis, kad koalicija įvertins pastarąjį faktą bei riziką, kad daugiau uždirbantys gali pradėti „balsuoti kojomis“, ir pasirinks „plokštesnį“ progresinės sistemos variantą, labiau artimą jau egzistuojančiam. Juk kuo sistema bus „plokštesnė“, tuo daugiau bus surinkta pinigų į biudžetą ir tuo daugiau bus lėšų kitoms programinėms nuostatoms įgyvendinti. Šiaip ar taip, vien PVM lengvatoms finansuoti reikia kelių šimtų milijonų litų, taigi, reikia surinkti bent trečdaliu daugiau gyventojų pajamų mokesčio nei numatyta 2013 m. biudžeto projekte.
Laukia ir moraliniai išbandymai: kiek patys koalicijai priklausantys Seimo nariai yra linkę prisidėti prie labiau progresinės mokesčių sistemos kūrimo ir mokėti neproporcingai daugiau mokesčių nei uždirbantys mažiau. Nuo 2013 m. sausio 1 d. Seimo nario alga bus 8730 Lt per mėnesį. Įdomu, kokiu tarifu bus apmokestinamos pajamos iki 8730 Lt, o kokiu – šią sumą viršijančios pajamos?
Nepaisant šių galimų scenarijų, labai norisi tikėti, kad koalicija įgyvendins vieną labai svarbų pažadą  – dėl mokesčių sistemos pakeitimų tarsis su verslu ir kitomis interesų grupėmis, o pakeitimus įves ne anksčiau kaip po pusės metų (LSDP) ar net dvejų (DP). Labai norisi palinkėti koalicijai pradėti programų įgyvendinimą nuo pastarojo pažado tesėjimo.

Antroje 2012 m. pusėje pasaulio ekonomika išgyvens lėčiausios plėtros etapą, po kurios galima laukti spartesnio augimo, teigia SEB grupės analitikai šiandien Stokholme paskelbtoje pasaulio ekonomikos apžvalgoje „Nordic Outlook“. JAV ir Kinijos ekonomikos perspektyvos pastaruoju metu pragiedrėjo, tuo tarpu euro zonos ūkio plėtra stringa dėl skolų krizės. Pasaulio ekonomikos stabilumui išlaikyti ir toliau itin didelės reikšmės turės kryptinga pinigų ir fiskalinė politika.

Pasak SEB grupės ekonomistų, pasaulio ūkio plėtrą stabdo vis platesnio masto privataus ir viešojo sektoriaus įsiskolinimų mažinimas, o lengviau atsikvėpti neleidžia politinės grėsmės atskiruose regionuose (JAV, Kinijoje, Vidurio Rytuose). Kita vertus, centrinių bankų vykdoma pinigų politika tebėra agresyviai skatinanti ir pasaulio palūkanų normų lygis išliks žemas bent jau artimiausiais metais. SEB grupės ekonomistų prognozėmis, Europos centrinis bankas bazinės palūkanų normos nebemažins, bet vengs ir jos didinimo.

Euro zonos ekonomika turi mažai galimybių greitu metu išsivaduoti iš recesijos, kuri užsitęs ir kitąmet, teigia SEB grupės analitikai. Šiemet euro regiono ūkis susitrauks 0,4 proc., 2013 m. – 0,2 proc., o 2014 m. išaugs 0,8 proc. Pasak SEB grupės analitikų, euro zonos vartojimui atsitiesti neleidžia aukštas nedarbo lygis, o įmonių norą slopina investuoti finansų sferos neapibrėžtumas. Vis dėlto eksporto tendencijos išlieka teigiamos, o krizės labiausiai apimtų šalių konkurencingumas, kad ir pamažu, bet gerėja. Be to, Vokietijos vyriausybė ateinančiais metais imsis skatinančiosios fiskalinės politikos, mažindama kai kuriuos pajamų mokesčius.

Teigiamos tendencijos būsto rinkoje ir itin laisva pinigų politika teikia stiprybės JAV ekonomikai, pastebi SEB grupės analitikai. Kita vertus, tikėtinas fiskalinės politikos sugriežtinimas (pajamų mokesčių didinimas) 2013 m. turės neigiamos įtakos vartojimui bei investicijoms. Kinijos ūkio padėtis pastaruoju metu sutvirtėjo ir sumažėjo „kietojo nusileidimo“ tikimybė, nors skatinančiosios politikos priemonių buvo pasitelkta mažiau, nei tikėtasi.

Anot SEB grupės ekonomistų, Baltijos šalių ekonomika atsispiria neigiamoms užsienio rinkų tendencijoms dėl santykinai stiprios vidaus paklausos ir tvirto eksporto konkurencingumo, o artimiausiais metais ūkio plėtra išliks gana sparti. Vartojimo atsigavimą palaikys tolesnis nedarbo lygio mažėjimas bei apčiuopiamas darbo užmokesčio didėjimas Latvijoje ir Estijoje. SEB grupės analitikai pastebi, jog daugėja ženklų, kad Latvija taps euro zonos nare jau 2014 m., tuo tarpu Lietuvos dėmesys euro įvedimui silpsta.

„Lietuvos ekonomikos plėtra šiemet neblogai balansuoja tarp vartojimo ir eksporto didėjimo, silpnoji grandis yra tik užsitęsęs verslo investicijų trūkumas. Vis dėlto lėtesnis Vokietijos ūkio augimas ir nesiliausianti euro zonos recesija formuoja mažiau patrauklų veiklos foną kitais metais. Kol kas gerinamos Lietuvai ekonomiškai tolimesnių valstybių – JAV, Kinijos – ūkio prognozės, nors tenykštė plėtra taip pat turės teigiamos netiesioginės įtakos mūsų šaliai“, – sakė SEB banko Lietuvoje vyriausioji analitikė Vilija Tauraitė.

Lietuvos ūkio plėtra kitąmet bus šiek tiek lėtesnė, infliacija sumažės, o  struktūrinis nedarbas vers kelti atlyginimus kvalifikuotiems darbuotojams, – teigia didžiausiai Norvegijos finansinių paslaugų grupei priklausančio DNB banko analitikai.

Jie prognozuoja, kad 2013 m. Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) augs 2,0 proc., Latvijos – 2,8 proc., o Estijos – 2,5 proc. Lietuvos ir kitų mūsų Baltijos kaimynių ūkių plėtra  sulėtės dėl  mažėjančio eksporto augimo  , kurio neatsvers vidaus vartojimas. Prognozuojama, kad realiai Lietuvos eksportas augs apie 4 proc. ( 2012 metais – 7 proc.).

Jei kitąmet pavyktų  panaudoti esamus maždaug 400 milijonų litų gyvenamųjų namų renovacijai,  tai prognozuojamas Lietuvos BVP padidėtų dar maždaug 0,3 proc. Tai  padėtų ir laikinai sumažinti dviženklį bedarbystės lygį, kuris kitąmet turėtų kiek  nusmukti maždaug nuo 12 proc. šių metų pabaigoje iki 11 proc. 2013 m. gale. Nedarbo rodikliams didžiausią įtaką darys naujai sukurtos darbo vietos ir neturinčiųjų darbo emigracija.

„Akivaizdu, kad Lietuvos ir Latvijos darbo rinkoje didžiausia įtampa kyla dėl struktūrinio nedarbo.  Daugelis ieškančiųjų darbo neturi specifinių žinių, kurių reikia naujas darbo vietas kuriantiems darbdaviams, o dabartiniai  profesinę kvalifikaciją turinčių darbuotojų atlyginimai neskatina šių žinių įgyti.  Tad po kelių metų Lietuvoje susidursime su situacija, kai nedarbo lygis nustos mažėti ties 10 proc. riba, “ – sakė DNB banko vyresnysis analitikas Rokas Bancevičius, pristatydamas ekonominių tyrimų grupės parengtą naujausią leidinį, kuriame apžvelgiamos Lietuvos, Latvijos ir Estijos ekonomikos raidos perspektyvos.

DNB banko analitikai pastebi, kad darbo našumo augimas Lietuvoje per pastaruosius trejus metus aplenkė nominalių atlyginimų augimą 20 proc. Tai reiškia, kad 2009 m. pasirinkus vidinės devalvacijos kelią, realus lietuviškų prekių ir paslaugų kainų konkurencingumas padidėjo penktadaliu. Palyginti nedideli atlyginimai tiek Lietuvoje, tiek ir Latvijoje tapo itin svariu konkurenciniu argumentu eksporto rinkose, o  kartu ir vienu iš pagrindinių ūkio plėtros veiksnių.

„Estijoje spartus atlyginimų augimas fiksuojamas jau nuo 2011 m. pradžios. Rugsėjį pirmą kartą po daugiau nei trejų metų pertraukos reali vidutinė alga (įvertinus infliacijos poveikį) padidėjo ir Latvijoje. Lietuva taip pat  neišvengs spaudimo didinti atlyginimus. Todėl verslui ilgainiui teks konkuruoti  užsienio rinkose ne tik kainomis, bet ir kuriama didesne pridėtine verte. Tam prireiks didesnių investicijų,“ – teigė R. Bancevičius.

Laukiama, kad Infliacija kitais metais ir toliau mažės visose trijose Baltijos valstybėse. Lietuvoje infliacija sumažės nuo 3,2 proc. šių metų gruodį iki 2,7 proc. 2013 m. pabaigoje. Labiausiai  dėl pigesnės naftos ir kitų energetinių resursų kainos. Latvijoje tikimasi dar mažesnio – 2,5 proc. – vartojimo prekių ir paslaugų kainų augimo, kurį lems aktyvus kaimyninės šalies vyriausybės vaidmuo, siekiant  atitikti Mastrichto kriterijus prieš įsivedant eurą.

„Manome, kad Latvija 2012 m. pabaigoje – 2013 m. pirmoje pusėje  vykdys Mastrichto infliacijos kriterijų. Jei tai pavyks, Latvija Euro zonos nare gali tapti jau nuo 2014 metų pradžios,“ – sakė R. Bancevičius.

Trečiąjį šių metų ketvirtį, palyginti su tuo pačiu 2011 m. ketvirčiu, Lietuvos BVP ūgtelėjo 4,4 proc., tuo mūsų pernelyg nenustebindamas (išankstinė SEB banko analitikų prognozė Reuters ir Bloomberg agentūroms buvo 4 proc.). Pastaraisiais mėnesiais pagrindinių šalies ūkio sektorių rodikliai buvo neblogi, o apdirbamosios pramonės – net geresni nei buvo galima tikėtis tokiomis sudėtingomis tarptautinėmis sąlygomis.

Truputį nuliūdino rugsėjo mėnesio mažmeninės prekybos apyvartos rodiklis. Palyginti su tuo pačiu praėjusių metų mėnesiu, mažmeninė prekyba, išskyrus variklinių transporto priemonių ir motociklų prekybą, padidėjo tik 0,9 proc. – daug menkiau nei vidutiniškai 2012 m. sausio-rugsėjo mėnesiais (5,0 proc.). Tai reikia vertinti kaip įžangą į šaltąjį metų sezoną, kuomet prekybos sektorių kaitina nebent Šv. Kalėdų šventės lūkesčiai, o žmonės kaip niekada daug galvoja apie energetiką.

Žiemos sezono pradžią „papuošiančios“ rekordiškai didelės šildymo sąskaitos vers namų ūkius naudoti santaupas ir riboti antrojo arba trečiojo būtinumo prekių vartojimą. Atitinkamai patirs smūgį jomis prekiaujantys mažmeninės prekybos sektoriai, kurie vasaros pabaigoje sparčiai stojosi ant kojų ir įspūdingai augo, pvz., prekyba drabužiais ir avalyne. Be to, šildymas ir kiti energetiniai ištekliai yra sudėtinė verslo įmonių sąnaudų dalis, todėl su šildymu susijusių išlaidų poveikis ekonomikai paskutinį šių metų ketvirtį – vienareikšmiškai neigiamas.

Nors pastaruoju metu eksportuojančios įmonės apsiprato su darbščiojo Lietuvos ekonomikos „arkliuko“ vaidmeniu, toliau stiprinti savo pozicijas užsienio rinkose joms bus gana sunku. Smarkiai susiaurės ribos tos sąnaudų ir kainų minimizavimo politikos, kurią mūsų bendrovės vykdė iki šiol ir kuri atnešė tikrai puikių rezultatų. Viena vertus, gamybos sąnaudų struktūrą slėgs brangstantys energetiniai ištekliai, kita vertus, mažėjant nedarbo lygiui ir išliekant didelei infliacijai, darbuotojai nebetoleruos atlyginimų įšaldymo. Rimtą paspirtį suteiktų techninis ir technologinis atsinaujinimas, tačiau šių metų viduryje investicijų procesą ištiko sąstingis. Stokojant „šviežių“ statistinių duomenų, kol kas neįmanoma atsakyti, ar investicijos pagyvėjo trečiąjį ketvirtį, tačiau viena aišku – be jų tikėtis nuolatinio gamybos efektyvumo kilimo būtų tiesiog naivu.

Dar vienas nežinomasis – globalinės ekonomikos ir pagrindinių Lietuvos užsienio prekybos partnerių ekonomikos plėtra. Praėjusią savaitę mūsų šalį aplankė vienas iš šiuolaikinių pasaulio makroekonomikos šviesulių – Japonijos konsultacijų įmonės Nomura Research Institute vyriausiasis ekonomistas Richardas C. Koo. Nepabijosiu pasakyti, kad susirinkę Baltijos regiono šalių Investuotojų forumo dalyviai, ko gero, išgirdo įtaigiausią per pastaruosius porą dešimtmečių šalyje girdėtą globalinės ekonomikos analizę.

Jos leitmotyvas – centrinių bankų vykdoma pigių pinigų politika „atšipo“, kadangi įmonės elgiasi visiškai kitaip nei nurodyta vadovėliuose – siekia ne maksimizuoti pelną, o grąžinti skolas ir minimizuoti kitus finansinius įsipareigojimus. Susiklosto paradoksali situacija, kuomet Europos centrinio banko ir Federalinio atsargų banko balansai pučiasi ne procentais, o kartais, pinigų kiekis auga kur kas lėčiau, o paskolų portfelis realiam ekonomikos sektoriui visiškai neauga ar net mažėja. Pasak R. C. Koo, tokiomis sąlygomis iniciatyvą turėtų perimti fiskalinė politika, kuri privalo ne dar labiau suveržti diržus, o kryptingu viešųjų išlaidų ir investicijų didinimu kompensuoti įmonių ir namų ūkių skolinimosi „apetito“ praradimą.

Tenka nuogąstauti, kad tokios rekomendacijos mūsų šalyje gali būti suvoktos pernelyg tiesmukai ir tapti praktinės politikos vadovu artimiausioje ateityje Būkime realistais – pasaulio ekonomikos nuosmukį lėmė ne Lietuva, taigi ne ji ir privalo imtis atsakomybės už jos gaivinimą. Tai pirmiausia yra didelių ir stabilesnius viešuosius finansus turinčių valstybių (JAV, Vokietijos, Kinijos ir pan.) priedermė.

— Gitanas Nausėda

Pristatome 2012 m. Seimo rinkimų rezultatų prognozę, kuri parengta remiantis statistiniu modeliavimu ir balsavimo tendencijų vienmandatėse apygardose analize.

Politiniai rinkimai yra vienas dažniausiai prognozuojamų viešų įvykių. Vis dėlto prognozavimo būdų yra ganėtinai daug ir įvairių. Ajovos universiteto (JAV) profesorius Michaelas S.Lewis-Beckas teigia, kad derėtų skirti mokslines ir nemokslines prognozes. Pastarosios apima žurnalistų, politikų nuomones, įvairių atsitiktinių dėsnių formulavimą (jei lis, tai laimės konservatoriai) bei nemokslines apklausas (pavyzdžiui, tas, kurios atliekamos socialiniuose tinkluose tik tarp jais besinaudojančiųjų). Tokios prognozės kartais pasiteisina, tačiau reikia pabrėžti, kad dažnai taip prognozuojant nesiskaitoma su elementariais statistikos principais ir vengiama kruopščios duomenų analizės.
Moksliniai prognozavimo metodai yra priešrinkiminės apklausos, prognozavimo rinkos ir statistinis modeliavimas. Lietuvoje iš jų taikomas vienintelis – apklausos. Gūdžiais 1998-aisiais sociologas Vladas Gaidys pastebėjo, kad, nepaisant daugybės nepalankių veiksnių, apklausos Lietuvoje 1992–1996 m. gana neblogai numatė „esminę rinkimų metu susiklosčiusią situaciją“. Vėliau kilo vis daugiau problemų. Tyrimų agentūros prieš 2008 m. Seimo rinkimus ne tik kad paklaidos ribose nenumatė daugiamandatės apygardos lyderių Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) ir Tautos prisikėlimo partijos gautų balsų dalies, tačiau joms net nepavyko aiškiai numatyti jų pergalės.
Kodėl taip atsitinka? Be statistinės paklaidos, kuri dažnai būna didesnė nei skirtumai tarp partijų populiarumo, egzistuoja kita problema – ne visi per apklausas išreiškiantieji tam tikrą partinę preferenciją vėliau dalyvauja rinkimuose, o ten jau procentai skaičiuojami tik nuo atėjusiųjų. Pagaliau pagal apklausas įmanoma bandyti numatyti balsus daugiamandatėje apygardoje, tačiau nereikia pamiršti, kad 71 Seimo nario vieta išdalijama vienmandatėse, kur partijų nacionalinis populiarumas dažnai nėra lemiamas veiksnys.
Alternatyva – nemokslinės prognozės. Tačiau joms, Lietuvoje gana gausioms, dažnai trūksta konkretumo. Politologai ir apžvalgininkai apsiriboja bendro pobūdžio pasvarstymais, kas laimės, kas nelaimės. Tačiau žengti tolesnį žingsnį – apskaičiuoti, kuri partija kiek mandatų galėtų surinkti per ateinančius rinkimus, dažnai vengiama.
Ar galima pateikti apklausoms ir bendro pobūdžio prognozėms alternatyvą? Siekiant įvesti išsamesnių rinkiminių spėjimų tradiciją, šiame straipsnyje toliau pateikiama detali 2012 m. Seimo rinkimų rezultatų prognozė. Ji parengta remiantis pirmą kartą Lietuvoje taikomu statistiniu modeliavimu, balsavimo tendencijų vienmandatėse apygardose analize ir ekspertų nuomone.

Prognozė partijų sąrašams

Valdančiųjų partijų pasirodymas per rinkimus į savivaldybių tarybas Lietuvoje paprastai yra geras pasirodymo ateinančiuose Seimo rinkimuose indikatorius. Tai yra realūs rinkimai su realiais rezultatais – priešingai nei apklausos, kuriose žmonės išreiškia tik ketinimą balsuoti. Be to, savivaldos rinkimai paprastai tampa puikiu testu valdantiesiems – rinkėjai atskleidžia, kiek jie yra nepatenkinti esama valdančiąja dauguma.
Valdančiosios partijos per Seimo rinkimus vidutiniškai gauna apie tris ketvirtadalius balsų, kuriuos gavo prieš tai buvusiuose Seimo rinkimuose (procentais). Remiantis šiuo dėsningumu yra išvestas statistinis modelis, kuris TS-LKD prognozuoja 10,74 proc., Liberalų ir centro sąjungai (LICS) – 4,26 proc., Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžiui (LRLS) – 3,49 proc. balsų. Modelio paklaida – 1,8 proc.
Šiuo metu tiek politologai sutaria, tiek iš apklausų matyti, kad liberalsąjūdininkai Algio Čapliko vedamus liberalcentristus populiarumu lenkia ir turi daugiau šansų peržengti 5 proc. barjerą. Todėl prognozė jiems pakoreguota, padidinant ją iki 6 proc.
Sudėtingiau vertinti opozicines partijas. Lietuvoje opozicinės partijos per rinkimus konkuruoja ne tik su valdančiaisiais, bet ir su naujomis, neparlamentinėmis partijomis, neretai šią kovą pralaimėdamos. Pavyzdžiui, per 2000–2004 m. Seimo kadenciją opozicijoje buvę konservatoriai 2004 m. Seimo rinkimuose užėmė tik trečią vietą. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-39) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Jei tik turėtų tokią galimybę, dauguma lietuvių mielai būtų pasirinkę kitą šalį gimti ir gyventi.

Tokios išvados peršasi išnagrinėjus naują Eurobarometro apklausą, iš kurios duomenų paaiškėjo, kad laimingi gyvendami Lietuvoje šiuo metu jaučiasi 67 proc. lietuvių: lyg ir nemažai, bet beveik mažiausiai, palyginti su kitomis ES valstybėmis.
Laimingų lietuvių per pastaruosius kelerius metus sumažėjo: 2006-aisiais gyvenimu Lietuvoje džiaugėsi 85 proc. gyventojų. Už lietuvius daugiau nelaimingesnių žmonių dabar yra tik Vengrijoje (gyvenimu patenkinti 38 proc. vengrų) ir Bulgarijoje (65 proc.). Na, o patys laimingiausi ES šiandien švedai: gyvenimu savo tėvynėje patenkinti net visi 100 proc.
Kita vertus, paklausti apie ateitį – kaip gyvens 2030 m., lietuviai buvo kur kas optimistiškesni už daugumą europiečių. Tarkime, net šeši iš dešimties europiečių (63 proc.), Eurobarometro duomenimis, mano, kad po aštuoniolikos metų dabartinių vaikų gyvenimas bus sudėtingesnis nei jų šiandien. Taip manančių lietuvių yra mažiau – 43 proc.
Kalbėdami apie savo pačių gyvenimą 2030-aisiais, tautiečiai taip pat buvo optimistai: kad tuomet gyventi bus sunkiau, mano tik 27 proc. lietuvių, kartu su bulgarais pralenkdami visų kitų šalių gyventojus. Tai vienas tų retų kartų, kai lietuviai europiečių apklausose išsiskiria pozityviais atsakymais. Matyt, tai reiškia, kad blogiau nei dabar būti jau tiesiog nebegali.
Kaip skelbia Eurobarometras, didžiausiais ateities iššūkiais lietuviai laiko nedarbą ir visuomenės senėjimą.

Artimiausiais dešimtmečiais pasaulio politikos, finansų, technologijų srityse įvyks kardinalių pokyčių, kurie iš esmės pakeis dabar egzistuojančią visuomenę.
Šių laikų Emanueliu Kantu vadinamas amerikiečių rašytojas, verslininkas, futuristas Alexas Lightmanas neabejoja, kad per artimiausius dešimtmečius įvyksiantys pokyčiai sukurs tobulesnę, prie idealios labiau priartėsiančią visuomenę. Kaip pasaulis atrodys po kelių dešimtmečių, kalbame su pirmąją “Economist Reader’s Award” premiją “už inovacijas, kurios, tikėtina, radikaliai paveiks pasaulį iki 2020-ųjų”, pelniusiu Alexu Lightmanu.

VEIDAS: Jūsų požiūriu, kaip per artimiausius dešimtmečius pasaulyje keisis vyraujančios politinės ideologijos?
A.L.: Manau, kad neliks susipriešinimo tarp kairės ir dešinės, nes jau ir dabar politinės partijos tolsta nuo klasikinių savo ideologijų. Netgi manau, kad greitu laiku neliks politinio elito, nes dabar Vakarų pasaulyje vyraujančią atstovaujamąją demokratiją pakeis tiesioginė. Tai rodo visi ženklai: masiniai protestai, revoliucijos įgauna vis didesnį mastą, šiuose procesuose dalyvauja vis didesnė žmonių grupė, o svarbiausias jų reikalavimas – leisti dalyvauti priimant su jų gyvenimu susijusius sprendimus. Politinį elitą, mano nuomone, pakeis kolektyvinis valdymas, o tobulėjant technologijoms ir didėjant jų prieinamumui, svarbiausius sprendimus priims politiškai aktyviausi, bet kartu anonimiški, hierarchiškai neišranguoti visuomenės nariai.

VEIDAS: Ar kalbate apie tai, kad politinį elitą pakeis kolektyvinė sąmonė?
A.L.: Galima pasakyti ir taip. Tačiau ši sistema nebus bukas minios valdymas, kur sprendimus diktuoja diletantiški, nekompetentingi, neinformuoti asmenys. Manau, dabartinį politinį elitą pakeis intelektualinis elitas – žmonės, kurie liks nematomi, bet kurie savo žiniomis ir kompetencija sugebės sureguliuoti dabar politikoje ir ekonomikoje tvyrantį chaosą. Bus sukurtos visiškai naujos superstruktūros, kolektyvinis superprotas, ir globalus socialinis superorganizmas.

VEIDAS: O kalbant apie ekonomiką, kokių pokyčių galima tikėtis pasaulio finansų struktūroje?
A.L.: Artėjame prie pasaulinio dabartinių finansų kolapso: gyvenimas į skolą, burbulo pūtimas negali trukti amžinai. Jau dabar ekonomikos guru siūlo įvairius sprendimus, kaip transformuoti pasaulio finansų struktūrą, bet tam reikės drastiškų sprendimų, kurie nebus lengvi ir paprasti. Kita vertus, juos priimti padės besibaigiantys naftos ištekliai, kurie dabar yra ekonomikos varomoji jėga. Dar vienas svarbus aspektas – kad keisis pati visuomenė, jai dabartinė ekonomikos struktūra taps pernelyg ankšta, pernelyg ribojanti, atgyvenusi. Jau dabar vystomos tokios metodikos kaip rinkos prognozavimas remiantis kolektyviniu intelektu.

VEIDAS: Kaip, jūsų nuomone, pasaulio vaizdą pakeis sparčiai senstanti visuomenė?
A.L.: To nesibaiminčiau, nes technologijos pažengė jau tiek, kad žmogus greitai taps nemirtingas. Itin populiarėjančios transhumanizmo idėjos nebeatrodo fantastiškos – žmogaus nemirtingumas atrodo visiškai realus, nes jau po keliasdešimties metų žmogaus smegenys, jo intelektas galės būti “perkeltas” į kitą materialųjį kūną – odos, kraujo, organų funkcionavimas nebeturės jokios reikšmės.

VEIDAS: Skamba beveik neįtikėtinai. Kalbate apie žmogaus protu valdomus robotus?
A.L.: Mokslininkai jau kuria planus, kaip tai bus įgyvendinta praktiškai. Rusijoje grupė mokslininkų sukūrė strategiją “Rusija 2045”, kurioje numatyta, jog “reinkarnacija” galima ne tik kalbant apie žmogaus protą, bet ir apie sąmonę. Gal tai sunku suprasti, bet jau kuriamos technologijos, kurios leis žmogaus protui net po jo fizinės mirties valdyti įvairius procesus.

VEIDAS: Ar pats sutiktumėte, kad jūsų protas taptų nemirtingas?
A.L.: Be jokios abejonės. Netgi to norėčiau. Mielai sutinku tapti savo smegenų “donoru”. Tik reikia suprasti, kad viskas bus paremta ne fiziniu smegenų funkcionavimu, o jų skleidžiamų impulsų panaudojimu, skaitmenizavimu.

VEIDAS: Kokią reikšmę tokioje skaitmeninėje, technologinėje, anoniminėje visuomenėje turės religija?
A.L.: Jos reikšmė neišnyks, bet pats religijos, Dievo suvokimas keisis. Netgi dalis transhumanistų neneigia aukštesnės jėgos egzistavimo, o kai kurie ja net neabejoja. Bet kuriuo atveju tikiu, kad proto tobulėjimas reiškia ir dvasios tobulėjimą, tad gėrio idėja negali būti paneigta. Aukštesnio sąmoningumo lygio žmonės ateities visuomenėje bus dvasingesni, turės kilnesnes moralines vertybes. Apie tai sprendžiu netgi iš savo asmeniškai pažįstamų mokslininkų, transhumanistų. Jų tikslai yra visiškai kilnūs, jie siekia geresnės, tobulesnės visuomenės.

Sąmoningumo lygio žmonės ateities visuomenėje bus dvasingesni, turės kilnesnes moralines vertybes.

Statistikos departamento pateikto išankstinio įverčio duomenimis, pirmąjį šių metų  ketvirtį, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, šalies BVP išaugo 3,9 proc. Iš pirmo žvilgsnio, šis rodiklis atrodo ne taip jau įspūdingai 2011 metų kontekste, tačiau aimanuoti tikrai nėra pagrindo.

Atvirkščiai, svarbiausių Lietuvos ekonomikos sektorių padėtis yra stabili ir formuoja teigiamus ateities lūkesčius.
Antai 2012 m. kovo mėn. šalies pramonės produkcija palyginamosiomis kainomis buvo 5,8 proc., pirmąjį šių metų ketvirtį – 3,9 proc. didesnė nei prieš metus. Nors euro zonos valstybių skolų krizė toli gražu nesibaigė, mūsų verslininkai didino eksporto tiek į Vakarus, tiek į Rytus apimtį. Beje, šių metų pradžioje eksporto į Europos Sąjungą plėtra net pranoko prekių išvežimo į NVS šalis augimo tempus. Nepaisant susitraukusios daugelio euro zonos valstybių (išskyrus Vokietiją) paklausos, lietuviškos kilmės eksportas tebėra konkurencingas sąnaudų ir kainų požiūriu.
Artimiausiais mėnesiais privalome būti pasirengę nepageidautiniems apdirbamosios pramonės produkcijos pokyčiams, kuriuos lems ne fundamentalios, o techninės priežastys. Turime omenyje didžiausią istorijoje įmonės Orlen Lietuva remontą nuo balandžio 30 d. iki birželio 3 d., kuomet gamyba bus visiškai nutraukta. Vasario mėnesį net nedidelis, „taktinis“ bendrovės remontas atsiliepė bendriesiems sektoriaus veiklos rodikliams, tad ką bekalbėti apie dabartinės rekonstrukcijos įtaką. Kita vertus, tokios priverstinės pertraukos yra natūrali verslo veiklos dalis ir nėra priežasčių dėl to jausti apmaudo.
Geriau nei patenkinamai reikia vertinti ir mažmeninės prekybos įmonių apyvartos rodiklius, kurie yra vidaus rinkos situacijos „lakmuso popierėlis“. Prekybos postūmį sausio ir vasario mėnesiais buvo galima aiškinti senatvės pensijų atstatymu, po Kalėdų įprastu prekių išpardavimu ir net iš dalies Snoro banke laikytų ir kompensuotų indėlių panaudojimu vartojimo tikslais. Visgi mažmeninė prekių apyvarta spartėjo ir kovo mėnesį, o tai jau vertėtų grįsti ne vienkartiniais ar atsitiktiniais, o ilgesnės trukmės makroekonominiais veiksniais.
Žvalesnę verslo būklę pirmąjį šių metų ketvirtį netiesiogiai atspindi ir nacionalinio biudžeto pajamų surinkimas. Keičiasi ir valstybės institucijų retorika. 2011 metais Finansų ministerijos pranešimuose spaudai vyraudavo biudžeto pajamų palyginimo su ankstesniuoju laikotarpiu informacija, tuo tarpu šiemet faktinių įplaukų rodikliai vis drąsiau lyginami su planuojamais. Nenuostabu – bent jau kol kas prognozuotuosius biudžeto pajamų surinkimo dydžius pavyksta pasiekti ir net pranokti. Vienintelė išimtis – „lengvas“ PVM plano neįvykdymas, tačiau tai lėmė ne vangus vidaus vartojimas,  o daugiau kaip trečdaliu išaugę PVM grąžinimo tempai.
Žinoma, priekabia akimi galima pastebėti ir ne tokių džiugių tendencijų. Viena iš jų – kur kas prastesni nei pernai atskirų transporto sektorių veiklos rezultatai. Pirmąjį šių metų ketvirtį, palyginti su tuo pačiu 2011 m. laikotarpiu, sumenko krovinių vežimas geležinkelių transportu ir krova Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste. Tam tikru mastu krovą „nusinešė“ Rygos ir Ventspilio uostai, kuriuose smarkiai ūgtelėjo perkrautas naftos produktų ir anglies kiekis.
Vis dėlto bendroji Lietuvos ekonomikos raidos trajektorija teikia peno optimizmui ir jos neturėtų išmušti iš vėžių pastaruoju metu gana prieštaringos JAV ir Europos Sąjungos verslo naujienos. SEB banko skelbtos 2012 m. ir 2013 m. BVP plėtros prognozės – atitinkamai 2 proc. ir 3 proc. – kol kas nekeičiame.