Kijevas

Net ir labai priekabiu žvilgsniu dairantis po rudeninį Kijevą, jis atrodo geriau, nei galima tikėtis. Neigiamus lūkesčius kuria tiek nešališkos žinios apie Ukrainos ekonominius sunkumus, tiek labai šališka Rusijos propaganda – net ir atsiribojus nuo jos melagysčių galima tikėtis, kad Kijeve vyraus niūri nuotaika. Tačiau tai gyvas miestas, kuriame apstu nesuvargusių žmonių.

Arūnas BRAZAUSKAS, Specialiai „Veidui“ iš Kijevo (Ukraina)

Ukrainos sostinės centras savo švara, matyt, nenusileidžia Doneckui. Separatistų kontroliuojamose (faktiškai Rusijos okupuotose) teritorijose įsivyravo švaros manija. Donecko gyventojai giriasi savo miesto tvarka, ir nepriklausomi liudininkai tai patvirtina – kiemsargių tenai netrūksta. Nesant galimybių normaliai plėtoti okupuotų sričių ekonomiką, Rusijos kontroliuojami vietiniai vadukai prasimanė užimti bedarbius viešaisiais darbai – šlavimas vienas iš jų.

Silicio slėnyje Kalifornijoje prasigyvenusi pažįstama iš Donecko, kurios motina pasiliko nuo Ukrainos atplėštame mieste ir garbsto vietinę tvarką, į tokias nuotaikas žiūri atlaidžiai. Anot jos, kai žmonės nežino, kokiu pleistru užlipdyti karo sukeltų traumų, jie ima ieškoti privalumų neesminiuose dalykuose. „Niujorkas labai nešvarus – na, ir kas?“ – svarsto ji.

Vis dėlto gatvių švaros klausimas nėra svarbiausias. Politikų finansinė nešvara, t.y. korupcija, gali sukelti bjauresnių pasekmių nei nenuvalytos gatvės.

Politikų finansinė nešvara, t.y. korupcija, gali sukelti bjauresnių pasekmių nei nenuvalytos gatvės.

JAV žurnalas „Foreign Affairs“ spalio pradžioje išspausdino Marko Pfeifle‘o straipsnį „Ukraina bus didelė problema kitam JAV prezidentui“. Autorius pradeda nuo kulinarinių palyginimų: „Tarp daugelio pamirštų užsienio politikos puodų ir keptuvių, paliktų ant kito JAV prezidento viryklės, toji su užrašu „Ukraina“ rengiasi užvirti. Šalies problema yra tiršti barščiai iš vagysčių, oficialios korupcijos ir netgi žmogžudysčių – pridurkime, kad viskas yra kitaip, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.“

Pirmas žvilgsnis apgaulingas – tai, matyt, galioja ir simpatingiems meškučiams, Maidano aikštės persirengėliams, kurie puola glėbesčiuotis, siūlydami kartu nusifotografuoti už pinigus. Esu girdėjęs, kad su jais galima derėtis, jei nori įsigyti narkotikų. Eksperimentui nėra laiko, tačiau jo pakanka, kad prisiminčiau elementarią schemą: jeigu meškučiai užsiima dar ir nelegalia veikla, jie turi „stogą“ – nesitiki, kad Kijevo centre būtų galima veikti be kokių nors pareigūnų žinios.

„Organizuotas nusikalstamumas mus labai jaudina. Sąžiningai jums pasakysiu: organizuotas nusikalstamumas mūsų šalyje jaučiasi kaip rojuje. Visų pirma tai susiję su liberalia įstatymų leidyba ir korupciniais ryšiais. Taip pat ir su istoriškai glaudžiais ryšiais tarp teisėsaugos sistemos ir nusikalstamo pasaulio“, – tai citata iš Ukrainos nacionalinės policijos viršininkės Chatijos Dekanoidzės (g. 1977 m.) neseno interviu Ukrainos žiniasklaidai.

Ch.Dekanoidzė, buvusi Gruzijos policijos akademijos vadovė, paskui Gruzijos švietimo ir mokslo ministrė, nuo pernai vadovauja Ukrainos policijai.

Kijevo centrine gatve Kreščiatiku žingsniuoju į susitikimą su „Transparency International Ukraine“ valdybos pirmininku Andrejumi Marusovu – istoriko išsilavinimą turinčiu žurnalistu, kuriam korupcija rūpi ne mažiau nei policijos viršininkei. Už kelių žingsnių nuo Maidano aikštės leisdamasis į aludės rūsį traukiu iš atminties esminius klausimus.

Ar korumpuota Ukrainos aukščiausioji valdžia? Tai skamba naiviai. 2015-aisiais Ukrainos žiniasklaida išspausdino Aukščiausiosios Rados Mokesčių ir muitų politikos komiteto žinutes tuometiniam Odesos gubernatoriui, Michailo Saakašvilio pirmtakui šiame poste. Parlamentaras vardijo kyšių tarifus – kiek muitinės pareigūnai prašo už prekių įvežimą be muito. Tai nebuvo didelė sensacija, tačiau šiek tiek nuvertino tuometinio premjero Arsenijaus Jaceniuko pareiškimus dėl to, kad šalyje nėra korupcijos – mat premjero duktė nebuvo atrinkta į TV dainų konkursą, vadinasi, ryšiais nesinaudota. Tačiau A.Jaceniuko atsistatydinimo išvakarėse būta kalbų, kad jis atšventė pirmojo milijardo dolerių sukaupimą – tokį mastą pasiekė jo asmeninis turtas.

Ar A.Jaceniukas neparodė netakto Ukrainos prezidento Petro Porošenkos atžvilgiu? Žurnalas „Forbes“ teigė, kad 2015-aisiais prezidento turtas pasiekė 858 mln. dolerių – mažiau nei neoficialiai kalbėta apie ekspremjero turtus. Kita vertus, „Forbes“ žiniomis, P.Porošenka buvo vienintelis Ukrainos oligarchas, kurio turtas pernai padidėjo. Nors ir buvo žadėjęs parduoti savo aktyvus, kol kas to neįvyko.

Iš vadinamųjų „Panamos dokumentų“ žinoma, kad P.Porošenka ar jo patikėtiniai atidarinėjo sąskaitas lengvatinių mokesčių zonose tuo metu, kada Ukrainos kariuomenė sunkiai kovėsi prie Ilovaisko ir Debalcevo. Šaltiniai teigia, kad su P.Porošenka susijusios įmonės susižėrė nemažai karinių užsakymų. Ar kas galėtų paneigti, kad P.Porošenka dirba tėvynės labui ir kaip aukščiausias šalies pareigūnas, ir kaip kapitalistas? O kas ukrainiečiams svarbiau – karas ar korupcija?

M.Pfeifle‘as rašo, kad Rusijos kurstomas karas jau nusinešė tūkstančius žmonių gyvybių, vien Ukrainoje yra daugiau nei pusantro milijono vidinių pabėgėlių. Jo nuomone, jeigu pačių ukrainiečių paklaustume, kas svarbiau – kova su separatistais, ar kova su korupcija, jie pasirinks pastarąją santykiu 2:1.

Išklausęs ką tik paminėtų dalykų A.Marusovas man pabandė išaiškinti Ukrainos korupcijos „politinę ekonomiją“: „Pas mus tokia pati klasika kaip Rusijoje. Oligarchinis kapitalizmas atsirado iš privatizacijos už grašius. Ūkiniai objektai būdavo pusvelčiui įsigyjami mainais už kokias nors paslaugas – nebūtinai pinigines. Visa tai vyko praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Tokiu būdu atsirado maždaug apie dešimt oligarchinių grupuočių.“

Pasak žurnalisto, kuris ne vienus metus domėjosi viešųjų pirkimų problemomis, dauguma oligarchų savo turtus augino veikdami žaliavų sektoriuje. Ukraina dar sovietmečiu garsėjo savo metalurgijos pramone, tačiau šioje šakoje nebuvo kuriama pridedamoji vertė. „Pažvelgę į Rusijos oligarchus, kurie turtėjo iš metalurgijos, matome, kad jie prieš 10–15 metų suprato, jog grumtis su kinais beprasmiška. Nėra prasmės imtis modernizacijos ir investuoti į pridedamosios vertės kūrimą. Net ir Donecko gamyklų bei šachtų savininkas Rinatas Achmetovas šioje srityje nepersistengė. Vienintelis oligarchas, kuris nevengė modernizacijos, buvo Sergijus Taruta“, – aiškino A.Marusovas.

Jo nuomone, nuo požiūrio į modernizaciją priklauso ir požiūris apskritai į nuosavybę. Dauguma oligarchų į ją žiūri kaip į tai, kas gauta visiškai veltui arba užgrobiant reideriniu būdu. Tai reiškia, kad keičiantis valdžiai tokią nuosavybę galima labai lengvai prarasti.

Ukraina

„Visos tos nuosavybės statusas, nepaisant to, koks jos dydis – milijonai ar milijardai dolerių, yra labai trapus. Kas investuos į tai, dėl ko nesi tikras, kad pas tave tai pasiliks?“ – sakė „Transparency International Ukraine“ valdybos pirmininkas.

Sovietų valdžios laikais Ukrainoje buvo galinga naftos perdirbimo pramonė, tačiau šiuo metu didžiuma kokybiškų naftos produktų importuojama iš užsienio – Baltarusijos, Baltijos valstybių, o ukrainietiški pajėgumai yra sunykę, nugyventi. Tarp jų ir tai, kas priklauso oligarchui Igoriui Kolomoiskiui, nors jis yra užvaldęs tiek, kad galėtų būti vos ne monopolistas arba priklausyti naftos perdirbimo pajėgumus pasidalijusiai oligopolijai. Tačiau jis visa tai gavo abejotinu būdu, todėl nėra tikras dėl savo turto ateities ir tuos pajėgumus užleido.

Pasak A.Marusovo, naftos ir dujų srautų kontrolė buvo šalies prezidento bei premjero ir jo aplinkos prerogatyva. Vykdytojų tinklas apėmė žemesnes valdžios grandis – ministerijas. Ten nusėsdavo dalis korupcinių pinigų. Tarpininkai, perkantys energetinius išteklius iš gamintojų ir kelis kartus tai perparduodantys, kol pasiekiamas galutinis vartotojas, tam ir buvo „pastatyti“, kad būtų galima imti korupcinę maržą – tiek Ukrainoje, tiek Rusijoje.

„Visais laikais tai buvo viršūnėlės reikalas. Ukrainoje tai keli žmonės, nesvarbu, ar Kučma, ar Tymošenko, ar Juščenka, – vardijo žinomus Ukrainos politikus A.Marusovas. – Visi tie iš perpardavimų uždirbti pilkieji pinigai grįždavo atgal į šalį. Velniai nematė, jeigu tai būdavo nors kiek investuojama į ekonomikos vystymą, pajėgumų plėtrą, tačiau nemaža dalis pinigų eidavo pareigūnų, pavyzdžiui, teisėjų, papirkinėjimui.“

Žurnalistas pasakoja, kad Rusijos agresija privertė atsisakyti tarpininkų, taigi šis korupcinių pinigų kanalas išseko dėl objektyvių aplinkybių. Svarbiu dalyku raunant korupcijos šaknis jis laiko dujų kainos suvienodinimą juridiniams ir fiziniams asmenims.

Rusijos agresija privertė atsisakyti tarpininkų, taigi šis korupcinių pinigų kanalas išseko dėl objektyvių aplinkybių. Svarbiu dalyku raunant korupcijos šaknis jis laiko dujų kainos suvienodinimą juridiniams ir fiziniams asmenims.

Dabartinio Ukrainos premjero Volodimiro Groismano vyriausybė vienodus dujų tarifus įvedė nuo š.m. gegužės 1-osios. Viešojoje erdvėje tai buvo sutikta palankiai, tačiau ekonomistai iškart suabejojo, ar naujos kainos gyventojams pagal kišenę. Pripažinta, kad iš oligarchų atimtas įrankis, kuriuo jie pelnydavosi iš gyventojų, ir kartu imta reikalauti subsidijų fiziniams asmenims. Politikai ėmė spręsti apskaitos lygtį: būtina žinoti, kiek dujų parduota, kiek nupirkta, kiek išleista energijai taupyti, namams šiltinti, kiek ir kam subsidijų išmokėta.

Spalio pradžioje aludės rūsyje šilta, tačiau neaišku, ar spustelėjus šalčiams savininkai netaupys. Tęsiant pokalbį reikėtų dar užsakyti alaus, tačiau padavėjas praneša, kad sutriko jo tiekimas, ir siūlo gerti arbatą. Nežinia, koks pokalbis apie politiką turiningesnis: blaivia galva, tačiau nuobodus, ar atskiestas alumi ir stipriais posakiais.

Arbata neslopina atminties, ir A.Marusovas ima lyginti du Maidanus – „oranžinį“ (2004–2005 m.) ir vadinamąjį Euromaidaną (2013–2014 m.): „Po Oranžinės revoliucijos išvis nieko nevyko. Daugybė herojų, kurie po to puolė į politiką, ten ir ištirpo. Visa energija pradingo. O po Euromaidano didelė pilietinės visuomenės dalis pasijuto visiškai savarankiška, nepriklausoma nuo valdžios. „Transparency International“ – visuomeninė organizacija. Ji bendradarbiauja su Rados Antikorupciniu komitetu ir dalimi verslininkų. Visi trys vieni kitais patikėjo. Pasitikėjimas yra cementas, be to viskas žlunga. Ir mes jaučiamės statantys valstybę. Tai bene svarbiausia Euromaidano pasekmė.“

Tačiau padangė nėra visiškai skaidri. Visuomenė siejo didelius lūkesčius su jaunais politikais, kurie iš Euromaidano pateko tiesiai į Radą. Vienas jų – žurnalistas Sergijus Leščenka (36 m.), išrinktas nuo Petro Porošenkos bloko. Parlamente jis dirbo būtent Antikorupciniame komitete. 2013–2014 m. išleido dvi knygas apie ekspremjero Pavlo Lazarenkos ir eksprezidento Viktoro Janukovyčiaus korupcinę veiklą. 2011 m. gavo ES Rytų partnerystės žurnalistinę premiją už tyrimą apie įtartinas V.Janukovyčiaus finansines veiklas, 2013 m. pelnė premiją „Rytų Europos laisvoji spauda“.

Šį rudenį kilo skandalas dėl S.Leščenkos naujai įsigyto buto. Nors kol kas nėra duomenų, kad S.Leščenka būtų pažeidęs įstatymus, jam vargiais sekėsi paaiškinti pirkiniui reikalingų pinigų kilmę.

Šį rudenį kilo skandalas dėl S.Leščenkos naujai įsigyto buto. Nors kol kas nėra duomenų, kad S.Leščenka būtų pažeidęs įstatymus, jam vargiais sekėsi paaiškinti pirkiniui reikalingų pinigų kilmę.

Jo teiginiai, kad pinigų gavo iš savo gyvenimo draugės ir dar vienos žurnalistės, nepatvirtinti dokumentais. Sklinda gandai, kad butas nupirktas vienai iš šių moterų, tačiau dokumentai sutvarkyti S.Leščenkos vardu.

Kažin kas skaudžiau reaguoja į šį skandalą – ukrainiečiai ar užsienio patarėjai, su naujaisiais politikais sieję daug vilčių? Minėtas M.Pfeifle‘as rašo: „Kitas JAV prezidentas pamatys Ukrainą apsuptą iš visų pusių: Rusijos kariuomenė ir separatistai, o iš vidaus šalį graužia korupcija. Jeigu jis su tuo nesusitvarkys, 25 metus vykstantis eksperimentas baigsis sprogimu.“

Iki šiol kovą su oligarchais apmokėdavo kiti oligarchai. S.Leščenka siejamas su Viktoru Pinčuku, eksprezidento Leonido Kučmos žentu, vienu turtingiausių Ukrainos žmonių. Esą jis ne vien apmokėdavo žurnalisto užsienio keliones, bet ir aprūpindavo faktine medžiaga, kuri sugulė į korupciją demaskuojančias knygas. V.Pinčukas 2009–2013 m. yra paaukojęs Clintonų šeimos labdaros fondui per 8,6 mln. dolerių – vargu ar kandidatė JAV prezidento rinkimuose Hillary Clinton dėl to labai nepatenkinta. Apskritai iš Ukrainos 1999–2014 m. į „Clinton Foundation“ įplaukė 10 mln. dolerių. Ši šalis yra didžiausia tarp fondo užsienio donorų – lenkia trečioje vietoje esančią Saudo Arabiją (7,3 mln. dolerių).

Daužiant bokalą su A.Marusovu (pokalbio pabaigoje aludėje atsirado alaus) nesijautė, kad pašnekovas per daug dramatizuotų padėtį. Jis mano, kad po Euromaidano žengtas nedidelis žingsnis brandesnės pilietinės visuomenės link nėra bergždžias. Pridurkime nuo savęs – Kijeve neatrodo, kad šalies raida labai priklausytų nuo JAV prezidento.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

"Scanpix" nuotr.

Gegužės 25 d. Ukrainos didvyrė Nadija Savčenko (35 m.) buvo iškilmingai sutikta Kijevo oro uoste. Beveik dvejus metus praleidusi Rytų Ukrainos separatistų, paskui Rusijos nelaisvėje, N.Savčenko grįžo su politinio svorio našta, nors Ukrainos politikoje reiškėsi netiesiogiai.

Gegužės 27-ąją N.Savčenko pareiškė, kad yra pasirengusi tapti Ukrainos prezidente, jeigu Ukrainos liaudis to norės. Tai tarsi atsakas Ukrainos prezidentui Petro Porošenkai, kuris grįžimo dieną ją iškilmingai priėmė savo rezidencijoje. Kiti Ukrainos prezidento rinkimai vyks 2019 m. kovo 31 d.

N.Savčenko gali konkuruoti su N.Tymošenko ir netgi perimti vadovavimą „Batkivščinai“.

2014 m. birželio 17 d. patekusi į nelaisvę prie Luhansko, jau būdama Rusijos kalėjime N.Savčenko tų metų lapkritį buvo išrinkta į Ukrainos parlamentą pagal Julijos Tymošenko vadovaujamos partijos „Batkivščina“ („Tėvynė“) sąrašą. Kaip parlamento deputatė ji buvo deleguota į Europos Tarybos parlamentinę asamblėją.

Dabar spekuliuojama, kad išėjusi į laisvę N.Savčenko gali konkuruoti su N.Tymošenko ir netgi perimti vadovavimą „Batkivščinai“. Dviejų politikių susitikimo oro uoste vaizdai niekaip nepatvirtina gando, kad N.Savčenko demonstratyviai atsisakė priimti gėlių puokštę iš J.Tymošenko. Grįžusi belaisvė lėktuve nepaėmė gėlių ir iš prezidento atstovės – pareiškė, kad nemėgsta puokščių.

Ukrainos didvyrę kai kas vadina Trojos arkliu, kurį Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasiuntė, kad išklibintų P.Porošenkos krėslą. Tokią nuomonę neigia kiti argumentai – esą N.Savčenko reikėjo paleisti 2015 m. pradžioje, kai P.Porošenkos politinė padėtis išties buvo nekokia.

Atrodo, kad ir P.Porošenka linkėtų N.Savčenko tarptautinės misijos, o ne veiklos tėvynėje.

Parlamento deputatė N.Savčenko jau yra pareiškusi, kad rūpinsis armijos reikalais ir sieks sudaryti tarptautinį komitetą įkaitams bei karo belaisviams išvaduoti. Atrodo, kad ir P.Porošenka linkėtų N.Savčenko tarptautinės misijos, o ne veiklos tėvynėje.

Už akių darydama politinę karjerą Ukrainoje, N.Savčenko tuo pat metu galynėjosi su Rusijos teismu. Apkaltinta prisidėjusi prie Rusijos žurnalistų Igorio Korneliuko ir Antono Vološino žūties Luhansko srityje, N.Savčenko buvo teisiama Rostovo prie Dono srities Donecko mieste, pavadintame kaip Rusijos nuo Ukrainos bandomas atplėšti didmiestis. Rusijos teismas ją nuteisė 22 metus kalėti, tačiau N.Savčenko sulaukė Rusijos prezidento malonės, kuri, jo teigimu, suteikta atsižvelgiant į žuvusių žurnalistų giminių prašymą, nors giminės jokių pareiškimų šiuo klausimu nepadarė.

N.Savčenko gimė Kijeve, mokėsi ukrainiečių mokykloje. Vidurinį mokslą baigė turėdama modeliuotojo dizainerio profesiją. Vienus metus studijavo žurnalistiką Kijevo nacionaliniame universitete, paskui pagal kontraktą tarnavo Ukrainos kariuomenėje – iš pradžių radiste geležinkelių dalinyje, paskui 95-ojoje aeromobilioje brigadoje. 2004–2005 m. pusmetį tarnavo Ukrainos taikdarių dalinyje Irake. Per pustrečių metų, kol 2003–2005 m. Ukraina dalyvavo taikdariškoje misijoje Irake, ten žuvo 18, buvo sužeista 40 ukrainiečių karių.

N.Savčenko, pasiprašiusi atostogų ir likdama Ukrainos karininke, dalyvavo kovose savanorių bataliono „Aidaras“ gretose.

Grįžusi iš Irako N.Savčenko įstojo į Charkovo karinių oro pajėgų universitetą – siekė įgyvendinti seną svajonę tapti karo lakūne. Buvo dukart pašalinta iš universiteto dėl netinkamumo būti pilote (tokia oficiali formuluotė). Baigė mokslus, įgydama sraigtasparnio šturmano specialybę. Kapitonė N.Savčenko tarnavo šturmane 3-iajame atskirajame aviacijos pulke.

Prasidėjus konfliktui Ukrainos rytuose N.Savčenko, pasiprašiusi atostogų ir likdama Ukrainos karininke, dalyvavo kovose savanorių bataliono „Aidaras“ gretose. 2014 m. birželio 17 d. pateko į separatistų nelaisvę prie Metalisto gyvenvietės netoli Luhansko.

N.Savčenko kaltinta tuo, kad 2014 m. birželio 17 d. jai koreguojant ukrainiečių minosvaidžių ugnį žuvo Rusijos valstybinės televizijos žurnalistas Igoris Korneliukas ir garso operatorius Antonas Vološinas.

Parodomasis N.Savčenko teis­mas vyko su gausybe pažeidimų. Teisiamoji kelis kartus skelbė bado streiką.

Rusijos astronomė Olga Voziakova, dirbanti valstybiniame mokslinio tyrimo institute, ištyrė N.Savčenkos paėmimo į nelaisvę vaizdo įrašus ir nustatė, kad jie padaryti 2014 m. birželio 17 d. ryte iki Rusijos žurnalistų žūties. N.Savčenkos advokatai reikalavo, kad šie duomenys būtų pridėti prie bylos. Prokurorams atsisakius tai padaryti astronomė atvyko liudyti į teismą.

N.Savčenko amnestuota mainais į Ukrainoje nuteistų Rusijos kariškių Jevgenijaus Jerofejevo ir Aleksandro Aleksandrovo amnestiją.

Scanpix nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Ukrainoje leidžiamas žurnalas „Fokus“ prieš porą metų gyventojų skaičiumi Kaunui prilygstančią Vinicą išrinko patogiausiu gyventi miestu Ukrainoje. Komfortą čia neabejotinai sukūrė šaunusis tandemas – buvęs Vinicos meras Volodymyras Hroismanas ir Vinicoje porą šokolado fabrikų pasistatęs Ukrainos prezidentas Petro Porošenka.

Vinicos rabinas Šaulis Horowitzas V.Hroismaną vadina vunderkindu, veiklos žmogumi, sugebančiu griuvėsius paversti rūmais. „Tokia iki Hroismano buvo ir Vinica – čia jauteisi kaip trečiojo pasaulio šalyje. Keliai buvo duobėti ir neapšviesti, mieste nuolat kildavo gaisrų. O dabar – jūs tik pažiūrėkite!“ – V.Hroismano Vinicoje nuverstus kalnus giria rabinas, negalintis atsidžiaugti, kad šis vunderkindas miesto biudžetą padidino nuo 500 mln. grivinų 2007 m. iki beveik milijardo 2010-aisiais, vadinasi, maždaug du kartus, jei atsižvelgsime į infliaciją.

Jeigu Hroismanas Ukrainai padarys tai, ką padarė Vinicai, būsime atlikę kai ką didingo.

Vinica iš tiesų pasikeitė. Dabar čia važinėja tramvajai, veikia viena geriausių visoje Ukrainoje traukinių stočių, pastatytos trys naujos ligoninės, beveik neliko neapšviestų gatvių. „Jeigu Hroismanas Ukrainai padarys tai, ką padarė Vinicai, būsime atlikę kai ką didingo“, – aiškina rabinas, pridurdamas, kad šis buvęs Vinicos meras puikiai išnaudojo visus įmanomus ir neįmanomus ryšius: užmezgė santykius su Izraeliu, o į vieno medicinos diagnostikos centro, kurį finansavo Izraelis, atidarymą atvyko net šios šalies užsienio reikalų ministras Avigdoras Libermanas.

Ne mažiau svarbūs ir V.Hroismano ryšiai su Ukrainos prezidentu P.Porošenka, kuris tuomečio mero raginimu tapo pagrindiniu Vinicos mecenatu. Padedamas P.Porošenkos V.Hroismanas Vinicoje pradėjo svarbius infrastruktūros projektus, padėjusius rekonstruoti duobėtas miesto gatves ir pertvarkyti sovietinių laikų viešojo transporto sistemą. Be to, jo pastangomis Vinica seniems miesto poilsio parkams paupyje renovuoti užsitikrino didžiules investicijas iš P.Porošenkos konditerijos imperijos „Roshen“. Užtat naujoji miesto krantinė su fontanais dabar vadinasi pastaruoju metu „Panamos dokumentuose“ linksniuojamu „Roshen“ vardu.

V.Hroismanas labai mėgsta pasakoti, kad jo senelis Izaokas Holokaustą išgyveno tik todėl, kad nacių karių įmestas į masinę kapavietę apsimetė esąs negyvas.

Akivaizdu, kad V.Hroismanas neprašovė, taip pavadinęs P.Porošenkos lėšomis restauruotą Vinicos krantinę – Ukrainos prezidentas lojalumą vertina. Žinoma, galima pamanyti, kad vardo parinkimas tebuvo pataikavimas. Arba gudrumas. Verslumas – irgi. Visos šios savybės V.Hroismanui būdingos, kaip ir visai žydiškai jo šeimai.

Beje, V.Hroismanas labai mėgsta pasakoti, kad jo senelis Izaokas Holokaustą išgyveno tik todėl, kad nacių karių įmestas į masinę kapavietę apsimetė esąs negyvas. V.Hroismanas – vienas iš nedaugelio Ukrainoje gyvenančių žydų, ne tik neslepiančių savo kilmės (kaip tas pats P.Porošenka, Arsenijus Jaceniukas ir kiti), bet ir ja besididžiuojančių.

Jis mėgsta sakyti, kad yra Izaoko anūkas, ir kad žydiškas charakteris bei protas – didžiausias jo turtas, padėjęs padaryti žaibišką karjerą.

Jauniausias istorijoje

Vos baigęs Vinicos 35-ąją vidurinę mokyklą šis Izaoko anūkas iš karto tapo nedidelės privačios bendrovės OKO komercijos direktoriumi. Tokias pat pareigas gavo ir privačioje įmonėje „Youth“.

V.Hroismanas nedelsė ir kopdamas politinės karjeros laiptais. 2003-iaisiais baigė teisės studijas, o jau 2006 m. sugebėjo tapti Vinicos meru. Beje, jauniausiu Ukrainoje per visą šios šalies istoriją.

Nors pasišūkaliojimų Radoje netrūko, tačiau parlamentas, vadovaujamas V.Hroismano, pastaruosius metus išties dirbo palyginti labai sklandžiai.

Sutvarkęs Vinicą V.Hroismanas pasuko į dar platesnius vandenis: po Maidano revoliucijos 2014 m. vasario mėnesį tapo premjero A.Jaceniuko pavaduotoju ir regionų plėtros, statybos bei komunalinio ūkio ministru. Eidamas šias pareigas sublizgėjo pradėjęs valdymo decentralizacijos ir vietos savivaldos reformą, vadovavo energetikos antikriziniam štabui, kuravo Tarpžinybinio pabėgėlių reikalų štabo veiklą, buvo atsakingas už Donbaso atstatymą bei darbą su tarptautiniais donorais. V.Hroismanas ėmėsi įgyvendinti ir JAV labai palaikomą vadinamąjį decentralizacijos planą dėl kai kurių valdžios įgaliojimų perdavimo regionų taryboms – tai jam pelnė proamerikietiško politiko reputaciją ir dar daugiau galimybių veikti Ukrainos politikos scenoje, kuriomis netrukus su trenksmu pasinaudojo.

2014 m. spalio 26 d. su P.Porošenkos bloku buvo išrinktas į parlamentą, o lapkritį tapo Aukščiausiosios Rados pirmininku.

Šiame poste, reikia pripažinti, jam sekėsi puikiai. Ir ne tik dar labiau suartėti su prezidentu P.Porošenka. Kaip pastebi apžvalgininkai, V.Hroismano specializacija – sklandus koalicijų formavimas. Be to, politikas įvertintas už tai, kad kažkaip suvaldė audringuosius Ukrainos parlamentarus, dažnai įsiveliančius į tarpusavio rietenas ir muštynes. Nors pasišūkaliojimų Radoje netrūko, tačiau parlamentas, vadovaujamas V.Hroismano, pastaruosius metus išties dirbo palyginti labai sklandžiai.

Oligarchas, pažabosiantis oligarchus?

„Aš tam tinku. Galiu dirbti 24 valandas per parą“, – žurnalistams sako ką tik į dar vieną politinę viršukalnę įkopęs V.Hroismanas. Balandžio 14 d. būdamas vos 38-erių jis tapo naujuoju Ukrainos premjeru ir užėmė pareigas, laikomas vienomis sudėtingiausių visoje Rytų Europoje.

V.Hroismano pažadų puokštė – spalvinga. Jis tikisi susigrąžinti ukrainiečių pasitikėjimą premjeru, kurį visiškai iššvaistė jo pirmtakas A.Jaceniukas, iš šio posto išlydėtas vos su kelių procentų gyventojų palaikymu.

Kaip sako V.Hroismanas, pagrindinė A.Jace­niuko nesėkmė – Ukrainos ekonomikos griūtis ir šalyje įsivyravusi oligarchų nebaudžiamumo atmosfera, kurią jis žada išsklaidyti it dūmus.

Ukrainoje net sklando legendos, kad pats A.Jaceniukas dirbo ranka rankon su saujele oligarchų, o ne taip seniai uždarame vakarėlyje atšventė ir pirmąjį savo milijardą – gana solidžią sumelę, ypač turint galvoje, kad jis premjero poste išbuvo tik šiek tiek daugiau nei metus (o tą milijardą „užsidirbo“ kone per pusmetį).

V.Hroismanas pasiryžęs oligarchams parodyti jų vietą. Bet vieni ekonomistai būgštauja, kad jam gali pristigti tvirtumo, kiti baiminasi, kad jis pats atstovauja elitinių oligarchų klanui, o jo žaibiška politinė karjera nėra tik sunkaus darbo ir intelekto rezultatas. Pavyzdžiui, ant naujojo premjero reputacijos šešėlį meta kaltinimai, esą jis anksčiau padėjo artimam savo sąjungininkui tapti pelningai dirbančio Ukrainos pašto vadovu.

V.Hroismano skyrimas premjeru apskritai atrodo tik nieko nereiškianti rokiruotė, kuria P.Porošenka visuomenei parodė, kad šalyje kažkas pajudėjo į gera.

Jo kritikai primena, kaip eidamas Rados pirmininko pareigas V.Hroismanas pažeidė parlamento procedūras, nes deputatus privertė balsuoti dėl ginčijamo prezidento teisės akto tol, kol šis galiausiai buvo priimtas. O pernai lapkritį sukėlė žmogaus teisių gynėjų pasipiktinimą pareikšdamas, kad nė girdėti nenorįs apie tos pačios lyties asmenų santuokų įteisinimo Ukrainoje galimybę. „Šeimos vertybės yra svarbiausia. Tos pačios lyties asmenų santuokos Ukrainoje neįmanomos“, – sakė V.Hroismanas, su žmona Olena auginantis du vaikus.

Yra ir tokių, kuriems V.Hroismano skyrimas premjeru apskritai atrodo tik nieko nereiškianti rokiruotė, kuria P.Porošenka visuomenei parodė, kad šalyje kažkas pajudėjo į gera, bet iš tiesų jokių didesnių pokyčių net nereikia laukti, nes naujasis premjeras esąs tik P.Porošenkos statytinis.

Antai 2014–2015 m. vienas su V.Hroismanu dirbęs, bet savo pavardės skelbti nenorintis patarėjas neabejoja, kad naujasis premjeras labai norėtų būti nepriklausomas nuo P.Porošenkos, bet kaip tą pasiekti, jis nežinąs. Be to, šio žmogaus nuomone, V.Hroismano pasaulio suvokimas apsiriboja Vinica.

Bus daug vargo

„Stratfor“ analitikai perspėja, kad sumaištis ir netikrumas iš Ukrainos padangės taip lengvai nedings. Šalis ir toliau dreifuos ties riba, kur susikerta Rusijos ir Vakarų įtaka, ji ir toliau bus plėšoma skirtingų išorės interesų ir vidinių nesutarimų.

Be to, Ukrainos vyriausybei ir naujajam premjerui toliau teks vargti įgyvendinant reformas, kurių reikalaus tarptautiniai kreditoriai. Žinoma, tam tikro progreso greičiausiai vis tiek bus – juk tam ir išrinktas naujasis premjeras, kuris nusiteikęs optimistiškai.

Jis ketina tęsti griežto taupymo politiką, kurią vykdyti Kijevas įsipareigojo pagal Tarptautinio valiutos fondo (TVF) suteiktą 17,5 mlrd. dolerių (15,4 mlrd. eurų) finansinio gelbėjimo planą.

V.Hroismanas daug tikisi iš Natalie Jaresko, gimusią JAV, keičiančio naujo finansų ministro Oleksandro Danyliuko, kuris anksčiau dirbo vyriausiuoju konsultantu „McKinsey & Company“ įmonėje, o paskui tapo prezidento administracijos vadovo pavaduotoju. Būtent O.Danyliukas nuo šiol derėsis su TVF dėl tolesnių skolinimo sąlygų.

Beje, jis jau paragavo ir pirmojo skandalo skonio. Radikalų partijos atstovas Olehas Liaško O.Danyliuką apkaltino sąsajomis su dviem ofšorinėmis kompanijomis ir vengimu mokėti mokesčius. Jo ginti stojo naujasis premjeras, pareiškęs, jog neabejoja O.Danyliuko nekaltumu. Beje, toks parodytas pasitikėjimas nebūtinai V.Hroismanui duos dividendų. Analitikai atkreipia dėmesį, kad visuomenė čia gali įžvelgti mėginimą dangstyti savo aplinkos žmones. Be to, užsienio investuotojai N.Jaresko keitimą O.Danyliuku irgi vertina gana skeptiškai, mat ankstesnioji ministrė buvo giriama kaip provakarietiška reformatorė, nesusitepusi nepotizmu ir korupcija, o štai O.Danyliuką skandalai lydi nuo pat pirmos dienos.

Naujojoje vyriausybėje nebebus nė vieno užsieniečio technokrato, įskaitant pernai atsistatydinusį lietuvį Aivarą Abromavičių.

Naujajam premjerui tikru išbandymu gali tapti menkas jo vadovaujamos koalicijos ir jo paties palaikymas parlamente – už jo skyrimą premjeru balsavo tik 257 iš 450 parlamentarų. V.Hroismaną nemaloniai nustebino tai, kad už jį nebalsavo netgi kai kurie jo partiečiai. Pavyzdžiui, iš P.Porošenkos bloko frakcijos narių už nutarimą V.Hroismaną skirti naujuoju premjeru balsavo 131 deputatas, keturi balsavo prieš, dar trys susilaikė.

Apie opoziciją nereikia nė kalbėti. Kai kurios partijos, įskaitant Julijos Tymošenko „Batkivčiną“ ir radikalus, dar pernai pasitraukė į opoziciją ir toliau kaišios pagalius valdantiesiems į ratus, kritikuos P.Porošenką ir tikėsis, kad šių metų pabaigoje arba kitų pradžioje bus skelbiami priešlaikiniai rinkimai.

Niekur nedings ir Rytų Ukrainoje tebesitęsiantis konfliktas. Neatrodo, kad bus pasiektas proveržis ir derantis su Maskva bei Vakarų šalimis bandant susigrąžinti nuo Ukrainos atplėštas teritorijas.

Naujieji senieji veikėjai

Naujajame V.Hroismano kabinete daugiausia šmėžuos jau matyti veidai, V.Hroismano ir P.Porošenkos aplinkos žmonės, politinėje padangėje blizgėję po 2014 m. rinkimų. Kai kuriuos jų V.Hroismanas atsiviliojo ir iš savo gimtosios Vinicos. Štai socialinės politikos ministru taps Vinicos miesto vicemeras Andrijus Reva. O kai kurie viceministrai visai nepasikeis, tik dar labiau sustiprindami įspūdį, kad rokiruotės ministerijose įvyko tik dėl akių. Pavyzdžiui, postą išsaugojo Henadijus Zubko, anksčiau ėjęs vicepremjero ir regioninės plėtros, statybų ir būsto ministro pareigas. Vicepremjero postą išsaugojo Via­česlavas Kyrylenka, ankstesnėje vyriausybėje ėjęs vicepremjero ir kultūros ministro pareigas.

Kitur įvyko tik minimalūs pasikeitimai. Štai pirmuoju vicepremjeru ir ekonominės plėtros bei prekybos ministru paskirtas Rados deputatas, prezidento atstovas parlamente Stepanas Kubivas. Vicepremjere, atsakinga už europinę ir euroatlantinę integraciją, tapo Rados užsienio reikalų komiteto pirmininko pirmoji pavaduotoja Ivana Klympuš-Cincadzė, o socialinės politikos klausimus kuruosiančiu vicepremjeru paskirtas socialinės politikos ministras Pavlas Rozenka. Vicepremjeru, atsakingu už okupuotas teritorijas ir šalies viduje perkeltus asmenis, tapo buvęs regioninės plėtros, statybų ir būsto ministro pirmasis pavaduotojas Volodymyras Kistionas. Naujasis Ekologijos ir gamtos išteklių ministras – Rados eurointegracijos komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas Ostapas Semerakas, kultūros ministras – aktorius Jevhenas Nyščukas, jau anksčiau ėjęs šias pareigas.

Rados mokslo ir švietimo komiteto vadovė Lilija Hrynevyč tapo mokslo ir švietimo ministre, Rados žemės ūkio politikos komiteto vadovas Tarasas Kutovas – žemės ūkio ir maisto ministru, Vadymas Černyšas – okupuotų teritorijų ir šalies viduje perkeltų asmenų reikalų ministru, Ihoris Nasalykas – energetikos ir anglies pramonės ministru. Stepanas Poltorakas, Pavlas Klimkinas, Arsenas Avakovas, Pavlas Petrenka, Jurijus Stecis ir Ihoris Ždanovas lieka toliau dirbti atitinkamai gynybos, užsienio reikalų, vidaus reikalų, teisingumo, informacinės politikos bei jaunimo ir sporto reikalų ministrais. Infrastruktūros ministru paskirtas laikinai šias pareigas ėjęs Volodymyras Omelianas.

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Daugiau nei 11 mln. nutekintų Panamos teisinės įmonės „Mossack Fonseca“ dokumentų atskleidžia daug garsių pavardžių. Tarp žmonių, perkėlusių savo turtą į vadinamąsias ofšorines įmones, veikiančias 21-oje mokesčių rojumi vadinamoje valstybėje, per 140 politikų iš daugiau nei 50 šalių. Tarp tokių politikų ir turtuolių minimas ir Ukrainos prezidentas Petro Porošenka.

Šokolado karaliumi vadinamas P.Poro­šen­ka, prieš Ukrainos prezidento rinkimus negailėjęs pažadų atsisakyti asmeninių interesų ir siekti tik naudos savo šaliai, apsimelavo. Nutekinti dokumentai liudija, kad jis turi tris ofšorines įmones, kuriomis galima pasinaudoti siekiant išvengti mokesčių. Viena jų esą buvo įkurta tam, kad iki pardavimo būtų re­struktūrizuota P.Porošenkai priklausanti di­džiau­sia Ukrainos saldumynų gamintoja „Ro­shen“. P.Porošenkos konsultantai tvirtina, kad tai buvo padaryta siekiant nekalto tikslo – „Ro­shen“ paversti patrauklesne potencialiems užsienio investuotojams. Tačiau akivaizdu, kad tai suteikė galimybę sutaupyti nemažą sumą mo­kesčių, kuriuos kitu atveju P.Porošenka bū­tų sumokėjęs į kiaurą kaip rėtis Ukrainos biudžetą.

Beje, kandidatuodamas į prezidentus P.Po­rošenka viešai prisižadėjo ne tik pamiršti savo asmeninius interesus, bet ir parduoti „Ro­shen“. Vėliau pažadą sušvelnino – pažadėjo „Ro­shen“ valdymą perleisti „nepriklausomam fondui“. Galbūt ofšorinė įmonė ir turėjo tapti tokiu fondu? Į šį klausimą dar turės atsakyti teisininkai.

Kol kas žinoma tiek, kad 2014 m. rugpjūtį teisininkų kontoros „Dr. K. Chrysostomides & Co LLC“ vyr. specialistas George’as Ioannou nu­siuntė laišką kompanijai „Mossack Fon­seca“ prašydamas padėti įregistruoti naują bendrovę „asmeniui, susijusiam su politika“. Laiške nurodoma, kad bendrovė bus jo įmonių holdingas, o jos veikla su politika neturės nieko bendro.

Akivaizdu, kad tai suteikė galimybę sutaupyti nemažą sumą mo­kesčių, kuriuos kitu atveju P.Porošenka bū­tų sumokėjęs į kiaurą kaip rėtis Ukrainos biudžetą.

Po 17 dienų nauja bendrovė jau buvo registruojama Mergelių salų registrų centre. Pa­vadinta „Prime Asset Partners Limited“ – ly­giai taip pat, kaip P.Porošenkos Ukrainoje veikianti holdingo įmonė, ši bendrovė gavo ir naują adresą: kartu su tūkstančiais kitų ofšorinių bendrovių ji „įsikūrė“ kurortiniame Tor­to­los mieste esančiame Akaros pastate. Vie­nin­telis šios bendrovės akcininkas buvo Ukrainos prezidentas P.Porošenka.

Dar vieną ofšorinę įmonę Ukrainos lyderis įsteigė rugsėjį, tik jau ne Mergelių salose, o Kip­re. Ir pavadino ją „CEE Confectionery In­vestments Ltd.“.

2014 m. spalį Ukrainos bankas „In­ter­na­tional Invest Bank“, kurio didžioji akcijų dalis irgi priklauso P.Porošenkai, parašė laišką bendrovei „Mossack Fonseka“, kuriame patikino, esą politiko sąskaitos „buvo sutvarkytos tinkamai“.

Kadangi viskas klojosi puikiai, tų pačių me­tų gruodį P.Porošenka įsteigė trečią ofšorinę įmonę „Roshen Europe B.V.“. Šį kartą – Ny­der­landuose.

Pagal dokumentus, Mergelių salose esanti ben­drovė dabar valdo Kipre registruotą bendrovę, o ši – Nyderlanduose veikiančią įmonę.

Beje, viena Kipro teisininkų kontora, atstovavusi P. Porošenkos įmonėms, Mergelių sa­lo­se veikiančią bendrovę „Prime Asset Partners Limited“ įvardijo kaip Kipro ir Ukrainos kompanijų „Roshen Group“ motininę bendrovę.

Kaltas ar nekaltas?

„Aš turbūt esu pirmas Ukrainoje aukšto rango pareigūnas, kuris labai atsakingai ir rimtai žiūri į turto deklaravimą, mokesčių mokėjimą ir interesų konfliktus, laikantis Ukrainos ir tarptautinių įstatymų“, – iš karto kilus skandalui socialiniame tinkle „Twitter“ parašė P.Po­rošenka.

„Tapęs prezidentu aš atsiribojau nuo turto valdymo, patikėdamas šį verslą konsultacinėms ir teisinių paslaugų bendrovėms. Tikiuosi, kad jos pateiks išsamius paaiškinimus Ukrainai ir tarptautinei žiniasklaidai“, – kaltę neigia Uk­rainos prezidentas.

Tačiau nutekintus dokumentus išanalizavę tiriamosios žurnalistikos centro OCCRP analitikai mano, kad P.Porošenka Ukrainos įstatymams gali būti nusižengęs dusyk. Visų pirma eidamas prezidento pareigas jis įsteigė naują verslą, o Ukrainos prezidentui draudžiama užsiimti verslu. Antra, naujai įsteigtų struktūrų P.Porošenka nedeklaravo, taip nuslėpdamas šią informaciją nuo visuomenės.

„The Washington Post“ teisiniu požiūriu P.Porošenkos veiksmuose neįžvelgia nieko neleistino.

„Transparency International“ Ukrainos padalinio vadovas Oleksijus Chmara teigia, kad P.Porošenka pateko į išties rimtą bėdą ir nu­sižengė įstatymams, taip pat – ir Ukrainos kons­titucijai.

Vis dėlto esama ir P.Porošenkos gynėjų. Antai JAV laikraštis „The Washington Post“ teisiniu požiūriu P.Porošenkos veiksmuose neįžvelgia nieko neleistino. „P.Porošenka įsteigė įmones mokesčių rojumi vadinamose šalyse, tačiau tai nėra neteisėta. Dokumentai liudija, kad savo vardu P.Porošenka įsteigė ofšorinę įmonę, kuri tapo „Roshen“ valdytoja. Bet anks­­­čiau „Roshen“ valdytojas buvo kitas fondas, registruotas Ukrainoje. Jam priklauso ir visos kitos P.Porošenkos valdomos įmonės. Išeit­ų, kad P.Porošenka, būdamas prezidentu, ne­praturtėjo“, – Ukrainos lyderį gina „Wa­shington Post“.

Ukrainos prezidentą konsultuojanti finansinių paslaugų įmonė ICU tvirtina tą patį – esą deklaruoti šio turto P.Porošenka neprivalėjo, nes akcijos neturėjo nominalios vertės, o tokių deklaruoti neprivaloma.

Beje, dokumentai byloja priešingai: „Prime Asset Partners“ akcijų nominali vertė buvo tūks­tantis JAV dolerių. Vertę turi ir susijusių verslų Kipre bei Olandijoje akcijos: Bendrovės, įsteigtos Kipre, akcijų nominali vertė buvo 2 tūkst. eurų, o įregistruotos Nyderlanduose įstatinis kapitalas – 85 dolerių. Ir nors sumos atrodo nedidelės, pagal Ukrainos įstatymus jas vis tiek privalu deklaruoti.

Tebūnie tai smulkmena, bet jei į teisinius P.Porošenkos nusižengimus bus pažiūrėta pro pirštus (nors apkaltos P.Porošenkai jau reikalauja keli Rados nariai), dar gilesnė politinė krizė Ukrainoje, matyt, vis tiek neišvengiama. Ukrainiečiai socialiniuose tinkluose jau dėsto, kad liko tik dvi alternatyvos – apkalta arba nau­jas Maidanas.

Net tolerantiškieji „The Washington Post“ analitikai pripažįsta, kad P.Porošenka turės rimtų nemalonumų, o visuomenės nuomonės teis­mas jam greičiausiai bus neišvengiamas. Net jei teisininkai neprikibs, klius P.Porošenkai dėl viso kito: pasenusių įstatymų, interesų kon­flikto, politikų atskaitomybės.

Vien tai, kad P.Porošenka steigė įmones ten, kur jų nesteigti ragino visus kitus, nėra maloni žinia rinkėjams. Jis pats ne per seniausiai citavo „Global Financial Integrity“ paskelbtos studijos duomenis, esą dėl ofšorinių įmonių ir šešėlinių pinigų srautų Ukraina nuo 2004 iki 2013 m. kasmet prarado vidutiniškai po 11,6 mlrd. dolerių. 2013 m. šis skaičius prilygo be­veik ketvirtadaliui šalies biudžeto.

Ir tai ne viskas. Pastaruosius kelis mėnesius P.Porošenka ir taip sulaukė daug rykščių, ypač dėl nesėkmingos kovos su korupcija ir lėto reformų įgyvendinimo.

JAV komercijos rūmų paskelbto tyrimo atas­kaitoje teigiama, kad net 73 proc. Ukrainos verslo įmonių per pastaruosius dvejus metus ne­pajuto kovos su korupcija. Be to, 98 proc. įmonių vadovų tvirtina tikį, kad korupciniai ryšiai klesti visoje šalyje. Tik 7 proc. apklaustųjų teigia sėkmingai bendradarbiaujantys su teisėsauga, ir tik 2 proc. vadovų tvirtina savo akimis matę, kad už korupciją kas nors būtų nu­baustas.

Neseniai „New York Times“ redakcijos laiške korupcija atvirai buvo kaltinamas netgi pats P.Porošenka. Čia teigiama, kad P.Porošenka taikstosi su egzistuojančia korupcija mainais už „erdvę savo veiksmams prasidėjusios politinės krizės akivaizdoje“. Ir primenama, kad ši veiksmų laisvė – tai Aivaro Abromavičiaus atleidimas iš ekonomikos ministro pareigų.

Na, o jei susiesime skubotą A.Abromavi­čiaus pasitraukimą su „Panamos dokumentais“, gausime visai neblogą sąmokslo teoriją ir dar vieną paaiškinimą, kuo A.Abromavičius neįtiko Ukrainos lyderiui.

O kol vyksta mūšiai…

Vis dėlto labiausiai ukrainiečius, pripratusius prie korupcijos, skaudina ne tai, kad jų ly­deris „sukasi“. Pats nemaloniausias faktas apie P.Porošenkos reikalus Panamoje daugeliui yra tas, kad jis įmonių reikalais Mergelių salose rūpinosi kaip tik tuo metu, kai Ukrainos rytuose vyko kruvini susirėmimai. Dokumentai liudija, kad ofšorinės įmonės steigimo procesas pra­sidėjo tuo pačiu metu kaip ir Ilovaisko mū­šis ir tęsėsi, kol vyko labai intensyvūs susirėmimai su Rusijos remiamais Donbaso separatistais.

Tiesa, P.Porošenkos finansiniai konsultantai tvirtina, esą ofšorinių įmonių steigimo sandoriai buvo suplanuoti gerokai iki karo veiksmų ir su mūšiais Ukrainos rytuose nėra susiję, tačiau datų sutapimas tiesiog bado akis.

2014 m. liepos pabaigoje–rugpjūčio pradžioje sunerimę ukrainiečiai stebėjo P.Poro­šen­kos veiksmus. Šis sušaukė rezervininkus ir perspėjo apie Rusijos karių invaziją. Televizijų naujienos pranešdavo apie naujas karo aukas.

Kad sustiprintų tautos kovinę dvasią, liepos 26 d. P.Porošenka sukvietė žiniasklaidos atstovus į Nacionalinės gvardijos bazę ir, apsirengęs kamufliažine uniforma, pademonstravo, kaip veikia naujas kulkosvaidis. Tuo metu kariuome­nės vadai buvo pasinėrę į atsakomųjų smūgių planavimą Donecke ir Luhanske.

Tačiau pats P.Porošenka šiomis tamsiomis Ukrainai dienomis buvo užsiėmęs kuo kitu – kitoje planetos pusėje steigė ofšorines įmones. Rugpjūčio 4 d. jo patarėjai pradėjo registracijos procedūras Mergelių salose. Tą patį rugsėjį Ukrainos kariai vyko į Rytų Ukrainą atsiimti separatistų prarastų teritorijų, ir keturiems sa­vanorių batalionams įsakyta įžengti į Ilovaiską. Planas buvo atkirsti Donecke kovojančius se­paratistus nuo Rusijos aprūpinimo linijos. Planas nepavyko: pranešta, kad į regioną atvyko 3,5 tūkst. rusų karių.

Rugpjūčio 21 d. 27 ukrainiečių kariai pateko į vadinamąjį Ilovaisko katilą.

Tai nutiko tą pačią dieną, kai buvo oficialiai įregistruota ofšorinė P.Porošenkos įmonė.

Rugsėjo 1 d., tęsiantis Ilovaiske įstrigusių uk­­­­rainiečių apšaudymui, P.Porošenka viešai pa­reiškė, kad Rusija vykdo atvirą karinę agresiją prieš Ukrainą. Ir tą pačią dieną kompanijai „Mossack Fonseca“ nusiuntė savo sąskaitą už komunalines paslaugas, kad įrodytų gyvenamąją vietą Kijeve.

Kaip sako „Transparency International“ Uk­­rainos padalinio vadovas O.Chmara, preziden­tas gal ir nepažeidė įstatymų, tačiau nusižen­gė moralei: „Jis galėjo bent jau palaukti. Ga­lėjo pasakyti: berniukai ir mergaitės, šiuo me­tu nesukite man galvos tokiais klausimais, mes dabar turime svarbesnių reikalų. Tačiau P.Po­rošenka darė tai, ką jam rūpėjo daryti, to­dėl padarė moralinį nusikaltimą.“

Bandys elgtis lyg niekur nieko

P.Porošenka už šį moralinį nusikaltimą at­gailauti neketina. Ukrainą pastaruoju metu vie­na po kitos talžo politinės negandos – šalį kan­kina niekaip neišsisprendžiantis koalicijos sudarymo klausimas, o Julijos Tymošenko vadovaujama partija paskutinę minutę pasitrau­kė iš derybų dėl naujos koalicijos, kitas par­tijas, tarp jų ir P.Porošenkos, palikdama nau­joje ir jau ilgokai užsitęsusioje nežinioje. Tuo pat metu Nyderlandai balsuoja dėl Uk­rainos ir ES asociacijos sutarties, o Uk­rainos nacionalinis bankas balandžio 5 d. paskelbė prastą žinią, kad šalies tarptautinės valiutos atsargos nuo šių metų pradžios susitraukė 4,4 proc., t.y. 578 mln. dolerių, ir siekia 12,722 mlrd. dolerių.

Šiame kontekste P.Porošenkos ofšorinių įmonių steigimas ukrainiečius apskritai išmušė iš pusiausvyros, tačiau prezidentas griebiasi tak­tikos „viską sutvarkysiu“.

Jis aiškina, kad finansiniai reikalai ne blogėja, o gerėja, kad politinė krizė jau suvaldyta ir ne­trukus Ukraina turės naują premjerą – tam jis netgi davė savaitės terminą. Na, o pačiam P.Po­rošenkai ir toliau labiausiai rūpi Ukrainos in­teresai. Net jei jie tvarkomi iš Mergelių salų, Kipro ar Nyderlandų.