2016 Lapkričio 08

SPECIALIAI VEIDUI IŠ UKRAINOS

Kas srėbs ukrainietiškus korupcijos barščius?

veidas.lt

Kijevas

 

 

Net ir labai priekabiu žvilgsniu dairantis po rudeninį Kijevą, jis atrodo geriau, nei galima tikėtis. Neigiamus lūkesčius kuria tiek nešališkos žinios apie Ukrainos ekonominius sunkumus, tiek labai šališka Rusijos propaganda – net ir atsiribojus nuo jos melagysčių galima tikėtis, kad Kijeve vyraus niūri nuotaika. Tačiau tai gyvas miestas, kuriame apstu nesuvargusių žmonių.

 

Arūnas BRAZAUSKAS, Specialiai „Veidui“ iš Kijevo (Ukraina)

 

Ukrainos sostinės centras savo švara, matyt, nenusileidžia Doneckui. Separatistų kontroliuojamose (faktiškai Rusijos okupuotose) teritorijose įsivyravo švaros manija. Donecko gyventojai giriasi savo miesto tvarka, ir nepriklausomi liudininkai tai patvirtina – kiemsargių tenai netrūksta. Nesant galimybių normaliai plėtoti okupuotų sričių ekonomiką, Rusijos kontroliuojami vietiniai vadukai prasimanė užimti bedarbius viešaisiais darbai – šlavimas vienas iš jų.

Silicio slėnyje Kalifornijoje prasigyvenusi pažįstama iš Donecko, kurios motina pasiliko nuo Ukrainos atplėštame mieste ir garbsto vietinę tvarką, į tokias nuotaikas žiūri atlaidžiai. Anot jos, kai žmonės nežino, kokiu pleistru užlipdyti karo sukeltų traumų, jie ima ieškoti privalumų neesminiuose dalykuose. „Niujorkas labai nešvarus – na, ir kas?“ – svarsto ji.

Vis dėlto gatvių švaros klausimas nėra svarbiausias. Politikų finansinė nešvara, t.y. korupcija, gali sukelti bjauresnių pasekmių nei nenuvalytos gatvės.

 

Politikų finansinė nešvara, t.y. korupcija, gali sukelti bjauresnių pasekmių nei nenuvalytos gatvės.

JAV žurnalas „Foreign Affairs“ spalio pradžioje išspausdino Marko Pfeifle‘o straipsnį „Ukraina bus didelė problema kitam JAV prezidentui“. Autorius pradeda nuo kulinarinių palyginimų: „Tarp daugelio pamirštų užsienio politikos puodų ir keptuvių, paliktų ant kito JAV prezidento viryklės, toji su užrašu „Ukraina“ rengiasi užvirti. Šalies problema yra tiršti barščiai iš vagysčių, oficialios korupcijos ir netgi žmogžudysčių – pridurkime, kad viskas yra kitaip, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.“

Pirmas žvilgsnis apgaulingas – tai, matyt, galioja ir simpatingiems meškučiams, Maidano aikštės persirengėliams, kurie puola glėbesčiuotis, siūlydami kartu nusifotografuoti už pinigus. Esu girdėjęs, kad su jais galima derėtis, jei nori įsigyti narkotikų. Eksperimentui nėra laiko, tačiau jo pakanka, kad prisiminčiau elementarią schemą: jeigu meškučiai užsiima dar ir nelegalia veikla, jie turi „stogą“ – nesitiki, kad Kijevo centre būtų galima veikti be kokių nors pareigūnų žinios.

„Organizuotas nusikalstamumas mus labai jaudina. Sąžiningai jums pasakysiu: organizuotas nusikalstamumas mūsų šalyje jaučiasi kaip rojuje. Visų pirma tai susiję su liberalia įstatymų leidyba ir korupciniais ryšiais. Taip pat ir su istoriškai glaudžiais ryšiais tarp teisėsaugos sistemos ir nusikalstamo pasaulio“, – tai citata iš Ukrainos nacionalinės policijos viršininkės Chatijos Dekanoidzės (g. 1977 m.) neseno interviu Ukrainos žiniasklaidai.

Ch.Dekanoidzė, buvusi Gruzijos policijos akademijos vadovė, paskui Gruzijos švietimo ir mokslo ministrė, nuo pernai vadovauja Ukrainos policijai.

Kijevo centrine gatve Kreščiatiku žingsniuoju į susitikimą su „Transparency International Ukraine“ valdybos pirmininku Andrejumi Marusovu – istoriko išsilavinimą turinčiu žurnalistu, kuriam korupcija rūpi ne mažiau nei policijos viršininkei. Už kelių žingsnių nuo Maidano aikštės leisdamasis į aludės rūsį traukiu iš atminties esminius klausimus.

Ar korumpuota Ukrainos aukščiausioji valdžia? Tai skamba naiviai. 2015-aisiais Ukrainos žiniasklaida išspausdino Aukščiausiosios Rados Mokesčių ir muitų politikos komiteto žinutes tuometiniam Odesos gubernatoriui, Michailo Saakašvilio pirmtakui šiame poste. Parlamentaras vardijo kyšių tarifus – kiek muitinės pareigūnai prašo už prekių įvežimą be muito. Tai nebuvo didelė sensacija, tačiau šiek tiek nuvertino tuometinio premjero Arsenijaus Jaceniuko pareiškimus dėl to, kad šalyje nėra korupcijos – mat premjero duktė nebuvo atrinkta į TV dainų konkursą, vadinasi, ryšiais nesinaudota. Tačiau A.Jaceniuko atsistatydinimo išvakarėse būta kalbų, kad jis atšventė pirmojo milijardo dolerių sukaupimą – tokį mastą pasiekė jo asmeninis turtas.

Ar A.Jaceniukas neparodė netakto Ukrainos prezidento Petro Porošenkos atžvilgiu? Žurnalas „Forbes“ teigė, kad 2015-aisiais prezidento turtas pasiekė 858 mln. dolerių – mažiau nei neoficialiai kalbėta apie ekspremjero turtus. Kita vertus, „Forbes“ žiniomis, P.Porošenka buvo vienintelis Ukrainos oligarchas, kurio turtas pernai padidėjo. Nors ir buvo žadėjęs parduoti savo aktyvus, kol kas to neįvyko.

Iš vadinamųjų „Panamos dokumentų“ žinoma, kad P.Porošenka ar jo patikėtiniai atidarinėjo sąskaitas lengvatinių mokesčių zonose tuo metu, kada Ukrainos kariuomenė sunkiai kovėsi prie Ilovaisko ir Debalcevo. Šaltiniai teigia, kad su P.Porošenka susijusios įmonės susižėrė nemažai karinių užsakymų. Ar kas galėtų paneigti, kad P.Porošenka dirba tėvynės labui ir kaip aukščiausias šalies pareigūnas, ir kaip kapitalistas? O kas ukrainiečiams svarbiau – karas ar korupcija?

M.Pfeifle‘as rašo, kad Rusijos kurstomas karas jau nusinešė tūkstančius žmonių gyvybių, vien Ukrainoje yra daugiau nei pusantro milijono vidinių pabėgėlių. Jo nuomone, jeigu pačių ukrainiečių paklaustume, kas svarbiau – kova su separatistais, ar kova su korupcija, jie pasirinks pastarąją santykiu 2:1.

Išklausęs ką tik paminėtų dalykų A.Marusovas man pabandė išaiškinti Ukrainos korupcijos „politinę ekonomiją“: „Pas mus tokia pati klasika kaip Rusijoje. Oligarchinis kapitalizmas atsirado iš privatizacijos už grašius. Ūkiniai objektai būdavo pusvelčiui įsigyjami mainais už kokias nors paslaugas – nebūtinai pinigines. Visa tai vyko praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Tokiu būdu atsirado maždaug apie dešimt oligarchinių grupuočių.“

Pasak žurnalisto, kuris ne vienus metus domėjosi viešųjų pirkimų problemomis, dauguma oligarchų savo turtus augino veikdami žaliavų sektoriuje. Ukraina dar sovietmečiu garsėjo savo metalurgijos pramone, tačiau šioje šakoje nebuvo kuriama pridedamoji vertė. „Pažvelgę į Rusijos oligarchus, kurie turtėjo iš metalurgijos, matome, kad jie prieš 10–15 metų suprato, jog grumtis su kinais beprasmiška. Nėra prasmės imtis modernizacijos ir investuoti į pridedamosios vertės kūrimą. Net ir Donecko gamyklų bei šachtų savininkas Rinatas Achmetovas šioje srityje nepersistengė. Vienintelis oligarchas, kuris nevengė modernizacijos, buvo Sergijus Taruta“, – aiškino A.Marusovas.

Jo nuomone, nuo požiūrio į modernizaciją priklauso ir požiūris apskritai į nuosavybę. Dauguma oligarchų į ją žiūri kaip į tai, kas gauta visiškai veltui arba užgrobiant reideriniu būdu. Tai reiškia, kad keičiantis valdžiai tokią nuosavybę galima labai lengvai prarasti.

 

Ukraina

„Visos tos nuosavybės statusas, nepaisant to, koks jos dydis – milijonai ar milijardai dolerių, yra labai trapus. Kas investuos į tai, dėl ko nesi tikras, kad pas tave tai pasiliks?“ – sakė „Transparency International Ukraine“ valdybos pirmininkas.

Sovietų valdžios laikais Ukrainoje buvo galinga naftos perdirbimo pramonė, tačiau šiuo metu didžiuma kokybiškų naftos produktų importuojama iš užsienio – Baltarusijos, Baltijos valstybių, o ukrainietiški pajėgumai yra sunykę, nugyventi. Tarp jų ir tai, kas priklauso oligarchui Igoriui Kolomoiskiui, nors jis yra užvaldęs tiek, kad galėtų būti vos ne monopolistas arba priklausyti naftos perdirbimo pajėgumus pasidalijusiai oligopolijai. Tačiau jis visa tai gavo abejotinu būdu, todėl nėra tikras dėl savo turto ateities ir tuos pajėgumus užleido.

Pasak A.Marusovo, naftos ir dujų srautų kontrolė buvo šalies prezidento bei premjero ir jo aplinkos prerogatyva. Vykdytojų tinklas apėmė žemesnes valdžios grandis – ministerijas. Ten nusėsdavo dalis korupcinių pinigų. Tarpininkai, perkantys energetinius išteklius iš gamintojų ir kelis kartus tai perparduodantys, kol pasiekiamas galutinis vartotojas, tam ir buvo „pastatyti“, kad būtų galima imti korupcinę maržą – tiek Ukrainoje, tiek Rusijoje.

„Visais laikais tai buvo viršūnėlės reikalas. Ukrainoje tai keli žmonės, nesvarbu, ar Kučma, ar Tymošenko, ar Juščenka, – vardijo žinomus Ukrainos politikus A.Marusovas. – Visi tie iš perpardavimų uždirbti pilkieji pinigai grįždavo atgal į šalį. Velniai nematė, jeigu tai būdavo nors kiek investuojama į ekonomikos vystymą, pajėgumų plėtrą, tačiau nemaža dalis pinigų eidavo pareigūnų, pavyzdžiui, teisėjų, papirkinėjimui.“

Žurnalistas pasakoja, kad Rusijos agresija privertė atsisakyti tarpininkų, taigi šis korupcinių pinigų kanalas išseko dėl objektyvių aplinkybių. Svarbiu dalyku raunant korupcijos šaknis jis laiko dujų kainos suvienodinimą juridiniams ir fiziniams asmenims.

 

Rusijos agresija privertė atsisakyti tarpininkų, taigi šis korupcinių pinigų kanalas išseko dėl objektyvių aplinkybių. Svarbiu dalyku raunant korupcijos šaknis jis laiko dujų kainos suvienodinimą juridiniams ir fiziniams asmenims.

Dabartinio Ukrainos premjero Volodimiro Groismano vyriausybė vienodus dujų tarifus įvedė nuo š.m. gegužės 1-osios. Viešojoje erdvėje tai buvo sutikta palankiai, tačiau ekonomistai iškart suabejojo, ar naujos kainos gyventojams pagal kišenę. Pripažinta, kad iš oligarchų atimtas įrankis, kuriuo jie pelnydavosi iš gyventojų, ir kartu imta reikalauti subsidijų fiziniams asmenims. Politikai ėmė spręsti apskaitos lygtį: būtina žinoti, kiek dujų parduota, kiek nupirkta, kiek išleista energijai taupyti, namams šiltinti, kiek ir kam subsidijų išmokėta.

Spalio pradžioje aludės rūsyje šilta, tačiau neaišku, ar spustelėjus šalčiams savininkai netaupys. Tęsiant pokalbį reikėtų dar užsakyti alaus, tačiau padavėjas praneša, kad sutriko jo tiekimas, ir siūlo gerti arbatą. Nežinia, koks pokalbis apie politiką turiningesnis: blaivia galva, tačiau nuobodus, ar atskiestas alumi ir stipriais posakiais.

Arbata neslopina atminties, ir A.Marusovas ima lyginti du Maidanus – „oranžinį“ (2004–2005 m.) ir vadinamąjį Euromaidaną (2013–2014 m.): „Po Oranžinės revoliucijos išvis nieko nevyko. Daugybė herojų, kurie po to puolė į politiką, ten ir ištirpo. Visa energija pradingo. O po Euromaidano didelė pilietinės visuomenės dalis pasijuto visiškai savarankiška, nepriklausoma nuo valdžios. „Transparency International“ – visuomeninė organizacija. Ji bendradarbiauja su Rados Antikorupciniu komitetu ir dalimi verslininkų. Visi trys vieni kitais patikėjo. Pasitikėjimas yra cementas, be to viskas žlunga. Ir mes jaučiamės statantys valstybę. Tai bene svarbiausia Euromaidano pasekmė.“

Tačiau padangė nėra visiškai skaidri. Visuomenė siejo didelius lūkesčius su jaunais politikais, kurie iš Euromaidano pateko tiesiai į Radą. Vienas jų – žurnalistas Sergijus Leščenka (36 m.), išrinktas nuo Petro Porošenkos bloko. Parlamente jis dirbo būtent Antikorupciniame komitete. 2013–2014 m. išleido dvi knygas apie ekspremjero Pavlo Lazarenkos ir eksprezidento Viktoro Janukovyčiaus korupcinę veiklą. 2011 m. gavo ES Rytų partnerystės žurnalistinę premiją už tyrimą apie įtartinas V.Janukovyčiaus finansines veiklas, 2013 m. pelnė premiją „Rytų Europos laisvoji spauda“.

Šį rudenį kilo skandalas dėl S.Leščenkos naujai įsigyto buto. Nors kol kas nėra duomenų, kad S.Leščenka būtų pažeidęs įstatymus, jam vargiais sekėsi paaiškinti pirkiniui reikalingų pinigų kilmę.

 

Šį rudenį kilo skandalas dėl S.Leščenkos naujai įsigyto buto. Nors kol kas nėra duomenų, kad S.Leščenka būtų pažeidęs įstatymus, jam vargiais sekėsi paaiškinti pirkiniui reikalingų pinigų kilmę.

Jo teiginiai, kad pinigų gavo iš savo gyvenimo draugės ir dar vienos žurnalistės, nepatvirtinti dokumentais. Sklinda gandai, kad butas nupirktas vienai iš šių moterų, tačiau dokumentai sutvarkyti S.Leščenkos vardu.

Kažin kas skaudžiau reaguoja į šį skandalą – ukrainiečiai ar užsienio patarėjai, su naujaisiais politikais sieję daug vilčių? Minėtas M.Pfeifle‘as rašo: „Kitas JAV prezidentas pamatys Ukrainą apsuptą iš visų pusių: Rusijos kariuomenė ir separatistai, o iš vidaus šalį graužia korupcija. Jeigu jis su tuo nesusitvarkys, 25 metus vykstantis eksperimentas baigsis sprogimu.“

Iki šiol kovą su oligarchais apmokėdavo kiti oligarchai. S.Leščenka siejamas su Viktoru Pinčuku, eksprezidento Leonido Kučmos žentu, vienu turtingiausių Ukrainos žmonių. Esą jis ne vien apmokėdavo žurnalisto užsienio keliones, bet ir aprūpindavo faktine medžiaga, kuri sugulė į korupciją demaskuojančias knygas. V.Pinčukas 2009–2013 m. yra paaukojęs Clintonų šeimos labdaros fondui per 8,6 mln. dolerių – vargu ar kandidatė JAV prezidento rinkimuose Hillary Clinton dėl to labai nepatenkinta. Apskritai iš Ukrainos 1999–2014 m. į „Clinton Foundation“ įplaukė 10 mln. dolerių. Ši šalis yra didžiausia tarp fondo užsienio donorų – lenkia trečioje vietoje esančią Saudo Arabiją (7,3 mln. dolerių).

Daužiant bokalą su A.Marusovu (pokalbio pabaigoje aludėje atsirado alaus) nesijautė, kad pašnekovas per daug dramatizuotų padėtį. Jis mano, kad po Euromaidano žengtas nedidelis žingsnis brandesnės pilietinės visuomenės link nėra bergždžias. Pridurkime nuo savęs – Kijeve neatrodo, kad šalies raida labai priklausytų nuo JAV prezidento.

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...