BFL

Trys klausimai  Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkui Artūrui Paulauskui

VEIDAS: Gegužės 16 d., šeštadienį, virš Baltijos jūros dingęs orlaivis „An-2“ rastas vos už kelių šimtų metrų nuo vietos, iš kurios buvo gautas paskutinis jo signalas. Dviejų juo skridusių pilotų nerasta. Kaip manote, ar yra nors menkiausių šansų, kad jie dar būtų gyvi?

A.P.: Žinome, kad žmogaus fizinės ir psichologinės galimybės labai plačios. Mąstymas trafaretais, kad  neįmanoma išlikti tam tikromis sąlygomis, gali būti paneigtas kitokiais pavyzdžiais. Manau, kad viltis išlieka tol, kol nebus surasti jų kūnai. Vis dėlto privalome ieškoti kad ir kūnų, jog  įsitikintume ir galėtume išnagrinėti, kas nutiko, ko nepadarėme, kad būtume galėję žmones išgelbėti.

VEIDAS: Dingusio lėktuvo paieška nevykdyta sklandžiai, dėl ko buvo prarasta daug brangaus laiko. Kokios pagrindinės tokio neveiklumo priežastys ir ar yra planuojama pakeitimų, kad to išvengtumėme, jei nelaimė atsitiktų kitą kartą?

A.P.: Karinių jūrų pajėgų Jūrų gelbėjimo koordinavimo centras pranešimą apie galimą nelaimę tiesiog gavo vėlai, jau po to, kai lėktuvas numatytu laiku neatskrido į Lietuvą. Dabar fiksuojame, kad turbūt praėjo maždaug dvi valandos nuo lėktuvo nukritimo. Gavus pranešimą, iš karto buvo pakeltas sraigtasparnis, kuris išskrido į jūrą ieškoti lėktuvo.

Tikimės, kad nuodugnesnis šių įvykių tyrimas (bus prašoma, kad jis būtų atliktas) galės atsakyti į kylančius klausimus – ar viskas buvo tinkamai padaryta, ar maksimaliai išnaudotos turimos galimybės, ar tikrai reikėjo taip ilgai laukti. Vis dėlto matome, kad yra ilgoki tarpai tarp Karinių jūrų pajėgų laivų išplaukimų ieškoti dingusio lėktuvo: „Šakiai“ išplaukė tik apie pusę dešimtos vakaro, „Jotvingis“ – apie aštuntą, nors signalas gautas apie šeštą valandą vakaro. Taip pat buvo mėtymosi: paskelbta, kad paieška nutraukiama, paskui ji vėl atnaujinta, viešoje erdvėje nuskambėjo, kad net vieno dingusio piloto artimiesiems teko skambinti krašto apsaugos ministrui. Atrodo, kad ir už gelbėjimą atsakingas centras nėra kompetentingas pats priimti sprendimus. Visa tai kelia abejonių, ar nebuvo galima visko padaryti operatyviau.

Taigi manyčiau, kad visų pirma kalta koordinavimo stoka. Taip pat šis įvykis parodė, kad nesame pasiruošę. Tai apima ir kompetencijos, ir technikos dalykus. Mūsų turima technika yra pasenusi (tarkime, laivai, malūnsparniai). Galvoju, kad tokiais atvejais verta kreiptis pagalbos į kitas šalis, pavyzdžiui, Švediją, Latviją, kurios turi daug efektyvesnių priemonių. Švedams už pagalbą mokame, o su latviais yra dvišaliai susitarimai, kad panašiais atvejais vieni kitiems pagelbėsime.

VEIDAS: Jei minėtas tyrimas atskleis šių procesų ydas, ar tai bus pakankamas pagrindas realiems pokyčiams? Kiek jis galėtų trukti?

A.P.: Manau, pokyčių bus. Pridėsiu, kad Krašto apsaugos ministerija jau yra numačiusi šiemet nupirkti tris naujus sraigtasparnius, kurie būtų skirti tik gelbėjimo darbams. Tyrimas neturėtų ilgai užtrukti.Sakyčiau, mėnuo būtų maksimalus tyrimo laikas.

Mediena VMG vadovui Sigitui Paulauskui padėjo susikrauti kelių šimtų milijonų turtą. Tačiau žodžio “gana” jis nepripažįsta, nes sėkmingos investicijos į verslą kraują jam kaitina ne mažiau nei alpinistams – svajonės apie Everestą.

“Jūs skaičiuojate mano turtą, bet galiu pasakyti, kad šiandien virš mano galvos kabo 380 mln. Lt įsipareigojimų. Būti turtingam iš tiesų reiškia didžiulę atsakomybę”, – sako vienas turtingiausių Lietuvos verslininkų, Lietuvos medienos pramonės įmonių asociacijos „Lietuvos mediena” prezidentas, UAB „Vakarų medienos grupė” (VMG) valdybos pirmininkas, Žirginio sporto sąjungos prezidentas Sigitas Paulauskas.
Ir nors jis nestokoja įsipareigojimų bankams, o grynųjų savo piniginėje ar santaupų banko sąskaitoje sako irgi turįs “tik tiek, kiek reikia” (nes viską, ką uždirba iš vieno kurio projekto, tuoj investuoja į kitą), tačiau “Veido” skelbiamame turtingiausių žmonių sąraše jo turtas kiekvienais metais įspūdingai ūgteli. Pavyzdžiui, 2008 m. šio medienos magnato turtas buvo vertinamas maždaug 120 mln., 2010 m. – jau 187 mln., o 2012 m. – 200 mln. Lt.
Priminsime, kad pernai “Vakarų medienos grupės” pardavimo apimtys pasiekė 345 mln. Lt, o šiemet jai prognozuojama 500 mln. Lt apyvarta. Tiesa, ateityje numatomas dar didesnis augimas: grupės pardavimas iki 2015 m. turėtų pasiekti maždaug milijardą litų.

Turtėjama pamažu

“Patys matote – turtingas tapau ne per vieną dieną. Tapti turtingam – laipsniškas procesas. Ir jis turėtų būti vertinamas ne vien pinigais, bet ir per laiką išsiugdytomis savybėmis – kompetencijomis, atsakomybe, patikimumu, reputacija”, – teigia S.Paulauskas, atkreipdamas dėmesį į tai, kad kuo daugiau turto, tuo daugiau žmonių yra nuo tavęs priklausomi.
“Aš esu atsakingas už 3 tūkst. žmonių, dirbančių VMG. Tai yra kad jie laiku gautų atlyginimą. Taip pat esu atsakingas už tai, kad laiku įvykdyčiau įsipareigojimus institucijoms, kurios man paskolino pinigų”, – vardija S.Paulauskas. Ir net kelis kartus pabrėžia, kad jo tikslas – ne pinigai, ne turtas, o adrenalinas.
Iš tiesų jo nepamatysime besipuikuojančio materialiais laimėjimais: jis nesifotografuoja šalia brangių automobilių, nesigiria prabangiu gyvenimu, nesipuikuoja bulvarinių žurnalų puslapiuose. “Verslas man yra tarsi hobis – kūryba, pramoninė improvizacija. Vieniems reikia įkopti į Everestą, kitiems – kuo giliau panerti, na, o aš investuoju pinigus, ir nebūtinai savo. O tai, kas yra azartas, nebūtinai yra sveikata”, – juokauja S.Paulauskas, turėdamas omenyje kad ir naujausią investiciją – rizikingą trijų gamyklų po vienu stogu komplekso statybą Baltarusijoje, atsiėjusią apie 300 mln. Lt, gautų iš Europos plėtros ir rekonstrukcijos banko, “Landesbanko” ir savo pačių kišenės.
Atrodo, kad šis projektas visiškai pasiteisino – Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis „Vakarų medienos grupės” projektą Mogiliove nurodo kaip sėkmingiausią visų laikų Lietuvos investiciją Baltarusijoje. Sėkmės įrodymas – ir tai, kad VMG planuoja statyti dar vieną fabriką Baltarusijoje ir prognozuoja, kad iki 2016 m. į naująjį fabriką bus investuota apie 300 mln. Lt.
S.Paulauskas tikisi, kad visu pajėgumu apie 2015 m. Baltarusijoje pradėsianti dirbti „VMG Industry” suneš apie trečdalį įmonių grupės pajamų. Be to, verslininkas prasitaria, kad dairosi ir į Rusiją: jau dabar VMG plėtoja bendradarbiavimą su Rusijos banku “Sberbank”.

Daug prieštaringų žingsnių

Vis dėlto sėkmingas projektas Baltarusijoje ir ateities planai Rusijoje ne visiems kelia susižavėjimą: S.Paulauskas ne kartą kaltintas tuo, kad išveža investicijas iš Lietuvos, ieško lengvesnių pinigų. Be to, jam ne kartą prikišta, esą savo verslui mūsų šalyje jis mėgina gauti išskirtines sąlygas. Galiausiai S.Paulauskui dažnai užduodamas klausimas, ar tikrai sąžiningai jis užsidirbo savo pirmąjį milijoną.
Į visa tai verslininkas atsako trumpai: jis niekada nebando nuslėpti tiesos, net jei ji nėra maloni. “Žinoma, kad investuojame ten, kur tam sudarytos palankesnės sąlygos. Tačiau tai nereiškia, kad remiame Baltarusijos valdžią. Žinoma, labiau norėtųsi naujas daro vietas kurti Lietuvoje, ir galvodami apie naujas gamyklas pirmiausia ieškojome galimybių jas statyti mūsų šalyje. Tik tada, kai įsitikinome, jog Lietuvoje tokios statybos nepavyks, ėmėme dairytis naujų kelių. O kadangi esame “Ikea” partneriai, judame tomis pačiomis kryptimis kaip ir šis koncernas”, – sprendimą naujų darbo vietų pasiūlyti baltarusiams, o ne lietuviams, aiškina S.Paulauskas.

Paskelbus apie Viktoro Uspaskicho ir Rolando Pakso partijų jungtuves, dabartinis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas tapo puikiu pavyzdžiu, koks likimas anksčiau ar vėliu ištinka politiką, neatsakingai pasirinkusį rėmėjus.

A.Paulauskas kadaise buvo viena ryškiausių figūrų Lietuvos politikos figūrų. Pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos prokuroras, oficialus Algirdo Brazausko įpėdinis, be penkių minučių prezidentas, naujos partijos, privertusios pasislinkti Lietuvos politikos sunkiasvorius – konservatorius ir socialdemokratus, kūrėjas, ilgametis Seimo pirmininkas, vienu metu ėjęs ir prezidento pareigas, ministras, vieno svarbiausių Seimo komitetų pirmininkas, Valstybės gynimo komiteto narys – tokios biografijos galėtų pavydėti bet kuris politikas. Tik kas iš jos? Žmogus yra, postai yra, o politiko – nėra.
A.Paulausko tiesiog nebeliko viešumoje, ir susidaro įspūdis, jog jis pats stengiasi, kad visuomenė ir žiniasklaida kaip galima mažiau kreiptų į jį dėmesio. Nes bet koks kalbėjimas apie jį neįmanomas be pašaipų dėl jo politinės draugystės su Darbo partijos pirmininku V.Uspaskichu, kurį kadaise A.Paulauskas atvirai vadino užsienio specialiųjų tarnybų instrumentu ir kuriam prieš keletą metų pardavė savo socialliberalų partijos liekanas mainais į pirmininko pavaduotojo postą ir vietą Seime.
Biznis įvyko, bet jo politinės pasekmės tokios, kad šiandieną netgi kai kurie karščiausi socialliberalų jungtuvių su Darbo partija šalininkai tarp savų džiaugiasi nepatekę į Seimą, tad nebesiejami su partija, teisiama už finansinius nusikaltimus. Užtai A.Paulauskas – siejamas. Kai pernai prieš Kalėdas Seimas atiminėjo iš V.Uspaskicho teisinę neliečiamybę, opozicijos atstovai nepraleido progos priminti, ką dabartinis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas yra anksčiau kalbėjęs apie dabartinį savo partijos vadą. O kai A.Paulauskas, vykdydamas partinį pavedimą, ėmėsi ginti V.Uspaskicho parankinę Vitaliją Vonžutaitę, Seimas net sugaudė ir ėmė atvirai tyčiotis.
Iš tiesų – sunku suvokti, kaip žemai reikia kristi ir visiškai prarasti savigarbą, kad stotum viešai ginti žmonių, kuriuos vos prieš keletą metų visiškai pelnytai dėjai į šuns dienas. Galima spėti, kad tai buvo rafinuotas V.Uspaskicho kerštas A.Paulauskui: privertęs savo kaltintoją tapti advokatu, jis kartu privertė jį patį sutrypti savąjį ne tik politinį, bet ir žmogiškąjį orumą.
Nepaisant to, A.Paulausko, kaip politiko, biografijoje tebebuvo triumfo valanda, apie kurią tiek jis galėjo kalbėti pakelta galva, tiek kiti, minėdami tuos 2003–2004 m. įvykius, negalėjo nutylėti jo vaidmens. Kalba, savaime suprantama, apie tuomečio prezidento R.Pakso apkaltos procesą, pasibaigusį šio rusiškų sraigtasparnių remontininko statytinio nušalinimu. Tačiau po to, kai, gelbėdamas savo partijos ateitį, V.Uspaskichas sutarė su R.Paksu dėl Darbo bei “Tvarkos ir teisingumo” jungtuvių, o A.Paulauskas nunėręs galvą nutylėjo, jo, kaip asmenybės, žlugimas tavo absoliutus.
Labai liūdna ir skaudu tai pripažinti, bet šiandien jis tapo politiko, vadinamo parsidavinėjančios moters vardu, etalonu. Liūdna ir skaudu, nes A.Paulauskas iš tiesų apie pusantro dešimtmečio, tai yra daugiau nei pusę visos nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos istorijos, buvo vienas tų žmonių, kurių veidas kartu buvo ir valstybės veidas. Jo pavardė bus įrašyta į visus istorijos vadovėlius, bet kuris dokumentinis filmas apie Lietuvos valstybės atsikūrimą neapsieis be kadrų, kaip pirmasis Lietuvos prokuroras veržiasi į sovietų karių okupuotą Generalinės prokuratūros pastatą.
Lygiai nepavyks nutylėti, kaip A.Paulauskas baigė savo politinę karjerą. Nenoromis, bet teks sakyti, kad vienas iš atsikūrusios valstybės pirmeivių, žmogus, garsiai (ir tuo metu turėdamas moralinę teisę) kalbėjęs apie būtinybę atlikti politinį apsivalymą, galiausiai virto politiku be savigarbos ir orumo, iš kurio tyčiojasi ne tik oponentai, bet netgi saviškiai.
Ši nemaloni istorija turi ir gerąją pusę. Pats to nenorėdamas A.Paulauskas tapo pamokomuoju pavyzdžiu visiems ambicingiems politikos naujokams, kas gali nutikti, jei, siekdami karjeros, jie pasiduos pagundai ir priims paramą iš žmonių, kurių ir asmeninis, ir verslo skaidrumas kelia abejonių. Juk jeigu A.Paulauskas kadaise, artėjant 1997-ųjų prezidento rinkimams, nebūtų susigundęs ir priėmęs “Gazpromo” tarpininko V.Uspaskicho paramos, jo karjera politikoje veikiausiai būtų susiklosčiusi daug geriau. Net jeigu jis būtų praradęs rinkėjus ir turėjęs, kaip dabar, prisidėti prie kurios kitos partijos, jam tikrai nebūtų tekę atlikti viską tokiomis žeminančiomis ir gėdingomis sąlygomis.
Nuo šiol kiekvienas, einantis į politiką, siekiantis aukščiausių valstybės postų ir, savaime suprantama, ieškantis finansinių rėmėjų galės dirstelėti į A.Paulauską ir pagalvoti – ar manęs neištiks jo lemtis? Ar tie žmonės, kurie siūlo man pinigus, ilgainiui netaps mano politinės karjeros duobkasiais? Nes paimti pinigus lengva, ypač kai įsivaizduoji, kad pakilęs aukštai ir tapęs įtakingu, daug galinčiu valstybės politiku, galėsi numoti ranka į finansinius įsipareigojimus. Ypač jeigu pas tuos, kurie pinigus davė, galėsi nusiųsti teisėsaugos pareigūnus patikrinti buhalterijos skaidrumo. Kaip matome iš A.Paulausko pavyzdžio, toks įsivaizdavimas klaidingas: kartą paėmęs, turėsi mokėti skolas visą politinį gyvenimą. Tik mokėti teks ne pinigais, o savo garbe, sąžine, žmogiškuoju orumu.
Dar vienas, tegu nedidelis, bet irgi teigiamas šios istorijos momentas: nuo šiol nei pats R.Paksas, nei kiti paksistai nebegalės meluoti apie kaži kokį sąmokslą, kurį neva surezgė politinių užkulisių veikėjai prieš „žmonių išrinktą prezidentą“. Mat to „sąmokslo“ iniciatorius ir centrinė figūra paksistų propagandoje visą laiką buvo A.Paulauskas – jis esą tokiu būdu siekęs paveržti prezidento postą. Apie šį „sąmokslą“ buvo prirašyta begalė straipsnių, prišnekėtos valandų valandos televizijoje, sukurtas netgi vaidybinis filmas. Ir ką? Dabar „sąmokslo“ vadas A.Paulauskas ir jo auka R.Paksas bus kartu vienoje partijoje? Vienas pirmininkas, kitas pavaduotojas?
Kadangi A.Paulauskas nebeturi rinkėjų, jam nebereikia galvoti, ką jie pagalvos apie jo jungtuves su V.Uspaskichu ir R.Paksu. Bet štai R.Paksas rinkėjų tegu nedaug, bet dar turi. Ką dabar jis sakys tiems iš jų, kurie susitikime paklaus: “Tai ar buvo A.Paulausko prieš jus regztas sąmokslas? Jei buvo, tai kaip galite vadovauti vienai partijai kartu su sąmokslo vadu? O jeigu nebuvo, tai, vadinasi, dešimt metų mums melavote?” Būtų smagu pasiklausyti atsakymo.

A.Paulauskas tapo pamokomuoju pavyzdžiu visiems ambicingiems politikos naujokams, kas gali nutikti, jei, siekdami karjeros, jie pasiduos pagundai ir priims paramą iš žmonių, kurių ir asmeninis, ir verslo skaidrumas kelia abejonių.

Naujosios sąjungos (NS, socialliberalų) kandidatų sąrašui į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą ketina vadovauti partijos pirmininkas, buvęs Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas. Jo žmona Jolanta Paulauskienė taip pat galvoja apie kandidatavimą.

“Kandidatų sąraše į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą gali būti ir Jolanta Paulauskienė”, – šeštadienį BNS sakė Naujosios sąjungos Informacinio centro vadovė Ina Karablikova.

Šeštadienį NS taryba patvirtino 51 kandidatų sąrašą artėjančiuose savivaldos rinkimuose. Tačiau, pasak I.Karablikovos, jeigu kuris nors skyrius dar sudarys sąrašą, kandidatų gali būti ir daugiau.

Kaune socialliberalus į rinkimus ves NS pirmininko pavaduotojas, miesto tarybos narys Pranas Paškevičius, Klaipėdoje – dabartinis vicemeras Benas Šimkus, Šiauliuose – vienintelis šios partijos atstovas Seime Valerijus Simulikas, Panevėžyje – naujas partijos narys Haroldas Puikis.

Anot I.Karablikovos, NS per rinkimus tikisi laimėti 200-250 mandatų.

2007 metais per savivaldos rinkimus NS iškovojo 97 mandatus.

Per rinkimų kampaniją socialliberalai žada akcentuoti kovą su monopolijomis, smulkaus ir vidutinio verslo skatinimą.

“Taip pat pabrėšime, kad visus klausimus spręsime tik pasitardami su rinkėjais – rengdami referendumus, apklausas”, – sakė Informacinio centro vadovė.

Savivaldybių tarybų rinkimai vyks vasario 27 dieną.

Šiemet medienos perdirbimo sektorius didės 10–15 proc., tačiau tas didėjimas būtų dar didesnis, jei valstybei priklausantys miškai būtų ne švaistomi orui šildyti, o paverčiami naujomis darbo vietomis ir papildoma pridėtine verte.

Medienos perdirbimo sektorius didėja metai iš metų, ir gana stipriai. Didės jis ir 2011 m. Tiek iki krizės, tiek per krizę pirminio medienos perdirbimo sektorius kasmet didėdavo 18–20 proc. per metus. Baldų gamybos sektorius, bent jau iki 2008-ųjų, didėdavo ir po 24, po 25 proc., šiemet taip pat planuojama nemaža plėtra. Tačiau ne tokia, kokia galėtų būti, jei tam būtų sukurta valstybės strategija.

Nėra ilgalaikio žvilgsnio

Medienos perdirbimo sektorių nagrinėjame ne atsitiktinai. Jis yra vienas svarbiausių, kalbant apie eksportą (po naftos, chemijos pramonės). O tie sektoriai, kurie susiję su eksportu, yra ir stabiliausi, ir labiausiai lemia visos Lietuvos ekonomikos būklę.
Medienos perdirbimo sektorius per krizę smuko tik todėl, kad su problemomis susidūrė mažosios, į vidaus rinką, o ne į eksportą orientuotos įmonės. Tuomet jos išgyveno labai sunkų laikotarpį: dalis jų visai bankrutavo ir išnyko, kitos turėjo greitai persiorientuoti ir rasti naujų nišų.
Tačiau to nepasakysi apie įmones, kurios susijusios su eksportu. Jos ir iki krizės, ir po jos visuomet turėjo savo pirkėją. Pavyzdžiui, didžiosios baldų įmonės gali jaustis ramios, nes turi ilgalaikes sutartis su “Ikea”, kuri Lietuvoje kažkodėl dažnai prilyginama “baubui”, bet iš tiesų labai prisideda prie Lietuvos BVP ir apskritai pramonės sektoriaus didžiųjų įmonių stabilumo ir net pelningumo. Galima sakyti, būtent dėl to jos visuomet turėjo pinigų toliau investuoti ir plėstis net sunkiausiu laikotarpiu.
Kas laukia šiemet? Vakarų medienos grupės valdybos pirmininkas Sigitas Paulauskas prognozuoja, kad šiemet medienos perdirbimo sektorius didės apie 10–15 proc., vadinasi, tiek, kiek ir pernai. Be to, geri laikai sugrįš ir mažosioms įmonėms. Jo nuomone, atsigaunant statyboms, vėl atsiras gamintojų, kurie gamins produktus vietos rinkai – langus, duris, grindis. Didžiosios Lietuvos kompanijos – Grigiškės, Vilniaus baldai, SBA, Vakarų medienos grupė ir kitos jau planuoja naujas investicijas, galvoja apie modernizaciją.
“Tačiau plėtra būtų dar didesnė, jei turėtume ilgalaikę strategiją, kaip šis sektorius turėtų plėtotis per ateinančius 5–10 metų, kaip jis turėtų klasterizuotis, kaip jame turėtų atsirasti kiti komponentai, ne vien mediena. Juk kad produktas atsidurtų prekyboje, vien jos neužtenka. Reikalingas ir plastikas, dervos, stiklas, klijai. Į šio sektoriaus veiklą turėtų įsitraukti ir aukštosios mokyklos, rengiančios inžinierius, dizainerius”, – trūkumus vardija S.Paulauskas.
Tiesa, bendradarbiavimas tarp aukštųjų mokyklų ir asociacijos “Lietuvos mediena” egzistuoja. Tačiau kalbant apie prioritetus paskirstant žaliavas, iš valstybės sektoriaus ilgalaikės strategijos nėra.

Eksportuojama žaliava nekuria pridėtinės vertės

Čia vienu metu egzistuoja kelios problemos. Pirmiausia žaliavas aprūpinimui Lietuvoje daugiausia perka ne perdirbėjai, o tarpininkai – su Lietuvos pramone niekaip nesusijusios įmonės. O gamybinės įmonės, bent jau pernai, per konkursus nenusipirko nieko, tad bus priverstos arba riboti gamybą, arba žaliavą pirkti brangiau ir iš svetur.
Tai reiškia, kad visa žaliava, kuri galėtų būti perdirbta Lietuvoje ir eksportuojama kaip produkcija, dabar iškeliauja iš Lietuvos pradinio pavidalo, nekurdama jokios pridėtinės vertės. Net jeigu medieną įsigyja tarpininkai, tai jie ją irgi arba išveža iš šalies, arba parduoda vietos gamintojams, bet jau už didesnę kainą.
Žaliavos pirkimas Latvijoje, Estijoje ir Lenkijoje yra reglamentuotas, tuo tarpu Lietuvoje viskas palikta savieigai. Pavyzdžiui, Latvijoje gamintojai deklaruoja savo gamybinius pajėgumus ir dalyvauja žaliavos įsigijimo konkurse. Tokias taisykles Europos Komisijai buvo apskundę tarpininkai, tačiau jie nieko nepešė – EK patvirtino, kad taisyklės jokiems aktams neprieštarauja, ir kad visiškai normali praktika, jog valstybė tokiu būdu rūpinasi papildomos vertės sukūrimu.
Lietuvoje tokioms nuostatoms neprieštarautų net valstybinė miškų urėdija – jie sutiktų, kad konkursuose dalyvautų perdirbėjai – ar tai būtų mechaninis apdirbimas, ar lentpjūvės, ar lukštenimas, ar kitos įmonės – prieš tai deklaravę savo gamybinius pajėgumus ir nurodę, kiek ir kokios žaliavos jiems reikia, kad šiuos planus įgyvendintų.
Pas mus situacija kitokia. Mes savo gamybos pajėgumus jau pradėjome rikiuoti kaimyniniuose kraštuose, o ne Lietuvoje, nes šalyje mūsų – medienos perdirbėjų – sektorius yra tarsi ignoruojamas.
Yra ir kitas aspektas, kuris tai skatina. Tai – bioenergetika. Tačiau blogai, kad jai naudojami resursai, kurie dar tiktų perdirbti, o dabar jie tiesiog sudeginami.
Sudegintas kubinis metras medienos nesukuria nė vienos darbo vietos, tiesiog sušildo orą. O vienas kubinis metras perdirbti skirtos medienos sukuria, ekspertų skaičiavimais, 27 naujas darbo vietas, be to, skirtinguose sektoriuose 10 proc. išaugina pridėtinę vertę.
Pavyzdžiui, iš valstybinių ir privačių miškų Lietuva šiais metais turės apie 6 mln. kubinių metrų medienos. Tačiau, deja, nėra reglamento, kaip ją tinkamiausiai panaudoti, nors už tai turėtų būti atsakingas ne kas kitas, o Lietuvos Vyriausybė.