Nuo birželio 1 d. vykstantieji poilsiauti į Aukštaitijos nacionalinį parką ir Labanoro regioninį parką turės turėti 3,5 Lt. Tiek kainuos vienkartinis lankytojo bilietas.
Gamtosaugininkai primena, kad toks mokestis – ne naujiena Lietuvoje, o ilgainiui reikėtų apmokestinti ir daugiau teritorijų, nes vien valstybė ir privatūs rėmėjai nepajėgūs užtikrinti tinkamos nacionalinių parkų priežiūros.
Lankytojo bilietas, kuris nuo išdavimo galios penkias dienas, bus parduodamas parkų lankytojų centruose, kitose lankytojų aptarnavimo ir informacijos teikimo vietose. 3,5 Lt vertės bilietas bus privalomas visiems dviejų parkų lankytojams, išskyrus vietinius gyventojus ir jų giminaičius, į parkus atvykstančiuosius darbo reikalais ar pravažiuojančiuosius tranzitu.
Pasivaikščiojimas po šias teritorijas apmokestintas siekiant surinkti papildomų pinigų jų priežiūrai. Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko vadovas Eminuelis Leškevičius pabrėžia, kad vien direkcija rekreacinės infrastruktūros priežiūrai ir remontui, šiukšlių išvežimui, informacinės sistemos bei lankomų objektų priežiūrai skiria 35–40 tūkst. Lt per metus.
„Tai tūkstančio kvadratinių metrų teritorija, kurioje yra daug ūkinių subjektų – urėdijų, seniūnijų. Atlikome daug brangiai kainavusių darbų, tačiau visuomenė nesugeba naudotis tuo gėriu, kurį kuria valstybė ar parkas. Randame suniokotus stendus, sulaužytus baldus“, – komentuoja E.Leškevičius, pabrėždamas, kad lėšų reikia ir objektams atnaujinti.
Pasak aplinkosaugininkų, šiuo metu mokestis renkamas iš Nemuno deltos regioninio parko lankytojų, vykstančiųjų į Kuršių neriją (mokestį renka ne parko direkcija, bet savivaldybė).
Dzūkijos nacionaliniame parke 20 Lt turi sumokėti poilsiautojai, kurie plaukia Ūlos upės atkarpa nuo Zervynų iki Puvočių. Mokestis už upės infrastruktūrą čia renkamas daugiau nei 15 metų. Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direktorius Eimutis Gudelevičius sako, kad visos lėšos, surenkamos iš plaukikų, skiriamos Ūlos upės atkarpos priežiūrai, prieigų tvarkymui ir informacinei medžiagai, dalijamai lankytojams.
Jis svarsto, kad yra įvairių formų, kaip būtų galima apmokestinti saugomas teritorijas ir rasti papildomų pinigų joms prižiūrėti, nes valstybės biudžeto lėšų neužtenka, o ir parama, skiriama parkams, labai menka. Daugiausiai paramos Dzūkijos nacionalinis parkas gauna iš privačių rėmėjų, kurie, pavyzdžiui, prisideda prie leidybinės veiklos.
„Visame pasaulyje normalu atvažiavus į nacionalinį parką įsigyti bilietą. Anksčiau mokestis iš poilsiautojų buvo renkamas ir Dzūkijoje, bet jį administruoti yra sudėtinga. Galvojame ir apie suvenyrinius bilietus, kuriuos nusipirkę lankytojai paremtų parką, o mainais gautų prisiminimą. Pavyzdžiui, Lenkijoje poilsiautojams, nusipirkusiems bilietą, kai kuriuose objektuose taikomos lengvatos“, – komentuoja E.Gudelevičius.
Lietuvos kurortai – Palanga, Birštonas ir Druskininkai iš poilsiautojų, apsistojančių kurorte, renka pagalvės mokestį.

Pramogų parkų kūrėjai pasaulyje vienas kitą stengiasi pralenkti išradingumu, tad šiuo metu galima ir apsilankyti „Ferrari“ pramogų parke, ir užsukti į Hario Poterio pasaulį ar paplaukioti kartu su milžiniškais krokodilais.

Šiandieniniai pramogų parkai – jau ne vien vaikams skirtų linksmųjų kalnelių ar karuselių rinkinys. Įdomiausi pasaulio parkai lenktyniauja rinkdamiesi patraukliausią lankytojams tematiką ir kurdami atskirą pasaulį, kuriame atkuriamos smulkiausios jo detalės, sumontuojami ilgiausi, greičiausi ar ekstremaliausi pasaulyje linksmieji kalneliai, apgyvendinami ne tik mažųjų lankytojų, bet ir jų tėvų pamėgti personažai.
Tad nors didžioji dalis pramogų parkų vis dar vilioja siūlymais paspausti ranką Peliukui Mikiui ar nusifotografuoti su auksaplauke princese, nauji žaidėjai stengiasi pirmieji atspėti tendencijas ir į pramogų parką perkelti populiarių filmų, mobiliųjų telefonų žaidimų ar garsių prekės ženklų idėjas.
2010 metais Jungtiniuose Arabų Emyratuose, dykumoje, duris atvėrė didžiausias pasaulyje pramogų parkas po stogu „Ferrari“ tematika, o 2014-aisiais Pietų Korėjoje ketinama atidaryti Robotų žemę, kurioje vyks šokančių robotų pasirodymai, veiks robotų muziejus ir net stovės akvariumas su plaukiojančiomis žuvelėmis robotais.
Beje, įvairiuose užsienio žiniasklaidos ar teminių parkų asociacijų sudaromuose keisčiausių ar originaliausių pramogų parkų sąrašuose dažnai galima aptikti ir Lietuvos vardą – jis būna įrašytas prie Grūto parko, eksponuojančio iš pagrindinių miesto aikščių atgabentas sovietinių lyderių skulptūras.
Naujų idėjų teminių parkų kūrėjai stengiasi ieškoti norėdami privilioti ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų, nes tyrimai rodo, kad tokių klientų vis daugėja. Tarptautinių teminių parkų paslaugų duomenys atskleidė, kad pusė visų pramogų parkų lankytojų nuo 25 iki 49 metų apsilanko be vaikų. Iš viso 2011 metais, kaip rodo Teminių pramogų asociacijos tyrimas, 25 populiariausius pramogų parkus pasaulyje aplankė 196,3 mln. žmonių.
Gausėjant suaugusių lankytojų, kai kurie pramogų parkai siūlo daugiau naktinių renginių, koncertų, vakarėlių, keičia restoranų valgiaraštį. Kita vertus, parkams kyla iššūkis, kaip atitaikyti adrenalino dozę statant savo linksmuosius kalnelius, kad jie būtų įdomūs suaugusiems, bet pernelyg neįbaugintų vaikų.
Taigi štai dešimt pramogų parkų, kurie išsiskiria iš kitų ir yra verti dėmesio.

1. „Ferrari“ pasaulis, Jungtiniai Arabų Emyratai
Didžiausias pasaulyje teminis parkas uždarose patalpose – „Ferrari“ pasaulis Abu Dabyje, į kurį veržte veržiasi „Formulės-1“ gerbėjai. Šiame parke įrengta gausybė su „Ferrari“ automobiliais susijusių atrakcionų, parodų, parduotuvių ir restoranų. Parke veikia keletas kino teatrų, kuriuose rodomi interaktyvūs trimačiai filmukai, pavyzdžiui, pasivažinėjimas kartu su „Formulės-1“ čempionu Fernando Alonso. O pagrindinė parko pramoga – „Formula Rossa“ linksmieji kalneliai, oficialiai pripažinti greičiausiais pasaulyje. Šis atrakcionas skirtas tikrai ne bailiams, nes per penkias sekundes pasiekiamas iki 240 kilometrų per valandą greitis.
Vis dėlto įdomiausia šiame parke susipažinti su architektūra ir „Ferrari“ istorija: kol vaikai lenktyniauja vaikiškomis „Ferrari“ automobilių kopijomis, suaugusieji „Formulės-1“ gerbėjai gali aplankyti didžiausią už Italijos ribų “Ferrari” automobilių parodą, iš virtualaus turo po gamyklą sužinoti apie „Ferrari GT“ automobilio gamybą ar išbandyti „Formulės-1“ bolidų imitatorius-treniruoklius su autentiškais vairais ir sėdynėmis.

2. Stebuklinga karalystė, Walto Disney’aus pasaulis, JAV

Šis JAV, Floridoje, įsikūręs teminis parkas – pats lankomiausias pasaulyje. 2011 metais jį aplankė 17 mln. žmonių, troškusių pamatyti Walto Disney’aus ir kitų pasakų personažus. Įspūdingiausias parko statinys – Pelenės pilis, vakare sutviskanti vaivorykštės spalvomis. Šiame parke lankytojai gali keliauti iš vienos animacinės pasakos į kitą – apsilankyti Mikės Pūkuotuko oloje, užsukti į Tomo Sojerio kaimelį, pasmalsauti Piterio Peno stebuklingame pasaulyje, žvilgtelėti į Karibų piratų valdomą kampelį ar išdrįsti priimti iššūkį vykti į ekspediciją po paslaptingas džiungles. Parke taip pat galima pasivažinėti milžiniškuose arbatos puodeliuose, apžiūrėti prezidentų galeriją, pamatyti teatralizuotus šou ir susitikti su daugybe pasakų personažų.

3. „Universal’s“ nuotykių salos, JAV

Netoli W.Disney’aus pasaulio įsikūrusi dar viena vieta, kurią būtina aplankyti teminių parkų mėgėjams. Šiame komplekse veikia keli teminiai parkai, tarp kurių jau seniai lankomas dinozaurų tematikos Juros periodo parkas ir naujasis – Hario Poterio burtininkų pasaulis.
Be kraują kaitinančių atrakcionų, Hario Poterio gerbėjai gali iš arti apžiūrėti, kaip gyveno jų dievinamas herojus, nes šiame parke tiksliai atkurtos knygose skaitytos ir filmuose matytos magiško pasaulio detalės. Lankytojai kviečiami nusipirkti moliūgų sulčių ar šokoladinių varlių, įsigyti burtininko apsiaustą ar burtų lazdelę, apžiūrėti tikslią Hogvartso pilies kopiją ir pasivaikščioti tamsiais jos koridoriais, dairantis į judančius ir kalbančius paveikslus bei mokyklos direktoriaus Dumbldoro, Hario Poterio ir jo draugų Rono bei Hermionos kalbančias hologramas. Šią kiekvienam jaunojo mago draugui įsimintiną ekskursiją vainikuos atrakcionas „Uždraustoji kelionė“, kurioje lydės Haris Poteris, vysis drakonai, mirties valgytojai bei kiti šios knygos personažai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Per pastaruosius penkerius metus Lietuvos saugomos teritorijos iš pagrindų pakeitė santykį su savo svečiais.

Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai (VSTT) vykdant įvairius Europos Sąjungos fondų remiamus projektus, nuo 2007 m. duris atvėrė jau 16 lankytojų centrų – Aukštaitijos nacionaliniame parke, Neries regioniniame parke, Žuvinto biosferos rezervate ir kitur. Iki 2015 m. tokius centrus planuojama įrengti dar mažiausiai šešiose saugomose teritorijose, tarp jų Veisiejuose, Vištytyje, Žagarėje.
„Anksčiau saugomose teritorijose veikdavo informacijos centrai, tačiau jie apsiribodavo tuo, kad darbuotojas pasitikdavo lankytojus, šiek tiek papasakodavo apie vietą, duodavo lankstinukų, žemėlapių. Šiuolaikiniai lankytojų centrai leidžia daug išsamiau ir interaktyviau pažinti teritoriją. Be to, juose galima lankytis visais metų laikais, ne tik vasarą. Pavyzdžiui, jei lauke blogas oras, galima susipažinti su paukščių balsais klausantis jų įrašų ir matant patį paukštelį ekrane. Vis dažniau į centrus užsuka moksleiviai, čia vyksta edukacinės pamokėlės, tradicinių amatų mokymai“, – apie pokyčius „Veidui“ pasakoja VSTT vyr. specialistė etnografė Onutė Drobelienė. Ji pabrėžia, kad pagrindinis naujųjų centrų tikslas – leisti svečiams kuo geriau pažinti saugomas teritorijas, kartu skatinant jas puoselėti.
Iš viso Lietuvos saugomų teritorijų sistemą sudaro 30 regioninių, penki nacionaliniai parkai, vienas biosferos ir šeši valstybiniai rezervatai.

Šalyje kasmet daugėja parkų ir kitokių lankytinų vietų bei poilsio erdvių, turinčių privačius savininkus. Norint visur apsilankyti prireiktų mažiausiai kelių mėnesių ir tektų išnaršyti visą Lietuvą.

Lietuviai nemažai keliauja po užsienį, bet sunkmečiu ir 2011 metais vėl ėmė daugėti keliaujančiųjų po savo šalį. Statistikos departamento duomenimis, 2011 m. trečiąjį ketvirtį po Lietuvą keliavo per 783 tūkst., o į užsienį buvo išvykę 426 tūkst. gyventojų.
Po Lietuvą mėgsta keliauti ir „Veido“ pašnekovė 33-ejų metų finansininkė Dovilė Vasiliauskaitė su šeima, tačiau ji, kaip ir daugelis lietuvių, dažnai pristinga idėjų, kokias įdomesnes vietas galėtų aplankyti. „Atrodo, kad viskas jau apžiūrėta, ir net po keletą kartų“, – teigia du mažamečius sūnus auginanti D.Vasiliauskaitė.
Iš tiesų tokių galimybių atsiranda vis daugiau, ypač mėgstantiems laisvalaikį leisti gamtoje, tik ne visi apie tai žino. Mat poilsio ir pramogų parkus, poilsiavietes miškuose ir net mini zoologijos sodus kuria ne tik valstybė, bet vis dažniau ir privatūs asmenys. Ne visi iš to siekia uždirbti, kiti baiminasi chuliganų ir per didelio smalsuolių antplūdžio, todėl į šias vietas paprastai nenukreipia jokie informaciniai kelio ženklai, nedaug informacijos ir internete bei vietos turizmo informacijos centruose.
Privačių laisvalaikio erdvių kūrėjai – ir žymūs verslininkai, politikai, medikai ar šiaip entuziastai. Kodėl jie tai daro ir kokia iš to nauda visuomenei?

Paskyrė savo mišką poilsiautojams

Kretingos miškininkė Palmira Lipskienė – viena tų retų entuziastų. Iš pradžių moteris šalia Kretingos esančiame Tūbausių kaime įsigijo nedidelį 1,6 ha mišką – apleistą, šabakštynais apaugusį, todėl turėjo išklausyti nemažai priekaištų, kad neturinti kur dėti pinigų. Tačiau P.Lipskienė savo pirkinį nusprendė paversti visiems prieinamu miško parku ir netgi gavo tam nedidelę europinę paramą: miškas pasikeitė neatpažįstamai, o skeptikų nebeliko.
Netoli populiaraus kurorto Palangos, bet gana nuošalioje ir daugeliui nežinomoje vietoje esantis P.Lipskienės privatus miško parkas skirtas šeimos poilsiui: čia įrengta pavėsinė su stalu, suoleliai, kelios laužavietės, pažintiniai pasivaikščiojimo takai, keletas atrakcionų vaikams, vietos automobiliams statyti ir visada palikta malkų laužui susikurti.
P.Lipskienė dabar gali džiaugtis nepriekaištingai sutvarkytu mišku, tačiau jokios apčiuopamos naudos geradarė miškininkė iš to negauna: panaudota ES parama draudžia apstatyti teritoriją užtvarais ar taikyti kokias nors rinkliavas poilsiautojams.
„Pati turiu tris anūkes, kurios dažnai prašydavo jas nusivežti į mišką, o aš nelabai rasdavau kur: tokių vietų, kad būtų ir stogas virš galvos, ir laužavietė, ir vietos mašinai pasistatyti, mūsų miškuose beveik nėra, nors poreikis didžiulis, šalia – Palanga. Noriu suteikti galimybę žmonėms pasidžiaugti natūraliu mišku“, – kodėl savo valdas nutarė paversti vieša poilsio zona, aiškina P.Lipskienė.
Sutvarkytame miške iš pradžių daugiausia ilsėdavosi pačios miškininkės šeima, bet ilgainiui vis dažniau ėmė užklysti ir poilsiautojų. Tiesa, P.Lipskienė savo mišką reklamuoti vengia, lankytojai apie šią poilsiavietę dažniausiai sužino iš pasakojimų. Mat tos privačios miškų poilsiavietės, kurios poilsiautojų lankomos gausiau, nuolat nukenčia nuo chuliganų.
Su šiukšlintojais ir niokotojais nuolat tenka susidurti ir kardiologijos klinikos Klaipėdoje vadovui Algirdui Valiuliui: jis savo privatų mišką Kretingos rajone, prie Minijos upės, taip pat yra pavertęs vieša poilsio zona. Deja, gydytojas atvykęs į savo mišką kartais vos gali praeiti pro bet kur išmėtytas maisto atliekas, gėrimų butelius, randa nuniokotą inventorių.
Nepaisant to, su ES parama ar be jos savo brūzgynais užžėlusius miško sklypus naujomis poilsio zonomis paverčia vis daugiau lietuvių. Tokia tendencija pastaraisiais metais stebima visoje Lietuvoje.
„Privačių parkų bei viešųjų erdvių kasmet vis daugiau, ir tai džiugina. Esu įsitikinęs, kad jų būtų dar daugiau, jei atvykstantieji pasisvečiuoti gamtoje elgtųsi kultūringai“, – mano Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos pirmininkas Algis Gaižutis. Jis pabrėžia, kad lietuviai yra linkę kurti gražią aplinką ne tik sau, prie to prisideda ir galimybės padengti dalį išlaidų europine parama.
Galbūt tokios iniciatyvos tampa ir pelningu uždarbio šaltiniu? A.Gaižučio nuomone, pinigais tokios idėjos virsta retai. „Dauguma žmonių linkę naudotis kitų sukurtu gėriu nemokamai, lankytojų srautai nėra gausūs, o vasaros sezonas Lietuvoje – trumpas“, – konstatuoja Miško savininkų asociacijos valdybos pirmininkas.

Lankytojai ėmė brautis neprašyti

Kai kadaise ėmėsi neįprastos veiklos – pradėjo kolekcionuoti gyvūnus, nei apie jokį pelną, nei apie plūstančius tūkstančius lankytojų nė negalvojo ir penkiasdešimtmetis Edvardas Legeckas, šiuo metu šalia Klaipėdos, Jonušuose, turintis privatų zoologijos sodą „Mini zoo“.
E.Legeckas pagal profesiją – veterinaras, yra dirbęs kinologu pasienyje bei muitinės tarnautoju. Bet, užuot rinkęs pašto ženklus ar monetas, kaip daugelis, vyras prieš trisdešimt metų ėmė kolekcionuoti egzotinius paukščius, kupranugarius, tigrus ir kitus gyvūnus. Ilgainiui pomėgis tapo gyvenimo būdu. E.Legeckas net turėjo atsisakyti bet kokio samdomo darbo – ėmėsi ūkininkauti ir jau kelinti metai beveik visą savo laiką skiria augintinių, kurių iš viso turi pusketvirto šimto, priežiūrai.
„Lankytojus ėmiau įsileisti tik todėl, kad jie pas mane pradėjo per tvoras laipioti“, – prisipažįsta E.Legeckas ir tvirtina visai neketinęs kurti zoologijos sodo – žinia apie jo turimą zoologinę kolekciją greitai pasklido, pradėjo plūsti lankytojai su vaikais, todėl kolekcininkui nebeliko kitos išeities.
Šiandien E.Legecko „Mini zoo“ per metus aplanko keliolika tūkstančių lankytojų, o bilietai kainuoja nuo 4 iki 8 Lt. Vis dėlto pašnekovas neigia, kad jo pomėgis jau virto verslu: lėšų, gautų už bilietus, vos pakanka gyvūnams išlaikyti.
Pajūrio regioninio parko direkcijos vyr. ekologas Erlandas Paplauskis sako, kad jokios paramos iš valstybės negaunantis E.Legecko „Mini zoo“ kai kuriais atžvilgiais netgi lenkia valstybinį Kauno zoologijos sodą. E.Paplauskio teigimu, Kauno zoologijos sodas yra toks apgailėtingas, kad jį būtina arba pertvarkyti, arba uždaryti. Ekologo tikinimu, gyvūnų laikymo kultūra Lietuvoje apskritai tebėra žemo lygio.
Vis dėlto auginančiųjų elnius, laikančiųjų įdomesnius naminius ar net egzotinius paukščius bei gyvūnus šalyje daugėja, o norint ar pasipuikuoti, ar šiek tiek prisidurti prie nepigaus jų išlaikymo imama įsileisti ir lankytojus.
Pavyzdžiui, Vakarų Lietuvoje, Karklės kaime, didžiausią elnyną turi verslininkas Antanas Bosas. Čia norintieji gali ne tik pasidairyti į elnius, stumbrus, vilkus, lūšis ar fazanus, bet ir įsigyti dėmėtųjų elnių skerdienos (kaina 15 Lt/kg). Tiesa, A.Bosas savo elnyno nereklamuoja ir lankytojus įsileidžia retokai, nors iš jų jokių mokesčių nerenka. Šiemet apsilankyti elnyne bus galima tik nuo gegužės.

Ieško balanso tarp komercijos ir altruizmo

Visiškai nekomercinis ir 57-erių Rapolui Navidanskui priklausantis 57 ha parkas Skuodo rajone, Kalnėnų kaime. Savo tėvo Izidoriaus Navidansko prieš aštuoniasdešimt metų pradėtą sodinti parką prižiūrintis R.Navidanskas nesiėmė teikti jokių mokamų pramogų, nepristatė viešbučių ar restoranų, kuriuos dabar galėtų nuomoti pobūviams ir vestuvių pokyliams: kukli kavinė veikia tik vasarą, jokie mokesčiai iš lankytojų nerenkami ir tik žvejai simboliškai susimoka už galimybę pažvejoti vietos tvenkiniuose, kuriuos kadaise iškasė pats parko įkūrėjas. Dabartinis parko šeimininkas R.Navidanskas be jokių samdinių prižiūri visą teritoriją, pats šienauja pievas, geni medžius ir krūmus. Nepaisant to, pasivaikščioti gamtoje puikiai tinkamas parkas atrodo nepriekaištingai ir yra įtrauktas į Skuodo rajono lankytinų vietų dešimtuką.
Taip pat galima paminėti ne vieną pavyzdį, kai apleistas teritorijas įsigijo ir jas naujais traukos centrais pavertė žinomi šalies verslininkai. Tiesa, daugelis jų puoselėdami savo naująsias valdas pagalvoja ir apie tai, kaip iš to uždirbti.
Tarkime, apleistoje kaimo vietovėje Prienų rajone, Vazgaikiemyje, buvusio kolūkio teritorijoje, tarp sugriuvusių fermų ir dvokiančių srutų duobių „Senukų“ įmonių asociacijos prezidentas Augustinas Rakauskas įkūrė Visuomenės harmonizavimo parką. Čia iškilo keturių žvaigždučių viešbutis ir prašmatnios sodybos, SPA centras, žirgynas, teikiama daug kitų paslaugų, tačiau daugybė žmonių į parką atvyksta tiesiog pasivaikščioti, pabūti gamtoje ar paplaukioti valtimi, tiesa, jau už papildomą mokestį. Pats A.Rakauskas teigia, kad įgyvendindamas šią savo idėją galvojo ne tik apie uždarbį, bet pirmiausia apie žūstančio kaimo gaivinimą.
Investuodamas į Anupriškių poilsio ir pramogų parką Trakų rajone balansą tarp komercijos ir altruizmo mėgino išlaikyti ir žymusis sporto mecentas Antanas Guoga. Anupriškių parke įrengti 5 km ilgio pasivaikščiojimo takai, kurie tamsiuoju paros metu būna apšviesti, ąžuoliniai suoliukai, rengiami žygiai pelkėmis, siūloma pajodinėti žirgais ar papramogauti nuotykių trasose.
Svarbiausia, kad visos šios idėjos pamažu didina laisvalaikio įvairovę šalyje. Net jei jūsų pinginė – ne pati storiausia.

2011 m. po savo šalį keliavo daugiau lietuvių
2011 m. III ketvirtį po Lietuvą iš viso keliavo 783,2 tūkst. vietinių turistų, arba 5,3 proc. daugiau nei 2010 m. III ketvirtį.
Sausio–rugsėjo mėn. kelionių su viena ir daugiau nakvynių iš viso užfiksuota 1,9 mln., arba 0,7 proc. daugiau.
Iš jų daugiau nei pusę milijono sudarė poilsio ir atostogų kelionės, o vidutinė kelionės trukmė siekė 2,67 dienos.
Per asmenines keliones sausio–rugsėjo mėn. lietuviai išleido 272,2 mln. Lt, arba 5,7 proc. daugiau nei šiuo laikotarpiu 2010 m.
Šaltinis: Statistikos departamentas

BFL

Šiemet sveikatingumo mankštas Vilniuje ves 8 sertifikuoti instruktoriai iš Kinijos, Anglijos ir Lietuvos. Treniruotės vyks kasdien, nuo pirmadienio iki sekmadienio, rytais ir vakarais.

Mankštos prie Baltojo tilto darbo dienomis vyks nuo 6.30 iki 8.30 val., savaitgaliais nuo 8 iki 10 val. Jas ves kinas Vangas Sinas (Wang Xiyin).

Skvere prie Profesinių sąjungų kultūros rūmų mankštos vyks pirmadienio vakarą 18.30-20.30 val. ir antradieniais-penktadieniais 6.30-8.30 val. Savaitgalį mankštos prasidės 8 val., o baigsis 10 val. Mankštas ves instruktoriai Alvydas Makselis ir Jevgenijus Piulskis.

Sportuoti bus galima ir Vingio parke, už estrados. Čia antradienį ir trečiadienį, nuo 18.30 iki 20.30 val., mankštas ves instruktorius Jevgenijus Trindiukas.

Sereikiškių parke, prie vaikų žaidimo aikštelės, darbo dienomis mankštos vyks 7.30 val.-9.30 val., o savaitgaliais – 8-10 val. Jas ves tas pats instruktorius, kaip ir Vingio parke, J. Trindiukas.

Instruktorius Gintaras Jonas Švenčionis ves mankštas prie VRM rūmų, prie Neries upės, antradieniais, ketvirtadieniais ir penktadieniais 18-20 val. ir Vilniaus Lazdynų vidurinės mokyklos stadione – savaitgaliais, 8-10 val.

Skvere tarp Neries upės ir Mikalojaus Daukšos vidurinės mokyklos darbo dienomis 7-9 val. mankštas ves instruktoriai iš Anglijos Robertas ir Simona Honibolai (Robert, Simona Honiball). O antradieniais ir ketvirtadieniais 19-21 val. ten bus galima sportuoti su Maksimu Chaliapinu.

Su šiuo instruktoriumi bus galima sportuoti ir Vilniaus Saulėtekio vidurinės mokyklos sporto aikštelėje, šeštadieniais, sekmadieniais 9.00-11.00 val.

Sveikatingumo mankštos Vilniuje kasmet tampa populiaresnės ir gausiau lankomos. Per metus jose apsilanko iki 13 tūkstančių žmonių.

Praėjusiais metais sveikatingumo mankštose lankėsi beveik 9 tūkstančiai vilniečių. Vidutinis sportavusiųjų amžius buvo 45-50 metų, dauguma jų – moterys. Labiausiai lankomos sveikatingumo mankštų vietos buvo prie Baltojo tilto, Lazdynų vidurinės mokyklos stadionas ir Vingio parkas.

BFL

Vilniuje ketinama sujungti autobusų ir troleibusų parkus, kad būtų lengviau spręsti jų finansines problemas.

“Per Ūkio departamento valandėlę buvo priimtas sprendimas ir duotas pavedimas parengti reikalingus sprendimus, kurie būtų patvirtinti Vilniaus miesto taryboje dėl šių dviejų parko sujungimo.Tai nėra nauja mintis, apie ją buvo kalbama labai daug ir labai seniai, tiesiog koalicija nusprendė, kad įvertinus sudėtingą autobusų ir troleibusų parko situaciją ir tam tikras planavimo problemas, kurios atsiranda, kada įmonės yra atskirtos, būtų daug prasmingiau turėti vieną didelį visuomeninį transporto vežėją”, – sakė Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas žurnalistams antradienį.

Meras teigia, kad tokio sujungimo pirminis tikslas – ne taupymas, o esamų problemų sprendimas, darbuotojų atleisti neketinama, kaip tik planuojama didinti parko pajėgumus.

“Mes turime mažiau visuomeninio transporto, kuris kiekvieną dieną išvažiuoja į gatves, vilniečiai nepatenkinti, kad nėra vakarinių reisų, kad kartais trūksta reisų ir ryte. Manau, kad neišvengiamai reikės autobusų troleibusų parko pajėgumus didinti”, – sakė A. Zuokas.