2012 Sausio 14

Privatūs parkai kuriami labiau iš idėjos nei iš siekio uždirbti

veidas.lt


Šalyje kasmet daugėja parkų ir kitokių lankytinų vietų bei poilsio erdvių, turinčių privačius savininkus. Norint visur apsilankyti prireiktų mažiausiai kelių mėnesių ir tektų išnaršyti visą Lietuvą.

Lietuviai nemažai keliauja po užsienį, bet sunkmečiu ir 2011 metais vėl ėmė daugėti keliaujančiųjų po savo šalį. Statistikos departamento duomenimis, 2011 m. trečiąjį ketvirtį po Lietuvą keliavo per 783 tūkst., o į užsienį buvo išvykę 426 tūkst. gyventojų.
Po Lietuvą mėgsta keliauti ir „Veido“ pašnekovė 33-ejų metų finansininkė Dovilė Vasiliauskaitė su šeima, tačiau ji, kaip ir daugelis lietuvių, dažnai pristinga idėjų, kokias įdomesnes vietas galėtų aplankyti. „Atrodo, kad viskas jau apžiūrėta, ir net po keletą kartų“, – teigia du mažamečius sūnus auginanti D.Vasiliauskaitė.
Iš tiesų tokių galimybių atsiranda vis daugiau, ypač mėgstantiems laisvalaikį leisti gamtoje, tik ne visi apie tai žino. Mat poilsio ir pramogų parkus, poilsiavietes miškuose ir net mini zoologijos sodus kuria ne tik valstybė, bet vis dažniau ir privatūs asmenys. Ne visi iš to siekia uždirbti, kiti baiminasi chuliganų ir per didelio smalsuolių antplūdžio, todėl į šias vietas paprastai nenukreipia jokie informaciniai kelio ženklai, nedaug informacijos ir internete bei vietos turizmo informacijos centruose.
Privačių laisvalaikio erdvių kūrėjai – ir žymūs verslininkai, politikai, medikai ar šiaip entuziastai. Kodėl jie tai daro ir kokia iš to nauda visuomenei?

Paskyrė savo mišką poilsiautojams

Kretingos miškininkė Palmira Lipskienė – viena tų retų entuziastų. Iš pradžių moteris šalia Kretingos esančiame Tūbausių kaime įsigijo nedidelį 1,6 ha mišką – apleistą, šabakštynais apaugusį, todėl turėjo išklausyti nemažai priekaištų, kad neturinti kur dėti pinigų. Tačiau P.Lipskienė savo pirkinį nusprendė paversti visiems prieinamu miško parku ir netgi gavo tam nedidelę europinę paramą: miškas pasikeitė neatpažįstamai, o skeptikų nebeliko.
Netoli populiaraus kurorto Palangos, bet gana nuošalioje ir daugeliui nežinomoje vietoje esantis P.Lipskienės privatus miško parkas skirtas šeimos poilsiui: čia įrengta pavėsinė su stalu, suoleliai, kelios laužavietės, pažintiniai pasivaikščiojimo takai, keletas atrakcionų vaikams, vietos automobiliams statyti ir visada palikta malkų laužui susikurti.
P.Lipskienė dabar gali džiaugtis nepriekaištingai sutvarkytu mišku, tačiau jokios apčiuopamos naudos geradarė miškininkė iš to negauna: panaudota ES parama draudžia apstatyti teritoriją užtvarais ar taikyti kokias nors rinkliavas poilsiautojams.
„Pati turiu tris anūkes, kurios dažnai prašydavo jas nusivežti į mišką, o aš nelabai rasdavau kur: tokių vietų, kad būtų ir stogas virš galvos, ir laužavietė, ir vietos mašinai pasistatyti, mūsų miškuose beveik nėra, nors poreikis didžiulis, šalia – Palanga. Noriu suteikti galimybę žmonėms pasidžiaugti natūraliu mišku“, – kodėl savo valdas nutarė paversti vieša poilsio zona, aiškina P.Lipskienė.
Sutvarkytame miške iš pradžių daugiausia ilsėdavosi pačios miškininkės šeima, bet ilgainiui vis dažniau ėmė užklysti ir poilsiautojų. Tiesa, P.Lipskienė savo mišką reklamuoti vengia, lankytojai apie šią poilsiavietę dažniausiai sužino iš pasakojimų. Mat tos privačios miškų poilsiavietės, kurios poilsiautojų lankomos gausiau, nuolat nukenčia nuo chuliganų.
Su šiukšlintojais ir niokotojais nuolat tenka susidurti ir kardiologijos klinikos Klaipėdoje vadovui Algirdui Valiuliui: jis savo privatų mišką Kretingos rajone, prie Minijos upės, taip pat yra pavertęs vieša poilsio zona. Deja, gydytojas atvykęs į savo mišką kartais vos gali praeiti pro bet kur išmėtytas maisto atliekas, gėrimų butelius, randa nuniokotą inventorių.
Nepaisant to, su ES parama ar be jos savo brūzgynais užžėlusius miško sklypus naujomis poilsio zonomis paverčia vis daugiau lietuvių. Tokia tendencija pastaraisiais metais stebima visoje Lietuvoje.
„Privačių parkų bei viešųjų erdvių kasmet vis daugiau, ir tai džiugina. Esu įsitikinęs, kad jų būtų dar daugiau, jei atvykstantieji pasisvečiuoti gamtoje elgtųsi kultūringai“, – mano Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos pirmininkas Algis Gaižutis. Jis pabrėžia, kad lietuviai yra linkę kurti gražią aplinką ne tik sau, prie to prisideda ir galimybės padengti dalį išlaidų europine parama.
Galbūt tokios iniciatyvos tampa ir pelningu uždarbio šaltiniu? A.Gaižučio nuomone, pinigais tokios idėjos virsta retai. „Dauguma žmonių linkę naudotis kitų sukurtu gėriu nemokamai, lankytojų srautai nėra gausūs, o vasaros sezonas Lietuvoje – trumpas“, – konstatuoja Miško savininkų asociacijos valdybos pirmininkas.

Lankytojai ėmė brautis neprašyti

Kai kadaise ėmėsi neįprastos veiklos – pradėjo kolekcionuoti gyvūnus, nei apie jokį pelną, nei apie plūstančius tūkstančius lankytojų nė negalvojo ir penkiasdešimtmetis Edvardas Legeckas, šiuo metu šalia Klaipėdos, Jonušuose, turintis privatų zoologijos sodą „Mini zoo“.
E.Legeckas pagal profesiją – veterinaras, yra dirbęs kinologu pasienyje bei muitinės tarnautoju. Bet, užuot rinkęs pašto ženklus ar monetas, kaip daugelis, vyras prieš trisdešimt metų ėmė kolekcionuoti egzotinius paukščius, kupranugarius, tigrus ir kitus gyvūnus. Ilgainiui pomėgis tapo gyvenimo būdu. E.Legeckas net turėjo atsisakyti bet kokio samdomo darbo – ėmėsi ūkininkauti ir jau kelinti metai beveik visą savo laiką skiria augintinių, kurių iš viso turi pusketvirto šimto, priežiūrai.
„Lankytojus ėmiau įsileisti tik todėl, kad jie pas mane pradėjo per tvoras laipioti“, – prisipažįsta E.Legeckas ir tvirtina visai neketinęs kurti zoologijos sodo – žinia apie jo turimą zoologinę kolekciją greitai pasklido, pradėjo plūsti lankytojai su vaikais, todėl kolekcininkui nebeliko kitos išeities.
Šiandien E.Legecko „Mini zoo“ per metus aplanko keliolika tūkstančių lankytojų, o bilietai kainuoja nuo 4 iki 8 Lt. Vis dėlto pašnekovas neigia, kad jo pomėgis jau virto verslu: lėšų, gautų už bilietus, vos pakanka gyvūnams išlaikyti.
Pajūrio regioninio parko direkcijos vyr. ekologas Erlandas Paplauskis sako, kad jokios paramos iš valstybės negaunantis E.Legecko „Mini zoo“ kai kuriais atžvilgiais netgi lenkia valstybinį Kauno zoologijos sodą. E.Paplauskio teigimu, Kauno zoologijos sodas yra toks apgailėtingas, kad jį būtina arba pertvarkyti, arba uždaryti. Ekologo tikinimu, gyvūnų laikymo kultūra Lietuvoje apskritai tebėra žemo lygio.
Vis dėlto auginančiųjų elnius, laikančiųjų įdomesnius naminius ar net egzotinius paukščius bei gyvūnus šalyje daugėja, o norint ar pasipuikuoti, ar šiek tiek prisidurti prie nepigaus jų išlaikymo imama įsileisti ir lankytojus.
Pavyzdžiui, Vakarų Lietuvoje, Karklės kaime, didžiausią elnyną turi verslininkas Antanas Bosas. Čia norintieji gali ne tik pasidairyti į elnius, stumbrus, vilkus, lūšis ar fazanus, bet ir įsigyti dėmėtųjų elnių skerdienos (kaina 15 Lt/kg). Tiesa, A.Bosas savo elnyno nereklamuoja ir lankytojus įsileidžia retokai, nors iš jų jokių mokesčių nerenka. Šiemet apsilankyti elnyne bus galima tik nuo gegužės.

Ieško balanso tarp komercijos ir altruizmo

Visiškai nekomercinis ir 57-erių Rapolui Navidanskui priklausantis 57 ha parkas Skuodo rajone, Kalnėnų kaime. Savo tėvo Izidoriaus Navidansko prieš aštuoniasdešimt metų pradėtą sodinti parką prižiūrintis R.Navidanskas nesiėmė teikti jokių mokamų pramogų, nepristatė viešbučių ar restoranų, kuriuos dabar galėtų nuomoti pobūviams ir vestuvių pokyliams: kukli kavinė veikia tik vasarą, jokie mokesčiai iš lankytojų nerenkami ir tik žvejai simboliškai susimoka už galimybę pažvejoti vietos tvenkiniuose, kuriuos kadaise iškasė pats parko įkūrėjas. Dabartinis parko šeimininkas R.Navidanskas be jokių samdinių prižiūri visą teritoriją, pats šienauja pievas, geni medžius ir krūmus. Nepaisant to, pasivaikščioti gamtoje puikiai tinkamas parkas atrodo nepriekaištingai ir yra įtrauktas į Skuodo rajono lankytinų vietų dešimtuką.
Taip pat galima paminėti ne vieną pavyzdį, kai apleistas teritorijas įsigijo ir jas naujais traukos centrais pavertė žinomi šalies verslininkai. Tiesa, daugelis jų puoselėdami savo naująsias valdas pagalvoja ir apie tai, kaip iš to uždirbti.
Tarkime, apleistoje kaimo vietovėje Prienų rajone, Vazgaikiemyje, buvusio kolūkio teritorijoje, tarp sugriuvusių fermų ir dvokiančių srutų duobių „Senukų“ įmonių asociacijos prezidentas Augustinas Rakauskas įkūrė Visuomenės harmonizavimo parką. Čia iškilo keturių žvaigždučių viešbutis ir prašmatnios sodybos, SPA centras, žirgynas, teikiama daug kitų paslaugų, tačiau daugybė žmonių į parką atvyksta tiesiog pasivaikščioti, pabūti gamtoje ar paplaukioti valtimi, tiesa, jau už papildomą mokestį. Pats A.Rakauskas teigia, kad įgyvendindamas šią savo idėją galvojo ne tik apie uždarbį, bet pirmiausia apie žūstančio kaimo gaivinimą.
Investuodamas į Anupriškių poilsio ir pramogų parką Trakų rajone balansą tarp komercijos ir altruizmo mėgino išlaikyti ir žymusis sporto mecentas Antanas Guoga. Anupriškių parke įrengti 5 km ilgio pasivaikščiojimo takai, kurie tamsiuoju paros metu būna apšviesti, ąžuoliniai suoliukai, rengiami žygiai pelkėmis, siūloma pajodinėti žirgais ar papramogauti nuotykių trasose.
Svarbiausia, kad visos šios idėjos pamažu didina laisvalaikio įvairovę šalyje. Net jei jūsų pinginė – ne pati storiausia.

2011 m. po savo šalį keliavo daugiau lietuvių
2011 m. III ketvirtį po Lietuvą iš viso keliavo 783,2 tūkst. vietinių turistų, arba 5,3 proc. daugiau nei 2010 m. III ketvirtį.
Sausio–rugsėjo mėn. kelionių su viena ir daugiau nakvynių iš viso užfiksuota 1,9 mln., arba 0,7 proc. daugiau.
Iš jų daugiau nei pusę milijono sudarė poilsio ir atostogų kelionės, o vidutinė kelionės trukmė siekė 2,67 dienos.
Per asmenines keliones sausio–rugsėjo mėn. lietuviai išleido 272,2 mln. Lt, arba 5,7 proc. daugiau nei šiuo laikotarpiu 2010 m.
Šaltinis: Statistikos departamentas

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2015
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar pastarųjų savaičių skandalai pakeitė jūsų požiūrį į Lietuvos liberalų sąjūdį?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...