Tag Archive | "MRU"

Griežtos bausmės nusikalstamumo nesustabdys

Tags: , , , , , , , , , , , , , , , ,


A.Kiškis

Kai žiniasklaidoje paviešinamas kraupus nusikaltimas ar žmogus pats tampa nusikaltimo auka, žmogiškoji reakcija būna vienoda – nusikaltėlis turi būti kuo griežčiau nubaustas. Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad daug nusikaltimų padaroma ir dėl to, kad bausmės yra pernelyg švelnios, todėl jos turėtų būti dar labiau sugriežtintos. Kai kas net siūlo grąžinti mirties bausmę. Manome, jog nusikaltėlis turi atsakyti už savo veiksmus, o griežtos bausmės atgrasins nuo nusikaltimų ateityje.

 

Alfredas KIŠKIS, kriminologas, viktimologas, Mykolo Romerio universiteto docentas

 

Skirtingi įvairiose pasaulio šalyse atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad bausmių griežtinimas didelio sulaikomojo poveikio neturi. Vieni tyrimai atskleidžia, kad bausmių griežtinimas turi tik nežymų poveikį kai kurioms nusikalstamų veikų rūšims ar asmenims. Kiti – kad jokio sulaikomojo poveikio bausmių griežtinimas apskritai nedaro.

Žinoma, skirtingoms nusikaltimų rūšims, bausmių poveikis skiriasi. Tarkim,  nesunkių nusikalstamų veikų, administracinių teisės pažeidimų ir neformalių socialinių normų pažeidimų atvejais nedidelis bausmių poveikis yra pastebimas.

Smurtinių nusikaltimų atvejais (ypač nužudymų, išžaginimų ir pan.) bausmių griežtinimas praktiškai neturi jokio poveikio. Viena iš priežasčių yra ta, kad smurtiniai nusikaltimai dažniau nei turtiniai daromi veikiant emocijoms neįvertinant visų pasekmių.

Skirtingi įvairiose pasaulio šalyse atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad bausmių griežtinimas didelio sulaikomojo poveikio neturi.

Apskritai bausmių už nusikaltimus griežtinimo poveikis nusikalstamumui yra nežymus arba jo iš viso nėra. Kodėl? Taip, nusikalsti linkę asmenys nėra patys sau priešai – žinodami, kad gresia griežtesnė bausmė, jie tarsi turėtų pasverti, kokią žalą jiems patiems padarytų paskirta bausmė, o tai tarsi turėtų skatinti vengti nusikalstamo elgesio. Dėl to bausmių griežtinimo efektas psichologiniu požiūriu yra laikinas. Žmogaus psichologija veikia kitaip: darydami nusikaltimą daugelis tikisi, kad… tiesiog nebus pagauti ir nubausti. Daugelis nusikaltusių žmonių net nežino, kokia bausmė jam numatyta už konkretų padarytą nusikaltimą. Ir darydami nusikaltimą jie tikrai negalvoja, ar ji dar ir sugriežtinta…

Bausmė pati savaime žmogaus nepakeičia. Svarbu, ar keičiasi žmogaus požiūris į nusikalstamą elgesį. Deja. Kalėjimo įtaka nuteistiesiems taip pat dažniausiai negatyvi, o po ilgų metų iš kalėjimo išėjusiam žmogui labai sunku integruotis į visuomenę.

Kalėjimo įtaka nuteistiesiems taip pat dažniausiai negatyvi, o po ilgų metų iš kalėjimo išėjusiam žmogui labai sunku integruotis į visuomenę.

Ką jau kalbėti apie nuteistuosius, kurių niekas nenori priimti, jų vengia. Dėl to dalis nusikaltėlių tapę visuomenės atstumtaisiais vėl daro nusikaltimus, kartais net specialiai, kad grįžtu į kalėjimą, kur yra pripratę prie kalėjimo subkultūros, gauna pavalgyti ir turi stogą virš galvos. Nusikaltimai ir bausmės jiems tampa įprasta kasdienybe, gyvenimo būdu.

Nusikalstamumo problema, priežastys slypi ne mažose ar didelėse bausmėse, o siekis mažinti nusikalstamumą bausmėmis – neracionalus ir pavojingas. Jei žmogus nedaro nusikaltimo tik dėl gresiančios bausmės, tai situacijose, kai jis tikėsis, kad jo niekas nepagaus, jis elgsis nusikalstamai. O tikimybė, kad jį pagaus ir nubaus apskritai yra labai maža. Svarbu, kad žmogus pats iš vidaus suprastų, kad taip elgtis negerai, nesvarbu, ar kas sužinos apie tai, ar ne.

Dar vienas svarbus klausimas svarstant bausmių, jų griežtinimo klausimą – kiek nusikaltimų išaiškinama ir kiek žmonių realiai nubaudžiami. Tai priklauso nuo nusikaltimo rūšies. Pavyzdžiui, nužudymų išaiškinimas  Lietuvoje siekia 80-100 procentų ir realios bausmės paskyrimo tikimybė yra labai didelė. Nesunkių nusikalstamų veikų atveju tikimybė būti nubaustam yra žymiai mažesnė.

Remiantis Mykolo Romerio universiteto mokslininkų atlikto tyrimo rezultatais, realios bausmės neišvengė tik 1 procentas nusikalstamas veikas padariusių nusikaltėlių, o tiksliau – tik kas 120-tas nusikalstamą veiką padaręs nusikaltėlis buvo nubaustas realia bausme.

Didžiausia tikimybė neišvengti realios bausmės yra sukčiavimų atvejai (13 proc.), mažiausia – reikalavimo kyšio reikalavimas, seksualinis priekabiavimas ir neteisėtas poveikio elektroniniams duomenims atvejais (po 0,01 proc.).

Kodėl tiek mažai nusikaltėlių nubaudžiama? Apie dalį nusikalstamų veikų nukentėję asmenys nepraneša policijai, dalį praneštų veikų policija neužregistruoja, dalį neištiria, o už dalį nusikalstamų veikų teismai neskiria realios bausmės.

Ir galiausiai skaudžiausias klausimas – ar mūsų baudžiamojo teisingumo sistema atitinka nusikaltimų aukų poreikius? Įprasta manyti, kad tiesioginės nusikaltimų aukos labiausiai nori, kad nusikaltėlis būtų nubaustas. Tačiau tyrimai rodo, kad apskritai nusikaltimų aukos pirmiausia nori… žalos atlyginimo. Ir tik paskui – nusikaltėlio nubaudimo.

Išeitis yra ne bausmių, jų griežtinimo sistemos kūrimas, bet veiksmingos nusikaltimų prevencijos kūrimas.

Tad ar tinkamai išdėlioti išteklių panaudojimo prioritetai nusikalstamumo problemoms spręsti? Realią bausmę gauna apytiksliai tik 1 iš 120 nusikalstamų veikų padariusių asmenų. Nepaisant to, Lietuvoje yra vienas didžiausių Europoje įkalintų asmenų skaičius, tenkantis 100 tūkstančių gyventojų. Jei dabartinės tendencijos išsilaikys, mus aplenks ir Rusija, ir Baltarusija – jose šis rodiklis bus mažesnis.

Ką rodo ši paradoksali situacija? Kad išeitis yra ne bausmių, jų griežtinimo sistemos kūrimas, bet veiksmingos nusikaltimų prevencijos kūrimas.

Šiandien Lietuvoje nusikalstamumo prevencija yra apgailėtinos būklės – be reikiamų tyrimų, be strategijos, kaštų ir naudos analizės. Gal rimtai susimąstyti padės užsienio šalių tyrimai, pagal kuriuos nusikaltimų prevencijai išleisto 1 dolerio grąža siekia net iki 22 dolerių?

Per 1,5 mlrd. eurų arba 5 proc. bendrojo vidaus produkto – maždaug tiek turtinės žalos Lietuvoje kasmet padaro nusikalstamumas.

Lietuvoje prieš porą metų veikė Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras, sukurtas remiantis pažangiausių valstybių patirtimi. Šio centro įsteigimui Jungtinių Tautų organizacija skyrė apie pusę milijono litų, o kasmet iš valstybės biudžeto jam buvo numatyta apie 400 tūkstančių litų. Per krizę 2009 metais centrui buvo nutrauktas finansavimas, ir per kelis metus jo sukurti ir plačiai naudoti produktai, kainavę milijonus, atsidūrė visuomenei nepasiekiamuose archyvuose.

Valstybė pati iš esmės sunaikino instituciją, kuri buvo atsakinga už nusikalstamumo analizę, prevencijos strategijos ir taktikos pagrindimą, prevencinių veiklų inicijavimą, organizavimą ir pagalbą. Logiška būtų kuo skubiau atkurti šio centro veiklą, numatyti finansavimą ir priskirti jam Nacionalinės nusikalstamumo prevencijos tarybos aptarnavimo funkciją.

Per 1,5 mlrd. eurų arba 5 proc. bendrojo vidaus produkto – maždaug tiek turtinės žalos Lietuvoje kasmet padaro nusikalstamumas. 2018 metais planuojame 2 procentus nuo BVP skirti krašto apsaugos finansavimui, ką esame įsipareigoję NATO.  Nusikalstamumo turtinė žala – per 5 procentus nuo BVP. Kokia didelė erdvė jos mažinimui, išmintingiems, racionaliems, pagrįstiems sprendimams ir naudai iš to!

 

 

JAV prezidento rinkimai: kas laukia kirtus finišo liniją?

Tags: , , , , , ,


Dr. Davidas Schultzas

Jei pasiseks, JAV prezidento rinkimų rezultatai bus žinomi ankstyvą lapkričio 9-osios dienos rytą. Jei bus aiškus rinkimų nugalėtojas ir nekils jokių diskusijų dėl rinkimų rezultatų. Visgi žvelgiant į apklausų rezultatus, rodančius mažėjantį atotrūkį tarp kandidatų, skaičiuojant neapsisprendusias valstijas, visai tikėtinas ir ginčytinas rinkimų rezultatas.

 

 

Davidas SCHULTZAS, Hamline‘o universiteto (JAV) profesorius, Mykolo Romerio universiteto vizituojantis dėstytojas

 

Susiklosčius tokiai situacijai, sunku pasakyti, ar JAV Kongresas arba Aukščiausiasis teismas galėtų išspręsti šią problemą. Visai tikėtina, kad politinis susiskaldymas atvestų šalį į porinkiminę kovą, panašią 2000-aisiais Floridoje, kai šioje valstijoje varžėsi G.W. Bushas ir A. Gore‘as.

Lapkričio aštuntosios rinkimų rezultatai gali netapti lemiamais dėl kelių priežasčių. Gali skirtis rinkikų kolegijos narių ir piliečių balsų santykis. Gali atsitikti ir taip, kad nei vienas kandidatas nesurinks daugumos, rinkikų kolegijoje balsams pasiskirsčius vienodai – 269 prieš 269.

 

Visai tikėtina, kad politinis susiskaldymas atvestų šalį į porinkiminę kovą, panašią 2000-aisiais Floridoje, kai šioje valstijoje varžėsi G.W. Bushas ir A. Gore‘as

Neatmetami ir rinkimų tvarkos pažeidimo atvejai, ginčai dėl balsų skaičiavimo Floridoje, Ohajuje ar kitoje neapsisprendusioje valstijoje. Nelojalus rinkikų kolegijos narys gali savo balsų tiesiog neskirti vienam ar kitam kandidatui. JAV, kur vieno ar kito kandidato palaikymas yra apylygis, o aistras kelia net ir paprasčiausi pasisakymai apie galimus rinkimų pažeidimus ar tiesiog klimato atšilimo klausimai, apylygiai rinkimų rezultatai gali reikšti neišvengiamą įsitraukimą į ilgus porinkiminius ginčus dėl galutinių rezultatų. Taip gali atsitikti nepaisant to, kuris kandidatas – D. Trumpas ar H. Clinton, pralaimėtų konkrečioje valstijoje. Ant kortos pastatyta labai daug, todėl tikėtina, kad rezultatus ginčytų abu.

Prieš šešiolika metų apylygiai rinkimų rezultatai Floridoje lėmė A. Gore‘o pasiryžimą ginčyti rezultatus ir siekti balsų perskaičiavimo. Šį ginčą turėjo išspręsti JAV Aukščiausiasis Teismas. Vis dėlto  jis neleido perskaičiuoti balsų nusprendęs, kad rinkimus šioje valstijoje visgi laimėjo G.W. Bushas. Iki šiol šis sprendimas kelia daug diskusijų, ypač tarp Demokratų atstovų. Jie teigia, kad Aukščiausiasis Teismas buvo palankus vienai partijai, todėl jų pergalė buvo nugvelbta. A. Gore‘as tuomet surinko daugiau piliečių balsų, bet galiausiai pralaimėjo rinkikų kolegijoje. Tačiau šiemet, kai Aukščiausiame Teisme teisėjų postai tarp respublikonų ir demokratų teisėjų pasiskirstę vienodai (po keturis) išspręsti tokį rinkiminį ginčą būtų neįmanoma.

Pasvarstykime, kas atsitiktų, jei nei H. Clinton, nei D. Trumpas negautų daugumos rinkikų balsų. Tokiu atveju rinkimų laimėtojo klausimą pagal Konstituciją sausio mėnesį turėtų išspręsti naujasis Kongresas, kuris taip bus renkamas šį lapkritį.

 

Jei nei H. Clinton, nei D. Trumpas negautų daugumos rinkikų balsų, rinkimų laimėtojo klausimą pagal Konstituciją sausio mėnesį turėtų išspręsti naujasis Kongresas

Vis dėlto Kongresas yra labai susiskaldęs, todėl net ir po naujo Kongreso rinkimų būtų labai neaišku, ar jis būtų pajėgus išspręsti tokį ginčą.

Netgi jei rinkimų rezultatai nekels abejonių, jau dabar matyti, jog būsimajam prezidentui bus sunku valdyti šalį. Nei vienas kandidatas neturės stipraus mandato, nei vienas kandidatas nevykdė kampanijos, nukreiptos į esminių problemų sprendimą. Kongresas taip pat bus labai susiskaldęs. H. Clinton pergalė reikštų esamo status quo išlaikymą, t. y. tolimesnį buvimą aklavietėje. D. Trumpo pergalė pranašautų dar didesnį šalies susiskaldymą, pradedant tarptautinių santykių, įskaitant su tradiciniais sąjungininkais Europoje ir NATO, pablogėjimą. D. Trumpo pergalė atneštų didesnę nežinią – tai, kas iš esmės prieštarauja JAV prezidento rinkimų tradicijai, kuri visada demonstravo vienokį ar kitokį politikos tęstinumą kečiantis prezidento administracijoms.

Taigi šie rinkimai lems didesnį šalies susiskaldymą nei susivienijimą. Apklausos rodo, jog amerikiečiai šiuos rinkimus vertina kaip pačius blogiausius ir purviniausius rinkimus per pastaruosius dešimtmečius. Tokių nemėgstamų abiejų kandidatų JAV nebuvo jau 40 metų. Šie rinkimai nepadės išspręsti daugelio ginčytinų politinės darbotvarkės klausimų ir tikrai netaps geru demokratinės valstybės valdymo pavyzdžiu.

 

 

Ar Lietuva turi šansų tapti žaidimų industrijos Pietų Korėja

Tags: , , , , , , , ,


M.Kalinauskas

Savaitgalį praūžė vieną didžiausių Baltijos šalyse žaidimų kultūros paroda „GameOn“, kurioje kartu su Mykolo Romerio universitetu dalyvavo ir strateginio partnerio Dongseo universiteto (Pietų Korėja) delegacija. Kodėl tai svarbu?

 

Marius KALINAUSKAS, MRU žaidybinimo taikymo mokyme tyrėjas, „LevelUp Labs“ žaidimų kūrimo laboratorijos moksleiviams įkūrėjas.

 

Lietuva pagal plotą yra beveik dvigubai mažesnė už Pietų Korėją, tačiau pagal gyventojų tankumą savo šalyje viename kvadratiniame kilometre matytume 45 žmones, tuo tarpu Pietų Korėjoje tą patį plotą užima 507 gyventojai. Negana to, beveik visų jų rankose būtų po išmanųjį telefoną, su kuriuo jie žaistų vaizdo žaidimus. O kita nemaža dalis gyventojų žaidžiantiems šiuos išmaniuosius žaidimus kurtų.

 

Pietų Korėja ir Lietuva iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip dvi itin skirtingos šalys tiek geografine, tiek kultūrine prasme. Vienintelės dvi statistikos kategorijos, kuriose mes galime varžytis – interneto sparta ir savižudybių skaičius.

Pietų Korėja ir Lietuva iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip dvi itin skirtingos šalys tiek geografine, tiek kultūrine prasme. Vienintelės dvi statistikos kategorijos, kuriose mes galime varžytis – interneto sparta ir savižudybių skaičius, kuris dėl greito gyvenimo tempo bei didžiulės vidinės konkurencijos yra viena opiausių problemų Pietų Korėjoje. Šalies siekis tapti technologijų lydere bei pasauline ekonomine galia davė ir teigiamų ir neigiamų rezultatų. Ekonominio progreso tamsiąja puse tapo stresas, kuris transformuojasi į asmenines tragedijas. Kita vertus, europiečių namai prikimšti technikos gaminių iš Pietų Korėjos. Tokie prekių ženklai kaip „LG“, „Samsung“, ar „Hyundai“ dažnam lietuviui gerai atpažįstami. Net vienas svarbiausių Lietuvos energetinio saugumo garantų – laivas-saugykla „Independence“ buvo sukurtas Pietų Korėjoje, „Hyundai Heavy Industries Co., Ltd“ laivų statykloje. Taigi pietų korėjiečiai moka gaminti bei parduoti technologijas, tačiau retas europietis yra girdėjęs apie kiek kitokį – technokultūrinį eksportą, kurį Pietų Korėja vykdo su nemažesniu užsidegimu ir produktyvumu. Antrasis pagal dydį Pietų Korėjos miestas – Busanas yra pagrindinė šio eksporto šakos ašis.

Technolkultūrinis eksportas apima sritis, susietas su skaitmeninio turinio industrija. Kompiuterinių žaidimų kūrimas, vaizdo efektai, skaitmeninė animacija yra trys pagrindiniai skaitmeninio turinio elementai, kurie parduodami taip pat sėkmingai kaip ir išmanieji telefonai, robotai ar automobiliai.

 

Kompiuterinių žaidimų kūrimas, vaizdo efektai, skaitmeninė animacija yra trys pagrindiniai skaitmeninio turinio elementai, kurie parduodami taip pat sėkmingai kaip ir išmanieji telefonai, robotai ar automobiliai.

Didžiosios Holivudo filmų studijos, taip pat stipriausios žaidimų leidybinės kompanijos nuolat kliaujasi Pietų Korėjos skaitmeninio turinio kūrėjais, tad nemaža dalis kino ar žaidimų produkcijos, kuri intuityviai priskiriama JAV, iš tiesų yra korėjiečių sunkaus techninio ir kūrybinio darbo rezultatas.

Skaitmeninio turinio poreikis auga daugėjant įrenginių bei paslaugų, kurių pateikimas tiesiogiai priklauso nuo vaizdo efektų, animacijos, ar interaktyvių programų. Dėl šios priežasties technokultūrinio eksporto potencialas yra didesnis nei vien technologinių produktų. Tiems, kurių akyse pradėjo suktis dolerių banknotai užuodus naują „pelningą rinką“ – patartina šiek tiek atsikvėpti. Darbas skaitmeninio turinio srityje reikalauja daug kantrybės, atsidavimo ir kūrybinės kibirkšties. Jei šie žodžiai neįtikina – „Google“ suveskite žodį „rotoscoping“ ir patys įsitikinsite kiek laiko ir pastangų kainuoja vienos seniausių ir daugiausiai kantrybės reikalaujančių animavimo technikų realizavimas.

Pietų Korėjoje vyraujantis konkurencinis klimatas bei didelė populiacija padeda iškilti geriausiems bei agresyviausiems kūrėjams. Tačiau viena iš priežasčių, kodėl Pietų Korėjos kūrybinė produkcija nėra dažnai matoma Europoje – milžiniška kultūrinė takoskyra tarp Vakarų ir Rytų kultūrų. Mes skirtingai suprantame neverbalinius simbolius, juokiamės iš skirtingų dalykų, galiausiai  –  netgi bijome skirtingai. Norint įsitvirtinti Azijoje, nepakanka vien dirbti greičiau, geriau ir pigiau. Dar reikia išmokti storą ir dažnai – nerašytą, kultūrinių niuansų knygą.

Kultūrinės patirtys dažniausiai ateina  per asmeninį patyrimą bei išgyvenimus. Jokia knyga, filmas ar žaidimas neatstos kelių mėnesių praleistų svečioje šalyje bendraujant su vietos žmonėmis, ragaujant jų maistą, klausantis jų istorijų. Kai kurie elgsenos ir pažiūrų aspektai atrodo tokie skirtingi, jog atrodo, kad susidūrė du pasauliai. Pernai Pietų Korėjos Dongseo universiteto ir Mykolo Romerio universiteto studentų komandos „GameJam“ renginyje per itin trumpą laiką kūrė bei pristatinėjo savo žaidimų prototipus ekspertams bei plačiajai visuomenei. Kelių dienų maratone kūrėjai generavo idėjas, kūrė dizainą bei programavo tai, kas ateity galbūt galėtų tapti jų sėkmės tramplinu žaidimų industrijoje. Stebint lietuvių komandas akivaizdžiai matėsi noras nustebinti technologiniais sprendimais, sukurti veikiančias žaidimo mechanikas, paruošti pritrenkiantį vizualinį pristatymą. Tuo tarpu Pietų Korėjos kūrėjai didžiausią dėmesį skyrė… pasakojimui, kuris vėliau aplipdomas, animacija bei programiniu kodu. Pradėti nuo istorijos, o ne nuo mechanikos nėra nei gerai, nei blogai. Tai tiesiog kitoks požiūris į produkto kūrimą. Tačiau tokios smulkmenos neretai sukelia nesusikalbėjimą tarp multikultūrinių komandų, arba dar daugiau – užveria duris į nepažintas rinkas.

Pietų Korėja Lietuvą mato kaip vartus į Europą, kaip geografinį tiltą, kuris padėtų sujungti dvi skirtingas kultūras ateities darbams bei iššūkiams. Skamba banaliai, bet tiesos neretai ir būna banalios. Daug svarbesnis klausimas – ką mato pati Lietuva?

 

Pietų Korėja Lietuvą mato kaip vartus į Europą, kaip geografinį tiltą, kuris padėtų sujungti dvi skirtingas kultūras ateities darbams bei iššūkiams. Skamba banaliai, bet tiesos neretai ir būna banalios. Daug svarbesnis klausimas – ką mato pati Lietuva?

Verslo pasaulis paprastai būna pirmasis tokių rinkų atvėrimo iniciatorius, tačiau kalbant apie technokultūrinį kontekstą Lietuvoje iniciatyvą į savo rankas perėmė akademinė aplinka, kuri puikiai supranta: norint kūrybinio informacinių technologijų proveržio, Lietuvoje reikia apskritai keisti požiūrį į informacinių technologijų specialistą.

Pasakyti, kad Lietuvai trūksta informatikų, reiškia nepasakyti nieko. Kai prekių bei paslaugų įvairovė tokia milžiniška, informacinių technologijų specialisto sąvoka yra plati kaip niekad. Informacinių technologijų specialistu gali būti laikomas ir programinės įrangos testuotojas, ir žaidimų kūrėjas, ir informacinių sistemų architektas. Ar jie dirba tik toje pačioje pramonės šakoje? Ne. Ar jie gauna vienodus atlyginimus? Irgi ne! Tuomet kodėl jie sukišami po vienu skėčiu, neatskiriant įvairaus pobūdžio informacinių technologijų sričių?

Sostinėje ir ne tik tviska stiklo ir plieno biurai, kuriuose įsikūrusios užsienio įmonių atstovybės. Ten už santykinai gerus startinius atlyginimus klaviatūras barškina lietuviškos rankos. Tačiau šios įmonės vadovaujasi ekonomine logika ieškodamos kainos ir kokybės derinio. Jų interesai – pragmatiški ir suprantami, tačiau valstybės galvos turėtų mąstyti plačiau. Lietuvai per brangu būti pigios darbo jėgos valstybe. Šiuo metu pats laikas susimąstyti apie idėjų eksportą, kuris galimas tik tada, jei bus išugdoma technologiškai raštingų ir kūrybinę potenciją turinčių žmonių karta, kurie savo idėjomis ir informacinių technologijų žiniomis prisidės prie globalaus pasaulio pasakojimo kūrimo.

Svarbu kuo greičiau baigti slėptis už aptakių frazių ir valstybiniu lygmeniu nustatyti šalies prioritetus. Įvardinti aiškią informacinių technologijų kryptį, o jos vystymui skirti nuoseklų finansavimą. Tokiu keliu kadaise pasuko Pietų Korėja ir per santykinai trumpą laiką visame pasaulyje tapo žinoma dėl savo paslaugų ir produktų. Ši transformacija nebuvo nei lengva, nei savaiminė. Tam reikėjo užsispyrimo, juodo darbo ir ryžto vadinti daiktus tikraisiais vardais. Ypač dabar, kai vidutinio galingumo išmanus telefonas yra galingesnis už 2006-ųjų kompiuterį, o ne už kalnų išplėstosios bei virtualios realybės laikas bei daiktų interneto era.  Pietų korėjiečiai technokultūrinį eksportą suvokia kaip vieną svarbiausių savo šalies gerovės šaltinių. Tuo tarpu lietuviškas pasakojimas vis dar sukasi aplink magišką bei visa talpinantį terminą „informacinės technologijos“. Valstybinės politikos formuotojai bei visuomenė turėtų rimtai susimąstyti, ar neatėjo laikas šiam techniniam terminui tikslingai suteikti humanitarinių bruožų, o informacines technologijas vertinti kaip naujos kartos istorijų pasakojimo būdą. Nes greitai Baltijos regione jas ims pasakoti kas nors kitas.

 

 

 

Ar Tryškių tragedija iš tiesų iliustruoja padėtį policijoje?

Tags: , , , , , , , , ,


Policijos Departamento archyvo nuotr.

Telšių rajoną ir visą Lietuvą sukrėtė policininko Liudo Šimkaus žūtis. Su porininke į įvykio vietą iškviestas kelių eismo patrulis reagavo į pranešimą, kad Tryškių miestelyje sūnus smurtauja prieš motiną. Atvykus į įvykio vietą, šis pasipriešino pareigūnui ir dūręs peiliu į kaklą jį mirtinai sužalojo.

Dovaidas PABIRŽIS

Nuo nepriklausomybės atkūrimo tai 33-ias žu­vęs policijos pareigūnas. Šis įvykis Telšių rajone sukėlė diskusijas apie policijos fi­nansavimą ir pasirengimą, netrukus į jas įsitraukė ir rinkimų kovoms kiekvieną progą bandančios iš­naudoti politinės partijos. Vis dėlto pastaraisiais me­tais tokie skaudūs įvykiai nutinka itin retai, o tai rodo, kad Lietuva yra gana saugi valstybė pa­rei­gūnams. Pavyzdžiui, bene tris kartus mažesnėje Estijoje, į kurią mėgstame lygiuotis, per tą patį laikotarpį žuvo 21 pareigūnas.

 

Pastaroji tokia žūtis – prieš 21 metus

Pernai tikrinant į Radviliškio miestą įvažiuojantį transportą žuvo Ligita Baniulytė, kurią net ne­stab­telėjęs partrenkė neblaivus vilkiko vairuotojas. Nuo 2009 iki 2015 m. šalyje tokių nelaimių iš vi­so nebuvo užfiksuota. Dauguma pareigūnų (18) Lie­tuvoje žuvo per eismo įvykius. Dar du policinin­kai nuskendo vandens telkiniuose, viena pareigū­nė žuvo netyčia iššovus tarnybiniam ginklui. Į šį skai­čių patenka ir keturios Medininkų žudynių aukos.

Du policijos pareigūnai tapo prieš daugiau nei dešimtmetį Lietuvoje siautėjusių organizuotų nusikalstamų grupuočių aukomis. 1997-aisiais Kar­k­lėje buvo rastas Klaipėdos policijos Kri­mi­na­linių ekspertizių skyriaus ekspertės Sigitos Si­mo­naitytės kūnas. Kaip vėliau paaiškėjo, pareigūnę nužudė Ry­goje gyvenęs ir su ja susitikinėjęs Dmi­trijus Ki­ri­lo­vas, susijęs su Klaipėdos bandito Si­gito Gaid­jurgio grupuote. Po metų Gaidjur­gi­niai, kaip ma­noma, pabūgę, kad D.Kirilovas dėl šio nusikaltimo įklius ir prabils pareigūnams, susidorojo ir su juo.

O bene žiauriausia Lietuvoje kada nors veikusių Tulpinių grupuotė Panevėžio soduose nužudė Ser­­gejų Piskunovą ir su juo kartu buvusią Pa­ne­vė­žio apygardos prokurorę Vidą Kazlauskaitę. Vie­nas iš gaujos vadeivų Virginijus Baltušis manė, kad S.Piskunovas prisidėjo prie vieno pasikėsinimo į jį Panevėžio viešbutyje, o prokurorė V.Kazlauskaitė įvykio vietoje tikriausiai atsidūrė atsitiktinai.

Tokių atvejų, kad policininkus nužudytų jiems at­­virai pasipriešinę nusikaltėliai, pastarąjį kartą bū­ta prieš 21 metus, 1995-aisiais. Klaipėdos policijos Apsaugos skyriaus policininkas Zigmas Ren­kė tais metais per susišaudymą žuvo mėgindamas apsaugoti juvelyrikos dirbinių parduotuvę „Dei­­mantas“ ir joje dirbusią tuo metu kūdikio be­silaukusią pardavėją. Šiaulių rajono policijos pa­trulis Tomas Naumovas tais pačiais metais buvo nušautas budėdamas Kryžių kalne, kuris tais laikais buvo tapęs populiaria plėšikų vieta. Zarasų pareigūną Leoną Arulį pražudė iš areštinės bandydamas pabėgti nusikaltėlis, trenkęs jam metaliniu strypu. O Plungės rajono kriminalinės policijos vyresnysis inspektorius Jonas Dačkauskas krito nuo revolverio kulkų tikrinant vagyste įtariamų plungiškių sodybą, kai vienas iš jų iššoko iš spintos ir pradėjo šaudyti. Per panašią sulaikymo operaciją 1993 m. buvo nušautas ir Šiaulių rajono policijos kinologas Arvydas Milašauskas.

„Tokios situacijos Lietuvoje labai retos ir policininkų darbas nėra toks pavojingas. Šiuo požiūriu esame gana saugi šalis. Tačiau tai nereiškia, kad tokius išimtinius įvykius galime kaip nors pateisinti“, – „Veidui“ sakė Mykolo Romerio universiteto (MRU) lektorius, taktikos discipliną būsimiems policininkams dėstantis Virgilijus Valeckas.

 

Tragediją lėmė klaidos?

Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnams buvo pranešta, kad sūnus, 26 me­tų Artūras Noreika, grasina motinai, sužalojo šu­nį, žada padegti namus. Atvykus policijai A.No­reika mėgino sprukti, kaimynų namo kieme susigrūmė su L.Šimkumi ir dūrė peiliu mirtiną smūgį. Jau vėliau jį sulaikė atvykę kiti policijos eki­pažai. Nors L.Šimkus turėjo šaunamąjį ginklą, bet spėjo pa­­naudoti tik elektrošoką, kuris nesuveikė. Grei­tosios pagalbos medikai įvykio vietoje konstatavo pareigūno mirtį.

„Šis įvykis labai įskaudino, nes jis daugiau ats­klei­dė individualų pareigūno pasirengimą arba pro­fe­sionalumą. Pareigūnai yra ruošiami tokioms si­tua­­cijos, bet kodėl jis nereagavo į ją deramai, tai man kelia klausimų. Dabar diskusija apsiriboja tak­tika ir praktikos stygiumi, bet čia yra pareigūnų tak­ti­kos abėcėlė: prieš reaguodamas pareigūnas tu­ri įver­tinti įtariamojo psichinę ir fizinę būklę, gink­lo pa­naudojimo tikimybę. Dėstydamas visada sa­kau, kad laimėtos grumtynės yra tos, kurių mes iš­v­en­gia­me. Kodėl jis įsivėlė į tas grumtynes – tai ke­lia didelę nuostabą“, – tragišką įvykį analizuoja V.Valeckas.

 

Dėstydamas visada sa­kau, kad laimėtos grumtynės yra tos, kurių mes iš­v­en­gia­me.

MRU lektorių stebina ir tai, kodėl žuvęs pareigūnas nepanaudojo kitų specialiųjų priemonių – dujų ar teleskopinės lazdos. O esant tokiai pavojingai situacijai įstatymai nedraudžia naudoti ir vienu laipsniu aukštesnės priemonės, t.y. šaunamo­­jo ginklo. Be to, tokiu atveju visada būtina veik­­ti dviese: vienas pareigūnas yra veikiantysis, o ki­­tas – tarsi jo saugas, kuris privalo iš kairės nuolat stebėti įtariamąjį, ar šis nesiims ko nors ne­prognozuojamo ar netikėto.

„Tik dviese galima suvaldyti situaciją. Vienas pareigūnas prieš pažeidėją yra kaip ringe: jeigu nusikaltėlio ketinimai agresyvus, to momento, kai jis atakuos, galima nepastebėti, čia jau lemia individualios savybės. Dėl to šioje situacijoje reikia kal­­bėti ne apie tai, gerai ar blogai yra rengiami pa­reigūnai, o kodėl būtent taip pasielgė šis patrulis, ko­dėl jis atsiskyrė, įsivėlė į grumtynes su peiliu ginkluotu asmeniu. Peilis yra pats pavojingiausias ir sunkiai prognozuojamas ginklas kilus grumtynėms“, – aiškina MRU lektorius.

V.Valecko teigimu, nors į įvykio vietą atvyko ke­­lių policininkai, jie vis tiek turėtų mokėti reaguoti į tokias situacijas, nes per mokymus būsimieji pareigūnai nėra kategoriškai profiliuojami ir konkrečią specializaciją įgyja tik prieš ateidami į padalinius. V.Valeckas tikisi, kad galbūt nuo šiol į pareigūnų profesinį rengimą bus žiūrima atsakingiau ir daugiau dėmesio skiriama pratyboms, o ne teorijai. Taktikos disciplina yra vienas tų dalykų, per kuriuos galima įvertinti, ar būsimasis pareigūnas tinkamas šiam darbui: bandoma žiūrėti, kaip jis savarankiškai priims sprendimus, kada išsitrauks ginklą, kokias kitas priemones naudos, ar nesutriks, nedels ir pan.

 

Profsąjungos įžvelgia sisteminių negerovių

Policijos pareigūnų profsąjungų atstovai iš kar­to po įvykio paragino policijos vadovybę prisiimti atsakomybę dėl policininko žūties. Vadovybė esą ne­skiria pakankamai dėmesio ir išteklių pareigūnų sau­gumui užtikrinti. Lietuvos policijos profesinės są­jungos pirmininkė Roma Katinienė tvirtino, kad nauja policijos vadovybė nesugebėjo įvykdyti su pro­fesinėmis sąjungomis pasiektų susitarimų kurti saugias darbo vietas, aprūpinti pareigūnus reikiamomis priemonėmis. Be to, naujoji policijos reforma esą sukėlė tik chaosą, kurio iliustracija ir yra į to­kio pobūdžio iškvietimus vykstantys kelių policininkai.

Pastebima ir tai, kad pareigūnai vengia naudoti tarnybinį ginklą net tais atvejais, kai jiems gresia realus pavojus. Esą įstatymai yra labai abstraktūs ir nustatyti ribą, kada tai galima daryti, sudėtinga. R.Katinienė priminė 2006-ųjų istoriją, kai pareigū­nas Ruslanas Motko, norėdamas sustabdyti ne­blaivaus jaunuolio vairuojamą automobilį, pa­nau­dojo ginklą, vairuotoją sužeidė ir vėliau dėl to bu­vo nuteistas.

 

Pastebima, kad pareigūnai vengia naudoti tarnybinį ginklą net gresiant  realiam pavojui.

Kaip „Veidą“ informavo Policijos departamento Komunikacijos skyriaus vedėjas Raimondas Ma­tonis, pernai Lietuvos policijos pareigūnai iššovė 67 šūvius, tiek įspėjamuosius, tiek tiesioginius. Dažniausiai šaudyta į transporto priemones ir gy­vū­nus, bet būta šūvių ir į asmenis. Kiekvieną kartą panaudojus ginklą pranešama prokurorui, atliekamas tyrimas.

Apie tai, kad nieko nedarant tokie ar panašūs tragiški įvykiai gali pasikartoti, „Veidui“ nuogąstavo ir Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų su­sivienijimo (NPPSS) pirmininkas Vladimiras Ba­nelis. Pasak jo, bent trejus metus intensyviai kal­bama, ko reikėtų, kad policija atsigautų nuo 2008-ųjų krizės ir pokrizinio laikotarpio, kurio padariniai iki šiol jaučiami, tačiau pastebimo proveržio nėra.

„Darbo užmokestis, motyvacijos priemonės ne­si­keitė po krizinio laikotarpio, policijos finansavimas net negrąžintas į prieškrizinį lygį, o juk reikia žiūrėti į ateitį, ne gyventi praeitimi. Socialinių ga­rantijų blokas nėra tobulinamas, turime ma­žiau­sią pensijų dydį Europoje, kur vidurkis yra 50 proc. buvusio at­ly­ginimo, o pas mus tėra 27,5 proc. Be to, turime nuo­lat kalbėti, kad statutiniams pareigū­nams reikia vieno ar kito, iki šiol nėra suvokiama, kokia rizikinga ir pavojinga tai profesija“, – tvir­tina V.Banelis.

Jo teigimu, valstybėje kažkodėl nediskutuojama dėl poreikio stiprinti krašto apsaugą – tai aišku ir piliečiams, ir politikams bei valstybės vadovams, egzistuoja partinis susitarimas. Tačiau nesuprantama, kad lygiai to paties reikia ir „vidaus kariuomenei“, kuri yra nuolat apleista. Jeigu prašoma konkretaus kiekio liemenių ar kitų reikmenų, skiriamas tik dalinis finansavimas, proporcingai iš kažko ati­mama, o tas kažkas gali būti tie patys Telšiai ar ki­tas Lietuvos miestas.

Generalinio policijos komisaro Lino Pernavo teigimu, tam, kad policija normaliai funkcionuotų, ki­tą­met jai reikėtų 18,5 mln. eurų, tačiau po derybų su Vyriausybe numatyta skirti tik apie pusę šios sumos.

O kai kurie įvykiai rodo, kad policijos parengtis yra svarbi ir epizoduose, kuriuos lemia pasikeitusi geo­­politinė situacija. Pavyzdžiui, kai į Lietuvos te­ri­toriją įvažiavo tranzitinis traukinys, kuriame ga­lė­jo važiuoti rusų kariai, į šį pranešimą reagavo po­­­­licija ir pasieniečiai, o ne kariuomenė. „Ne­ga­li­me atskirti vidinio saugumo nuo išorinio, politika prie to neprisideda, o tik paskui ieško  kaltų“, – sa­ko V.Banelis.

 

Tragediją pasitelkė rinkimams

Politikai iš tiesų mėgino savo interesams išnaudoti ir pastarąjį tragišką įvykį. Darbo partija į Seimą suskubo išsikviesti L.Pernavą ir pažėrė jam kritikos dėl esą netinkamai vykdomos policijos reformos. Pagal šią reforma siekiama didinti gatvėse, arčiau žmonių patruliuojančių pareigūnų skaičių ir mažinti dirbančiųjų kabinete. Metų pradžioje Lietuvoje iš viso buvo 9,6 tūkst. policininkų, iš kurių 1,6 tūkst. dirbo gatvėse. Po pertvarkos nuo 2017-ųjų ketinama šį skaičių padidinti iki 3 tūkst.

Ginti reformos stojo buvęs vidaus reikalų mi­nistras Saulius Skvernelis. Pasak jo, pareigūnai yra apmokyti: tiek policijos mokykloje, tiek tarnybos metu, per mokymus jie privalo nuolat palaikyti taktinius įgūdžius ir fizinę formą.

„Tose įstaigose, kur šis darbas atliekamas at­mes­tinai – galima laukti tragiškų rezultatų… Dar ne visi policininkai supranta, kad kiekvienos dienos išėjimas į tarnybą yra didžiulė rizika ir iššūkis. Į kiekvieną įvykį privaloma vykti tik maksimaliai pasirengus, vertinti jį kaip potencialią grėsmę. (…) Pikta dėl to, kad iškart po tragedijos viešojoje erdvėje pasigirdo kalbos, esą pareigūno žūtis yra tiesioginė policijos reformos pasekmė. Neva policininkas į įvykio vietą atvyko vienas ar neturėdamas tinkamos ginkluotės. Tai – netiesa. Tokios kalbos – bjauriausias oportuniz­mo pavyzdys, kuomet naudojantis skaudžia si­tuacija siekiama kažkokių savų tikslų“, – savo feisbuko paskyroje rašė S.Skvernelis.

Pasirengimas įgyvendinti šią reformą kelia ne­­rimą profsąjungų atstovams. Pasak V.Banelio, nors pati reformos idėja yra gera, jai įgyvendinti rei­kia stabilaus finansavimo ir intensyvių apmokymų, antraip rizikuojama išleisti į gatvę įgūdžius pra­radusius pareigūnus.

Tačiau priešrinkiminį politikų susirūpinimą NPPSS pirmininkas vertina dar kritiškiau. „Poli­ti­kai vengia palaikyti teisėsaugą, bet renkasi kritiką. Kad ir kalbant apie statutą, kai buvo priimama naujoji jo redakcija, ne kas kitas, o Darbo partijos va­do­­vas atė­jo pas pareigūnus ir užtikrino, kad kai vyks balsavimas, bus pakeltos rankos. Bet atėjus laikui visi jie rankas nuleido arba dėjo į krūmus. Ir po to dar drįsta burnoti, kritikuoti policiją, kai pačios par­tijos atstovai nuolat neišlipa iš teisiamųjų suolo. Tai sveiku protu nesuvokiama“, – neslepia V.Ba­ne­lis.

Kasdienis žmonių saugumas yra viena jautriausių viešojo gyvenimo temų, kurias nesunku su­reikš­minti siekiant savų politinių tikslų. Dar jautriau visuomenė reaguoja į panašaus pobūdžio trage­dijas, kai žūva pareigą valstybei atliekantys pa­reigūnai. Vis dėlto tokie Lietuvoje visiškai išimtiniai atvejai nereiškia, kad per vieną naktį saugumo padėtis kardinaliai pasikeitė, o pareigūnai tam­­pa nepajėgūs tinkamai atlikti savo pareigų. n

 

Atvejai, kai pareigūnas gali panaudoti šaunamąjį ginklą

  • Gindamasis ar gindamas kitus asmenis, nuosavybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi ar pavojaus.
  • Sulaikydamas, pristatydamas, konvojuodamas ar atvesdindamas asmenį, padariusį nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) ar įtariamą jų padarymu, taip pat asmenį, kuris vengia sulaikymo, pristatymo, konvojavimo ar atvesdinimo, arba sulaikius ar pristatant asmenį, siekdamas užtikrinti savo ar kitų asmenų saugumą.
  • Kai kėsinamasi į policijos saugomą asmenį, objektą, transporto priemonę, specialiąsias policijos priemones ar kitą policijos turtą.
  • Riaušių ar grupinių veiksmų, kuriais pažeidžiama viešoji tvarka, metu.
  • Prieš transporto priemonę, kai jos vairuotojas nepakluso pareigūno aiškiai išreikštam reikalavimui sustoti.
  • Kai būtina išlaisvinti įkaitus ar užkirsti kelią teroro aktui.
  • Pabėgimo konvojuojant ar iš laisvės atėmimo vietų ar areštinių atvejais.
  • Prieš asmenį, kai šis bando naudoti prievartą arba artinasi prie pareigūno ir neklauso reikalavimo laikytis nurodyto atstumo.
  • Patekdamas į patalpas ar transporto priemonę, kad sulaikytų asmenį, įtariamą nusikalstamos veikos padarymu arba ją padariusį, taip pat asmenį, padariusį administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą).
  • Prieš gyvūną, kuris kelia grėsmę policijos pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

MRU – unikalios „Frontex“ sienos apsaugos lyderių ugdymo programos dalis

Tags: , , , , , ,


Dovaidas PABIRŽIS

Atsakymų, sprendimų ir kompetencijų, kaip reaguoti į beprecedenčio masto Europos pabėgėlių krizę ir išorinių Europos Sąjungos sienų saugojimo iššūkius, ieškoma ir Lietuvoje. Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo fakultetas kartu su penkiais partneriais Europoje vykdo ES agentūros „Frontex“ iniciatyva sukurtą jungtinę magistro programą, skirtą parengti šiuolaikiniams sienų apsaugos vadovaujančios grandies specialistams, puikiai išmanantiems europinį kontekstą.

Programoje, kurioje taip pat dalyvauja Lat­vijos, Estijos, Olandijos ir Ispanijos universitetai, studijuoja ilgametę profesinę patirtį jau turintys pareigūnai iš nacionalinių valstybių sienos apsaugos tarnybų. Pirmoji 24 pareigūnų laida turėtų baigti studijas kitų metų pavasarį.

Tarnyboje nuolat trūko informacijos

Vienas iš dviejų lietuvių, studijuojančių šioje tarptautinėje magistro programoje, – Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Tarptautinių operacijų skyriaus viršininkas Vygintas Ka­ziu­konis (39 m.). Šiandien pagrindinė užduotis jo dar­be yra organizuoti bendradarbiavimą tarp kai­­myninių valstybių sienos apsaugos tarnybų ir šioje srityje dirbančių Europos Sąjungos institucijų. Pareigūnas taip pat yra atsakingas už „Fron­tex“ (tai Europos operatyvaus bendradarbiavimo prie ES valstybių narių išorės sienų valdymo agentūra, kurios štabas įsikūręs Var­šuvoje) operacijų organizavimą Lietuvoje bei mūsų šalies pareigūnų siuntimą į kitas ES valstybes.

V.Kaziukonis įveikė atranką Lietuvoje, kurioje iš viso dalyvavo septyni vidutinio arba aukštesnio rango vadovai. Pasak jo, ši programa visų pirma sudomino todėl, kad kitos magistrantūros programos, susijusios su pasienio apsauga, nėra tiesiogiai orientuotos į tiesioginį tarptautinį bendradarbiavimą ir aktualiausius iššūkius, o tarnyboje kone kasdien tenka patirti, kad trūksta informacijos apie tarptautinį kontekstą ir kitų šalių teisės aktus.

„Dirbant su tarptautiniais reikalais informacijos pritrūksta labai dažnai, todėl norint tinkamai atlikti darbą tenka ieškotis savarankiškai. Šiandien saugome ne tik Lietuvos, bet ir visos ES sieną, egzistuoja tam tikri teisės aktai, europinė praktika ir reikalavimai, senesnių valstybių narių patirtis. Mano darbe šie dalykai yra svarbūs, bet pačiam ieškotis informacijos internete darbo laiko tikrai neužtenka, tenka tai daryti po darbo, o ir paieškos ne visada būna sėkmingos. Šioje pro­gramoje mums dėsto iškiliausi Europos spe­­cialistai, kurie išmano tiek praktinius, tiek teo­rinius sienos apsaugos aspektus“, – pasakoja VSAT pareigūnas.

Jungtinės dvejų metų trukmės magistro studijos suskirstytos į 10 sesijų, apimančių skirtingas temas ir magistro darbo rengimą. Už kiekvieną sesiją atsakingas vienas iš šešių universitetų, bet jos metu konkrečią tematiką gvildena geriausi Europos specialistai iš įvairių šalių.

Prieš kiekvieną sesiją studentai gauna me­džiagą, kurią studijuoja namie nuotoliniu būdu, vėliau susirenka į savaitės trukmės paskaitų ir praktinių užduočių ciklą. Čia studentai su profesoriais aiškinasi kilusius klausimus ir neaiškumus, vyksta paskaitos, o sesija baigiama rašto darbu.

Prieš kelias savaites sesija apie rizikos analizę vyko Mykolo Romerio universitete. Kaip pasakoja V.Kaziukonis, buvo vykstama į pasienį, bet tikrai neapsiribota vien Lietuvos specifika. Be dėstytojų iš Lietuvos, dirbo profesoriai iš Bul­ga­rijos, Belgijos ir Ispanijos.

„Svarbiausia yra suvokti kontekstą ir žinoti, kad kažkur toli vykstančios krizės gali daryti įtaką ir mums. Tai nebūtinai yra tik saugumo aspektai, bet ir socialiniai – didelis skurdas, neramumai ar dar kiti. Tam turi būti tinkamai pasiruošta. Pasienio tarnyba – viena iš sudedamųjų da­lių, dirbančių su tokia problematika. Būtina ben­dradarbiauti ir su kitomis institucijomis, at­sa­kingomis už prieglobsčio suteikimą, socialinę politiką, karinį saugumą ir pan. Studijuodami prak­tiškai pamatome, pavyzdžiui, kaip neramumai Sirijoje ar Belgijoje gali daryti įtaką mums“, – įspūdžiais dalijasi pareigūnas.

Baigęs studijas V.Kaziukonis neatmeta galimybės siekti ir tarptautinės karjeros – jei tik atsiras toks poreikis Lietuvai ir VSAT.

Geriausieji mokosi vieni iš kitų

Kaip pabrėžia VSAT vadas generolas Renatas Požėla, šis projektas svarbus visų pirma tuo, kad tam tikra prasme suartina skirtingas valstybes ir leidžia geriausiems pareigūnams mokytis vieniems iš kitų. „Tai galimybė kurti bendrą išmaniąją išorinių sienų sistemą. Iš esmės tai yra investicija į priekį, kad vėl nenutiktų situacija, kokią šiandien stebime Pietų šalyse. Šiuo formatu iš tikrųjų studijuoja vieni geriausių pareigūnų, kurie su savo patirtimi suteikia pridėtinės vertės mokyklos idėjai ir filosofijai. Taip laimi ir mūsų pareigūnas, kuris grįžta praturtėjęs, ir pati idėja, nes ten važiuoja geriausi žmonės“, – sako VSAT vadas.

Jo teigimu, vieno pavyzdžio, iš kurio Lie­tuvos pareigūnai galėtų ir turėtų mokytis, tikrai nėra, o ir kitos šalys šiandien neturi pagrindo laikyti save kažkuo pranašesnėmis, nes kiekvienas regionas susiduria su skirtingais iššūkiais. Vis dėlto, kaip pripažįsta R.Požėla, labiausiai užgrūdintos yra ES išorinę sieną saugančios valstybės. Tarp jų ir Lietuva, prižiūrinti maždaug vieną dešimtąją dalį šios sienos – 1070 kilometrų. Iš vi­­so Lietuvos sienos tęsiasi 1763 kilometrus, tad daugiau nei pusė mūsų valstybės saugomų sienų yra ir išorinės Bendrijos sienos.

Istorinė Baltijos valstybių patirtis ir gyvenimas nuolatinėje konflikto zonoje, generolo žodžiais tariant, Lietuvos pareigūnus kai kuriose srityse padarė stiprius, kartais galbūt net stipresnius už tuos, kurie šiandien save laiko pažangiausiais. Todėl kolegos iš Europos tikrai turi ko pasimokyti ir iš lietuvių.

„Tai mus užgrūdino ir kartais priverčia priimti geresnius sprendimus ir geriau prognozuoti, kas gali nutikti. Tarkime, skandinavai neretai iš mūsų kai ko pasimoko – pragmatiškumo, realizmo, analitinių gebėjimų, prognozavimo. Bet apskritai kiekviena šalis turi savo stiprybių, iš jų galima perimti gerąją praktiką, bet turi ir savų trūkumų. Kai susidaro visa tokia mozaika, tai ir graikas pasimoko iš lietuvio, ir lietuvis iš graiko – išeina gražus bendras vaizdas“, – teigia R.Požėla.

Siekta apimti visų lygių mokymą

ES valstybių narių išorės sienų valdymo agen­­tūra „Frontex“ savo veiklą pradėjo prieš dau­giau nei dešimtmetį – 2005-aisiais. Jung­ti­nės magistro programos koordinatorė „Fron­tex“ atstovė Ane­­­mo­na Peres pasakoja, kad nuo pat veiklos pra­džios agentūra siekė efektyviai įsi­traukti į pa­sie­­nio pa­reigūnų mokymą. Visų pir­ma buvo kon­­­cen­truojamasi į operatyvinių pa­­reigūnų kvali­fi­kacijos gerinimą – vykdyti mo­kymai specialistams, kurie dirba su automobilių vagystėmis, do­kumentų pa­dirbinėjimu, dokumentų tvarkymu ir pan.

Pasiekus stadiją, kai „Frontex“ iš esmės ap­ėmė visą operatyvininkų rengimą, agentūra pe­r­­ėjo prie vadovų lygmens. Tačiau tuomet, pa­sak A.Peres, pastebėta, kad nė viena ES šalis na­rė neturi specializuotas magistro programos, skir­tos pasienio apsaugos vadovams ugdyti.

„Frontex“ norėjo imtis strateginio lygmens pa­­­reigūnų mokymo. Žinoma, būtina ugdyti pa­rei­gūnus operaciniu lygmeniu, tačiau norint inspi­ruoti organizacinius pokyčius, keisti darbo kul­­tūrą, siekti bendrų vertybių ir tikros bendradar­biavimo dvasios būtina rengti ir institucijų va­dovus. Sužinojome, kad joks universitetas Eu­­ropoje to nedaro“, – sako A.Peres.

Tuomet iškelta idėja kurti universitetų konsorciumą ir pradėti jungtinę magistro programą, orientuotą į praktinį mokymą. Studentams čia beveik nereikia spręsti testų ar rašyti ilgų teorinių traktatų, tačiau labai dažnai dirbama grupėse, siekiant rasti efektyviausią ir greičiausią praktinių problemų sprendimą. Būtent to iš jų ateityje tikisi ir agentūra „Frontex“.

Kaip reikalauja Bendrijos taisyklės, pasiūlymai pri­­sidėti prie naujos iniciatyvos buvo išsiųsti vi­soms šalims narėms ir jose veikiantiems šios srities universitetams. Iš pradžių norinčiųjų atsirado nemažai, tačiau netrukus paaiškėjo, kad daugelio šalių nacionalinėje aukštojo mokslo sistemoje to­kio pobūdžio studijos nėra numatytos. Taip ga­lu­tiniame projekte liko šeši universitetai. Kol kas su­tartis pasirašyta ir akreditacija gauta trims ma­gistrantų laidoms. Paskutinė laida diplomus turėtų atsiimti 2021-aisiais.

Ugdomi lyderiai, gebantys reaguoti greitai

Apie kliūtis ir problemas, įregistruojant šią ma­­­­gistro studijų programą, užsimena ir ją ku­ruo­janti Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo fakulteto prodekanė prof. Vaiva Zu­ze­vi­čiūtė. Pasak jos, norint perlipti Lietuvos biurokrati­nius reikalavimus dažnai reikėjo ir lankstumo, ir kan­trybės, ir ištvermės. Vis dėlto galiausiai tai pa­vyko padaryti.

Programos koordinatorė A.Peres pripažįsta: kol kas visa programa finansuojama „Frontex“, bet pareigūnų motyvacija ir noras tobulėti visiškai pateisina lūkesčius, todėl studijas planuojama tęs­ti ir po 2021-ųjų. Tikimasi, kad prie jų rengimo ir vykdymo prisidės ir daugiau aukštųjų mo­kyklų.

„Į programą atrenkami komunikabilūs, perspek­tyvūs žmonės – būsimi lyderiai, kuriais bus ga­lima pasikliauti ateityje. Čia nepatenka nė vienas atsitiktinis, nemotyvuotas žmogus, kuris ne­matytų savęs sienos apsaugos srityje bent kelioli­ka artimiausių metų. Ir vienas kitam jie yra neišsen­kantis, labai atviras mokymosi šaltinis. Tai da­ro šią programą unikalią. Ne paslaptis, kad ki­tur daž­nai atsiranda atsitiktinių žmonių, ieškančių, kur jiems tiesiog įdomiau praleisti laiką“, –  teigia V.Zu­­zevičiūtė.

Pasak jos, svarbiausi bruožai ir kompetencijos, kurias išsiugdys šias studijas baigę pareigūnai, yra puikus teisinis išsilavinimas, nes be na­cio­na­linės, o ypač tarptautinės teisės žinių neįmano­­ma priimti jokio svarbaus sprendimo. Kitas, dar svarbes­nis bruožas, pasak prodekanės, yra ge­bė­ji­mas esamose teisinėse ribose priimti greitus, efek­tyvius ir prasmingus sprendimus.

„Į tokio pobūdžio problemas būtina reaguoti staigiai, o ne poryt ar kitą savaitę, kaip dažnai nu­tin­­ka. Būtent toks galėjimas, bet nedarymas – vie­­­na priežasčių, kodėl šiandien Europoje yra pu­­­s­­antro milijono žmonių, kurie neturi nei na­mų, nei apibrėžtos ateities. Taip yra, nes nebuvo pri­­imti sprendimai tada, kai juos buvo galima priim­ti. Tokių greitų sprendimų priėmimo kompetenciją, būdingą tikriems lyderiams, būtina ugdyti“, – įsitikinusi profesorė.

Ji taip pat pabrėžia, kad tarptautinis bendradarbiavimas, lyderystė, kompetencijos kitose teisėsau­­gos struktūrose taip pat itin svarbu, to­dėl My­ko­lo Romerio universiteto Viešojo sau­gumo fa­kul­­tetas nuo 2014 m. dalyvauja ir jungtinio laips­nio magistrantūros programoje „Po­li­cijos veikla Eu­­­­ropoje“, kurią administruoja Is­panijos nuotolinio mokymosi universitetas. Šios studijos skirtos ug­dyti operatyvaus ir strateginio valdymo kompetencijoms efektyviai kovoti su į skaitmeninę erd­vę persikeliančiu nusikalstamumu.

 

Aukštojo mokslo uždavinys – lydėti žmogų į sėkmingą gyvenimą

Tags: , , , , ,


BFL

Apie aukštojo mokslo ir bendrąsias švietimo tendencijas, svarbiausius laukiančius darbus svarsto naujasis Mykolo Romerio universiteto rektorius, buvęs Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras doc. dr. Algirdas Monkevičius.

 

Mykolo Romerio universiteto (MRU) rektoriaus teigimu, vienas svarbiausių aukštosios mokyklos sėkmės dėmenų – dėmesys kiekvienam individui, suvokiant, kad žmogaus asmeninė sėkmė yra valstybės sėkmė. O sektis žmogui gali tada, kai jis atranda savo kelią, išskleidžia ir realizuoja savo potencialą. Lydėti jį šiame kelyje yra aukštosios mokyklos misija, prisidedanti prie visuomenės ir valstybės pažangos.

„Manau, kad pagrindinis universiteto uždavinys – dinamiškai keičiantis aplinkybėms išlaikyti šią sėkmę. O iššūkių kyla nemažai. Viena, dabar labai mažėja abiturientų. Kaip tai spręsti? Matau du kelius: skiriant dėmesio kiekvienam studentui ir skatinant grįžti išvykusiuosius. Pavyzdžiui, mes vieni pirmųjų sukūrėme programas, kurios vyksta nuotoliniu būdu. Jose studijuoja lietuviai, gyvenantys Airijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje. Taigi, tikėtina, kad šie žmonės ketina po kurio laiko parvažiuoti ir kurti ateitį Lietuvoje“, – sako Algirdas Monkevičius.

Vis daugiau svarbos įgyja mokymosi visą gyvenimą strategija – o Lietuva kaip tik šioje srityje labai atsilieka. „Šalys, kurios turi aukštus mokymosi visą gyvenimą rodiklius ir sugeba derindamos valstybės biudžeto, darbdavių paramą nuolat kelti savo gyventojų kompetencijas, yra stiprios ekonomiškai, o žmonės jose – laimingesni, – pasakoja rektorius. – Švedijoje, Danijoje, Suomijoje šie rodikliai labai aukšti, o Lietuvoje esame maždaug ties viduriu. Statistiniai duomenys rodo, kad geri mokymosi visą gyvenimą, suaugusiųjų švietimo ir įvairių socialinių grupių įtraukties į mokymosi procesą rodikliai tiesiogiai koreliuoja su aukštais žmonių laimės ir sėkmės jausmo rodikliais.“

MRU įdiegta kompleksinė karjeros stebėsenos sistema sudaro sąlygas stebėti, kaip šio universiteto absolventai integruojasi į darbo rinką. „Šių metų sausio pradžioje iš kelių dešimčių tūkstančių mūsų absolventų darbo biržoje buvo registruota per šimtą asmenų, – teigia universiteto vadovas. – Apskritai baigusieji studijas sudaro tik 0,05 nuošimčio bedarbių. Kuo žmonių išsilavinimas aukštesnis, tuo mažiau jų neranda darbo arba jie nėra ilgalaikiai bedarbiai. Galima sakyti, kad gyvenimo kokybė tiesiogiai susijusi su mokymusi. Kuo žmonės labiau išsilavinę, tuo sunkiau jais manipuliuoti. Jeigu visuomenės išsilavinimo lygis žemas, atsiranda patogi terpė informaciniams karams, daugėja kriminalinių nusikaltimų.“

Pasak rektoriaus, išsilavinimas nėra tolygu gautam diplomui. Išsilavinęs žmogus siekia nuolat tobulėti, savarankiškai kelti savo kompetencijas ir įgyti naujų. Tai daryti vis labiau skatina tiek pažangios įmonės, tiek viešasis sektorius, norintys veikti efektyviau ir teikti didesnę naudą piliečiams. Tendencijos yra tokios: kuo aukštesnis žmonių išsilavinimas ir kuo aktyviau jie dalyvauja mokymesi visą gyvenimą, tuo tikimybė prarasti darbą yra mažesnė, o sėkmingai siekti karjeros ir daugiau uždirbti – didesnė.

Darbdaviai laukia plataus profilio specialistų

A.Monkevičiaus teigimu, tarptautiniu mastu vis aiškiau skamba prognozės, kad iki 2050-ųjų diplomą pakeis vadinamasis kompetencijų portfelis, susidėsiantis iš labai įvairių kompetencijų: „Darbdaviams tos įvairovės ir reikia. Iš užsienio grįžę Lietuvos universitetų alumnai kalba apie tai, kad norint įsitvirtinti darbe specialiųjų gebėjimų reikia vis mažiau. Šiandien reikalingi bendrieji gebėjimai: mokėti dirbti komandoje, bendrauti, kartu priimti sprendimus, rasti informacijos, gebėti dirbti su partneriais, įvairiais metodais generuoti idėjas. Bazinės žinios svarbu, bet dar svarbiau susirasti tas žinias informacijos vandenyne.“

Šiemet mokyklą baigiantiems jaunuoliams MRU rektorius linki renkantis studijų programą galvoti, kokias bendrąsias kompetencijas ji ugdo. Programos yra sudaromos diskutuojant su darbdaviais, kokių darbuotojų reikės, žvelgiant bent penkerius metus į priekį. Nėra jokios abejonės, kad darbdaviai tikėsis kūrybingų ir gebančių dirbti komandoje žmonių. Ateityje vis dažniau reikės veikti daugiatautėje, tarpkultūrėje aplinkoje, mokėti priimti sprendimus, būti lyderiu. ES prognozuojama, kad jau 2020-aisiais 25 proc. sumažės rutininių darbų ir padidės aukštos kvalifikacijos darbuotojų poreikis. Ypač plėsis paslaugų – transporto, statybos, logistikos sektoriai.

A.Monkevičius mano, kad siaurų techninių specialybių netrukus beveik nebeliks, todėl kalbėti, esą kažkokių specialistų parengiama per daug ar per mažai, anot jo, – vakar diena: „Net besirenkantieji technologijas neturėtų pamiršti, kad jie dirbs komandoje, su kuria reikės plėtoti verslą, turėti tiek ekonomikos, tiek filosofijos žinių, mokėti kalbų. Kiekvienas žmogus, kiekvienas darbuotojas turi būti įvairiapusiškas, pilietiškas, gebantis bendrauti. Žinoma, renkantis aukštąją mokyklą dar labai svarbu, kokia ten aplinka, kokios saviraiškos galimybės, kaip veikia savivalda, ar plėtojami tarptautiniai mainai ir kt.“

Be to, rektorius pabrėžia, kad universitetas yra žinių kūrimo, mokslo institucija. Tai, ką sukuria mokslas, turi būti naudinga žmonėms, verslui ir valstybei. Į mokslinę veiklą labai svarbu įtraukti tiek studentus, tiek praktikus ir socialinius partnerius – nevyriausybines organizacijas, savivaldybių, verslo įmonių atstovus, kurie siekia gerinti savo veiklą, teikiamų paslaugų kokybę ir prieinamumą.

„Pavyzdžiui, jau rugsėjį šalia universiteto atversime laboratorijų tinklą, kuriame darbuosis mokslininkai, o trečdalis jų bus studentai. Bus įkurta 19 laboratorijų, kuriose bus kuriamos moksliniais tyrimais grįstos socialinės inovacijos, ieškoma būdų, kaip pasinaudojant mokslu pakeisti žmonių gyvenimą. Diegiant socialines technologijas labai svarbu pažinti interesų grupes, įtraukti jas į sprendimų priėmimo svarstymą, paversti kokios nors idėjos šalininkais – tik tada jos virs inovacijomis“, – neabejoja A.Monkevičius.

MRU veiklos sėkmės rodikliai, pasak rektoriaus, labai aiškūs: tai į studijų programas priimtų, ją baigusių studentų skaičius ir, svarbiausia, jų gebėjimo rasti darbą bei verslumo lygis. Aukščiausiu pasiekimu laikoma tai, kad darbo vietų sukuria patys absolventai. 90 proc. įsidarbinamumo lygį siekiama išlaikyti ir ateinančius penkerius metus.

Siūloma mažinti atskirtį ir atrasti lyderių

MRU rektoriaus teigimu, švietimo sistemos atsakomybė yra padėti kiekvienam žmogui atskleisti savo talentus ir nuolat tobulėti: „Svarbu sukurti ir palaikyti ryšį su visomis švietimo grandimis, pradedant nuo darželio.“

Švietimo misija – nuo pat pradžių suteikti žmogui galimybių ir paskatų, kad jis nesukluptų ties jokiu švietimo sistemos slenksčiu ir išliktų motyvuotas.

Pasak rektoriaus, dažnai nutinka taip, kad perėjimas iš vienos ugdymo pakopos į kitą nevyksta sklandžiai ir iššvaistoma daug talento. Kaip šiame kelyje neprarasti nė vieno žmogaus – ne vien edukologijos specialistų rūpestis. Reikalingos socialinės inovacijos, tinkamos ugdymo aplinkos kūrimas. Kaip pavyzdį A.Monkevičius pateikia MRU su Pietų Korėjos Dongseo universitetu vykdomą jungtinę bakalauro studijų programą „Skaitmeninis turinys“: „Tai, kokius žaidimus vaikai žaidžia, kokiomis programomis naudojasi, gali tiek griauti, tiek ugdyti jų pasaulėvoką ir asmenybę. Mūsų su Dongseo universitetu vykdoma programa pasiūlys alternatyvą komercinei, vartojimą skatinančiai skaitmeninei produkcijai. Šias ugdomąsias programas bus galima diegti mokyklose.“

Tokie dalykai, kuriami bendradarbiaujant su partneriais iš viso pasaulio, skirti tam, kad kiekvienas vaikas iki universiteto, kolegijos ar profesinės mokyklos ateitų neturėdamas didelių spragų. Pašnekovo teigimu, svarbu kurti ne tik palankią mokymosi aplinką, bet ir sąveiką su tėvais, mokyklos bendruomene. Padėti tėvams atrasti ir nuo ankstyvo amžiaus pažinti savo vaikų polinkius, gebėjimus.

„Taip pat būtina keisti požiūrį. Dar ir šiandien kai kuriems gėda pasakyti, kad jų vaikas mokosi amato. Bet tai absurdas – pažiūrėkite, kiek yra garsių pasaulyje meistrų, turinčių kirpėjo ar siuvėjo išsilavinimą. Turėtume padėti žmogui atrasti savo polinkius ir gabumus, kurie reikalingi šeimai, visuomenei, valstybei. Švietimo sistemoje niekur neturi būti akligatvio. Žinau nemažai atvejų, kai žmonės po universiteto savo malonumui mokėsi profesinėje mokykloje, pavyzdžiui, bitininkystės. Arba atvirkščiai – sukaupę didelę praktinę patirtį kolegijų absolventai baigė universitetines studijas, pasinaudodami neformaliuoju būdu įgytų kompetencijų pripažinimo sistema. Tokių lanksčių sąlygų suteikia, pavyzdžiui, Europos Sąjungos, skatinančios mokymąsi visą gyvenimą, projektai“, – aiškina A.Monkevičius.

Į daugelio aukštųjų mokyklų palankiai sutiktą Švietimo ir mokslo ministerijos siūlymą įvesti minimalų stojimo balą jis turi aiškų savo požiūrį: „Nemanau, kad šis balas reikalingas. Mes turime motyvacijos pokalbius su būsimais studentais – tai abiem pusėms padeda pasitikrinti, kiek jaunuolis tinkamas konkrečiai studijų programai, ar apsisprendęs joje studijuoti. Per tą pokalbį aiškinamės, ar ši programa yra tas kelias, kuriuo jis tikisi toliau eiti, ar įsivertino, kad bus sunku. O galbūt jis turi spragų ir žinias bei gebėjimus dar turėtų pagerinti – sudaroma ir tokia galimybė. Tam universitetas vysto karjeros ugdymo sistemą, apimančią ne tik įžanginius pokalbius, bet ir lanksčias studijų dalykų pasirinkimo galimybes nuo pirmųjų studijų dienų.“

Rektoriaus teigimu, minimalaus balo reikalavimo MRU neperžengtų tik nedidelė studentų dalis, dauguma jų būtų iš socialiai pažeidžiamų grupių. Jo manymu, tai padidintų atskirtį visuomenėje. Be to, tokios priemonės neatitinka nei ES direktyvų, nei pasaulinės praktikos. „Tarkime, JAV atlikus tyrimus nustatyta, kad tik apie 50 proc. jaunuolių iš jautresnių socialinių grupių pasiekia aukštąjį išsilavinimą, kai iš viso jį įgyja per 80 procentų. Šiai problemai spęsti vykdoma vadinama „Second Chance“ programa. Net ir prastai besimokantis moksleivis, įrodęs stiprią motyvaciją ir pateikęs rekomendaciją iš mokyklos, gauna galimybę siekti aukštojo mokslo. Ar ne tuo keliu ir mes turėtume eiti?“ – svarsto A.Monkevičius.

Jo teigimu, socialinė ir kultūrinė aplinka turi labai daug įtakos mokinių mokymosi sėkmei. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, išanalizavusi mokinių pasiekimų tyrimus, paskelbė, kad Lietuva yra toje valstybių grupėje, kurioje ryškūs kontrastai. Įrodyta, kad mokinių iš šeimų, kurių ekonominis bei kultūrinis kapitalas ir statusas žemesnis, pasiekimai yra mažesni.

„Mes siūlome atvirą ir skaidrią išeitį, kuri padėtų gerinti aukštojo mokslo prieinamumą, socialinį teisingumą ir studijų kokybę. Viena yra atsirinkti geriausius ir stipriausius studentus, o kita – skirti dėmesio ir paramos kiekvienam. Orientuojamės į skandinavišką modelį – Kopenhagos, Helsinkio, Talino universitetus, siekiančius ugdyti lyderius iš visų visuomenės sluoksnių. Mokslo kokybė atsiskleidžia per tai, kiek sėkmingai žmogus save realizuoja profesinėje veikloje. O mechaniniai dalykai riboja ir vargu ar yra susiję su kokybe. Kur dėsis tie keli šimtai ar tūkstantis neperžengusiųjų nustatyto balo Lietuvoje? Kalbos, kad jie galės stoti į profesines mokyklas, tik stiprina priešpriešą tarp skirtingų švietimo grandžių, tarsi jos nebūtų vienodai vertingos“, – įsitikinęs MRU rektorius.

Protingos sąveikos paieškos

A.Monkevičiaus nuomone, Lietuvos švietimo sistemoje dar labai trūksta susitelkimo ir bendrų susitarimų valstybiniu lygmeniu. Kol kas neapsispręsta, kaip turėtų būti rengiami pedagogai, koks turėtų būti mokytojo statusas ir kaip pertvarkyti sistemą, kad ateitų kritinė masė naujų mokytojų, o pensinio amžiaus sulaukusieji būtų tinkamai išlydėti. Pavyzdys mums galėtų būti Estija, Suomija, parengusios aiškias nacionalines strategijas dėl mokytojų rengimo ir ypač – jaunų mokytojų pritraukimo, atlyginimų bei motyvacijos sistemos.

Rektoriaus teigimu, siekiant gerinti švietimo situaciją papildomi ribojimai nepadės. Diskutuojant su mokinių ir tėvų atstovais siūlomi kiti būdai: stengtis sudominti vaikus nuo mažumės, padėti jiems atskleisti ir kryptingai plėtoti individualias stiprybes. Taip pat būtina skirti pakankamai dėmesio pedagogų rengimui ir kvalifikacijos tobulinimui, šiuolaikinėms priemonėms, atrasti talentingus mokytojus ir dalytis gerąja mokyklų patirtimi. „Mano matematikos mokytojas buvo nuostabus žmogus. Jis turėjo tik krūvą uždavinių sąsiuvinių ir kreidos gabaliuką kišenėje, tačiau dauguma klasės draugų rinkosi studijuoti matematiką – net tie, kurie manė neturį jai pašaukimo“,  ? prisimena A.Monkevičius.

Jis pabrėžia, kad visos švietimo grandys turėtų orientuotis į bendradarbiavimą, o ne į nesveiką konkurenciją. Universitetų reitingai, užuot skatinę siekti geresnių rezultatų, dažnai sukuria nereikalingą spaudimą, sėja paniką. Geriau reikėtų ieškoti sąsajų, būdų bendrauti su kitais universitetais, keistis vizituojančiais dėstytojais ir žiniomis. Pavyzdžiui, Prancūzijoje universitetų tinklinis bendradarbiavimas laikomas regiono plėtros ašimi. MRU taip pat šiuo metu kuria jungtinę programą su Kauno technologijos universitetu ir partneriais, daug dėmesio skiria tarptautiniams ryšiams plėtoti, bendradarbiauja su Didžiosios Britanijos, Suomijos, Austrijos, Prancūzijos, Pietų Korėjos, Japonijos, Kinijos ir kitų šalių universitetais. Rektoriaus ateities vizija – Lietuvos universitetų tinklas, bendradarbiaujantis intelektinis potencialas, sumaniai sąveikaujantis su globaliais Azijos, Amerikos, Europos tinklais.

Greta bazinių dalykų, kurių mokoma mokykloje, A.Monkevičiaus manymu, būtina kalbėti apie kultūrinę, pilietiškumo ir kitas kompetencijas. Šiandienos iššūkių kraštui kontekste reikia sutarti, kokius žmones siekiama ugdyti, kas yra branda, iš ko ji susideda. „Jaunimas turi labai didelį potencialą, energijos ir išskirtinių gabumų, tačiau ar sugebame juos pastebėti ir ugdyti? Šiandien švietimo sistemoje orientuojamės į atskiras gebėjimų sritis, bet per mažai kalbame apie asmenybę, brandų žmogų. Žinoma, niekas nesako, kad nereikia gerinti matematinio ar kitokio raštingumo. Tačiau kaip tai įausti į visumą? Pavyzdžiui, ar galime laikyti branda, jei šimtukais mokyklą baigęs žmogus sako nematąs prasmės ginti savo šalį? Tai ne paprastas klausimas, nes nuo jo reikėtų atsispirti kuriant švietimo programas. Bet, žinoma, tam reikia išsamesnių diskusijų“, – apibendrina MRU rektorius.

Martyna Bražiūnaitė

 

 

 

 

Aukšto lygio vadovai tampa vis paklausesni

Tags: ,


Vadyba. Europoje ir Lietuvoje ryškėjant tendencijai, kad trūksta aukšto ir aukštesnio lygio valdymo specialistų – vadovų, gebančių priimti ryžtingus sprendimus, diegti inovacijas didelėse įmonėse, didėja ir specialių studijų tokiems specialistams rengti poreikis.

 

Tokių žmonių gretose – ir aukšto lygio vadovai, galintys valdyti didžiules tarptautines kompanijas, jų padalinius, atstovybes kitose šalyse, gebantys laisvai komunikuoti, efektyviai valdyti kultūrinius skirtumus, įveikti geografinius barjerus ir suburti stiprias specialistų komandas, kurios kurtų pridėtinę vertę. Tokius iššūkius priimti pasirengusių vadovų maža. Jų stinga ne tik versle, bet ir viešajame sektoriuje. Tad tokių vadovų – lyderių poreikis didėja.

 

Kinta vadybos samprata

 

Mykolo Romerio universiteto (MRU) Vadybos instituto direktorius prof. dr. Tadas Sudnickas, vadovaujantis tokių specialistų rengimui šiame universitete, pastebi, kad vadybos samprata nuolat kinta.

„Prieš kurį laiką tai buvo ekonomikos mokslo dalis. Šiuo metu ši samprata kinta: nuo vadovavimo – prie lyderystės. Tai reiškia perėjimą nuo vadovo, kuris valdo procesus ir visą verslą, remdamasis tam tikrais administraciniais svertais, iki lyderio, kuris naudoja asmeninius įgūdžius. Tai interesų paisymas, taip pat darbuotojų įsipareigojimas“, – teigia T.Sudnickas, dirbantis ir daugelio užsienio bei Lietuvos įmonių konsultantu.

Jo žodžiais, dabar vadyba – sudėtinis mokslas, susidedantis iš tokių dalykų, kaip organizavimas, psichologija, taip pat ir elgsenos bei pasaulėžiūros aspektai. Svarbu ir žmogaus motyvai, jo emocinis intelektas, gebėjimas suprasti kitą, jo poreikius.

„Vadyba, kaip mokslas, analizuoja geriausią patirtį, ją apibūdina, susistemina ir pritaiko prie situacijos. Tai daugelio sėkmingų pavyzdžių apibendrinimas, supažindinimas su jais ir progos pasinaudoti jais suteikimas“, – tvirtina T. Sudnickas.

Jam antrina ir skandinavų kompanijoje vadovaujamas pareigas einantis Agnius Karčiauskas, baigęs MRU strateginį organizacijų valdymą ir gavęs apdovanojimą už geriausią darbą šioje srityje. Jo teigimu, ateina laikas, kai vienas modelis turi keisti kitą. Taip yra ir su vadyba, nes ji – kintanti, dinamiška, prisitaikanti prie laikmečio realijų, rinkos pokyčių, informacinių, technologinių naujovių, kitokio žmogiškųjų išteklių ir procesų valdymo. Dabartinė dinamiška ir nuolatos besikeičianti aplinka šiuolaikiniam aukšto lygio vadovui ar vadybininkui suteikia daug vietos kūrybiškumui.

Siejasi su kitais mokslais

 

Taigi išryškėjo dar viena tendencija – socialinių ir techninių bei technologinių mokslų susijungimo būtinybė. Į perspektyvą orientuotam verslui nereikia tik bendromis klasikinėmis žiniomis parengto specialisto vadybininko, teisininko, techniko ar technologo. Reikia vadovo, išmanančio konkrečios srities veikimo procesą, arba technologo, gerai suvokiančio vadybos, teisės, psichologijos aspektus – įsisavinusio socialinių mokslų žinių ir gebėjimų paketą.

T.Sudnickas pastebi, kad anksčiau buvo gaji nuostata, jog vadovui ar vadybininkui svarbu žinoti savo vadovaujamos srities dalykus – ar tai būtų medicina, technika, ar kita sritis. Dabar taip nebėra: vadyba yra įvairių kompetencijų rinkinys.

„Pastebėta, kad žmonės, baigę socialinius ar humanitarinius mokslus, turi mažiau problemų, jei neįgijo pakankamai techninių ar kitokių įgūdžių. O jei techninių, technologinių krypčių specialistai neišsiugdo socialinių įgūdžių, nemažai jų net pereina į socialinius mokslus“, – tendencijas pastebi MRU Vadybos instituto direktorius.

T.Sudnicko teigimu, todėl šiandieninio universiteto misija yra išmokyti mokytis. Jis turi būti ne tik mokymo, bet ir ekspertinių žinių centras. Tai nėra vien moksliniai tyrimai. Tai ir realių žinių pritaikymas, realių problemų sprendimas.

„Kurdami studijų programas stengiamės atsižvelgti į esamą situaciją: ar tikrai tas studijų dalykas reikalingas. Tarkime, mūsų studijų programa apie strateginį organizacijų valdymą – labai sudėtinga, reikalauja daug žinių, bet tinka įvairaus tipo organizacijų vadybininkams ar vadovams. Ypač tiems, kurie užsiima strategavimu. Deja, vadovai dažnai užsiima kasdienėmis problemomis, bet ne strategavimu. O tų bėdų būtų mažiau, jei vadovai jas tiesiog nuspėtų“, – įsitikinęs T.Sudnickas.

 

Renkasi dėl platesnio akiračio

 

MRU Vadybos instituto doktoranto A.Karčiausko teigimu, nemažai aukštas pareigas einančių žmonių renkasi vadybos, vadovavimo studijas aukštesniu – magistrantūros lygiu, šalia tų specialybių, kurias yra baigę.

„Pačios vadybos studijos neužtikrina, kad jas baigęs žmogus gali būti vienintelis tinkamas kandidatas į vadovo poziciją. Žmonės, turintys skirtingų krypčių išsilavinimą – fizikos, filosofijos ar politikos mokslų, gali būti puikūs vadovai, tačiau dažnas renkasi papildomas vadybos, vadovavimo studijas, kad galėtų praplėsti suvokimą apie vadybinius procesus. Tai leidžia kitaip pažvelgti į vadovavimo organizacijai problematiką, pakeliant ją aukščiau, nei kasdienių užduočių sprendimas“, – pastebi A.Karčiauskas.

Jo nuomone, dažnai nepagrįstai reikalaujama, kad universitetas suteiktų konkrečią specialybę. Šiuolaikiniame pasaulyje, kai kiekvienas verslo ar valstybės sektorius reikalauja vis kitokių žinių ir specialistų, universitetas negali orientuotis tik į labai siaurą specialybių spektrą, tuo sumažindamas studentų galimybes save realizuoti greitai besikeičiančioje darbo rinkoje. Tai, kas aktualu šiandien, gali nebūti aktualu rytoj, todėl universitetas pirmiausia turi būti skirtas kritiniam mąstymui lavinti, o ne labai siauroms ir konkrečioms specialybėms rengi. Svarbu neužmiršti, kad darbo geriausiai išmokstama tik jį dirbant.

Be abejo, mokslinės bei technologinės pažangos lygis yra toks aukštas, kad siekiant rezultatų, ypač tiksliuosiuose moksluose, būtina koncentruotis į tam tikrą mokslo sritį. Taip bus pasiektas aukšto lygio išmanymas.

O štai socialiniai mokslai atviresni įvairiakryptiškumui, juose galimos įvairios kombinacijos, perspektyvos. Vadovavimas ar darbas su žmonėmis – dinamiška sritis, reikalaujanti plataus akiračio, apimančio įvairias disciplinas. Tokiais atvejais gali praversti socialiniai mokslai – vadybos, vadovavimo, lyderystės studijos.

Šiuolaikinio vadovo portretas

 

A.Karčiausko teigimu, šiuolaikinį lietuvį vadovą geriausiai galima apibūdinti lyginant jį su kitų šalių vadovais. Dėl besikeičiančių kartų ir vakarietiškos verslo kultūros įtakos Lietuvoje stiprėja tendencija įtraukti darbuotojus į sprendimų priėmimą, akcentuoti komandinį darbą. Taip pat egzistuoja pakankama galios distancija tarp vadovo ir pavaldinio, kuri užtikrina efektyvų darbą.

„Lietuvos vadovai kartais įgyja pranašumą, nes gali priimti sprendimus kur kas greičiau nei jų kolegos užsienyje. Svetur, kur kitokios tradicijos, sprendimų priėmimas gali užtrukti, nes jie turi būti derinami keliose grandyse“, – tvirtina A.Karčiauskas.

Kaip ir bet kokioje srityje, svarbiausias tikslas yra tobulėti. A.Karčiauskas pastebi, kad jauni lyderiai dažnai užmiršta, jog jų darbas yra vadovauti, o ne pačiam viską daryti. „Tikėdami, kad tik jie vieni gali atlikti darbus gerai, tiek iš savęs, tiek iš kitų atima tobulėjimo galimybes. Vienas didžiausių šiuolaikinio vadovo uždavinių – gebėti suderinti du sunkiai suderinimus dalykus: betarpiškumą ir atstumą. Jį geriausiai gali užtikrinti objektyvumas, todėl tokie svarbūs klausimai, kaip proceso ar darbuotojo vertinimas, turi būti kuo labiau nuasmeninti – tik taip gali būti išsaugomas objektyvumas“, – aiškina A.Karčiauskas.

T.Sudnicko nuomone, didžiausia šiuolaikinių vadovų bėda – per mažas investavimas į savo darbuotojus, kurie dažnai daro tiesiog elementarias, šiurkščias klaidas. „Tiesa, užsienio kapitalo įmonėms tai mažiau būdinga, jos skiria daugiau dėmesio apmokymams, darbuotojų tobulinimui. Lietuviai galėtų tiesiog truputį pakeisti savo požiūrį – suprasti vadybą kitaip, kaip kitą modelį, kuris būtų daug efektyvesnis“, – pataria T.Sudnickas.

 

Ateities perspektyvos
Šiuolaikiniai vadovai turi gebėti moderniai organizuoti savo komandos darbą, greitai prisitaikyti prie besikeičiančios dinamiškos aplinkos, optimaliai organizuoti darbus, kuriems reikalingi žmogiškieji ištekliai.

Pavyzdžiui, A.Karčiausko teigimu, modernios ir naujos organizacijos kuriamos pagal naujus veiklos organizavimo principus. Jos siekia suformuoti vadinamąjį kompetencijos centrą, kuriame sukauptas kompanijos konkurencinis pranašumas, žinios ir santykių užtikrinimas su klientais. Kitos organizacijos funkcijos yra atiduodamos į išorę, samdant paslaugų teikėjus.

„Tarkime, vis dažniau samdomos buhalterines, teisines, gamybos, viešųjų ryšių, reklamos ir kitas specializuotas paslaugas teikiančios įmonės, kuriose sutelkti geriausi šios srities specialistai. Tai privalumas, nes jos yra sukaupusios didelę patirtį savo srityje, kokios vidutinio dydžio kompanija negali pasiekti viską bandydama atlikti pati. O esant netinkamai kokybei paslaugų teikėjus galima lengviau pakeisti, palyginti su vidine veiklos reorganizacija. Šiuolaikiniams vadovams būtina suprasti ir išnaudoti išorinių resursų tiekiamas galimybes. Iš to laimi ir visuomenė, nes joje didėja konkurencija ir specializacija“, – teigia A.Karčiauskas.

Dvi jėgos – viską apimanti globalizacija ir skaitmeninių technologijų revoliucija – keičia požiūrį į tai, kaip turi būti atliekamas darbas ar kuriamas verslas. Pasak A.Karčiausko, šie procesai privedė prie to, kad teoretikai kalba apie naujo tipo organizacijų aušrą – besienes, lakiąsias, tinklines organizacijas. Šių idėjų tikslas – atsakyti, kaip sukurti lanksčią organizaciją, kuri gali prisiderinti prie dinamiškos aplinkos.

„Vis labiau bus plėtojamas funkcinis lankstumas organizacijos viduje, suteikiant darbuotojams platų spektrą įgūdžių, kurie leis plačiau naudoti vidinius resursus. Taip pat bus siekiama ir kiekybinio lankstumo, kad pasikeitus situacijai, pavyzdžiui, esant augimui ar krizei, organizacija galėtų atitinkamai didėti ar mažėti, nepatirdama didelių nuostolių ir apsaugodama save. Taigi ateitis pateiks dar ne vieną iššūkį vadybos teoretikams ir praktikams“, – įsitikinęs A.Karčiauskas.

 

Auksė Lankaitytė

Lietuva, kaip ir pasaulis, turi investuoti į aukštojo mokslo proveržį

Tags: , ,



Lietuvoje kas penktas žmogus turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, o po septynerių metų tokių turėtų būti 40 proc.

Kas antram – aukštojo mokslo diplomą
Aukštasis mokslas tarsi ugnies žiede: valdžia verčia gyventi politiniu ritmu – nuo kadencijos iki kadencijos be reformų tęstinumo, dar nori įvesti kvotas atskiroms studijų programoms, užsienio universitetai ketina užvaldyti Lietuvos aukštojo mokslo rinką, verslas sako, neva ir taip jau per daug žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą.
Bet šalies aukštosios mokyklos nesileidžia blaškomos ir savo ateitį modeliuoja remdamosi pasaulinėmis tendencijomis. Štai Europos Komisijos pernai rugsėjo 20 dieną pasirašytame komunikate įtvirtinta nuostata, kad iki 2020 m. 40 proc. Europos Sąjungos gyventojų privalės turėti universitetinį išsilavinimą.
Tačiau apie tai, pasak Mykolo Romerio universiteto (MRU) rektoriaus prof. dr. A.Pumpučio, Lietuvoje niekas nekalba. „O tai rimta užduotis Lietuvos aukštojo mokslo vadybininkams ir universitetams. Dabar ES minėtas rodiklis siekia 26 proc., tačiau yra šalių, tokių kaip Airija, kuriose 41 proc. gyventojų įgiję universitetinį išsilavinimą. Skandinavijos šalyse minėtas rodiklis viršija 30 proc., o Lietuvoje svyruoja apie 18–20 proc.“, – primena A.Pumputis.
Mūsų šalies verslininkai vis kartoja, kad socialinės krypties aukštąjį išsilavinimą turinčių specialistų Lietuvoje jau dabar per daug. Esą rinkai labiau reikia inžinierių ir darbininkų. O darbdaviai taip išlepinti, kad net valytojos turi mokėti kelias užsienio kalbas ir turėti aukštojo mokslo diplomą. Todėl svarstymai, kur įdarbinti antra tiek aukštąjį išsilavinimą turinčių specialistų, gali būti ne iš piršto laužti. Vis dėlto A.Pumputis šias abejones atrėmė tokiais argumentais: „Verslininkams reikia aklų vykdytojų. O baigęs universitetą darbuotojas gali tapti jų konkurentu. Tarkime, versle padirbėję ir įgiję patirties specialistai dažnai įkuria savas firmas. Tokių pavyzdžių žinome ir pramonės, ir prekybos srityse. Tad aukštąjį išsilavinimą turinčių darbuotojų poreikis priklauso ir nuo šalies civilizuotumo lygio.“

Rytai metė iššūkį
Sau dar leidžiame jaustis provincija, tarsi atsitvėrusia, esančia nuošaliau nuo pasaulio. Bet pažiūrėjus plačiau, pasaulio mastu, klostosi šiek tiek kitoks vaizdas. Pietų Korėjoje neseniai surengtame didžiuliame prestižiniame Azijos universitetų forume „AUPF 2012“, kuriame dalyvavo ir A.Pumputis, nuskambėjo šūkis, kad 2020–2040 m. Azijos šalys gamins 51 proc. pasaulio vidaus produkto, dabar jo gamina 27 proc. „Tuos pačius skaičius girdėjau ir neseniai lankydamasis Briuselyje, kur buvo kalbama apie Azijos grėsmes“, – pabrėžia A.Pumputis.
Šiame Azijos universitetų forume jis pastebėjęs įdomią naujovę: didžiulis kongresas prasidėjo ikimokyklinio ugdymo lygio vadybininko pranešimu, ko neteko matyti nė vienoje pasaulio šalyje. Po to kalbėjo vidurinės grandies ir universitetų atstovai. Juos vienijo šūkis: “Mes turime išugdyti nugalėtojus!” Tam tikslui sutelktos visos ugdymo grandys. “Jie prieš nieką nepozavo, jiems nereikėjo prieš kažką pasirodyti geresniems ar gudresniems, nei yra, nes iš Europos forume dalyvavome tiktai du žmonės. Jie atvirai diskutavo tarpusavyje, kaip sieks užsibrėžtų ambicingų tikslų, ir pagrindinis būdas – visuotinio aukštojo išsilavinimo skatinimas“, – pasakoja MRU rektorius.
Profesoriaus teigimu, galime nelavinti savo visuomenės, investuoti pinigus kitur, ir kurį laiką iš inercijos dar išgyvensime. Tačiau (ne)išsilavinimo rezultatai pasirodo po 15–20 metų. Kaip tuo metu, palyginti su Azija, atrodys Lietuva? „Įsivaizduokite menkai išsilavinusių žmonių kraštą, neturintį nei naudingų iškasenų, nei unikalios geografinės padėties. Ką galėsime pasiūlyti pasauliui, kaip gintis? Juk gintis galime tik išmintinga politika ir intelektu. O gintis teks, ir vienintelė mūsų stiprybė yra krašto žmonių lavinimas. Mums reikia darbo vietų kūrėjų, o darbininkų savaime atsiras“, – įsitikinęs A.Pumputis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/prognozes-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Mykolo Romerio universitetas papildomo priėmimo neskelbs

Tags: , ,


BFL

Įvertindamas pageidavimų studijuoti rezultatus, Mykolo Romerio universitetas papildomo priėmimo neskelbs.

Preliminariais duomenimis, naujuosius mokslo metus Mykolo Romerio universitete pradės 7 tūkst. naujų bakalauro ir magistro studijų studentų.

Tarp būsimųjų bakalaurų populiariausios – finansų ekonomikos, viešojo administravimo, teisės krypties, taip pat psichologijos studijų programos.

Mykolo Romerio universitetas, siekdamas lanksčiai reaguoti į rinkos paklausą bei jaunimo poreikius, šiais metais būsimiems bakalaurams pasiūlė daugiausiai iš visų aukštųjų mokyklų – net 5 studijų programas (Karjeros ugdymo, Organizacijų vadybos, Filosofijos, Viešosios politikos ir vadybos bei Anglų ir antrosios užsienio kalbos (rusų) mokymo).

Abiturientai noriai renkasi MRU siūlomas programas, šiuo metu bendras pageidavimų skaičius viršijo jau 21 tūkst., ir pagal tai Universitetas antrasis tarp visų aukštųjų mokyklų šalyje.

Šiemet, kai daugelis universitetų sulaukė mažiau stojančiųjų, pageidavimų skaičius į Mykolo Romerio universitetą iš esmės atitiko pereitų metų rezultatą. Studentais taps motyvuotas ir intelektualus jaunimas.

MRU vykdoma apklausa parodė, kad vienas esminių kriterijų renkantis mokslus Universitete – studijų kainos ir kokybės santykis. Būsimiesiems studentams taip pat svarbu – lanksti studijų sistema, jaunimui suteikianti galimybę modeliuoti žinias pagal pasirinktąją karjerą, aukštosios mokyklos inovatyvumas bei tarptautiškumas.

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...