Kodėl ES fondai 2007-2013 m. ženkliai paaugino Lietuvos pajamų vidurkį, bet socialinės atskirties nemažino. Ar tokios tendencijos išliks ir toliau?

Lietuviški paradoksai: 2007-2013 m. ES finansavimo laikotarpiu  BVP vienam Lietuvos gyventojui pakilo nuo 62 iki 74 proc. ES vidurkio, tačiau ir socialines pašalpas gaunančiųjų padaugėjo nuo 36,6 tūkst. (1,1 proc. šalies gyventojų) 2007 m.  iki 190 tūkst. (6,5 proc. gyventojų) 2013 m., o krizės metais net iki 221,9 tūkst., kas sudarė 7,4 proc. visų gyventojų.

Didžiulę socialinę atskirtį rodo ir pajamų netolygumas: atotrūkis tarp 20 proc. didžiausias ir 20 proc. mažiausias disponuojamąsias pajamas gaunančių gyventojų Lietuvoje – net 5,3 karto, o prieš kelerius metus net buvo didžiausias ES (7,3 karto). Palyginimui, turtingose ir demokratiškose šalyse jis kur kas mažesnis, pavyzdžiui, Norvegijoje, Nyderlanduose, Suomijoje, Švedijoje 3,2-3,7.

VšĮ “Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai” (ESTEP) neseniai baigto tyrimo, analizavusio ES struktūrinės paramos 2007-2013 m. poveikį gyvenimo kokybei ir socialinės atskirties mažinimui, išvada atitinka atotrūkį rodančią statistiką: tiems, kas tiesiogiai dalyvavo ES finansavimo projektuose, tai gana ženkliai pagerino gyvenimo sąlygas. Tačiau makrolygiu pokyčiai mažinant socialinę atskirtį, skurdą menki.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 342014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-34-2014-m

ES parama 2014-2020 m. išaugs beveik 10 proc. palyginus su praėjusiu finansiniu laikotarpiu, tačiau tikėtina, kad didesnė dalis lėšų vėl, kaip ir ankstesniais metais, bus išleista „minkštiesiems“ projektams, kurie nesukuria pridėtinis vertės.

Prieš keletą savaičių Valstybės kontrolė paskelbė, kad didžioji dalis Europos sąjungos lėšų 2011 m. mūsų šalyje buvo panaudota teisingai. Valdininkai taip pat nuolat pabrėžia, kad Lietuva viena geriausiai ES fondų lėšas įsisavinanti šalis Vidurio ir Rytų Europoje.
Vis dėlto, nors buvo skirta beveik 37 mlrd. Lt, panaudojome vos 53,6 proc. numatytų ES lėšų, o ir tos nebuvo investuotos nei maksimaliai naudingai, nei išmintingai.
„Įvairūs auditai vertina buhalterinius dalykus, ar pinigai išleisti tam tikslui, kuris ir buvo numatytas, taip pat ar buvo išleista lankstinukų, ar seminaruose ir mokymuose sulaukta tiek dalyvių, kiek pakviesta, ar jose dalyvavo suplanuotas skaičius lektorių ir pan. Tačiau įvertinti projekto, kuriam buvo skirta ES parama, pridėtinės vertės niekas nenori“, – apgailestauja Lietuvos pramoninkų konfederacijos Vykdomosios direkcijos generalinis direktorius dr. Gediminas Rainys.
Pasak jo, jeigu po trejų ar penkerių metų po lėšų įsisavinimo būtų įvertinta investicijų išliekamoji vertė, taip pat paskaičiuota, kiek jos padėjo sukurti aktyvių gamybos priemonių, pamatytume, kad daugelis projektų – lyg muilo burbulai. Mat nedavė jokių apčiuopiamų rezultatų.
„Didžioji 2007-2013 m. investicijų dalis atiteko vadinamiesiems „minkštiesiems“ projektams – seminarams ir mokymams arba investuota į ne prioritetinius dalykus. Pavyzdžiui, bandant išspręsti atliekų tvarkymo problemą, vos keli procentai pinigų buvo skirta atliekų surinkimo, rūšiavimo sistemoms, o viskas nukeliavo sąvartynų įrengimui, tad ir toliau 90 proc. atliekų ten keliauja“, – kritikuoja G.Rainys.
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto direktorė dr. Rasa Melnikienė teigia, kad naudodamiesi ES parama užėmėme pasyvią poziciją – priimam gautus pinigus kaip dovaną, todėl negalvojame, kaip juos efektyviai panaudoti. „Esam statybininkų tauta. Statom, o tik paskui susimąstom, kokia iš to nauda. Mažesniuose miestuose ES lėšomis buvo įgyvendinta nemažai vandentiekio ir vandenvalos projektų, tačiau už naujai įrengtų tinklų bei sistemų eksploatavimą teks patiems mokėti, o mažėjant gyventojų skaičiui tai taps našta. Mat ženkliai išaugs paslaugų kainos“, – neabejoja R.Melnikienė.
Beje, jau greitai savivaldybėms gali pritrūkti pinigų ir pasinaudojus ES parama naujai nutiestų regioninių kelių priežiūrai, daugiafunkcinių centrų išlaikymui.
„Išanalizavus projektus, kuriems lėšos buvo skirtos 2007-2013 m., nustebino proporcijos, kiek investuota į mažesnių miestų infrastruktūrą ir kiek skirta verslui. Tarkim, per kelis metus nedideliame Lietuvos miestelyje investuota vos į vieną verslo projektą, o visi kiti projektai – viešosios infrastruktūros kūrimui. Kol vyksta statybos, žmonės turi darbo, tačiau pastatai nesukuria pridėtinės vertės, neišsprendžia ir nedarbo problemos“, – dėsto R.Melnikienė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Apmažėjusi ES finansinė injekcija Lietuvai 2014–2020 m. verstų mažinti strategijų ambicijas ir vėlinti Ignalinos AE uždarymo darbus. O gal pagaliau imtis esminių reformų?

Europos Komisija (EK) užsimojo nuskriausti ir taip krizės prispaustas tris Baltijos šalis, nors būtent jos, priešingai nei kai kurios senbuvės, krizės laikotarpiu kiek įstengdamos neišlaidavo, be to, uoliausiai panaudojo ligšiolinę ES paramą. Paradoksas: Sanglaudos fondo tikslas – mažinti skirtumus tarp šalių, tačiau pagal EK milijardų skirstymo schemą, siūlomą naujam 2014–2020 m. finansavimo laikotarpiui, turtingesnėms tektų daugiau, o, pavyzdžiui, Lietuvai maždaug 14 proc., arba 1 mlrd. Lt, mažiau nei 2007–2013 m.
Kodėl ES užsimojo mus skriausti? Kiek dar atitrūksime nuo ES standartų, jei finansinėmis injekcijomis bus labiau skatinamos tos, kurios ir dabar gyvena kur kas geriau nei mes? Ko būsime priversti atsisakyti, jei sumažės europinių milijardų?

„Lubos“ – kad lenkai negautų per daug
Gera žinia ta, kad tai kol kas nėra galutiniai sprendimai: susitarimą tikimasi pasiekti iki šių metų pabaigos, o tarpinė stotelė – birželį vyksianti ES Vadovų Taryba. Tas milijardas, kurį bijome prarasti, taip pat niekur nėra įvardytas – tokį minusą vertindami EK siūlomą pinigų dalybų schemą suskaičiavo Lietuvos finansų strategai. Jis atsiranda dėl EK siūlymo įvesti struktūrinės paramos lubas – iki 2,5 proc. šalių BVP, skaičiuojant trejų metų (2007–2009 m.) vidurkį. Baltijos šalims ir Vengrijai, kurių BVP krizės metais krito labiausiai ES, tai tikras smūgis.
Finansų viceministras Rolandas Kriščiūnas vadina tai paradoksu: kai kurios labiau už mus išsivysčiusios šalys iš krizės net išloš, nes jų BVP vienam gyventojui smuktelėjo vos žemiau 75 proc. ES BVP vidurkio, o intensyviausią pagalbą būtent ir žadama esančioms žemiau šios ribos. Lietuvos rodiklis – vos 55 proc., tačiau didelės pagalbos negalime tikėtis, nes ji atsirems į 2,5 proc. labai neaukštas krizės metų BVP lubas.
„Negalima leisti vienai didžiausių per pastaruosius dešimtmečius krizių iškreipti ES sanglaudos politiką, kurios tikslas – mažinti skirtumus tarp atskirų regionų. Kaip vytis labiau pažengusius ES regionus, jei jie gaus daugiau už atsiliekančius? Tikimasi, kad logika nugalės, tik klausimas, kokiu lygiu“, – prognozuoja R.Kriščiūnas.
Baltijos šalys parengė bendrą siūlymą, kaip išvengti neteisingumo: šalims, krizės laikotarpiu turėjusioms neigiamą BVP, ragina nustatyti aukštesnes nei 2,5 proc. BVP lubas. Be to, atsižvelgti, ar šalys sugeba efektyviai išleisti ES pinigus, nes kai kurios nepanaudojo ir lig šiol gautų.
Pirmūnės šiuo finansavimo laikotarpiu – trys Baltijos valstybės ir Lenkija. Tačiau pagal siūlomą schemą Lenkiją iš gausiausių ES paramos gavėjų eliminuotų tai, kad jos vienintelės BVP net krizės metais tik didėjo. R.Kriščiūnas neatmeta ES sklandančių prielaidų, kad tos 2,5 proc. BVP lubos ir atsirado siekiant apriboti paramą Lenkijai, priešingu atveju ji gautų dešimtimis milijardų eurų daugiau, ir tai išsprogdintų ES biudžetą. Galima spėti, kad EK spaudžiama ir didžiausių ES iždo donorių, kurios netgi dabar pasiūlytame ES biudžeto projekte norėtų sutaupyti dar 100 mlrd. eurų, o kur kitur juos rasi, jei ne dviejuose pagrindiniuose ES biudžeto banginiuose – Sanglaudos ir Žemės ūkio paramos fonduose.
Dalijant išmokas žemdirbiams norima šiandien egzistuojantį 90 proc. skirtumą tarp šalių sumažinti bent trečdaliu. Tokiu atveju tiesioginės subsidijos Lietuvai neturėtų mažėti. Jei vis dėlto ES biudžetas būtų dar mažinamas (o, pasak finansų viceministro, būtų paradoksalu, jei kalbant apie modernėjančią Europą žemės ūkis liktų pagrindine dominante), Lietuva neturėtų nukentėti, nes juk deklaruojant, kad atotrūkis tarp šalių bus mažinamas, negalima atimti iš mažiausiai gaunančiųjų. „Tačiau Baltijos šalys norėtų ambicingesnio plano – prisiimti konkrečių pažangos rezultatų įsipareigojimus, bet ir gauti daugiau pinigų jiems siekti“, – apie derinamus baltijiečių planus informuoja R.Kriščiūnas.
Tačiau vis dėlto kaip suksimės, jei ES paramos paramos?

Kuo lopysim biudžeto skyles
Šių metų valstybės biudžete ES lėšos sudaro beveik trečdalį – 7,1 mlrd. Lt, panašios proporcijos buvo ir ankstesniais metais. Šiemet valstybė skolinsis per 10 mlrd. Lt. O kiek tektų skolintis, jei ne ES pinigai? Taigi nors 1 mlrd. Lt praradimą padalijus septyneriems metams metinė europinė dozė sumažėtų po 143 mln., ir tai būtų didžiulis nuostolis.
Energetikos ministerija skambina pavojaus varpais, kad EK siūlymas 2014–2017 m. Ignalinos AE skirti 229 mln. eurų, t.y.triskart mažiau nei prašoma, aiškiai nepakankamas jos eksploatacijos nutraukimo planui įgyvendinti iki 2029 m.: “Šiuo metu vyksta derybos, bet jei jos nepavyktų, dalis planuotų darbų negalėtų būti vykdomi. Tai sukeltų abejonių ir dėl ES lėšų panaudojimo racionalumo, nes pakeitus planą dalis jau įvykdytų ar dabar vykdomų projektų gali tapti nereikalingi. Svarbu pažymėti, kad branduolinė sauga Ignalinos AE eksploatavimo nutraukimo metu turi būti užtikrinta taip pat su ES parama. Lietuva iki šiol vykdė savo įsipareigojimus pagal Stojimo sutartį sustabdydama Ignalinos AE bei kofinansuodama eksploatavimo nutraukimą. To paties tikimasi ir iš ES.“
Finansų viceministras R.Kriščiūnas sako, kad galima svarstyti bendro finansavimo iš valstybės biudžeto didinimą, nes lig šiol tai tesudarė apie 12–14 proc. Tačiau, pasak jo, vis tiek dabartinis EK siūlymas nėra adekvatus ir net keistas: niekada nėra buvę, kad EK staigiai sumažintų kurios nors programos finansavimą, nes tai būtų smūgis bet kokios šalies ekonomikai. Jei nepavyktų išsiderėti didesnės sumos, viceministras mato vienintelę išeitį – tolinti galutinę AE eksploatavimo nutraukimo darbų datą, kas, žinoma, brangintų projektą.
Antra vertus, turime prisiimti kaltę, kad lig šiol neefektyviai naudojome ES lėšas Ignalinos AE eksploatacijai nutraukti, tad būtų keista, jei EK nebūtų girdėjusi apie šiuos skandalus ir į tai neatsižvelgtų. O mūsų valstybės biudžeto skylės – ne ES rūpestis, nes jos milijardai skirti ne pravalgyti, o pažangai didinti. „2013 m. antrąjį pusmetį EK turėsime pateikti planą, kuriems prioritetams ir kokiomis proporcijomis Lietuva norės išleisti europinius pinigus. Jei ES finansavimas mažės, visi prioritetai procentiškai gaus mažiau. Tokiu atveju strategija turės kuklesnių tikslų“, – aiškina komisijos 2014–2020 m. ES struktūrinės paramos klausimams, kuri ir rengia prioritetų planą, pirmininkas R.Kriščiūnas.
Bandoma nueiti nuo sektorinio ES pinigų skirstymo: pirmiausia bus nusistatyti tikslai, o jau paskui žiūrima, ko reikia jiems pasiekti. Pavyzdžiui, ir toliau už ES pinigus bus tiesiami keliai, bet tai bus finansuojama ne todėl, kad to norime, bet didesniems tikslams pasiekti – ekonomikai efektyvinti. Gal tuomet nepakasime ES milijonų keliuose, kurių prireikia kartą per savaitę kokiam medžiotojų būreliui?

Kuo „Europa 2020“ skiriasi nuo „Lietuvos 2030“
Naujam laikotarpiui Europos Sąjunga savo finansinę paramą fokusuoja į strategiją „Europa 2020“, kurios tikslas – pažangus, tvarus ir integracinis augimas. Šis šūkis turi ir konkretesnę išraišką skaičiais. Pavyzdžiui, investicijos į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę veikląturi pasiekti 3 proc. šalių BVP, atsinaujinančių energijos šaltinių dalis energetikoje – 20 proc., ties skurdo riba esančių žmonių turėtų likti 20 mln. mažiau. Tačiau Lietuva neužsibrėžusi kai kurių šių rodiklių pasiekti. EK pasiūlė vienuolika tematinių tikslų ir ragina šalis pasirinkti kelis, bet juose įsipareigoti pasiekti apčiuopiamų rezultatų, priešingu atveju ES parama bus sumažinta.
Lietuva nutarė vizijomis Europą pralenkti ir parengė savo strategiją „Lietuva 2030“. Ambicijos – gerai, tik problema, kad neturime pinigų joms įgyvendinti. Tad dabar R.Kriščiūno vadovaujama komisija lygina, kiek Lietuvos vizija sutampa su visos ES. Kaip per posėdį pastebėjo VšĮ „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ vadovas Klaudijus Maniokas, mūsų strategijoje anglies CO2 išskyrimą mažinančios technologijos, aplinkos apsauga, energetika, transportas, žemės ūkis, darbo rinka, kova su skurdu minima epizodiškai, o tam juk tradiciškai skiriama didelė dalis ES finansinės paramos. Tačiau mes imame strateguoti, pavyzdžiui, šeimos instituto stiprinimą.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas atkreipia dėmesį, kad turėtume daryti išvadas ir iš dabartinio laikotarpio ES fondų panaudojimo klaidų: „Kiek ES pinigų įlieta, o kiek sukurta pridėtinės vertės? Bet kokios įmonės vadovas pasakys, kad daug ES pinigų iššvaistyta ar pravalgyta. Dabar daugelis ministerijų ES pinigais užkaišioja skyles, kad nereikėtų spręsti problemų. Yra krūva nereikalingų institucijų, tad joms duodamos rengti kažkokios studijos, o realiam produktui ar verslui tenka tik koks 10 proc. ES lėšų.“
Pašnekovas sako, kad verslas norėtų ES pinigus panaudoti inovacijoms, pažangai, bet ne tokiai, kaip supranta valdžios žmonės: ne dar penkioms institucijoms prie kurios nors ministerijos įsteigti ar beprasmiam renginiui apie verslumo skatinimą suorganizuoti, bet inovacijas kuriančių įmonių, mokslo įstaigų realiai veiklai subsidijuoti – laboratorijoms įrengti ar pažangiai įrangai įsigyti. O valstybiniams projektams, finansuojamiems ES lėšomis, pinigus skirti reikėtų tik atlikus sąnaudų ir naudos analizę.
Taigi Lietuvos ir vėl laukia dilema, ypač jei ES pinigų gausime mažiau nei dabar: pirkti meškerę ar žuvį. „Lietuva lig šiol rinkosi žuvį. Kai kuriais atžvilgiais ES pinigai net darė žalą, nes, pavyzdžiui, užuot ėmęsi sveikatos reformos, skyles užkaišėme ES pinigais. Nemokame ir teisingai sudėlioti prioritetų. Gal jei piktas mokytojas iš Briuselio pasakytų, kur ir kaip naudoti ES pinigus, būtų daugiau naudos“, – apibendrina S.Besagirskas.

Apie 10 proc. mokslui ir inovacijoms, 30 proc. – žemės ūkiui, 60 proc. – viešajam sektoriui bei viešajai infrastruktūrai.

Maždaug taip pagal sritis ES 2014–2020 m. finansinį pyragą suraikė “Veido” apskritojo stalo diskusijos dalyviai: VšĮ “Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai”, kurios vienas tikslų – užtikrinti, kad būtų efektyviai panaudota ES finansinė parama, valdybos pirmininkas dr. Klaudijus Maniokas, Agrarinės ekonomikos instituto direktorė dr. Rasa Melnikienė, Fizinių ir technologijos mokslų centro Fizikos instituto Funkcinių nanomedžiagų skyriaus vedėjas, vienas iš nedaugelio mokslininkų, kurie grįžo į Lietuvą po beveik dešimties metų darbo Švedijoje ir Vokietijoje, dr. Ramūnas Valiokas, Laisvosios rinkos instituto ekspertas Vytautas Žukauskas ir “Baltic Vision Group” generalinis sekretorius Tomas Buzas.

2007–2013 m. ES injekcija Lietuvai: nežinom, ką ji davė
Net mažiausia įmonėlė, juo labiau valstybė, ateities strategijas pradeda nuo analizės, kokia ji yra šiandien ir kuo nori tapti įgyvendinusi strateginį planą. Todėl “Veidas” ES pinigų skirstymo perspektyvas aiškintis pradėjo nuo to, kaip valstybės institucijos, besirengdamos naujam etapui, išanalizavo dabartinio laikmečio pamokas.
Daugybė pavienių skaičių ir ataskaitų, kurių be vertimo į žmonių kalbą sunku suprasti, nes daug ką gali “pakišti” po tvarios Europos ar ES vaidmens pasaulyje finansavimo eilute. Žemės ūkio ministerija skaičiuoja savo fondą, Finansų ministerija – kitus, bet net apibendrintų skaičių, kiek iš visų fondų skirta vienai ar kitai sričiai, neapibendrina niekas.
Šįsyk skelbiame struktūrinės paramos ir žemės ūkio fondų lėšas (žr.lentelę). O skaičiuojant pagal tai, kiek ES lėšų skirta atskiroms ministerijoms administruoti, šį etapą ministerijos rikiavosi taip: Žemės ūkio (13 mlrd. Lt), Susisiekimo ir Ūkio (maždaug po 5 mlrd. Lt), Švietimo ir mokslo ministerija, Aplinkos (maždaug po 3 mlrd. Lt), Socialinės apsaugos ir darbo, Vidaus reikalų (maždaug po 2 mlrd. Lt), kitos – mažiau.
ES lėšų panaudojimo koordinavimo stoką ir “Veido” apskritojo stalo ekspertai įvardijo kaip vieną didžiausių problemų. “Priemonių lyg ir daugybė, pavyzdžiui, įvairiems mokymams skirta labai daug lėšų, bet nepasiekta, kad tai keistų situaciją iš esmės”, – pabrėžia R.Melnikienė.
Vyriausybė nuolat giriasi, kad pagal panaudotas ES lėšas Lietuva patenka į lyderių trejetuką (žr. lentelę). Tačiau “Veido” diskusijos dalyviai vis grįždavo prie pastebėjimo, kad kur kas rečiau kalbama, koks tų europinių milijardų efektyvumas. “Pavyzdžiui, ES parama versle, naudojama kaip kompensacija už blogas verslo sąlygas šalyje, iškraipo konkurenciją, leidžia konkuruoti ne didinant efektyvumą, o rašant projektą ir gaunant ES pinigus. Pinigai dalijami atskiroms įmonėms, o turėtų būti finansuojami bendri infrastruktūros projektai, – konstatuoja V.Žukauskas. – Kita bėda – kad valstybės institucijos, kaip pačios pripažįsta, dažnai į įvairius projektus tikrai neinvestuotų, jei ne ES parama. Bet prie ES lėšų reikia prisidėti ir iš valstybės biudžeto, o tai didina valstybės skolą”, pabrėžia V.Žukauskas.
Pavyzdžiui, 2011 m. valstybės biudžete ES lėšomis vykdomų projektų bendram finansavimui skirta apie … mln. Lt. Be to, įvairios ES fondų lėšų panaudojimo efektyvumo studijos rodo, kad labai svarbu, kokioje aplinkoje vykdomi ES finansuojami projektai: jei šalyje klesti korupcija, papildomi pinigų srautai ją tik padidina.
Laukiamo efekto investicijos neduoda ir dėl gebėjimų ar noro gerai valdyti projektus stygiaus. R.Valiokas prisimena, kad 2004 m., kai grįžo į Lietuvą, čia nebuvo nė vieno kvadratinio metro šiuolaikinių laboratorijų ploto. “Gavę mokslui apie 10 proc. Lietuvai skirtų ES lėšų turėjome šansą iš esmės pakeisti situaciją. Tačiau kaip tos lėšos buvo administruojamos – atskira istorija. Visi penki mokslo, studijų ir verslo slėniai išbarstyti po Lietuvą, paironizuosiu – gal pagal tai, kur kuris profesorius gyvena, kad pėsčias galėtų ateiti į darbą. Nesunku iššifruoti, kur kokie interesai sužaidė. Kai toks investicijų valdymo principas, tokia ir nauda. Žinoma, geriau negu nieko, yra gerų pavyzdžių, bet juk galėjome ES lėšų padedami aplenkti kitas valstybes, nes rytinė Baltijos pakrantė mokslo tyrimų požiūriu yra beveik tuščias laukas”, – apgailestauja R.Valiokas.
Arba, pavyzdžiui, transportas, keliai – kas sakys, kad yra nusistatęs prieš jų tiesimą. Tačiau juk dažnai pas mus milijonai investuojami į kelią, kuriuo per savaitę pravažiuoja keli medžiotojai, o kai kurie judrūs avaringi keliai investicijų taip ir nesulaukia. “Dažnai po gražiais prioritetais slypi nuogi interesai ir mažai pridėtinės vertės”, – pastebi K.Maniokas.
O kaip svarbu efektyviai investuoti ES paramą, rodo ir šios proporcijos: daugiau kaip ketvirtadalis pastarųjų poros metų Lietuvos nacionalinio biudžeto ir apie trečdalį valstybės biudžeto pajamų – ES pinigai.

2014–2020 m.: pinigų mažiau ir didesnę jų dalį EK nori dalyti pati
Išankstiniai būsimos finansinės perspektyvos skaičiai (žr. lentelę) – 12,7 proc. mažesni nei dabartinės, bet Europos Komisija (EK) pasiryžusi juos panaudoti efektyviau. “EK nori daugiau pinigų skirstyti pati visos ES mastu, o ne atiduoti šalims. EK manymu, tai garantuotų didesnę pridėtinę vertę ir orientuotų į rezultatą. Čia yra nemažai tiesos: daug laiko ir pinigų šalys eikvoja strategijoms rengti, tačiau realiai lėšų paskirstymas atspindi partijų svorį valdžioje, daugiausiai dėmesio skiriama lėšoms gauti ir panaudoti, o ne rezultatui. EK siūlo pasirašyti kontraktus tarp EK ir valstybių narių, kuriuose valstybės tiksliau apibrėžtų, ką už tuos pinigus įsipareigoja padaryti”, – siūlomas naujoves vardija K.Maniokas.
Taip lėšos būtų skirstomos skaidriau, tačiau Lietuva galėtų jų ir prarasti, nes, pavyzdžiui, neracionalu visose ES šalyse kurti panašią mokslo infrastruktūrą, o ne vienoje ES šalyje yra tokių centrų, kuriuos mes tik kuriame.

Lietuvos prioritetas panaudojant 2014–2020 m. ES lėšas: “Veido” ekspertai siūlo viešąjį sektorių

K.Maniokas primena, kad naujojo ES finansinio laikotarpio šūkis tas pats – mokslas ir inovacijos, o ši programa net lenkia ir žemės ūkį, kuriam pinigai skiriami atskiru fondu, iki 2013 m. sudarančiu apie 40 proc. visų ES fondų lėšų. Parama žemės ūkiui ES svarbi sprendžiant ne tik didėjančio žemės ūkio produktų poreikį, bet ir socialines kaimo problemas.
R.Melnikienė mano, kad šiuo finansavimo laikotarpiu iš tiesų daug investuota į žemės ūkio įrenginius, ir to reikėjo, nes technika Lietuvoje buvo labai susidėvėjusi ir pasenusi. Bet mažiesiems gamintojams kaime šis paramos būdas buvo labai nepalankus, nes jie nebuvo pajėgūs įsigyti didelio turto.
“Naujuoju finansavimo laikotarpiu kaimo politika turi būti orientuota į kuo didesnę ES lėšų sklaidą – kur kas efektyvesnės investicijos į žemės ūkio viešąją infrastruktūrą. Jos padėtų išsilaikyti kaime smulkiajam verslui, nes dideli ir taip stiprūs. Mums labai reikia skatinti verslumą, nes tik taip galime nors kiek amortizuoti atskirų Lietuvos regionų vystymosi skirtumus ir išsaugoti juose žmones. Jei ES paramos prašė penki ūkininkai, bet gavo trys, jie tapo stambesni, tačiau klausimas, ar konkurencingesni Europoje, o kiti du bankrutavo ir jiems reikia mokėti bedarbio išmokas. Kaip padalyti paramą, kad visi penki ūkiai taptų konkurencingesni? Investuoti į infrastruktūrą. Reikia kurti ir integruoto požiūrio, o ne ūkio sektorių priešpriešos strategiją, suvokti, kad, pavyzdžiui, mokslas tarnauja visam šalies ūkiui, inovacijos leidžia sukurti didesnę pridėtinę vertę, leidžia žmonėms daugiau uždirbti”, – aiškina R.Melnikienė.
Žinoma, Lietuvos dar laukia didysis mūšis, kad mūsų žemdirbiai gautų analogiško dydžio tiesiogines išmokas, kokias gauna didžiosios ES šalys.
ES struktūrinių fondų dalybose didžiausia konkurencija – tarp mokslo ir vadinamosios sunkiosios infrastruktūros (kelių, energetikos etc.), pirmavusios šiuo laikotarpiu. “Lietuvoje per septynerius narystės ES metus daugiausiai struktūrinių fondų investicijų būta į fizinę infrastruktūrą, ir daugelis jų buvo reikalingos. Bet dabar reikia galvoti, kas svarbiau. Dalis tokių investicijų reikalinga, nes mūsų fizinė infrastruktūra gerokai skiriasi nuo ES vidurkio, ir tą gerai matome nuvažiavę net iki Lenkijos vakarinės dalies. Kita vertus, reikia galvoti ir apie naujesnio pobūdžio investicijas, pavyzdžiui, į miestų infrastruktūrą, ką darė daugelis ES senbuvių”, – dėsto K.Maniokas.
V.Žukausko įsitikinimu, naujuoju ES finansiniu laikotarpiu reikia remti ne atskirus verslus, o tuos sektorius, kurie laikomi viešosiomis gėrybėmis: švietimo, sveikatos, viešosios infrastruktūros – tai, ką laikome valstybės funkcijomis. Taip būtų mažiau iškreipiama konkurencinė aplinka, be to, jei ES lėšomis šie sektoriai būtų pagaliau reformuoti (o tai padaryti būtina), sumažėtų valstybės išlaidų jiems ir atsirastų galimybė mažinti mokesčių naštą.
O štai mokslui ir inovacijoms, kaip sutarė visi kalbinti pašnekovai, užtektų 10 proc. “Šis regionas linksta į inovacijas, produktus ir paslaugas, kurios gimsta iš žinojimo. Turėtume sukurti mokslo infrastruktūrą, kad taptume bendro Šiaurės regiono dalimi. Manau, 10 proc. inovacijoms ir mokslui būtų geras skaičius, tiesa, jei būtų sėkmingai suvaldytas”, – pritaria R.Valiokas.
“Plėtoti mokslą – kilnus tikslas, tačiau kol neturime efektyvių patikrintų priemonių, kaip jį pasiekti, klausimas, ar į tai reikia investuoti daugiau nei 10 proc. Kitas struktūrinių fondų lėšas reikia skirti transporto, sveikatos, švietimo, energetikos infrastruktūrai, o ketvirtadalį šių lėšų – gebėjimams ugdyti. Aš – už stambesnius tokius projektus ir kad būtų rimtos projektų valdymo komandos”, – sako K.Maniokas.
Jo manymu, verslo subsidijomis remti tikrai nebereikia – geriau tai daryti lengvatinių paskolų pavidalu. Toks sutarimas EK daugmaž yra, bet Lietuvoje pramonininkai siūlo ir toliau statyti gamyklas iš subsidijų. “Manau, laikas tai daryti jau praėjo. Nauji iššūkiai esant dabartinei situacijai – kaip spręsti problemas, susijusias su emigracija, nedarbu”, – tvirtina K.Maniokas.
Paramos formą, skambiai vadinamą finansine inžinerija, o iš tikrųjų – vietoj subsidijų teikiant paskolas, reikėtų naudoti ne tik privačiam, bet ir viešajam sektoriui remti, taip verčiant daugiau galvoti apie investicijų atsiperkamumą. “Štai pristatėme sporto arenų už pusę milijardo, trys savaitės krepšinio šventės baigėsi, o pagirios bus sunkios ir daugeliui metų – arenos prašo viešųjų pinigų, o ne juos generuoja. Ir tokių neproduktyvių investicijų daug. Jas vadinu Graikijos fenomenu, nes esu įsitikinęs, kad didelė dalis dabartinių šios šalies problemų susijusios su ES struktūrine pagalba, kurios Graikija gavo labai daug: vienintelė iš visų ES šalių – per 4 proc. šalies BVP. Tačiau daug investicijų buvo neproduktyvios – atvirkščiai, reikalaujančios finansinio palaikymo iš valstybės ar municipalitetų biudžeto, o tai skatina skolintis. Reikia griežtesnės finansinės drausmės, esminis klausimas – ar investicijos gali atsipirkti”, – pabrėžia K.Maniokas.
T.Buzo manymu, derėtų mažinti ne paramą verslui apskritai, bet investicijas į fizinį turtą. “Visų pirma turėtų eiti ne parama, o verslo konceptas, suvokimas, kaip verslas turi plėtotis, kaip jis gali konkuruoti tarptautiniu mastu. Tai niša, kurioje galima panaudoti ES struktūrinių fondų pinigus, nors geram verslo konceptui ir privačių lėšų pritraukimas neturėtų būti problema. Taigi, pirma, reikia investuoti į tarptautinėje rinkoje konkurencingą verslo planą, antra, į bendradarbiavimą su mokslininkais, nes trūksta gerų galimybių studijų apie mūsų išskirtinumą tarptautinėje rinkoje, trečia, reikia rizikos kapitalo kontrolės”, – vardija T.Buzas.
ES pinigai turi didinti mūsų konkurencingumą, todėl svarbiausia – rasti mūsų išskirtinumo nišas ir tam skirti daugiau pajėgumų bei lėšų.

Ar žinome, kuo norime būti
Didžiausi mūšiai dėl 2014–2020 m. ES milijardų vyks kitąmet. Lietuvoje ministerijos jau teikia savo pageidavimus, dirba šiems klausimams svarstyti sudaryta komisija. Tiesa, premjeras per savo patarėją Virgį Valentinavičių pareiškė, kad dar anksti apie tai kalbėti. Kažin ar tikrai taip.
“Kai nėra aiškios politinės valios, neprognozuojami ir nestrateguojami aiškūs valstybės prioritetai, tada ES lėšas ir pasidalija pavieniai politikai bei interesų grupės. Taip vyksta ne tik Lietuvoje – ir kitose šalyse. ES lėšų skirstymas turėtų būti labiau nukreiptas į kokį aiškesnį tikslą ir rezultatyvumą”, – neabejoja K.Maniokas.
R.Melnikienė pabrėžia, kad dabartiniu finansavimo laikotarpiu siekta padidinti atskirų ūkio subjektų konkurencingumą, o per ateinantį reikėtų suvokti, kad turime konkuruoti kaip regionas, kaip tai daro Šiaurės šalys, labai aiškiai suvokę savo interesą ir identifikavę savo privalumus. O tam reikia aiškiai nusistatyti strategiją. “Ar neturime idėjų, nes esame neturtingi, ar esame neturtingi, nes neturime idėjų? Turime išgryninti valstybės prioritetus, tačiau jų parinkimas turi būti naudingas didelei daliai žmonių. Ar galime šiandien atsakyti į klausimą, kokius Lietuvos žmonių poreikius tenkinome ES pinigais? Kokia dalis žmonių pajuto jų naudą?” – retoriškai klausia R.Melnikienė.
O R.Valiokas visą diskusiją apibūdina tokiais žodžiais: “Jei nenorime dar vieną etapą tiesiog išleisti ES pinigus ar jais pramisti, o norime sukurti tai, kas toliau generuotų darbo vietas, trauktų čia žmones ir investicijas, darytų valstybę klestinčią, tokią, kurioje pagaliau žmonės norėtų gyventi, reikia tais pinigais kurti “žadintuvo skambutį” – duoti pasauliui signalą, kad čia kažkas vyksta, kad esame kažkuo išskirtiniai, patrauklūs investuotojams. Privalumų mes tikrai turime nemažai. Rinkos rizikos kapitalistai ieško, kur įdėti pinigus, tik reikia jiems siųsti signalus, o kokius – turime apsispręsti patys.”
Finansų ministerija: “Prioritetų dokumentai – kitąmet”
Lietuvos 2007–2013 m. ES struktūrinės paramos panaudojimo strategijoje buvo nustatytos trys prioritetinės kryptys: produktyvūs žmogiškieji ištekliai žinių visuomenei, konkurencinga ekonomika, gyvenimo kokybė ir sanglauda. Šiuo metu įgyvendinama arba jau įgyvendinta projektų, kuriems skirtas finansavimas sudaro apie 70 proc. visos 2007–2013 m. ES struktūrinės paramos.
Sparčiau įgyvendinami transporto, verslo produktyvumo ir verslo aplinkos, užimtumo bei socialinės aprėpties gerinimo, lėčiau – švietimo, ūkio konkurencingumo ir ekonomikos augimui skirtų mokslinių tyrimų projektai. Tačiau tai nėra efektyvumo ar neefektyvumo įrodymas. Dažniausiai lėšų panaudojimo spartą lemia skirtingos priežastys – projektų specifiškumas, administraciniai gebėjimai, viešųjų pirkimų vykdymas ir pan.
Siekiant užtikrinti sėkmingą Lietuvos pasirengimą panaudoti 2014–2020 m. ES struktūrinę paramą, Vyriausybės nutarimu sudaryta komisija šiems klausimams spręsti. Šių metų pabaigoje EK turėtų pateikti siūlymus dėl ES sanglaudos politikos reglamentų, po to Lietuvoje bus rengiami 2014–2020 m. ES struktūrinės paramos programavimo dokumentų projektai. Jie turi būti parengti 2012 m. antrąjį pusmetį. Konkrečios Lietuvai teksiančios sumos nežinomos – EK dar nėra pateikusi metodikos, kaip bus skaičiuojamos lėšos kiekvienai šaliai.

Premjero atstovas: “Kalbėti anksti”
Virginijus Valentinavičius, ministro pirmininko, konservatorių lyderio Andriaus Kubiliaus patarėjas:
“Apie konservatorių prioritetus dėl kitos ES finansinės perspektyvos kalbėti dar tikrai anksti. Kiek žinau, TS dar nėra išdiskutavusi šio klausimo, premjeras savo pasisakymuose yra minėjęs, kad kitoje perspektyvoje svarbu daugiau dėmesio skirti mokslui, kultūrai ir regionams, bet tai labiau pasiūlymai diskusijai, negu galutinė pozicija.”

Opozicijos atstovas: “Mokslui, ūkio plėtrai, energetikos projektams”

Algirdas Butkevičius, Socialdemokratų partijos pirmininkas:
“Paisant elementarių vadybos taisyklių, ES lėšas reikia paskirstyti pagal numatytą Lietuvos ilgalaikę ekonominio vystymosi strategiją. Jos turi būti panaudotos investicijoms į ūkio plėtrą ten, kur paskatintų didžiausią kapitalo grąžą, sukurtų darbo vietų. Taip pat reikia remti smulkųjį ir vidutinį verslą – be to kalbėti apie valstybės sėkmę neįmanoma.
Viena prioritetinių sričių – inovacijos, mokslas, nes turime didinti šalies konkurencingumą. Atskiras ES finansavimas tenka žemės ūkiui – čia reikia kovoti dėl panašaus dydžio išmokų, kokias gauna Prancūzijos ar Vokietijos žemdirbiai. Svarbūs strateginiai energetikos projektai, šilumos energijos gamybos pertvarka, nuo dujų pereinant prie biomasės, Ignalinos AE eksploatavimo nutraukimo darbų finansavimas. ES lėšų labai reikia ir transporto sektoriui.”

Gyvybė Žemėje dramatiškai suklestėjo maždaug prieš 3 mlrd. metų – tikriausiai kai primityviuose organizmuose išsivystė veiksmingesni Saulės šviesos energijos panaudojimo mechanizmai, sakoma sekmadienį mokslo žurnale “Nature” paskelbtoje studijoje.

Šią išvadą padarė Masačusetso technologijų instituto (MIT) mokslininkai, ištyrę “genomo fosiliją”: jie sukūrė matematinį modelį, pagal kurį buvo apskaičiuota tūkstančio šiuo metu egzistuojančių genų evoliucijos sparta.

Visiems gyviems organizmams bendrų genų įvairovė ypač padidėjo prieš 3,3-2,8 mlrd. metų – per šį laikotarpį išsivystė 27 proc. visų šiuo metu egzistuojančių genų grupių, sakoma straipsnyje.

Mokslininkai Ericas Almas (Erikas Almas) ir Lawrence’as Davidas (Lorensas Deividas) sakė, kad didysis gyvybės proveržis tikriausiai įvyko, kai išsivystė biocheminis procesas, vadinamas elektronų pernašos grandine.

Šis biologinis procesas, kurio metu elektronai pernešami per ląstelių membranas, yra itin svarbus augalams ir kai kurioms bakterijoms – jis padeda panaudoti Saulės šviesos energiją, vykstant fotosintezei, taip pat kvėpuoti atmosferos deguonimi.

Gyvybės suklestėjimą, kurį E.Almas ir L.Davidas pavadino archėjaus išsiplėtimu, maždaug po 500 mln. metų sekė vadinamoji deguonies revoliucija (Great Oxidation Event), kai Žemės atmosferoje palaipsniui pagausėjo deguonies.

Per deguonies revoliuciją, dar vadinamą deguonies katastrofa, įvyko, ko gera, pats didžiausias rūšių pasikeitimas per Žemės istoriją: išmirė daugelis primityvių ir mikroskopinių organizmų, kuriems deguonis buvo kenksmingas, o juos pakeitė stambesni, deguonimi kvėpuojantys padarai.

“Mūsų rezultatai negali atskleisti, ar išsivysčiusi elektronų pernaša tiesiogiai nulėmė archėjaus išsiplėtimą, – pripažino L.Davidas. – Kita vertus, galime daryti prielaidą, jog atsiradus galimybei pasinaudoti daug didesniais energijos ištekliais, biosferoje atsirado didesnių ir sudėtingesnių mikroorganizmų ekosistemų”.

Iki šiol rastos seniausios fosilijos susidarė maždaug prieš 588 mln. metų, kai vyko vadinamasis kambro sprogimas.

Tačiau prekambre gyvenę organizmai buvo minkštakūniai, todėl iš jų neliko beveik jokių fosilijų. Kita vertus, jie paliko turtingą DNR paveldą, leidusį kompiuteriais atkurti “genomo fosilijas”.

“Šios išvados įdomios tuo, jog jos įrodo, kad labai senų įvykių istorijos yra įrašytos gyvų organizmų bendroje DNR, – sakė E.Almas. – Dabar, kai pradedame suprasti, kaip iššifruoti šią istoriją, turiu vilties, kad sugebėsime išsamiau atkurti kai kuriuos svarbiausius evoliucijos įvykius”.