"Dreamstime" nuotr.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Psichikos ligomis Lietuvoje dabar serga apie 6 proc. gyventojų, tačiau mokslininkai sako, kad jau 2020 m. šių ligų našta visuomenei padidės tris kartus.

Didėjančia progresija kylanti psichikos sveikatos sutrikimų kreivė akis bado gy­dytojams psichiatrams, kurie vis garsiau klausia: ar sugebėsime prisidėti, kad sergan­tieji grįžtų į sveikųjų visuomenę?

„Šiandien su depresija ar kitomis psichikos ligomis susirgusiais asmenimis tinkamai tvarky­tis vis dar nemokame, kaip ir nesugebame jų iš­­gydę integruoti atgal į visuomenę“, – tikina kar­jeros konsultantė Elvyra Andriuškevičienė, dirbanti VšĮ „Rastis“ (buvęs Vilniaus psichosocia­linės reabilitacijos centras), kuri 2001 m. tei­kė pa­galbą asmenims su sunkiais psichikos su­tri­ki­mais (sergantiems šizofrenija ir pan.), o nuo šių metų ėmė teikti ir valstybės finansuojamą psichosocialinės reabilitacijos paslaugą, siekdama pacientų gydymą susieti su reabilitacija ir grąžin­ti juos į įprastą gyvenimą.

Du trečdaliai darbdavių, išgirdę mūsų įstaigos, iš kurios skambinu, pavadinimą, patikina, kad darbuotojų ne­ieško, nors savo tinklalapiuose skelbia apie lais­vas darbo vietas.

„Darbas visiems, taip pat ir žmogui, turinčiam psichikos ligą, yra svarbi gyvenimo dalis. Jis padeda palaikyti psichikos sveikatą, todėl praradus jį kenčia savivertė, pasitikėjimas savimi, o ilgesnį laiką nedirbdami jaučiame atotrūkį nuo darbo rinkos. Tačiau du trečdaliai darbdavių, išgirdę mūsų įstaigos, iš kurios skambinu, pavadinimą, patikina, kad darbuotojų ne­ieško, nors savo tinklalapiuose skelbia apie lais­vas darbo vietas. Tik trečdalis jų sutinka at­verti savo įmonės duris žmonėms, kurie pasveikę ir pasirengę vėl įsilieti į darbo rinką. Taigi kur kas dažniau susiduriame su neigiamu darbdavių požiūriu, nors jis tik didina dirbančių naštą“, – apie darbdavių netoleranciją psichikos ligomis sergančių ir sunkiai į visuomeninį gyvenimą grįžtančių žmonių atžvilgiu pasakoja karjeros specialistė, kurios darbo praktikoje pasitaiko ir sėkmingos integracijos į sveikųjų visuomenę pavyzdžių.

Vienas jų – vaikų namuose augęs ir spec. mo­­­kyklą baigęs devyniolikmetis Julius (tikrasis vardas redakcijai žinomas). Depresiją įveikęs, tačiau darbo patirties neturintis jaunuolis Psi­chosocialinės reabilitacijos centre praleido 10 mėnesių, per kuriuos buvo mokomas siūti, vė­liau turėjo galimybę atlikti praktiką siuvimo įmo­nėje. Po trijų mėnesių darbdavys pasiūlė jam likti siuvykloje kaip pagalbiniam darbininkui. Vaikino darbas darbdaviui tiko, tik moteriškame kolektyve jis nepritapo. Tačiau darbdavys, matydamas jaunuolio norą ir pastangas, padėjo įsidarbinti kitoje įmonėje.

Sėkmės istorija šį atvejį galima vadinti dar ir todėl, kad, pamatęs vaikų globos namuose augusio giminaičio norą ir užsidegimą kabintis į gyvenimą, drauge gyventi jį pakvietė vienišas dėdė. Ši istorija tik įrodo, kad sėkminga integracija galima ir būtina, tačiau vis dar trūksta žmonių supratimo ir geranoriškumo.

Psichikos sveikatos specialistai sutaria, kad psichikos sveikatos puo­selėjimas gerina visos visuomenės gyvenimo kokybę bei psichinę gerovę.

Visuomenės nuomonės apklausų duomenimis, žmonės, turintys psichikos negalią, – itin prastai vertinama visuomenės grupė. Įprasta manyti, kad tokie asmenys turėtų gyventi izoliuotuose globos namuose ir pan. Tačiau Jung­ti­nių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija įtvirtina asmenų su negalia teisę gyventi savarankiškai ir įsitraukti į bendruomenę. Psichikos sveikatos specialistai sutaria, kad psichikos sveikatos puo­selėjimas gerina visos visuomenės (taip pat ir psichikos sveikatos sutrikimų turinčių žmonių bei jų globėjų) gyvenimo kokybę bei psichinę gerovę.

Išeitis – psichosocialinė reabilitacija

Depresijos mastas Lietuvoje per pastaruosius 12 metų smarkiai didėjo: 2000 m. šimtui tūkstančių gyventojų teko 380 susirgimų, 2012 m. – jau 856, o šiuo metu sergamumo kreivė toliau kyla.

25 proc. žmonių, sergančių depresija arba turinčių nerimo sutrikimą, nemano, kad serga psichikos liga.

Tačiau tai – oficiali statistika, apimanti tik tuos pacientus, su kuriais susiduria psichikos svei­katos specialistai, o juk 25 proc. žmonių, sergančių depresija arba turinčių nerimo sutrikimą, nemano, kad serga psichikos liga. Taigi klausimas, koks procentas mūsų visuomenės iš tiesų serga šiomis ligomis, o savo nenoru jų pripažinti padėtį tik dar labiau sunkina.

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, apie 450 mln. planetos gyventojų kenčia nuo psichikos sveikatos sutrikimų. Psichikos ar elgesio sutrikimų bent kartą gyvenime patiria kas ketvirtas pasaulio gyventojas, na, o psichikos sutrikimų našta sudaro apie 13 proc. visų pasaulio ligų. Manoma, kad iki 2020 m. šis skai­­čius gali išaugti iki 17 proc.

Pasak E.Andriuškevičienės, viena galimų iš­ei­­čių – pakankamas dėmesys psichosocialinei rea­bilitacijai. Ji gali grąžinti žmogų į bendruomenę, kad jis galėtų normaliai funkcionuoti, įsitvirtinti, pats išsilaikytų ir netaptų našta artimiesiems.

„Mums tai itin aktuali problema, nes šių ligų kreivė šalyje auga. Antra vertus, nepamirškime, kad vis daugiau žmonių išdrįsta kreiptis į medikus, nuveda savo vaikus pas psichologus, o tai taip pat augina bendrą statistiką“, – dėmesį atkreipia pašnekovė. Šiek tiek daugiau antidepresantų už lietuvius vartoja tik portugalai.

Anti­de­pre­san­tais sprendžiamos ne medicininės, o so­cia­linės problemos.

Dėl milžiniškų sumų, skiriamų medikamentiniam psichikos ligų gydymui, viešojoje erdvėje pik­tinosi jau ne vienas šalies psichiatras ir psicho­terapeutas, pabrėždamas, kad anti­de­pre­san­tais sprendžiamos ne medicininės, o so­cia­linės problemos. Tokia praktika, priklausomybių psichiatro Dariaus Diržio teigimu, yra ydinga.

Tiesa, momentines problemas ji numalšina, bet, kaip pastebi psichoterapeutas Zenonas Streikus, asmenybės vaistai nekeičia, kaip ir jos gebėjimo tvarkytis su iššūkiais, stresu. Tai atsakymas, kodėl gyvybiškai svarbu užtikrinti psichologų ir psichoterapeutų paslaugų prieinamumą poliklinikose ir ligoninėse.

Svarbiausia pamoka dar neišmokta

Psichiatras, Vilniaus universiteto profesorius Dainius Pūras pateikia pavyzdį, kad Nor­vegijos sveikatos sistemoje psichologiniams gydymo metodams skiriama tiek pat lėšų, kiek ir gydymui antidepresantais. Panaši situacija su­­siklosčiusi ir Jungtinėje Karalystėje (jos vy­riau­sybė dar 2009 m. investavo 170 mln. svarų į psi­chologines terapijas depresijai gydyti). O kas siūloma Lietuvoje? Atrodo, kad, be medikamentinio psichikos ligų gydymo, pasirinkimo tiesiog nėra.

Tiesa, su maža išlyga dailės terapijai, kuri kom­­pensuojama valstybės. Psichologai ir buvusi sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė sutaria, kad sergantiems vaikams ji kur kas veiksmingesnė nei psichologo konsultacija: mažieji pacientai jos metu kur kas lengviau atsiveria, tai įrodyta ir moksliškai.

R.Šalaševičiūtė neabejoja, kad jau netolimoje ateityje psichologų paslaugos bus apmoka­mos iš Privalomojo sveikatos draudimo fon­do biudžeto, tačiau kada laukiami pokyčiai bus įgy­vendinti – po trejų, penkerių ar 10 metų, pa­sakyti sunku. Esminė kliūtis – valstybinių ir ne­vyriausybinių organizacijų negebėjimas su­si­kal­­bėti. Susidariusi situacija panašėja į I.Kry­lovo pasakėčią, kai kiekvienas paiso tik savo interesų ir nenori vienas kito klausyti.

Milijonai eurų vis dar išleidžia­mi institucinės globos įstaigoms statyti ir re­novuoti, nors ES įsipareigojimai žada visai ką kita.

Kitas aspektas, kad Socialinės apsaugos ir dar­bo ministerijos, besirūpinančios socialine glo­­­ba, projektai, kuriuose minima proto ir psichi­­kos negalia, gavę apie 20 mln. eurų, 7,5 mln. in­vestuota į statybas, renovaciją ir įrangos pirkimą. Pasak Žmonių su proto negalia palaikymo cen­tro (angl. Mental Disability Advocacy Cen­ter, MDAC) atstovų, milijonai eurų vis dar išleidžia­mi institucinės globos įstaigoms statyti ir re­novuoti, nors ES įsipareigojimai žada visai ką kita (iki šiol išlieka psichosocialinių paslaugų trūkumas).

Nors šiuo aspektu Lietuva nėra labai išskirtinė – tokia tendencija pastebima ir kitose šalyse. Tačiau kaip žadame iki 2020 m. 40 proc. su­ma­žinti neįgalių suaugusių asmenų ir 60 proc. vaikų, patenkančių į institucinę globą, skaičių?

Šiandien paslaugos žmonėms, turintiems psi­­chikos ir proto negalią, šalyje padalytos tarp tri­jų ministerijų, nes skirtingos įstaigos turi rū­pin­tis šių žmonių kasdienėmis reikmėmis, so­cia­lizacija ir sveikatos priežiūra. Vienintelė švie­­­sa tunelio gale tik ta, kad į dienos stacionarus (centrus) pacientams ir jų artimiesiems ne­bereikia važiuoti į kituose miestuose ar rajonuose esančias psichiatrijos ligonines, kuriose vienintelėse buvo teikiamos psichiatrijos dienos stacionaro paslaugos. Pacientams sudaroma ga­limybė išlikti namų aplinkoje, jie neatitrūks­ta nuo šeimos ir įprastos kasdienybės.

Pasidomėjus, kodėl žmonės delsia kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus, VšĮ „Psi­­chikos sveikatos perspektyvos“ direktorė Karilė Levickaitė paaiškino, kad bijoma rizikuoti savo darbo vieta: „Jei asmuo nusprendžia gy­dytis, į psichologo konsultacijas, psichoterapiją vaikšto privačiai, taigi oficialių diagnozių nėra. Todėl ir tiksli statistika, kiek asmenų serga ar turi psichikos sutrikimų, Lietuvoje nežinoma.“

Taigi esminis klausimas, kada grąžinsime vi­suomenei psichikos ligomis sergančius asmenis ir paseksime geraisiais pavyzdžiais – Jungtinės Ka­ralystės, Norvegijos, Suomijos, Islandijos, pa­dariusių pažangą psichikos sveikatos srityje, ir toliau lieka neatsakytas.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Psichiatrijos

klinikos docentas dr. Arūnas Germanavičius.

– 5,5 proc. Lietuvos visuomenės serga psichikos ligomis. Koks sergamumas  kitose ES šalyse?

– Gyventojų sergamumas depresija Lietuvoje nuo Vakarų Europos skiriasi ne taip smarkiai, bet ligotumas žmonių, kurie serga ir jų liga tęsiasi keletą metų, gerokai didesnis. Lietuvos, priešingai nei Vakarų Europos, situacija prastesnė, nes netaikome psichosocialinės pagalbos metodų. Psichiatrijoje labai svarbu sudaryti kiekvienam pacientui individualų gydymo planą, gydymą pritaikyti atsižvelgiant į paciento amžių, specialiuosius poreikius, somatinę būklę, kitas ligas, kuriomis pacientas serga.

– Kokios priežastys lemia didėjantį gyventojų sergamumą psichikos ligomis?

– Psichikos ligos yra nepaprastai paplitusios ir gali paveikti kiekvieną. Prie to prisideda spartėjantis gyvenimo tempas, negerėjantis psichologinis klimatas darbe, ypač mieste. Įmonėse, kurios sunkiau verčiasi ar atsiduria ties ekonominio išlikimo riba, darbdavių spaudimas didesnis. Taip pat – metų metais neišsprendžiamos šeimos problemos. Priminsiu, kad tokia depresija sukelia dėmesio, atminties ir nuotaikos sutrikimus, didina nuovargį, nerimą, pažeidžia širdies ir kraujagyslių sistemą. Ši liga pakerta darbingiausio amžiaus žmones (18–45 m.), todėl reikėtų būti atidesniems sau ir savo aplinkos žmonėms.

– Kuo graso negydoma liga?

– Ilgą laiką negydoma depresija gali pasireikšti psichoze – depresinio turinio kliedesiais ar haliucinaciniais pojūčiais kūne: žmogui ima atrodyti, kad jo kūnas nyksta, kad nebeveikia plaučiai ar kad jis miršta. Atsisakoma ne tik gydymo, bet ir maisto. Kartais tai pasireiškia perdėtu kaltės jausmu dėl nebūtų dalykų. Didžiausios bėdos kyla, kai negydoma depresija vis praskiedžiama alkoholiu. Vis dėlto depresija – išgydoma liga. Ankstyvas gydymas gali sustabdyti jos perėjimą į sunkesnę ar lėtinę formą.

– Medikai skundžiasi, kad sergantieji psichikos ligomis gana dažnai ieško kitų ligų, taip kankindami ne vieną specialistą. Ar galima depresiją supainioti su kita liga?

– Reumatinės ar endokrininės ligos išties gali priminti depresiją, todėl gydytojas neurologas turėtų profesionaliai atlikti savo darbą, atmesdamas kitas ligas. Skydliaukės veiklos sutrikimas ar galvos smegenų auglys kai kada savo simptomais gali panašėti į depresiją.

– Psichikos ligos – bene labiausiai stigmatizuotos. Kokia pacientų reakcija išgirdus, kad jiems reikia gydytis?

– Stigma egzistuoja iki pat šiol, todėl visiems susiduriantiems su psichiatrija pirmą kartą, tai yra didžiulis stresas, nežinomybė. Keliami klausimai, kaip reikės toliau dirbti, jei apie ligą sužinos bendradarbiai, ir pan. Dažniausiai pacientai renkasi slėpimo taktiką. Iš dalies suprantama, kodėl žmonėms šis kelias patrauklesnis, tačiau dažnai liga vis tiek išaiškėja, o sergančiajam tai nėra geriausias kelias. Nežinodami, kad žmogus ligotas, aplinkiniai gali su juo netinkamai elgtis.

– Dažnai sergantysis atsisako kreiptis į medikus. Ką patartumėte tokio žmogaus artimiesiems?

– Su baime kreiptis į psichikos sveikatos specialistus žmonės susiduria daugelyje šalių. Šioje situacijoje artimieji, konsultuodamiesi su medikais, pasitelkia visus įmanomus būdus. Svarbu žinoti, kaip su pacientu kalbėti, kaip jį motyvuoti, kad žmogus nebijotų ieškoti pagalbos.

– Ar dažnai savo darbo praktikoje pastebite užleistos ligos atvejų?

– Pastebime smarkiai didėjantį piktnaudžiavimą raminamaisiais ir migdomaisiais vaistais tarp vyresnio amžiaus moterų. Gydytojai šių medikamentų išrašo pernelyg dažnai, todėl jų veiksmingumas sumažėja. Pacientams išsivysto depresijos požymiai, tenka gydyti priklausomybę. Tik ją išgydžius galima imtis depresijos.

– Kaip vertinate nuo depresijos gydomų pacientų pagijimo sėk­mę? Kas galėtų ją paspartinti?

– Kaip matyti iš kompleksiškai gydytų pacientų, sergančių sunkiomis depresijos formomis, kuriems buvo taikomos visos iki šiol Lietuvoje buvusios prieinamos gydymo priemonės, tik dviem trečdaliams gydymas buvo efektyvus, o trečdaliui nedavė laukiamų rezultatų, todėl labai padidėjo savižudybių rizika. Jei tik valstybė kompensuotų efektyvaus individualaus gydymo plano sudarymą, remiantis paciento DNR tyrimais, tiems, kuriems tai yra reikalinga, Lietuvoje gerokai padaugėtų nuo depresijos išgydytų žmonių.

– Kodėl Lietuvoje psichologų paslaugos vis dar nėra apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF)?

– Sveikatos apsaugos ministerija iki galo nesusitaria su politikais. Nepasiektas konstruktyvus sprendimas, kuris valstybėje galėtų išspręsti ne vieną svarbią problemą. Tai paaiškina, kodėl psichologai ir psichoterapeutai mieliau imasi privačios praktikos. Psichoterapija įteisinta ir kompensuojama iš PSDF, bet nėra psichologų ir psichoterapeutų, kurie dirbtų už tokį mažą įkainį. Sakome, kad ši paslauga visuomenei tiesiog neprieinama, priešingai nei vaistai.

Reikšminga smulkmena. Jei tikėsime vokiečių statistika, kas antras jaunas ir kas dešimtas suaugęs žmogus šiandien vaikšto nukramtytais nagais. Kokios priežastys lemia šį įprotį ir kaip jo neskausmingai atsikratyti?

Psichologijos mokslų daktaras Marius Daugelavičius apie paplitusį reiškinį – nagų kramtymą kalba kaip apie vidinę žmogaus organizmo streso išraišką: „Savimi pasitikintys ir gyvenime tvirtai besijaučiantys asmenys įprastai tuo neužsiima.“

Nagų kramtymas - tai charakterio ar elgesio sutrikimas, kurio priežastys nuo to kenčiančiam asmeniui nėra aiškios.

Jis svarsto, kad šią problemą gali lemti vaikystėje patirtas auklėjimas. Žinoma, ne paskutinėje vietoje šiuo atveju atsiduria ir kultūriniai visuomenių skirtumai. Sutariama, kad prie šio ydingo visuomenės įpročio gana smarkiai prisideda ir asmens patiriamas stresas. Galima sakyti, kad stresas tiesiogiai proporcingas neigiamų asmens emocijų ir išgyvenimų kiekiui.

Klinikinės vokiečių neuropsichologijos profesorius dr. Sfeffenas Moritzas nagų kramtymo nevadina liga. Jo nuomone, tai charakterio ar elgesio sutrikimas, kurio priežastys nuo to kenčiančiam asmeniui nėra aiškios. Nesąmoningai žmonių kramtomus nagus nuo jų dantų gelbsti Vokietijoje gana plačiai taikoma elgesio terapija.

Psichologai sutaria: siekiant išgyvendinti šį įprotį iš savo kasdienybės paties žmogaus valios ne visuomet pakanka. Apie tai liudija ir įspūdinga nagų kramtytojų statistika. Kas dešimtas suaugęs ir kas antras dar neužaugęs žmogus vokiškai kalbančioje bendruomenėje šiandien kramto nagus ir nesusimąsto, kad toks elgesys apie juos itin daug atskleidžia aplinkiniams (tai rodo nepasitikėjimą savimi ir pan.).

Kiek šis įprotis paplitęs Lietuvoje, tikslių duomenų nesama, tačiau „Veido“ ekspertai sutaria, kad duomenys galėtų būti panašūs.

Dažnu atveju vaikystės metais užgimęs žmogaus įprotis krimsti nagus, nesulaukęs atitinkamo dėmesio, tęsiasi ir individui suaugus. „Nei iš gero gyvenimo, nei iš didelio malonumo žmonės nagų negraužia“, – tvirtina psichologas M.Daugelavičius.

Ne tik nagų graužimu, bet ir plaukų sukimu ar pešiojimu, lūpų kramtymu ar rašiklių laužymu susirinkimų metu individas linkęs save raminti dėl patiriamo streso.

Šį teiginį palaiko ir Vilniaus universiteto Specialiosios psichologijos laboratorijos vadovas prof. Albinas Bagdonas. Pasak jo, nagų kramtymą mokslininkai sieja su vidiniais žmogaus išgyvenimais: nerimu ir tam tikrose situacijose kylančia frustracija (kai nežinoma ir neapsisprendžiama, kaip tinkamai pasielgti). Ne tik nagų graužimu, bet ir plaukų sukimu ar pešiojimu, lūpų kramtymu ar rašiklių laužymu susirinkimų metu individas linkęs save raminti dėl patiriamo streso.

Psichologai tokią elgseną apibūdina kaip peradresuotą aktyvumą, tačiau pats žmogus dažnai nė nejaučia, kad taip elgiasi. Mokslinėje literatūroje atkreipiamas dėmesys, kad vyrai į nagų kramtymą linkę gerokai dažniau nei moterys. JAV endokrinologo prof. Steveno Dowsheno teigimu, dauguma berniukų jau vaikystėje taip elgiasi. Skirtingose šalyse nagus kramto nuo 30 iki 60 proc. vaikų ir paauglių. Kartais pasitaiko, kad kramtomi net kojų nagų.

Moterims susilaikyti nuo šios blogybės padeda periodiškai atliekamas manikiūras, tačiau išimčių pasitaiko ir tarp jų. Ne tik su estetika, bet ir su elementaraus mandagumo taisyklėmis prasilenkiantis įprotis, psichologų nuomone, rodo, kad žmogus patiria vidinę įtampą. Vieni griebiasi rūkymo, kiti kramto nagus – kiekvienas susinervinęs elgiasi individualiai.

Pats nagų kramtymas nėra problema – tai problemos išraiška, verčianti elgtis nesąmoningai.

Ką daryti, norint atsikratyti šio bjauraus įpročio? S.Moritzas siūlo pamėginti atsakyti į klausimą, kada aplanko noras graužti nagus. Tai suvokus bus lengviau keisti įprastai besiklostančią elgseną. Pakeliui itin praverstų ir motyvacija, tai yra atsakymas sau, kodėl norime šio įpročio atsisakyti ir kaip tai pakeis mūsų gyvenimą. Įveikus šiuos žingsnius teliks pakeisti įprastinį nagų graužimą kažkuo kitu (saldainiais ar kramtomąja guma; žinoma, kartais tiesiog pakaktų sugniaužti pirštus į kumštį, sukioti ant piršto žiedą ir neleisti sau nuklysti į nagų žalojimą). Argumentų, kodėl verta atsisakyti šio estetinį nagų vaizdą darkančio įpročio, ne vienas ir ne du, tačiau pasakyti daugeliu atveju lengviau, nei tai įgyvendinti.

M.Daugelavičiaus nuomone, pats nagų kramtymas nėra problema – tai problemos išraiška, verčianti elgtis nesąmoningai. Vaduodamasis iš įtampos ir siekdamas išspręsti slegiančią situaciją žmogus nukreipia savo dėmesį ir savotiškai save ramina. Taigi pakaktų pašalinti nerimą ar stresą keliančią priežastį ir prastas įprotis dingtų. Kitaip tariant, jei jūsų aplinkoje kažkas graužia nagus, reikėtų susimąstyti apie gilesnę slegiančių priežasčių analizę.

Šis įprotis žmogui sukelia nemažai bėdų. Nagus graužiantį asmenį lydi dviprasmiški jausmai (norisi tokio elgesio atsikratyti, slegia kasdienė gėda: nukramtyti pirštai dar nė vieno nepapuošė). Taigi, nors ir slegiamas kaltės, žmogus kramto nagus ir dėl įtampos, ir dėl nekantrumo, staiga užplūdusio streso ir pan.

Dermatologė Rochelle Torgerson tikina, kad dauguma mėgsta kramtyti ne tik nagus, bet ir aplink juos esančias odeles. Abiem atvejais didžioji blogybė ta, kad yra rizika pasigauti nepageidaujamą infekciją ar ligą (į burną kišamos neplautos rankos), o tai gali paveikti ne tik burnos ar dantų būklę (gali būti pažeistas emalis), bet ir nagų formą.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako edukologijos mokslų daktarė, keturių vaikų mama Austėja Landsbergienė.

VEIDAS: Kiek laiko gali prireikti norint atpratinti vaikus nuo nagų kramtymo?

A.L.: Bet kokio įpročio (veiksmo, kuris nuolat pasikartoja, o vaikas jį atlieka tarsi nesąmoningai) atsisakymas užtrunka. Kaip žinome, vaikai nėra nulipdyti iš kitokio molio nei suaugusieji, taigi prisiminkime, kiek pastangų tenka įdėti, kol metama rūkyti ir pan. Didžiausia suaugusiųjų bėda šiuo atveju, kad per greitai norima rezultato. Nepakanka vaikui vien pasakyti „nekramtyk“ ir tikėtis, kad taip ir įvyks. Kartais reikia ir fiziniu būdu apie tai priminti (pvz., pirštų spragtelėjimu ar beldimu į stalą) – tai tarsi slapti signalai, jog jau susitarėme, kad bus stengiamasi taip nesielgti. Visuomet verta pažiūrėti, kaip jūsų atžala elgiasi žiūrėdama televizorių ar maigydama planšetinį kompiuterį. Jeigu pastebite, kad nagų kramtymas susijęs su kažkokia situacija ar veikla, jos metu papildomai sudrausminkite vaiką, priminkite, kad tarėtės palikti pirštukus ramybėje.

VEIDAS: Į ką vertėtų atkreipti dėmesį tėvams kovojant su šiuo žalingu įpročiu?

A.L.: Svarbiausia nepritrūkti kantrybės. Jeigu kaimynų vaikams tiko vienas iš pasiūlytų auklėjimo metodų, tai dar nereiškia, kad tiks ir jūsų atžalai. Visuomet reikėtų būti pasiruošus išmėginti dar keletą papildomų alternatyvų. Daugelis tėvų nesureikšmina šio žalingo vaikų įpročio ir žiūri į jį pernelyg atlaidžiai. Bet jei nagučiai nukramtyti iki kraujo, verta sunerimti. Gana dažnai šalia to būna ir plaukų pešiojimas, neramus miegas, savęs žnaibymas. Pastebėjus šiuos nerimą keliančius simptomus vertėtų pasikonsultuoti su medikais.

VEIDAS: Galbūt egzistuoja kažkoks paaiškinimas, kodėl vaikai mėgsta kramtyti nagus?

A.L.: Priežastys gali būti pačios įvairiausios: smalsumas, kitų vaikų elgesio pamėgdžiojimas, mėginimas atsipalaiduoti ir pan. Kartais tokiu būdu išreiškiamas nuobodulys ar nerimas, todėl kiekvienu atveju reikėtų šnektelėti su vaiku. Paskatinti taip elgtis gali ir pakeistas ar pradėtas lankyti vaikų darželis, mokykla, artėjantis šokių pasirodymas. Vaikas, pasiklausęs vadovės, kad čia nepaprastai svarbus renginys, gali jausti didelę įtampą, o iš to gali gimti nagų kramtymas. Įprastai jis priskiriamas prie vadinamųjų nervinių ir pasąmoninių įpročių, taigi vaikas labai dažnai nė pats nesupranta, kad tai daro.

Siekiant atsisakyti panašių įpročių sveika nubrėžti leidžiamas ir draudžiamas ribas. Atžala supras, ko iš jos tikitės, taigi susikalbėti bus lengviau. Pavyzdžiui, vaikui galima priminti, kad prie pietų stalo ir viešose vietose nagų nekramtome. Nors iš pirmo žvilgsnio tai labai paprasta taisyklė, galime nuo jos atsispirti ir judėti toliau. Tačiau nepatarčiau vaiko už tai bausti, ant jo šaukti. Tiesa, tokiomis aplinkybėmis verta nagučius trumpiau kirpti, dažniau plauti rankas ir pan.

VEIDAS: Kai kurie tėvai, kovodami su šiuo negatyviu įpročiu, ištepa vaikų nagus kartumynais ir pan. Ar efektyvi tokia priemonė?

A.L.: Aš manau, kad visuomet geriau su vaiku susitarti gražiuoju. Jei atžala žiūrės į tai ne kaip į bausmę, o kaip į pagalbą, tikėtina, kad sutiks bendradarbiauti. Kai vaikas bus emociškai pasiruošęs (jausis saugesnis ir pan.), jis pats liausis. Svarbu, kad su juo pasikalbėtume ir išaiškintume, koks tai yra įprotis ir kaip jo atsikratyti. Jei įtrauksite jį patį, tikėtina, kad situacija pasitaisys greičiau. Kartais situacijos sprendimu tampa padidintas fizinis vaiko aktyvumas ar laisvalaikio užimtumas (pakanka nukreipti dėmesį), ir nagų kramtymo problema išsprendžiama.

VEIDAS: O kokių priemonių nuo nagų graužimo siūloma imtis suaugusiems?

A.L.: Moterims patariama negailėti pinigų manikiūrui, tuomet bus gaila ir investuotų lėšų, ir nagų grožio. Kitas patarimas, kuris gali suveikti, – ant pirštų galiukų užklijuoti kūno spalvos pleistriukus: dirbti jie netrukdys, o kramtyti patogu nebebus. Taip pat nereikėtų pamiršti, kad ir nekramtymo įpročiui susiformuoti reikia šiek tiek laiko.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Straipsnis pirmą kartą publikuotas 2015 m. balandžio mėnesį savaitraštyje “Veidas”

Permainos. Mados pasaulyje perversmą sukėlusios išmaniosios technologijos ir jų sintezė su įvairiomis mokslo industrijomis artimiausiais dešimtmečiais itin stipriai keis šiandienos gaminių veidą: jie ne tik puoš, šildys, bet ir gebės transformuotis bei prisitaikyti prie žmogaus kūno, atliks ne vieną šiandien dar, atrodytų, neįprastą funkciją.

Specialūs gaminių pluoštai, prisodrinti vitaminų ar antibakterinių medžiagų (atsižvelgiant į geografines platumas), pasižymintys gydomosiomis savybėmis: kaip antai specialūs drabužiai, skirti sergantiems diabetu (nuolat papildomi insulino atsargomis), susižeidusiems kare (patrynus audinį, šis išskiria antibakterinių medžiagų) ar norintiems masažuojamojo (anticeliulitinio) audinio paviršiaus, nėra futuristinė pasaka suaugusiems. Kur kas labiau už Lietuvą tekstilės pramonėje pažengusios šalys, tarkime, JAV, jau ne vienus metus gamina tai, apie ką daugelio šalių pramonės ir dizaino atstovai dar tik svajoja.

Taigi prasidėjus gimdymui gimdyvė sulaukia skambučio iš ją prižiūrinčios medicinos įstaigos.

KTU Tekstilės inžinerijos profesoriaus Rimvydo Milašiaus vertinimu, Europa nuo  JAV atsiliko prieš gerą dešimtmetį pareiškusi, kad jai tekstilė nereikalinga. „Deja, šiandien Amerika pažengusi taip toli, kad vargiai bepasivysime“, – apgailestauja profesorius, kaip mokslo ir tekstilės pramonės produkto rezultatą pateikiantis JAV itin išpopuliarėjusį ir kone 10–15 metų medicinos pramonėje naudojamą besilaukiančiai moteriai skirtą diržą. Juo informacija apie artėjantį gimdymą nuolat skenuojama ir siunčiama į medicinos įstaigą. Taigi prasidėjus gimdymui gimdyvė sulaukia skambučio iš ją prižiūrinčios medicinos įstaigos.

Ne tik medicinos, be ir karo pramonėje naudojama speciali inžinerinė tekstilė, funkcionuojanti kaip imtuvas ir siųstuvas (šiuo atveju veikianti kaip radaras), JAV gaminama jau ne vienus metus. Pasidomėjus, ar senos Lietuvoje šios tekstilės tradicijos, mokslininkas mini 1980 metus, kai pradėti gaminti kompozitai kosmoso programai.

„Šiandien be techninės tekstilės, kuri naudojama tiek karo, tiek automobilių ar medicinos pramonėje, – nė iš vietos. Atrodo, kad ir ateityje šių gaminių poreikis tik didės“, – prognozuoja R.Milašius.

O VDA Kostiumo dizaino katedros lektorė Genovaitė Snukiškytė sako, kad Lietuvoje susiklostė gana nepalankios sąlygos inovacijoms ateiti į madą: „Dėl minimalios mokslinių atradimų sklaidos šioje srityje mokslininkų sukurti nauji pluoštai tiesiog pasimeta. Taigi suradę tarpinę grandį galėtume judėti į priekį kur kas sparčiau.“

Nanotechnologijas savo gaminiams naudojanti Lietuvos įmonė „Garlita“ jau šiandien gamina inovatyvius drabužius, pasižyminčius termoreguliacinėmis savybėmis: atsparius ugniai, drėgmei ir purvui.

Paklausta, ką galėtume vadinti ES tekstilės lyderiais, KTU Inžinerijos katedros docentė Daiva Mikučionienė mini italus ir vokiečius. Tarkime, pagal tekstilės pramonės apyvartą vienam gyventojui Italija lenkia visus ir yra neginčijama masinės mados diktuotoja (ji gamina įrangą besiūliams gaminiams ir juos pačius). Vokietija garsėja kaip funkcinės tekstilės gamintoja, itin glaudžiai bendradarbiaujanti su mokslo ir pramonės sektoriumi. Taip pat vokiečiai yra sukūrę sunkiai įsivaizduojamą futuristinę technologiją, kuri jau taikoma praktikoje (pvz., JAE statant milžiniškus dangoraižius tokios technologijos naudojamos konstrukcijoms lengvinti).

Konkuruoti su išsivysčiusiomis šalimis tekstilės srityje šiandien gali ir čekai, taip pat ir kai kurios Lietuvos įmonės, taikančios naujausias technologijas aprangos gamybos srityje. Nanotechnologijas savo gaminiams naudojanti Lietuvos įmonė „Garlita“ jau šiandien gamina inovatyvius drabužius, pasižyminčius termoreguliacinėmis savybėmis: atsparius ugniai, drėgmei ir purvui.

Tokios inovatyvios technologijos vartotojus pasiekia keliais etapais. Pirmiausia drabužiai kuriami prioritetinių sričių atstovams, kosmoso tyrėjams, gelbėjimo ir saugos darbuotojams, jėgos struktūrų atstovams, o vėliau pereinama ir prie masinės gamybos.

D.Mikučionienės teigimu, ši produkcija tokia gera ir paklausi, kad Lietuvos rinkoje jos tiesiog nelieka: „Visi gaminiai eksportuojami į užsienio šalis, be to, Lietuvos vartotojams pagal pragyvenimo lygį jie gerokai per brangūs.“

Didžiausia naujiena galime vadinti mezgimo pramonėje pritaikytą durpių pluoštą, pasižymintį itin geromis kompleksinėmis savybėmis.

Iš Lietuvos įmonių naujųjų technologijų srityje gana sparčiai pažengęs ir „Audimas“, siuvantis laisvalaikio bei sporto drabužius iš naujoviškų audinių, kurie itin efektyviai sugeria ir išgarina drėgmę, yra pralaidūs orui ir padeda kūnui išlikti sausam. Šie pavyzdžiai rodo, kad išmaniosios technologijos iš esmės keičia drabužių pobūdį.

Tarkime, elektrai laidūs pluoštai leidžia numegzti išmanius ir apie žmogaus organizmo pulso pokyčius informuojančius gaminius, kurie praneša apie sveikatos sutrikimus ir tuo pačiu metu saugo nuo žalingo aplinkos poveikio.

Jau šiandien rinkoje itin pageidaujami pluoštai iš atsinaujinančių išteklių: kanapių, dilgėlių (pastarasis jau naudotas Napaleono armijos karių aprangoje) ir pan. Didžiausia naujiena galime vadinti mezgimo pramonėje pritaikytą durpių pluoštą, pasižymintį itin geromis kompleksinėmis savybėmis.

„Iki šiol rinkoje daugiau buvome žinomi kaip medvilninių apatinių drabužių gamintojai, tačiau jau daugiau nei trečdalį mūsų produkcijos sudaro kitos medžiagos: vilna, vilna su šilku, modalas, kanapių pluoštas, tencelis, poliesteris ir pan.“, – vardija Inga Prievelienė, AB „Utenos trikotažas“ technologijų ir investicijų skyriaus vadovė.

Per metus Utenoje sukuriama apie 50 inovatyvių medžiagų, panaudojant arba naują pluoštą, arba specialų mezgimą. Tačiau pati naujausia įmonėje sukurta medžiaga – kanapių pluoštas, sumaišytas su ekologiška medvilne. „Kanapės garsėja antimikrobinėmis savybėmis, yra atsparios grybeliams, nesukelia alergijos ir labai tinka jautrią odą turintiems žmonėms. Žiemą šis pluoštas šildo, o vasarą vėsina“, – apie ekologišką produkciją, pasiekiančią vartotojus, pasakoja I.Prievelienė.

Kalbant apie artimiausio dešimtmečio tendencijas, kurių sieks Europa ir visas pasaulis, „Veido“ ekspertų nuomone, reikėtų akcentuoti perėjimą nuo greitosios prie ilgalaikės, tvarios mados, pabrėžiant ekologiją.

Manau, po poros dešimtmečių drabužiai iš 3D spausdintuvo bus prieinami masiniam vartojimui.

KTU profesorius dizaineris Kęstutis Lekeckas sutinka, kad nors dizaineriai ir skatinami vertinti ekologiškumą, dažnoje jų kolekcijoje tebevyrauja greitoji mada (įsigytas drabužis nešiojamas trumpą laiką ir netrukus keičiamas nauju). Naujos kartos drabužius kaip kūrinius, pasižyminčius maksimaliomis išmaniosiomis galimybėmis, apibūdinantis pašnekovas mano, kad lūžis madoje įvyks utilizavimo technologijoms pasiekus tokį pat išsivystymo lygį, kokį šiandien yra pasiekusi drabužių gamyba: „Jei iš 3D spausdintuvo ištrauktą suknelę bus įmanoma paversti spausdinimo medžiaga, utilizacijos progresas pajudės tokiu greičiu, kokiu šiandien vystosi gamyba. Ilgainiui mums užteks vieno drabužio, kuris bus labai įvairialypis. Manau, po poros dešimtmečių drabužiai iš 3D spausdintuvo bus prieinami masiniam vartojimui. Deja, šiandien ši paslauga dar labai brangi. Vieno drabužio išspausdinimas atsieina panašiai 3 tūkst. eurų, o ir pačiam audiniui dar trūksta medžiagiškumo (plastikas nėra dėvėti itin patogi medžiaga, tačiau gaminių prototipams ji tinka).“

Ateities mados estetika, dizainerio teigimu, neatsiejama nuo futuristinių sprendimų, netikėtų ir dar nematytų formų bei medicinos ir biomedicinos įtakos. Kitas momentas – išmaniajai tekstilei gali būti suteikta begalės naujų funkcijų: drabužis gali reaguoti į žmogaus nuotaiką, kūno temperatūrą (prireikus šildo arba vėsina), šviesą, sveikatą, išmatuoti kūno skysčių cheminį lygį ir atlikti daug kitų funkcijų. Taigi tikėtina, kad po keleto dešimtmečių namie išsispausdinta maža juoda suknelė kaskart atrodys vis kitaip ir pasižymės daugiau nei viena funkcija.

Tarkime, pasitelkus nanotechnologijas Japonijoje jau šiandien gaminami apatiniai drabužiai, turintys sidabro ar aukso dalelių, kurios masažuoja odą ir tonizuoja organizmą. Tokią prekę už nemenką sumą galima įsigyti ir Lietuvoje. Labai tikėtina, kad ateityje šios prekės taps kur kas labiau prieinamos masiniam vartotojui.

Pasaulio mokslinėse laboratorijose jau kuris laikas ieškoma inovatyvių mados sprendimų, kaip pritaikyti naująsias technologijas kuriant modelius, diegiamus į masinę drabužių gamybą. Kaip pavyzdį galima paminėti moderniosiomis biotechnologijomis sukurtą vadinamąją biotekstilę, kuri savo plastiškumu panaši į silikoną, bet užauginama iš bakterijų.

Mados prognozavimo agentūros neabejoja, kad inovatyvūs sprendimai lems mados ateitį. Tiesa, kaip smarkiai, šiandien nuspėti dar sudėtinga, nes rinkoje esama jau itin netradicinių mėginimų. Kaip vieną tokių galima paminėti iš žmogaus ir išmaniosios odos gimstančius hibridus – kūno papuošalus visam gyvenimui. Pasak K.Lekecko, tai viena įdomiausių išmaniųjų medžiagų iš biomedicinos srities.

Pasitelkus išmaniąsias technologijas jau šiandien galima užsiauginti ant piršto savo ir savo partnerio odos hibrido žiedą.

„Kai kurie asmenys tokias mados naujoves įvardija kaip artėjančios pasaulio pabaigos nuojautą. Nežinia, kas labiau šokiruoja ir sukrečia: vizualinė tokių kūrinių pusė ar mintis, kad tai gimė iš žmogaus kūno odos. Tik įsivaizduokite, kokias galimybes tai atveria: pasitelkus išmaniąsias technologijas jau šiandien galima užsiauginti ant piršto savo ir savo partnerio odos hibrido žiedą (kažkas panašaus į gana išpopuliarėjusį „pirsingą“) visam gyvenimui“, – karščiausiomis mados užkulisių naujienomis dalijasi dizaineris.

Jis neabejoja, kad per artimiausius metus mados pasaulis kardinaliai keisis, ir kaip įrodymą mini aukštosios mados savaitėje iš 3D spausdintuvo gimusią Prancūzijos dizainerės Iris van Herpen kolekciją. Pastaruoju metu panašiu būdu dienos šviesą ant podiumų išvysta daugelis aksesuarų, batų ir kitų aprangos elementų.

Matyt, vienu futuristinės mados įkvėpėjų ir kelrodžių šiandien galima vadinti jau mirusį ekscentriškąjį britų dizainerį Alexanderį McQueeną. Neabejojama, kad būtent jo kūrinių formos ir siluetai įkvėpė palengva įsibėgėjančią 3D pramonę.

Žinoma, viena yra tai, ką prognozuoja mados profesionalai, ir visai kas kita, kas iš tiesų prigyja visuomenėje. Būtent tai, ar kūrėjo idėjos randa atgarsį gatvėje, ir lemia tolesnį jo kūrinių gyvenimą. Antimada (ne nuo podiumų, o iš gatvės gimusi), pasauliniai neramumai, įsiplieskę kariniai konfliktai ir globalizacija šiandien formuoja tikrąjį mados veidą.

Dar aštuntajame dešimtmetyje mados diktatą pamiršęs pasaulis užleido vietą stiliui, kurį kiekvienas mūsų interpretuoja kitaip.

Taigi nepaisant to, kad kiekviena šalis turi nacionalinius savo pluoštus (šilką, medvilnę, liną ir pan.), tenka pripažinti, jog tradicinių žaliavų naudojimas pramonėje palengva mažėja, nes sukuriama vis daugiau naujų pakaitalų. Tarkime, amerikiečiai, išskyrę voro DNR ir įterpę jį į šilkverpio vikšro genomą, jau šiandien gamina šilką, pasižymintį ypač geromis savybėmis.

Kokių dar netikėtumų šioje srityje pažers artimiausi dešimtmečiai, nuspėti nelengva, tačiau „Veido“ pašnekovai sutaria, kad ateities mada dar bręsta inovatyviose mokslo ir dizaino laboratorijose, kurios ir lems būsimus pokyčius.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako dizainerė, Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kostiumo dizaino katedros profesorė Jolanta Talaikytė.

VEIDAS: Kaip artimiausi 25 metai mados pasaulyje pakoreguos esamą padėtį? Ką tokio turėsime ir naudosime, ko galbūt šiandien dar nėra?

J.T.: Žinant, jog mada pagal savo prigimtį yra ne menas, o grynų gryniausias verslas, pasitelkiantis naujausius technologinius atradimus, padedančius prekiauti abstrakčia grožio idėja, nesunku suprasti, kad jos tikslas – pasiūlyti visuomenei geriausią grožio išraišką, atspindinčią laikmečio dvasią.

Jei kalbame apie utopinį žvilgsnį į ateitį, manau, kad mada dar labiau globalizuosis, o individai vis panašės vieni į kitus. Taigi didžiulė globalizacija graso unikalumo praradimu, mada tampa universali: tas pats drabužis gali tapti skraiste, galvos apdangalu – atsiveria begalinės improvizacijos galimybės. Iš kitos pusės, ji įgyja vis daugiau potencialo: vartotojas pats kuria sau drabužius, naudodamasis naujosiomis technologijomis (kalbu apie 3D ir 4D spausdintuvus). Jau šiandien matome tokių eksperimentų pavyzdžius – drabužius, kuriuose integruotas apšvietimas, šiluma ir pan. Labiau išsivysčiusios valstybės tai jau naudoja nanotechnologijų ir karinėje pramonėje.

VEIDAS: Britų dizainerė Suzanne Lee įrodė, kad drabužius galima tiesiog užsiauginti (jai pakako žaliosios arbatos, cukraus ir bakterijų, iš kurių ir užderėjo celiuliozė). Panašūs pavyzdžiai vis dar skamba kaip iš fantastikos srities, bet gal ateityje tuo nebesistebėsime?

J.T.: Mokslas nestovi vietoje, o ypač biotechnologijų srityje. Šiandien inžinieriai technologai, biologai ir dizaineriai dirba išvien, taigi ši sritis vystosi ypač greitai. Jei per artimiausius dešimtmečius neįvyks pasaulinio lygio sukrėtimų, neabejoju, kad biotechnologijos užkariaus pasaulį. Tarkime, Kinija nuo senų laikų garsėja šilkverpių siūlais, tačiau šiandien jau yra mėginimų naudoti voro austus siūlus. Žmonija, sujungusi seniausius pasiekimus su šiandienos technologijomis, gali pasiekti dar neregėtų perspektyvų. Tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo nesuderinama (maisto, biotechninių industrijų pramonė ir mada), netolimoje perspektyvoje gali pateikti labai įdomių sprendimų.

VEIDAS: Teigiate, kad nebėra nė vienos srities, kuri būtų atsieta nuo kitos. Įsivyrauja visagalis tarpdiscipliniškumas?

J.T.: Šiandienos pasaulis tuo ir žavus: jei kokia naujovė atsiranda vienoje srityje, netrukus ją adaptuoja ir pritaiko kita. Dar ne taip seniai neįsivaizdavome, kad chemikas, karo pramonės atstovas ir dizaineris rastų bendrą kalbą, o šiandien disciplinų persidengimas – viena būtinų šiuolaikiškumo ir novatoriškumo sąlygų. Taigi ir mada suvokiama jau ne tik kaip drabužis, bet ir kaip komunikacijos bei socializacijos priemonė, kurią itin papildo ir praplečia subkultūros bei etnokultūros elementai.

VEIDAS: Kaip apibūdintumėte rytdienos mados tendencijas?

J.T.: Ilgalaikės tendencijos su mada neturi nieko bendro – tai kultūros ir laikmečio atspindys, o trumpalaikės tendencijos yra visiškai nesusijusios su kultūra, istorija, religija ir žmonėmis. Mada – gyvenimo būdo vizija, ateinanti kartu su socialine sąvoka. Taigi pirmiausia kalbame apie socialinį žmonių gyvenimą. Jei jis gerėja, atitinkamai klesti ir technologijos, jų vystymasis ir pažanga.

Kaip ateities tendencijas apibūdinčiau virtualumą, universalumą, naujausias technologijas, socializaciją ir ekologiškumą. Žinant, kad kasmet išmetame milijonus tonų drabužių, iš kurių perdirbame tik apie 16 proc., nesunku suvokti, kaip smarkiai žalojame aplinką. Šiandien dar mažai kas žino, kad bene labiausiai užteršta medžiaga yra medvilnė (dėl itin gausiai šioje pramonėje naudojamų pesticidų). Deja, dažnas vartotojas iki šiol tebelaiko ją vienu ekologiškiausių audinių. Galbūt pasitelkus naujausius atradimus pavyks sumažinti ar visai išvengti pesticidų naudojimo šioje pramonėje.

Taigi labai svarbu ne tik gerai atrodyti, bet ir būti socialiai atsakingam. Neturėtume pamiršti, kad mada – vienas brangiausių verslų, antras po naftos išgavimo pramonės, ir turėtume stengti būti etiški vartotojai.

VEIDAS: Kas mados pramonėje diktuoja gaires?

J.T.: Pasaulinės reikšmės mados krypčių ir tendencijų prognozavimo agentūros. Kaip vienas garsiausių galima paminėti Niujorke esančią WGSN („Worth Global Style Network“), taip pat prancūziškąsias: „Carlin“, „Nelly Rodi“, „Fashion Snoops“, „Fashion Vignette“ ir pan. Jos konsultuoja daugelį pasaulio įmonių, mados ir verslo dizaino kūrėjų, juos įkvepia ir nukreipia. Tai didžiulis verslas, ir jame nieko atsitiktinio nėra. Atkreipkite dėmesį: jei mados pramonė pasigauna vieną spalvą ar siluetą, propaguos tai pradedant kosmetikos ir audinių, baigiant kvepalų pramone (bent kaspinėlį tos spalvos užriš).

VEIDAS: Būti vizionieriumi rinkos priešakyje ir nuolat pataikyti, savęs klausiant, ko gi šiemet pirkėjas norės, užsiėmimas ne iš lengvųjų?

J.T.: Su mada dirbančiam dizaineriui ar verslininkui būtina gera nuojauta: mėginti nuspėti, kas karaliaus ant podiumų, ir duoti vartotojams užuominą, ko jie galėtų norėti. Žmonės, dirbantys šioje srityje, turi tarsi atspėti, ko gi vartotojas galėtų norėti. Taip formuojamos mados tendencijos, nukreipiančios pirkėją norima linkme. Žinoma, dar reikia visą tai tinkamai ištransliuoti, pasirūpinti, kad patektų į vitrinas ir pan. Nors ir nežinome, kas bus ateityje, galime nuspėti mados kryptį. Dizaineris visuomet yra mados verslo priešakyje ir geba aprėpti naujoves iš pačių įvairiausių sričių: tekstilės, naujausių technologijų, meno, architektūros, mokslo.

VEIDAS: Kuria kryptimi, jūsų nuomone, juda šiandienos mada? Kada galime tikėtis masiniam vartotojui prieinamos 3D drabužių produkcijos?

J.T.: Naujosios technologijos į madą integruojasi nepaprastu greičiu, jau šiandien ant pasaulio podiumų demonstruojami 3D spausdintuvu sukurti aksesuarai ir drabužiai, medicinos pramonėje – implantai, klausos aparatai, labai sparčiai sporto ir karo pramonėje vystosi robotizacija. Naujausioms technologijos atėjus į madą drabužiai šviečia, juda, šildo, padeda judėti, pagal komandą sutrumpėja ar pailgėja, išsiskleidžia. 3D spausdintuvai jau šiandien gali užauginti trūkstamą medžiagą ar galūnę, taip pat gali integruoti tai į žmogaus kūną, pasitelkus 4D vaizdas pagilinamas. Kol kas šios naujovės prieinamos tik itin technologiškai išsivysčiusioms šalims, bet laikui bėgant tai gali tapti ir masinio vartojimo produktais.

VEIDAS: Ką įprastai pasitelkia mados sektoriuje dirbantys profesionalai, siekdami išsigryninti būsimas sezono tendencijas?

J.T.: Kalbant bendrąja prasme prognozės, ant kurių konstruojamos mados tendencijos, būtų etnokultūra (atsigręžiame į savo kultūrinį paveldą), istorizmas (momentai, kurie svarbūs mūsų istorijai: karališkųjų dinastijų atgarsiai, karo nuojauta, ankstesnių karų patirtys ir pan.), gatvės mada (šiandien kūrėjai vis dažniau ieško įkvėpimo miestų gatvėse), androgeniškumas (skirtingų lyčių niveliavimasis) ir seksualumas.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Straipsnis pirmą kartą publikuotas 2015 m. sausio mėnesį savaitraštyje “Veidas”

sinergas

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Tiesaus atsakymo, kur slypi žmogaus laimė, nėra ir negali būti. Ne veltui mano amžiaus sulaukęs vokiečių literatūros klasikas Johannas Wolfgangas Goethe rašė, kad per savo gyvenimą laimingas buvo gal tik keturias dienas“, – liūdnai šypteli filosofas, fizikas ir Lietuvos sinergetikos tėvas Saulius Kanišauskas (71 m.).

Tiesių atsakymų savo knygose „Jūsų laimės paslaptys“ ir „Likimo anatomija“ nepateikiantis ir todėl save suktu žmogumi vadinantis Mykolo Romerio universiteto profesorius – spalvinga asmenybė. Jis yra dirbęs mokytoju Pravieniškių nuteistųjų kolonijoje, buvęs Vilniaus planetariumo direktoriumi.

– Kaip jautėtės dirbdamas Pravieniškėse? Ar neslėgė jauno žmogaus nuteistųjų kolonijos sienos?

– Anaiptol. Tai vienas įdomesnių mano gyvenimo etapų. Pirmiausia dėl kolegų, kuriuos ten sutikau. Nemažai jų – buvę mokyklų direktoriai, prakutę ir norintys prisidurti prie pensijos. Taip pat – talentingi, savo vietos gyvenime ieškantys jauni žmonės. Net ir tarp kalinių buvo aukštąjį mokslą baigusių ir auksines rankas turinčių. Bet didžioji dalis jų į kolonijos mokyklą eidavo per prievartą, antraip nebūtų gavę siuntinių ir pan.

Apie kito tragišką gyvenimą romaną parašiau, bet jam nebeparodžiau: nusižudė į laisvę išėjęs.

Ilgą laiką kalint pabendravimas tampa šiokia tokia pramoga. Su vienu kaliniu taip susidraugavome, kad jis man gelbėjo įrengiant automatines sistemas fizikos kabinete. Apie kito tragišką gyvenimą romaną parašiau, bet jam nebeparodžiau: nusižudė į laisvę išėjęs.

– Esate 16 knygų autorius. Kodėl nesirinkote rašytojo kelio? Juk tai, regis, jūsų genuose.

– Ketinau pasukti į literatūrą, bet tėvas nuginčijo, kad vyras privalo užsiimti rimta profesija: esą romanus galima ir be aukštojo mokslo rašyti. Tą patį kartojo ir mano bendraklasė, dar tik būsima žmona Irena Turauskaitė, su kuria drauge esame jau 59-eri metai. Kas man beliko? Rinktis iš techninių specialybių pačią netechniškiausią – astrofiziką. Bet ir ją studijavau vos trejus metus, nes visus sušlavė sovietų armija.

Grįžęs, nors ir nebaigęs aukštųjų mokslų, įsidarbinau Pravieniškių vidurinėje pamaininėje mokykloje, kolonijoje. Dažnai pajuokauju, kad ten atsėdėjau 10 metų. Dirbdamas fizikos mokytoju tuo pat metu mokiausi ir įgijau radijo inžinieriaus specialybę. Vėliau sulaukiau kvietimo dirbti Vilniaus planetariume.

– Vilniaus planetariumo direktoriaus pareigos, kurias ėjote 15 metų, – dar  vienas netikėtumas gyvenime?

– Prisimenu, kad pirmą kartą ten apsilankius ir pačiam galva apsisuko. Žmones visais laikais traukė žvaigždės, romantika… Bet šiandien sakau, kad man tiesiog pasisekė. Buvau vienas iš 40 žmonių, kuriam pavyko išspręsti astronomo Gunaro Kakaro uždavinį. To pakako, kad tapčiau Vilniaus planetariumo, tuo metu įsikūrusio J.Basanavičiaus gatvėje, vadovu. Vėliau su architektu Algiu Nasvyčiu išvaikščiojome visą Vilnių, kol radome naujam pastatui tinkamą erdvę. Šiauliams ne taip pasisekė. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę numatytų lėšų neliko, taigi šio miesto planetariumas tiesiog dingo iš valdžios planų.

Niekas mūsų gyvenime nevyksta veltui: vėliau iš tų paskaitų gimė mano knygos, monografijos.

Eidamas planetariumo direktoriaus pareigas skaitydavau mokomąsias paskaitas mokytojams ir moksleiviams – susidomėjusių pilna salė prisirinkdavo. Tačiau, matyt, niekas mūsų gyvenime nevyksta veltui: vėliau iš tų paskaitų gimė mano knygos, monografijos.

– Vienoje jų – „Sinergetinio pasaulėvaizdžio kontūrai. Filosofiniai ir moksliniai aspektai“ sinergetiką pristatote kaip naują, neklasikinį mokslą. Kaip reikėtų jį suprasti?

– Sinergetika turi ir kitokių pavadinimų, pavyzdžiui, JAV, iš dalies ir Prancūzijoje ji vadinama kompleksiškumo teorija. Vienas iš sinergetikos tėvų Nobelio premijos laureatas Ilja Prigožinas tai vadina disipatyviųjų struktūrų teorija. Bet aš vartoju Hermanno Hakeno terminą „sinergetika“. „Sin“ – kolektyvus, bendras, „energija“ – kažkoks veiksmas.

Kęstutis Pyragas Romeo ir Džuljetos meilės tragediją apskaičiavo formulėmis ir parodė, kad kitokios išeities šiuo konkrečiu atveju ir negalėjo būti.

Taigi sinergetika yra mokslas, aprėpiantis daugybę įvairiausių mokslo šakų: kvantinę mechaniką, chaoso teoriją, fraktalų teoriją, katastrofų teorijas, ir t.t. Kai kalbama apie sinergetikos išskirtinumą, svarbu žinoti, kad fizinėje, socialinėje ir psichinėje tikrovėje nėra nieko pastovaus: ir žvaigždžių, ir žmogaus gyvenime vyksta nuolatiniai lūžiai, krizės, katastrofos, kurios gali baigtis tragiškai (mirtimi) arba gali perkelti į naują kokybę. Štai vietoj paprastos žvaigždės atsiranda kažkoks pulsaras, neutroninė žvaigždė arba žvaigždė milžinė, kuri savo ruožtu vėl evoliucionuoja. Žmogų tie patys dėsningumai taip pat perveda į naują kokybę: jei ištinka gili krizė ar depresija ir sugebama iš to išbristi, tampama visai kitokiu, pradedama naujai mąstyti, elgtis. O paskui – vėl naujos krizės.

Remiantis sinergetikos dėsningumais galima modeliuoti ir meilės problemas. Štai fizikas Kęstutis Pyragas Romeo ir Džuljetos meilės tragediją apskaičiavo formulėmis ir parodė, kad kitokios išeities šiuo konkrečiu atveju ir negalėjo būti.

Kurį laiką manyta, kad sinergetika žmonių mąstyme padarys perversmą, bet žinant, jog pasaulis nestabilus, o žmogus priverstas visą laiką rinktis, iškyla pasirinkimų problema. Ją aprašau savo monografijoje „Socialinio modeliavimo filosofinės problemos“, kurioje pateikiau pavyzdžių, kad net ir viską apskaičiavus žmonių gyvenime daug kas įvyksta neplanuotai. Pavyzdžiui, jei būtų buvę paklausyta išankstinių mokslininkų įspėjimų, nebūtų buvę Černobylio avarijos, Sibire nebūtų įvykusi milžiniška hidroelektrinės griūtis, kuri nusiaubė milžiniškas teritorijas. Taigi, nors ir numatomos galimos pasekmės, kažkodėl pasielgiama savaip.

– Apie chaosą visuomenėje savo monografijoje rašė ir žinomas rusų kilmės sociologas, Niujorko, Londono ir Paryžiaus mokslo akademijų narys A.Davydovas. Kokia reikšmė chaosui, jūsų vertinimu, tenka žmogaus gyvenime?

– A.Davydovas kalba apie auksinę matematinę taisyklę bei iš jos plaukiančią pasaulio ir darnios visuomenės formulę, kuri pritaikoma ir socialinėje plotmėje, dar kitaip vadinamą socialine sinergetika. Jis kalba apie tai, kad jei pasaulyje vyrautų vien harmonija, ilgainiui įsivyrautų stagnacija. Taigi visuomenėje privalo būti bent 6 proc. alkoholikų, 6 proc. savižudžių, 6 proc. žmogžudžių ir įvairiausių kitų rūšių nukrypimų.

Teisiausi šiuo atveju, matyt, filosofai humanistai, tvirtinantys, kad apie dėsnius galime svarstyti tik tol, kol mūsų tai neliečia.

Kai kuriose srityse tai tik apytikslis skaičius. Tarkime, jei kalbame apie ekonomiką, nedarbą, bedarbių jau yra apie 10 proc. Bet jei bedarbių bus daug mažiau, ekonomika sustos, visi tingės dirbti (kuriam galui dirbti – aš ir taip uždirbu, ir taip esu patenkintas, darbą visuomet gausiu) ir suinteresuotumas, motyvacija dirbti nepaprastai sumažės. Tada ištiks krizė ir žlugs visa ekonominė sistema.

Kai kurie matematinę istoriją rašantys autoriai savo dėsniais bando parodyti, kad net ir karai ar epidemijos kyla neatsitiktinai. Teisiausi šiuo atveju, matyt, filosofai humanistai, tvirtinantys, kad apie dėsnius galime svarstyti tik tol, kol mūsų tai neliečia. Sėdint šalia mirštančiojo jie netenka prasmės.

– O jei svarstytume apie neįgalų asmenį, kuris negirdi, nemato ir paralyžiuotas leidžia savo dienas ant patalo, ar galime pagrįsti jo gyvenimo prasmingumą?

– Garsus Austrijoje neurologijos ir psichiatrijos profesorius humanistas Viktoras Franklis savo tyrimais įrodo, kad net ir tuomet, kai žmogus neįgalus, jam dar lieka vidinis pasaulis, ir iki galo neaišku, kas vyksta jam esant sensorinės deprivacijos būklės, kai neveikia išorės dirgikliai. Sunku pasakyti, ką ligoniai jaučia, todėl kalbėti apie eutanaziją esant tokiai situacijai iš principo nedera. Sukelti sensorinę deprivaciją gali ne tik tyla, bet ir nuolatinis monotoniškas vėjo gaudimas. Apie tai yra pasakoję Antarktidoje lankęsi speleologai. Jų teigimu, nėra nieko baisiau už prasidėjusias haliucinacijas. Sunku suvokti, ką tokiomis aplinkybėmis patiria žmogaus sąmonė ir kaip tai ją veikia.

Kai kuriais atvejais raudoną mygtuką nuspaudęs kandidatas būdavo išvežamas tiesiai į psichiatrijos ligoninę.

Charleso Tarto, kuris tyrinėjo pačias seniausias smegenų dalis, esančias smegenų pakaušyje, tyrinėjimai atskleidė, kad net menkiausiais elektromagnetiniais sudirginimais paveikus senąsias smegenų dalis, kurios, atrodo, atsakingos tik už gyvybines funkcijas, sukeliama tai, ką mes paprastai vadiname haliucinacijomis, o šios yra tokios tikroviškos, kad praktiškai neįmanoma atskirti nuo realybės.

– Išorės dirgikliai žmogaus neveikia ir kosmose. Minėjote, kad esate ne kartą apie tai diskutavę su ten buvusiais kosmonautais…

– Rusų kilmės kosmonautas Viačeslavas Zudovas yra pasakojęs, kad būsimi kosmonautai su tuo susiduria dar nepakilę į kosmosą. Testuojamas kandidatas uždaromas į kosminio laivo imitaciją – surdokamerą, nedidelę patalpą, kurioje patiria visišką izoliaciją nuo išorinės aplinkos ir yra stebimas 24 val. per parą. Vienintelis tiriamojo kontaktas su išoriniu pasauliu – raudonas mygtukas, kurį paspaudęs jis išeitų į laisvę, bet neišbuvęs dviejų parų galutinai netektų galimybės pakilti į kosmosą. Pasak kosmonauto Georgijaus Grečkos, iš surdokameros išėjęs žmogus būdavo sutinkamas su daug didesnėmis puokštėmis, nei grįžęs iš kosmoso. Kai kuriais atvejais raudoną mygtuką nuspaudęs kandidatas būdavo išvežamas tiesiai į psichiatrijos ligoninę. Ne vienas nuo visiškos izoliacijos išprotėjo.

– Ar žinoma, kokias užduotis tekdavo įveikti kandidatams, patekusiems į surdokamerą?

– Anksti ryte atplėšęs voką kandidatas rasdavo jame kortelę su užduotimi. Tarkime, gulkite ir miegokite 16 valandų. Išmiegojus 8 valandas tai skamba kaip prakeiksmas, bet kur dingsi: jei nori į kosmosą, atsikelti negalima.

Kitoje kortelėje – nurodymas plauti grindis 4 valandas. Vėliau duodami sudėtingi mintino skaičiavimo uždaviniai. Išbandymai psichologiniai, ekstremalūs, o jų tikslas – kuo visapusiškiau ir išsamiau ištirti būsimą kosmonautą. A.Zudovas yra pasakojęs, kas socialinės deprivacijos sąlygomis nutikdavo pačių keisčiausių dalykų, pavyzdžiui, jis pats, nemokantis piešti, surdokameroje ėmėsi paveikslų tapymo.

– Jei žmogus nesugeba tapyti įprastomis aplinkybėms, kyla klausimas, kaip jam tai pavyksta atsiribojus nuo išorės dirgiklių: įsijungia metafizinis matmuo? Kaip tai aiškina mokslas?

– Kai žmoguje nei iš šio, nei iš to atsiranda kažkas absoliučiai naujo ir nesuprantamo, vadiname tai didžiule mįsle. Tarkime, filosofijoje dabar diskutuojama dėl emerdžentinio evoliucionizmo – tokios evoliucijos, kai visiškai nelauktai, netikėtai, nežinia iš kur atsiranda absoliučiai naujos kokybės, nauja informacija.

Didžioji dalis matematinių atradimų yra susapnuota ir iššifruota matematikams suprantama kalba.

Vokiečių matematikas Carlas Friedrichas Gaussas rašė, kad didžioji dalis matematinių atradimų yra susapnuota ir iššifruota matematikams suprantama kalba. Tą patį tvirtino prancūzų matematikas Henri Poincare. Viena jo genialiausių idėjų, kuri dabar taikoma pačiuose moderniausiuose moksluose, – kompleksinės plokštumos, kompleksinių skaičių, menamų skaičių, įsivaizduojamų skaičių – kilo, kai jis lipo iš omnibuso ir nikstelėjo koją. Skausmas išprovokavo naują teoriją.

Tokių pavyzdžių mokslo istorijoje daugybė. Esu nemažai apie tai ir savo straipsniuose rašęs. Ne veltui benzolo formulę atradęs Michaelas Faraday yra sakęs: „Mokykitės sapnuoti, ponai, tik tada atrasite.“ Jis pats ilgai mėgino atsakyti, kaip tarpusavyje jungiasi organinės medžiagos, kol užsnūdęs prie židinio susapnavo ratu šokamus senovinius šokius. Nubudus jam šovė mintis, kaip išspręsti ramybės nedavusią formulę.

– Teigiate, kad mokslininkai ir išradėjai sprendimų ieškodavo sapnuose?

– Mokslo istorikai pasakoja, kad daugiau nei 10 tūkst. įvairių išradimų padaręs amerikiečių išradėjas, verslininkas ir Jungtinių Amerikos Valstijų mokslo akademijos prezidentas Thomas Edisonas ėmus sekti jėgoms specialiai pasikurdavo židinį, pasistatydavo prieš jį supamąjį krėslą, o šalia jo pasidėdavo dvi varines lėkštes. Patogiai atsilošęs, į rankas pasiėmęs švininį rutulį sėdėdavo taip, kol užmigdavo, o iš atsipalaidavusių rankų krintantis kamuolys, atsitrenkdamas į varines lėkštes, jį pažadindavo. Nubudęs jis užsirašydavo sapną, po kurio eidavo naujas atradimas.

Taigi atsijungęs nuo išorinių dirgiklių ir patekęs į sensorinę deprivaciją jis gebėdavo rasti lauktą sprendimą. Žinoma, jam labai gelbėdavo vadinamasis inkubacinis periodas, kurio metu jis ieškodavo atsakymo, taigi aplankius sapnui jau būdavo pasirengęs lauktą mintį išgryninti ir užrašyti.

– Taigi, jei nesi pasirengęs iššifruoti per miegus pasiekiančios informacijos, ir patį genialiausią išradimą gali tiesiog pramiegoti?

– Būtent, jei smegenų struktūra nėra pasirengusi priimti, tarkime, poezijos ar klasikinės muzikos, individas jos ir nepriims. Žinoma, galima tai ugdyti pamažu, bet tam, kad aš tapčiau kompozitoriumi, gali prireikti šimto metų, nors Mozartui prireikė vos trejų ketverių. Ir atvirkščiai – jei Mozartas būtų studijavęs tik matematiką, kažin ar būtų tapęs jos genijumi.

Pasaulyje genialių žmonių daug, tik ne visi jie įgiję pakankamą išsilavinimą, kad galėtų genialias idėjas atpažinti ir perteikti aplinkiniams.

Taigi žmogaus smegenys viską priima iš aplinkos, pagal tam tikrą atranką, vadinamąjį antrąjį Hermio Trismegisto dėsnį, kuris sako, kad panašybės traukia, priešingybės stumia, o žmonės priima tik tai, kas jiems aktualu. Tačiau didžiausia bėda ta, kad pasaulyje genialių žmonių daug, tik ne visi jie įgiję pakankamą išsilavinimą, kad galėtų genialias idėjas atpažinti ir perteikti aplinkiniams.

– Kaip susapnuotus mokslinius atradimus aiškina psichologai?

– Analitinės psichologijos pradininkas ir vienas didžiausių autoritetų Carlas Jungas savo įvade į analitinę psichologiją pateikia nemažai pavyzdžių, kai sapnai kartojasi arba juose sutinkami tie patys motyvai. Jis tai aiškina gana paprastai, esą tai – įspėjimas, kad reikia gyvenime kažką keisti. Jeigu žmogus savo gyvenimą pakeičia, įkyrūs sapnai išnyksta, tačiau jei gyvena kaip gyvenęs, jie dar labiau paaštrėja.

Žmogui stengiantis priartėti prie mįslės, svarbios visai žmonijai, prasideda įvairios nesėkmės, nelaimės, kataklizmai, kurie baigiasi išprotėjimu.

Iš tiesų pastebimas vienas dėsningumas, kad žmogui stengiantis priartėti prie mįslės, svarbios visai žmonijai, prasideda įvairios nesėkmės, nelaimės, kataklizmai, kurie baigiasi išprotėjimu. Sinergetika rodo, kad keisti fenomenai vyksta krizių metu, kai žmogus priartėja prie ribinių būsenų. Tai aprašau ir savo knygoje „Iracionalumas ir mokslinio pažinimo ribos“ drauge su matematiku Sauliumi Norvaiša ir prof. Arūnu Augustinaičiu.

– Kaip jūs aiškinate, ar žmogus jau gimsta su įgimtais talentais, ar įgyja jų tėvų, mokytojų lavinamas?

– Filosofijoje šis klausimas vadinamas garsiuoju ginču tarp anglų filosofo Johno Locke‘o, kuris tvirtina, kad žmogus gimsta tarsi švari lenta, ir didžiojo prancūzų filosofo René Descartes‘o, kuris sako, kad žmogus gimsta su jau įgimtomis idėjomis.

Žmogus atsineša apie 60 proc. genetinio ir socialinio kodo dalykų ir tik 40 proc. kuria save kaip asmenybę.

Savo filosofijos seminaruose pasiremdamas kognityviniais mokslais ir kai kurių psichologų įžvalgomis studentams aiškinu, kad teisesnis antrasis mąstytojas. Žmogus atsineša apie 60 proc. genetinio ir socialinio kodo dalykų ir tik 40 proc. kuria save kaip asmenybę. Socialine terpe šiuo atveju vadiname aplinką, kurioje žmogus gimsta, kuri jį suformuoja kaip būsimą genijų ar alkoholiką iki trejų metų, o vėliau jau mažai ką pakeisi.

– Vienoje savo knygų „Jūsų laimės paslaptys“ svarstote, kaip, kontroliuojant ir sąmoningai kreipiant mintis, keisti savo gyvenimą ir tapti laimingesniam, tačiau tiesaus atsakymo, kas yra laimė, taip ir nepateikiate…

– Aš suktas žmogus (juokiasi), o iš tiesų tiesaus atsakymo, kur slypi laimė, nėra ir negali būti: tai be galo individualu. Kiekvienas mūsų ją supranta labai savitai. Man tai – harmonija su pačiu savimi, bet tai pasiekti be galo sunku. Ne veltui Johannas Wolfgangas Goethe, sulaukęs panašiai mano amžiaus, rašė, kad laimingas per savo gyvenimą jautėsi gal tik keturias dienas.

Kodėl tiek mažai? Nes kūrė, ieškojo, plėtė savo suvokimo ribas, o tai nėra lengvas kelias, greičiau – kančia.

– Pokalbio pradžioje užsiminėte, kad astrofiziko kelią rinkotės paragintas tėvo, nors pats labiau linkote prie humanitarinių mokslų, taigi Verterio kančių neišvengėte?

– Kuršėnų vidurinėje mokykloje buvo nepaprastai stiprūs fizikai ir matematikai, visoje Lietuvoje garsūs chemikai. Matyt, tai veikė ir mano asmenybę. Iš prigimties būdamas humanitaras vis dėlto buvau priverstas studijuoti tiksliuosius mokslus, ir, manau, jie man suteikė galimybę žvelgti į gyvenimą plačiau. Mano kūryboje astrofizika, gamtos mokslai ir filosofija labai paradoksaliai susiėjo ir susipynė.

Gal būtent todėl gerai jaučiuosi ne tik studentams dėstydamas, rašydamas vienumoje, bet ir atitrūkęs nuo miesto šurmulio sodyboje – tvoras tverdamas, žemę kasdamas ar grybaudamas.

– Esate graži, bet, matyt, gana reta išimtis visuomenėje, kuri neįsivaizduoja savo kasdienybės be socialinių tinklų, išmaniųjų telefonų ir greito gyvenimo būdo.

– VGTU filosofijos profesorius Tomas Kačerauskas tai vadina iškreiptų veidrodžių karalyste arba lindėjimu platoniškoje oloje, kai regimi tik šešėliai, žvelgiant į kompiuterių ar išmaniųjų telefonų ekranus. Žmonėms atrodo, kad visas pasaulis toks ir yra, bet iš tiesų nutrūkus tiesioginiam bendravimui, žmogui nematant kito žmogaus akių, šypsenos, negirdint jo balso, ima trūkinėti tarpusavio saitai ir visuomenė svetimėja. Žmogui reikia, kad jo ranką paliestų kito žmogaus ranka. Ar tai įmanoma sėdint prie kompiuterio? Vargiai.

Žmogui reikia, kad jo ranką paliestų kito žmogaus ranka.

Profesoriai humanistai kartoja, kad visuomenė tolsta nuo humanistinio požiūrio į pasaulį, šiandien rūpinamės tik pridėtine verte, didesniu uždarbiu, per krizes ir nelaimes pamesdami žmogų.

– Kaip manote, kokios didžiausios grėsmės kyla gyvenant nehumanistinėje visuomenėje? Ar numanote, ko gali tikėtis žmonija?

– JAV kompiuterinių technologijų specialistas ir futuristas Ray Kurzweilas prognozuoja, kad ateityje bus sukurtas antžmogis. Pasitelkus kognityvinius mokslus ir įsiskverbus į žmogaus neurofiziologijos paslaptis jau šiandien suteikiamos galimybės daryti įtaką smegenų veiklai, emocijų, jausmų, mąstymo ir kitiems procesams, jais manipuliuoti. Jau eksperimentuojama siekiant sukurti žmogiškų jausmų fiksavimo ir veikimo „organus“. Tikimasi sukurti žmones, gebančius per atstumą jausti kitų žmonių jausmus ir daryti jiems įtaką, mėginama praplėsti žmogaus mąstymo ir sprendimų priėmimo galimybes, į smegenis implantuojant nanokompiuterius. Tai vadinama žmogaus fizinių, intelektinių, kognityvinių, komunikacinių galių praplėtimo ar išplėtimo projektu, kuriame individas panašėja į Friedricho Nietzsche’s išgarbintą antžmogį. Šis pasižymi nepaprastomis fizinėmis galiomis, sugeba ištverti radiaciją, šaltį ar karštį, geba spręsti matematinius ir loginius uždavinius greičiau už bet kokį superkompiuterį, skaityti mintis ir protu veikti bei valdyti žmones, visuomenę.

Daugelis biologų tuo žavisi, tačiau pamiršta, kad tai – tiesiausias kelias į žmonijos susinaikinimą.

Aplinka. Uraganų ir erozijos veikiamas Lietuvos pajūris jau netolimoje ateityje įgis naują veidą. Kurios šalies – Olandijos ar Lenkijos praktika bus pasiremta, dar svarstoma. Bet tuo, kad nuolatinį krantų papildymą smėliu keis apsauginiai pylimai ir betoninės krantinės, mokslininkai neabejoja.

Lietuva, kaip ir kitos šalys, dėl klimato kaitos, pasaulinio vandenyno lygio kilimo, pastarąjį dešimtmetį padažnėjusių audrų, smėlio sąnašų krante ir priekrantėje mažėjimo, kitų gamtinių ir antropogeninių priežasčių susiduria su intensyvios erozijos procesais krante.

„Tik ruošdamiesi blogiausiam scenarijui galime numatyti, ko iš tiesų prireiks Lietuvos  krantų apsaugai“, – aiškina studiją apie Baltijos jūros krantų erozijos problemas su kitais mokslininkais parengęs Klaipėdos universiteto mokslininkas dr. Petras Zemlys.

Priešingai nei kitos Baltijos šalys ar Lenkija, Lietuva iki šiol neturi rizikos prevencijos strategijos. Jūros poveikį šalies krantams apžvelgę mokslinės studijos bendraautoriai mano, kad tai būtina, nes jau per artimiausius dešimtmečius gali tekti keisti šiuo metu Baltijos pajūryje taikomas krantų apsaugos priemones.

„Mūsų šaliai būtinas ne tik ilgalaikio stebėjimo planas, bet ir nuolatiniai detalūs visos kranto zonos, tai yra paplūdimio ir priekrantės, skersinio profilio matavimai, uosto įtakos didėjimo kranto zonos gamtiniam karkasui vertinimas ir nemažos lėšos“, – vardija geomorfologė dr. Leonora Živilė Gelumbauskaitė.

Dėl klimato šiltėjimo vis labiau kylant vandens lygiui tikėtina, kad jau 2050-aisiais Klaipėdos miestui gali prireikti apsauginių pylimų, kuriuos Olandija stato nuo XVIII a.

Jos teigimu, Lietuvos mokslininkams, šiandien svarstantiems pajūrio problemas, besiremiantiems istoriniais ir archyviniais duomenimis, akivaizdžiai trūksta šiuolaikinių modernių tyrimo ir stebėjimo priemonių. Į kranto zoną kaip į bendrą geosistemą žvelgti siūlanti mokslininkė užsimena, kad greitų sprendimų reikalauja ne tik paplūdimyje bei apsauginiame kopagūbryje, bet ir povandeniniame šlaite vykstantys hidrodinaminiai procesai.

Paklausta, kokia praktika šioje srityje remiasi latviai ir estai, profesorė tikina, kad kiekvieni turi savitas, būtent jų regionui būdingas metodikas, tačiau Lietuvai labiau tiktų Lenkijos patirtis. Lenkai daugiau nei 40 metų turi krantų stebėsenos stotį, kurioje atliekami ilgalaikiai krantų būklės matavimai. „Reikėtų ir mums Lietuvos pajūryje turėti tokią stotį, tada žinotume, su kuo susiduriame ir kokią priemonę taikyti tikslingiausia“, – mano L.Ž.Gelumbauskaitė.

O štai Mokslinės studijos „Baltijos jūros krantų erozijos problemų analizė ir sprendimo būdai“ vadovo, Gamtos tyrimų centro profesoriaus akademiko Algimanto Grigelio teigimu, dėl klimato šiltėjimo vis labiau kylant vandens lygiui tikėtina, kad jau 2050-aisiais Klaipėdos miestui gali prireikti apsauginių pylimų, kuriuos Olandija stato nuo XVIII a. (žemiau jūros lygio esanti šalis taip išsaugojo savo teritoriją).

Tačiau L.Ž.Gelumbauskaitės nuomone, lyginti Olandijos ir Lietuvos krantų negalima, nes skiriasi jų geografinės sąlygos (Baltijos jūra yra viduržemyninė, o Šiaurės jūra – šelfinė). Tai reiškia, kad kranto zonoje vyksta gana skirtingi hidrodinaminiai procesai. Mokslininkės teigimu, skiriasi ir vidurkinės metinės erozijos reikšmės. Tarkime, Rygos įlankoje jos siekia 1,2 metro, ties Klaipėda – 0,5–1 metrą, Kuršių nerijoje – 1,3 ir 1,8 metro, o Olandijos krantuose – 3–4 metrus.

Kaip vieną svarbių veiksnių, lemiančių krantų eroziją, mokslininkai nurodo išilginio nuo Sambijos pusiasalio iš pietų į šiaurę einančio nešmenų srauto susilpnėjimą, dėl kurio sumažėja į Lietuvos pajūrį patenkančio smėlio kiekis. Mokslininkų teigimu, smėlio mažėja pirmiausia povandeniniame šlaite, todėl jūra jo pasiima iš pakrantės. Tai rodo, pavyzdžiui, 2014 m. rudenį krante prie Melnragės aptiktos senovinio medinio laivo liekanos.

Kaip žinoma, 2007–2013 m. Palangos paplūdimių maitinimas smėliu buvo finansuojamas iš Europos Sąjungos lėšų. Per pastaruosius trejus metus iš Aplinkos apsaugos rėmimo programos krantotvarkos priemonėms Baltijos jūros krante įgyvendinti skirta suma siekė 560 tūkst. eurų. Taigi stichijai žalojant krantus atstatomiesiems darbams prireikia nemažai lėšų. 2015 m. krantams tvarkyti numatyta apie 75 tūkst. eurų, tačiau svarstoma, kad to nepakaks nė audros padariniams pašalinti. Guodžia tik tai, kad aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas yra užsiminęs, jog bus ieškoma europinių lėšų.

Siekiant išsaugoti problemiškiausias pajūrio vietoves – Palangą ir Melnragę, Klaipėdos universiteto Geofizinių mokslų katedros profesorės Ingos Dailidienės nuomone, tikslingiausia taikyti kompleksines krantų apsaugos priemones, paremtas mokslinėmis studijomis. Pasaulinė praktika rodo, kad dažniausiai tokiomis aplinkybėmis pasitelkiamos vadinamosios minkštosios krantosaugos priemonės, o kietųjų imamasi tik tuomet, kai jau nebėra kitų galimybių sustabdyti krantuose plintančio erozijos proceso.

Mokslininkų nuomone, Lietuvos pajūrio maitinimo smėliu nepavadinsi ilgalaike efektyvia priemone, tačiau šiuo metu ji tinka.

Ir L.Ž.Gelumbauskaitės, ir P.Zemlio, ir daugumos kitų „Veido“ kalbintų mokslininkų nuomone, Lietuvos pajūrio maitinimo smėliu nepavadinsi ilgalaike efektyvia priemone, tačiau šiuo metu ji tinka. Praūžęs uraganas „Feliksas“, Klaipėdos universiteto Gamtos ir matematikos fakulteto Geofizinių mokslų katedros vedėjos doc. dr. Loretos Kelpšaitės teigimu, kaip tik ir yra reikiamas įrodymas, kad Palangos pakrančių papildymas smėliu pasiteisina: „1999 m. po uragano „Anatolijus“ labiausiai nukentėjo centrinis Palangos paplūdimys, o „Feliksas“, nors ir sumažinęs smėlio atsargas Palangoje, labiau kirto menkai apsaugotiems Melnragės, Smiltynės, Karklės bei piečiau esantiems Palangos paplūdimams. Dėl kylančio vandens lygio dar negalime tiksliai pasakyti, kokio pločio Palangos paplūdimiai pasitiks mus vasarą, bet tikimės, kad ne siauresni nei 2014 m.“

Akademiko A.Grigelio vertinimu, vadinamųjų minkštųjų priemonių ateityje tiesiog nebepakaks, todėl kai kuriose pajūrio vietose teks tvirtinti krantus, statyti pylimus ir bangolaužius. Trumpiau sakant, teks pasitelkti kietąsias apsaugos priemones.

Dar 2007 m. dėl Lietuvos pajūrio padėties surengtame tarptautiniame pasitarime pabrėžta, kad ir kitos šalys taiko panašius krantotvarkos metodus, kai pirmenybė teikiama minkštosioms krantotvarkos priemonėms (kranto ir priekrantės papildymui smėliu, apsauginio paplūdimio kopagūbrio tvirtinimui, želdinimui ir kt.).

Dėl kietųjų krantotvarkos priemonių – hidrotechninių įrenginių vėliau gali būti išplauti gretimi ruožai, todėl tai taikoma tik tuo atveju, kai kyla grėsmė gyventojams. Pildant krantą ir priekrantę atvežtiniu smėliu optimalus rezultatas pasiekiamas, kai 85 proc. smėlio yra skiriama priekrantei papildyti. Sutarta, kad ateityje būtina peržiūrėti Lietuvos Baltijos jūros krantotvarkos strategines nuostatas.

Svarstydamas, kas lemia prastėjančią Lietuvos pakrančių padėtį, A.Grigelis atkreipia dėmesį į tai, kad jūros krantų ardymą sukelia įprastai sausio mėnesį pajūryje siautėjantys uraganai. Iki pasiekdami Lietuvos pajūrį pakeliui jie siaubia kitų Vakarų Europos valstybių krantus, bet iki galo neišsikvepia.

Kasmet vandens lygiui kylant keturiais milimetrais žmogui įsikišti tiesiog būtina.

Kone keturias dešimtis metų Lietuvos pajūrio krantus tyrinėjantis prof. Rimas Žaromskis pajūryje siautėjančių uraganų pasekmės apibūdina kaip skaudžias ir pražūtingas. „Kasmet vandens lygiui kylant keturiais milimetrais žmogui įsikišti tiesiog būtina. Šiuo metu smėliu maitinami labiausiai nuo uraganų ir erozijos nukentėję paplūdimiai. Manau, ir ties Būtinge būtų galima statyti kopagūbrį, o esant reikalui – nuolat jį aukštinti. Ne mažiau rimtus klausimus tenka spręsti Melnragėje“, – pastebi specialistas.

Jam pritaria ir A.Grigelis: „Dar 2005 m. po „Ervino“ uragano juokavome, kad jei nieko nesiimsime, ateis diena, kai Palangos Meilės alėją valtele lankysime. Taigi po ilgų diskusijų buvo nuspręsta labiausiai stichijos nuskriaustus paplūdimius maitinti smėliu.“

Deja to, kas daroma šiandien, mokslininko įsitikinimu, nebepakanka. Neatliekami ilgalaikiai stebėjimai ir nėra sutarimo, kaip bus elgiamasi dėl vis labiau juntamos klimato kaitos kylant vandens lygiui. Politikai vis dar per menkai įsiklauso į mokslininkų rekomendacijas. „Toks įspūdis, kad Lietuva daug kur stokoja globalesnio žvilgsnio ir mąstymo. Niekas nesvarsto, kokį paplūdimį turės mūsų vaikai. Gyvenama tik šia diena. Bet juk galima rasti būdų, kaip nepakenkiant nei gamtai, nei žmogui išsaugoti tai, ką turime šiandien“, – teigia studijos apie krantų eroziją vadovas.

Žvelgdamas į ilgalaikę (iki 2050 m.) Lietuvos pajūrio perspektyvą A.Grigelis pabrėžia, kad vien smėlio papildymu pajūrio išsaugoti nebepavyks. Jo teigimu, jau šiandien esama nemažos grėsmės, kad tam tikri pajūrio plotai gali būti semiami jūros. Šiauriau Klaipėdos uosto esanti Pirmoji Melnragė įvardijama kaip bene labiausiai veikiama Klaipėdos jūrų uosto vartų, kurie ir stabdo smėlio judėjimą. Dėl šios priežasties minėta teritorija nuolat išplaunama. Gelbėjant šią zoną nuo erozijos, mokslininkų nuomone, ateityje gal ir reikėtų imtis kietųjų priemonių.

Niekas nesvarsto, kokį paplūdimį turės mūsų vaikai. Gyvenama tik šia diena.

Remdamasis ilgamečiais stebėjimais Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Jūrinių prognozių skyriaus vedėjas Lionginas Pakštys atskleidžia, kad stiprūs vakarų bei pietvakarių vėjai ties Lietuvos pajūriu sukelia iki 4–6 m aukščio bangas. Vandens lygiui pakilus iki pusantro metro ir į krantą verčiantis 5,5 m bangoms, prieškopę jūros vanduo skalauja 4–4,5 m aukštyje. Rytinėje Baltijos pakrantėje siautėjantys ciklonai sukelia jūros vandenis. Dėl vadinamosios cikloninės jūros bangos uraganinių vakarų vėjų vandens lygis pakyla pusantro metro ir daugiau. Rekordinis vandens lygio pakilimas Klaipėdos uoste registruotas 1967 m. spalio 18 d. – 186 cm virš Baltijos sistemos „0“. Įsimintinas buvo ir pajūrį siaubusio uraganinio vėjo greitis – 40 m/s.

Šiek tiek menkesni, bet ne mažiau atšiaurūs vėjo gūsiai siautėjo ir 2005 m. šėlstant uraganui „Ervinas“ (32 m/s) bei 2015 m. įsismarkavus „Feliksui“ (29 m/s). Dėl pakrantei padarytos žalos minimi 1999 m. siautęs „Anatolijus“ bei 2007 m. bėdos pridaręs „Kirilas“.

Taigi įrodymų, nuo ko kenčia krantai, kur kas daugiau nei reikia.

L.Pakščio aiškinimu, ciklonai, slinkdami virš Baltijos jūros, sukelia smarkius vėjus, dėl kurių ne tik griūva pastatai, verčiami medžiai, išvartomi ir išlaužomi miškai, bet ir pasitaiko žmonių aukų. Šioje teritorijoje įsikūrę per 227,6 tūkst. gyventojų (Neringos, Klaipėdos miesto ir rajono, Palangos miesto savivaldybių teritorijose), o kur dar judrus Klaipėdos valstybinis jūrų uostas.

Nors mokslininkai ir sutaria, kad uraganų Lietuvoje nedaugėja, jų siautėjimo trukmė pastebimai išsitęsia (anksčiau tai trukdavo vos 4–5 valandas, o dabar užsitęsia ir iki kelių parų). Atsižvelgiant į Tarptautinės klimato kaitos komisijos prognozes, tikėtis gerų naujienų, bent jau artimiausiu metu, neverta. Dėl klimato kaitos vis labiau šylant Žemės temperatūrai ir kylant pasaulinio vandenyno lygiui uraganai tampa vis nuožmesni. Taigi tenka svarstyti, kaip būtų galima bent kiek sušvelninti neigiamą jų poveikį.

Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klimatologijos skyriaus specialistas Justinas Kilpys mano, kad lietuviams teks apsiprasti su gyvenimu gerokai kitokiame pasaulyje, nei jie gimė: „Ateityje tikrai netrūks įtampos dėl gyventojų saugumo, dėl geriamojo vandens ir maisto atsargų.“

Ateityje tikrai netrūks įtampos dėl gyventojų saugumo, dėl geriamojo vandens ir maisto atsargų.

Su juo linkęs sutikti ir Floridos universiteto vandenynų atmosferos prognozavimo studijų vadovas Ericas Chassignetas. Jis pabrėžia, kad per pastarąjį dešimtmetį labai stipriai šilęs pasaulio klimatas skirtingoms šalims darė ir tebedaro vis kitokį sociologinį bei ekonominį poveikį.

Būtent dėl šios priežasties, klimatologės ir fizikos mokslų daktarės Audronės Galvonaitės manymu, pats laikas sukrusti ir pasvarstyti, ar sugebėtume išlikti be interneto ir elektros (klimato anomalijos žmones dažnai be to palieka), taip pat metas susiimti dėl neatsakingo ir itin patogaus gyvenimo  būdo (į aplinką išmetamo vis didesnio CO2 kiekio), nes klimatas dėl šių veiksnių kasdien ir įgauna vis didesnį pokyčių mastą.

Kaip matyti iš atliktos Eurobarometro apklausos, beveik penktadaliui mūsų šalies gyventojų klimato kaita šiandien rūpi mažiausiai – jie visiškai nesistengia kovoti su jo kaita, o štai Vakarų europiečiai kur kas stropiau rūšiuoja atliekas, renkasi ne taip aplinką teršiančius automobilius, aktyviau prisideda prie atsinaujinančių energijos šaltinių plėtros. Kad ir kaip nesmagu pripažinti, nemaža dalis lietuvių tapo vartotojiškos visuomenės įkaitais, nenorinčiais mažinti savo poreikių, nepastebinčiais, kad dėl nesibaigiančio vartojimo kenčia mus supanti aplinka.

Ateities prognozes sudarinėjantys mokslininkai įprastai atsižvelgia į kelis scenarijus (optimistinį, realistinį ir pesimistinį), leidžiančius numatyti visus tikėtinus variantus. Taigi ir Lietuvos mokslininkų atliktoje studijoje aptariama, kas būtų, jei vandens lygis per šimtą metų kiltų dešimt, penkiasdešimt, devyniasdešimt ar trisdešimt, šešiasdešimt, šimtu centimetru. Tik šie pasvarstymai ir leidžia numatyti, kokiomis aplinkybėmis paplūdimiai gali būti semiami.

„Baltijos pajūris pagal atliktus matavimus patenka į zoną, kuri bus paveikta kylančio jūros vandens lygio. Tiesa, mūsų jūros lygio kilimas nėra didelis, palyginti su pasauliniu vandenynu. Pagal pesimistinį scenarijų skaičiuojama, kad per artimiausią šimtmetį jis šoktelės nuo pusės iki vieno metro. Ir nors mums tai neatrodo daug, to pakaks, kad kai kurios pasaulio salos panirtų po vandeniu. Lietuvoje didžiausias pavojus kils Klaipėdos uostui palei Danės upę, Nemuno deltai bei Ventės ragui“, – neabejoja A.Galvonaitė.

Tarpvyriausybinės klimato kaitos tarybos (angl. IPCC) ataskaitoje taip pat užsimenama, kad laikui bėgant neliks Amsterdamo, Venecijos ir Niujorko pakrančių. Taigi kalbos apie tai, kad kažkada gali nelikti ir Palangos, jau nėra tokios iš piršto laužtos.

Ekspertai vieningai atsako: kuo mažiau kenkti pajūrio augmenijai, neardyti kopų ir mažinti rekreacinę veiklą.

Svarstant apie pajūrio ateities perspektyvas, kurios neabejotinai bus nulemtos klimato kaitos, norisi klausti, ką dar šiandien galime padaryti. Ekspertai vieningai atsako: kuo mažiau kenkti pajūrio augmenijai, neardyti kopų ir mažinti rekreacinę veiklą. Jie taip pat ragina atsisakyti daugeliui patogaus ir įprasto gyvenimo būdo, pavyzdžiui, važinėjimą automobiliu keisti į viešąjį transportą ar dviratį. Tik reikėtų nuoširdžiai paklausti, kiek mūsų tam iš tikrųjų ryžtųsi.

Žinant, kad anglies dvideginio koncentracija atmosferoje šiuo metu didžiausia per pastaruosius 800 tūkst. metų, be abejo, vertėtų įsiklausyti. Klimatologai neabejoja, kad sumažinę šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą situaciją dar galėtume sušvelninti, tačiau vien tam, kad ji normalizuotųsi, prireiktų šimto metų.

Prisiminus tai, kad kone dvidešimt metų pasaulio valstybėms taip ir nepavyksta susitarti, kaip būtų galima apriboti atmosferos taršą anglies dvideginiu ir pristabdyti klimato kaitą, piliečių iniciatyva, matyt, ir telieka vienintelė efektyvi priemonė, turint omenyje maisto, pramonės, transporto ir energijos taupymą.

Jei kiekvienas iš septynių milijardų planetos  gyventojų žengtų bent po mažą žingsnį, pokyčius išvystume. Deja, kol kas stokojame žvilgsnio į ilgalaikę perspektyvą ir gyvename labiau šia diena.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Straipsnis pirmą kartą publikuotas 2015 m. vasario mėnesį savaitraštyje “Veidas”

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Mūsų rajone Arūną Čimolonską žmonės pažįsta kaip darbštų ir kūrybingą verslininką. Daugeliui jis tapo pavyzdžiu, kaip nepasiduoti ištikus nesėkmei“, – apie vieną garsiausių Aukštaitijos krašto mėsinių galvijų augintojų, kurio ūkį prieš pusantrų metų nusiaubė gaisras, pasakoja Panevėžio rajono ūkininkų sąjungos pirmininkė Danguolė Kuzmienė.

Per kilusį gaisrą trijų fermų ir 4 tūkst. kiaulių (išgelbėti pavyko vos 300) netekęs Karsakiškio seniūnijos Bernotų kaimo gyventojas nepasidavė. Jau kitą dieną į jo ūkį buvo vežama nauja įranga, traukiamos sudegusių kiaulių gaišenos. Labiau nei ištikusi nelaimė aukštaitį skaudino žmonių apkalbos, esą jis pats savo fermas ir padegė. „Jei gyvuliai būtų buvę drausti, gal ir būtų logikos taip kalbėti, bet kiaulės nebuvo draustos“, – 2,9 mln. eurų nuostolį prisimena 39-erių A.Čimolonskas.

Palūžti sutuoktiniui neleido septyneriais metais už jį jaunesnė žmona Vaida, šeimos ūkyje atsakinga už parduotuvių plėtrą ir produkciją. Iš trijų vaikų šeimos kilusi sutuoktinė, nuo mažens mokyta, kaip elgtis su žeme, svajojusi apie savo verslą, šeimą užklupusių sunkumų nepabūgo.

Nė vienas panevėžietis tąkart užuojautos žodžių mums nerado, moterys juokėsi, kad dar ilgą laiką valgysime dūmais pradvėsusių gyvulių mėsą.

Drauge su jauna šeima mišriame ūkyje dirbanti finansininkės specialybę įgijusi ūkininko sesuo Aušra Čimolonskaitė apgailestauja, kad lietuviams vis dar smagu, jei kaimyno troba dega: „Nė vienas panevėžietis tąkart užuojautos žodžių mums nerado, moterys juokėsi, kad dar ilgą laiką valgysime dūmais pradvėsusių gyvulių mėsą.“ Tačiau Čimolonskų atkaklumas, darbštumas ir gebėjimas sutelkti jėgas neleido palūžti juodžiausiu metu. Pečius surėmę ir kur kas atsargesnį verslo planą – auginti mėsinius galvijus (šarolė ir limuzinų veislės) – pasirinkę Čimolonskai sako, kad tai daugiau kantrybės ir investicijų reikalaujanti (vienas veislinis limuzinas kainuoja 5 tūkst. eurų), bet didesnes galimybes atverianti jų investicija.

Užčiuopė laikmečio tendencijas

Po gaisro ūkį naujam gyvenimui prikėlęs A.Čimolonskas šiandien samdo per 30 darbuotojų: pardavėjų, skerdimo cecho darbininkų, mėsininkų – paties rankos prie daugelio darbų jau nebeprieina. „Ūkininkavimo nepavadinsi pačia lengviausia duona pasaulyje, bet jis turi savo žavesio. Nuolat tenka ieškoti naujų, dar nebandytų sprendimų“, – dėsto A.Čimolonskas.

Pradėjęs vos nuo 6 ha tėvų žemės, jis išplėtė ūkio valdas: šiandien su nuomojama žeme valdo 950 ha.

Jis tiki, kad geriausių rezultatų duoda ilgametė patirtis, o kartais – ir netikėti sprendimai, gimstantys iš padarytų klaidų. Nuo 1990 m. A.Čimolonską pažįstantis Karsakiškio seniūnės pavaduotojas Saulius Sarcevičius šį ūkininką vadina atkakliu ir sunkiai dėl savo sėkmės kovojančiu žmogumi: „Pradėjęs vos nuo 6 ha tėvų žemės, jis išplėtė ūkio valdas: šiandien su nuomojama žeme valdo 950 ha. Tai vienas perspektyviausių rajono ūkininkų. Įveikęs po gaisro slegiančius finansinius sunkumus, jis atsities ir suklestės“, – neabejoja S.Sarcevičius.

Kaip atkaklų, užsispyrusį, idėjomis degantį ir realizuojantį kone visus savo planus A.Čimolonską apibūdina visi jo aplinkos žmonės. „Šis ūkininkas turi puikią nuojautą, o gal šeštąjį jausmą“, – jo verslumą giria ir greta gyvenantys kaimynai.

Pasidomėjus, kas paskatino imtis prekybos ant ratų ir tiekti galutinį produktą vartotojui pačiam, ūkininkas mini nepastovų atsiskaitymą: „1998–2004 m. už parduotą produkciją pinigų laukti ir maldauti tekdavo po tris mėnesius. Mums tai nebuvo priimtina, todėl keičiantis žemės ūkio politikai nusprendėme, kad statysime skerdyklą ir patys perdirbsime galvijų produkciją.“

„Mobiliąją parduotuvę ant ratų iš savo ūkio paleidęs A.Čimolonskas netruko pajusti, kad miestiečiai labai pasiilgę jo siūlomų produktų. Lietuvoje gana reta, kad pats ūkininkas būtų ir gamybininkas, bet šiuo keliu seniai pasuko Olandijos, Danijos ir Vokietijos ūkiai. Pačiam užauginti, perdirbti ir realizuoti ne tik naudinga, bet ir madinga“, – Aukštaitijos ūkininko verslumą giria žemės ūkio kooperatyvo „Šeimos ūkis“ vadovas Vidas Juodsnukis.

Jo teigimu, Olandijoje tokiu principu kone 80 proc. ūkių surikiuota, taigi jiems netenka muštis dėl produkcijos kainos ar vietos po saule, nes patys ūkininkai ją ir reguliuoja. „Taigi gerųjų pavyzdžių žvalgytis toli nereikia: vokiečiai dar prieš kelerius metus gyrė mobiliąją Čimolonsko turgavietę, jos funkcionalumą“, – atskleidžia V.Juodsnukis.

Į ūkį pastūmėjo tėvo netektis

„Kiek tik save prisimenu, mūsų šeima gyveno iš ūkio“, – tikina Panevėžyje gyvenanti  A.Čimolonskaitė, šiuo metu dirbanti gamybos cechų vadove.

Ji sako, kad ūkininkauti brolį paskatino ankstyva tėvo netektis: „Jau 11-os jis dirbdavo visus žemės ūkio darbus, sulaukęs 16 metų tapo Ūkininkų sąjungos nariu. Kaip tvarkytis ūkyje, patirties sėmėsi iš švedų, danų, vokiečių. 2001 m. perėmęs tėvų sodybą suprato, kad su rankų darbu nieko nebus, tad ėmė ūkį modernizuoti, ryžosi imti paskolą.“

Bene daugiausiai jam davė 2003–2005 m. įgyta patirtis Švedijos ūkiuose, kur stebėjo auginamus veislinius galvijus. Ten ir kilo mintis imtis veislinės galvijininkystės.

Savo lėšomis privačią turgavietę įrengęs pašnekovas šiandien jau mato rezultatą: joje apie 10–11 ūkininkų prekiauja Lietuvos ūkiuose išauginta produkcija.

Per 100 veršingų šarolė veislės telyčių ir dar keturis veislinius bulius 2006 m. iš Švedijos parsivežęs ūkininkas plėtė fermą, šalia skerdyklos įrengė mėsos perdirbimo cechą. Jame ėmė gaminti šviežios mėsos vyniotinius, rūkyti dešras, kumpius. Prekiauti be tarpininkų nusprendęs ūkininkas netrukus pagerino finansinę padėtį, galėjo pasinaudoti ES parama, grąžinti paimtas paskolas. Palengva plėtėsi ūkio valdos, daugėjo samdomų darbininkų.

Tuo metu jokių vertingų užstatų neturinčiu ir milijoninių paskolų prašančiu ūkininku nenorėjo patikėti ir pagelbėti nė vienas bankas, tačiau Arūnui sekėsi: ūkiui paramą suteikė Panevėžio kredito unijos vadovas Kazimieras Petraitis. „Be paskolų nebūčiau nieko padaręs“, – neslepia panevėžietis.

Prisidėti prie pirmos privačios ūkininkų turgavietės kūrimo Panevėžyje A.Čimolonskas ragino ir kitus ūkininkus. Jo idėja buvo sutikta entuziastingai, tačiau prireikus imtis konkrečių darbų Arūnas liko vienas. Savo lėšomis privačią turgavietę įrengęs pašnekovas šiandien jau mato rezultatą: joje apie 10–11 ūkininkų prekiauja Lietuvos ūkiuose išauginta produkcija. 250 kvadratinių metrų dydžio patalpų pakanka siekiantiems būti kuo mažiau priklausomiems nuo perdirbėjų ir prekybos tinklų.

Ūkininkų Arūno ir Vaidos Čimolonskų turgavietėje prekyba vyksta iš pirmų rankų. Prekiaujama įvairia mėsa, pieno, duonos gaminiais, kiaušiniais, medumi, vaisiais, daržovėmis ir kita produkcija.

Konkurencingą kainą ir kokybę savo įkurtame turgelyje po stogu vietos gyventojams siūlantis ūkininkas su tokia iniciatyva įtiko ne visiems, todėl netrukus atsirado asmenų, skleidžiančių gandus, esą jis prekiauja ne tik savo ūkyje užaugintų kiaulių ir galvijų skerdiena. Būta kaltinimų, kad mėsą vežasi iš Lenkijos ir parduoda kaip savą.

„Kiekviename versle pasitaiko sunkesnių momentų. Kai ūkyje atidirbta 25 metai, taip staiga visko nemesi“, – svarsto A.Čimolonskas.

Pasirinko prekybą be tarpininkų

„Šiandien gaminti kokybišką produktą nebepakanka, svarbu rasti, kur jį realizuoti. Jei su prekybininkais sutarti nepavyksta, prekyvietę susikurti galima ir patiems“, – tikina jau prieš dešimtmetį su žmona Vaida šį kelią pasirinkęs ūkininkas A.Čimolonskas.

Savo ūkyje kiaules ir mėsinius galvijus auginanti šeima yra įrengusi skerdyklą, mėsos perdirbimo cechą ir vis ieško naujų produkcijos realizavimo galimybių. Savo gaminiais be tarpininkų prekiaujantis ūkininkas Panevėžyje, kaip minėta, yra atidaręs privatų turgelį po stogu. Kelių rūšių mėsos vyniotinius pagal senojo paveldo receptus, kepenų paštetą, rūkytas dešreles, kumpius, naminius virtinukus pardavinėjantis A.Čimo­lonskas džiaugiasi, kad jo produkcija savo pirkėjų randa ne tik Panevėžyje. Tris stacionarias ir vieną mobiliąją parduotuvę ant ratų, kuri šiokiadieniais įprastai stovi Vaivaduose ir tik savaitgaliais pajuda į Kauną, turintis ūkininkas džiaugiasi, kad prekyba be tarpininkų pasiteisina. Įprastai šviežios ir parūkytos mėsos gaminiai iš jo ūkio parduodami dar iki pietų.

„Eilės prie mobiliosios Čimolonskų parduotuvės netrunka nusidriekti, pirkėjai vertina jų gaminius, todėl ieško kiekvieną savaitgalį“, – pasakoja ne vienus metus su A.Čimolonsku bendradarbiaujantis žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ vadovas Mindaugas Maciulevičius.

1999 m. įkurto ūkio produkcija iš Aukš­taitijos vartotojus pasiekia jau septynerius metus. Tai matydamas ūkininkas plečia prekybą: dar praėjusią savaitę Čimolonskų ūkio gaminiai pasiekė vilniečius. Prekiauti šviežios ir parūkytos mėsos gaminiais nusprendęs ūkininkas išsinuomojo patalpas šalia vienos didžiausių miesto turgaviečių. Žmonai patikėjęs prekybą, o seseriai – mėsos gamybą, pats liko prie agronomui pritinkančių darbų, nors, anot jo, kai gyveni ūkyje, darbų nelabai pasirinksi.

„Kartais pagalvoju, kad kur kas paprasčiau būtų dirbti samdomą darbą, nei jausti nuolatinę atsakomybę dėl sugedusios įrangos, išmuštos apsaugos ar nakčia besiveršiuojančių gyvulių. Nuo to, ar suspėsi laiku, ar pastebėsi, ką užfiksavo namie veikiančios kameros, priklausys tavo pajamos. Dažnai dar ir lovą pasiekę su žmona darbus į nesibaigiančią eilę rikiuojame“, – sako savo vakarų be užrašų knygelės ir nešiojamojo kompiuterio neįsivaizduojantis ūkininkas.

Mėsinių galvijų ūkio plėtrą atidėjo ateičiai

Mėsinių galvijų produkcija nėra pigi (vienas veislinis šarolė veislės gyvulys kainuoja 2 tūkst. eurų). A.Čimolonskas didžiuojasi, kad jo ūkyje galvijai turi sveikos bandos statusą, ir sako galintis pardavinėti juos kaip veislinius. Kol kas tik prekyba Lietuvoje apsiribojantis ūkininkas žino, kad norint įeiti į užsienio rinkas reikia kur kas didesnių produkcijos kiekių. 300 vienetų šarolė ir limuzinų veislės mėsinių galvijų auginantis A.Čimolonskas išplėsti bandą žada per artimiausius metus.

Šarolė Prancūzijoje ir visoje Europoje pripažinta kaip geriausia mėsinių galvijų veislė. Prancūzijoje šios veislės galvijai sudaro 50 proc. mėsinių ir 25 proc. visų galvijų populiacijos. Ši veislė itin vertinama dėl didelio galvijų svorio, raumeningumo, mažai riebalų turinčios mėsos. Galvijai šeriami ūkyje užaugintais kukurūzais. Jų pašarams naudojamas Čimolonskų ūkyje išaugintos grūdinės kultūros (rapsai, kviečiai, bulvės, kvietrugiai, miežiai), taip pat iš rapsų išspaudų gautas aliejus.

Ūkininkas įsitikinęs, kad žemdirbystė Lietuvoje turi perspektyvų. Tiems, kurie dar tik žengia šiuo keliu, jis pataria būti kantriems, nes greito pelno tikėtis neverta, visur reikia įdirbio.

Vaikystės metais Arūnas su seserimi ne vieną popietę yra praleidęs ravėdamas kolūkių laukus, žemės ūkiu vertėsi ir jų tėvai, taigi sentimentų šiai veiklai daugiau nei pakankamai. Žemę mylintis ir jai atsidavęs ūkininkas savo laukus tręšia organinėmis trąšomis – mėšlu, o prieš nukūlimą grūdų nepurškia jokia chemija. „Jie aukštos kokybės“, – savo derliumi didžiuojasi A.Čimolonskas.

Mišriame ūkyje darbas darbą veja, o rytas brėkšta gerokai anksčiau nei mieste – 5 val. Tačiau planuojant darbus laiko ir pomėgiams, ir trumpoms išvykoms rasti pavyksta. Štai V.Čimolonskienė mėgsta užsiimti augalų, vešinčių aplink namus, priežiūra, o jos vyras laisvą minutę sėda ant motociklo. Dešimtmetį drauge gyvenanti pora itin pamėgusi ir Druskininkų kurortą, tik į jį ištrūksta daug rečiau, nei norėtų. Be laisvadienių nuosavame ūkyje dirbantys Čimolonskai gana dažnai sutinkami Panevėžyje, iki jo nuo ūkininkų sodybos – vos 9 km.

„Žmonės vis dar nesuvokia, kad ūkiai kaime šiandien kitokie nei prieš 25-erius metus: viskas modernu ir šiuolaikiška, rankinio darbo praktiškai nelikę, o ir ūkininkai ne vien pagyvenę ar nusenę“, – juokiasi ūkininko sutuoktinė.

Dėl dailios išvaizdos komplimentų dažnai sulaukianti V.Čimolonskienė aplinkiniams mėgsta priminti, jog tekėjo už žmogaus, ne už ūkio, tačiau žino, kad ūkis kai kada diktuoja savo vakaro scenarijų: gimstančiam veršiukui palaukti pirmadienio nepasiūlysi. Būna, kad pagal sezoną vienas kitą vejantys darbai ūkyje nustelbia asmeninį poros gyvenimą, bet juodu nesikremta. „Viskam savas laikas“, – sako vis dažniau apie pačių palikuonis susimąstantys sutuoktiniai.

Neabejoja mėsos nauda

Paklaustas, kaip ūkininkai vertina Pasaulio sveikatos organizacijos išvadas, esą perdirbta mėsa, pavyzdžiui, rūkytas kumpis ar dešrelės, sukelia vėžį, A.Čimolonskas moja ranka: „Jei mokslas būtų įrodęs, kad mėsos atsisakę žmonės sulaukia 150 metų, o ją vartojantys – tik 70-ies, gal ir sunerimtume. Tačiau net gydytojai pasisako už gyvulinės kilmės baltymus, taigi labai klysta manantieji, kada raudona mėsa žmogų žudo.“

Pats į didžiuosius prekybos centrus užsukantis ūkininkas neslepia, kad jį ten veda nebent drabužių paieška, o kada pastarąjį kartą pirko mėsos produktų (pradedant galvijų mėsa, baigiant paukštiena, antiena ar kiauliena), jis tiesiog neprisimena: maisto produktų, kuriuos miestiečiai įprastai perka prekybos centruose, Čimolonskai užsiaugina savo ūkyje.

Prie šviežios Čimolonskų ūkio produkcijos, kurios galima įsigyti ūkininkų turgeliuose, jau įprato ir didmiesčių gyventojai. Jie laukia kartą per savaitę atriedančios mobiliosios turgavietės. „Kaune, Šeimos ūkio kooperatyvo organizuojamame turgelyje prie Kauno pilies, kvietėme pirkėjus susipažinti su mūsų produktais, jais vaišinome“, – pasakoja A.Čimolonskas.

Mobilioji turgavietė leidžia nukakti į bet kurį miestą, tačiau ūkininkas nenori aprėpti per daug, todėl prekiauja tik tuo, ką pats užaugina ir pagamina.

„Atrodytų, esant didelei paklausai galėtume papildomai nupirkti mėsos ir ją perdirbti. Bet to nedarome, nes viskas, kuo prekiaujame, išauginta ir pagaminta mūsų ūkyje – pradedant pašarais ir baigiant galutiniu produktu“, – pasakoja mėsinių galvijų augintojas. Jis neabejoja, kad šalies ateitis – specializuotų ūkių rankose, todėl ir toliau žada plėstis laikydamasis tos pačios krypties.

Nerimą jam kelia tik šiek tiek pakitusi vartotojų elgsena. „Su euro įvedimu sumažėjo žmonių perkamoji galia. Sovietiniais metais žmones ribojo pasirinkimo nebuvimas, o šiandien – lėšų stygius. Didinti savo produkcijos kainų negalime ir nenorime, kad nenuviltume nuolatinių pirkėjų. Bet tikime, kad ateis geresni laikai“, – ūpo nepraranda aukštaičiai.

Ūkininkai žino: kaip ir kasmet pavasarį įsibėgėjantis iškylų ir kepsnių sezonas jiems žada gerą prekybą, tereikia jai tinkamai pasirengti.

"Scanpix" nuotr.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Dešimtmetį mieste pusryčiaujantis finansų analitikas Gitanas Nausėda (52 m.) sako, kad pagal mitybos įpročius jis lojalus pilietis. Ne vienus metus rytinę kavą įprastai tą pačią valandą ir toje pat vietoje šiokiadieniais prieš darbą gurkšnojantis pašnekovas juokauja, kad norintiems dažniau jį matyti tereikia išsiaiškinti rytinės mitybos įpročius.

Pavartyti spaudą ir susikaupti prieš laukiančią darbo dieną viename iš Vilniaus gatvės restoranų įpratęs G.Nausėda neslepia, kad ankstyvų pusryčių pasirinkimas mieste gana skurdus: „Daugelis maitinimo įstaigų 7 val. dar nedirba, taigi panoręs ankstyvų pusryčių atsitrenki į užrakintas duris.“ Nebent beldiesi į degalinių parduotuves, viešbučių restoranus ar sostinės salotų barą, pusryčių tradicijas tęsiantį jau gerą dešimtmetį.

Situacija šiek tiek gerėja laikrodžio rodyklei pasislinkus link 8 val., tuomet viena po kitos duris veria kepyklėlės, kavą, skirtą išsinešti, ruošiantys kavos tinklai, picerijos, kuriose jau galima rasti ir pusryčių.

Jei tik verslas pajus didėjantį žmonių norą išlaidauti, tokių vietų ir progų nepritrūks.

Vos pusmetį ankstyvus lankytojus kviesti pusryčių pradėjęs vienos populiariausių sostinės kavinių vadovas Simas Slabačiauskas viliasi, kad pusryčių tradicija taps neatsiejama miestiečių gyvenimo dalimi, o ateityje šis įprotis dar labiau stiprės. Kiti pašnekovai pritaria, kad jei tik verslas pajus didėjantį žmonių norą išlaidauti, tokių vietų ir progų nepritrūks.

Kai lyginame šiandieninę situaciją su ankstesniais metais, akivaizdu, kad verslininkai užčiuopia bundančią didžiųjų miestų pusryčiautojų arteriją, todėl daugėja rytais pusryčius siūlančių priebėgų (per metus duris Vilniuje atveria panašiai dvi naujos vietos).

Nors sveikatos specialistai ir nepritaria šiuo metu įsigalėjusiai jaunimo madai į tuščią skrandį rytais pilti įvairiaskonę kavą, tiesiog gatvėje pusryčiaujantys jaunuoliai į tai numoja ranka ir sulaukę savo eilės viename iš sostinę apraizgiusio tinklo kavinių baristos prašo dvigubos mokos (latė kavos variantas, panašus į turinietišką kakavos gėrimą „Bicerin“).

Pastaraisiais metais atliktų apklausų duomenimis, lietuviai ėmė maitintis sveikiau.

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorius Rimantas Stukas, remdamasis vi­suomenės mitybos įpročių tyrimais, sako, kad Lietuvoje pusryčiauja panašiai 88 proc. gyventojų. Didžiausiu lūžiu rytiniame tautiečių valgiaraštyje galima vadinti tai, kad kone dešimtmetį karaliavusius sumuštinius išstūmė kiaušinienė, košė ir dribsniai. Taigi pastaraisiais metais atliktų apklausų duomenimis, lietuviai ėmė maitintis sveikiau. Tačiau dalis visuomenės ir toliau nepusryčiauja, o tai lemia kur kas didesnį kūno masės indekso augimą (nustojus pusryčiauti rizika nutukti padidėja net iki 4,5 karto).

Pasak dietologų, didžioji dalis pusryčiautojų rytais valgo namie, kiti – darbe ir tik nedidelis procentas gyventojų ankstyvų pusryčių dairosi mieste. Dažniau valgyti namie pusryčiautojus skatina ne vien pragmatiniai motyvai – įprotis skaičiuoti pinigus, bet ir būtinybė rytais nuvežti atžalas į ugdymo įstaigas bei pusryčiavimo ne namuose tradicijos nebuvimas.

„Apmaudu, bet dalis lietuvių pusryčius vis dar suvokia kaip „šlapianką“ su batonu bei sviestu ir nesupranta, kodėl turėtų už tai permokėti. Tačiau pusryčių meniu restorane nėra greitai pagaminamas maistas, todėl principas – galiu ir pats – šiuo atveju netinka“, – aiškina kulinarinio tinklaraščio autorius Andrius Užkalnis.

Daug keliaujantis Vyno klubo savininkas Arū­nas Starkus sako, kad pusryčių mados – kintantis dalykas: „Dar prieš dešimtmetį Prancū­zijoje paprašius rimtesnių pusryčių, tarkime, kiaušinienės, į lankytoją buvo žvelgiama kaip į iškrypėlį. Žinant, kad vietiniams įprastai užtenka kavos ir bandelės, toks požiūris tampa šiek tiek aiškesnis. Tiek prancūzų, tiek italų pusryčiai gana saldūs, taigi su sočiais lietuviškais juos sunkiai sulyginsi.“

Tik daugiau keliavę tautiečiai, pajutę kelionių ilgesį, mieste ima žvalgytis šviežiai spaustų sulčių, vaisių salotų, traškių prancūziškų ragelių ir pan.

Keli lankytojai yra įsirengę rytinį biurą, susitikinėja su klientais, kiti tiesiog ramiai pusryčiauja.

Dar 2004 m. ankstyvų pusryčių tradiciją (nuo 7 val.) sostinės salotų restorane pasiūliusi Reda Sutkienė neslepia: pirmieji restorano veiklos metai buvę itin sunkūs. Lankytojų tokia paslauga neviliojo, tačiau R.Sutkienė nenuleido rankų ir po dešimtmečio ši vieta tapo viena populiariausių. Šiandien čia ankstyvų pusryčių renkasi šalia dirbantys teisininkai, advokatai, ministerijų tarnautojai. „Keli lankytojai yra įsirengę rytinį biurą, susitikinėja su klientais, kiti tiesiog ramiai pusryčiauja“, – apie įprastus restorano rytus pasakoja medicinos mokslus baigusi jo vadovė.

Nors aplink jos restoraną padaugėjo kavinių, sveikiems ir visavertiškiems pusryčiams iki šiol ištikimų klientų niekas nenuviliojo.

„Visada galima sakyti, kad niekas į ankstyvus pusryčius siūlančias kavines neina, bet juk sunku eiti, kai nesama pasirinkimo, – susiklosčiusią si­tua­ciją Vilniaus senamiestyje aiškina A.Už­kalnis, pridurdamas, kad lietuviai viešbučių restoranų bijo labiau nei velnias kryžiaus: – Tai vis dėl to valstietiško supratimo, kad ši vieta – tik už­sieniečiams.“

Iš tiesų retas, matyt, yra susimąstęs, kad ieškoti pusryčių galima ir viešbučių restoranuose. „Susimokėk atėjęs 15 ar 20 eurų ir valgyk kiek nori kone kiekviename sostinės viešbučio restorane. Visai nesvarbu, kad viešbutyje nenakvojai. Bet dažnam mūsų tai ne tik kainos, bet ir kultūros, įpročio nebuvimo reikalas. Galbūt laikui bėgant ir tai keisis“, – svarsto Viln­iaus restoranų ir barų verslo atstovas Kris­tupas Baublys, pats ankstyvus pusryčius dažniausiai pramiegantis.

Priešingai nei žmogus, kuris yra matęs visų nepriklausomos Lietuvos prezidentų pusryčiavimo specifiką. „Išskyrus Algirdą Mykolą Bra­zauską, kurio mityba rūpinosi Kristina“, – prasitaria vieno prabangiausių sostinės restoranų bendrasavininkis, Gurmanų gildijos prezidentas Romas Zakarevičius.

Aukščiausių valstybės vadovų pusryčius jis apibūdina kaip dalykinius: lengvus, greitus, burnoje nestringančius, netrupančius ir kalbėti ne­trukdančius.

Baltutėlėse lėkštėse nugulę prancūziški rageliai su skirtingais įdarais, vazose – egzotinių vaisių gausybė ir maisto pasiūla čia tokia, kaip ir pridera geriausiame restorane.

„Į pusiau padalytą prancūzišką ragelį įdėkite dešros, sūrio, o jei nemėgstate, tiesiog mirkykite jį į kavą“, – laikytis prancūziškos pusryčių linijos pus­­­ryčiaujant ragina rūpestingas restorano vadovas.

Die­tologai įspėja, kad valgant ne namie didėja rizika prisivalgyti kaloringesnio maisto.

Leisti sau taip pusryčiauti kas rytą – neabejotinai lėto gyvenimo arba netikėto praturtėjimo požymis. „Kai pasensti arba augini mažą vaiką, o gal dar tebesi jaunas lengvabūdis, gali sau tai leisti, bet priklausydamas vidurinam visuomenės segmentui galvoti apie tokią prabangą negali – vis dirbi, leki, o jei netyčia prisėdi, nejučiom ištari: va čia tai gyvenimas“, – užsisvajoja A.Starkus.

Tačiau prieš rinkdamiesi, kur pusryčiauti mieste, vis dėlto per daug neatsipalaiduokite: die­tologai įspėja, kad valgant ne namie didėja rizika prisivalgyti kaloringesnio maisto (pvz., si­rupais pagardintoje kavoje cukraus daugiau nei įprasta), bet dėl vieno sutariama – iš ryto geriau pavalgyti, nei tuščiu skrandžiu laukti pietų.

Taigi ankstyvi pusryčiai mieste – vis labiau populiarėjanti tradicija, kurią palaiko darbingo amžiaus auditorija. „Jau kuris laikas tai – jokia egzotika, o ar iškops ši tradicija ant populiarumo keteros, pamatysime“, – baigdamas gerti pus­ryčių kavą apibendrina G.Nausėda.

Scanpix nuotr.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Asmenukių madai, kurią vieni laiko grėsme, o kiti – kultūrine permaina, sunkiai atsispiria ir paviršutiniški paaugliai, ir intelektualai. Asmenukes darosi JAV prezidentas Barackas Obama, britų premjeras Davidas Cameronas ir net Romos popiežius Pranciškus.

„Selfie“, reiškiantį savo paties nuotrauką, padarytą išmaniuoju telefonu ir įkeltą į feisbuką, Lietuvos kalbininkai pakrikštijo asmenuke. Tačiau naujiena to nepavadinsi, nes Metų žodžiu asmenukė išrinkta dar 2013-aisiais.

„Mūsų šeimoje nėra puolančių darytis asmenukių. Galbūt todėl, kad truputį ironiškai žiūrime į šią madą“, – neslepia psichoterapeutas Olegas Lapinas.

JAV psichiatrų asociacija visuomenės potraukį dažnai viešinti savo autoportretus apibūdina kaip psichikos sutrikimą.

Asmenukes tyrinėjantis menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis sako pats dažnai pozuojantis meniniams „selfiams“. Menotyrininkas vadina tai dramatiška visuomenės išraiška, kuri tarnauja sukurtam asmens statusui pabrėžti: „Kadangi daugelis žmonių yra priklausomi nuo vizualumo, įsigalėjusio kultūroje, eidami į renginius ar bendraudami su svarbiais asmenimis nejučia traukia telefonus ir neatsispiria pagundai įamžinti save vienoje ar kitoje aplinkoje ir feisbuke paviešinti nufotografuotus autoportretus.“

JAV psichiatrų asociacija visuomenės potraukį dažnai viešinti savo autoportretus apibūdina kaip psichikos sutrikimą. Teigiama, kad tai liguista žmogaus būsena, kuriai būdingas nesuvaldomas noras kelis kartus per dieną fotografuoti save ir dalytis šia nuotrauka internete.

Psichiatrų nuomone, tokiai būsenai progresuojant ateityje gali kilti grėsmė žmogaus sveikatai. JAV jau dalijamos rekomendacijos, patariama stebėti save ir savo artimuosius, jei stiprėja liguistas polinkis darytis asmenukes. Tačiau O.Lapinas JAV kolegų prognozių nelinkęs vertinti rimtai. Psichoterapeutas sako, kad sukurti savo atvaizdą ir pamatyti jį iš šono – nuo seniausių laikų žmogų lydintis psichologinis poreikis, o kompiuterizacijos eroje tai vis lengviau pasiekiama. Klausimas, kiek jums tai priimtina.

Meno istorijoje dailininko buvimas tam tikrame vykstančiame įvykyje žinomas labai seniai, galima sakyti, tai asmenukės prototipas.

„Asmenukė – ne vien tik žmogaus portretas, bet ir noras pasipuikuoti tuo, kad jis yra ypatingoje vietoje, pavyzdžiui, Paryžiuje, prie Eifelio bokšto, su kokia nors įžymybe. Meno istorijoje dailininko buvimas tam tikrame vykstančiame įvykyje žinomas labai seniai, galima sakyti, tai asmenukės prototipas“, – pasakoja dailėtyrininkė dr. Jolita Liškevičienė.

„Man įdomiausi į religines kompozicijas įkomponuoti dailininkų autoportretai. Būtent čia regiu asmenukių pradžią“, – tikina V.Kinčinaitis.

J.Liškevičienė primena, kad autoportretas leido tyrinėti asmens nuotaikas, psichologines būsenas.

Jau nuo pat pradžių šis reiškinys kėlė žmonių pašaipą, tik vėliau buvo imtasi solidesnių studijų ir rimčiau pažvelgta į asmenukių prototipą – fotokabinose gimusias fotografijas ir jų estetikos svarbą kultūros ir fotografijos meno raidai.

1925 m. Niujorke pastatytos pirmosios fotokabinos sukūrė neįtikėtiną asmenukių prototipų galeriją, kurios kontekste portretinė fotografija ir mobiliųjų telefonų asmenukės įgyja vėl visai kitą reikšmę. Tyrinėtojus ir šiandien stebina ikonografinis asmenukių ir pirmųjų, fotokabinose sukurtų, autoportretų panašumas. V.Kin­činaitis sako, kad šiuolaikinius asmenukių daugintojus su pirmaisiais fotokabinų entuziastais vaizdo kūrimo procese suartina profesionalaus fotografo valios nebuvimas.

Asmenukių paieškos veda į fotokabinas

XX a. trečiajame dešimtmetyje fotokabinos vadintos pačia svarbiausia pramoga Paryžiuje, Londone, Niujorke. Jų išradėjai susikrovė milijoninius pelnus, o žmonės pirmą kartą per istoriją atrado kūrybinį impulsą fotografuotis.

Poparto pradininkas Andy Warholas į meno istoriją įėjo genialiu sprendimu padaryti pirmąjį autoportretą naudojantis fotokabina.

Serbijos žydą Anatolį Josephą 1925 m. jo užpatentuotas išradimas „Photomatonas“, masėms garantavęs geros kokybės fotoportretus, kone per naktį pavertė turtuoliu. Sukūręs automatizuotą fotografuojantį aparatą A.Josephas užsitikrino sau ateitį:  jo išradimas teikė pastovų didžiulį autorinį atlyginimą. 1927 m. „The New York Times“ antraštė skelbė: „Automatinis nuotraukų gaminimo prietaisas jaunam išradėjui sukrovė milijoną dolerių.“

Žmonėms šis išradimas atvėrė plačias saviraiškos galimybes. V.Kinčinaitis sako, kad fotokabinose ir išryškėjo laisva, save kurianti Vakarų visuomenė. Poparto pradininkas Andy Warholas į meno istoriją įėjo genialiu sprendimu padaryti pirmąjį autoportretą naudojantis fotokabina.

Beasmenis fotokabinos objektyvas pateikė nešališką, automatizuotą pozuotojo veido vaizdą, jo pozas ir mimiką. Kiekvienas panorėjęs galėjo tapti superžvaigžde anapus užuolaidos. Visai kaip prancūzų filme „Amelija iš Monmartro“, kuriame rafinuota vizualia estetika vaizduotėje prikeliamas fotokabinoje paliktos autoportretų juostos gyvenimas. Tai ilgas ir įdomus klasikinių asmenukių išradimo ir raidos kelias.

Vaizdais tapomi fotodienoraščiai

Pasak menotyrininkės Ramutės Rach­levičiūtės, į autoportretus linkę dailininkai įprastai stengėsi parodyti žmogaus charakterį, gilinosi į egzistencinius klausimus, susijusius su savirefleksija. Taigi nuo seniausių laikų autoportretas buvo suvokiamas lyg vaizdais pasakojamas gyvenimo dienoraštis, prasmingas atskiro žmogaus kontekste. Tačiau ne kiekvienas nutapytas portretas buvo vadinamas autoportretu.

Dauguma autoportretų šabloniški, vaizduojantys sėkmės lydimą, klestintį vyruką, tačiau šiandienos autorių kūriniai pasižymi kur kas gilesniu psichologizmu.

Nuo seniausių laikų autoportretas buvo suvokiamas lyg vaizdais pasakojamas gyvenimo dienoraštis, prasmingas atskiro žmogaus kontekste.

Bene garsiausiu Renesanso autoportretistu dailės istorikė Gražina Danasienė vadina vokiečių dailininką Albrechtą Durerį. Iš jo autoportretų matyti, kaip dailininkas augo, brendo ir seno. O žymiausio baroko autoportretisto – garsaus olandų dailininko Rembrandto kūriniuose daugiausia dėmesio skiriama psichologiniam portretui.

Garsiausias šio dailininko jaunystės laikų autoportretas su žmona Saskija. Iš jo žvelgia patenkintas, sėkmės lydimas dailininkas, tačiau iš vėlesnių jo autoportretų jau matyti, kad kūrėjas pavargęs nuo gyvenimo naštos.

Iš XIX a. autoportretistų itin pagarsėjęs Vincentas van Goghas (autoportretas su nupjauta ausimi). Kone visą dailininko gyvenimą galima atsekti iš jo autoportretų.

Iš XX a. antros pusės lietuvių dailės korifėjų minėtini Justinas Vienožinskis, Vladas Karatajus. Vėliau autoportretų tapybą keičia fotografija. Nors ir dabar yra tapytojų, tapančių savo autoportretus. Vienas jų – Šarūnas Sauka, mėgstantis įterpti save į tapomo paveikslo sceną.

Meno kritikė Monika Krikštopaitytė sako, kad dailininkai autoportretistai puikiai išmanė savo amatą, todėl dažnai pasinaudodavo privilegija vaizduoti save iš geriausios pusės: pasirinkdavo, kokius savo asmenybės bruožus paryškinti, o kokių neakcentuoti, apgalvodavo smulkiausias įvaizdžio detales, aplinką, kurioje save tapo.

M.Krikštopaitytė neabejoja, kad jei tautos patriarchas būtų gyvenęs mūsų laikais, jis būtų užvertęs feisbuką savo asmenukėmis.

Tačiau ir kuriozinių situacijų netrūko. Kaip pavyzdį ji pateikia Joną Basanavičių, nuolat pozuodavusį savo portretams, tačiau beveik visada likdavusį nepatenkintą galutiniu rezultatu ir vėl kviesdavusį naują dailininką. M.Krikštopaitytė neabejoja, kad jei tautos patriarchas būtų gyvenęs mūsų laikais, jis būtų užvertęs feisbuką savo asmenukėmis.

Kuo baigiasi tokia priklausomybė, puikiai iliustruoja istorija, nutikusi Didžiojoje Britanijoje, kai paauglys dėl nevykusių asmenukių mėgino nusižudyti. 10 valandų praleidęs fotografuodamas save jis padarė daugiau nei 200 asmenukių, bet vienintelės tinkamos taip ir nerado. Netekęs vilties nusprendė pasitraukti iš gyvenimo ir išgėrė saują migdomųjų. Jo gyvybę išgelbėjo mama.

Socialinių tinklų narcizai

Asmenukių fenomeną tyrinėjantis psichologas Zlatanas Krizanas teigia, kad išdarinėti beprotiškus dalykus (fotografuotis ant bedugnės krašto, dangoraižio ar traukinio stogo ir pan.) žmones skatina noras padaryti įspūdį kitiems. Užvaldžius pasitenkinimui demonstruoti įspūdingas nuotraukas tarsi pamirštamas bet koks pavojus, prarandama nuovoka.

Netrūksta pavyzdžių, kai užsižaidus savo fotografijomis keisčiausiose planetos vietose žūvama. Eksperimentinio pobūdžio asmenukės sulaukia daugybės peržiūrų, įtraukia vis naujus šio žanro mėgėjus ir pasižymi sunkiai suskaičiuojamais srautais sekėjų. Stebėdami šiuos pokyčius senosios fotografijos meistrai sutaria: tai žymi klasikinės fotografijos nykimą ir fotomenininko paneigimą (visuomenei jo nebereikia).

Į asmenukių pinkles dažniausiai įkliūva narciziškos asmenybės, vis bandančios pasitikrinti savo vertę ir siekiančios gauti aplinkinių patvirtinimą, kokios jos nepakartojamos ir nepralenkiamos.

Psichologai sutaria, kad dėl poreikio demonstruotis socialiniuose tinkluose dažniausiai nukenčia tikrasis žmogaus „aš“. Anksčiau žmogus vieno ar kito veiksmo imdavosi dėl prasmės, naudos, įdomumo, savirealizacijos, o dabar – tam, kad įdėtų nuotrauką į feisbuką.

Psichologai tai vadina susvetimėjimo su pačiu savimi forma. Kad ir kaip keistai tai skambėtų, asmenukių kultūra būtent tuo ir pasižymi. Tai klestinčio narcisizmo kultūra, būdinga tiek vyrams, tiek moterims. Skirtumas tik toks, kad mitiniam Narcizui pakako savimi grožėtis pačiam, o šiuolaikiniams narcizams būtina, kad juos matytų kiti.

„Žmogiška būtybė be galo silpna ir pažeidžiama, lydima įvairiausių nuosmukių ir silpnybių. Tai puikiai išnaudojama socialinių tinklų kūrėjų, kurie skatina realizuoti silpnybę – būti nuolat matomam ir dauginti savo atvaizdą. Tačiau bet kuris išmaniojo telefono savininkas realizuoja tuos pačius troškimus: siekia dėmesio ir pripažinimo. Ir nors jo fotografijos niekinės, niekam neįdomios, visad lieka iliuzija, kad paskleidus šiuos vaizdinius socialiniuose tinkluose, visai kaip ir išėjus į gatvę, pavyks tapti dėmesio verta persona“, – svarsto V.Kinčinaitis.

Vis dėlto būdami šiuolaikinių technologijų įkaitais drauge gauname ir galimybę tapti, kad ir nedideliais, kūrėjais. Socialiniuose tinkluose eksperimentuojantys jaunuoliai ir paaugliai geba susikurti statusą, o kai kada tai tampa startu į gyvenimo sėkmę. Kim Kardashian, išgarsėjusi savo asmenukėmis, ėmė leisti knygas. Lietuviškas jos analogas būtų, matyt, Monika Šalčiūtė.

Egzistencinis nerimas

Ar ilgai aplinkiniai nori ir ar ilgai gali matyti to paties žmogaus asmenukes? Ar tai negali pabosti? Psichoterapeutas O.Lapinas atsako: tik ne tam, kuris į šį procesą įsitraukęs. Jis siūlo įsivaizduoti situaciją šeimoje, kurioje vaikas nesulaukia tėvų dėmesio: „Snaudžiantis išgėręs tėvas nepakelia akių nuo televizoriaus, o nuolat grindis plaunanti mama, regis, jas ir temato. Kad ir ką darytų jų vaikas, kad ir kaip stengtųsi, jiems jis tarsi nematomas. Ar šis jausmas neskatins jo visą likusį gyvenimą siekti pripažinimo, būti pamatytam ir išgirstam?“

Pranešimus apie asmenukes skaitantis ir jas tyrinėjantis V.Kinčinaitis mano, kad visuomenei asmenukės priimtinos dėl nuolat jaučiamo egzistencinio nerimo: „Žmogaus gyvenime kinta aplinkybės, nuotaikos, būsenos, todėl jis vis bando įsikabinti į kažką pastovaus, nekintamo. Jam nieko kito ir nelieka, kaip tik žvelgiant į asmenukę suvokti, kad jo vaizdinys ilgaamžiškesnis nei jis pats.“

Menotyrininkas sutinka, kad istorijos kontekste asmenukė, dar kitaip vadinama skaitmeniniu autoportretu, atrodo kaip mirktelėjimas, ištirpstantis socialiniuose tinkluose. Iš kitos pusės, ji nužymi naujas XXI amžiaus visuomenės savikūros tendencijas, kūrybiškumo proveržius ir priklausomybę nuo technologijų raidos.

Iš asmenukių kultūros išsirutuliojusios šiuolaikinio meno koncepcijos įdomios ir įtraukiančios, taip pat nuolat verčiančios klausti: o kas toliau?

Socialiniuose tinkluose karaliavusią asmenukę prisivijo „wefie“ – grupinė nuotrauka, kurioje pozuojama su draugais, įžymybėmis. Taigi šios srities tyrinėtojai sako, kad niekada negalima dėti taško.

MAXIMA nuotr.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Prekybos centrų reklama apie nuolaidas – kiekvienos didesnės XXI amžiaus šventės atributas, visa kita – lyg ir senu papratimu, tik kiaušiniai nebe tokie ekologiški“, – naująja Velykų samprata, kuria vadovaujasi dažnas lietuvis, juokaudamas dalijasi ekonomikos daktaras, ilgametis televizijos veidas Vytautas Šerėnas (57 m.).

Velykų rytą pasisemti švęsto vandens į Petro ir Povilo bažnyčią keliaudavęs pašnekovas sako, kad jau 15 metų, kai atsisakė šios tradicijos. „Pastarąjį kartą bažnyčioje buvo tiek žmonių, kad mane, nesiekiantį žemės kojomis, pro duris išnešė. Nusprendžiau, kad tai kainuoja per daug jėgų, todėl jau kuris laikas su šeima sėdame prie nešventinto Velykų stalo (anksčiau tikėta, kad kol iš bažnyčios neparnešta šventinto vandens ir ugnies, mėsos liesti nevalia)“, – apie iš tėvų namų atsineštą, tačiau nutrauktą tradiciją pasakoja V.Šerėnas.

Dažnai susidaro įspūdis, jog maisto atsargos į pirkinių krepšelius kraunamos ne dviem dienoms, o artimiausiam penkmečiui.

Vaikystės pasninką kaip didžiausią siaubą prisimenantis laidų vedėjas laikosi jo tik Didįjį penktadienį, bet sako, kad tiek pakanka, nes senosios tradicijos lemia gerokai brangesnį maisto produktų krepšelį: „Nusiperku ungurio, oto, rūkyto eršketo, nežinau, ar tai sveikiau už mėsą, bet bent jau skanu.“

Dietologė med. dr. Edita Gavelienė, prekybos centruose stebėdama žmones prieš Velykas, sako, kad dažnai susidaro įspūdis, jog maisto atsargos į pirkinių krepšelius kraunamos ne dviem dienoms, o artimiausiam penkmečiui.

Visos krikščioniškos lietuvių šventės neat­siejamos nuo gausaus vaišių stalo, tačiau didžiausia bėda – pamirštas saiko jausmas. Tikru išbandymu, specialistės teigimu, Velykų laikas tampa ateroskleroze, širdies ir kraujagyslių ligomis sergantiems žmonėms.

Margučių viduje tūnančios cholesterolio bombos tampa itin grėsmingos saiką praradusiems valgytojams. Įprasta kiaušinių savaitės norma žmogui – trys keturi, tačiau įsismarkavus šventėms ir siekiant margučių valgymo rekordų kiekiai dvigubėja, trigubėja, tad ir apsinuodijusiųjų maistu palatos pilnėja.

Gavėnios priesakai negaliojo tik vaikams iki aštuonerių metų ir aštuoniasdešimties sulaukusiems senoliams.

Padauginusius vaišių ligoninėje sutinkantis gydytojas infektologas, biomedicinos daktaras Arvydas Ambrozaitis sako, kad XXI a. pakito maisto paskirtis, – anksčiau tik gyvybines žmogaus funkcijas užtikrindavę maisto produktai šiandien suvokiami kaip malonumo šaltinis: „Valgant gausiai, skaniai ir siekiant pajusti vis didesnį malonumą žmonės produktus renkasi pagal skonį, kainą, o apie tai, kiek maistas vertingas ir sveikas, galvoja mažiausiai. Tai ir yra priežastis, kodėl nuolat persivalgoma ir tunkama.“

Knygos „Metai už stalo“ autorė etnologė Nijolė Marcinkevičienė prideda, kad saiko nesilaikančiųjų laukdavusios griežtos bausmės: „Būdavo, kad kunigas, per išpažintį išgirdęs prisipažinimą apie valgytą mėsą, liepdavo gulėti šventoriuje kryžiumi. Gavėnios priesakai negaliojo tik vaikams iki aštuonerių metų ir aštuoniasdešimties sulaukusiems senoliams.“

Taigi dar XIX a. pasninkas buvo itin griežtas – valgoma buvo tik kartą per dieną (taisyklės sušvelnintos tik XX a. pradžioje). Tačiau dar yra gyvų liudininkų, kurie prisimena, kad nevalgydavo nei pieno, nei kiaušinių.

Galima tik įsivaizduoti, kokiu išganymu po ilgų pasninko savaičių mūsų seneliams tapdavo tokie patiekalai, kaip kumpis, karka, šaltiena. Žmonės, kelias dienas sočiau pavalgę, nerizikavo savo sveikata, priešingai nei šiandien, kai nedaroma pertraukų tarp rimtesnio maisto valgymo.

Taigi ir sunkiau virškinami patiekalai buvo tinkami ir prasmingi. Žinoma, Velykų stalas neapsieidavo ir be Velykų bobos (pyrago), bet garbingiausia vieta būdavo paliekama margučiams.

Nelikus pasninko – grėsmė persivalgyti

Pasak Lietuvos edukologijos universiteto profesoriaus, etnologo Liberto Klimkos, mūsų protėviai badaudavo ne tik dėl pasninko, bet ir todėl, kad tekdavo taupyti maisto atsargas: „Paukščių sugrįžimas ir pirmųjų kiaušinių sudėjimas lietuviams reiškė sunkaus laiko, žiemos, pabaigą – išsigelbėjimą nuo bado. Ne veltui romėnai sakydavo, kad pasaulis kilo iš kiaušinio.“

Yra žinoma, kad mūsų žmonės per gavėnią net ir bebrus valgydavo. Tiesa, žemaičiai išdrįsdavo valgyti tik jo uodegą.

N.Marcinkevičienė lietuvišką pasninko virtuvę vadina itin išmoninga ir turtinga. „Yra žinoma, kad mūsų žmonės per gavėnią net ir bebrus valgydavo. Tiesa, žemaičiai išdrįsdavo valgyti tik jo uodegą, nes ji „su žvyna“, – juokiasi etnologė.

Ji apgailestauja, kad šiandien Lietuvoje nelikę tradicijos ir poreikio laikytis pasninko, kuris žmogų pristabdydavo nuo persivalgymo.

Netikintieji trauks Velykų salos kryptimi

Pakiliai Lietuvoje Velykas sutiks ir jas palydės tik dalis visuomenės.

Išmirus seneliams, emigravus tėvams ir vaikams, dalis artimųjų taip ir nesulauks po pasaulį pasklidusių savųjų. Vien pernai išvykimą iš šalies deklaravo 46,5 tūkst. žmonių. 2015-aisiais taip pat fiksuota neigiama natūrali gyventojų kaita. Tai lėmė, kad metų pradžioje šalyje gyveno 2,89 mln. nuolatinių gyventojų.

Galime tik svarstyti, kiek iš jų Velykų sekmadienį stebės Vatikane, Šv. Petro bazilikoje, popiežiaus aukojamas Mišias ir po jų suteiktą palaiminimą pasauliui.

Žemindami ir tyčiodamiesi iš Bažnyčios, kuri išgyvena krizes, šie žmonės į Velykas žvelgs kaip į kelias laisvas dienas.

Kunigas Ričardas Doveika neabejoja, kad dalis krikštytų žmonių ir šiemet į Velykas žvelgs tik kaip pagoniai, o krikščionišką Velykų prasmę ignoruos: „Galbūt suvalgys margutį, kuris taps svarbesniu dalyku negu atėjimas į šventovę ar išpažinties atlikimas. Dalis ir toliau nenusikratys puikybės: kaip čia eiti pas nuodėmingą kunigą į klausyklą savo nuodėmių išpažinti. Žemindami ir tyčiodamiesi iš Bažnyčios, kuri išgyvena krizes, šie žmonės į Velykas žvelgs kaip į kelias laisvas dienas. Matyt, kiekvienas mūsų per jas atsakys sau, ką reiškia ši šventė asmeniškai. Liūdna, bet lydintieji šios dienos atributai (margučiai, gausus šventinis stalas) daugeliui užgoš tikrąjį Velykų ryto stebuklą.“

34-erių Rytis Katinis – vienas tokių. Vyro visa  šeima netikinti, todėl Velykoms jis nejaučia jokių sentimentų. Jis su šeima jau suplanavo savaitės kelionę į Velykų salą pietinėje Ramiojo vandenyno pakrantėje.

Pasak kunigo Valerijaus Rudzinsko, įprastai tokį kelią per didžiąsias metų šventes renkasi jauni ir gyvenimo prasmės klausimų nekeliantys asmenys: „Su metais žmogui nubunda visai kiti poreikiai, tuomet ir ateina supratimas bei noras likti Lietuvoje.“

Jei nenorite švęsti Velykų, pasveikinkite bundančią gamtą.

„Nešvęsti – irgi pozicija, ir negali sakyti, kad žmogus neteisus: gyvenimas keičiasi, tik šokoladiniai kiškiai parduotuvėse nėra atsitiktiniai. Ir mūsų tautosakoje jie pyragus kepa, pirtį kūrena ir su Velyke kiaušinių vaikams neša. Auginantiems mažus vaikus ir neturintiems galimybių užsiimti kepiniais namie tai puiki išeitis, visa bėda, kad ji mūsų akis džiugina kone mėnesį prieš Velykas“, – mano N.Marcinkevičienė.

„Jei nenorite švęsti Velykų, pasveikinkite bundančią gamtą“, – siūlo psichologas Ze­nonas Streikus, svarstantis, kad tik labai pasiligoję asmenys negali pajusti tokios didelės šventės prasmės. – Mūsų protėviai šią dieną, siekdami sąsajų su gamta, gerdavo beržų sulą ir visuomet rasdavo kuo pasidžiaugti. Tai sveikos asmenybės bruožas.“

Juk ne amžinai gyvename – viskas šioje žemėje turi savuosius pavasarius.

VDU istorijos profesorius Egidijus Aleksandravičius įsitikinęs, kad atostogos svetur tėra beviltiškas žmogaus mėginimas išsigelbėti nuo beprasmiškumo. „Kai esi praradęs save, pajusti šventės skleidžiamą džiugesį sudėtinga. Bet ieškoti šventiškumo rūbo verta: Velykų tradicijoje slypi prisikėlimo prasmė. Juk ne amžinai gyvename – viskas šioje žemėje turi savuosius pavasarius. Jais pasidžiaugus ir žiema ne tokia baisi. Žinodami, kad prisikeliame per savo palikuonis, norime labiau stengtis, teisingiau gyventi, labiau rūpintis kitais. Taigi švęsti prisikėlimą ir gaivinti senąsias šios šventės tradicijas verta net ir tuomet, jei esate slegiami savosios egzistencijos ribotumo“, – mano E.Aleksandravičius.

Nebemokame švęsti bendruomenėje

Jau dešimtmetį VDU docentas, etnologas Arūnas Vaičekauskas antrąją Velykų dieną su šeimos nariais ir draugais renkasi Panemunės šile ridenti margučių. Ne tiek dėl tradicijos, kiek dėl noro pabūti su artimais žmonėmis bundančioje gamtoje, pabendrauti ir pajuokauti.

„Anksčiau tokioms pramogoms pasiduodavo gretimuose namuose gyvenantys vaikai, ši šventė apimdavo visą šeimą, kaimą, ūsuotus ir barzdotus. Iki pat Antrojo pasaulinio karo margučiai viešose erdvėse būdavo ridenami ir mušami, o šiandien ar padaro kas vaikams lovelius margučiams ridenti? Juk jų nuo kompiuterio neatplėši“, – sako N.Marcinkevičienė.

Tiesa, jau ryškėja ir kita tendencija: pavargę nuo sėdėjimo prie stalų žmonės važiuoja į gamtą stebėti sprogstančių pumpurų, fotografuoti pirmųjų gėlių.

Iki pat Antrojo pasaulinio karo margučiai viešose erdvėse būdavo ridenami ir mušami, o šiandien ar padaro kas vaikams lovelius margučiams ridenti?

Penktus metus su šeima išvykas organizuoja Klaipėdos turizmo informacijos centro vadybininkė Jurgita Neniškienė. „Velykos mūsų šeimai svarbi šventė, bet jas minime ne visai tradiciškai. Suvalgę po kiaušinį, kylame į kelionę, o Velykų vaišės tampa mūsų lauknešėliu. Įprastai keliaujame toliau nuo Klaipėdos, apie 100 km. Užsukame į Šilutės rajoną, aplankome Rambyno kalną, Švėkšną, Rusnę, Plungės dvarą. Toliausiai buvome išsiruošę į Dzūkijos nacionalinį parką. Tąkart keliavome su nakvyne“, – prisimena moteris.

„Etninės kultūros centrai mėgino gaivinti pamirštas tradicijas, bet miestiečių nesudomino nei margučių piramidės parkuose, nei sūpuoklės. O kaip gražiai atrodytų Velykų eglutės, padabintos margučiais ir paukščiais, prie Katedros“, – įsivaizduoja N.Marcin­kevičienė.

Sunku pasakyti, kodėl Lietuvos verslininkai, kavinių savininkai, nesuskumba kovo pabaigoje išnešti lauko stalelių su kėdėmis, papuošti jų ryškiais pledais, staltiesėmis, kodėl kepyklėlės neseka vokiečių tradicija ir nepuošia vitrinų Velykų atributais. Kodėl prie didmiesčių senamiesčio gatvės durų nežydi narcizai ar našlaitės? Taupome, o gal nematome reikalo?

Tie, kuriems teko per Velykas lankytis Lenkijoje, Vokietijoje, Latvijoje, sutiks, kad ten jautiesi, lyg būtum patekęs į visai kitą pasaulį. Prisikėlimo laukimas tarytum tvyro ore. Net ir smulkiausių parduotuvių savininkai dalyvauja žaidime, kurdami Velykų pasaką.

Štai nuo viduramžių beveik nekintantį Rotenburgą, bene geriausiai išsilaikiusį Vokietijos miestą, kurio pamatyti per Velykas kasmet traukia šimtai turistų, galima vadinti šios šventės Meka. Atsispirti ryškiaspalviams fachverkiniams namams, iš balkonų svyrančioms gėlėms ir į kiekvieną restoraną ar kepyklą užsukti mojančioms vitrinų kompozicijomis nepajėgia niekas.

Velykos dar kruta

„Pagal tai, kiek žmonių ateina į bažnyčią, kaip jie pasiruošę ir kokio grožio margučiai kyšo iš žalumynais puoštų pintinių, galime spręsti, ar Velykų laukimas dar gyvas ir XXI amžiuje“, – sako N.Marcinkevičienė.

Tai būdavo metas pradėti visus darbus iš naujo, paliekant praeityje tai, kas buvo nereikalinga ar ne taip sėkminga.

Kunigas V.Rudzinskas sureikšminti bažnyčių tuštėjimo nelinkęs, jis tiki, kad šios šventės prasmė žmonių širdyse išliks ir ateityje: „Velykos – didžiausia ir gražiausia metų šventė, jos metu švenčiamas Kristaus prisikėlimas ir jo atpirkimas. Velykų prasmė išlieka žmonių sąmonėje, gyvenime ir dvasinio gyvenimo patirtyje.“

Daugybę žmonių atsiminimų užrašiusi N.Marcinkevičienė primena, kad Velykos nauju atskaitos tašku buvusios ir ūkininkams: „Jiems tai būdavo metas pradėti visus darbus iš naujo, paliekant praeityje tai, kas buvo nereikalinga ar ne taip sėkminga.“

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Susirink savo vaikus ir varyk iš čia“, – tokio pasiūlymo prisėdusi vaikams draugiškame restorane su dviem atžalomis iš šalia sėdinčio lankytojo sulaukė Vilniuje viešinti Vita Vilimaitė-Lefebvre Delattre. „Svetingiausio Vilniaus restorano“ apdovanojimą pelniusi vieta viešniai apkarto, kai ji su drauge ir atžalomis šiokiadienio pavakare užsuko puodelio kavos.

Restorane užsakytą pyragą suvalgiusios ir nuo staliuko pakilusios moters at­žalos (dvejų ir ketverių metų) iš­pro­vokavo netoliese sėdinčios poros ne­pasitenkinimą. „Buvau susiruošusi mergaites sudrausminti, kad nelakstytų, bet mane aplenkė piktas vyriškio balsas, įsakmiai pareikalavęs sutramdyti vaikus“, – situaciją dėsto nepažįstamojo tujinta mama.

Atšovusi, kad vaikų netramdys, nes jie turi tokią pat teisę čia būti, ir nematyti ženklo, draudžiančio ateiti su atžalomis, ji ėmė dairytis restorano personalo, bet jo kaip tyčia nebuvo. Tuomet pasipiktinusio tipo tonas sustiprėjo, įsakmiu balsu jis liepė moteriai susirinkti vaikus ir eiti lauk.

Buvau susiruošusi mergaites sudrausminti, kad nelakstytų, bet mane aplenkė piktas vyriškio balsas, įsakmiai pareikalavęs sutramdyti vaikus.

Netoliese sėdinčio vyro nepasitenkinimas kilo tada, kai Vitos vaikai apsuko ratą aplink restorano staliukus. „Man irgi nepatinka mažamečiai vėlyvais vakarais restoranuose – esu įsitikinusi, kad viskam yra laikas ir vieta. Todėl, kai pati išsiruošiu į miestą su mergaitėmis, nesirenku vietų su krištolo indais. O jei restorane yra žaislų dėžė, jaučiuosi turinti teisę jame būti, žinoma, prisiimdama atsakomybę už vaikų elgesį“, – tvirtina Prancūzijoje gyvenanti lietuvė, užtarimo dėl nepažįstamojo užgauliojimo šiuo atveju nesulaukusi ir iš restorano personalo.

Perklaususi padavėjų, ar ši vieta nepakeitė nuostatų, ar išliko draugiška vaikams, Vita su­si­dūrė su nekompetencija. Padavėjai aiškino ne­žinantys, kaip elgtis kilus tokiai konfliktinei si­tuacijai, ir pasiūlė abiem pusėms nurimti. „Nors ir buvau patikinta, kad čia laukiami lankytojai su vaikais, sulaukiau paraginimo sutramdyti mergaites. Bet jos netriukšmavo – nerėkė, neverkė, nemėtė maisto ant grindų, tik nesėdėjo kaip prikaltos ant kėdės“, – nepavydėtiną situaciją prisimena moteris.

Ne vienus metus prancūzų restorane padavėju dirbantis Viktoras Markauskas sako, kad Vita susidūrė su netinkamu restorano administracijos požiūriu: „Buvo pademonstruotas nesugebėjimas suvaldyti kilusio konflikto. Situacija būtų pakrypusi visai kitaip, jei porai būtų buvęs pasiūlytas staliukas, esantis atokiau nuo vaikų. Nors bevaikė pora, matyt, ir nelabai domėjosi, į kokio tipo restoraną atėjo.“

Lietuvoje jau nemažai vietų, kuriose mamų vizitai su vaikais nepageidaujami. Kaip pasakytų šių vietų savininkai, tai neatitinka jų restorano politikos. „Jokių meksikiečių ir šunų“, – mintyse nuskamba frazė iš naujausio Quentino Tarantino filmo „Grėsmingasis aštuonetas“, tačiau taikant prie lietuviškosios realybės meksikiečius tenka keisti vaikais. Demografiškai duobėtoje Lietuvos visuomenėje netrūksta tipų, kurie vengia viešojo maitinimo vietų, įsileidžiančių šeimas su vaikais. Tokių vietų pa­mažu daugėja.

Kaip atpažinti tėveliams su mažais vaikais pritaikytus restoranus? Socialinės atsakomybės projekto „Draugiškas mažyliui“ iniciatyva pirmieji 11 Lietuvos restoranų bei kavinių dar prieš kelerius metus pasipuošė informaciniu skiriamuoju ženklu, padedančiu tėvams atpažinti jiems ir jų mažosioms atžaloms palankias vietas. Projekto partneriais tapo restoranai, siū­lantys išskirtinius patogumus šeimoms su vaikais.

Taigi lankytojai, kuriems įprastai norisi ramesnių vietų, tiesiog renkasi restoraną, besilaikantį kitokios politikos.

Žmonės, neapsikentę supermamy­tės auklėjimo, kai vaikams leidžiama viskas, pasakė, ką mano.

Pernai nuosavą restoraną atidaręs virtuvės šefas Liutauras Čeprackas supranta tokį lankytojų poreikį, todėl visai nesistebi poros reakcija: „Žmonės, neapsikentę supermamy­tės auklėjimo, kai vaikams leidžiama viskas, pasakė, ką mano. Šiuo atveju kalba­me apie atsakomybę už vaiką ir apie tai, kaip jis viešose vietose elgiasi, ar ne­lipa kitiems ant galvų. Kad netrukdo at­sipalaiduoti jums – puiku, bet gal ap­lin­kiniai nuo to kenčia? Nepamirškite at­sakomybės kitų lankytojų atžvilgiu.“

Kitoje barikadų pusėje esanti mama ir dešimtmetį trims restoranams sostinėje vadovavusi Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė Evalda Šiškauskienė girdi abiejų pusių argumentus, tačiau tvirtina, kad aukščiausio įvertinimo nusipelno restoranai, gebantys patenkinti skirtingų lankytojų in­teresus.

Lankydamiesi viešo­jo maitinimo vietose vaikai mokosi bendravimo ir pagarbos.

Dažnai su ketverių metų dukra Prancūzijoje į darbinius susitikimus traukianti Vita sako, kad jos mergaitė jau išmoko rasti užsiėmimų viena, geba pabūti ramiai: „Lankydamiesi viešo­jo maitinimo vietose vaikai mokosi bendravimo ir pagarbos. Tiesa, kai vaikui vos dveji, tas taisykles tenka pakartoti daug kartų, todėl vis­ko nutinka. Bet jei matau, kad mano vaikai tikrai trukdo aplinkiniams, visada stengiuosi išeiti ir netrukdyti.“

„Su kiekvienu vaiku galima rasti bendrą kal­bą, tik klausimas, ar tėvai sugeba paaiškinti, kokio elgesio iš jo tikimasi restorane. Neseniai pats iš dvejų metų pyplio rankų išlupau tuščią taurę. Tėvai nekreipė dėmesio į vaiko elgesį, o aš išsigandau, kad jis susižeis“, – pasakoja ne vie­ną dešimtmetį restoranui vadovaujantis Robertas Ščesnavičius.

Pats du sūnus užauginęs žuvies restorano vadovas Česlovas Žemaitis sako puikiai prisimenantis, kaip sunku vaikams išbūti vienoje vietoje: „Degustacinė vakarienė mūsų restorane trunka porą valandų, todėl nusprendėme jaunesnių nei 12 metų tiesiog neįsileisti. Pa­reiš­kę tokią poziciją sulaukiame tėvų priekaištų, bet restoranas – erdvė, priklausanti suaugusiųjų pasauliui. Kodėl tėvai nesipiktina negalėdami vestis vaikų į naktinius barus, suaugusiųjų spektaklius?“

„Tipui, kuriam šiandien nepatiko mano vaikai, rytoj galite nepatikti jūs. Kas tuomet?“ – klau­­sia įžeista dviejų mažamečių mama V.Vi­li­maitė-Lefebvre Delattre.

A. Almanio nuotr.

Ūkininkės profilis. Padrąsinti vaistinių žolių arbatų gamintojos, provizorės Jadvygos Balvočiūtės lietuviai steigia ekologinius ūkius, atranda ir pažįsta vis naujus vaistinius augalus. Šios moters autoritetas ir nuopelnai Lietuvos vaistažolininkystei sunkiai išmatuojami.

Savaitraštis „Veidas“ kartu su su Žemės ūkio rūmais organizuoja projektą „Metų ūkininkas“, skirtą pažangaus ir sėkmingo ūkininkavimo pavyzdžiams parodyti.

Šį kartą pasakojame apie Mažeikių rajone, Gyvolių kaime, ekologinį vaistažolių ūkį sukūrusią ir jame daugiau nei dvi dešimtis metų šeimininkaujančią Jadvygą Balvočiūtę.

„Visą laiką turėjau vaistinių augalų kolekciją, kurią pildžiau. Nieko keista, kad ilgainiui išgirdau augalų balsą“, – sako pirmąsias liaudies medicinos žinias iš senelės gavusi J.Balvočiūtė.

Paskatinta senelės ir Viekšnių vaistinės vedėjo Juozo Aleksandravičiaus 1968 m. ji baigė Kauno medicinos instituto Farmacijos fakultetą ir įgijo provizoriaus (vaistininko) specialybę. Šio pasirinkimo moteris niekada nesigailėjo, nes, kaip pati sako, tai veržėsi iš jos asmenybės gelmės.

Baigusi studijas J.Balvočiūtė penkerius metus dirbo vaistinėje. Vėliau – Kauno botanikos sodo vaistinių augalų laboratorijoje. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, persikėlė gyventi į tėviškę, pradėjo ūkininkauti, taip pat dirbo Kamanų valstybinio rezervato botanike.

Ant Virvytės kranto įsikūrusiame žolininkės ūkyje šiandien auginami ir natūraliose augimvietėse renkami bei perdirbami vaistiniai, maistiniai ir aromatiniai augalai. Vasaromis šiame ūkyje dirba 40, o kitu metu – aštuoniolika samdytų žmonių.

1990-ųjų rudenį ekologinį vaistažolių ūkį savo tėvo žemėje įkūrusi Jadvyga prisimena, kad pirmaisiais veiklos metais jos sumanymo aplinkiniai nesuprato. „Pirmiausia norėjau atgaivinti suartą, kasmet vandens užliejamą pievą, kurioje augdavo daugybė vaistinių augalų. Tačiau mano sumanymas aplinkinius juokino“, – sako nuo mažens polinkį prie gamtosaugos ir augmenijos pažinimo jautusi ūkininkė.

„Veido“ pašnekovų su habilituota gamtos mokslų daktare, žolininke ir etnologe Eugenija Šimkūnaite lyginama vaistininkė ne vieną dešimtmetį plečia visuomenės akiratį, skatina pažinti ir drąsiau vartoti sveikatinančius augalus. Jos namų durys neužsidaro nuo norinčiųjų pasikonsultuoti sveikatos klausimais (J.Balvočiūtė sudaro individualius vaistažolių mišinius pagal gydytojo receptą arba gydytojo nustatytą diagnozę).

Žolininkė dieną konsultuoja pas ją atvykstančiuosius patarimų ar vaistingų arbatų ruošinių, o vakare kuria gydomųjų arbatų receptūras. Pasak vienos iš dviejų R.Balvočiūtės dukterų, dailininkės Rūtos Kučinskaitės, mama niekada neskaičiavo aplinkiniams skiriamų savo darbo valandų, todėl nuo intensyvios veiklos kartą yra taip nuvargusi, kad užmigo kalbėdamasi telefonu. „Kartais ir pikta, kad ji taip sustoti nemoka. Bet tai, ką ji daro, unikalu, matyt, tai ir traukia žmones prie jos“, – svarsto R.Kučinskaitė.

Ekologinio ūkio savininkas Mindaugas Vyskupaitis sako, kad šios žolininkės pastangomis Lietuvoje gaivinami senieji gydymo metodai, tęsiamos vaistažolininkystės tradicijos.

Sertifikuotame 20 ha ekologiniame J.Balvočiūtės ūkyje auginama per 130 rūšių augalų, dar apie 270 jų renkama iš natūralių plotų. Taip kasmet į ūkį atkeliauja apie 25 tonos augalinės žaliavos: liepų ir beržų lapų, pumpurų ir pan. Maždaug pusšimtis augalų skirti migrenai, sklerozei, sąnarių ir kitoms ligoms gydyti.

„Tokių farmacininkų Lietuvoje daugiau, ko gero, neturime. Ji pažįsta kiekvieną augalą, žino, kada jį nuskinti, kaip sudžiovinti ir su kokiomis žolelėmis sumaišyti, kad tiktų sveikatai gerinti“, – apie ekologinio ūkio savininkę, sukūrusią per 70 rūšių sveikatinamųjų arbatų mišinių, atsiliepia Kulinarijos paveldo fondo direktorė istorikė Birutė Imbrasienė.

Ne tik Lietuvoje, bet jau ir už jos ribų gydomuoju poveikiu garsėjančioms „Jadvygos žolėms“ suteiktas ekologinio ūkio statusas bei tautinio paveldo sertifikatas.

Viekšnių seniūnas Kornelijus Kryžius sako, kad į Viekšnių pirmosios vaistinės muziejų, kuriame žolininkė nuomojosi patalpas, iki šiol autobusais vyksta užsieniečių delegacijos. Laisvai vokiškai bendraujanti mokslininkė kalbą randa ir su senais, ir su jaunais, vykdo edukacinę misiją: skaito paskaitas ekologinės vaistažolininkystės ir žolininkystės populiarinimo klausimais. „No­rin­čių­jų su­sės­ti pa­si­klau­sy­ti jos pa­skai­tų įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se nie­ka­da ne­trūks­ta. Kaskart išgirstame kažką naujo, naudingo. Tai žmogus, nestovintis vietoje“, – sako ilgą laiką edu­ka­ci­nę žolininkės veiklą stebinti Žolinčiaus akademijos prezidentė Danutė Kunčienė.

Nuo savo mokslinės veiklos pradžios J.Balvočiūtė  yra paskelbusi apie 30 mokslinių ir daugiau nei 70 mokslo populiarinimo straipsnių. Kartu su kitais bendraautoriais yra parašiusi šešias knygas, skirtas plačiajai visuomenei.

Kaip vieną gražiausių savo veiklos laikotarpių J.Balvočiūtė prisimena 1990–2002 metus, kai dirbo Kamanų valstybinio rezervato biologe. Į darbą ir iš jo mopedu keliaudavusi žolininkė tuo metu turėdavo pakankamai laiko žoliauti pievose, ieškoti retų augalų (tuo pat metu J.Balvočiūtė dalyvavo VU Ekologijos instituto projekte, skirtame Lietuvos vietinės įvairovės išsaugojimui steigiant valstybinius ir vietinės reikšmės draustinius). „Nuo savo veiklos pavargusi keletą minučių nusnūsdavo ir vėl pasinerdavo į nesibaigiantį kūrybos procesą. Visai kaip toje Stasio Povilaičio dainoje „Senelė mūsų jauna“, – apie ankstesnį mamos gyvenimo tempą pasakoja J.Balvočiūtės dukra.

„Iš pradžių vaistingąsias žoleles rinkdavau pati – prisiliesdavau prie kiekvieno augalo, prie kiekvieno mišinio. Dabar man tenka administracinis darbas, o žoleles renka kiti. Negaliu savo darbuotojų nuvilti. Skaičiuoti algas – man iššūkis. Nieko nuostabaus, kad vis pritrūkstu laiko savo receptams kurti ar neprisiruošiu į laukus prie vaistinių augalų, kurie gali ir peržydėti“, – apie laiko trūkumą užsimena ekologinio ūkio šeimininkė.

Geriau nei kas kitas gydomąsias augalų savybes išmananti J.Balvočiūtė aiškina, kad gydo ir piktžolės: „Kiekviena jų turi savo vietą gamtoje. Vienam gali kenkti, o kitą gelbėja. Juntu atsakomybę už savo sudarytus receptus, todėl paisau individualių žmogaus savybių.“

Iš vietinių vaistažolių arbatas ruošianti žolininkė mano, kad lietuviai vis dar per mažai pažįsta juos supančią gamtą: nuo mažens šių dalykų nemokomi žmonės patys nesidomi, o vos susirgę griebiasi vaistų. „Nors vis daugiau atsigręžia į gamtą, atvažiuoja vaistažolių. Dažnas šiandien dėl aktyvaus gyvenimo tempo jaučia įtampą, nuovargį. Patiriamos neigiamos emocijos veikia endokrininę organizmo sistemą, virškinimą, mąstymą. O gavęs tinkamų vaistažolių cheminių vaistų nualintas organizmas, žiūrėk, ir taisosi“, – kaskart nesigriebti tabletės pataria vaistažolių specialistė.

Į vis dar Lietuvoje nepakankamai išnaudojamą vaistažolių potencialą dėmesį atkreipianti provizorė apibūdina lietuvius kaip itin darbščius ir galinčius tiekti pasauliui labai gerą vaistažolių žaliavą. Su ja linkęs sutikti ir 26-erius metus ekologiškai ūkininkaujantis Mindaugas Vyskupaitis: „Milijonus susikrauti galima ir iš žolių verslo. Klausimas, ką su jomis darysi, ką pateiksi vartotojams.“

Išties šiandien sunku pasakyti, kaip būtų pasisukęs žolininkės gyvenimas, jei ne tuometis Akmenės (Gyvolių kaimas priklausė dar Akmenės rajonui) darbo biržos vadovas, padėjęs jai sukurti projektą, būtiną paramai gauti. Įkūrus įmonę ir penkias darbo vietas, J.Balvočiūtės reikalai pajudėjo: netrukus šalia senojo Jadvygos tėvo namo išdygo medinis pastatas, kuriame ir įsikūrė žolių fabrikas. Nors didžioji dalis darbų iki šiol jame atliekama rankomis, pasirūpinta viskuo, ko reikia šiuolaikinei moderniai įmonei: įrengtos vaistažolių džiovyklos, mechaniniai maišytuvai, sumontuoti keltuvai. Ekologinio ūkio šeimininkė sako, kad čia veiklos užtenka visus metus: vasarą nenutrūkstamai renkama vaistinių augalų žaliava, o žiemą vyksta jos apdorojimas (valomos ir džiovinamos augalų šaknys), ruošiami arbatų mišiniai.

Į Švediją, Norvegiją, Daniją, Olandiją, Didžiąją Britanija ir kitas šalis iškeliaujančios ekologiškos žolininkės ūkio arbatos didžiausios paklausos sulaukia šaltuoju metų laiku. Antrus metus J.Balvočiūtės ūkyje pardavimu besirūpinanti Lina Tomkevičienė neslepia – dalis darbuotojų į Jadvygos ūkį atkeliauja iš atokiausių apylinkių (Mažeikių, Telšių, Akmenės). Ne tik sau, bet ir nemažam kolektyvui darbo vietas sukūrusi farmacininkė aplinkinėse apylinkėse itin vertinama ir gerbiama. Akmenės vicemeras Apolinaras Nicius juokauja, kad žmonės Jadvygą pažįsta ne mažiau nei legendinį šalies krepšininką Arvydą Sabonį, o Žolinčiaus akademijos nariai prideda, kad Jadvygos pastangomis Lietuvoje keičiasi požiūris į vaistažolių verslu užsiimančius žmones. Pagriovių žolininkais ilgą laiką vadinti ir išjuokiami vaistažolių rinkėjai šiandien pelno visuomenės pagarbą ir pripažinimą.

Žolinčiaus akademijos prezidentė D.Kunčienė svarsto, kad J.Balvočiūtė, kaip mokslininkė, galėjo pasirinkti kur kas patogesnę buitį, bet ji liko ištikima savo pašaukimui ir asketiškam gyvenimo būdui. „Vaistažolininkystės populiarinimui didžiąją dalį savo gyvenimo paskyrusi žolininkė mūsų bendruomenėje itin vertinama dėl gebėjimo sujungti liaudies mediciną su mokslu. Jos žinių dėka šiandien daugeliui žmonių atsivėrė kitokio gyvenimo perspektyva. Ji leidžia esantiems šalia mokytis, užsidirbti, skatina kurti ekologinius ūkius, auginti vaistinguosius augalus. Išmatuoti jos nuopelnus Lietuvos žolininkystei itin sudėtinga. Bet ji daugeliui mūsų – autoritetas, mokytoja ir drąsintoja“, – tvirtina D.Kunčienė.

Pati J.Balvočiūtė sutinka, kad jos veikla reikalauja itin daug rankų darbo, atima kone visą laisvą laiką ir didelę dalį širdies: „Geriausia šiuo atveju būtų šeimos verslas, bet dirbu viena: namiškiai žolininkyste nesidomi.“

Paklausta, kam ateityje perduos savo patirtį ir sukauptas žinias, pašnekovė įpėdinystės klausimą siūlo palikti pono Dievo valiai. Nors viena iš jos dukterų, gyvenanti šalia Jadvygos, prasitaria, kad jai artima tai, kuo užsiima mama. Tiesa, pati savęs šioje vietoje sako neįsivaizduojanti: „Tam būtinas medicininis išsilavinimas ir didžiulis apsiskaitymas. Tokių kaip ji – vienetai. Net ir norėdamas to nepakartosi. Perėmus iš jos žolininkystės verslą nebebūtų to, ką ji daro. Tai unikalu, nes eina iš širdies.“

Paprašyta prisiminti, kaip gimė ekologinio ūkio idėja, J.Balvočiūtė juokauja, kad vien tik kalbėti apie tai, kuo domisi, jai buvę nesmagu, tai ir nusprendė pabandyti tai įgyvendinti. Šiandien ji dėkoja likimui, kad savo gyvenimo kely sutiko žmonių, pritarusių jos veiklai, o ne užkirtusių kelią. „Sovietiniais metais visa tai nebūtų pavykę, tačiau tam, kas turi idėją, tinkama niša vėliau ar anksčiau atsiranda“, – neabejoja arbatas iš vietinių augalų gaminanti farmacininkė.

Pokalbio metu ji užsimena, kad „Jadvygos žolių“ ūkyje auga nemažai augalų, kurių valstybė nelaiko vaistažolėmis, taigi jokių išmokų ar dotacijų už tai nesiūlo. Kaip pavyzdį ji mini arbatoms būtinus raudonuosius dobilus, avižas ir pan.

ES inovacijų diegimo programose dalyvaujanti ir praktikantus į savo ūkį priimanti  ekologinio ūkio vadovė vadina šį verslą geriausia galimybe pasidalyti sukaupta patirtimi, o esminiu savo siekiu įvardija norą grąžinti vaistinius augalus ant kasdienio lietuvių stalo.

„Šiandien kiekvieną skatinu prisiminti mūsų močiučių žinias ir gamintis arbatas iš žemuogių ar gervuogių lapų, liepžiedžių. Kiekvienuose namuose turėtų būti bent dvidešimt pavadinimų augalų, kad sutrikus skrandžio veiklai ar peršalus nereikėtų griebtis rimtesnių vaistų“, – pataria žolininkė.

Vaistingųjų augalų įvairovę mato kiekvienas, užsukęs į ekologinį žolininkės ūkį. Įspūdis toks, tarsi žolelių čia būtų visiems gyvenimo atvejams. Tik iš pirmo žvilgsnio tolimą kelią į Gyvolių kaimą suranda atklydėliai iš tolimiausių apylinkių. Į J.Balvočiūtę jie kreipiasi ieškodami pačios įvairiausios pagalbos: vieni rimtų ligų prispausti, kiti – ilgesnio ir sveikesnio gyvenimo tikėdamiesi, treti – tradicinėmis gydymo priemonėmis nusivylę.

Dažniausiai pagalbos ieškoma dėl sąnarių, plaučių ligų, įsisenėjusio kosulio, medžiagų apykaitos, kraujotakos sutrikimų. Vaistininkė pastebi, kad vis daugiau žmonių kamuoja virškinimo sutrikimai. Tad prieš pasiūlydama kokią arbatą pasiteirauja ir apie šiuos negalavimus. Antraip, jos teigimu, vaistažolės neveiks. „Sudarydama receptus visada klausiu, ar sveikas skrandis (juk arbata keliauja per jį). Vienam gali būti padidėjęs rūgštingumas, kitam sumažėjęs. Pagal tai parenkamos žolės. Taip pat patariu: jei norite ilgai gyventi, stenkitės būti geros nuotaikos, daugiau padėkite kitiems ir mažiau iš jų tikėkitės patys. Mažiau pykite ir vartokite daugiau vaistažolių. Mūsų senoliai kur kas dažniau gerdavo vaistinių žolių arbatų, o ilgaamžiškumo žole vadino šalaviją“, – linkintiems sau ir kitiems ilgiausių metų vieną iš savo vaistažolių nurodo farmacininkė.

Tiems, kurie skundžiasi prastu regėjimu, ji siūlo akišveičių ar asiūklių arbatų, nerimaujantiems dėl silpnų kraujagyslių sienelių rekomenduoja išsivirti ne taip seniai peržydėjusių kaštonų žiedų (jie itin tinka ir po infarkto ar insulto).

O ką ji pataria sergantiesiems onkologinėmis ligomis? „Iš pradžių apie pagalbą šia liga sergantiems žmonėms galvojau su baime: negaliu pasakyti, kad išgydau vėžį. Tačiau žinau, kad yra augalų, galinčių palengvinti ir atitolinti šią ligą. Tarkime, provizorius Juozas Aleksandravičius vėžį gydydavo miškine sidabražole, paskyręs dietą. Jei kas tuo rimtai domisi, daugiau informacijos gali rasti jo vaistinėje įkurtame muziejuje. Kodėl ta patirtimi nepasinaudojus šiandien?“ – svarsto ekologinio vaistažolininkystės ūkio šeimininkė.

Ją itin džiugina, kad tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse vis daugiau žmonių grįžta prie natūralios gamtos ir jos produktų. „Jaunimas nebėra toks sustabarėjęs kaip vyresnioji karta, mato daugiau perspektyvų, nebijo rizikuoti“, – sako J.Balvočiūtė, ekologiniame ūkyje „įdarbinusi“ senąsias vaistažolininkystės tradicijas ir savo pavyzdžiu įrodžiusi, kad galima gyventi įdomiai ir prasmingai išgryninus savo pašaukimą.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Jadvyga Balvočiūtė

Amžius: 71 metai.

Išsilavinimas: vaistininkė.

Alma mater: Kauno medicinos institutas (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas).

Sritis: ekologinė vaistažolininkystė.

Turima žemė: 20 ha (kita dalis nuomojama).

Sukurta darbo vietų: 18 šaltuoju metų laiku, 40 – šiltuoju (svyruoja dėl sezoniškumo).

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Tuštėjantį ir senstantį kaimą atranda pasaulio matę, sprangią emigracijos duoną krimtę ar tiesiog miestu pasibodėję lietuviai. Į kaimą traukiantys miestiečiai kaime nėra sutinkami išskėstomis rankomis, bet sociologai fiksuoja visuomenės norma tampančią tendenciją: tikri miestiečiai tampa ūkininkais.

„Tai pavyzdinė karjeros planavimo pasekmė. Gyventi kaime šiandien dažniausiai ryžtasi pragyvenimo šaltinį užsitikrinę arba per atstumą gebantys dirbti asmenys. Tai verslūs, racionalūs, savo sveikatą tausojantys žmonės“, – svarsto socialinių mokslų daktarė ir ekologiškų produktų parduotuvių tinklo įkūrėja Guoda Azguridienė.

Miestiečiai, įdarbinę savo pomėgį

„Ne rogių šunys kalti, kad prieš 11 metų palikome Vilnių ir leidomės paskui svajonę į Kernavę“, – juokiasi Indrė Daujotienė (43 m.).

Dar gyvendama mieste meilę žirgams puoselėjusi ir per juos su vyru Laimonu susipažinusi vilnietė nusprendė teikti pramoginio jodinėjimo paslaugą. Su bičiuliu pora įsigijo žirgų ir per vasarą juos nuomojo norintiems jodinėti, tačiau greitai suprato, kad be savo sodybos žiemą nieko nebus. Nuomotis vietą miesto žirgyne pasirodė pernelyg brangu, todėl Daujotai įsigijo sodybą Kernavės seniūnijoje.

Persikėlus iš miesto į vienkiemį nebuvo labai jauku, tad šeimininkai ėmė dairytis šuns. Pirkdami Sibiro haskį (arktinė ir viena seniausių kinkomųjų šunų veislių) jie manė, kad šuo juos saugos, bet netrukus įsitikino, kad tai jie šunį turi saugoti. Ne iš karto egzotiškos išvaizdos augintinio charakterį perpratę šeimininkai nusipirko dar vieną haskį.

Išsiaiškinę, kad augina į roges ir ratukus tinkamus kinkyti šunis, Daujotai žiemą pasnigus ėmė juos naudoti kinkiniui. „Šunys mėgsta bėgioti, o ką traukti – ratukus ar roges, jiems visiškai nesvarbu“, – sako devintus metus šunų kinkiniais užsiimanti I.Daujotienė.

Šiandien 30 šunų, tinkamų kinkiniams tempti, auginanti pašnekovė ne kartą yra triumfavusi ir šunų kinkinių Baltijos taurės varžybose. Kelis kartus per metus sportinėse varžybose su savo augintiniais dalyvaujanti I.Daujotienė neabejoja: jei ne šunų sportas, jų šeima jau seniai išgyventų iš pramoginių šunų kinkinių.

Norinčiųjų išmėginti šunų kinkinius netrūksta. Už 30 eurų Daujotų sodyboje galima susipažinti su Aliaskos haskiais, paragauti rogininko šiupininės ir pasivažinėti šunų tempiamomis rogėmis ar ratukais. Turizmo agentūroje dar dirbanti Indrė pasakoja, kad jie su vyru – savo laiko šeimininkai. „Į biurą 8 val. ryto seniai nebevažiuojame, dirbame iš namų, taigi dienos darbus rikiuojame pagal save: rytais bėgiojame, o paskui visa kita. Laimonas įsteigė įmonę, o nuo praėjusių metų drauge organizuojame vasaros stovyklas vaikams. Dar nesame turėję tokių gerų metų.“

Paviliojo senelio kaimyno žemė

„Gyvenimas mieste mūsų niekad netraukė. Nuo vaikystės norėjome gyventi kaime, todėl vos baigęs Kauno „Aušros“ vidurinę mokyklą įstojau į Žemės ūkio universiteto Inžinerijos fakultetą. Žmoną taip pat viliojo kaimas, todėl dar 2001 m. apsigyvenome mano senelio sodyboje“, – pasakoja Garliavos seniūnijoje įsikūrę Vita (40 m.) ir Mindaugas Šlapkauskai (41 m.).

Jų sėkmės istorija kaime prasidėjo nuo eks-promto. Nors ūkininkauti neketino, kaimyno žemę sako įsigiję dėl prasidėjusio statybų bumo: „Nenorėjome, kad po mūsų langais išdygtų naujas namų kvartalas, todėl nupirkome laisvą žemę. Jos nebuvo daug, todėl pradėjome auginti uogas.“

Kol ūkis plėtėsi, Vita dirbo mokytoja, o Mindaugas rūpinosi žemės ūkio technika vietos įmonėje. Šiandien Šlapkauskų ūkyje dirba trys samdomi darbininkai, o uogų skynimo laikotarpiu jų susirenka iki 20. Šviežias uogas Šlapkauskai pardavinėja Kauno ūkininkų turgeliuose, patys verda uogienes, spaudžia sultis, gamina sirupus, o šaldytas uogas parduoda perdirbėjams.

„Į uogienes nededame konservantų, todėl savo sveikata besirūpinantys klientai mėgsta mūsų produkciją, bet su prekybos tinklais bendros kalbos iki šiol nerandame. Jiems reikia pigių gaminių, o mums tai reikštų dalį uogų pakeisti krakmolu, tirštikliais ar vandeniu. Bet tai – ne mūsų kelias“, – tvirtina uogų ūkio šeimininkai.

Šlapkauskų ūkis ištisus metus siūlo aviečių, braškių, gervuogių, juodųjų serbentų, vyšnių, slyvų, obuolių, kriaušių, taip pat – įvairių uogienių, sulčių, sirupų.

Triušių ūkis išlaisvino talentus

Eduardo (59 m.) ir Ritos (58 m.) Kubilių ūkio ir verslo istorija – dar vienas pavyzdys, kaip miestiečiai įleidžia šaknis kaime. „Auginti triušius ir pardavinėti jų mėsą bei kailių gaminius sugalvojome prieš 15 metų, sėdėdami prie židinio Panevėžyje“, – prisimena pirmosios triušių fermos Lietuvoje steigėjas E.Kubilius, jau keliolika metų įsikūręs Ėriškių kaime.

Pradėjusi nuo 3 tūkst. triušių, šeima šiandien jų laiko tik 300. Ketverius metus triušieną tiekę Kauno klinikoms, vėliau dirbę su didžiaisiais prekybos centrais, restoranais, triušių augintojai lengviau atsikvėpė, kai pirkėjai į Kubilių ūkį kelią pramynė patys.

Anksčiau naudotus automobilius Prancū-zijoje pirkdavęs ir remontuodavęs Eduardas svajojo apie sėslesnį gyvenimo būdą, erdvesnį kiemą. Stebėdamas prancūzų ūkius svarstė, kodėl Lietuvoje niekas neaugina triušių.

Pirmuosius triušius kartu su naudotais automobiliais jis parsivežė iš Prancūzijos. Kaip juos auginti, prižiūrėti, patirties sėmėsi iš žmonos giminaičių Latvijoje, studijavo literatūrą. Postūmiu grįžti į kaimą Kubiliams tapo tėvų atgauta senelių žemė.

Nuo mėsinės triušininkystės savo veiklą ūkyje pradėjusi šeima į kailinę triušininkystę persiorientavo po kelerių metų. Šiandien iš triušių kailiukų Eduardas modeliuoja ir siuva kailinius, kepures, liemenes, rankines. Ilgi kailiai kainuoja 600, trumpesnius galima įsigyti už 400 eurų. Kailinius iš jo perka Norvegijoje ir Airijoje gyvenančios lietuvės.

Jaunystėje apie architektūrą svajojęs, bet galiausiai statybininko profesiją įgijęs pašnekovas juokauja, kad pagaliau gali realizuoti savo talentus. Jo žmona iš triušių taukų gamina kremus su šalavijais, medetkomis ir kraujažolėmis. Rita tikina, kad jos kremai turi paklausą.

„Pro savo namų langus regime stumbryną ir Krekenavos regioninį parką. Tokioje aplinkoje gyvenant bei triušiena maitinantis ir sveikata pasitaiso. Mano kraujo spaudimas – 120 ir 80, o ant nosies jau 60 metų“, – giriasi E.Kubilius.

Prie nuosavo namo turėtus 6 arus Panevėžyje į 2 ha Ėriškių kaime iškeitusi Kubilių šeima mėgaujasi ir erdvesniu gyvenimu.

Pratęsė senelio tradicijas

„Tik pasižiūrėjęs į veidrodį gali nuspręsti, ar esi žmogus, galintis auginti gyvą padarą, prisiimdamas už jį atsakomybę rytą vakarą, 365 dienas per metus taip, kad pačiam prieš save nebūtų gėda. Ne kiekvienam tai tinka“, – juokauja Vilkijoje esančios didžiausių kailinių žvėrelių fermos savininkas Česlovas Tallat-Kelpša (62 m.).

„Vilkijos ūkį“ dar tarpukariu buvusioje Tiškevičių dvarvietėje su 125 ha įkūrė Č.Tallat-Kelpšos senelis Jonas Tallat-Kelpša, Žemės ūkio rūmų vadovas. Tai vienas didžiausių kailinių žvėrelių ūkių šalyje, gerai žinomas ir pasaulyje. „Vilkijos ūkio“ kailiai parduodami Helsinkio, Kopenhagos, Toronto aukcionuose. Pusantro šimto darbininkų kolektyvui vadovaujantis Česlovas prieš persikeldamas į Vilkiją dirbo Vytauto Didžiojo universitete (VDU), tačiau, kaip sako pats, ankstesnio gyvenimo nesiilgi.

„Nuo mūsų sodybos Vilkijoje iki Kauno centro tenka važiuoti 35 minutes. Kitiems gal tai problema. Užtat mano kiemas matuojamas hektarais ir aš galiu jame kaip reikiant pasivaikščioti, o tai – didelė privilegija“, – pasakoja kailinių žvėrelių augintojas. Jie su žmona seniai sutarę: ne taip svarbu kur, daug svarbiau – kaip gyventi.

Sėkmingų ir nuostolingų metų matęs ūkininkas sako, kad jo auginamų žvėrelių skaičius keitėsi: lapių sumažėjo gal 4 kartus, audinių pagausėjo 10 kartų. Auksiniai laikai buvo, kai už lapės kailį buvo siūloma 200–250 eurų (šiandien aukcione – 60–70), o už audinės kailiuką kažkada buvo mokama 70–80 eurų (šiandien – 20–25).

Buvęs miestietis Panevėžio ir Jonavos rajonuose dar augina grūdus, užsiima klasikine žemdirbyste (jo laukuose auga miežiai, rapsai, pupos). Sibiro tremtyje gimęs, Kaune augęs ir 23 metus ūkyje jau praleidęs ūkininkas sulaukia prašymų patarti ir pakonsultuoti. Dažniausiai tokiems prašytojams primena: nepamirškite pažvelgti į veidrodį ir savęs paklausti, ką galite, o ko ne.

Iš kaimo nepaleido šeima

Vilniuje gimę broliai Remidas (24 m.) ir Tautvydas (26 m.) Jungevičiai ūkininkauti ekologiniame šeimos mėsinių galvijų ūkyje apsisprendė ne iš karto.

„Lazdijų rajone, kur iki šiol gyvena seneliai iš tėvo pusės, bėgdavo mūsų vasaros. Iš pradžių tik tėvams prižiūrėti žemę padėdami, ilgainiui į ūkio veiklą taip įsitraukėme, kad vis didinome jo valdas, pirkome technikos, o įsigiję 600 ha dirbamos žemės ir 250 mėsinių galvijų jau nebeturėjome kur trauktis“, – juokauja psichologijos absolventas Remidas, šiuo metu VDU dar studijuojantis verslą ir antreprenerystę.

Jo brolis Tautvydas – diplomuotas teisininkas, ISM Vadybos ir ekonomikos universitete siekia ekonomikos magistro laipsnio. Mokslai darbams ūkyje netrukdo, juolab ir darbų atvėsus orams ūkyje ne tiek, kiek vasarą.

Broliai neslepia, kad jų įsitraukimas ir domėjimasis žemės ūkiu ne tik vietiniams kaimo gyventojams, bet ir prancūzų ūkininkams atrodo keistas. „Prancūzai niekada nesupras, kodėl miestiečiai ryžtasi važiuoti į kaimą, todėl į mūsų norą pasisemti patirties jie žiūrėjo kreivokai. Bet mes matome perspektyvą. Žemės ūkis – puikus verslo šaltinis“, – rimtai nusiteikęs R.Jungevičius.

Vaikinų žemės neprilygsta esančioms derlingiausiose Lietuvos vietose, todėl ieškodami ekonomiškai naudingesnių variantų jie perėjo prie mėsininkystės.

Už kilogramą žalios galvijų mėsos Lietuvoje mokama 0,50, o Lenkijoje be didesnių problemų galima parduoti už 1,70 euro. Daugiau pabendravus – ir už 1,90 euro. „Taigi svarbu neskubėti ir rasti geriausią kainą“, – įsitikinę per darbymetį keturis pagalbinius darbininkus samdantys broliai.

Į kaimą grąžino nostalgija

Aštuonioliktus metus Molėtų rajono Inturkės kaime veikia Giedriaus Prakapavičiaus (43 m.) ekologinis avių ir ožkų ūkis. Jis – vienas didžiausių šalyje, pirkėjams jau pažįstamas iš sūrių ir jogurtų.

Pradėti ūkininkauti ir iškeisti miestą į kaimą G.Prakapavičių paskatino gražūs vaikystės prisiminimai. Ekologinio avių ir ožkų ūkio įkūrėjas mena, kad ir jo senelis augino avis, o močiutė verpdavo vilną ir veždavo į Rygą parduoti.

„Atmintyje išliko šie vaizdiniai, kvapai, emocijos. Greičiausiai tai ir paskatino sugrįžti prie šaknų, – svarsto ūkininkas. – Gyvendamas mieste ne tik nejauti laiko tėkmės, bet ir pats sau laiko neturi, o kaime viskas kitaip. Mes į kaimą kėlėmės turėdami aiškią veiklos viziją, nors vizija metams bėgant ir keitėsi.“

Turėtą verslą mieste jis pardavė dar 1998 m. ir Inturkėje įkūrė avininkystės ūkį. Po kelerių metų į kaimą gyventi persikėlė ir šeima. „Nuosavos žemės tada visai neturėjome. Nusipirkome fermą, penkias avis ir aviną – taip ir pradėjome“, – prisimena ūkininkas.

Vėliau vienu metu banda siekė 2 tūkst. avių, ūkininkas įsirengė skerdyklą, pats pjovė avis, tačiau dabar banda sumažėjusi, ūkininkavimo kryptis keičiama iš mėsinės į pieninę.

G.Prakapavičius tris kartus gavo ES ir valstybės paramos. Už gautas lėšas įsigijo traktorių, presą, šienapjovę, plūgų. Įgyvendindamas trečiąjį projektą pasistatė pieninę, įsirengė melžyklą. Dabar G.Prakapavičiaus ūkyje, kuriame jam tvarkytis padeda žmona Birutė, laikoma apie 1,5 tūkst. gyvulių: melžiamų ir mėsinių avių, ožkų.

Naujas idėjas kaimas jaukinasi sunkiai

Visai netoli Debeikių plyti ir jaunos ūkininkų šeimos, užsiimančios dekoratyvinės vejos auginimu, – Kęstučio (36 m.) ir Gitos (35 m.) Opulskių valdos. „Norėtume plėstis, bet nepavyksta išsinuomoti daugiau žemės. Žmonės, sužinoję, kad jos mums reikia vejai auginti, net nesileidžia į kalbas. Sako – neatiduosim šventos protėvių žemės, kad ją kažkas suvyniotų ir į Vilnių išvežtų“, – pasakojant apie verslą stabdančius nesusikalbėjimus Kęstutį ima ir juokas, ir pyktis.

Iš tiesų su ritinine veja, kuri nuimama nuo dirvos vos pusės centimetro storio atraižomis, sukama į rulonus ir išvežama pas apželdintojus, iškeliauja ne daugiau žemės, nei kasant bulves ar burokus. Bet kaimo žmogui vis dar atrodo kitaip. Taigi užsidirbti pinigų tenka verčiantis iš labiau įprastos augalininkystės – vasarinių ir žieminių rapsų, kviečių auginimo.

Opulskiai turi 60 hektarų nuosavos žemės, dar apie 200 hektarų nuomojasi.

Pernai ūkio apyvarta siekė 250 tūkst. eurų, bet iš vejos į bendrą finansinį aruodą dar neįbyrėjo nė cento. K.Opulskis svajoja išplėsti ritininės vejos verslą, kad nebereikėtų užsiimti augalininkyste.

Rapsų, kviečių, kitų grūdinių kultūrų auginimas leidžia uždirbti, bet pasitenkinimo nedaug – viskas žinoma, todėl nebeįdomu. „Yra visiems žinomi kanonai, pagal kuriuos dirbdamas kone kiekvienas gali būti agronomas. Mane traukia nauji dalykai, norėčiau plačiau užsiimti apželdinimu, išbandyti kitus augalus. Bet kol kas neturime tam lėšų“, – prisipažįsta ūkininkas.

Perspektyvas piešia niūria spalva

Vos įvažiavus į nedidelį Čiudų kaimą (Jonavos r.) nuo pakalnės atsiveria vaizdas į vieną stambiausių Lietuvoje šeimos ūkių (820 ha), kuriame šiuo metu melžiama net 200 karvių. „Šio ūkio nebūtų, jei ne vyras. Jis visą laiką prie žemės veržėsi“, – neslepia pieninkystės ūkio šeimininkė Irena Daukantienė (65 m.).

Pirmaisiais ūkininkavimo metais pieno produkciją senelių ir vaikų namams, ligoninėms tiekę ūkininkai vėliau mėgino dirbti su specializuotais automatais, esančiais didžiuosiuose prekybos centruose. Tačiau tai nepasiteisino – jie patyrė nuostolių. „Nuolat sulaukdavome pirkėjų skundų, kad automatai neveikia, o kaip jie veiks, jei piktavaliai prikišdavo į juos makulatūros“, – apmaudo neslepia ūkininkė.

Šiandien savo ūkio produkciją jie parduoda kooperatyvui „Pienas LT“. Mažomis pieno supirkimo kainomis nusivylusi I.Daukantienė neslepia, kad jei ir toliau taip, tai  Lietuvoje neliks ne tik tikrų lašinių, bet ir savo pieno. „Mažiesiems pienininkams už litrą tenka po 6 ar 9 centus. Ūkininkai nebemato vilties dirbti. Jokio pastovumo ir užtikrintumo“, – vyraujančias pienininkų nuotaikas atskleidžia pašnekovė.

Savo ūkyje 24 melžimo aikšteles už ES paramą įsirengusi Irena samdo 18 žmonių, ją guodžia tik tai, kad šalia ūkininkauja jos vaikai: „Nežinau, ar išdrįsčiau pasielgti taip, kaip 1989-ųjų vasarą, kai abu su vyru, ką tik mokslus baigę, susikrovėme į sunkvežimį kuklią mantą ir su dviem mažais vaikais iš Vilniaus išvažiavome į vienkiemį Žemaitijoje ūkininkauti.“

„Tačiau tikri galime būti dėl vieno: natūralios ir ekologiškai užaugintos produkcijos vertė ateityje tik didės, tad jei turite ambicijų išmėginti savo laimę žemės ūkyje, dar pats laikas“, – ragina ir pati apie perspektyvas gyventi kaime jau ne vienus metus mąstanti G.Azguridienė.