Tag Archive | "Karsakiškio seniūnijos Bernotų kaimas"

A.Čimolonskas: „Lietuvos ateitis – specializuotų ūkių rankose“

Tags: , , , , ,


Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Mūsų rajone Arūną Čimolonską žmonės pažįsta kaip darbštų ir kūrybingą verslininką. Daugeliui jis tapo pavyzdžiu, kaip nepasiduoti ištikus nesėkmei“, – apie vieną garsiausių Aukštaitijos krašto mėsinių galvijų augintojų, kurio ūkį prieš pusantrų metų nusiaubė gaisras, pasakoja Panevėžio rajono ūkininkų sąjungos pirmininkė Danguolė Kuzmienė.

Per kilusį gaisrą trijų fermų ir 4 tūkst. kiaulių (išgelbėti pavyko vos 300) netekęs Karsakiškio seniūnijos Bernotų kaimo gyventojas nepasidavė. Jau kitą dieną į jo ūkį buvo vežama nauja įranga, traukiamos sudegusių kiaulių gaišenos. Labiau nei ištikusi nelaimė aukštaitį skaudino žmonių apkalbos, esą jis pats savo fermas ir padegė. „Jei gyvuliai būtų buvę drausti, gal ir būtų logikos taip kalbėti, bet kiaulės nebuvo draustos“, – 2,9 mln. eurų nuostolį prisimena 39-erių A.Čimolonskas.

Palūžti sutuoktiniui neleido septyneriais metais už jį jaunesnė žmona Vaida, šeimos ūkyje atsakinga už parduotuvių plėtrą ir produkciją. Iš trijų vaikų šeimos kilusi sutuoktinė, nuo mažens mokyta, kaip elgtis su žeme, svajojusi apie savo verslą, šeimą užklupusių sunkumų nepabūgo.

Nė vienas panevėžietis tąkart užuojautos žodžių mums nerado, moterys juokėsi, kad dar ilgą laiką valgysime dūmais pradvėsusių gyvulių mėsą.

Drauge su jauna šeima mišriame ūkyje dirbanti finansininkės specialybę įgijusi ūkininko sesuo Aušra Čimolonskaitė apgailestauja, kad lietuviams vis dar smagu, jei kaimyno troba dega: „Nė vienas panevėžietis tąkart užuojautos žodžių mums nerado, moterys juokėsi, kad dar ilgą laiką valgysime dūmais pradvėsusių gyvulių mėsą.“ Tačiau Čimolonskų atkaklumas, darbštumas ir gebėjimas sutelkti jėgas neleido palūžti juodžiausiu metu. Pečius surėmę ir kur kas atsargesnį verslo planą – auginti mėsinius galvijus (šarolė ir limuzinų veislės) – pasirinkę Čimolonskai sako, kad tai daugiau kantrybės ir investicijų reikalaujanti (vienas veislinis limuzinas kainuoja 5 tūkst. eurų), bet didesnes galimybes atverianti jų investicija.

Užčiuopė laikmečio tendencijas

Po gaisro ūkį naujam gyvenimui prikėlęs A.Čimolonskas šiandien samdo per 30 darbuotojų: pardavėjų, skerdimo cecho darbininkų, mėsininkų – paties rankos prie daugelio darbų jau nebeprieina. „Ūkininkavimo nepavadinsi pačia lengviausia duona pasaulyje, bet jis turi savo žavesio. Nuolat tenka ieškoti naujų, dar nebandytų sprendimų“, – dėsto A.Čimolonskas.

Pradėjęs vos nuo 6 ha tėvų žemės, jis išplėtė ūkio valdas: šiandien su nuomojama žeme valdo 950 ha.

Jis tiki, kad geriausių rezultatų duoda ilgametė patirtis, o kartais – ir netikėti sprendimai, gimstantys iš padarytų klaidų. Nuo 1990 m. A.Čimolonską pažįstantis Karsakiškio seniūnės pavaduotojas Saulius Sarcevičius šį ūkininką vadina atkakliu ir sunkiai dėl savo sėkmės kovojančiu žmogumi: „Pradėjęs vos nuo 6 ha tėvų žemės, jis išplėtė ūkio valdas: šiandien su nuomojama žeme valdo 950 ha. Tai vienas perspektyviausių rajono ūkininkų. Įveikęs po gaisro slegiančius finansinius sunkumus, jis atsities ir suklestės“, – neabejoja S.Sarcevičius.

Kaip atkaklų, užsispyrusį, idėjomis degantį ir realizuojantį kone visus savo planus A.Čimolonską apibūdina visi jo aplinkos žmonės. „Šis ūkininkas turi puikią nuojautą, o gal šeštąjį jausmą“, – jo verslumą giria ir greta gyvenantys kaimynai.

Pasidomėjus, kas paskatino imtis prekybos ant ratų ir tiekti galutinį produktą vartotojui pačiam, ūkininkas mini nepastovų atsiskaitymą: „1998–2004 m. už parduotą produkciją pinigų laukti ir maldauti tekdavo po tris mėnesius. Mums tai nebuvo priimtina, todėl keičiantis žemės ūkio politikai nusprendėme, kad statysime skerdyklą ir patys perdirbsime galvijų produkciją.“

„Mobiliąją parduotuvę ant ratų iš savo ūkio paleidęs A.Čimolonskas netruko pajusti, kad miestiečiai labai pasiilgę jo siūlomų produktų. Lietuvoje gana reta, kad pats ūkininkas būtų ir gamybininkas, bet šiuo keliu seniai pasuko Olandijos, Danijos ir Vokietijos ūkiai. Pačiam užauginti, perdirbti ir realizuoti ne tik naudinga, bet ir madinga“, – Aukštaitijos ūkininko verslumą giria žemės ūkio kooperatyvo „Šeimos ūkis“ vadovas Vidas Juodsnukis.

Jo teigimu, Olandijoje tokiu principu kone 80 proc. ūkių surikiuota, taigi jiems netenka muštis dėl produkcijos kainos ar vietos po saule, nes patys ūkininkai ją ir reguliuoja. „Taigi gerųjų pavyzdžių žvalgytis toli nereikia: vokiečiai dar prieš kelerius metus gyrė mobiliąją Čimolonsko turgavietę, jos funkcionalumą“, – atskleidžia V.Juodsnukis.

Į ūkį pastūmėjo tėvo netektis

„Kiek tik save prisimenu, mūsų šeima gyveno iš ūkio“, – tikina Panevėžyje gyvenanti  A.Čimolonskaitė, šiuo metu dirbanti gamybos cechų vadove.

Ji sako, kad ūkininkauti brolį paskatino ankstyva tėvo netektis: „Jau 11-os jis dirbdavo visus žemės ūkio darbus, sulaukęs 16 metų tapo Ūkininkų sąjungos nariu. Kaip tvarkytis ūkyje, patirties sėmėsi iš švedų, danų, vokiečių. 2001 m. perėmęs tėvų sodybą suprato, kad su rankų darbu nieko nebus, tad ėmė ūkį modernizuoti, ryžosi imti paskolą.“

Bene daugiausiai jam davė 2003–2005 m. įgyta patirtis Švedijos ūkiuose, kur stebėjo auginamus veislinius galvijus. Ten ir kilo mintis imtis veislinės galvijininkystės.

Savo lėšomis privačią turgavietę įrengęs pašnekovas šiandien jau mato rezultatą: joje apie 10–11 ūkininkų prekiauja Lietuvos ūkiuose išauginta produkcija.

Per 100 veršingų šarolė veislės telyčių ir dar keturis veislinius bulius 2006 m. iš Švedijos parsivežęs ūkininkas plėtė fermą, šalia skerdyklos įrengė mėsos perdirbimo cechą. Jame ėmė gaminti šviežios mėsos vyniotinius, rūkyti dešras, kumpius. Prekiauti be tarpininkų nusprendęs ūkininkas netrukus pagerino finansinę padėtį, galėjo pasinaudoti ES parama, grąžinti paimtas paskolas. Palengva plėtėsi ūkio valdos, daugėjo samdomų darbininkų.

Tuo metu jokių vertingų užstatų neturinčiu ir milijoninių paskolų prašančiu ūkininku nenorėjo patikėti ir pagelbėti nė vienas bankas, tačiau Arūnui sekėsi: ūkiui paramą suteikė Panevėžio kredito unijos vadovas Kazimieras Petraitis. „Be paskolų nebūčiau nieko padaręs“, – neslepia panevėžietis.

Prisidėti prie pirmos privačios ūkininkų turgavietės kūrimo Panevėžyje A.Čimolonskas ragino ir kitus ūkininkus. Jo idėja buvo sutikta entuziastingai, tačiau prireikus imtis konkrečių darbų Arūnas liko vienas. Savo lėšomis privačią turgavietę įrengęs pašnekovas šiandien jau mato rezultatą: joje apie 10–11 ūkininkų prekiauja Lietuvos ūkiuose išauginta produkcija. 250 kvadratinių metrų dydžio patalpų pakanka siekiantiems būti kuo mažiau priklausomiems nuo perdirbėjų ir prekybos tinklų.

Ūkininkų Arūno ir Vaidos Čimolonskų turgavietėje prekyba vyksta iš pirmų rankų. Prekiaujama įvairia mėsa, pieno, duonos gaminiais, kiaušiniais, medumi, vaisiais, daržovėmis ir kita produkcija.

Konkurencingą kainą ir kokybę savo įkurtame turgelyje po stogu vietos gyventojams siūlantis ūkininkas su tokia iniciatyva įtiko ne visiems, todėl netrukus atsirado asmenų, skleidžiančių gandus, esą jis prekiauja ne tik savo ūkyje užaugintų kiaulių ir galvijų skerdiena. Būta kaltinimų, kad mėsą vežasi iš Lenkijos ir parduoda kaip savą.

„Kiekviename versle pasitaiko sunkesnių momentų. Kai ūkyje atidirbta 25 metai, taip staiga visko nemesi“, – svarsto A.Čimolonskas.

Pasirinko prekybą be tarpininkų

„Šiandien gaminti kokybišką produktą nebepakanka, svarbu rasti, kur jį realizuoti. Jei su prekybininkais sutarti nepavyksta, prekyvietę susikurti galima ir patiems“, – tikina jau prieš dešimtmetį su žmona Vaida šį kelią pasirinkęs ūkininkas A.Čimolonskas.

Savo ūkyje kiaules ir mėsinius galvijus auginanti šeima yra įrengusi skerdyklą, mėsos perdirbimo cechą ir vis ieško naujų produkcijos realizavimo galimybių. Savo gaminiais be tarpininkų prekiaujantis ūkininkas Panevėžyje, kaip minėta, yra atidaręs privatų turgelį po stogu. Kelių rūšių mėsos vyniotinius pagal senojo paveldo receptus, kepenų paštetą, rūkytas dešreles, kumpius, naminius virtinukus pardavinėjantis A.Čimo­lonskas džiaugiasi, kad jo produkcija savo pirkėjų randa ne tik Panevėžyje. Tris stacionarias ir vieną mobiliąją parduotuvę ant ratų, kuri šiokiadieniais įprastai stovi Vaivaduose ir tik savaitgaliais pajuda į Kauną, turintis ūkininkas džiaugiasi, kad prekyba be tarpininkų pasiteisina. Įprastai šviežios ir parūkytos mėsos gaminiai iš jo ūkio parduodami dar iki pietų.

„Eilės prie mobiliosios Čimolonskų parduotuvės netrunka nusidriekti, pirkėjai vertina jų gaminius, todėl ieško kiekvieną savaitgalį“, – pasakoja ne vienus metus su A.Čimolonsku bendradarbiaujantis žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ vadovas Mindaugas Maciulevičius.

1999 m. įkurto ūkio produkcija iš Aukš­taitijos vartotojus pasiekia jau septynerius metus. Tai matydamas ūkininkas plečia prekybą: dar praėjusią savaitę Čimolonskų ūkio gaminiai pasiekė vilniečius. Prekiauti šviežios ir parūkytos mėsos gaminiais nusprendęs ūkininkas išsinuomojo patalpas šalia vienos didžiausių miesto turgaviečių. Žmonai patikėjęs prekybą, o seseriai – mėsos gamybą, pats liko prie agronomui pritinkančių darbų, nors, anot jo, kai gyveni ūkyje, darbų nelabai pasirinksi.

„Kartais pagalvoju, kad kur kas paprasčiau būtų dirbti samdomą darbą, nei jausti nuolatinę atsakomybę dėl sugedusios įrangos, išmuštos apsaugos ar nakčia besiveršiuojančių gyvulių. Nuo to, ar suspėsi laiku, ar pastebėsi, ką užfiksavo namie veikiančios kameros, priklausys tavo pajamos. Dažnai dar ir lovą pasiekę su žmona darbus į nesibaigiančią eilę rikiuojame“, – sako savo vakarų be užrašų knygelės ir nešiojamojo kompiuterio neįsivaizduojantis ūkininkas.

Mėsinių galvijų ūkio plėtrą atidėjo ateičiai

Mėsinių galvijų produkcija nėra pigi (vienas veislinis šarolė veislės gyvulys kainuoja 2 tūkst. eurų). A.Čimolonskas didžiuojasi, kad jo ūkyje galvijai turi sveikos bandos statusą, ir sako galintis pardavinėti juos kaip veislinius. Kol kas tik prekyba Lietuvoje apsiribojantis ūkininkas žino, kad norint įeiti į užsienio rinkas reikia kur kas didesnių produkcijos kiekių. 300 vienetų šarolė ir limuzinų veislės mėsinių galvijų auginantis A.Čimolonskas išplėsti bandą žada per artimiausius metus.

Šarolė Prancūzijoje ir visoje Europoje pripažinta kaip geriausia mėsinių galvijų veislė. Prancūzijoje šios veislės galvijai sudaro 50 proc. mėsinių ir 25 proc. visų galvijų populiacijos. Ši veislė itin vertinama dėl didelio galvijų svorio, raumeningumo, mažai riebalų turinčios mėsos. Galvijai šeriami ūkyje užaugintais kukurūzais. Jų pašarams naudojamas Čimolonskų ūkyje išaugintos grūdinės kultūros (rapsai, kviečiai, bulvės, kvietrugiai, miežiai), taip pat iš rapsų išspaudų gautas aliejus.

Ūkininkas įsitikinęs, kad žemdirbystė Lietuvoje turi perspektyvų. Tiems, kurie dar tik žengia šiuo keliu, jis pataria būti kantriems, nes greito pelno tikėtis neverta, visur reikia įdirbio.

Vaikystės metais Arūnas su seserimi ne vieną popietę yra praleidęs ravėdamas kolūkių laukus, žemės ūkiu vertėsi ir jų tėvai, taigi sentimentų šiai veiklai daugiau nei pakankamai. Žemę mylintis ir jai atsidavęs ūkininkas savo laukus tręšia organinėmis trąšomis – mėšlu, o prieš nukūlimą grūdų nepurškia jokia chemija. „Jie aukštos kokybės“, – savo derliumi didžiuojasi A.Čimolonskas.

Mišriame ūkyje darbas darbą veja, o rytas brėkšta gerokai anksčiau nei mieste – 5 val. Tačiau planuojant darbus laiko ir pomėgiams, ir trumpoms išvykoms rasti pavyksta. Štai V.Čimolonskienė mėgsta užsiimti augalų, vešinčių aplink namus, priežiūra, o jos vyras laisvą minutę sėda ant motociklo. Dešimtmetį drauge gyvenanti pora itin pamėgusi ir Druskininkų kurortą, tik į jį ištrūksta daug rečiau, nei norėtų. Be laisvadienių nuosavame ūkyje dirbantys Čimolonskai gana dažnai sutinkami Panevėžyje, iki jo nuo ūkininkų sodybos – vos 9 km.

„Žmonės vis dar nesuvokia, kad ūkiai kaime šiandien kitokie nei prieš 25-erius metus: viskas modernu ir šiuolaikiška, rankinio darbo praktiškai nelikę, o ir ūkininkai ne vien pagyvenę ar nusenę“, – juokiasi ūkininko sutuoktinė.

Dėl dailios išvaizdos komplimentų dažnai sulaukianti V.Čimolonskienė aplinkiniams mėgsta priminti, jog tekėjo už žmogaus, ne už ūkio, tačiau žino, kad ūkis kai kada diktuoja savo vakaro scenarijų: gimstančiam veršiukui palaukti pirmadienio nepasiūlysi. Būna, kad pagal sezoną vienas kitą vejantys darbai ūkyje nustelbia asmeninį poros gyvenimą, bet juodu nesikremta. „Viskam savas laikas“, – sako vis dažniau apie pačių palikuonis susimąstantys sutuoktiniai.

Neabejoja mėsos nauda

Paklaustas, kaip ūkininkai vertina Pasaulio sveikatos organizacijos išvadas, esą perdirbta mėsa, pavyzdžiui, rūkytas kumpis ar dešrelės, sukelia vėžį, A.Čimolonskas moja ranka: „Jei mokslas būtų įrodęs, kad mėsos atsisakę žmonės sulaukia 150 metų, o ją vartojantys – tik 70-ies, gal ir sunerimtume. Tačiau net gydytojai pasisako už gyvulinės kilmės baltymus, taigi labai klysta manantieji, kada raudona mėsa žmogų žudo.“

Pats į didžiuosius prekybos centrus užsukantis ūkininkas neslepia, kad jį ten veda nebent drabužių paieška, o kada pastarąjį kartą pirko mėsos produktų (pradedant galvijų mėsa, baigiant paukštiena, antiena ar kiauliena), jis tiesiog neprisimena: maisto produktų, kuriuos miestiečiai įprastai perka prekybos centruose, Čimolonskai užsiaugina savo ūkyje.

Prie šviežios Čimolonskų ūkio produkcijos, kurios galima įsigyti ūkininkų turgeliuose, jau įprato ir didmiesčių gyventojai. Jie laukia kartą per savaitę atriedančios mobiliosios turgavietės. „Kaune, Šeimos ūkio kooperatyvo organizuojamame turgelyje prie Kauno pilies, kvietėme pirkėjus susipažinti su mūsų produktais, jais vaišinome“, – pasakoja A.Čimolonskas.

Mobilioji turgavietė leidžia nukakti į bet kurį miestą, tačiau ūkininkas nenori aprėpti per daug, todėl prekiauja tik tuo, ką pats užaugina ir pagamina.

„Atrodytų, esant didelei paklausai galėtume papildomai nupirkti mėsos ir ją perdirbti. Bet to nedarome, nes viskas, kuo prekiaujame, išauginta ir pagaminta mūsų ūkyje – pradedant pašarais ir baigiant galutiniu produktu“, – pasakoja mėsinių galvijų augintojas. Jis neabejoja, kad šalies ateitis – specializuotų ūkių rankose, todėl ir toliau žada plėstis laikydamasis tos pačios krypties.

Nerimą jam kelia tik šiek tiek pakitusi vartotojų elgsena. „Su euro įvedimu sumažėjo žmonių perkamoji galia. Sovietiniais metais žmones ribojo pasirinkimo nebuvimas, o šiandien – lėšų stygius. Didinti savo produkcijos kainų negalime ir nenorime, kad nenuviltume nuolatinių pirkėjų. Bet tikime, kad ateis geresni laikai“, – ūpo nepraranda aukštaičiai.

Ūkininkai žino: kaip ir kasmet pavasarį įsibėgėjantis iškylų ir kepsnių sezonas jiems žada gerą prekybą, tereikia jai tinkamai pasirengti.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...