"Scanpix" nuotr.

Šį savaitgalį ne tik Lietuvoje, bet ir lietuvių pamėgtoje saulėtoje Gruzijoje vyks parlamento rinkimai. Priešingai nei Lietuvos rinkimų kampanija, Gruzijos – jau spėjo patraukti pasaulio dėmesį. Tik nežinia, ar patys gruzinai tuo didžiuojasi: socialinių tinklų ir tarptautinių žiniasklaidos priemonių dėmesį patraukė kandidatų muštynės tiesioginiame eteryje. Yra ir daugiau skirtumų bei panašumų tarp Gruzijos ir Lietuvos rinkimų.

Evaldas LABANAUSKAS

Gruzinai prie balsadėžių skubės šeštadienį, lietuviai – sekmadienį. 150 narių parlamen­­tas (Lietuvoje – 141 Seimo narys; Gru­zijoje 3,7 mln. gyventojų, Lietuvoje – 2,9 mln.) bus renkamas mišriai, kaip ir Lietuvoje: 77 vietos skirtos partijoms, kurios peršoks 5 proc. barjerą, 73 – atskiriems kandidatams, kurie surinks daugiau nei pusę balsų vienmandatėse apygardose.

Į akis krinta dalyvių gausa: Gruzijos ambasados teigimu – net 45 partijos ir politiniai judėjimai (Lie­tuvoje – 14). Į 73 vietas pagal mažoritarinę sis­temą pretenduoja 845 kandidatai. Didžiausia kova – miestuose, kur į vieną vietą pretenduoja net 14–16 kandidatų.

Vis dėlto pagrindinis mūšis vyksta tarp valdančiosios partijos „Gruziniška svajonė – demokratinė Gruzija“ ir buvusio prezidento Michailo Saakašvilio šalininkų iš Jungtinio nacionalinio judėjimo.

„Valdančiosios partijos „Gruziniška svajonė“ šūkis gan išplaukęs: „Tai mūsų Gruzija!“ Nu­fil­ma­vo reklaminį klipą, perkūrė seną populiarią dainą ir taip bando sukurti pozityvų, net per daug saldų, nei yra iš tiesų, vaizdą. Ji taip pat siekia įrodyti, kad jei sugrįš Nacionalinis judėjimas, tai viskas baigsis labai panašiai kaip 2012 m., kai buvo paviešinti kalinių žeminimo ir kankinimo kadrai“, – „Veidui“ pasakoja Gija Pacurija, visuomenės vei­­kėjas, kuris taip pat ryžosi eiti į parlamentą kaip nepriklausomas kandidatas.

2012 m. paviešinti vaizdai, kuriuose matyti, kaip mušami kaliniai, iš jų tyčiojamasi, jiems į sė­dynę kišami šluotų galai, sukėlė Gruzijoje vos ne dar vieną revoliuciją ir sunaikino bet kokias viltis M.Saakašvilio šalininkams išsilaikyti valdžioje. O ir pačiam Vakarų už reformas dievintam M.Saa­kaš­viliui netrukus pasibaigus prezidento kadencijai teko bėgti iš šalies. Iki šiol Gruzijoje paskelbta jo paieška, o jis pats bando į Vakarus dabar atvesti jei ne visą Ukrainą, tai bent jau Odesos regioną, kurio gubernatoriumi tapo po Maidano. Tiesa, jėgas Gruzijos rinkimuose bando M.Saakašvilio žmona olandė Sandra.

Vis dėlto gruzinai, regis, dar nespėjo pasiilgti M.Saakašvilio, kuris pagarsėjo ne tik kaip Rožių revoliucijos vedlys, bet ir kaip radikalių reformų vykdytojas.

„M.Saakašvilio galimybės sugrįžti nėra didelės, partija per apklausas renka apie 20 proc. balsų, ir „Gruziniška svajonė“ turi visas galimybes geriau pasirodyti vienmandatėse apygardose“, – „Vei­dui“ iš Tbilisio situaciją komentuoja Europos po­litikos ekspertas dr. Klaudijus Maniokas, padedantis vykdyti reformas Gruzijoje.

Taigi apklausos palankios valdantiesiems, kaip ir Lietuvos socialdemokratams. Priežastys – panašios kaip ir Lietuvoje. „Ketveri pastarieji metai šiek tiek primena pastaruosius ketverius metus Lie­tuvoje: jokių radikalių pokyčių neįvyko, dauguma darbų tęsiami, daug kas į gera, bet daug ga­ro nuėjo į tai, ko ir tikėjosi žmonės, – į kerštą M.Saakašvilio šalininkams. Pozityvios darbotvarkės galėtų būti daugiau, reikia ir proveržių, ypač ekonomikos struktūroje, eksporto srityje“, – teigia K.Maniokas.

Tiesa, kitaip nei lietuviški socialdemokratai, Gru­zijos valdančioji „Gruziniška svajonė“ – gan naujas darinys. Ji atsirado prieš praėjusius parlamento rinkimus, o pagrindiniu žmogumi šioje par­tijoje laikomas milijardierius Bidzina Ivaniš­vi­lis. Nors jis jau keleri metai oficialiai yra tik „eilinis pilietis“, Gruzijoje neabejojama, kad būtent jis – tikrasis šalies vadovas.

„B.Ivanišvilis dabartinį premjerą Georgijų Kvi­rikašvilį laiko už ilgesnio pavadžio nei jo pirmtaką Iraklį Garibašvilį. Prezidentas Georgijus Mar­­gvelašvilis savo konstitucinių apribojimų ri­bo­se bando (ir dažnai jam pavyksta) vaidinti al­ter­natyvią politinę ašį. Todėl B.Ivanišvilis viešai pa­reiškė, kad parama G.Margvelašviliui per 2013-ųjų prezidento rinkimus buvo pagrindinė po­­litinė klaida. Nepriklausomų žmonių B.Iva­niš­vilis nelabai mėgsta“, – teigia G.Pacurija.

Net sklando gandai (o Tbilisyje jų niekada ne­trūko ir netrūksta), jog B.Ivanišvilis kaip koks vi­duramžių valdovas persirengia paprastais drabužiais, kad nebūtų atpažintas, ir keliauja traukiniais, bandydamas išklausyti žmonių norus ir išsiaiškinti nuotaikas.

Aptariant B.Ivanišvilio fenomeną galima įž­velgti ir tam tikrų santykinių analogijų su Lietuva, tiksliau, su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. B.Iva­niš­vilis, prieš rimtai imdamasi politikos, sa­vo gim­ta­ja­me kaime irgi sukūrė „rojų“, arba sa­vus Nai­­s­ius, – įrengė paplūdimius, pastatė pramogų parką, rėmė me­nininkus. Vis dėlto svorio kategorijos ne­vie­no­dos: B.Ivanišvilio turtas siekia 4,8 mlrd. JAV dolerių, Ramūno Karbauskio – tik 55 mln. eurų.

Beje, B.Ivanišvilis taip pat sulaukė politinių prie­­kaištų dėl savo verslo santykių ir požiūrio į Rusiją. Tačiau, nepaisant ištikimų M.Saakašvilio draugų isterijos dėl Gruzijos „rusėjimo“, bent jau oficiali dabartinės Gruzijos valdžios užsienio politika išlieka provakarietiška. Visuomenės nuotaikose, pasak K.Manioko, galima pastebėti „gal daugiau susitaikymo su buvimu tokioje tarpinėje zonoje“.

O ir pati užsienio politika, kaip ir Lietuvoje, Gru­zijos rinkimuose nustumta į šalį, nes visų pir­ma, G.Pacurijos teigimu, dauguma partijų, kaip ir gyventojų, neabejoja kursu į Europą; antra, gyventojams didesnį galvos skausmą kelia ekonominė bei socialinė padėtis, didelis nedarbas ir ta pati emigracija.

Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos ataskaitoje teigiama, kad rinkimų kampanijos atmosfera yra konfrontacinė ir anksčiau minėtos kandidatų muštynės tiesioginiame televizijos ete­ryje tai kaip ir įrodo, tačiau ženklų, jog rinkimai ga­li baigtis neramumais, kaip nutiko ne kartą, – ma­žai. Priežastis – visuomenės apatija. Bū­tent tai – dar vienas panašumas su Lietuva: tiek Gruzijoje, tiek Lietuvoje tikėtinas nedidelis rinkėjų aktyvumas.

Asocia­ci­jos įgy­vendinimas dabar, atrodo, mažai rūpi ir ES, ir Gruzijai. O rimtiems pokyčiams reikia rimto angažavimosi iš abiejų pusių.

„Apklausos sako, kad nuo 30 iki 70 proc. rinkėjų neketina dalyvauti rinkimuose arba dar nėra ap­sisprendę. Jie labai pavargo nuo „politinio eli­to“, kuris pastaruosius 25 metus keičia šeimininkus, partijas, aukoja principus ir yra pasirengęs tarnauti bet kokioje vyriausybėje, kad tik liktų prie lovio, – gan radikaliai apibendrina G.Pacurija. – Apatija ir nepasitikėjimas politikais bei politika – tai, kas vienija rinkėjus, nepaisant net jų politinių simpatijų.“

Kas bus po rinkimų? Ar Gruzija tęs eurointegracinį procesą?

„Manau, viskas tęsis, bet gali skirtis tempas ir įsipareigojimų rimtumas. M.Saakašvilio vyriausybei rūpėjo saugumas, ir mainais už ES dėmesį jie bu­vo pasirengę perimti ES normas, nors tai ir ne­derėjo su jų nuostatomis. Ir jei sutikdavo – pa­da­rydavo. Ši vyriausybė su viskuo sutinka, bet tikro įgyvendinimo galėtų būti daugiau. Asocia­ci­jos įgy­vendinimas dabar, atrodo, mažai rūpi ir ES, ir Gruzijai. O rimtiems pokyčiams reikia rimto angažavimosi iš abiejų pusių“, – apibendrina K.Maniokas.

Ch.Salukvadzė, BFL nuotr.

Chatuna Salukvadzė, Gruzijos ambasadorė Lietuvoje

Sunku daryti prielaidas dėl tokių demokratinių procesų, kaip parlamento rinkimai. Vis dėlto vienas dalykas yra aiškus: tai bus pliuralistiškiausi rinkimai šalies istorijoje – juose dalyvauja net 45 partijos. Be to, dinamiška, laisva ir konkurencinga rinkimų kampanija parodė, kad Gruzijos demokratija yra labai sustiprėjusi ir subrendusi. Rekordinis stebėtojų iš įvairių vietos ir tarptautinių organizacijų skaičius neabejotinai padės Gruzijai surengti skaidrius, laisvus ir teisingus rinkimus, kurie atitiks aukščiausius Europos standartus.

Gruzijos užsienio politikos principai – plėtoti draugiškus bei abipusiškai naudingus santykius su visais tarptautiniais partneriais ir įdėti savo indėlį gerinant tarptautinės bendruomenės padėtį. Narystę Europos ir euroatlantinėse struktūrose Gruzija vertina kaip sugrįžimą į Europos tautų šeimą, kuriai mūsų šalis priklauso istoriškai ir pagal mentalitetą. Tai yra neginčijamas Gruzijos žmonių pasirinkimas. Visos didžiosios politinės partijos taip pat sutaria dėl šio tikslo. Todėl nėra jokių prielaidų, kad po rinkimų bus pokyčių Gruzijos užsienio politikoje. Gruzija ir toliau sieks eurointegracijos ir euroatlantinės integracijos.

Šiandien pati svarbiausia tema – baigti vizų liberalizavimo su ES procesą. Gruzija sėkmingai įvykdė visus vizų liberalizavimo veiksmų plano reikalavimus ir po daugelio metų būtinų reformų bei nuoseklių pastangų pasiekti ES standartus šalyje esama labai daug vilčių. Mes tikimės, kad ES institucijos priims sprendimą nedelsiant. Todėl naudodamasi proga dar kartą noriu padėkoti geriausiai Gruzijos draugei Lietuvai už stiprią pagalbą šiame procese.

Gruzijos žmonės stipriai remia integraciją į ES ir NATO. Daugiau nei du trečdaliai gyventojų remia Gruzijos europinį kelią. Struktūrinės reformos, kurios skatina šalies demokratijos transformaciją, būtų neįmanomos be didelės Gruzijos žmonių paramos.

Jei kalbėtume apie Rusiją, mūsų pragmatiškas požiūris leido deeskaluoti situaciją, atkurti ekonominius ir humanitarinius ryšius su Rusija, tačiau, kad ir kaip gaila, tai nepaskatino konflikto sprendimo politinėmis priemonėmis. Nepaisant konstruktyvios Gruzijos politikos, šiandien mes ir toliau matome, kad Rusija didina savo karinį buvimą okupuotose teritorijose, stato spygliuotos vielos tvoras. Vadinamieji „pasienio“ ženklai dirbtinai stabdo gyventojų judėjimą, pažeidžia žmonių teises, tarp kurių – judėjimo, gyvenamosios vietos, nuosavybės laisvės, galimybė mokytis gimtąja kalba, ir užkerta kelią pabėgėliams sugrįžti į savo namus.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL

Per 10-metį ES gavome papildomus šešerius gyvenimo metus – tiek per tą laiką pailgėjo mūsų vidutinė gyvenimo trukmė. Nauji keliai, geresnė vandens kokybė, kokybiškesnės medicinos paslaugos – pokyčių daug ir už juos ačiū ES milijardams. Mažiausiai pasikeitė tai, ko taip paprastai nenusipirksi, – vertybės.

Aušra LĖKA

„Pabėgėlių problema Europoje parodė, kad daugelis pokyčių Vidurio ir Rytų Europoje, taip pat ir Lietuvoje, tik paviršiniai. Tai tarsi nauja Berlyno siena. Vienoje pusėje – pasitikėjimas, kitoje – svarbiausias tu pats ir tau artimi žmonės, o visi kiti, ar būtų užsieniečiai, ar gėjai, yra blogis. Nepasitikima kitoniškais, trūksta tolerancijos. Tai uždaros, klientelistinės visuomenės požymiai. Atvirumo – tik daigai, nors jų ir vis daugiau. O tai susiję ir su kūrybiškumu, vaizduote, be ko neįmanomas inovatyvumas ir pažanga. Gerovės šuolis akivaizdus, bet daugumos struktūrinių, ilgalaikę pažangą lemiančių rodiklių, pavyzdžiui, inovacijų, valdymo, demokratijos kokybės, pokyčių beveik nėra arba jie labai maži“, – Lietuvos 10-mečio pokyčius sveria ESTEP (konsultacinės įmonės, besispecializuojančios ES finansinės paramos ir kitų ES galimybių srityje) partneris ir vadovas dr. Klaudijus Maniokas.

Buvęs Lietuvos derybų dėl narystės ES vyriausiojo derybininko pavaduotojas ir Europos komiteto prie Vyriausybės generalinio direktoriaus pavaduotojas prisipažįsta, kad ir jo paties lūkesčiai buvo kur kas didesni: „Transformacija neįvyko, nors labai tikėjausi, kad įvyks, kad bus iš esmės pasistūmėta gerovės valstybės link, pradėtos iš esmės spręsti socialinės problemos.“

K.Maniokas kartu su grupe bendraautorių, pasitelkę pagrindinius makroekonominius bei makrosocialinius ir specialius sintetinius rodiklius, plačiame kontekste išanalizavo, kiek Lietuva pasistūmėjo europėjimo kryptimi tiek materialiuoju, tiek vertybiniu aspektu. Tyrimų išvados ir įžvalgos – ką tik išleistoje knygoje „Pirmasis Lietuvos dešimtmetis Europos Sąjungoje: transformacija ar imitacija“.

Gyvenome ne tik iš ES pinigų, bet ir iš idėjų

Lūkesčiai siekiant peržengti aukštą ES slenkstį buvo tokie didžiuliai, lyg per naktį savaime būtų įmanoma virsti pasiturinčia vakarietiška valstybe. Ir iš tiesų pagal gyvenimo kokybės standartų priartėjimą prie ES vidurkio tarp 2004–2007 m. į ES įstojusių šalių esame lyderiai – BVP gyventojui pakilo net 23 procentiniais punktais, 2013 m. šiuo rodikliu pirmą kartą aplenkėme savo amžiną konkurentę Estiją.

Tiesa, vis dar tesiekiame tik tris ketvirtadalius ES vidutinės gerovės lygio. Daugumoje įvairių tarptautinių indeksų ir rodiklių Lietuvos vieta irgi ne ką tepakito, bet tik todėl, kad ir kitos šalys nestovėjo vietoje.

Bet Lietuvos ekonominė pažanga nenuneigiama net atmetus statistinį efektą: į ES įstojus Rumunijai ir Bulgarijai bei sumažėjus BVP Pietų Europoje krito ES vidurkis, be to, Lietuvoje šiam rodikliui įtakos neišvengiamai turėjo rekordiškai mažėjantis gyventojų skaičius – 2004–2013 m. emigravo per 440 tūkst. žmonių, arba beveik 13 proc. gyventojų, mažėjo gimstamumas.

Pažangą daugiausia lėmė ES. Lengviausia suskaičiuoti materialinį ES indėlį: per 10-metį ES investavo į Lietuvą 16,2 mlrd. eurų, ES struktūrinių fondų parama sudarė 54 proc. visų kapitalo investicijų, o ekonominės krizės metais – net 80 proc.

Daugiausia teko transporto sričiai (26,5 proc.), aplinkos apsaugai ir energetikos infrastruktūrai (24,9 proc.), mokslo plėtrai (23 proc.), sveikatos ir socialinės apsaugos infrastruktūrai (15 proc.). Rekonstruoti keliai, geležinkeliai, nuotekų valymo ir kiti vandentvarkos įrenginiai, atnaujintos elektros jungtys, renovuotos šildymo sistemos, įspūdinga internetinio ryšio plėtra, rekonstruotos mokyklos, ligoninės ir kitos socialinės apsaugos institucijos. ES ir privačiam verslui padėjo prisitaikyti prie išaugusios konkurencijos, pavyzdžiui, net 40 proc. visų Lietuvos įmonių, įdiegusių technologines inovacijas 2008-2010 m., tai padarė su ES parama.

Didžiausius pokyčius Lietuvoje per pastarąjį 10-metį lėmė būtent ES institucijos – taip mano net 73 proc. politinio elito (2014 m. apklausa), daug mažesnę įtaką padarė Prezidentė Dalia Grybauskaitė (48,6 proc.), Lietuvos vykdomosios valdžios institucijų vadovai (47,3 proc.), Prezidentas Valdas Adamkus (43,2 proc.), verslas (41,9 proc.), o mažiausiai prie pokyčių prisidėjo profesinės sąjungos.

Kad ir kaip apmaudu, ES milijardai ryžtą daryti pažangias reformas pakeitė įvairių interesų grupių kova dėl jų paskirstymo, paskatino kurti į verslo organizacijas panašias partijas, turinčias vienintelį tikslą – pasipelnyti iš ES fondų.

„Prieš stojant į ES ilgas prisiderinimas prie ES standartų viešosios politikos darbotvarkei suteikė turinį. Tapus ES nare netrukus to nebeliko. Bet neatsirado ir iniciatyvos. Didelė dalis 10-mečio ES iniciatyvų susiję su naryste ES“, – apgailestauja dar vienas minėtos knygos bendraautoris Darius Žeruolis, ESTEP partneris, buvęs Vyriausybės kanclerio pavaduotojas ES reikalams.

Mokslininkai suregistravo 40 svarbiausių 2004–2012 m. politinių iniciatyvų, ir tik apie 10 jų buvo nesusijusios su ES. Dauguma kitų 10-mečio viešosios politikos iniciatyvų – elektros jungčių projektai su Švedija ir Lenkija, paslaugų direktyvos įgyvendinimas, „Rail Baltica“ projektas – buvo tiesiogiai ar netiesiogiai susijusios su ES.

K.Maniokas apgailestauja: Lietuvai trūksta savarankiškos, originalios iniciatyvos, politinės lyderystės. Čia ES padarė meškos paslaugą, nes leido savarankišką iniciatyvą pakeisti išorine. Apskritai mažiausiai pažangos pasiekta tose viešosios politikos srityse, kuriose politikos formavimo ir įgyvendinimo kompetencija priklauso nacionalinėms vyriausybėms, – tai sveikatos apsauga, švietimas ir socialinė apsauga.

Tiesa, vienas geriausių Lietuvos rodiklių – švietimo srities: 51,3 proc. 30–34 metų asmenų turi aukštąjį išsilavinimą (čia Lietuvą lenkia tik Airija ir Liuksemburgas), o 2004 m. tokių tebuvo 31,1 proc. Tačiau kokybiniai rodikliai kur kas prastesni nei kiekybiniai: PISA tyrimų duomenimis, Lietuvos mokinių skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų pasiekimai yra mažesni nei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalių.

„Patys stumti savęs į priekį, t.y. formuluoti tinkamų viešosios politikos prioritetų, nemokame. Per tuos 10 metų buvo galimybių sutvarkyti daugelį dalykų, ypač gerovės srityse, bet to neatsitiko. Transformacijos neįvyko, bet negali ir sakyti, kad tik imituojame europėjimą“, – vertina K.Maniokas.

Jo manymu, tikrai nėra taip, kad tik statome Potiomkino kaimus su padažyta žole, kaip XVIII a. Rusijos didikas Grigorijus Potiomkinas, norėdamas sužavėti imperatorę Jekateriną II, kai jos kelionės maršrute įkūrė butaforinių kaimų, pastatė muliažų, o prie jų – išsipusčiusių baudžiauninkų, kurie linksmai sveikino pravažiuojančią imperatorę.

Nors, kaip pripažįsta tyrėjai, pertvarkų imitacijos esama nemažai, o olandai, vokiečiai, prancūzai į visą Vidurio ir Rytų Europą žiūri kaip į Potiomkino kaimą – kad čia mažai realių pokyčių, bet daug pseudorealybės. Bet K.Maniokas nemano, kad Lietuva – ištisas Potiomkino kaimas su jo prižiūrėtojų tinklu, nors to esama.

Pavyzdžiui, tokią pseudorealybę dabar gina profsąjungos, bandydamos išlaikyti neveikiantį Darbo kodeksą. „Joms naudinga vaizduoti, kad Lietuvoje plačiausios garantijos Europoje ir jie jas gina. Bet per krizę privačiose verslo įmonėse atleista trečdalis, kai kur – pusė darbuotojų, ir jokios garantijos nesuveikė“, – primena K.Maniokas.

Atotrūkį tarp deklaracijų ir realybės rodo ir nesurenkami mokesčiai. Arba, pavyzdžiui, valstybės valdyme giriamasi moderniu strateginiu planavimu, poveikio vertinimu, tačiau, nors tai formaliai įdiegta, daugeliu atvejų turi mažai ką bendra su tuo, kaip turi būti iš tikrųjų. Tyrėjai konstatuoja, kad dviguba tikrovė ženkli ir žemės ūkio, kaimo plėtros politikoje (pavyzdžiui, veterinarijos ir maisto saugos, darbų saugos, sveikatos darbe reikalavimai daug kur tiesiog popieriniai, apsiribojantys parašų surinkimu) ar švietimo sektoriuje.

Pasitenkinimą gyvenimu padidino išorės pavojai

Net 42 proc. lietuvių 2004 m. narystę ES visų pirma ir tapatino su ekonomine gerove (po 10-mečio tokių liko 18 proc.), bet ne visus ji pasiekė vienodai – socialinės nelygybės mastai Lietuvoje per pastaruosius 10 metų nepasikeitė.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorės dr. Ainės Ramonaitės bei kitų tyrėjų apklausos duomenimis, tik 2 proc. respondentų mano, kad jų statusas, palyginti su 1990 m., pakilo per tris ar daugiau pozicijų pagal 10 balų skalę, daugiau nei ketvirtadaliui atrodo, kad tiek nukrito, mažėja save priskiriančiųjų viduriniam sluoksniui.

Nepaisant ekonomikos augimo, tiek 1990, tiek 2012 m. Lietuvoje patenkintų gyvenimu buvo 44 proc. Toks pesimizmas neadekvatus realybei. Vertinimus galėjo iškreipti ir itin dideli visuomenės lūkesčiai dėl narystės ES, ir politinės korupcijos tendencijos. Tai prisidėjo ir prie didelių emigracijos mastų, ir prie taip per 10-metį ir nesumažėjusio nepasitikėjimo Lietuvos institucijomis, menkėjančio rinkiminio aktyvumo (skirtumas tarp rinkėjų aktyvumo per parlamento rinkimus 1990 ir 2012 m. yra didžiausias ES).

Tačiau nuo 2012 m. rudens Lietuvos gyventojų pasitenkinimas gyvenimu staiga pradėjo didėti: nuo labiausiai pesimistiškai nusiteikusios visuomenės ES per kelerius metus šoktelėjome iki vidurkio ir net aukščiau: 2014 m. patenkinti gyvenimu buvo 69 proc., o 2015 m. pradžioje – jau net 74 proc. gyventojų.

„Patenkintų gyvenimu per kelerius metus padaugėjo 25 procentiniais punktais. Gal keičiantis geopolitinei situacijai žmonės suprato, kad pas mus ne taip jau blogai ir kiek daug ką turime prarasti. Išorės grėsmė atliko mobilizacijos vaidmenį. Mūsų visuomenei trūksta pasitikėjimo, užuot laimingai gyvenus, auginus vaikus, vis dar reikia mobilizacijos, vėliavos. Kai stojome į ES, NATO, tokią vėliavą turėjome, o kai įstojome – neradome, kas vienytų, mobilizuotų. Tai ribotos visuomenės bruožas“, – atkreipia dėmesį D.Žeruolis.

Apklausos rodo ne tik pokyčių vertinimo neadekvatumą, bet ir didžiulį atotrūkį tarp elito ir visuomenės nuomonių. O elito ir visuomenės nuomonių sutapimas bei pasitikėjimas vieni kitais – vienas pagrindinių demokratijos konsolidacijos veiksnių.

Didžioji dalis apklausto politinio elito (63,6 proc.) buvo labai arba daugmaž patenkinti demokratijos veikimu Lietuvoje, o visoje visuomenėje tokių – vos 39 proc. Skiriasi ir pasitikėjimas žmonėmis, valdžios institucijomis. Nors kartais viešoji nuomonė neatitinka objektyvių rezultatų. Žmonės nuo sovietinės okupacijos metų nutarę, kad viskas, kas susiję su valdžia, yra blogai, ir savo nuomonę grindžia tokiais stereotipais, bet ne objektyviais pavyzdžiais.

O gal politinei klasei gyvenimas atrodo gražesnis, nes ji labiausiai ir pasinaudojo ES finansinėmis injekcijomis, dalį jų nusavindama, – administracinės korupcijos mastai beveik nesikeičia? Pasak K.Manioko, nepaisant blogųjų pavyzdžių, tikrai negalima sakyti, kad ES struktūrinė parama pasiekė tik saujelę: ES pinigų buvo paberta plačiai, kad visi gautų bent po trupinį, pajustų ES naudą, – tokia buvo pagrindinė politinė logika. Nusivylimo šaknys gilesnės. Beje, ir tuo nusivylimu nesame kokie išskirtiniai – to yra visose Vidurio ir Rytų Europos šalyse, o lietuviai smarkiai optimistiškesni, pavyzdžiui, palyginti su visiškai nusivylusiais vengrais.

Antra vertus, K.Manioko nuomone, per daug peikti savo politinės klasės negalime, nes ji nėra kažkuo labai blogesnė nei visuomenė: turime, ko esame verti, kai kuriuo požiūriu netgi geriau, nei nusipelnėme, pavyzdžiui, elito nuomonė daug pozityvesnė, labiau nukreipta į pokyčius, į modernumą.

Be to, tai ne tik politinės klasės, bet ir visuomenės, rinkėjų problema. Tyrimai rodo, kad tik nedidelei daliai mūsų rinkėjų rūpi programinės nuostatos, jie politiką supranta kaip klientelistinę (kai stengiamasi patenkinti tik tam tikros grupės žmonių, „klientų“ interesus), ir didelė dalis partijų tuo ir grindžia savo veiklą – jos ateina į valdžią užvaldyti tam tikrų valstybės išteklių ir padalyti jų savo klientams postų ar kitu pavidalu.

„Kai rinkėjus mobilizuoja asmenybės, klientelistiniai tikslai, sunku tikėtis, kad politikai kels nepopulistines iniciatyvas, ypač prieš rinkimus. Tad prieš rinkimus ir siūlo, pavyzdžiui, progresinius mokesčius. Nuoseklių, programiškai apmąstytų idėjų nedaug, nes politikams neracionalu jas kelti. Bet ir tokių atsiranda. Auga jaunesnė rinkėjų karta, ir ji labiau balsuos už programas, atsiras daugiau iniciatyvos“, – tikisi K.Maniokas.

O klientelistiniai santykiai vyrauja ne tik Lietuvoje – absoliučioje daugumoje pasaulio valstybių. Tik kokios 20–30 valstybių perėjo į programinį politikos pagrindą. Tos valstybės yra pačios pažangiausios.

Akivaizdu, kad ES nepalietė giluminių dalykų: visuomenės ir elito santykio, socialinio kapitalo – pasitikėjimo kitais žmonėmis, valstybės institucijomis, gebėjimo kolektyviai veikti (tai matyti nuo namų renovacijos iki valstybės valdymo). Nors  pagal gyvenimo kokybės rodiklius esame vis panašesni į senąsias ES šalis, pagal vertybes vis dar esame arčiau ten, kur buvome. „Vertybinės orientacijos pagal daugelį ašių – kaip Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos“, – konstatuoja K.Maniokas.

Giluminiams struktūriniams dalykams pakeisti reikia laiko. Reikia ir investicijų. Bet, kaip pabrėžia K.Maniokas, investicijomis į infrastruktūrą čia nieko nepadarysi – reikia investuoti į kolektyvinį veiksmą, į bendruomenes, remti kultūrinę veiklą, bendrus renginius. Pavyzdžiui, įsitraukusiųjų į nevyriausybinių organizacijų veiklą 1990 m. buvo 22 proc. (Europos vertybių tyrimas), o 2012 m. – tik 12 proc. (Pilietinės galios indeksas). Nors šių organizacijų per pastaruosius 20 metų daugėjo, pusė jų nebuvo funkcionuojančios. Tai rodo vis dar žemą socialinio kapitalo lygį ir menką pasitikėjimą kitais.

Vadinamųjų minkštųjų investicijų reikia daugiau nei dabar. Taip, ten daugiau pavojų išplauti pinigus, tad reikia daugiau protingo administravimo. Bet, K.Manioko teigimu, jei visuomenėje nėra pasitikėjimo, nebus ir inovatyvumo – visa tai labai susiję dalykai.

Ne lyderiai, bet geriau už vidurkį

Vis dėlto vertindamas, kaip Lietuvos pažanga atrodo kitų šalių, kartu su ja prieš 10-metį ir vėliau įstojusių į ES, kontekste, K.Maniokas Lietuvą mato aukščiau vidurio kartu su Slovakija, Lenkija, Latvija: „Lietuva – be akivaizdaus atkritimo kaip Vengrija, bet ir be aiškios pažangos, judėjimo į priekį kaip Estija. Tarp mūsų nėra milžiniško atotrūkio, bet Estijoje geresnių užuomazgų gerokai daugiau nei pas mus.“

Pagal ekonominės konvergencijos rodiklius tarp mūsų ir estų atotrūkio nėra, bet struktūriniuose dalykuose jie gerokai pažengę į priekį, ypač inovacijų, kūrybiškumo, valdymo kokybės požiūriu. „Estija jau pasidarė pagrindą šuoliui ateityje. Mes kol kas tokio pagrindo neturime“, – konstatuoja K.Maniokas. Tai reiškia, kad dėl ilgalaikių reformų atidėliojimo ir vykstančių demografinių pokyčių (emigracijos ir dirbančių gyventojų dalies visuomenėje mažėjimo) Lietuvoje po kito dešimtmečio ekonominė konvergencija gali sulėtėti ir galime tapti stagnuojančia ES periferija.

D.Žeruolis mini ir tokį faktą: pavyzdžiui, pagal tokį socialinio kapitalo indikatorių kaip laisvalaikis – kiek žmonių lanko kiną, teatrą, skaito knygas, kiek patys dalyvauja tokioje veikloje – estai labai arti šios srities lyderių skandinavų. O mes toli nuo jų, čia mus lenkia ir latviai.

Bet mes tikrai ne prie atsiliekančiųjų. Štai Vengrija, prieš 10-metį buvusi tarp pirmaujančiųjų, dabar visiškai „atkrito“. Prie autsaiderių – ir 2007 m. į ES įstojusios Bulgarija, tik šiek tiek už ją geriau atrodanti Rumunija.

Yra Lietuvoje ir dinamikos centrų versle, inovacijų srityje, ir lyderystės užuomazgų partijose. Kad ir vėluodami, tapome Šengeno zonos nariais, įsivedėme eurą, realizuojame energetinių jungčių projektus. Lietuvos mobiliojo ryšio rinka – viena konkurencingiausių ES, Lietuva už šias paslaugas moka mažiausiai ES, o tai rodo aukštą konkurencijos lygį rinkoje. Kažkam sugebame susitelkti.

Galų gale net ir geopolitinė įtampa gali suvaidinti teigiamą vaidmenį telkiant visuomenę. Pavyzdžiui, prie Estijos ar Latvijos pažangos prisidėjo ir tai, kad jų visuomenėms teko spręsti etninio išlikimo klausimus ir jos labiau susitelkė.

Yra Lietuvoje ir negatyvių tendencijų, visų pirma tai gyventojų mažėjimas, akivaizdus regioninis netolygumas. Pasak K.Manioko, negalima nusiraminti, kad viskas neatgręžiamai pajudėję: vieni kiti rinkimai su vyraujančiu klientelizmu, dar daugiau bandymų užgrobti valstybę, ir turėtume kitokį vaizdelį. Vis dėlto, jo matymu, nors Lietuvoje radikalaus proveržio neįvyko, bet esama nemažai galimybių nuosekliai judėti į priekį.

„Nieko neprarasta, jei tik atsirastų daugiau lyderystės, noro, gebėjimų, pilietinės visuomenės postūmio. Gyvenimas atveria daug galimybių, turime daug gerų pagrindų, bet reikia susikoncentruoti į visuomenės kokybę, sutelktumą, reikia labiau pasitikėti žmonėmis, būti atviresniems, pasitikėti savimi. ES čia labai daug neduos, juk ir pati dabar turi daug šios srities problemų. Reikia judėti į priekį remiantis vidiniais gebėjimais, daugiau investuoti į kolektyvinio veiksmo problemų sprendimą, bendruomeninius tinklus, jų aktyvinimą“, – neabejoja K.Maniokas. Galų gale reikia, kad rinkėjai balsuotų už programas, o ne patronus ir mecenatus.

Tad kaip patys knygos apie pirmąjį Lietuvos 10-metį ES autoriai atsako į savo pačių užduotą klausimą: ar tai buvo transformacija, ar imitacija?

„Nei viena, nei kita. Stojant į ES transformacijos lūkestis buvo didžiulis, bet ji tikrai neįvyko. Vis dėlto pokyčių per 10-metį rodikliai rodo, kad judėjimas į priekį nepaneigiamas – tai atsakas pesimistams ir kritikams, sakantiems, kad viskas tik blogiau. Deja, giluminių visuomenės pokyčių dar nedaug“, – mokslininkų tyrimų išvadas apibendrina K.Maniokas.

Apie tai, ko reikia, kad ES investicijos Lietuvoje būtų panaudojamos efektyviau, kalbamės su  VšĮ „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ valdybos pirmininku dr. Klaudijumi Manioku.

VEIDAS: Ar manote, kad šį kartą mums pavyks efektyviau panaudoti pinigus?

K.M.: Pirmiausia nesutikčiau, kad Lietuva iki šiol neefektyviai naudojo ES struktūrinių fondų pinigus. Tą efektyvumą sunku pamatuoti, bet, pavyzdžiui, makroekonominio modeliavimo rezultatai rodo, kad Lietuvoje tos lėšos buvo panaudotos efektyviau, nei yra Europos Sąjungos vidurkis. Savo Sanglaudos raporte apie tai yra paskelbusi Europos Komisija.

Žiūrint į atskiras sritis ir kokybinius vertinimus paveikslas gal nėra toks vienareikšmiškas. Sakykim, investicijos į skurdo mažinimą padėties iš esmės gal ir nepakeitė, bet iš dalies daug ką lėmė ir kiti veiksniai, pirmiausia mokestinės priemonės. Vienoks investicijų efektyvumas švietimo srityje, kitoks – energetikos ar renovavimo srityje. Ko gero, galėtų būti ir geriau, bet daug kas priklauso nuo gebėjimų planuoti ir bendros politikos.

Apskritai Lietuvai tų lėšų tikrai reikėjo, jos buvo gana didelės, viršijo ES vidurkį ir  galbūt dėl to nebuvo visiškai gerai suvaldytos. Buvo sukurta perteklinės infrastruktūros (kalbu apie vandentiekos ir nuotekų sektorių), kurią dabar sunku išlaikyti.

VEIDAS: Iš tiesų, visų investicijų negalime vadinti neefektyviomis. Tačiau ar investavimas tokiu mastu į plytas ir betoną buvo pamatuotas?

K.M.: Šiuo metu atliekame bendrą konkurencingumo vertinimą, ir pasirodo, kad net 70 proc. lėšų, susijusių su konkurencingumo skatinimu, buvo skirtos statyboms. Tai tikrai didelė dalis. Galbūt daugiau investicijų turėtų būti skirta naujoms technologijoms, įrenginiams, žmonėmis. Bet prasmingoms investicijoms į žmones reikia daugiau nei pinigų. Čia turbūt ir yra viena pagrindinių pamokų ateičiai. Tam, kad investicijos į žmones būtų efektyvios, reikia turėti politiką ir gebėjimų atitinkamose srityse. Pas mus daugeliu atveju tos politikos nėra. Yra pavieniai projektai, kurie kai kada būna geri, kai kada ne tokie geri, bet jie nesusijungia į vieną aiškią kryptį.

VEIDAS: Tai tos jungiančios ir į konkretų bei aiškų tikslą vedančios politikos mes ir toliau neturime?

K.M.: Dabar yra parengta daug įvairių sektorinių dokumentų, bet bendrai politikai skiriama per mažai dėmesio. Didžiausias Vyriausybės ir atskirų interesų grupių dėmesys koncentruojamas į atskirus projektus, akcentuojant lėšas ir jų panaudojimą, bet per mažai kalbama apie rezultatą ir platesnį bent jau atskiro sektoriaus vaizdą. Taigi reikia bendros politikos, gebėjimų ir tą politiką atitraukti toliau nuo politikos. Ne paslaptis, kad dalis projektų yra lemiami politinės logikos, kuri ne visada yra geriausias patarėjas investuojant pinigus.

VEIDAS: Kokių permainų Lietuvai turėtų atnešti naujojo etapo investicijos?
K.M.: Prognozuoti dabar nesunku, nes pirmą kartą Lietuvos veiksmų programoje ES fondų investicijos yra susietos su tam tikrais rezultatų rodikliais. Investicijos paskirstytos atskiriems sektoriams, kurių kiekvienas turi savus tikslus. Nėra vienos kokios nors labai aiškios krypties, bet tikslai dabar aiškesni, nei buvo.