2015 Lapkričio 11

Lietuva – Europa, tik su Potiomkino kaimais

veidas.lt

BFL

Per 10-metį ES gavome papildomus šešerius gyvenimo metus – tiek per tą laiką pailgėjo mūsų vidutinė gyvenimo trukmė. Nauji keliai, geresnė vandens kokybė, kokybiškesnės medicinos paslaugos – pokyčių daug ir už juos ačiū ES milijardams. Mažiausiai pasikeitė tai, ko taip paprastai nenusipirksi, – vertybės.

Aušra LĖKA

„Pabėgėlių problema Europoje parodė, kad daugelis pokyčių Vidurio ir Rytų Europoje, taip pat ir Lietuvoje, tik paviršiniai. Tai tarsi nauja Berlyno siena. Vienoje pusėje – pasitikėjimas, kitoje – svarbiausias tu pats ir tau artimi žmonės, o visi kiti, ar būtų užsieniečiai, ar gėjai, yra blogis. Nepasitikima kitoniškais, trūksta tolerancijos. Tai uždaros, klientelistinės visuomenės požymiai. Atvirumo – tik daigai, nors jų ir vis daugiau. O tai susiję ir su kūrybiškumu, vaizduote, be ko neįmanomas inovatyvumas ir pažanga. Gerovės šuolis akivaizdus, bet daugumos struktūrinių, ilgalaikę pažangą lemiančių rodiklių, pavyzdžiui, inovacijų, valdymo, demokratijos kokybės, pokyčių beveik nėra arba jie labai maži“, – Lietuvos 10-mečio pokyčius sveria ESTEP (konsultacinės įmonės, besispecializuojančios ES finansinės paramos ir kitų ES galimybių srityje) partneris ir vadovas dr. Klaudijus Maniokas.

Buvęs Lietuvos derybų dėl narystės ES vyriausiojo derybininko pavaduotojas ir Europos komiteto prie Vyriausybės generalinio direktoriaus pavaduotojas prisipažįsta, kad ir jo paties lūkesčiai buvo kur kas didesni: „Transformacija neįvyko, nors labai tikėjausi, kad įvyks, kad bus iš esmės pasistūmėta gerovės valstybės link, pradėtos iš esmės spręsti socialinės problemos.“

K.Maniokas kartu su grupe bendraautorių, pasitelkę pagrindinius makroekonominius bei makrosocialinius ir specialius sintetinius rodiklius, plačiame kontekste išanalizavo, kiek Lietuva pasistūmėjo europėjimo kryptimi tiek materialiuoju, tiek vertybiniu aspektu. Tyrimų išvados ir įžvalgos – ką tik išleistoje knygoje „Pirmasis Lietuvos dešimtmetis Europos Sąjungoje: transformacija ar imitacija“.

Gyvenome ne tik iš ES pinigų, bet ir iš idėjų

Lūkesčiai siekiant peržengti aukštą ES slenkstį buvo tokie didžiuliai, lyg per naktį savaime būtų įmanoma virsti pasiturinčia vakarietiška valstybe. Ir iš tiesų pagal gyvenimo kokybės standartų priartėjimą prie ES vidurkio tarp 2004–2007 m. į ES įstojusių šalių esame lyderiai – BVP gyventojui pakilo net 23 procentiniais punktais, 2013 m. šiuo rodikliu pirmą kartą aplenkėme savo amžiną konkurentę Estiją.

Tiesa, vis dar tesiekiame tik tris ketvirtadalius ES vidutinės gerovės lygio. Daugumoje įvairių tarptautinių indeksų ir rodiklių Lietuvos vieta irgi ne ką tepakito, bet tik todėl, kad ir kitos šalys nestovėjo vietoje.

Bet Lietuvos ekonominė pažanga nenuneigiama net atmetus statistinį efektą: į ES įstojus Rumunijai ir Bulgarijai bei sumažėjus BVP Pietų Europoje krito ES vidurkis, be to, Lietuvoje šiam rodikliui įtakos neišvengiamai turėjo rekordiškai mažėjantis gyventojų skaičius – 2004–2013 m. emigravo per 440 tūkst. žmonių, arba beveik 13 proc. gyventojų, mažėjo gimstamumas.

Pažangą daugiausia lėmė ES. Lengviausia suskaičiuoti materialinį ES indėlį: per 10-metį ES investavo į Lietuvą 16,2 mlrd. eurų, ES struktūrinių fondų parama sudarė 54 proc. visų kapitalo investicijų, o ekonominės krizės metais – net 80 proc.

Daugiausia teko transporto sričiai (26,5 proc.), aplinkos apsaugai ir energetikos infrastruktūrai (24,9 proc.), mokslo plėtrai (23 proc.), sveikatos ir socialinės apsaugos infrastruktūrai (15 proc.). Rekonstruoti keliai, geležinkeliai, nuotekų valymo ir kiti vandentvarkos įrenginiai, atnaujintos elektros jungtys, renovuotos šildymo sistemos, įspūdinga internetinio ryšio plėtra, rekonstruotos mokyklos, ligoninės ir kitos socialinės apsaugos institucijos. ES ir privačiam verslui padėjo prisitaikyti prie išaugusios konkurencijos, pavyzdžiui, net 40 proc. visų Lietuvos įmonių, įdiegusių technologines inovacijas 2008-2010 m., tai padarė su ES parama.

Didžiausius pokyčius Lietuvoje per pastarąjį 10-metį lėmė būtent ES institucijos – taip mano net 73 proc. politinio elito (2014 m. apklausa), daug mažesnę įtaką padarė Prezidentė Dalia Grybauskaitė (48,6 proc.), Lietuvos vykdomosios valdžios institucijų vadovai (47,3 proc.), Prezidentas Valdas Adamkus (43,2 proc.), verslas (41,9 proc.), o mažiausiai prie pokyčių prisidėjo profesinės sąjungos.

Kad ir kaip apmaudu, ES milijardai ryžtą daryti pažangias reformas pakeitė įvairių interesų grupių kova dėl jų paskirstymo, paskatino kurti į verslo organizacijas panašias partijas, turinčias vienintelį tikslą – pasipelnyti iš ES fondų.

„Prieš stojant į ES ilgas prisiderinimas prie ES standartų viešosios politikos darbotvarkei suteikė turinį. Tapus ES nare netrukus to nebeliko. Bet neatsirado ir iniciatyvos. Didelė dalis 10-mečio ES iniciatyvų susiję su naryste ES“, – apgailestauja dar vienas minėtos knygos bendraautoris Darius Žeruolis, ESTEP partneris, buvęs Vyriausybės kanclerio pavaduotojas ES reikalams.

Mokslininkai suregistravo 40 svarbiausių 2004–2012 m. politinių iniciatyvų, ir tik apie 10 jų buvo nesusijusios su ES. Dauguma kitų 10-mečio viešosios politikos iniciatyvų – elektros jungčių projektai su Švedija ir Lenkija, paslaugų direktyvos įgyvendinimas, „Rail Baltica“ projektas – buvo tiesiogiai ar netiesiogiai susijusios su ES.

K.Maniokas apgailestauja: Lietuvai trūksta savarankiškos, originalios iniciatyvos, politinės lyderystės. Čia ES padarė meškos paslaugą, nes leido savarankišką iniciatyvą pakeisti išorine. Apskritai mažiausiai pažangos pasiekta tose viešosios politikos srityse, kuriose politikos formavimo ir įgyvendinimo kompetencija priklauso nacionalinėms vyriausybėms, – tai sveikatos apsauga, švietimas ir socialinė apsauga.

Tiesa, vienas geriausių Lietuvos rodiklių – švietimo srities: 51,3 proc. 30–34 metų asmenų turi aukštąjį išsilavinimą (čia Lietuvą lenkia tik Airija ir Liuksemburgas), o 2004 m. tokių tebuvo 31,1 proc. Tačiau kokybiniai rodikliai kur kas prastesni nei kiekybiniai: PISA tyrimų duomenimis, Lietuvos mokinių skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų pasiekimai yra mažesni nei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalių.

„Patys stumti savęs į priekį, t.y. formuluoti tinkamų viešosios politikos prioritetų, nemokame. Per tuos 10 metų buvo galimybių sutvarkyti daugelį dalykų, ypač gerovės srityse, bet to neatsitiko. Transformacijos neįvyko, bet negali ir sakyti, kad tik imituojame europėjimą“, – vertina K.Maniokas.

Jo manymu, tikrai nėra taip, kad tik statome Potiomkino kaimus su padažyta žole, kaip XVIII a. Rusijos didikas Grigorijus Potiomkinas, norėdamas sužavėti imperatorę Jekateriną II, kai jos kelionės maršrute įkūrė butaforinių kaimų, pastatė muliažų, o prie jų – išsipusčiusių baudžiauninkų, kurie linksmai sveikino pravažiuojančią imperatorę.

Nors, kaip pripažįsta tyrėjai, pertvarkų imitacijos esama nemažai, o olandai, vokiečiai, prancūzai į visą Vidurio ir Rytų Europą žiūri kaip į Potiomkino kaimą – kad čia mažai realių pokyčių, bet daug pseudorealybės. Bet K.Maniokas nemano, kad Lietuva – ištisas Potiomkino kaimas su jo prižiūrėtojų tinklu, nors to esama.

Pavyzdžiui, tokią pseudorealybę dabar gina profsąjungos, bandydamos išlaikyti neveikiantį Darbo kodeksą. „Joms naudinga vaizduoti, kad Lietuvoje plačiausios garantijos Europoje ir jie jas gina. Bet per krizę privačiose verslo įmonėse atleista trečdalis, kai kur – pusė darbuotojų, ir jokios garantijos nesuveikė“, – primena K.Maniokas.

Atotrūkį tarp deklaracijų ir realybės rodo ir nesurenkami mokesčiai. Arba, pavyzdžiui, valstybės valdyme giriamasi moderniu strateginiu planavimu, poveikio vertinimu, tačiau, nors tai formaliai įdiegta, daugeliu atvejų turi mažai ką bendra su tuo, kaip turi būti iš tikrųjų. Tyrėjai konstatuoja, kad dviguba tikrovė ženkli ir žemės ūkio, kaimo plėtros politikoje (pavyzdžiui, veterinarijos ir maisto saugos, darbų saugos, sveikatos darbe reikalavimai daug kur tiesiog popieriniai, apsiribojantys parašų surinkimu) ar švietimo sektoriuje.

Pasitenkinimą gyvenimu padidino išorės pavojai

Net 42 proc. lietuvių 2004 m. narystę ES visų pirma ir tapatino su ekonomine gerove (po 10-mečio tokių liko 18 proc.), bet ne visus ji pasiekė vienodai – socialinės nelygybės mastai Lietuvoje per pastaruosius 10 metų nepasikeitė.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorės dr. Ainės Ramonaitės bei kitų tyrėjų apklausos duomenimis, tik 2 proc. respondentų mano, kad jų statusas, palyginti su 1990 m., pakilo per tris ar daugiau pozicijų pagal 10 balų skalę, daugiau nei ketvirtadaliui atrodo, kad tiek nukrito, mažėja save priskiriančiųjų viduriniam sluoksniui.

Nepaisant ekonomikos augimo, tiek 1990, tiek 2012 m. Lietuvoje patenkintų gyvenimu buvo 44 proc. Toks pesimizmas neadekvatus realybei. Vertinimus galėjo iškreipti ir itin dideli visuomenės lūkesčiai dėl narystės ES, ir politinės korupcijos tendencijos. Tai prisidėjo ir prie didelių emigracijos mastų, ir prie taip per 10-metį ir nesumažėjusio nepasitikėjimo Lietuvos institucijomis, menkėjančio rinkiminio aktyvumo (skirtumas tarp rinkėjų aktyvumo per parlamento rinkimus 1990 ir 2012 m. yra didžiausias ES).

Tačiau nuo 2012 m. rudens Lietuvos gyventojų pasitenkinimas gyvenimu staiga pradėjo didėti: nuo labiausiai pesimistiškai nusiteikusios visuomenės ES per kelerius metus šoktelėjome iki vidurkio ir net aukščiau: 2014 m. patenkinti gyvenimu buvo 69 proc., o 2015 m. pradžioje – jau net 74 proc. gyventojų.

„Patenkintų gyvenimu per kelerius metus padaugėjo 25 procentiniais punktais. Gal keičiantis geopolitinei situacijai žmonės suprato, kad pas mus ne taip jau blogai ir kiek daug ką turime prarasti. Išorės grėsmė atliko mobilizacijos vaidmenį. Mūsų visuomenei trūksta pasitikėjimo, užuot laimingai gyvenus, auginus vaikus, vis dar reikia mobilizacijos, vėliavos. Kai stojome į ES, NATO, tokią vėliavą turėjome, o kai įstojome – neradome, kas vienytų, mobilizuotų. Tai ribotos visuomenės bruožas“, – atkreipia dėmesį D.Žeruolis.

Apklausos rodo ne tik pokyčių vertinimo neadekvatumą, bet ir didžiulį atotrūkį tarp elito ir visuomenės nuomonių. O elito ir visuomenės nuomonių sutapimas bei pasitikėjimas vieni kitais – vienas pagrindinių demokratijos konsolidacijos veiksnių.

Didžioji dalis apklausto politinio elito (63,6 proc.) buvo labai arba daugmaž patenkinti demokratijos veikimu Lietuvoje, o visoje visuomenėje tokių – vos 39 proc. Skiriasi ir pasitikėjimas žmonėmis, valdžios institucijomis. Nors kartais viešoji nuomonė neatitinka objektyvių rezultatų. Žmonės nuo sovietinės okupacijos metų nutarę, kad viskas, kas susiję su valdžia, yra blogai, ir savo nuomonę grindžia tokiais stereotipais, bet ne objektyviais pavyzdžiais.

O gal politinei klasei gyvenimas atrodo gražesnis, nes ji labiausiai ir pasinaudojo ES finansinėmis injekcijomis, dalį jų nusavindama, – administracinės korupcijos mastai beveik nesikeičia? Pasak K.Manioko, nepaisant blogųjų pavyzdžių, tikrai negalima sakyti, kad ES struktūrinė parama pasiekė tik saujelę: ES pinigų buvo paberta plačiai, kad visi gautų bent po trupinį, pajustų ES naudą, – tokia buvo pagrindinė politinė logika. Nusivylimo šaknys gilesnės. Beje, ir tuo nusivylimu nesame kokie išskirtiniai – to yra visose Vidurio ir Rytų Europos šalyse, o lietuviai smarkiai optimistiškesni, pavyzdžiui, palyginti su visiškai nusivylusiais vengrais.

Antra vertus, K.Manioko nuomone, per daug peikti savo politinės klasės negalime, nes ji nėra kažkuo labai blogesnė nei visuomenė: turime, ko esame verti, kai kuriuo požiūriu netgi geriau, nei nusipelnėme, pavyzdžiui, elito nuomonė daug pozityvesnė, labiau nukreipta į pokyčius, į modernumą.

Be to, tai ne tik politinės klasės, bet ir visuomenės, rinkėjų problema. Tyrimai rodo, kad tik nedidelei daliai mūsų rinkėjų rūpi programinės nuostatos, jie politiką supranta kaip klientelistinę (kai stengiamasi patenkinti tik tam tikros grupės žmonių, „klientų“ interesus), ir didelė dalis partijų tuo ir grindžia savo veiklą – jos ateina į valdžią užvaldyti tam tikrų valstybės išteklių ir padalyti jų savo klientams postų ar kitu pavidalu.

„Kai rinkėjus mobilizuoja asmenybės, klientelistiniai tikslai, sunku tikėtis, kad politikai kels nepopulistines iniciatyvas, ypač prieš rinkimus. Tad prieš rinkimus ir siūlo, pavyzdžiui, progresinius mokesčius. Nuoseklių, programiškai apmąstytų idėjų nedaug, nes politikams neracionalu jas kelti. Bet ir tokių atsiranda. Auga jaunesnė rinkėjų karta, ir ji labiau balsuos už programas, atsiras daugiau iniciatyvos“, – tikisi K.Maniokas.

O klientelistiniai santykiai vyrauja ne tik Lietuvoje – absoliučioje daugumoje pasaulio valstybių. Tik kokios 20–30 valstybių perėjo į programinį politikos pagrindą. Tos valstybės yra pačios pažangiausios.

Akivaizdu, kad ES nepalietė giluminių dalykų: visuomenės ir elito santykio, socialinio kapitalo – pasitikėjimo kitais žmonėmis, valstybės institucijomis, gebėjimo kolektyviai veikti (tai matyti nuo namų renovacijos iki valstybės valdymo). Nors  pagal gyvenimo kokybės rodiklius esame vis panašesni į senąsias ES šalis, pagal vertybes vis dar esame arčiau ten, kur buvome. „Vertybinės orientacijos pagal daugelį ašių – kaip Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos“, – konstatuoja K.Maniokas.

Giluminiams struktūriniams dalykams pakeisti reikia laiko. Reikia ir investicijų. Bet, kaip pabrėžia K.Maniokas, investicijomis į infrastruktūrą čia nieko nepadarysi – reikia investuoti į kolektyvinį veiksmą, į bendruomenes, remti kultūrinę veiklą, bendrus renginius. Pavyzdžiui, įsitraukusiųjų į nevyriausybinių organizacijų veiklą 1990 m. buvo 22 proc. (Europos vertybių tyrimas), o 2012 m. – tik 12 proc. (Pilietinės galios indeksas). Nors šių organizacijų per pastaruosius 20 metų daugėjo, pusė jų nebuvo funkcionuojančios. Tai rodo vis dar žemą socialinio kapitalo lygį ir menką pasitikėjimą kitais.

Vadinamųjų minkštųjų investicijų reikia daugiau nei dabar. Taip, ten daugiau pavojų išplauti pinigus, tad reikia daugiau protingo administravimo. Bet, K.Manioko teigimu, jei visuomenėje nėra pasitikėjimo, nebus ir inovatyvumo – visa tai labai susiję dalykai.

Ne lyderiai, bet geriau už vidurkį

Vis dėlto vertindamas, kaip Lietuvos pažanga atrodo kitų šalių, kartu su ja prieš 10-metį ir vėliau įstojusių į ES, kontekste, K.Maniokas Lietuvą mato aukščiau vidurio kartu su Slovakija, Lenkija, Latvija: „Lietuva – be akivaizdaus atkritimo kaip Vengrija, bet ir be aiškios pažangos, judėjimo į priekį kaip Estija. Tarp mūsų nėra milžiniško atotrūkio, bet Estijoje geresnių užuomazgų gerokai daugiau nei pas mus.“

Pagal ekonominės konvergencijos rodiklius tarp mūsų ir estų atotrūkio nėra, bet struktūriniuose dalykuose jie gerokai pažengę į priekį, ypač inovacijų, kūrybiškumo, valdymo kokybės požiūriu. „Estija jau pasidarė pagrindą šuoliui ateityje. Mes kol kas tokio pagrindo neturime“, – konstatuoja K.Maniokas. Tai reiškia, kad dėl ilgalaikių reformų atidėliojimo ir vykstančių demografinių pokyčių (emigracijos ir dirbančių gyventojų dalies visuomenėje mažėjimo) Lietuvoje po kito dešimtmečio ekonominė konvergencija gali sulėtėti ir galime tapti stagnuojančia ES periferija.

D.Žeruolis mini ir tokį faktą: pavyzdžiui, pagal tokį socialinio kapitalo indikatorių kaip laisvalaikis – kiek žmonių lanko kiną, teatrą, skaito knygas, kiek patys dalyvauja tokioje veikloje – estai labai arti šios srities lyderių skandinavų. O mes toli nuo jų, čia mus lenkia ir latviai.

Bet mes tikrai ne prie atsiliekančiųjų. Štai Vengrija, prieš 10-metį buvusi tarp pirmaujančiųjų, dabar visiškai „atkrito“. Prie autsaiderių – ir 2007 m. į ES įstojusios Bulgarija, tik šiek tiek už ją geriau atrodanti Rumunija.

Yra Lietuvoje ir dinamikos centrų versle, inovacijų srityje, ir lyderystės užuomazgų partijose. Kad ir vėluodami, tapome Šengeno zonos nariais, įsivedėme eurą, realizuojame energetinių jungčių projektus. Lietuvos mobiliojo ryšio rinka – viena konkurencingiausių ES, Lietuva už šias paslaugas moka mažiausiai ES, o tai rodo aukštą konkurencijos lygį rinkoje. Kažkam sugebame susitelkti.

Galų gale net ir geopolitinė įtampa gali suvaidinti teigiamą vaidmenį telkiant visuomenę. Pavyzdžiui, prie Estijos ar Latvijos pažangos prisidėjo ir tai, kad jų visuomenėms teko spręsti etninio išlikimo klausimus ir jos labiau susitelkė.

Yra Lietuvoje ir negatyvių tendencijų, visų pirma tai gyventojų mažėjimas, akivaizdus regioninis netolygumas. Pasak K.Manioko, negalima nusiraminti, kad viskas neatgręžiamai pajudėję: vieni kiti rinkimai su vyraujančiu klientelizmu, dar daugiau bandymų užgrobti valstybę, ir turėtume kitokį vaizdelį. Vis dėlto, jo matymu, nors Lietuvoje radikalaus proveržio neįvyko, bet esama nemažai galimybių nuosekliai judėti į priekį.

„Nieko neprarasta, jei tik atsirastų daugiau lyderystės, noro, gebėjimų, pilietinės visuomenės postūmio. Gyvenimas atveria daug galimybių, turime daug gerų pagrindų, bet reikia susikoncentruoti į visuomenės kokybę, sutelktumą, reikia labiau pasitikėti žmonėmis, būti atviresniems, pasitikėti savimi. ES čia labai daug neduos, juk ir pati dabar turi daug šios srities problemų. Reikia judėti į priekį remiantis vidiniais gebėjimais, daugiau investuoti į kolektyvinio veiksmo problemų sprendimą, bendruomeninius tinklus, jų aktyvinimą“, – neabejoja K.Maniokas. Galų gale reikia, kad rinkėjai balsuotų už programas, o ne patronus ir mecenatus.

Tad kaip patys knygos apie pirmąjį Lietuvos 10-metį ES autoriai atsako į savo pačių užduotą klausimą: ar tai buvo transformacija, ar imitacija?

„Nei viena, nei kita. Stojant į ES transformacijos lūkestis buvo didžiulis, bet ji tikrai neįvyko. Vis dėlto pokyčių per 10-metį rodikliai rodo, kad judėjimas į priekį nepaneigiamas – tai atsakas pesimistams ir kritikams, sakantiems, kad viskas tik blogiau. Deja, giluminių visuomenės pokyčių dar nedaug“, – mokslininkų tyrimų išvadas apibendrina K.Maniokas.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...