„Muzika, laužanti stereotipus“, „talentingas įvairių muzikos stilių derinimas“, „išskirtinė muzikinių koordinačių sistema“ – taip muzikos kritikai apibūdina projektą „WEKE: muzika fortepijonui ir styginiams“ bei jo autorių – italų kompozitorių, pianistą ir vargonininką Vincenzo Cipriani.

Lapkričio 4 d., 19 val. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, lapkričio 6 d., 18 val. Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje muzikos gurmanai turės galimybę išgirsti unikaliais muzikos eksperimentais garsėjančio kompozitoriaus kūrinius.

„Visuomet maniau, jog sukurti muzikos albumą – tai lyg parašyti romaną, – sako V. Cipriani. – Naudodamas muzikos kalbą kompozitorius pasakoja istoriją, kurioje telpa daugybė jo jausmų ir išgyvenimų. „WEKE“ muzika buvo sukurta vieną karštą vasarą. Tuomet, pamiršęs įvairius stereotipus ir rėmus, pajutau didžiulį poreikį kažką svarbaus pasakyti kitiems. Tik kalbėjau ne balsu, o savo muzika… Taip projekto „WEKE“ kūriniuose susijungė džiazas, klasika, populiarioji muzika ir grigališkasis choralas. „WEKE“ taip pat yra skiriama kompozitoriui Astor Piazzolla ir grupei „The Beatles“, kurie padarė didelę įtaką ne tik mano muzikai, bet ir gyvenimui.”

Pirmąkart 2010 m. Italijoje nuskambėjęs projektas „WEKE“ netruko sulaukti pripažinimo. Vincenzo Cipriani muzikos alchemija – eksperimentavimas, jungiant klasikinę, derminę, populiariąją muziką, džiazą ir grigališkojo choralo motyvus – buvo palankiai sutikta didžiausiuose Italijos muzikos festivaliuose, jo pasirodymai buvo transliuojami televizijos ir radijo eteryje.

Pasak koncerto „WEKE: muzika fortepijonui ir styginiams“ dirigento Vladimiro Konstantinovo, V. Cipriani muzika išsiskiria ypatinga sąskambių palete, „todėl tie, kas mėgsta skirtingų muzikos stilių samplaiką, koncerte išgirs būtent tai“.

Koncertuose Lietuvoje V. Cipriani talkins Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestro styginių grupė, smuiko solo partijas atliks Larisa Makarova, violončelės – Margarita Filipova, vokalo – Judita Butkytė, saksofonu, klarnetu ir birnyne gros Pranciškus Narušis.

Projekto „WEKE“ koncertuose skambės V. Ciprianio sukurta muzika fortepijonui ir styginiams. Į programą bus įtraukti ir Pietų dvasia alsuojantys, visiems gerai pažįstami kūriniai „Ave Maria“, pagal klasikinę itališką-neapolietišką tradiciją V. Cipriani aranžuoti „Santa Lucia Luntana“, „Grammy“ apdovanojimui nominuotas Astor Piazzolla kūrinys „Oblivion“, grupės „The Beatles“ hitas „Good Night“ ir kiti.

Iki spalio 30 d. bilietams taikoma 30 proc. nuolaida. Išsamesnė informacija: www.klaipedosmuzikinis.lt

Šį šeštadienį, spalio 27 d., Klaipėdos restorane „Anikės teatras“ startuoja humoro ir džiazo renginių ciklas. Pirmojo vakaro, pavadinto „Vyras ir moteris“, metu, džiazo poeziją skleis pianistas Saulius Šiaučiulis, o gerą žiūrovų nuotaiką garantuos humoristas Raimondas Bingelis.

„1 minutė juoko prailgina gyvenimą. O kas nenori gyventi ilgiau ir dar linksmai?“ – teiraujasi gerai šalyje žinomas humoristas R. Bingelis.
Humoristas teigia, kad aplinkui pilna gyvenimą atspindinčių anekdotiškų situacijų. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar dažniausiai jose atsiduria vyrų ir moterų tarpusavio santykiai. Šeštadienį anekdotus pasakosiantis humoristas teigia turintis vidinį filtrą, kuriuo geba atsisijoti labiausiai publiką išjudinančius juokus.
„Moterį lengviau nurengti prieš jos valią, negu aprengti pagal jos norą“, „Jeigu vyras yra geras, tai visai nesvarbu, kokios spalvos yra jo „Bentley“, „Vyras sako žmonai: jei tu mane iš tiesų būtum mylėjus, tu už manęs nebūtum ištekėjus“, – vieną po kito humoro perlus beria R. Bingelis.
Šis vakaras vyks restorane „Anikės teatras“. Organizatoriai pažada, kad humoro ir džiazo renginiuose, kurie vyks iki Naujųjų metų, nestigs ne tik muzikos ir anekdotų, bet ir įvairių atrakcijų: viktorinų, žaidimų ir humoristinių užduočių. Kituose renginiuose pasirodys nauji muzikos ir sąmojo virtuozai.
„Rudenį, kai yra tamsiau ir niūriau, kai vakarai vis ilgesni, norisi laiką leisti linksmiau, todėl restorane rengiame džiazo ir humoro renginius. Visus, kurie šeštadienį lieka Klaipėdoje, kviečiame pas mus“, – sako restorano „Anikės teatras“ savininkė Lina Vaišvilienė.
Vakaro metu koncertuosiantis Saulius Šiaučiulis – džiazo pianistas, pedagogas, vienas ryškiausių tradicinio džiazo pianistų Lietuvoje ir modernaus džiazo („mainstream“) žinovas. S. Šiaučiulis Lietuvoje ir užsienyje yra koncertavęs su įvairios sudėties ansambliais ir orkestrais. Pianistas yra sukūręs džiazo kompozicijų, muzikos Klaipėdos dramos teatro spektakliams bei muzikos vaikams.
Humoro ir džiazo vakaro „Vyras ir moteris“ vedėjas, iškalbos nestokojantis Mindaugas Skirmontas. Mindaugas – buvęs televizijos ir radijo laidų vedėjas, geriausiai pažįstamas iš BTV laidos „Žvejų mūšis“.
Renginys 20 val. prasidės restorane „Anikės teatras“, Sukilėlių g. 8, Klaipėda. Bilietus galima įsigyti „Bilietai.lt“ platinimo vietose ir internetu www.bilietai.lt bei renginio vietoje.

Spalio 13 dieną, 18.30 val., Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras operos gerbėjus kviečia į Giacomo Puccini vienaveiksmių operų diptiką „Sesuo Andželika“ ir „Džanis Skikis“. Geriausiu 2011-ųjų metų spektakliu Klaipėdoje tituluotame G. Puccini operų diptike skambės kerintis operos solistės Rasos Juzukonytės sopranas.

G. Puccini operoje „Sesuo Andželika“ pagrindinį vaidmenį atliksianti Rasa Juzukonytė yra sukūrusi vaidmenis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Savo solines programas ji atlieka Lietuvoje ir užsienyje, taip pat koncertuoja kartu su sopranų trio „Panteros“.

Šeštadienio vakarą žiūrovai turės galimybę išgirti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestrą, vadovaujamą dirigento Dainiaus Pavilionio, solistus Rasą Juzukonytę, Juditą Butkytę-Komovienę, Mindaugą Rojų, dainininką Deividą Norvilą-Deivį ir kitus.

Italų kompozitoriaus Giacomo Puccini (1858–1924) operos daugiau kaip šimtą metų yra atliekamos garsiausiuose pasaulio operos teatruose („Bohema“, „Madam Baterflai“, triptikas „Apsiaustas“, „Sesuo Andželika“ ir „Džanis Skikis“, „Toska“, „Turandot“). Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre G. Puccini vienaveiksmių operų diptiko „Sesuo Andželika“ ir „Džanis Skikis“ premjera įvyko pernai – 2011 m. rugpjūtį.

„Sesuo Andželika“ – tai vienintelė kompozitoriaus G. Puccini opera, kurioje pasirodo vien moterys. Kūrinyje apdainuojama jaunos mergaitės iš aristokratų šeimos, kuri, susilaukusi nesantuokinio kūdikio, buvo priversta tapti vienuole, gyvenimo drama. „Džanis Skikis“ – Dantės „Dieviškosios komedijos“ veikėjo istorija, kurios centre tragikomiška mirusio turtingo italų žemvaldžio turto dalybų situacija.

Prestižinį „Padėkos kaukės“ apdovanojimą už geriausią metų spektaklį Klaipėdoje pelniusio vienaveiksmių operų diptiko kūrėjų komanda – režisierė Yana Ross (JAV), dirigentas Dainius Pavilionis, scenografas Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė.

Šiemet Baltijos jūros diena paminėta pirmą kartą Klaipėdoje iškeliant 120 kvadratinių metrų dydžio aitvarą-vėliavą. Virš Klaipėdos piliavietės pakeltu aitvaru norėta atkreipti dėmesį į Baltijos jūros problemas ir joms spręsti skirtą Baltijos jūros regiono strategiją.

„Aplink Baltijos jūrą išsidėsčiusios šalys susiduria su ekologiniais, socialiniais ar ekonominiais iššūkiais, kuriuos įveikti gali tik dirbdamos kartu. Baltijos jūros regiono strategija yra nukreipta į vieningą ir efektyvesnį regioninių problemų sprendimą. Dėl to Baltijos jūros diena yra puiki proga prisiminti ir atkreipti dėmesį į strategiją bei kodėl ji buvo sukurta – suburti regioną bendroms problemoms spręsti“, – sakė vienos iš renginio iniciatorių Užsienio reikalų viceministras Vytautas Leškevičius.

Renginio iniciatorių teigimu, aitvaras-vėliava, dydžiu prilygstantis dviems vidutiniams butams, simbolizuoja regiono šalių vienybę, siekiant bendrų tikslų. Todėl Baltijos jūros regiono strategijos logotipu pažymėtas aitvaras-vėliava sekmadienį pakilo kartu su Lietuvos ir Europos Sąjungos vėliavomis.

Aitvaro paleidimas taip pat tapo simboline Baltijos jūros regiono strategijos viešinimo kampanijos pradžia. Kampanijos metu Lietuvos gyventojai turės galimybę susipažinti su strategijos prioritetais ir įgyvendinamais projektais.

Tai jau ne pirmas Klaipėdoje organizuojamas renginys, skirtas atkreipti visuomenės dėmesį į Baltijos jūros regiono problemas, pristatyti strategiją ir supažindinti su jos tikslais. Šių metų sausį Klaipėdos Šiauriniame rage buvo pristatytas netradicinis kelrodis, rodantis atstumus iki Baltijos jūros regiono valstybių sostinių.

Baltijos jūros regiono strategiją įgyvendina 8 Europos Sąjungos valstybės, tačiau įtraukiamos ir trečiosios šalys, pavyzdžiui, Norvegija ar Rusija. Bendradarbiavimas su ne Europos Sąjungos narėmis yra ypač svarbus vykdant regioninius projektus, susijusius su Baltijos jūros tarša ir transporto infrastruktūros plėtra.

Lietuva su kitomis valstybėmis koordinuoja 3 prioritetinių sričių įgyvendinimą – stiprina tvarų žemės ūkį, miškininkystę ir žuvininkystę, gerina vidaus ir išorės transporto jungtis ir siekia sumažinti tarpvalstybinio nusikalstamumo mastą ir jo daromą žalą. Be to, Lietuva koordinuoja 11 pagrindinių projektų įgyvendinimą.

Iš viso strategijoje yra 15 prioritetinių sričių ir daugiau nei 80 pagrindinių projektų. Tai energetikos, transporto, aplinkosaugos, inovacijų, mokslinių tyrimų, nusikalstamumo mažinimo, švietimo, turizmo skatinimo ir kitos sritys.

Strategija ir jos tikslai yra reguliariai atnaujinami dėl besikeičiančios aplinkos ir atsirandančių naujų iššūkių. Pastarąjį kartą toks atnaujinimas buvo atliktas šią vasarą, po kurio įgyvendinant Baltijos jūros regiono strategiją yra siekiama 3 tikslų: išgelbėti jūrą, suvienyti regioną ir didinti jo gyventojų gerovę.

Baltijos jūros regiono strategija buvo pirmoji Europos Sąjungos vidaus regioninė strategija, apimanti Europos Sąjungai priklausančias vieno regiono valstybes. Nuo jos priėmimo 2009 m. ją įgyvendina Danija, Estija, Suomija, Vokietija, Latvija, Lietuva, Lenkija ir Švedija.

Šis renginys yra Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos administruojamos „Baltijos jūros regiono strategijos“ pristatymo kampanijos, įgyvendinant Valdymo partnerystės susitarimą, dalis.ir finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis.

Gyvenimas vieninteliame Lietuvos uostamiestyje: kuo džiaugiasi ir dėl ko liūdi klaipėdiečiai.

Penktadienio rytas, Klaipėda. Liepos pabaiga, bet diena visai nevasariška: vėjuota, danguje tvenkiasi juodi debesys. Regis, tuoj lis. Tikra nelaimė atostogaujantiems.
Vis dėlto šią dieną turime labai konkretų tikslą – aplankyti Klaipėdoje po daugelio metų atgaivintą žuvų turgų ir pagaliau kaip tikrame uostamiestyje tiesiai iš žvejų, o ne prekybos centre, įsigyti ką tik sugautų šviežių žuvų.

Uostamiestis be šviežių žuvų

Istoriniai šaltiniai liudija, kad maždaug nuo 1819 m. iki Antrojo pasaulinio karo Klaipėdoje, Danės upės krantinėje šalia piliavietės, veikė žuvų turgus: su laimikiu iš jūros grįždavę žvejai prišvartuodavo savo laivelius krantinėje, išdėliodavo dėžes su žuvimis, o jų moterys prekiaudavo. Turgus klestėjo – šviežias žuvis klaipėdiečiai graibstyte graibstė, bet jų buvo tiek daug, kad užtekdavo visiems ir dar likdavo. Kaip sako Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikė Zita Genienė, žvejai skųsdavosi žuvų turį tiek daug, kad nepajėgiantys jų išparduoti.
Per karą Klaipėdos žuvų turgus nustojo gyvuoti, o sovietmečiu žvejams prekiauti žuvimis tiesiogiai jau nebebuvo leidžiama – visa prekyba vyko centralizuotai, per parduotuves ir pagrindines turgavietes.
Žuvų turgaus klaipėdiečiai neturėjo lig pat šiol. Uostamiesčio gyventojams tokia padėtis kėlė ir juoką, ir graudulį – miestas prie marių ir jūros, o žuvų pasirinkimas ne didesnis nei Vilniuje. Apie turgų svajojo ir patys žvejai.
Taigi žinia apie Klaipėdoje tik šiais metais atgaivintą prieškario laikais veikusį žuvų turgų, tik kitoje vietoje – Danės upės krantinėje ties buvusia Senąja perkėla, sukėlė didžiulį ažiotažą.
Į šviežių žuvų žvalgytuves tą rytą patraukėme ir mes. Po pastarųjų savo atostogų, praleistų keliaujant po Italijos ir Ispanijos Viduržemio jūros miestelius, prieš akis šmėžavo prekystaliuose tiesiog gatvėje išdėliotų žuvų ir jūros gėrybių gausybė, linksmai kažką tarškantys prekeiviai bei nusiderėti mėginantys pirkėjai. Gal kažką panašaus pamatysime ir čia?
Deja, pasiekus Danės krantinę šis gražus miražas greitai išsisklaidė. Jokio turgaus – bent jau tokio, kokį esame įpratę įsivaizduoti, nebuvo matyti, tad teko pasiklausti žmonių: kur gi žvejai, kur žuvis? O kai galiausiai atsidūrėme reikiamoje vietoje, dėl turgaus didumo ir žuvų gausumo net žado netekome: automobilių aikštelėje stovėjo du prekybai pritaikyti autobusiukai su keliomis džiovintomis plekšnėmis ir pora rūkytų karšių, o šviežių žuvų nebuvo nė kvapo, pirkėjų irgi nebuvo matyti. Štai ir visas klaipėdiečių išsvajotas žuvų turgus…
“Čia joks turgus, taip tik mūsų valdžia pavadino”, – pasakė viena netoliese sutikta moteris. O prekiautojai puolė teisintis: jūroje stiprūs vėjai siaučia, žvejų laivai krante stovi, todėl nėra ir žuvies.
Kaip yra iš tiesų ir kam tie skambūs pavadinimai, jei į jokį žuvų turgų tai nė iš tolo nepanašu? To paklausėme turgaus iniciatoriaus vienos žvejybinės įmonės vadovo klaipėdiečio Mindaugo Rimeikio.
Jis pripažino, kad žuvų turgumi šiuo metu vykdomą prekybą vadinti gal ir per drąsu, bet patikino, jog tai tik pati pradžia, o laikui bėgant atsiras ir prekystalių, ir vaizdas pasikeis. Pasak jo, tai tik pirmi bandymai Klaipėdoje atgaivinti prekybą žuvimis, nes pirmiausia norėta išsiaiškinti, ar apskritai bus paklausa. “Tai eksperimentinis projektas, bet jau matome, kad šviežių žuvų paklausa mieste yra labai didelė”, – sakė M.Rimeikis.
O štai, kad ant atsirasiančių prekystalių visada bus šviežių žuvų, pašnekovas pažadėti negalėjo: Klaipėdos žvejų laivai dabar tokie, kad vos stipresniam vėjui papūtus jie nebegali išplaukti, taigi ir šviežių žuvų į prekyvietę patiekti. “Jau daugiau nei dvi savaites pučia smarkus vėjas tiek mariose, tiek priekrantėje. Pasižiūrėkite, kokiomis valtelėmis žvejoja mūsų žvejai – plaukti tokiu tokiu oru būtų pavojinga”, – kodėl Klaipėdoje ir toliau nėra šviežių žuvų, aiškino M.Rimeikis.

Senamiestis miršta, didieji projektai juda lėtai

Senasis Klaipėdos žuvų turgus, kuris kol kas taip nesėkmingai mėginamas atgaivinti, yra ne vienintelė graži idėja, Lietuvos uostamiestyje taip lėtai besiskinanti kelią. Prie to, kad visi pokyčiai šiame vėjų mieste vyksta labai iš lėto, klaipėdiečiai jau yra įpratę.
Štai kad ir plačiai nuskambėjęs daug žadantis verslo projektas “Memelio miestas”, apie kurį prabilta dar 2005 m., turėjęs buvusią uosto įmonės “Laivitė” teritoriją paversti mažuoju “Hafencity” kvartalu, kokį jau daug metų turi Vokietijos uostamiestis Hamburgas (su viešbučiais, restoranais, SPA centru, kazino, jachtų klubu, prabangiais butais ir biurų patalpomis), nejuda iš vietos.
Gražios idėjos, kaip šią ilgai buvusią uždarą uosto teritoriją paversti nauju traukos centru, o Klaipėdą – tikru uostamiesčiu, tebėra tik jų sumanytojų galvose. “Nei bankams, nei investuotojams Lietuva šiandien nėra įdomi, todėl šis projektas ir nejuda. O Lietuvos bankai apskritai paralyžiuoti”, – padėtį komentavo UAB “Memelio miestas” valdybos pirmininkas ir investicijų direktorius Mindaugas Žilinskas.
Tiesa, jis vis dėlto nepraranda vilties, kad idėjos galų gale pajudės iš mirties taško. Kaip tik šiuo metu baigiamos dar vienos svarbios derybos su galimu užsienio investuotoju.
Idėjų, kaip buvusias uosto erdves vis labiau atverti miestui, turi ne tik verslininkai, bet ir Klaipėdos politikai bei valdininkai. Kai kurios jų, beje, itin grandiozinės. Pavyzdžiui, neseniai nuspręsta, kad naujasis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatas bus statomas ant vandens – buvusioje “Laivitės” teritorijoje, įlankoje tarp Šiaurinio molo ir Žiemos uosto. Pirminiais skaičiavimais, tokio teatro statyba su visa įranga galėtų kainuoti iki 150 mln. Lt. Šiais sunkiais ekonomikai laikais tokio objekto statyba yra nelabai reali.
Kaip sako su teatro ant vandens projektu konkursą laimėjusio Klaipėdos architektų biuro “Andrijauskas ir partneriai” direktorius Edmundas Andrijauskas, šiuo metu savivaldybė dar tik rengia medžiagą visos “Laivitės” teritorijos detaliajam planui parengti, taigi naujo teatro statyba yra dar tik labai tolimoje ateityje.
Daugelis dalykų Klaipėdoje vyksta daug lėčiau, nei to tikisi gyventojai ir į šį miestą atvykstantys poilsiautojai. Ir ne tik todėl, kad politikų užmojai kartais būna nepamatuotai dideli – idėjų stoka ir kai kurie nelogiški bei korumpuoti sprendimai taip pat kliudo Klaipėdai tapti tikru vakarietišku uostamiesčiu.
Štai politikų bandymai įkvėpti gyvybės apmirusiam Klaipėdos senamiesčiui – apie tai kalbama jau kokį dešimtmetį, jei ne daugiau – patyrė visišką fiasko. Valdžiai per šį laiką nepavyko padaryti nieko, kad jis taptų malonia pasivaikščiojimų, pasisėdėjimų jaukiose kavinukėse ir apsipirkimų mažose parduotuvėlėse, kas taip įprasta Vilniuje, vieta.
Priešingai, Klaipėdos senamiestis ir toliau iš lėto miršta. Pats akivaizdžiausias to įrodymas – parduotuvės ir kavinės čia taip dažnai keičiasi, kad vos po kelių mėnesių pertraukos atvykus į Klaipėdą pagrindinėse gatvėse gali rasti visiškai pasikeitusį vaizdą. Be to, vis daugiau parduotuvėlių uždaromos, o jų vietoje nauji nuomininkai nebesikuria.
Daug pasako kad ir toks faktas: kadaise populiaraus prekybos centro “Kiras”, įsikūrusio pačiame senamiestyje, Tiltų gatvėje, pirmame aukšte dabar veikia… dėvėtų drabužių parduotuvė, nes jokie kiti nuomininkai iš savo prekybinės veiklos čia, matyt, neišsilaiko. “Nebrangi apranga visai šeimai. Prekių kaina iki 3 Lt” – skelbia užrašai merdinčio prekybos centro vitrinose.
Beje, dėvėtų drabužių parduotuvių Klaipėdos centre dabar pilna ant kiekvieno kampo, o be didesnių gyvybės ženklų yra ne tik “Kiras”, bet ir keli dar visai nauji prekybos centrai, tokie kaip “Herkaus namai” ar “Herkaus galerija”. Pavaikščiojus po juos darosi graudu, užtat “Akropolis”, stūksantis visai netoli miesto centro, klesti.
Kaip rodo 2011 m. surašymo duomenys, pačioje Klaipėdoje beliko apie 161 tūkst. gyventojų (prieš 30 metų buvo per 200 tūkst.) – daug klaipėdiečių emigravo arba išvyko į Vilnių, bet nemaža dalis įsikūrė užmiestyje, prie miesto esančiose gyvenvietėse, sodų bendrijose.
Pasak buvusios žymios Klaipėdos verslininkės ir politikės Eugenijos Odebrecht, po darbų miestiečiai susirenka vaikus iš darželių, mokyklų ar būrelių, susitvarko visus reikalus, apsiperka “Akropolyje”, o tada skuba į namus užmiestyje. Klaipėdos senamiestis ir jame verslininkų siūlomos paslaugos, E.Odebrecht požiūriu, daugeliui miestiečių tapo nebeįdomūs ir nebereikalingi, tuo labiau kad kainas verslininkai yra iškėlę iki beprotybės: jomis lenkia neretai net ir Vakarų didmiesčius.
Klaipėdos verslininkų senamiesčio sąjungos pirmininkė Loreta Beržinskienė taip pat teigė, kad dabartinė padėtis verslininkus stumia į visišką neviltį: “Klaipėdos senamiestis labai apmiręs. Čia nebėra nei dramos teatro (jis rekonstruojamas), nei kino teatro, jokio traukos centro, žmonių nedaug, o verslo suvaržymai tebėra didžiuliai.”
Klaipėdiečiai skundžiasi, kad ir atlyginimus jie gauna gerokai mažesnius nei vilniečiai, nors kainos panašios, o kai kurių prekių ir paslaugų – netgi didesnės nei Vilniuje. Tuo tarpu nekilnojamojo turto rinką tebekausto štilis: daugybė sklypų ir individualių namų aplink miestą, butų Klaipėdoje jau kelinti metai stovi neparduoti, nes jų pirkti, nors ir už gerokai mažesnę kainą nei iki krizės, tiesiog nėra kam.
Na, bet ne viskas Klaipėdoje vien tik juoda. Vis dėlto tai – vienintelis Lietuvos uostamiestis ir tikrosios jūrinės dvasios jame kiekvienais metais atsiranda vis daugiau. Gal senamiestis ir nykokas, bet užtat pasivaikščioti sutvarkytomis Danės upės pakrantėmis (reikia pripažinti, kad per pastarąjį dešimtmetį jos pasikeitė neatpažįstamai), pasižiūrėti į kruizinius laivus ar pasėdėti restorane ant marių kranto, persikelti keltu ar žvejų laivu į Smiltynę, nusivesti vaikus į Lietuvos jūrų muziejų, pabūti prie jūros – tikra atgaiva širdžiai. Ir Vilnius to niekada neturės.

Žymūs klaipėdiečiai apie jūrą ir Klaipėdą

Valerija Jankūnaitė, Etnokultūros centro etnologė
Esu pokario vaikas, mano atmintyje dar išlikę vaizdai, kai šitas miestas buvo vieni griuvėsiai. Mačiau, kaip jis valėsi, keitėsi ir su kiekviena diena gražėjo. Šiandien Klaipėda man yra pats gražiausias ir švariausias miestas.
Kad ir kaip būtų, vis dėlto Klaipėda yra kažkuo iš kitų išsiskiriantis miestas. Todėl labai išgyvenu dėl kiekvieno kartais nevykusiai remontuojamo seno pastato, kai įsikeliant kokiai parduotuvei sienose kertami langai, – iš karto širdį suspaudžia.
Ir patys klaipėdiečiai kitokie. Sunku pasakyti kodėl, bet klaipėdietį mes visur atskiriame. Tai turbūt yra mūsų jūrinė paslaptis.
Gyvenimas prie jūros iš tiesų duoda labai daug. Visa mano vaikystė prabėgo prie jos: vasarą su šeima įsidėdavome maisto ir visai dienai persikeldavome keltu į Smiltynę. Jūra – tai vieta, kur ieškai nusiraminimo, pabuvimo su savimi, gali pabėgti nuo kompiuterio, telefono. Pavaikščiojęs maloniai pavargsti ir jauti, kad vėjas nugairino visus rūpesčius.

Eugenija Odebrecht, politikos ir visuomenės veikėja, buvusi verslininkė
Kalbėdama apie Klaipėdos senamiestį pasakysiu: nežinau, kas pasidarė, bet jame darosi vis liūdniau ir padėties nebegelbsti net šventės. Čia atvažiuoti nebemalonu, atrodo, kad yra panaudotas biologinis ginklas ar paleisti nuodai, ir todėl visi žmonės išsikėlė kitur. Ir nė į vieną parduotuvę užeiti nesinori, juolab likusiose kainos – baisios.
Valdžia per daug pataikauja gyventojams, nes juk jie – rinkėjai, o smulkus verslas yra įvaikio vietoje: terūpi kaip iš jo didesnius mokesčius surinkti. Be to, dabar dar ir automobilių stovėjimą kiemuose nuspręsta apmokestinti.
Apskritai Klaipėda yra pervertinta vilniečių, kurie atvažiuoja į Jūros šventę ir mano, kad tai ir yra tikrasis miesto veidas. Nieko panašaus.
Visada buvau optimistė, bet ir miesto ateitis man nebeatrodo daug žadanti. Net ir universitetas čia labai prasto lygio, jame susirenka studijuoti kaimo vaikai, kurie negali išvykti mokytis į Vilnių, Kauną ar užsienį.
Valdžia vis žada, kad dar palūkėjus bus geriau. Bet kodėl reikia laukti metų metus, kol kas nors įvyks? Visi mes norime gyventi šiandien.

Edvardas Malinauskas, dailininkas
Gulėti paplūdimyje – ne man, bet be jūros būti negaliu: kiekvieną savaitgalį sėdame ant dviračių ir miname iki Girulių, Olando kepurės, pakvėpuojame jūros oru, pasižiūrime į erdvę, kurios neturi nei Vilnius, nei Kaunas, nei kiti miestai. Klaipėda būtų eilinis miestas, jei ne jūra.
O jūra mums duoda labai daug: kad ir kada nueitum, ar ji bus audringa, ar rami, visada prie jos atrasi ramybę. Žmonės būdami prie jūros nė nepajunta, kiek daug iš jos pasisemia. Be to, man, kaip dailininkui, tai ir didžiausias įkvėpimo šaltinis.
Pačiame mieste jūrinės dvasios dabar irgi daugiau: galų gale įsileidome į upę laivelius, nes kurį laiką jų visai nematėme, yra graži pakrantė, kuria gali pasivaikščioti.
Ne viskas Klaipėdoje vyksta taip, kaip norėtume – kartais matai, kaip kai kuriuos dalykus pagadina miestui atitenkantys milijonai, bet didžiausia kiaulystė gyvenant prie marių ir jūros – neturėti šviežių žuvų vien todėl, kad kažkas tarpusavyje nesusikalba. O juk galėtų žvejai Danės upėje tiesiog iš laivų prekiauti, kaip kokiame Helsinkyje…
Bet apskritai Klaipėda gražėja ir, nors Lietuvoje daug puikių vietų, ji mylimiausias mano miestas.

Kol išorinio uosto statybos perspektyvos skendi miglose, investicijos toliau keliauja į senąjį vidinį uostą.

Klaipėdos uosto teritorijos plotas – 519 ha, bendras krantinių ilgis – 26,9 km. Apskaičiavę vienam krantinės metrui vidutiniškai tenkančią kranto teritoriją, negauname nė 200 m pločio “juostos”, o tai kuklus rodiklis nūdienos uostams.
Todėl ir sakoma: miestas Lietuvoje spaudžia uostą. Šis spaudimas ilgainiui tik stiprės, nes pasidairę po Europos pakrantes pamatysime, kad vis daugiau uostų su miesto centru besiribojančias teritorijas perduoda miestiečių poreikiams, o pramoninę krovą iškelia atokiau, į gyventojams mažiau trukdančius rajonus.
Puikus pavyzdys – Helsinkis, kurio centre šiandien galima regėti tik burlaivius, keleivinius motorlaivius, ištaigingus kruizinius lainerius, jūrinius keltus ir žiemą jiems kelią valančius ledlaužius. Ten, kur anksčiau stovėjo konteineriai ir sandėliai, šiandien – jachtų elingai, parkai, vaikų žaidimo aikštelės ir naujų gyvenamųjų kompleksų statybos. O Suomijos sostinės kroviniai jau ketverius metus plukdomi į užmiestyje pastatytą naują, erdvų ir racionaliai išplanuotą Vuosaario uostą.
Panašūs vaizdai – rytinėje Suomijos dalyje, šalia sienos su Rusija, esančiame jungtiniame Haminos-Kotkos uoste. Krantinėje netoli miesto centro, kurioje dar neseniai veikė naftos terminalas, šiandien kuriasi Kotkos gyventojų pamėgtas poilsio parkas. O naftos talpyklos iš tolo blizga priešais – kitame sąsiaurio krante, kuriame veikia pramoninis daugiausiai tranzitinius Rusijos krovinius aptarnaujantis Haminos uostas.

Alternatyvos: Melnragė ar Būtingė

Klaipėda išorinio uosto statybos galimybes tiria jau antrą dešimtmetį. Ypač toks ryžtas buvo sustiprėjęs ekonominio pakilimo metais, kai tapo akivaizdu, kad toliau panašiu tempu didėjant krovos mastams vidinis uostas gali “užsikimšti” ir nebespėti operatyviai aptarnauti atplaukiančių laivų. Be to, jūroje įrengtas giliavandenis uostas leistų priimti “Baltmax’us” – didžiausius į Baltijos jūrą Kategato sąsiauriu galinčius įplaukti laivus, kuriems reikalingas 17 m gylis. Jie atvežtų daugiau krovinių, o juk viena uoste perkrauta tona Lietuvos įmones praturtina maždaug 50 Lt.
Tačiau Lietuvai priklauso gerokai trumpesnis Baltijos pakrantės ruožas nei daug jūros uostų turinčioms Latvijai, Estijai ar Suomijai. Maža to – maždaug pusė tos pakrantės yra Kuršių nerijos nacionaliniame parke, kuriame pramonės vystyti niekaip neišeina. Likusiame pusšimtyje kilometrų nemažą gabalą atsiriekia Palangos ir Šventosios kurortai, Girulių ir Melnragės paplūdimiai.
Todėl 2004 m. Japonijos tarptautinio bendradarbiavimo agentūros parengta Klaipėdos uosto plėtros galimybių studija, kurioje giliavandenį uostą siūlyta statyti ties Melnrage supiltoje nuo šiaurinio uosto molo besidriekiančioje dirbtinėje saloje, sulaukė privačių namų kvartalo, kuriame vaizdu į jūrą grožisi anaiptol ne patys vargingiausi klaipėdiečiai, gyventojų pasipriešinimo. Mat vaizdas į jūroje ramiai besileidžiančią saulę ir vaizdas į dieną naktį bildantį pramoninį uostą – ne tas pats.
Kurios Lietuvos pakrantės vietos lietuviams mažiausiai gaila? Ogi Būtingės, ties kuria į jūrą driekiasi anksčiau kelią Latvijos link keliaujantiesiems Šventosios poilsiautojams užtverdavęs, o šiandien smėliu gerokai užpustytas naftos terminalo vamzdis. Poilsiautojų šioje zonoje nedaug, sodybų irgi vos keletas virš kopų šlaito styro. Todėl pernai, pamatę vokiečių kompanijos “Inros Lackner AG” konsultantų parengtos Klaipėdos uosto plėtros galimybių studijos rezultatus, Uosto plėtojimo tarybos nariai apsisprendė prioritetine išorinio uosto vieta laikyti nebe Melnragę, o Būtingę.
Tačiau tai nereiškia, kad latviams nebūtų gaila netoliese jų teritorijoje esančio Papės gamtos parko, saugomo “Natura 2000″ reikalavimais. O be kaimynų pritarimo pasienyje naujo uosto Lietuvai įrengti nepavyks. Nepamirškime, kad Baltijos šalių uostai dėl krovinių srautų kiekvieną dieną įtemptai kovoja tarpusavyje, ir naujas konkurentas kaimynystėje Latvijos uostininkų anaiptol nepradžiugintų.
Komentuodamas “Veidui” šią situaciją, E.Gentvilas priminė Kopenhagos-Malmės uostą, kurį valdo tarptautinė Danijos ir Švedijos bendrovė. “Gal būtų įmanoma organizuoti Būtingės uosto veiklą taip, kad naudos iš jo turėtų ir Lietuva, ir Latvija? Manau, priimtinų sprendimų reiktų pradėti siekti tarpvyriausybiniu lygiu. Gal tuomet ir Rengės geležinkelio ruožo klausimas būtų sparčiau sprendžiamas”, – užsiminė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto vadovas.
Bet kuriuo atveju neaišku, kas taptų būsimojo uosto statybos investuotojais, nes valstybei dar vienas milijardinis projektas būtų ne pagal kišenę. Įgyvendindama šį projektą Susisiekimo ministerija ketina taikyti viešosios ir privačios partnerystės (VPP) modelį. Nors nepalyginti kuklesnis Palangos miesto aplinkkelio projektas, kurį ketinama įgyvendinti pasitelkus VPP, jau keletą metų yra įstrigęs rangovų konkurso stadijoje: Lietuvos automobilių kelių direkcijai netgi tiesioginių derybų būdu nepavyko rasti bendrovės, apsiimančios nutiesti ir ketvirtį amžiaus prižiūrėti būsimą aplinkkelį valstybei priimtinomis kainomis.

Silpniausios vidinio uosto vietos

Skirtingai nei anksčiau minėtuose Suomijos uostuose, Lietuvoje nekalbama apie šiuo metu Kuršių mariose veikiančių terminalų iškėlimą. Atvirkščiai – raminant privačias lėšas investuojančias krovos kompanijas, nuolat pabrėžiama, kad išorinis giliavandenis uostas jokiu būdu neturi tapti dabartinio uosto konkurentu, ir jo statyba taps prasminga tik tuomet, kai bus priartėta prie nūdienos terminalų apkrovos maksimalių verčių.
Kokios tos vertės, pamėgino apibrėžti tos pačios vokiečių bendrovės “Inros Lackner AG” konsultantai, pasitelkę kolegas iš “Ernst&Young Baltic”. Jie drauge parengė kompleksinę ilgalaikę (iki 2030 m.) Klaipėdos valstybinio jūrų uosto plėtros programą. Ekspertai modeliavo du scenarijus: optimistinį ir pesimistinį.
Pirmas rėmėsi prielaidomis, kad Klaipėdos uoste bus perskirstoma dalis Rusijos rinkai skirtų konteinerių, importuojama žaliavinė nafta Baltarusijos poreikiams, o Baltarusijos trąšų gamintojai išlaikys didelę rinkos dalį stambiose besivystančiose valstybėse, tokiose kaip Indija, Kinija ir Brazilija.
Antro scenarijaus prielaidos kuklesnės: Baltarusijos trąšų gamintojų pardavimo rodikliai didės lėčiau, konteineriai per Klaipėdą ir toliau keliaus daugiausia į Rusiją ir Baltarusiją, o naftos produktų gabenimo apimtys išliks dabartinio lygio.
Pasirinkus pirmą scenarijų, nuo 2015 iki 2030 m. krovinių prieaugis Klaipėdos uoste turėtų būti 50 proc. didesnis nei regiono ekonomikos augimas, pasirinkus antrą – 23 proc.
Pasak konsultantų, labiausiai vidinio Klaipėdos uosto galimybes ribojantis veiksnys yra į jį vedančių geležinkelio linijų pajėgumai, taip pat – per siauras dviem laivams prasilenkti įplaukos kanalas. Kad Uosto direkcijai teks imtis ryžtingo – nuo 150 iki 250 m – įplaukos kanalo platinimo, patvirtino ir uosto laivybos specialistai, mokęsi SGD dujovežius įvesti Danijos jūrų instituto treniruoklyje. Maža to – teks platinti ir uosto vartus, nes atstumas tarp dabartinių molų tėra 230 m, o vėjuotomis dienomis pro tokį “butelio kakliuką” įplukdyti laivus su pavojingu kroviniu būtų nesaugu.
Kompleksinę Klaipėdos valstybinio jūrų uosto plėtros programą rengę konsultantai siūlė netoli uosto vartų įrengti vadinamąją nulinę krantinę, kurios seniai pageidauja tiek prie dviejų krantinių nebetelpanti “Klaipėdos nafta”, tiek dalį teritorijos netoli uosto vartų išsinuomojusi krovos bendrovė “Klasco”. Vis dėlto Danijos jūrų instituto treniruoklyje atlikti bandymai parodė, kad čia prišvartuoti laivai taptų kliūtimi saugiam dujovežių ir kitų stambesnių laivų judėjimui.
Uosto direkcija savo ruožtu skaičiuoja, kad dabartinis vidinio uosto maksimalus pajėgumas yra 51,1 mln. t, o įgyvendinus visus šiuo metu jame pradėtus infrastruktūros projektus (pirmiausia uosto kanalo gilinimą), pasiektų 63,7 mln. t. Tačiau kiek dar vidinį uostą įmanoma tobulinti ateityje? “Kad tai sužinotume, ketiname rengti galimybių studiją dėl maksimalių Klaipėdos uosto akvatorijos parametrų. Pirma studijos dalis atsakys, kiek uostą galima plėsti ir gilinti nesiimant kompensacinių priemonių, antra – imantis tokių priemonių, pavyzdžiui, Kuršių nerijos krantų tvirtinimo. Tuomet bus galima skaičiuoti, kurios tokių priemonių ekonomiškai atsipirktų”, – aiškina E.Gentvilas.
Šįmet vyksta stambiausios apimties Klaipėdos uosto istorijoje laivybos kanalo gilinimo ir platinimo darbai, kuriuos atlieka Olandijos bendrovė “Van Oord Dredging and Marine Contractors BV”. Įvykdžius sutarties sąlygas vidinis laivybos kanalas praplatės iki 150 m (dabar yra 120 m) ir centrinėje akvatorijos dalyje pasieks 14,5 m gylį. Malkų įlanką iki 13 m numatoma gilinti vėliau.

Laukiama keleivių terminalo

Nuo kitų Europos uostų Klaipėda skiriasi tuo, kad iki šiol neturi keleiviams aptarnauti skirto terminalo. Prieš dešimt dienų Klaipėdos keleivių ir krovinių terminale (KKKT), kuriam Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos samdyti rangovai vandenyje jau baigia sukalti pirsą, oficialiai pajudėjo ir kranto statybos. Milijoną keleivių, 5 mln. krovinių ir maždaug 0,5 mln. automobilių per metus galintis aptarnauti terminalas pirmuosius laivus žada priimti kitų metų vasarą, nors pagal ankstesnį plačiai reklamuotą scenarijų jis turėjo būti pasirengęs sutikti dar Lietuvos tūkstantmečio iškilmių svečius 2009-ųjų viduryje.
Iškilmingoje statybų pradžios ceremonijoje dalyvavęs susisiekimo ministras Eligijus Masiulis nepraleido progos būsimo terminalo operatoriui – bendrovei KKKT, kurios pagrindinis akcininkas yra “Achemos grupė”, priminti, kad valstybės investicijos į naująjį terminalą pasiteisins tik tokiu atveju, jei pavyktų pritraukti nors vieną konkuruojančią keltų kompaniją ir pasiūlyti klaipėdiečiams naujų linijų. “Nebūtų prasminga statyti terminalą, pareikalavusį didelių investicijų, vien tam, kad “DFDS Seaways” keltai persikeltų nuo vienų krantinių prie kitų”, – pabrėžė ministras.
Anksčiau panašius nuogąstavimus ne kartą buvo išsakęs ir E.Gentvilas. Uosto direkcija į naująjį terminalą (kartu su ilgai laukta ES parama) investuos apytiksliai 140 mln. Lt, jį operuojanti privati bendrovė – apie 70 mln. Lt.
KKKT vadovai teisinasi, kad su laivybos kompanijomis pradėtos derybos vyksta seniai, tačiau šios, įvertinusios kelerius metus vėluojančias statybas, neskuba imtis konkrečių sprendimų.
“Šiame regione krovininių-keleivinių (ro-pax) keltų paslaugas siūlo kompanijos “Finnlines”, “Scandlines”, “Stena Line”, “DFDS Seaways”, “Tallink” ir “TT Line”. Pastaroji dirba kaip tiltas tarp Danijos ir Vokietijos ir plėstis neketina, o visos kitos kompanijos stebi, kaip vyksta mūsų statybos, kol kas nesakydamos nei taip, nei ne. Kalbamės su mus dominančių uostų: Zasnico, Karlskrono, Karlshamno, Istado ir kitų, administracijomis”, – pasakoja KKKT komercijos direktorius Arvydas Skuodas.
Linijų operatoriams pirmiausia rūpi, ar Lietuvoje pakaks krovinių jų keltams. Ratiniai kroviniai yra pagrindinė vadinamųjų ro-pax keltų duona, o keleiviai tokiomis linijomis dažniau naudojasi tik vasarą, kai krovinių srautai tradiciškai sumenksta. Todėl, pavyzdžiui, kompanijos “Stena Line” ir “Finnlines”, kurios savo laivynuose turėjo keleivinių kruizinio tipo keltų, šių laivų ketina mažinti ir jų vietoje statyti daugiau krovinių galinčius talpinti laivus.

Ar atsiras naujų laivybos linijų

Trumpi, vos keleto valandų trukmės, keltų maršrutai operatoriams – tikra Dievo dovana. Tokiose linijose, kaip beveik šimtą gyvavimo metų skaičiuojanti Talinas-Helsinkis, kurioms nėra sausumos alternatyvų, niekada nepritrūks keleivių. Nei Estijoje, nei Suomijoje nėra tiek gyventojų, kiek keleivių per metus pritraukia tarp Talino ir Helsinkio šešis kartus per dieną pirmyn ir atgal plaukiojantys keltai.
Bėda, kad iš Klaipėdos per tiek laiko nelabai kur nuplauksi. Kaip tik todėl jau dešimtmetį Klaipėdoje dirbanti danų laivybos bendrovė “DFDS” neskubėjo klaipėdiečių lepinti naujais keltų maršrutais. Tačiau A.Skuodas nepraranda optimizmo.
“Mūsų privalumas tas, kad esame pusiaukelėje tarp Suomijos ir Vokietijos. Labai padeda tarptautinis Rytų-Vakarų IXB transporto koridorius, kuriuo prekės iš Vakarų Europos keliauja į Rusiją – jis garantuoja Klaipėdos uostui tam tikrą krovinių kiekį. Renkantis uostą Lenkijoje, Lietuvoje ar Latvijoje, laivybos kompanijų sprendimus nulemia būtent potencialūs krovinių srautai”, – aiškina KKKT komercijos direktorius.
Uostai, įkurti ne valstybių sostinėse, paprastai būna tranzitiniai. Teigiama, kad juose stambieji linijų operatoriai vengia maišytis vienas kitam po kojomis, todėl Klaipėdoje, kurioje jau dešimtmetį darbuojasi danų laivybos bendrovė “DFDS”, sunku tikėtis išvysti jos konkurentų. “Taip, susitikimuose su linijų operatoriais dažnai girdžiu klausiant apie tai. Visiems kartoju, kad terminalo atvirumas apibrėžtas jo veiklos sąlygose. Nuostata, kad Klaipėdoje privalo atsirasti antras keltų operatorius, išlieka”, – teigia A.Skuodas.
Tą patį “Veidui” neseniai tvirtino ir “Achemos grupės” prezidentas Arūnas Laurinaitis: “Klaipėdos keleivių ir krovinių terminalas statomas tam, kad mieste atsirastų naujų keltų linijų. Jis buvo projektuojamas galvojant pirmiausia apie keleivių poreikius, nes šiandien Smeltėje veikiantis Jūrų perkėlos terminalas, kuriuo naudojasi keliaujantieji “DFDS Seaways” keltais, jiems nėra specialiai pritaikytas: nei patalpos, nei keleivių aptarnavimas čia neatitinka ES šalyse įprasto komforto ir paslaugų lygio. O KKKT, nors priims ir ratinius krovinius, pirmiausia bus specializuotas keleivių terminalas – su laukimo salėmis, kavinėmis ir galerijomis, kuriomis saugiai patenkama į laivus.”
Projektuojant naująjį terminalą, buvo orientuojamasi priimti maždaug 200 m ilgio keltus – šių parametrų neviršija ir “DFDS Seaways” kompanijos Klaipėdos uosto linijas aptarnaujantys laivai. “Tam, kad galėtų pigiau gabenti krovinius ir kartu sėkmingiau konkuruotų su pervežimais sausuma, laivybos kompanijos priverstos didinti laivus – tokia tendencija pastebima keltų rinkoje. Antra vertus, tai gelbsti tik tose linijose, kurioms nestinga krovinių, nes varinėti apytuščius laivus (kaip ir didelius autobusus stokojant keleivių) neapsimokėtų”, – aiškina A.Skuodas.
Keltų variklių galingumas parenkamas atsižvelgiant į linijos, kurią žada aptarnauti laivas, ilgį ir joje pageidaujamą laivo greitį. Anot A.Skuodo, keltuose šiandien optimaliausiu laikomas 20–21 mazgų greitis, tačiau, jei maršruto grafikas leidžia, jis mažinamas siekiant sutaupyti kuro. Neilguose naktiniuose reisuose, jei keleivius norima į paskirties uostą nuplukdyti patogiu laiku, laivai irgi plaukia lėčiau. Arba vėlai vakare uostą pasiekęs keltas naktį virsta viešbučiu su barais, kazino ir šokių aikštelėmis – dauguma keleivių iš jo į krantą patraukia tik pasimėgavę pusryčiais. Du tokie kruizinio tipo “Tallink” laivai naktimis pasikeisdami nakvoja prie Talino ir Helsinkio krantinių, nors greitaeigiai tos pačios kompanijos keltai atstumą tarp Estijos ir Suomijos sostinių įveikia vos per pusantros valandos.

Keltų Šiaurės Europoje gali sumažėti

Baltijos jūra garsėja intensyvia laivyba ir… dideliu užterštumu, nes vandens apykaita palyginti sekliais nuo Šiaurės jūros ją skiriančiais sąsiauriais vyksta vangiai. Be to, sekli ir pati Baltija: vidutinis gylis mūsų jūroje tesiekia 55 m.
Todėl Europos Komisijos ir Tarptautinės jūrų organizacijos iniciatyva nuo 2015-ųjų pradžios Baltijos, Šiaurės jūrose ir Lamanšo sąsiauryje sieros emisiją laivų išmetamose dujose žadama apriboti iki 0,1 proc. Šiuo metu leistina sieros norma šiame regione – 1 proc. “DFDS Seaways” atstovai jau įspėjo EK, kad tokia pataisa iš Šiaurės Europos gali išguiti keleivinius ir krovininius keltus, kurie pabrangus pervežimams jūra nebepajėgs konkuruoti su sausumos transportu.
Laivybos kompanijos turės kelias išeitis. Pasirinkusios ir toliau naudoti dabartinį kurą laivuose privalės sumontuoti brangiai kainuojančias išmetamų dujų valymo sistemas. Kitos turės pereiti prie švaresnio dyzelino, dvigubai brangesnio už jūrinį mazutą, kuriuo šiandien varomi dauguma keltų, arba statytis naujus suskytintomis dujomis varomus laivus. Bet naujų laivų įsigijimas susijęs su ilgalaikiais finansiniais įsipareigojimais, tad kompanijos, kurios neseniai atnaujino laivyną įprastu kuru varomais keltais, gali būti priverstos trauktis į regionus, kurių griežtieji EK reikalavimai kol kas nesieks – tarkim, į Viduržemio jūrą. Arba bent jau kažkuriam laikui ten veikiančioms kompanijoms išnuomoti naujųjų Šiaurės Europos standartų neatitinkančius laivus. Vienaip ar kitaip, keltų laivybos kompanijų akims šis regionas, kuriam priklauso ir Klaipėdos uostas, taps mažiau patrauklus.
Antra vertus, EK reikalavimai galios tik ES šalių laivynui ir negalios tose pačiose jūrose plaukiojantiems Rusijos laivams. Todėl jų laivybos kompanijos tikisi išimčių ir ES uostuose. Abejojama, ar, pavyzdžiui, suomiai ryžtųsi atsisakyti tūkstančių Rusijos turistų, kuriuos į prieplauką pačiame Helsinkio centre kas antrą rytą pristato didžiuliai kompanijos “St. Peters Line” keleiviniai keltai. Jais atvykstantys rusai Suomijos sostinėje netgi apdovanojami tris paras galiojančiomis turistinėmis vizomis. Įdomu, ar panašias dovanas turistams iš Rusijos Klaipėdoje būtų pasirengusi dalyti Lietuvos užsienio reikalų ministerija?

Šventosios užkeikimas

Dar trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pradėtas statyti Šventosios uostas lietuviams tarsi užkeiktas – kovoti su upės žiotis smėliu užpilančiomis bangomis statytame uostelyje nesisekė nei prieškariu, nei pokariu, nei dabartinėje Lietuvoje.
Pramoginis uostelis, po rekonstrukcijos pernai vasarą iškilmingai pakvietęs jachtas, buriuotojus džiugino tik dešimt dienų – iki pirmos stipresnės audros. Vėliau Uosto direkcija ilgai aiškinosi su jį gilinusia latvių bendrove “BGS”, kas kaltas dėl smėliu užpilto uosto įplaukos kanalo. Uostelio darbą ketinta atnaujinti šio sezono pradžioje, tačiau jo valymo ir projektinio gylio palaikymo konkursą laimėjusi bendrovė “Alvetos karjerai” ne ką tenuveikė, o “BGS” rangovai, pasimokę iš patirties Šventojoje, grįžti neskubėjo ir užsiprašė penkis kartus didesnių iškelto grunto įkainių nei pernai. Kadangi darbai būtų buvę baigti tik rugpjūčio viduryje, Uosto direkcija nutarė nebešvaistyti lėšų ir palaukti didžiosios Šventosios uosto rekonstrukcijos, kai bus pradėti statyti upės žiotis nuo sąnašų iš jūros saugantys molai. Šiuos darbus tikimasi atlikti 2014–2015 m.
Dėl investicinės programos lėšų stygiaus šįmet taipogi buvo atidėta Uosto direkcijos miestui seniai prižadėta Mažųjų ir pramoginių laivų prieplaukos statyba Smeltės pusiasalyje. Statybos darbų rangovo konkursą laimėjusi bendrovė “Josef Mobius Bau-Aktiengesellschaft” dėl to netgi ketina bylinėtis su uosto direkcija.
Mažųjų ir pramoginių laivų prieplauka ypač reikalinga jauniesiems uostamiesčio buriuotojams, nes dabar jų treniruotės Smiltynėje vyksta šalia laivybos kanalo, kuriuo juda didieji laivai. “Ministras E.Masiulis prašė kaip nors rasti lėšų ir nestabdyti šios prieplaukos statybos, tačiau sužinoję, kad pusę metinio pelno turėsime pervesti valstybės biudžetui, skaičiavome ir šiaip, ir taip – nebelieka iš ko vykdyti statybų. Pirmenybę suteikėme anksčiau pradėtiems ekonominę grąžą žadantiems investiciniams projektams”, – aiškino E.Gentvilas.

Prognozuojami krovinių srautai Klaipėdos uoste (mln. t)
2015 m.    49,5
2020 m.     60,1
2030 m.    83
Esamas uosto maksimalus pajėgumas    51,1
Uosto pajėgumas įgyvendinus šiuo metu pradėtus infrastruktūros darbus    63,7
(prognozuojamas 4,3 proc. metinis krovos didėjimas)

Stambiausios 2012 m. numatomos Klaipėdos uosto investicijos (mln. Lt)
Laivybos kanalo gilinimas ir platinimas    74
Klaipėdos keleivių ir krovinių terminalo krantinių statyba    35
Pietinėje uosto dalyje esančios Kairių gatvės rekonstrukcija    24
Šalia “Begos” nuomojamos teritorijos esančių krantinių rekonstrukcija    21
Šalia “Klaipėdos Smeltės” nuomojamos teritorijos esančių krantinių rekonstrukcija    11
Šalia “Klasco” nuomojamos teritorijos esančių krantinių rekonstrukcija    10

2012–2014 m. Klaipėdos uosto strateginės programos investicijų finansavimo šaltiniai (mln. Lt)
Uosto direkcijos lėšos / Paskolos / ES lėšos / Iš viso
2012 m. 92,4 66 94,8 253,2
2013 m. 59,8 54 64,1 177,9
2014 m. 73,6 7 2,7 83,3

Stambiausi pasaulio keltų operatoriai pagal pajamas (mln. eurų)
1.”DFDS Group”    1324
2.”Stena Line”    1010
3.”Tallink”    814
4.”BC Ferries”    586
5.”Color Line”    578
Šaltinis: ShipPax Market, 2011

Viena geriausių Lietuvos jaunųjų chemikių Vytautė Mačiulskytė prieš porą savaičių iš tarptautinės chemijos olimpiados parsivežė antrą medalį.

Klaipėdos “Ąžuolyno” gimnazijos vienuoliktokė šiemet Vašingtone vykusioje tarptautinėje mokinių chemijos olimpiadoje iškovojo bronzos medalį. Pernai varžydamasi su vienais ir dvejais metais vyresniais chemikais iš viso pasaulio taip pat pasipuošė bronzos medaliu. Pasak Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto prodekano prof. Rimanto Raudonio, jau vien dešimtokės patekimas į tarptautinę olimpiadą yra itin retas atvejis, mat dėl teisės atstovauti Lietuvai Vytautei teko įveikti vienuoliktokus.
„Pastarąjį kartą tokio amžiaus mokinys su kitų šalių atstovais rungėsi prieš daugiau nei penkiolika metų“, – primena jaunuosius chemikus olimpiadoms rengiantis R.Raudonis.
„Mokiniai spėja sudalyvauti dviejose tarptautinėse olimpiadose, o Vytautė važiuos ir kitąmet. Per mano aštuoniolikos metų darbo praktiką ji antra Klaipėdoje gali pasigirti tokiais laimėjimais“, – antrina Vytautės chemijos mokytoja Rima Grabauskienė.
Taigi kokia Klaipėdos “Ąžuolyno” gimnazijos moksleivės sėkmės paslaptis?

Laimėti padeda kryptingas darbas

R.Raudonio nuomone, sėkmė ateina, kai žmogus jai būna pasirengęs. Tad aukščiausių rezultatų padeda pasiekti kryptingas darbas ir, žinoma, užsidegimas. Vytautei netrūksta nei užsispyrimo baigti pradėtus darbus, nei gebėjimo susikoncentruoti, nei noro sužinoti kuo daugiau. Taip pat jai atseikėta ir išskirtinių gabumų tiksliesiems mokslams.
„Yra vaikų, kurie nori kažko pasiekti, tačiau negali. Kiti užmiršta žodelį “reikia”. O Vytautė nori, gali ir žino, kad dar yra “reikia“, – giria savo mokinę R.Grabauskienė.
Pati Vytautė sako niekada nejautusi, kad yra išskirtinių gabumų. Be to, prisipažįsta, kad pernai neplanavo ir nesitikėjo įveikti vyresnius chemikus, tad patekimas į tarptautinę olimpiadą jai buvo labai netikėtas. „Turėjau tikslą tik šiemet išvažiuoti į tarptautinę olimpiadą, tačiau norėdama kuo geriau pasirengti pradėjau metais anksčiau ir nutariau pasitikrinti žinias. Taip visai netikėtai pavyko laimėti atranką“, – pasakoja nelinkusi girtis klaipėdietė.
Beje, ir Vytautės mokytojai nesitikėjo, kad ji pateks į tarptautinę olimpiadą. Mat tarp devintokams bei dešimtokams ir vienuoliktokams skiriamų olimpiadinių užduočių yra labai didelis atotrūkis. Taigi peršokti vienų metų olimpiadą nėra lengva. „Kai reikia, sugebu labai daug dirbti. Esu užsibrėžusi, kiek kiekvieną dieną turiu išmokti, ir savo plano tikslingai laikausi. Be to, chemija man labai patinka“, – sėkmės paslaptį atskleidžia Vytautė.
Tiesa, jis pripažįsta šiemet kur kas mažiau dirbusi, todėl dar prieš olimpiadą žinojusi, kad kitos spalvos medalio neparsiveš. Įgimtais talentais gabi mergina neplanuoja pasikliauti ir kitąmet. „Trečią kartą jau nebenoriu bronzos, tad reikės labai daug mokytis, kad patekčiau į tarptautinę olimpiadą iš iškovočiau sidabrą ar auksą“, – vieną savo tikslų atskleidžia Vytautė.
Vis dėlto vykstant į olimpiadas septyniolikmetei svarbi ne tik iškovota vieta, bet ir pati kelionė bei užduotys. Ypač ji laukia kitais metais Maskvoje vyksiančios tarptautinės chemijos olimpiados, nes ten teks įveikti kur kas sudėtingesnes ir visai kitokias užduotis nei per pastaruosius dvejus metus.

Labiausiai domina procesai, vykstantys ląstelėse

Vytautė pabrėžia, kad galimybė susipažinti su kita šalimi – taip pat didelis stimulas stengtis įveikti kitus jaunuosius Lietuvos chemikus. „Kai jau patenku į olimpiadą, apie uždavinius nedaug galvoju. Bene labiausiai džiaugiuosi, kad galėsiu pakeliauti. Užduotis atliekam vos du pusdienius, o toje šalyje svečiuojamės aštuonias devynias dienas, tad daug pamatom“, – dalyvavimo olimpiadose pranašumus dėsto jaunoji chemikė.
Štai prieš dvi savaites grįžusi iš Amerikos, ji džiaugiasi ne tik iškovotu bronzos medaliu, bet ir patirtais įspūdžiais. Vytautė turėjo galimybę išvaikščioti Vašingtono centrą, aplankyti muziejus, atrakcionų parką ir net stadione stebėti beisbolo rungtynes.
Nors iš olimpiadų ji grįžta praplėtusi akiratį, pasitikrinusi, kiek žino, palyginti su kitais jaunuoliais, be to, taip kaupia balus stojamiesiems į Kembridžo ar kitą Didžiosios Britanijos universitetą, tačiau ir nori, kad pasirengimas konkursams kuo greičiau baigtųsi. Mat nekantrauja vietoj olimpiadinių užduočių pasinerti į biochemiją. Gilinimasis į procesus, vykstančius ląstelėje, į tai, ko negalima pamatyti plika akimi, – Vytautei šiuo metu įdomiausia sritis. Su biochemijos moksliniais tyrimais klaipėdietė planuoja susieti ir tolimesnę ateitį. Dabar svarbiausias jos tikslas – įstoti į užsienio universitetą, o vėliau padirbėti keliose skirtingose šalyse.
Vytautės atsakymas į klausimą, kaip užsikrėtė chemija, nustebina: „Atsitiktinai. Nuo aštuntos klasės labai traukė fizika. Buvau nusprendusi gilintis į šį mokslą, tačiau kai įstojau į Klaipėdos “Ąžuolyno” gimnaziją, kurioje didelis dėmesys skiriamas tiksliesiems mokslas, paaiškėjo, kad nėra fizikos būrelio, papildomi matematikos užsiėmimai nepatiko, tad liko chemija. Dar pusmetį lankydama chemijos būrelį galvojau tik apie fiziką, tačiau pradėjau laimėti chemijos olimpiadas, supratau, kad sekasi, ir užsikabinau.“

Niekada nebuvo pirmūnė

Beje, tėvai niekada neskatino Vytautės papildomai gilintis į tiksliuosius mokslus. „Jau nuo darželio nevaržėm jos pasirinkimo, leidom savarankiškai priimti sprendimus. Tiesa, pirkom daug knygų, skatinom skaityti, tačiau nekreipėm jokia linkme. Ir dabar mokosi tik tai, kas jai įdomu“, – pasakoja Vytautės mama Vitalija Mačiulskienė.
Nespaudžia tėvai gabios merginos ir dėl prastesnių lietuvių ar geografijos pažymių, nes jiems svarbiau, kad dukra mokytųsi ne dėl įvertinimų, o tai, kas patinka.
R.Grabauskienės nuomone, būtent todėl, kad tėvai gerbia Vytautės pasirinkimą ir nuo mažų dienų leido pačiai daug ką spręsti, šiandien ji yra savarankiška, sugeba pati protingai susidėlioti prioritetus.
„Mano lietuvių metinis pažymys – septyni, geografijos – aštuoni, nes nesistengiu visose srityse būti tobula, nenoriu blaškytis. O štai gilindamasi į chemiją esu maksimalistė“, – sako Vytautė. Ir priduria, kad per chemijos pamokas ji jau seniai neturi ką veikti. Žinodama tiek, kiek pirmųjų kursų chemijos specialybės studentai, mokykloje sprendžia savo atsineštus uždavinius.
Beje, ji mano, kad ne tik olimpiadininkams, bet ir kitiems mokiniams mūsų bendrojo lavinimo mokyklose dėstomas chemijos kursas yra nuobodus ir mažai naudingas. Mat perkrautas faktinėmis žiniomis, reikalaujama įsiminti daug sausos informacijos, o ne skatinama mąstyti sprendžiant uždavinius.

Tarp pomėgių – ne tik chemija, bet ir piešimas, kulinarija

Vytautė pasakoja, kad net ir vasarą kasdien skaito įvairią mokslinę literatūrą apie chemiją anglų kalba, nes dega noru kuo daugiau sužinoti, tačiau randa laiko ir  kitokiai veiklai. Pasirodo, ji turi ne tik mokslininkės, bet ir menininkės gyslelę.
Vytautė niekada nelankė nei dailės mokyklos, nei būrelio, bet nuo mažų dienų mėgo piešti, o internete radusi informacijos apie fotorealizmo kryptį, kai nuotraukoje užfiksuotas vaizdas tiksliai teptuku perkeliamas ant popieriaus ar drobės, pradėjo tapyti.
Tokia technika tapydama portretus ar įvairius objektus, Vytautė geriausiai pailsi. „Tapau savo malonumui, tik tada, kada noriu, tad būna savaičių, kad nė karto neprisiliečiu prie dažų. O kai užeina noras, ir visą dieną neatsitraukiu. Tik naktį niekada nesėdžiu nei prie knygų, nei prie paveikslų“, – pasakoja gimnazistė.
Kitas jos pomėgis, kuriuo mėgaujasi norėdama pailsinti galvą nuo cheminių procesų, formulių ir uždavinių, – kulinarija. Vytautei patinka ieškoti receptų ir kaskart pagaminti ką nors naujo. Anksčiau ji dažniau kepdavo pyragus, o dabar išbando ir mėsos, daržovių patiekalus. Vis dėlto jaunoji chemikė šiuo metu piešimui ir maisto gaminimui negali skirti tiek laiko, kiek norėtų. „Dabar man labiau rūpi kuo geriau pasirodyti olimpiadose ir įstoti į gerą Didžiosios Britanijos universitetą, o tada galėsiu dažniau ir pomėgiais užsiimti“, – tikisi Vytautė.

Solidžias tradicijas turintys ir laurus viso pasaulio cirko renginiuose skinantys kolektyvai iš Olandijos bei Australijos rugpjūčio 3-4 dienomis uostamiestyje vyksiančio gatvės cirko festivalio „Stebuklų šalis“ metu pristatys unikalius akrobatikos šou, iliustruosančius neribotų žmogaus galimybių spektrą.

Jūros šventės ir 760-ojo Klaipėdos miesto jubiliejaus iškilmių metu uostamiestyje vyksiantis vienintelis Lietuvoje tarptautinis gatvės cirko festivalis „Stebuklų šalis“ kvies į „Švyturio menų doko“ Orlen Land vasaros terasą, įsikursiančią „Memelio miesto“ teritorijoje. Industrinio kolorito edvėje įsikurs kelios scenos, kuriose renginio dienomis karaliaus ekvilibristai, pokštininkai, iliuzijos meistrai bei aukščiausio meistriškumo lygio akrobatų komandos.

Bebaimiai australai

„ThisSideUp“ akrobatų kolektyvas iš Australijos, šiuo metu gastroliuojantis Europoje, „Stebuklų šalyje“ pristatys kvapą gniaužiantį šou „Controlled Falling Project“ (angl. „kontroliuojamas kritimas“). Stulbinami fiziniai įgūdžiai, triukai, surepetuoti taip, kad gerte įsigertų į raumenis, įtampa ir tempas – nuolat atnaujinamas pasirodymas ne veltui pelnė aukščiausią įvertinimą Edinburgo alternatyviojo teatro festivalyje Škotijoje.

Akrobatų trijulė vadinama „mitų griovėjais“ – tik, skirtingai nei šitaip pavadintos televizijos laidos komanda, jie su fizikos dėsniais žaidžia pasitelkę savo pačių kūnus. „Į cirko įgūdžius žvelgiame iš mokslo pozicijų. Ir, patikėkite, nuo pavojingų dalykų lengvai tampi priklausomas. Pirmus kartus regisi, jog žaidi su gyvybe, bet ilgainiui tai tampa įpročiu“, – sako trupės nariai.

Melburno Nacionalinės cirko meno akademijos absolventai scenoje pasirodo be diržų, tinklų ir kitokių pagalbinių priemonių – jokios apsaugos, išskyrus raumeningas rankas ir metų metus tobulintus įgūdžius. „Sukrečiantis, pavergiantis, keliantis mirtiną baimę ir triumfuojantį džiugesį – toks ir turėtų būti cirkas!“ – deklaruoja „ThisSideUp“ vyrukai.

Poetinės fantazijos iš Olandijos

Į festivalį antrąsyk atvyksta olandų akrobatų kolektyvas „Bencha Theater“. Kvapą gniaužiantys pasirodymai, pagardinti muzikos bei šokio, jau pirmajame renginyje puikiai derėjo prie industrinio „Memelio miesto“ peizažo.

Šiemet dešimtmetį švenčiančio „Bencha Theater“ spektakliai – tai įgyvendintos poetinės fantazijos, mistinis muzikos ir kūnų dialogas, kuris kaskart skamba vis kitaip, nes šis kolektyvas savo pasirodymus rodo įvairiausiose erdvėse. „Memelio miesto“ teritorijoje esantis didžiulis kranas tapo vienu iš įdomiausių jų scenografijos atributų

Kalbant specialiasiais terminais, olandų šou yra oro ir balansavimo akrobatikos susijungimas šokyje, o už lyriškų, magiškos nuotaikos pesmelktų piruetų slepiasi išskirtinė fizinė forma ir profesinis meistriškumas. Jo dėka „firminis“ kolektyvo rekvizitas – paprastos ilgos medžiaginės juostos – tampa pagrindu įmantriausiems triukams.

„Bencha Theater“ trupės nariai – artistai iš įvairių šalių, vadovaujami Rachel Melief. Gimusi artistų šeimoje, būsimoji teatro įkūrėja ir meno vadovė studijavo šokį bei šokio pedagogiką Roterdamo (Olandija) šokio akademijoje, ir, Niujorke įgijusi šiuolaikinio ir džiazinio šokio įgūdžių, pradėjo tarptautinę karjerą. Prisijungusi prie akrobatikos ir teatro grupės „Corpus“, įsikūrusios Amsterdame, ji atrado akrobatiką, kuri tapo antruoju artistės pašaukimu.

„Stebuklų šalis“ pirmąkart Klaipėdoje surengta 2010 metais. Festivalį remia Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondas.

Bilietai į renginį – „Tiketoje“ (www.tiketa.lt). Svečiai galės pasirinkti jiems patraukliausią variantą iš bilietų, galiojančių penktadienį, šeštadienį (kaina – 15 Lt) arba abi dienas (20 Lt). Bilietas suteiks teisę prireikus palikti renginio teritoriją ir vėl sugrįžti į „Stebuklų šalį“ stebėti pasirodymų.

Daugiau informacijos – www.dokas.info.

Rugpjūčio 3 d. išskirtinį koncertą „Švyturio arenoje“ Klaipėdoje surengsianti Laima Vaikulė pristatė savo naująjį augintinį – amerikiečių buldogų kalytę. Specialią programą Klaipėdos miesto jubiliejaus proga ruošianti dainininkė neslepia, kad naująją augintinę sau pasidovanojo pati.

„Prieš dieną su profesine švente pasveikinau visus metalurgus, o jau kitą dieną pasveikinau save. Pagaliau tai įvyko! Štai ji, gražuolė. Lėlytė! Taip ją ir pavadinau“, – oficialioje interneto svetainėje džiaugėsi Laima Vaikulė. Amerikiečių buldogų kalytė į atllikėjos namus Rygoje atkeliavo lėktuvu iš Maskvos. Gausiam savo gerbėjų būriui Laima Vaikulė pateikė net kelias Lėlytės nuotraukų ir pažadėjo, kad ateityje nuotraukų bus dar daugiau. Gali būti, kad savo naująją augintinę Laima Vaikulė atsiveš ir į Lietuvą.
Populiari latvių aktorė, dainininkė ir choreografė Laima Vaikulė pasaulinę šlovę pelnė su ypač populiariomis dainomis „Vernisazh“, „Charley“, „Skripach Na Kryshe“ ir kitomis. Gimusi nedideliame Latvijos miestelyje Cesis, jau būdama trejų metų Laima su šeima persikėlė gyventi į sostinę Rygą. Čia jaunoji Laima atrado muzikos ir šokio pasaulį. Būdama 12 metų būsimoji žvaigždė dalyvavo pirmame jaunųjų dainininkų konkurse, kur neliko nepastebėta. Nepaisant noro tapti dainininke, baigusi vidurinę mokyklą Laima pasirinko medicinos studijas ir rimtai planavo tapti chirurge. Rimti mokslai nesutrukdė siekti svajonės – Laima pradėjo dainuoti su grupe, kuri reguliariai koncertavo Rygos naktiniuose klubuose ir restoranuose. Be to, dainininkė reguliariai dalyvavo daugelyje svarbiausių Europos muzikos festivalių ir konkursų. Vienas svarbiausių Laimos Vaikulės laimėjimų buvo triumfas „Bratislavská Lýra 87“ konkurse, kuriame dainininkei atiteko pagrindinis prizas – „Auksinė lyra“.
Devintame dešimtmetyje Laima įstojo į prestižinį Maskvos teatro menų institutą (GITIS), kur tapo diplomuota aktore ir režisiere. Pirmosios didžiulės sėkmės muzikos scenoje Laima Vaikulė sulaukė devinto dešimtmečio viduryje, kai pradėjo bendradarbiauti su vienu žymiausiu Latvijos kompozitorių Raimondsu Paulsu ir Rusijos poetu ir dainų tekstų autoriumi Ilya Rezniku. Laima Vaikulė, kartu su R.Paulsu, yra grandiozinio muzikos festivalio „Jurmala“ įkūrėja ir organizatorė. 1996m. už didžiulį indėlį vystant Latvijos muzikos kultūrą Laima Vaikulė buvo oficialiai apdovanota specialiu „Grand Prix“ apdovanojimu.
Bilietus į vienintelį Laimos Vaikulės koncertą galima įsigyti visose BILIETAI LT kasose ir internetu. Daugiau informacijos svetainėje www.bilietai.lt.
Vienintelį Laimos Vaikulės šou „Švyturio arenoje“ organizuoja didžiausia Vidurio ir Rytų Europoje koncertinė agentūra „Makroconcert“. Daugiau informacijos ieškokite interneto svetainėje www.makroconcert.lt.

Ekskursijos po Klaipėdos uostąAntradienį Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija pradeda šios vasaros nemokamų ekskursijų laivu ciklą „Susipažinkime su Klaipėdos uostu“. Visi pageidaujantys, suskubę į pageidaujamą reisą užsiregistruoti telefonu (8 46) 499 793, nuo kruizinių laivų terminalo krantinės bus plukdomi antradieniais ir ketvirtadieniais 11, 13 ir 15 val. Apžvalginės ekskursijos keleiviniu laivu „Venus S“ rengiamos iki liepos 24 d., iš viso planuojama trisdešimt tokių reisų. Jų metu keleiviams organizuojamos viktorinos, kurių nugalėtojai apdovanojami reklaminiais uosto suvenyrais.

Penktadienį Klaipėdoje prasidės aštuonioliktasis Pilies džiazo festivalis. Tris savaitgalio vakarus Klaipėdos teatro aikštėje vyksiantys koncertai – kaip visuomet nemokami. Didysis festivalio žvaigždynas pasirodys šeštadienį 18 val. prasidėsiančiame koncerte, kuriame matysime saksofonininkus Candy Dulfer iš Olandijos ir Igorį Butmaną iš Rusijos, amerikiečių vokalistę Niki Haris ir norvegų pučiamųjų ansamblį „The Brazz Brothers“, kitą dieną viešėsiantį jau Vilniaus festivalyje. Naktiniai „Jam Session“ nuo vidurnakčio vyks Švyturio menų doke.

Originalių sprendimų nestokojantis interjeras, aiški ir nuotaikinga informacinė sistema bei iškalbingi apipavidalinimo akcentai, bylojantys apie tai, jog atvykote į kūrybos namus, o ne į „biuro planktono“ buveinę – tokio veido šiuo metu statomam Klaipėdos „Kultūros fabrikui“ linkėjo gegužės 22-25 d. vykusių kūrybinių dirbtuvių „Būsimojo „Kultūros fabriko“ interjero kūrybiniai sprendimai: kryptys ir variantai“ dalyviai.

Dirbtuvių, kurias inicijavo „Kultūros fabriko“ projektą įgyvendinanti Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra (KEPA) ir Klaipėdos regiono kūrybinių industrijų asociacija (IKRA), metu interjero projektuotojai, dizaineriai ir menininkai drauge kūrė naujojo objekto interjero projektą. Kūrybos laboratorijoje dalyvavo interjero dizaineriai Andrius Tamašauskas, Mindaugas Melenis, grafikos dizaineriai Emilija Laužikaitė, Edmundas Lukminas, fotografė Lina Melenė, dailininkas Andrius Miežis, skulptorius Rolandas Repšys, dirbtuvėms vadovavo architektas Vitalijus Jankūnas.

Į dirbtuvių rezultatų pristatymą komanda pažvelgė kūrybiškai – svečius pasitiko mėlynais kombinezonais: tokia uniforma, anot dalyvių, šmaikščiai „įgarsina“ „Kultūros fabriko“, kuriame vienu metu plušės įvairų kūrybinės veiklos sektorių atstovai, koncepciją. Industriniai motyvai dominavo ir E. Lukmino bei E. Laužikaitės pasiūlytose fabriko logotipo versijose bei informacinių nuorodų sistemoje. Įvairius fabriko padalinius dalyviai siūlo vadinti cechais.

Dirbtuvių metu specialistai kūrė ir pastato vestibiulių, kurie taps bendromis visų „gyventojų“ susitikimo erdvėmis, koncepciją. Interjero dizaineriai M. Melenis ir A. Tamašauskas siekė  atsižvelgti į kūrybininkų poreikius bei kūrybinės veiklos prigimtį. Jų sukurtose trimatėse vizualizacijose parodyta, kad šviesos trūkumą kompensuotų šviesaus, beveik balto, betono sienos, kurių paprastumą atsvertų polimerinės epoksidinės grindys, sukuriančios įdomų vandens paviršiaus efektą.

Santūrių vėsių spalvų fone akį trauktų modernūs amorfiškų pavidalų mediniai ir minkšti baldai. Siūloma į vestibiulių interjerą integruoti ir dirbtinį žolyną bei iš vamzdžių sukurtą šviestuvą, o senojo fabriko konversiją į modernų kūrybinių industrijų centrą primintų sienose per abu aukštus sumontuota šviečianti juosta.

Fabriko statybvietėje apsilankę bei techninį projektą išnagrinėję dirbtuvių dalyviai iškėlė siūlymą visai atsisakyti arba pakoreguoti suprojektuotą tvorą, kuri turėtų apriboti objekto teritoriją. „Ar kultūra turėtų būti aptverta?“ – filosofiškai klausė jie, argumentuodami, kad tvora psichologiškai siejasi su negatyvumu.

Dalis į pristatymą susirinkusiųjų specialistų pasiūlytuose sprendiniuose pasigedo bendruomeniškumo akcento bei kitokių prasminių sąsajų su pastato – buvusio tabako fabriko, liaudiškai vadinto „tabakine“, istorija. Čia kilo diskusija, kaip rasti vidurio kelią tarp subtilios užuominos ir į rūkymo propagavimo. „Fabriką nupiešti lengviau nei kultūrą“, – pastebėjo Vilniaus dailės akademijos Vizualiojo dizaino katedros vedėjas Alvydas Klimas, siūlęs dar padirbėti ieškant iškalbingų simbolių.

Projektuotojai akcentavo, kad pristatyti sprendiniai nėra konstanta ir kvietė suinteresuotus visuomenės atstovus bei specialistus dalytis pamąstymais, mat visiems aktualus tikslas – kad būsimasis fabrikas taptų bendruomenei patraukliu ir reprezentatyviu objektu.

Dirbtuvių metu sukurti darbai taps pagrindu būsimajam objekto interjerui kurti. Klaipėdos centre esantis senasis tabako fabrikas, XX a. pradžios industrinis objektas, šiuo metu rekonstruojamas į kūrybinių verslų ir meno inkubatorių, kurio veiklos pradžia planuojama 2013-aisiais. „Kultūros fabriko“ vizija – kūrybinių verslų atstovų ir menininkų sambūrio centras ir darbo vieta.

Atviros interjero kūrybinės dirbtuvės – gegužės 22-26 d. Klaipėdoje surengto I kūrybinių industrijų festivalio „IKRA savaitė“ dalis. Projekto partneriais tapo bendrovė „Knauf“, Namo inžinerijos ir interjero centras (NIC) bei kavinė „Vero Cafe“.

Klaipėdos regiono kūrybinių industrijų asociacija (IKRA) – 2011 metų spalį įkurta visuomeninė organizacija, vienijanti dizaino, architektūros, informacinių technologijų, reklamos, kino, medijų, muzikos, scenos menų ir kitų kūrybinių bei kultūrinių industrijų sektorių atstovus ir kūrybines įmones iš pajūrio. Kūrybinių industrijų festivalis „IKRA savaitė“ sumanytas kaip naujosios organizacijos prisistatymas visuomenei ir pretenduoja tapti kasmečiu renginiu.

Daugiau informacijos: www.creativeklaipeda.lt, www.facebook.com/ikraklaipeda.

Prisegtose trimatėse vizualizacijose – „Kultūros fabriko“ vestibiulių interjero pasiūlymai. Autoriai – Mindaugas Melenis ir Andrius Tamašauskas („2am design