"Veido" archyvas

Prestižiškiausias ir pedantiškiausias kino festivalis šiemet buvo savotiškai keistas, maloniai stebinantis, originalus ir prieštaringas.

Kanai nepašykštėjo genialių filmų, intriguojančių debiutų, politinių intrigų ir skambių skandalų. Visa tai bus žiūrima, analizuojama, nagrinėjama ir aptarinėjama dar ne vieną mėnesį.

Konkuruojantys didieji festivaliai turės rimtai pagalvoti, kuo dar nustebinti kino visuomenę, o mažesnes ambicijas puoselėjantys renginiai savo programas papildys kokybiškais kūriniais. Jeigu Venecijai, Torontui, San Sebastianui, Busanui, Lokarnui, Karlovi Varams pavyks susižvejoti daugiau panašaus lygio gerų filmų, tai šie metai bus ypač derlingi ir sėkmingi.

Esminės tendencijos

Kanų festivalis istorijos metraščiuose pasižymėjo keliais skirtingais aspektais.

Nuožmią atranką įveikusios keturios režisierės moterys stipriais, įsimintinais ir prieštaringais filmais įrodė, kad oficialiame konkurse neturėtų dominuoti vien tik vyrai. Paralelinėse ir nepriklausomose programose moterų režisuoti kūriniai taip pat buvo deramai pastebėti ir pašlovinti ypatingu dėmesiu.

Egipto režisieriai susibūrė į draugišką komandą ir sukūrė 10 trumpametražių filmų seriją “18 dienų” apie šalį sukrėtusią žiemos revoliuciją, praėjus vos trims mėnesiams po prezidento Hosni Mubarako atsistatydinimo.

Irane įkalinti du režisieriai Jafaras Panahi ir Mohammadas Rasoulofas jautė kino bendruomenės protestą prieš Irano vyriausybės bandymus užčiaupti nepatogiai mąstančius autorius, bet patys demonstravo neįtikėtiną drąsą.

Nepaisydami draudimų kurti per artimiausius 20 metų, jie paslapčia baigė naujus filmus ir paskutinę minutę perdavė festivaliui. Namų arešto sąlygomis uždarytas J.Panahi savo būseną sugebėjo užfiksuoti maža skaitmenine kamera ir mobiliuoju telefonu, o eksperimentinę apybraižą “Tai ne filmas” nelegaliai išsiuntė duonos kepale paslėptame USB rakte.

M.Rasoulofas peržengė neleistiną ribą dar toliau ir realizavo asmeniškai išbandytą scenarijų apie desperatiškus bandymus gauti vizą išvykti iš Irano. Drama “Sudie” nusipelnė programos “Ypatingas žvilgsnis” žiuri prizo, kurį iš Emiro Kusturicos rankų atsiėmė režisieriaus žmona.

Galiausiai pirmą kartą Kanų festivalio istorijoje į specialų posėdį susirinkusi direktorių taryba nutarė paskelbti nepageidaujamu asmeniu (persona non grata) vieną ištikimiausių savo vaikų. “Auksinės palmės” laureatas Larsas von Trieras subrendo Kanuose ir atvyko čia vienuoliktą kartą su apokalipsine drama apie pasaulio pabaigą “Melancholija”.Įdomiausia, kad šiame filme nejusti absoliučiai jokios kontroversijos, bet smagiai nusiteikęs režisierius nevykusiai ir kvailai pajuokavo apie simpatijas Hitleriui, o po to šmaikščiai pasikrikštijo naciu. Visi žurnalistai kvatojo, bet organizatoriams Larso pokštai neskambėjo juokingai ir jie gerokai perlenkė lazdą sensacingu sprendimu nubausti provokatorių.

Priešingos nuomonės

Svarbiausia 64-ojo Kanų festivalio ypatybė – radikaliai skirtingos reakcijos. Tie patys laukiamiausi filmai buvo vienu metu liaupsinami ir maišomi su žemėmis, jų seansuose nepasitekinimo baubimą keisdavo griausmingos ovacijos, ir netgi kritikų verdiktai kardinaliai išsiskyrė. Iki paskutinės dienos konkurse neatsirado nė vieno favorito: amerikiečiai aklai palaikė Terrence’o Malicko vizualią ir muzikinę meditacijų simfoniją “Gyvenimo medis” apie pasaulio evoliuciją, šeimos brendimą ir visagalį Dievą, europiečiai greičiau susidraugavo su suomio Aki Kaurismaki absurdiško humoro dramedija “Havras” apie afrikiečio emigranto vargus Prancūzijos uoste, o prancūzai simpatizavo aktualias problemas kabinančiai ir akivaizdžių trūkumų nestokojančiai dramai “Policija” apie seksualinio priekabiavimo, skurdo, alkoholizmo, prekybos žmonėmis sukrėstų vaikų apsaugą užtikrinančių pareigūnų skyriaus kasdienybę su neįtikinamais meilės romanais.

“Auksinę palmės šakelę” teisingai nuskynė ambicingasis “Gyvenimo medis”, kurio intrigas kaitino kuklumu pagarsėjusio režisieriaus T.Malicko elgesys. Jis sąmoningai nedalyvavo fotosesijoje ir spaudos konferencijoje, nežygiavo raudonuoju kilimu su Bradu Pittu, Jessica Chastain ir Seanu Pennu, bet atėjo į “Lumiere” salę premjerinio seanso pabaigoje pasiklausyti publikos reakcijų. Niekas nežino, kaip šiandien atrodo paslaptingasis T.Malickas, todėl Kanuose jis ramiai vaikštinėjo neatpažintas. Didžiausia festivalio intriga taip ir liko neišaiškinta: ar režisierius dalyvavo triumfu pasibaigusioje uždarymo ceremonijoje ir stebėjo “Auksinę palmės šakelę” už jį atsiimančius prodiuserius? Niekas negalėjo patvirtinti arba paneigti karščiausio fakto, nes visi jautė, kad T.Malickas yra kažkur šalia.

Dabar belieka tik spėlioti apie Kanų festivalio baigiamuosius rezultatus, jeigu L.von Trieras būtų neprišnekėjęs šokiruojančių nesąmonių, kurias spauda pasistengė ištraukti iš konteksto ir įkaitinti neregėtą skandalą. Žiuri nariams patiko dviejų planetų susidūrimą grafiškai ir emociškai vaizduojanti “Melancholija”, bet jie nedrįso prieštarauti vadovų nuosprendžiui ištremti nenuoramą daną namo. Keistas paradoksas, kai tie patys organizatoriai išskėstu glėbiu priima antisemitiniais išpuoliais ir moterų įžeidinėjimu pasižymėjusį Melą Gibsoną, kuriam Kanai padovanojo unikalų šansą pasiremontuoti suteptą reputaciją.

Sunkiai sveriančios temos

Seksas, pedofilija, ištvirkimas, mirtis, literatūra, gyvenimas, šeima, žmogaus moralė ir sąžinė, valdžios galia, sadizmas, žudynės, klasikinė muzika. Šie pagrindiniai įrankiai originaliais, provokuojančiais, jautriais, pramoginiais atspalviais atsispindėjo festivalio filmų veidrodyje.

Peržiūrų maratoną atidarė skandalinga australiška “Miegančioji gražuolė” apie savanoriškai uždarbiaujančią žavią studentę, kuri sutinka apsinuoginti, išgerti arbatos ir užmigti paslaptingame kambaryje, kol senjorų amžiaus turtingi ištvirkėliai vyrai niekam nematant tenkina savo įgeidžius. Jiems negalima tik lytiškai santykiauti su miegančia gražuole, bet senukai pasistengia keistais poelgiais prasiskverbti į merginos sielą. Šis filmas nusipelno specialios palmės šakelės už režisierės Julios Leigh ir aktorės Emily Browning drąsą.

Ne mažiau narsių prancūzų aktorių kolektyvas gundančiuose “Tolerancijos namuose” priminė madingiausio Paryžiaus viešnamio istoriją, kai XIX ir XX a. sandūroje prabangiuose kambariuose turtuolių elitas pabėgdavo nuo šeimų ir patenkindavo seksualines fantazijas su viešnamyje gyvenančiomis merginomis. Prostitucijos paslaugą jos suprato meniškai ir išradingai, todėl mielai sutikdavo meilės aktams persirengti geiša, vaidinti lėlę, atsigulti į šampano vonią ir leisti naudotis peiliu.

Šeimos išbandymų įvairovė

Režisieriams labiau už viską rūpėjo žmonių santykiai šeimose, tad pernai Kanuose vyravęs tėvų bendravimo su vaikais vaizdavimas ir šiemet niekur nepradingo. Tačiau populiariausia tema palietė sudėtingesnius konfliktus ir sugebėjo pralinksminti.

Štai Michaelio Haneke šedevrams aktorius atrinkinėjęs austras Markusas Schleinzeris nuo pirmų minučių įtraukė ir privertė nejaukiai nervintis žiūrint prieštaringą dramą “Michaelis” apie draudimo įmonėje dirbantį, draugų kompanijos nevengiantį, moterims simpatizuojantį vyrą, kuris iš tiesų yra siaubingas pedofilas ir seksualiniams ištvirkavimams namo rūsyje laiko įkalinęs pagrobtą dešimtmetį berniuką.

Už geriausią scenarijų apdovanotas žydų kilmės Josephas Cedaras intelektualioje tragikomedijoje “Pastaba išnašoje” supriešina Jeruzalės Talmudą tyrinėjančius akademikus – pedantiškai ekscentišką tėvą ir ambicingą sūnų, kuriems tenka nešvariai kovoti dėl prestižiškiausio Izraelio prizo. Šeimos protų mūšį režisierius išgražina stilingais intarpais, Amelijos fantazijomis, žaisminga muzika ir idealiais garso efektais, kad publika nepriimtų konflikto rimtai ir pamėgintų šypsotis.

Stipria vizualine kalba ir išradingomis haliucinacijomis stulbinančioje Lynne Ramsay psichologinėje dramoje “Mums reikia pasikalbėti apie Keviną” Tildos Swinton fenomenaliai suvaidinta motina įsitikina vis dėlto nebeturinti jėgų mylėti bendramokslius strėlėmis išsmaigsčiusio demoniškos sielos sūnaus.

Festivalio rekordo vos nepasisavinę ir vietoj trečiosios “Auksinės palmės šakelės” Didįjį prizą parsivežę broliai Dardenne’ai šviesioje dramoje “Berniukas ant dviračio” gaudo šeimos neturintį nenuoramą 12-metį berniuką, kuris desperatiškai trokšta susitikti su jo atsisakiusiu tėčiu, netikėtai randa globą nepažįstamos kirpėjos namuose ir nepalaužiamu charakteriu pažadina jaunos moters motiniškus instinktus.

Europos ir Amerikos kokteilis

Beje, Kanuose išryškėjo nauja pasaulinio kino kryptis, kad amerikiečiai mielai priima pasiūlymus vaidinti Europos režisierių filmuose, o europiečiai režisieriai drąsiai skrenda į Holivudą įgyvendinti savo svajonių. Įdomiausia, kad pagal šią formulę gimusiems kūriniams Kanuose sekėsi geriausiai ir stabiliausiai.

Mums puikiai pažįstamas L.von Trieras jau ne pirmą sykį kviečiasi anglakalbius amerikiečius, bet “Melancholijoje” du svarbius vaidmenis rizikingai patikėjo Holivudo gražuolei Kirsten Dunst ir TV serialo “24 valandos” žvaigždei Kieferiui Sutherlandui, kurie visiškai pateisino režisieriaus lūkesčius.

Gimtojoje Danijoje jau keletą metų nieko nekuriantis Nicolas Windingas Refnas trumpam emigravo į Holivudą ir pasodino aktorių Ryaną Goslingą vairuoti lenktyninio trilerio “Važiavimas”, kuris po Kanų pašventinimo pretenduoja į kultinio kino statusą. Tai “Greiti ir įsiutę”, tik mąstančiam ir rimtą pramogą mėgstančiam žiūrovui.

Iš žydų litvakų šeimos kilęs prancūzas Michelis Hazanavichius daug metų puoselėtą meilės laišką nebyliam ir nespalvotam Holivudui parašė nostalgiškoje komedijoje “Artistas”, kurią iš pirmo žvilgsnio įsimylėjo beveik visi festivalio svečiai. Režisierius gudriai pasirinko 1920-aisiais Holivude naudotą siauro ekrano (4:3) formatą ir filmavo senamadiškais metodais, kad išgautų autentišką Charlie Chaplino ir Busterio Keatono laikų kino vaizdą su tamsiais šešėliais. “Artisto” aktorių pora Jeanas Dujardinas ir Berenice Bejo po premjerinio seanso sklandė apimti euforijos.

O štai po penkerių metų atostogų formą atgavęs suomis A.Kaurismaki skandinavišką mentalitetą puikiai perkėlė į prancūzakalbį absurdiško humoro, anekdotinių situacijų ir rokenrolo šou “Havras”, kuris buvo vertas Kanų festivalio apdovanojimo. Žiuri narys Jude’as Law neslėpė, kad dėl patikusio filmo buvo karštai kovojama, bet kritikų favoritui tiesiog neužteko prizų. Pasitelkęs mėgstamiausių prancūzų aktorių rinktinę ir reguliariai vaidinančią Kati Outinen režisierius šmaikštavo apie kitokios šeimos sampratą, kai neturtingas batų šveitikas pasiaukoja išgelbėti nuo gresiančios deportacijos pas mamą Londone nelegaliai keliaujantį berniuką iš Afrikos.

Naujos perspektyvos

Šiemet Kanuose sėkmingai veikė būsimųjų žvaigždžių kalykla. Geriausios aktorės titulas ir stiprus vaidmuo “Melancholijoje” K.Dunst tikrai atvers galimybes rinktis daug įdomesnius, protingesnius scenarijus ir atsiplėšti nuo Holivudo studijų globos, siūlančios vienodus pagrindinio herojaus meilužės vaidmenis. “Žmogaus-voro” aktorę L.von Trierui rekomendavo bičiulis amerikietis Paulas Thomas Andersonas, ir ji atskleidė nematytas talento spalvas.

Nespalvotame ir nebyliame “Artiste” fantastiškai atsiskleidęs komikas J.Dujardinas iki šiol vaidino tik prancūziškuose filmuose, bet dabar gaus marias pasiūlymų pakeisti žiūrovams atsibodusius linksmuolius. Aukso gyslą užčiuopę broliai Weinsteinai įsigijo “Artisto” platinimo teises, turėdami mintį nukalti dar vieną “Oskaro” laureatą, tad tolesnis charizmatiškojo J.Dujardino likimas priklausys nuo jo paties įgeidžių – ar norės tęsti karjerą už Atlanto ir kokiems filmams skirs pirmenybę.

Nors Guso van Santo melancholiška drama “Nepailstantis” nepateisino pernelyg didelių lūkesčių, kaip pagrindinio vaidmens atlikėjas debiutavęs šviesaus atminimo Holivudo legendos Dennio Hopperio sūnus Henry pateko į įtakingiausių prodiuserių akiratį. Artimiausiu metu jis tikrai gaus ne vieną šansą parodyti iš tėčio paveldėtus aktoriaus genus ir stipriau įsitvirtinti.

Važiuojantys pirmūnai

Ryškiausiai suspindėjusia 64-ojo Kanų festivalio žvaigžde neabejotinai tapo danų vunderkindas Nicolas Windingas Refnas, kuris pelnytai išplėšė prestižinį geriausio režisieriaus apdovanojimą iš labiau patyrusių ir garsesnių meistrų. Jį išgarsino per festivalius gastroliavusi trilogija apie Kopenhagos kriminalinio pasaulio užkaborius “Prekeivis”, o savitą vizualų stilių ir smurtą plakančio autoriaus reputaciją sutvirtino psichologinis trileris “Bronsonas” (rodytas “Scanoramoje”) ir originalus vikingų epas “Valhalos iškilimas”.

Kanus sužavėjusiu romantišku lenktyniniu trileriu “Važiavimas” N.W.Refnas pabandė sukurti minimalaus biudžeto nostalgišką holivudinį kiną be specialiųjų efektų. Entuziastingi plojimai per įnoringų spaudos atstovų seansą, palankios kritikų recenzijos ir uždegantys akredituotų kinomanų atsiliepimai katapultuos danų režisierių į Holivudo olimpą ir pridės pasitikėjimo dividendų.

Dabar jis rengia du kriminalinio žanro projektus, o prodiuseriai siūlo solidesnius pinigus “Važiavimo” tęsiniui.

"Veido" archyvas

„Renault“ – vienintelis oficialus automobilių gamintojas, esantis Kanų kino festivalio partneriu jau 28 metus.

„Renault Latitude“ – oficialus Kanų kino festivalio automobilis

2011 m. gegužės 11–22 dienomis fotografų dėmesio centre bus deimantinis elegantiškojo „Renault Latitude“ spindesys. Jis lydės aktorius ir kitas įžymybes prie garsiųjų raudonu kilimu padengtų laiptų.

„Latitude“ vidus išsyk leidžia pajusti pilnatvę, nes didžiausias dėmesys čia skiriamas keleivio gerovei. Jaukiai įsitaisyti unikaliame laikiname klimatiniame ir muzikiniame pasaulyje leidžiantis „Latitude“ yra varomas varikliais, idealiai tinkančiais ilgoms kelionėms toli nuo pašėlusios minios.

Pasižymėdamas harmoningomis ir didelėmis proporcijomis, galingai atrodančiu automobilio priekiu bei tvirtu ir galingu galu, „Latitude“ aiškiai lyderiauja prieš konkurentus.

Ketvirtus metus iš eilės Paryžiuje Eliziejaus laukuose veikiantis „L’Atelier Renault“ įkuria rezidenciją „Majestic 64“ paplūdimyje. Kiekvieną dieną nuo 10 iki 18 val. „L’Atelier Renault“ priiminės įžymybes, filmų komandas ir žiniasklaidos profesionalus visai šalia „Palais des Festivals“ (Festivalių rūmų).

„Renault“ taip pat dirba su „Les Toiles Enchantées“ asociacija, atstovaujama Prancūzijos aktoriaus ir režisieriaus Alain Chabat. Bendrovė asociacijai skolina automobilius, kuriais įranga ir asociacijos nariai vežami į Kanų regione veikiančias ligonines. Jose esantys vaikai gali dalyvauti festivalyje stebėdami pasaulines filmų premjeras, demonstruojamas specialiai įrengtuose ekranuose.

„Renault“ ir „septintojo meno“ istorija tęsiasi jau daugiau negu amžių: pradedant pirmuoju brolių Lumière filmu, kuriame buvo nufilmuotas Louis Renault, vairuojantis savo A tipo „voiturette“, ir pirmosiomis kino studijomis, tarp 1885 ir 1898 m. įrengtomis Billancourt, greta „Renault“ gamyklų.

„Renault“ aistringai palaiko visas kino formas, remdama daugybę festivalių ir įstaigų. Tarp jų – Kanų kino festivalis, „Académie des Arts et Techniques du Cinéma“ (kuri organizuoja „César“ apdovanojimus ir „Les Nuits en Or“ trumpametražių filmų renginį) ir kino festivaliai Deauville, Alpe d’Huez, Marakeše, Londone, San Sebastiane ir Valladolide. Per daugiau nei 110 metų tūkstančiai „Renault“ automobilių vežė žvaigždes į filmavimo aikšteles ir ant raudono kilimo visame pasaulyje.

Skolindama automobilius „Renault“ taip pat prisideda prie kino ir televizijos industrijos Prancūzijoje ir visame pasaulyje. „Renault“ transporto priemonės dalyvavo atliekant įspūdingus triukus bei buvo užfiksuotos klasikinėse scenose tokiuose filmuose, kaip „Ir Dievas sukūrė moterį“, „Žvilgsnis į žmogžudystę“, „Svečiai“ bei naujesniuose „Piko valanda 3“ ir „Une Affaire d’Etat“.

"Veido" archyvas

64-ąjį Kanų festivalį atidarys naujausias W.Alleno filmas “Vidurnaktis Paryžiuje” apie komplikuotas situacijas provokuojantį meilės ir šviesos miestą su aktore, pirmąja Prancūzijos ponia

64-ojo Kanų festivalio atrankos komisija sulaukė net 1715 pasiūlymų. 49 laimingiausiems rinktiniams filmams iš 33 skirtingų pasaulio šalių pasisekė gauti kvietimus į oficialią programą.

Pasauline kino olimpiada tituluojamas Kanų festivalis kol kas paskelbė 19 konkursantų ir dar ketina nominuoti bent tris filmus prestižiškiausiam “Auksinės palmės šakelės” apdovanojimui. Prieš žiuri prezidento Roberto de Niro akis susigrums elitiniai režisieriai Pedro Almodovaras, Larsas von Trieras, Terence’as Malickas, Aki Kaurismaki, Nuri Bilge Ceylanas, Paolo Sorrentino, Nanni Moretti, broliai Darnenne’ai.

Tačiau nuolatinių festivalio dalyvių vardus per spaudos konferenciją Paryžiuje užgožė programos vadovo Thierry Fremaux sprendimas net keturias vietas pagrindiniame konkurse rezervuoti režisierėms moterims. Tai absoliutus Kanų rekordas, kurį gražiai ir subtiliai simbolizuoja oficialus renginio plakatas. Jį puošia “Auksinės palmės šakelės” laureato, amerikiečių režisieriaus, fotografo Jerry Schatzbergo 1970 m. nuotraukoje užfiksuota aktorė Faye Dunaway ir kultinio prancūzų “Naujosios bangos” režisieriaus Francois Truffaut lūpose nuskambėję žodžiai: “Moterų kojos yra kompasai, kurie suka pasaulį aplink ašį ir suteikia jam pusiausvyros bei harmonijos.”

Lietuva Kanų festivalio oficialioje programoje neturės nė vieno filmo, bet pirmą kartą mūsų šalis įsirengs savo stendą Kanų mugės teritorijoje ir reklamuos bei anonsuos nacionalinio kino produkciją.

Keturių moterų paslaptys

Talentingoji škotų režisierė Lynne Ramsay bus vienintelė britų kino atstovė 64-ajame Kanų festivalyje su drama “Mums reikia pasikalbėti apie Keviną”. Populiarioji “Oskaro” premijos laureatė Tilda Swinton vaidina sielvarto prislėgtą motiną, kuri ryžtasi parašyti laišką bendramokslius sušaudžiusio paauglio sūnaus tėvui.

“Kino pavasaryje” rodyto dokumentinio filmo “Gimimo paslaptis” režisierė Naomi Kawase grįžta į Kanus su istorine drama “Oranžinis mėnulis” (Hanezu no tsuki), kurios įvykiai nukels į Asukos laikotarpį (538–710 metai), paskatinusį radikalius pokyčius Japonijos architektūros, meno, religijos, politikos, socialinio gyvenimo srityse.

Vieną iš trijų paskelbtų prancūziškų filmų režisavo komediniais vaidmenimis pasižymėjusi ir už Prancūzijos ribų mažiau žinoma aktorė Maiwenn le Besco. Provokuojančioje dramoje “Policija” ji gundys Paryžiaus nepilnamečių kolonijoje izoliuoto žiauraus maištininko meilės romanu žaviai fotografei.

Vis dėlto didžiausio dėmesio nusipelnė debiutuojanti australų režisierė Julia Leigh, kurios intymi ir prieštaringa erotinė drama “Miegančioji gražuolė” tapo didžiausia staigmena Kanų filmus mėginusiems nuspėti kino apžvalgininkams. Lietuvos kino komerciniame repertuare rodyto veiksmo trilerio “Nelauktas smūgis” lyderė Emily Browning drąsiai įkūnija į prostitucijos klaną savanoriškai įsitraukiančią studentę.

Pirmoji pora ant kilimo

Kontroversijos debesys ir skandalingiausi gandai gaubia ne konkursinėje programoje pasirodysiančią biografinę dramą “Užkariavimas” apie Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy spalvingą karjerą ir iškilimą iki šalies vadovo posto. Šio filmo premjera Kanuose buvo prognozuojama iš anksto, tačiau gerai informuoti šaltiniai signalizavo apie ypatingą prezidento aplinkos spaudimą festivalio vadovams.

64-ąjį Kanų festivalį atidarys Europos miestuose intensyviai filmuojančio Woody Alleno romantinė komedija “Vidurnaktis Paryžiuje” apie komplikuotas situacijas provokuojantį magiškiausią paros metą meilės ir šviesos mieste, o intriguojantį antrame plane matomos muziejaus gidės vaidmenį filme sukūrė N.Sarkozy žmona Carla Bruni. Kartu su pirmąja Prancūzijos ponia vaidinantys Owenas Wilsonas, Rachel McAdams, Michaelas Sheenas, Marion Cottilard (žavioji prancūzė ruošiasi gimdymui ir gali praleisti premjeros malonumą) nutvieks raudonąjį kilimą prestižu, grožiu, prabanga.

Žvaigždingiausi filmai

Paparacų armijos džiaugsmui, T.Fremaux suteikė leidimą Prancūzijos Rivjeroje išmesti inkarą nuotykių epui “Karibų piratai: ant keistų bangų”. Pramoginį atrakcioną reklamuos piratas Johnny Deppas su gyvenimo moterimi Vanessa Paradis ir sūnaus susilaukusi Penelope Cruz su vyru Javieru Bardemu.

"Veido" archyvas

Paparaciai džiūgauja, kad festivalyje bus parodyti “Karibų piratai: ant keistų bangų”, kurių reklamuoti atvyks “piratas” J.Deppas su partnere P.Cruz, lydimi ne mažiau garsių savi gyvenimo draugų

Seksualioji ispanų aktorė neabejotinai aplankys mylimiausio režisieriaus P.Almodovaro siaubo trilerį “Oda, kurioje gyvenu” apie plastines operacijas atliekantį chirurgą, kuris pasiutusiai medžioja dukterį išprievartavusį maniaką ir atlieka seksualinius eksperimentus su žmona.

"Veido" archyvas

Žiūrovus šiurpins P.Almodovaro siaubo trileris “Oda, kurioje gyvenu” apie plastines operacijas atliekantį chirurgą, kuris medžioja dukterį išprievartavusį maniaką ir atlieka seksualinius eksperimentus su žmona

Į oficialius prizus pretenduos ir paslaptingiausias pastarųjų metų kūrinys “Gyvybės medis” apie galaktikos gimimą, evoliuciją, mirtį ir mūsų vietą šiame pasaulyje, nors jam kino ekspertai buvo numatę vietą už konkurso ribų.

Viešumoje nemėgstantis rodytis kultinis režisierius T.Malickas tikriausiai liks ištikimas tradicijai praleisti fotosesiją ir spaudos konferenciją, bet nemenką ažiotažą sukels pagrindinius vaidmenis sukūrę aktoriai Bradas Pittas ir Seanas Pennas, kuriam teks konkuruoti su pačiu savimi.

"Veido" archyvas

Paslaptingiausias festivalio filmas – “Gyvybės medis”. Kultinis jo režisierius T.Malickas ant raudonojo kilimo nepasirodys, bet tai kompensuos filmo žvaigždės B.Pittas ir S.Pennas

Festivalis neatsisakė galimybės parodyti dramą “Kažkur turi būti ta vieta”, kurios grūdą madingasis italų režisierius Paolo Sorrentino (“Po meilės”, “Il Divo”) pasėjo 2008 m. Kanuose, kai pats vertino kolegų filmus ir žiuri prezidentui S.Pennui pasiūlė karo nusikaltėlį medžiojančio roko žvaigždūno vaidmenį.

Visai netikėtai į konkurso trasą išvažiavo danų režisieriaus Nicolo Windingo Refno stilingas ir minimalistinis lenktyninis trileris “Vairuok”, žadantis pasimatymą su ryškiomis įžymybėmis Ryanu Goslingu ir Carey Mulligan.

Ne konkursinėje programoje šansą pasitaisyti apšiukšlintą reputaciją gavo skandalingasis Melas Gibsonas, kurio vaidmuo Jodie Foster režisuotoje dramoje “Bebras” jau nusipelnė liaupsių JAV, bet platintojai atidėlioja premjerą dėl neigiamo aktoriaus įvaizdžio.

Reklaminę akciją su akrobatiniais triukais Kanuose organizuojanti šeimyninė animacinė komedija “Kung fu panda 2″ festivalio raudonąjį kilimą papuoš Angelinos Jolie, Jacko Blacko ir Jackie Chano pėdsakais.

Nenuspėjamos intrigos ir provokacijos

“Garsūs režisieriai kuria nuostabius filmus ir Kanų festivalis juos priima išskėstomis rankomis”, – apibendrino atranką T.Fremaux. Dešimtą kartą į Kanus namą ant ratų atvairuosiantis maištingasis danas L.von Trieras provokuos gražiu filmu apie pasaulio pabaigą apokaliptinėje dramoje “Melancholija”, kurioje pamatysime nuolatinius šio režisieriaus filmų dalyvius (Charlotte Gainsbourg, Stenną Skarsgardą, Udo Kierą, Johną Hurtą) kartu su sunkiai įsivaizduojamais jo pasaulyje aktoriais Kieferiu Sutherlandu (TV serialas “24 valandos”) ir Kirsten Dunst.

Vatikano vadovai neliks patenkinti “Auksinės palmės laureato” Nanni Moretti (“Sūnaus kambarys”) komiška drama “Mes išrinkome popiežių” apie konklavoje daugiausiai balsų surinkusį dvasininką, kuris staiga paskelbia, kad nebenori vadovauti Katalikų bažnyčiai.

Tarp laukiamiausių festivalio konkursantų minimas suomis Aki Kaurismaki (“Žmogus be praeities”), kuris komišką dramą “La Havre” apie batų šveitiką nufilmavo prancūziškai.

Visus savo filmus Kanuose rodantys broliai Jeanas Pierre’as ir Lucas Dardenne’ai atveža dramą apie tėvo paliktą sūnų “Berniukas su dviračiu”, kuria mėgins įrėminti festivalio rekordą: kol kas dar niekam nepavyko prisistiebti iki trijų “Auksinės palmės šakelių”.

Geriausiu režisieriumi už “Vienišių” pripažintas ir didįjį žiuri prizą su “Trimis beždžionėmis” nugvelbęs turkų maestro N.Bilge Ceylanas ketina apstulbinti ilgiausia 2 val. 30 min. konkursine drama “Vieną kartą Anatolijoje”.

Darbštumu stebinantį kultinį japonų režisierių Takashi Miike galime tituluoti Kanų revoliucionieriumi, nes jam pirmam teks garbė dalyvauti konkursinėje programoje su trimačiu filmu – samurajišku epu “Charakiris 3D”. Tai šiuolaikiškai perdarytas Japonijos kino klasika įvardijamas Masaki Kobayashi 1962 m. šedevras.

Prieš dvejus metus “Antikristu” pasipiktinęs ir L.von Trierą mizoginija viešai apkaltinęs rumunų režisierius Radu Mihaileanu (“Le Concert”) palaikys Rumunijos kino sklaidą festivalio temą taikliai atitinkančia komiška drama “Moterų šaltinis” apie provincijos kaimo moteris, kurios pagrasina netenkinti seksualinių aistrų, jeigu vyrai neparūpins joms vandens iš sunkiai pasiekiamo šaltinio.

Skandalingojo prancūzo Bertrand’o Bonello provokuojančios dramos “Tolerancijos namai” (L’Apollonide – Souvenirs de la Maison Close) veiksmas rutuliosis XX amžiaus pradžios Paryžiaus viešnamyje ir nestokos kūniškų nuogybių.
Tamsiausias arkliukas ir didingiausias nežinomasis konkurse yra austrų režisierius Markusas Schleizingeris su filmu “Maiklas”.

“Oskarui” nominuoto karinės dramos “Bofortas” režisieriaus Josepho Cedaro literatūrinę komediją “Išnašas” Kanai nukabino tiesiai Berlynui iš panosės – filmas apie dviejų profesorių tėvo ir sūnaus protinius mūšius dėl prestižinio prizo jau buvo patvirtintas “Berlinale” konkursui, kai prodiuseriai gavo netikėtą ir labiau viliojantį kvietimą iš konkurentų.

"Veido" archyvas

Šiųmetis Kanų festivalis – akivaizdžiai prasčiausias per pastaruosius 10 metų

63-iasis Kanų festivalis pajuto ekonominio nuosmukio padarinius, kai nesugebėjo gauti visų pageidaujamų filmų, kai sulaukė tik kelių A klasės žvaigždžių, prisiviliojo mažiau žurnalistų, kuriems dalyvavimas tebėra brangus hobis. Kino mugėje dalyvavę platintojai pirko tik nerizikingus kūrinius ir guodėsi mažesne garsiųjų vakarėlių pasiūla bei nemokamo maisto ir gėrimų badu.

Šeima, pinigai ir karas

Oficialus konkursas išėjo akivaizdžiai prasčiausias per pastaruosius 10 metų ir apnuogino atrankos klaidas. Festivalio direktorius Thierry Fremaux išgirdo teisingos kritikos dėl pernelyg didelio pataikavimo Holivudui ir pasitikėjimo elitiniais režisieriais, kurie užėmė debiutantų ar nežinomų talentų vietas. Kanai vis labiau virsta draugų ir bičiulių festivaliu, į kurį beveik neįmanoma patekti neturint organizatoriams ištikimų Prancūzijos ar Vokietijos kompanijų užnugario arba praeities nuopelnais paženklinto vardo. Atidarymo ceremonijai pakviestas istorinis epas “Robinas Hudas” nepateisino milžiniškų lūkesčių ir nesukėlė planuoto ažiotažo, nes išankstinės kritikų recenzijos pasirodė viešojoje erdvėje likus dviem dienoms iki festivalio pradžios, o režisierius Ridley Scottas atšaukė žadėtą vizitą dėl kelio operacijos.

Į skirtingas programas atrinktuose filmuose spindėjo trys esminės temos: šeimos bandymai prisitaikyti prie nedėkingų aplinkybių politiniame fone, kartūs ekonominės krizės vaisiai ir nereikalingo karo Irake / Afganistane realybė. Nenuostabu, kad “Kritikų savaitėje” triumfavo pirmą kartą į konkursą deleguotas dokumentinis filmas “Armadillo”, kviečiantis į šiurpią, pavojingą ir adrenalininę ekskursiją pas Afganistane taikos misiją vykdančius Danijos šauktinius savanorius, kuriems karas prilygsta kompiuteriniam žaidimui.

Ekonomikos bomba

Labiausiai aptarinėjamą Kanų festivalio filmą mažai kas pamatė, nes jis kažkodėl buvo nukištas tik į papildomą specialiųjų seansų programą. Vos du kartus tyliai ir ramiai parodytas Charleso Fergusono dokumentinis trileris “Vidaus darbas” suviliojo tik tuos, kurie festivalio maratonui buvo kruopščiai pasirengę ir žinojo išankstines nuomones. Nenuostabu, kad įtakingiausių amerikiečių kino kritikų apklausoje neapsakomai aktualus, protingas ir svarbus filmas įsitaisė pirmoje vietoje. Jame autorius, panaudodamas Matto Damono lakoniškus komentarus, drąsiai žarsto susimąstyti raginančius šokiruojančius faktus apie finansų krizę ir verslo griūties aferą suplanavusius finansų strategus. Kaip ji prasidėjo, kokie veiksniai pablogino padėtį visame pasaulyje, kodėl nepavyko išvengti griūties, kaip buvo įmanoma sušvelninti žiaurius padarinius, kam tai davė apčiuopiamos naudos, kas gi daroma šiandien.

Iš esmės “Vidaus darbas” nusipelno atskiro ir išsamesnio straipsnio, nes akis atveriantį filmą privalo pamatyti kiekvienas, mokantis bet kokius mokesčius, turintis sąskaitą banke, paėmęs ilgalaikę paskolą ar perkantis akcijas. Lobistai tikrai jį stums į “Oskarų” nominacijas ir Akademijos nariams bus sunku atrasti kitą kandidatą svarbiausiam metų prizui įteikti.

Šią Charleso Fergusono suorganizuotą ataką fesitivalyje galingai palaikė nekonkursinę programą papuošusio Oliverio Stone’o intelektualus trileris “Volstritas: pinigai nesnaudžia” apie ekonomikos bedugnę iškasusių bankininkų godumą ir jaunų žmonių išbandymą dideliais pinigais. O “Dvi režisierių savaitės” intrigavo dokumentiniu filmu “Klivlandas prieš Volstritą”, kurio autorius prancūzas Jeanas Stephane’as Bronas po pokalbių su nukentėjusiais žmonėmis ir liudininkais pamėgino įsivaizduoti, kaip galėtų rutuliotis beprecedentis teismo posėdis, kuriame nekilnojamąjį turtą dėl skolų praradusios ir savanaudiškai nustekentos Klivlando miesto šeimos iškeltų ieškinį 21 bankui.

Vaiduokliai iš Tailando

"Veido" archyvas

“Auksinę palmės šakelę” nuskynė “Dėdulė Bonmis”

Tikriausiai niekas neįvardijo budistinės meditacijos “Dėdulė Bonmis, kuris gali prisiminti savo buvusius gyvenimus” mėgstamiausiu festivalio filmu, bet beveik visi nuoširdžiai džiaugėsi madingojo režisieriaus Apichatpongo Weerasethakulo triumfu. Joe (būtent taip pats autorius prisistato Vakarų pasaulyje) sukūrė neabejotinai patį išradingiausią, keisčiausią ir mistiškiausią filmą. Iš visų kitų pretendentų jis išsiskyrė idėjų gilumu, stiliumi ir lėtu tempu.

Vizualaus kino genijaus Timo Burtono vadovaujama vertinimo komisija priėmė teisingą ir reikalingą, bet tuo pačiu metu drąsų ir radikalų verdiktą. Jie atidarė visas duris poetiškam ir filosofiniam filmui, kurio neįmanoma suprasti ir išgliaudyti net po dviejų peržiūrų. Neeilinis kūrinys labiau tiktų meninėms instaliacijoms muziejuose ar dar geriau – lauko kino projekcijoms, o dabar jis bus neišvengiamai rodomas kino teatruose ir įtraukiamas į festivalių programas. Tai truputį pavojinga ateitis, nes jau Kanų seansai įrodė, kad “Dėdulė Bonmis” yra ne kiekvienam skirtas kinas.

Kanuose nugalėjęs tailandietiškas filmas po uždarymo ceremonijos buvo graibstyte graibstomas. Nuolatinis festivalio filmų tiekėjas iš Vokietijos “The Match Factory” skaičiavo pelną, nes kuklaus biudžeto “Dėdulę Bunmį” išleido į Pracūziją, Didžiąją Britaniją, Ispaniją, Italiją, Rusiją, Čekiją, Kanadą, Argentiną, Braziliją ir baiginėjo derybas su JAV platintojais. Lietuvoje šį filmą bus įmanoma išvysti tik festivalio programoje.

5,5 val. trukmės filmas

Galima teigti, kad šių metų Kanai bus prisimenami dėl unikalaus ir išskirtinio 5 val. 32 min. kriminalinio epo “Karlosas” seanso pagrindinėje “Lumiere” salėje. Daugybę akredituotų svečių išgąsdino nežmoniška trukmė (pirma reakcija – kas gali žiūrėti vieną filmą ketvirtadalį dienos?), bet pasiaukojusieji pakankamai lengvam išbandymui pamatė kažką nenusakomai genialaus. Kolumbijos teroristo revoliucionieriaus Ilichiaus Ramirezo Sanchezo spalvinga biografija iki šiol yra mistifikuota paslapties šydais, tad režisieriui Olivier Assayasui su žurnalistinį tyrimą atlikusiais scenaristais teko dramatizuoti tikrus įvykius ir užpildyti nežinomus niuansus lakia fantazija.

Marksistinei ideologijai ištikimo ir prieš kapitalizmą radikaliai kovojusio nusikaltėlio gyvenimas iki suėmimo buvo toks įdomus, kad nestabdomas veiksmas filmą užvaldo nuo pirmų minučių ir nesuteikia pagundos žvilgčioti į laikrodį. Įkaitų grobimas, užsakomosios žmogžudystės, krauju aptaškyta kova dėl Palestinos laisvės, pabėgimai iš pasalų, sandėriai su “Stasi” agentais, baskų separatistais, KGB milicininkais, Artimųjų Rytų ir Afrikos šalių diktatoriais, genialios manipuliacijos, skaudžios išdavystės, nepavykusios operacijos, meilės romanai, ciniškas Prancūzijos valdžios šantažas, chameleoniški persikūnijimai ir labiausiai ieškomo nusikaltėlio reputacija.

1974–1994 m. tarptautinės spaudos puslapiuose išsireklamavęs Karlosas (kita jo žinoma pravardė – Šakalas) žaidė pavojingiausio lygio pokerio partiją ir žinojo, kad vieną dieną gaus kulką į galvą arba atsidurs kalėjime. Šiandien jis sėdi už grotų ir laukia teismo posėdžių. Labiausiai Karlosą išgarsino 1975 m. Vienoje OPEC konferencijoje posėdžiavusios įtakingiausių pasaulio šalių naftos ir finansų ministrų užgrobimas, tarptautinės derybos ir skraidymai lėktuvu su įkaitais iš Europos į Alžyrą bei kitas šalis.

Jeigu “Karlosas” dalyvautų oficialiame konkurse (jis buvo vertas tokios garbės), tai žiuri nariams nereikėtų ilgai diskutuoti, o “Auksinės palmės šakelės” laureatas būtų aiškus visiems. Tačiau T.Fremaux nepakako drąsos pasipriešinti atrankos procesą lemiančių grupuočių diktatui. Dėl milžiniško spaudimo filmas tik per didžiausius vargus prasimušė į festivalį.

Galima nė kiek neabejoti, kad šis filmas bus sėkmingai rodomas kino teatruose ir karštai graibstomas festivaliams.

Festivalių traukinys

T.Fremaux neslepia, kad daugelio pageidautų filmų jam nepavyko gauti. Kažkas nespėjo užbaigti (kino poetas su kamera Terrence’as Malickas, Wongas Kar-Wai’us, Darrenas Aronofsky), kiti atsisakė kvietimo į nekonkursinę programą (Julianas Schnabelis, Francois Ozonas), treti nusprendė bandyti laimę kituose festivaliuose arba tiesiog negalėjo atvykti dėl šeimyninių aplinkybių (Sofia Coppola turėjo užbaigtą filmą, bet nerizikavo keliauti dėl artėjančio gimdymo).

Visi žino nerašytą tiesą, kad Kanai yra ne tik pati prestižiškiausia, bet ir pati pavojingiausia vieta naujo filmo premjerai. Čia įmanoma ne tik per porą valandų išgarsėti, bet ir lengvai sužlugdyti svajonę. Šiemet blogiausias įmanomas scenarijus ištiko vengrą Kornelį Mundruczo (“Delta”). Jis neišnaudojo galimybės intriguojančią idėją paversti įdomiu filmu, o bandymas Frankenšteino monstro tragediją perkelti į šiuolaikinę Vengrijos realybę virto absurdišku ir nepateisinamai smurtiniu šnipštu.

Kanų praradimais labiausiai džiaugsis Venecija, kuriai rugsėjį pasiseks nušienauti išskirtinių filmų derlių (dar nežinia, ar jie visi bus tikrai vertingi). Bet prieš tai kino industrijos akys nukryps į Šanchajų, Edinburgą, Sočį ir Maskvą (birželis), Karlovi Varus (liepa) ir Lokarną (rugpjūtis), kurie padarys puikų apšilimą prieš didįjį rudens festivalio maratoną Toronte, San Sebastiane, Londone, Romoje, Pusane ir Mar del Platoje.

"Veido" archyvas

Gegužės 12 d. prasidedančiame 63-iajame Kanų festivalio konkurse dalyvaus 12-os pasaulio šalių atstovai, o JAV atstovaus tik vienintelis filmas.

Likus mėnesiui iki robinhudiško starto Kanų festivalis jau paskelbė oficialios programos sudėtį. “Šiemet atrankos procedūra vyko itin komplikuotai. Paskutinėmis dienomis mums teko priimti daug sudėtingų sprendimų ir ištarti sunkius “ne”, – sakė prestižinio renginio meno vadovas Thierry Fremaux, pabrėždamas, kad šiemet atrankos komisija gavo mažiau paraiškų, o dėl finansinės krizės ne visi režisieriai spėjo laiku užbaigti filmus.

Įspūdingas sąrašas

Jis jau išsiuntinėjo kvietimus Kanų aukščiausios lygos žaidėjams britui Mike’ui Leigh, meksikiečiui Alejandro Gonzalezui Inarritu, rusui Nikitai Michalkovui, japonui Takeshi Kitano, iraniečiui Abbasui Kiarostami, tailandiečiui Apichatpongui Weerasethakului, prancūzams Rachidui Boucharebui ir Bertrand’ui Tavernier, korėjiečiams Imui Sang-soo ir Lee Chang-dongui.

Toks intriguojantis, žvaigždiškas ir išskirtinai vyriškas pasirinkimas atrodo labai saugus ir šiek tiek populistinis, nes juk Kanams pirmiausia reikia didelio spaudos dėmesio. Tačiau festivalis niekuomet neatsisako rizikos investuoti į naujus vardus ir atradimus.

Šiemet svariausių staigmenų tikimasi iš vaidybiniame kine debiutuojančio baltarusių dokumentininko Sergejaus Loznicos ir režisieriaus duonos po septynerių metų pertraukos paragavusio prancūzų aktoriaus Mathieu Almarico (jis vaidino paralyžiuotą “Elle” žurnalo redaktorių dramoje “Skafandras ir drugelis”). Pirmą kartą prie “Auksinės palmės šakelės” mėgins stiebtis Čadui atstovaujantis ir Prancūzijos pilietybę gavęs Mahamatas Salehas Harounas (jo debiutinį filmą “Sausros sezonas” 2007 m. rodė “Kino pavasaris”).

Daugiau netikėtumų pateiks antra pagal svarbą programa “Ypatingas žvilgsnis”, kurioje susibūrė patyrę meistrai (portugalas Manelis de Oliveira, prancūzas Jeanas Lucas Godard’as, korėjietis Hongas Sang-soo, kinas Wangas Xiaoshuai), perspektyvūs debiutantai (Sandanso kino festivalyje sužibėjęs amerikietis Derekas Cianfrance’as), antruosius filmus sukūrę festivalių favoritai rumunas Cristi Puiu, vienintelė moteris režisierė dviejose konkursinėse programose Agnes Kocsis iš Vengrijos, pernai Kanuose triumfuojamai atsiskleidęs kanadietis Xavier Dolanas) ir negirdėti vardai iš Peru bei Indijos.

Trūksta dar šešių septynių filmų

Beje, visa festivalio programa dar nėra žinoma. Pasak Th.Fremaux, ji bus pildoma dar kelias savaites.
Konkurse kol kas rezervuota tik viena vieta amerikietiškam filmui – režisieriaus Dougo Limano politiniam trileriui “Sąžiningas žaidimas” apie ambasadoriaus Josepho Wilsono ir CŽV agentės Valerie Plume šeimos problemas. Baltieji rūmai paskelbė apie moters slaptą veiklą, kai jos sutuoktinis 2003 m. parašė straipsnį, kritikuojantį prezidentą George’ą W.Bushą manipuliuojant neteisinga informacija apie masinio naikinimo ginklus Irake, kad tik išgalvotų priežastį karui pradėti. Bagdade filmuotame ir tikrais skandalingais įvykiais paženklintame kūrinyje vaidina raudonojo kilimo maršams tinkamiausios žvaigždės Naomi Watts ir aršus buvusio prezidento administracijos kritikas Seanas Pennas.

Akivaizdu, kad Kanų meno vadovas viltingai laukia dar kelių amerikiečių invazijos. Visa kino industrija užgniaužusi kvapą svarsto, ar dvejus metus montažinėje užsidariusiam ir viešumo vengiančiam legendiniam amerikiečiui Terrence’ui Malickui pavyks užbaigti kruopščiai slepiamo siužeto fantastinį epą “Gyvybės medis”. “Šiandienos duomenimis, šis filmas vis dar neparengtas premjerai, bet atrankos komisijoje žiūrėjome negalutinę versiją ir visi laikome kumščius. Per artimiausias dvi savaites įmanomi įvairiausi stebuklai”, – intriguoja Th.Fremaux.

Jeigu lėtai dirbantis, 5–10 metų vienam filmui aukojantis, jokiam prodiuserių spaudimui nepasiduodantis T.Malickas palaimins premjerą Kanuose ir iki padorios trukmės ją sutrumpins (kalbama, kad dabartinė versija tiksi ties šešiomis valandomis), tai 2008 m. festivalio žiuri prezidentui S.Pennui teks žingsniuoti Kanų laiptais antrą sykį, o festivalis turės garbės pasikviesti dažną svečią Bradą Pittą kartu su gyvenimo drauge Angelina Jolie.

Į benuvažiuojantį Kanų traukinio 63-iąjį vagoną dar turi vilčių įšokti ir Tomas Tykweris su romantine drama “Trys”, ir legendinis vengras Bela Tarras su mistiniu trileriu “Turino žirgas”, ir danė Susanne Bier su drama “Kerštas”, ir Honkongo maestro Johnnie To su trileriu “Įkaito mirtis”, ir prancūzas Olivier Assayas su penkių valandų trukmės kriminaliniu epu “Carlosas”.

Žvaigždžių nebus itin daug

Populiarių ir žinomų veidų paradą garantuoja nekonkursiniai filmai. Vardan broliškos draugystės su Holivudu Kanai priėmė ginčytiną sprendimą pirmąjį vakarą atiduoti prabangiajam nuotykių epui “Robinas Hudas”, kuris po dviejų dienų šaudysis strėlėmis viso pasaulio kino teatruose. Kas gi atsisakys galimybės galingai pradėti festivalį su seru Ridley Scottu ir auksine australų kino pora Russellu Crowe bei Cate Blanchett?

Viskas būtų gražu, jei nežinotume, kad į atidarymo ceremoniją pretendavo prancūzų prodiuserių stipriai proteguojamas ir po du kokybiškus filmus per metus sukurti spėjantis Francois Ozonas, kurio komedijoje “Perukas” pagrindinius vaidmenis atliko Prancūzijos aktorių elitas Catherine Deneuve, Gerard’as Depardieu ir Ludivine Sagnier. Šiai intriguojančiai ir komercinei 1977 m. spektaklio ekranizacijai Th.Fremaux pasiūlė eilinį seansą nekonkursinėje programoje, bet ambicingasis režisierius kol kas galutinio atsakymo nedavė. Galbūt tai bus uždarymo filmas, kuris taip pat dar nepaskelbtas?

Woody Allenas niekuomet nedalyvauja konkursuose ir nenori prizų, bet pašvęsti į Kanus atvažiuoja gana noriai. Šį kartą niujorkietis pristatys Londone nufilmuotą misteriją “Tu sutiksi aukštą tamsiaplaukį nepažįstamąjį” ir atvarys visą bandą žvaigždžių: serą Anthony Hopkinsą, ispaną Antonio Banderasą, “Lūšnynų milijonieriaus” išgarsintą Indijos gražuolę Freidą Pinto, amerikietį Joshą Broliną ir N.Watts, kuriai Kanuose teks puikuotis dviem filmais.

Du kartus fotografams pozuos ir J.Brolinas (“Šioje šalyje nėra vietos senukams”), suvaidinęs niekšingą finansų brokerį Oliverio Stone’o kriminalinėje dramoje “Volstritas 2: pinigai nesnaudžia”. Ekonominės krizės padarinius ir bankų griūties priežastis kapstantis filmas suteiks šansą sugrįžti į Prancūzijos Rivjerą veteranui Michaelui Douglasui ir jaunosios kartos numylėtiniui Shia LaBeoufui, o “Oskarui” nominuota talentingoji britė Carey Mulligan festivalio rūmų laiptelius skaičiuos pirmą kartą.

Esminiai potėpiai

Prestižinę “Auksinę palmės šakelę” nuskinti taikysis 20 arba 21 kandidatas (kol kas žinoma tik 16). Lietuviško kraujo turintis charizmatiškasis britas M.Leigh (jo seneliai gyveno Ukmergėje) gali tapti absoliučiu rekordininku, nes dar niekam nepavyko Kanuose nugalėti tris kartus. Dramoje “Dar vieneri metai” režisierius laikėsi įprastos taktikos – eksperimentavo su improvizuoti gebančiais aktoriais Imelda Staunton ir Jimu Broadbentu.

Jau dabar galima neabejoti, kad geriausio režisieriaus titulą Kanuose iškovojęs meksikietis A.G.Inarritu privers anksti keltis festivalio naktinėtojus ir sausakimšai užpildys 8:30 seansą. Barselonoje nufilmuotoje intymioje dramoje “Grožis” narkotikus platinantis vienišas vyras desperatiškai stengiasi išgyventi marginalų kaimynystėje ir apsaugoti savo mažus vaikus nuo blogos įtakos. “Šis provokuojantis filmas privers žiūrovus nueiti į tokią vietą, kai atrodys, kad kelio atgal jau nebėra. Parašiau scenarijų specialiai Javierui Bardemui ir negalėjau jaustis laimingesnis, kai pasitaikė galimybė dirbti su juo”, – džiaugiasi režisierius A.G.Inarritu, kurį Lietuvos žiūrovai prisimena iš dramų “21 gramas” ir “Babelis”.

Kultinis japonų veteranas Takeshi Kitano neišlaikė pažado niekuomet negrįžti į gangsterinį kiną ir kriminaliniame trileryje “Įniršis” po dešimties metų pertraukos vaidins išsišokėlius nusikaltėlius auklėjantį jakudzos mafijos bosą.

Rusijos šešėliai

Šiemet Kanuose ypač ryškiai spindės sovietinės spalvos. 1994 m. Didžiuoju žiuri prizu apdovanotas maestro N.Michalkovas pristatys epinę karinę dramą “Saulės nualinti 2: pasipriešinimas”. “Nesu įsitikinęs, kad šis filmas bus teisingai suprastas ir gerai priimtas Prancūzijoje, bet pats faktas, kad esame pakviesti į konkursą, skamba prestižiškai ir maloniai”, – teigia 70 mln. JAV dolerių kainavusio brangiausio visų laikų rusiško filmo autorius N.Michalkovas.

O Baltarusijoje gimęs, Maskvos VGIK’ą baigęs ir į Vokietiją emigravęs dokumentininkas S.Loznica Kanuose mojuos Ukrainos vėliava, bet pirmajame vaidybiniame filme “Mano laimė” kartu su tolimųjų reisų sunkvežimio vairuotoju pasuks į degraduojančios Rusijos provincijos gilumą. Košmariškoje beprotybėje jo lauks nemalonūs susitikimai su karo veteranais, be įstatymų veikiančiais milicininkais, miškų plėšikais ir prostitute.