2011 Birželio 10

Kanai: geriausi metai su provokacijomis ir skandalais

veidas.lt

"Veido" archyvas

Prestižiškiausias ir pedantiškiausias kino festivalis šiemet buvo savotiškai keistas, maloniai stebinantis, originalus ir prieštaringas.

Kanai nepašykštėjo genialių filmų, intriguojančių debiutų, politinių intrigų ir skambių skandalų. Visa tai bus žiūrima, analizuojama, nagrinėjama ir aptarinėjama dar ne vieną mėnesį.

Konkuruojantys didieji festivaliai turės rimtai pagalvoti, kuo dar nustebinti kino visuomenę, o mažesnes ambicijas puoselėjantys renginiai savo programas papildys kokybiškais kūriniais. Jeigu Venecijai, Torontui, San Sebastianui, Busanui, Lokarnui, Karlovi Varams pavyks susižvejoti daugiau panašaus lygio gerų filmų, tai šie metai bus ypač derlingi ir sėkmingi.

Esminės tendencijos

Kanų festivalis istorijos metraščiuose pasižymėjo keliais skirtingais aspektais.

Nuožmią atranką įveikusios keturios režisierės moterys stipriais, įsimintinais ir prieštaringais filmais įrodė, kad oficialiame konkurse neturėtų dominuoti vien tik vyrai. Paralelinėse ir nepriklausomose programose moterų režisuoti kūriniai taip pat buvo deramai pastebėti ir pašlovinti ypatingu dėmesiu.

Egipto režisieriai susibūrė į draugišką komandą ir sukūrė 10 trumpametražių filmų seriją “18 dienų” apie šalį sukrėtusią žiemos revoliuciją, praėjus vos trims mėnesiams po prezidento Hosni Mubarako atsistatydinimo.

Irane įkalinti du režisieriai Jafaras Panahi ir Mohammadas Rasoulofas jautė kino bendruomenės protestą prieš Irano vyriausybės bandymus užčiaupti nepatogiai mąstančius autorius, bet patys demonstravo neįtikėtiną drąsą.

Nepaisydami draudimų kurti per artimiausius 20 metų, jie paslapčia baigė naujus filmus ir paskutinę minutę perdavė festivaliui. Namų arešto sąlygomis uždarytas J.Panahi savo būseną sugebėjo užfiksuoti maža skaitmenine kamera ir mobiliuoju telefonu, o eksperimentinę apybraižą “Tai ne filmas” nelegaliai išsiuntė duonos kepale paslėptame USB rakte.

M.Rasoulofas peržengė neleistiną ribą dar toliau ir realizavo asmeniškai išbandytą scenarijų apie desperatiškus bandymus gauti vizą išvykti iš Irano. Drama “Sudie” nusipelnė programos “Ypatingas žvilgsnis” žiuri prizo, kurį iš Emiro Kusturicos rankų atsiėmė režisieriaus žmona.

Galiausiai pirmą kartą Kanų festivalio istorijoje į specialų posėdį susirinkusi direktorių taryba nutarė paskelbti nepageidaujamu asmeniu (persona non grata) vieną ištikimiausių savo vaikų. “Auksinės palmės” laureatas Larsas von Trieras subrendo Kanuose ir atvyko čia vienuoliktą kartą su apokalipsine drama apie pasaulio pabaigą “Melancholija”.Įdomiausia, kad šiame filme nejusti absoliučiai jokios kontroversijos, bet smagiai nusiteikęs režisierius nevykusiai ir kvailai pajuokavo apie simpatijas Hitleriui, o po to šmaikščiai pasikrikštijo naciu. Visi žurnalistai kvatojo, bet organizatoriams Larso pokštai neskambėjo juokingai ir jie gerokai perlenkė lazdą sensacingu sprendimu nubausti provokatorių.

Priešingos nuomonės

Svarbiausia 64-ojo Kanų festivalio ypatybė – radikaliai skirtingos reakcijos. Tie patys laukiamiausi filmai buvo vienu metu liaupsinami ir maišomi su žemėmis, jų seansuose nepasitekinimo baubimą keisdavo griausmingos ovacijos, ir netgi kritikų verdiktai kardinaliai išsiskyrė. Iki paskutinės dienos konkurse neatsirado nė vieno favorito: amerikiečiai aklai palaikė Terrence’o Malicko vizualią ir muzikinę meditacijų simfoniją “Gyvenimo medis” apie pasaulio evoliuciją, šeimos brendimą ir visagalį Dievą, europiečiai greičiau susidraugavo su suomio Aki Kaurismaki absurdiško humoro dramedija “Havras” apie afrikiečio emigranto vargus Prancūzijos uoste, o prancūzai simpatizavo aktualias problemas kabinančiai ir akivaizdžių trūkumų nestokojančiai dramai “Policija” apie seksualinio priekabiavimo, skurdo, alkoholizmo, prekybos žmonėmis sukrėstų vaikų apsaugą užtikrinančių pareigūnų skyriaus kasdienybę su neįtikinamais meilės romanais.

“Auksinę palmės šakelę” teisingai nuskynė ambicingasis “Gyvenimo medis”, kurio intrigas kaitino kuklumu pagarsėjusio režisieriaus T.Malicko elgesys. Jis sąmoningai nedalyvavo fotosesijoje ir spaudos konferencijoje, nežygiavo raudonuoju kilimu su Bradu Pittu, Jessica Chastain ir Seanu Pennu, bet atėjo į “Lumiere” salę premjerinio seanso pabaigoje pasiklausyti publikos reakcijų. Niekas nežino, kaip šiandien atrodo paslaptingasis T.Malickas, todėl Kanuose jis ramiai vaikštinėjo neatpažintas. Didžiausia festivalio intriga taip ir liko neišaiškinta: ar režisierius dalyvavo triumfu pasibaigusioje uždarymo ceremonijoje ir stebėjo “Auksinę palmės šakelę” už jį atsiimančius prodiuserius? Niekas negalėjo patvirtinti arba paneigti karščiausio fakto, nes visi jautė, kad T.Malickas yra kažkur šalia.

Dabar belieka tik spėlioti apie Kanų festivalio baigiamuosius rezultatus, jeigu L.von Trieras būtų neprišnekėjęs šokiruojančių nesąmonių, kurias spauda pasistengė ištraukti iš konteksto ir įkaitinti neregėtą skandalą. Žiuri nariams patiko dviejų planetų susidūrimą grafiškai ir emociškai vaizduojanti “Melancholija”, bet jie nedrįso prieštarauti vadovų nuosprendžiui ištremti nenuoramą daną namo. Keistas paradoksas, kai tie patys organizatoriai išskėstu glėbiu priima antisemitiniais išpuoliais ir moterų įžeidinėjimu pasižymėjusį Melą Gibsoną, kuriam Kanai padovanojo unikalų šansą pasiremontuoti suteptą reputaciją.

Sunkiai sveriančios temos

Seksas, pedofilija, ištvirkimas, mirtis, literatūra, gyvenimas, šeima, žmogaus moralė ir sąžinė, valdžios galia, sadizmas, žudynės, klasikinė muzika. Šie pagrindiniai įrankiai originaliais, provokuojančiais, jautriais, pramoginiais atspalviais atsispindėjo festivalio filmų veidrodyje.

Peržiūrų maratoną atidarė skandalinga australiška “Miegančioji gražuolė” apie savanoriškai uždarbiaujančią žavią studentę, kuri sutinka apsinuoginti, išgerti arbatos ir užmigti paslaptingame kambaryje, kol senjorų amžiaus turtingi ištvirkėliai vyrai niekam nematant tenkina savo įgeidžius. Jiems negalima tik lytiškai santykiauti su miegančia gražuole, bet senukai pasistengia keistais poelgiais prasiskverbti į merginos sielą. Šis filmas nusipelno specialios palmės šakelės už režisierės Julios Leigh ir aktorės Emily Browning drąsą.

Ne mažiau narsių prancūzų aktorių kolektyvas gundančiuose “Tolerancijos namuose” priminė madingiausio Paryžiaus viešnamio istoriją, kai XIX ir XX a. sandūroje prabangiuose kambariuose turtuolių elitas pabėgdavo nuo šeimų ir patenkindavo seksualines fantazijas su viešnamyje gyvenančiomis merginomis. Prostitucijos paslaugą jos suprato meniškai ir išradingai, todėl mielai sutikdavo meilės aktams persirengti geiša, vaidinti lėlę, atsigulti į šampano vonią ir leisti naudotis peiliu.

Šeimos išbandymų įvairovė

Režisieriams labiau už viską rūpėjo žmonių santykiai šeimose, tad pernai Kanuose vyravęs tėvų bendravimo su vaikais vaizdavimas ir šiemet niekur nepradingo. Tačiau populiariausia tema palietė sudėtingesnius konfliktus ir sugebėjo pralinksminti.

Štai Michaelio Haneke šedevrams aktorius atrinkinėjęs austras Markusas Schleinzeris nuo pirmų minučių įtraukė ir privertė nejaukiai nervintis žiūrint prieštaringą dramą “Michaelis” apie draudimo įmonėje dirbantį, draugų kompanijos nevengiantį, moterims simpatizuojantį vyrą, kuris iš tiesų yra siaubingas pedofilas ir seksualiniams ištvirkavimams namo rūsyje laiko įkalinęs pagrobtą dešimtmetį berniuką.

Už geriausią scenarijų apdovanotas žydų kilmės Josephas Cedaras intelektualioje tragikomedijoje “Pastaba išnašoje” supriešina Jeruzalės Talmudą tyrinėjančius akademikus – pedantiškai ekscentišką tėvą ir ambicingą sūnų, kuriems tenka nešvariai kovoti dėl prestižiškiausio Izraelio prizo. Šeimos protų mūšį režisierius išgražina stilingais intarpais, Amelijos fantazijomis, žaisminga muzika ir idealiais garso efektais, kad publika nepriimtų konflikto rimtai ir pamėgintų šypsotis.

Stipria vizualine kalba ir išradingomis haliucinacijomis stulbinančioje Lynne Ramsay psichologinėje dramoje “Mums reikia pasikalbėti apie Keviną” Tildos Swinton fenomenaliai suvaidinta motina įsitikina vis dėlto nebeturinti jėgų mylėti bendramokslius strėlėmis išsmaigsčiusio demoniškos sielos sūnaus.

Festivalio rekordo vos nepasisavinę ir vietoj trečiosios “Auksinės palmės šakelės” Didįjį prizą parsivežę broliai Dardenne’ai šviesioje dramoje “Berniukas ant dviračio” gaudo šeimos neturintį nenuoramą 12-metį berniuką, kuris desperatiškai trokšta susitikti su jo atsisakiusiu tėčiu, netikėtai randa globą nepažįstamos kirpėjos namuose ir nepalaužiamu charakteriu pažadina jaunos moters motiniškus instinktus.

Europos ir Amerikos kokteilis

Beje, Kanuose išryškėjo nauja pasaulinio kino kryptis, kad amerikiečiai mielai priima pasiūlymus vaidinti Europos režisierių filmuose, o europiečiai režisieriai drąsiai skrenda į Holivudą įgyvendinti savo svajonių. Įdomiausia, kad pagal šią formulę gimusiems kūriniams Kanuose sekėsi geriausiai ir stabiliausiai.

Mums puikiai pažįstamas L.von Trieras jau ne pirmą sykį kviečiasi anglakalbius amerikiečius, bet “Melancholijoje” du svarbius vaidmenis rizikingai patikėjo Holivudo gražuolei Kirsten Dunst ir TV serialo “24 valandos” žvaigždei Kieferiui Sutherlandui, kurie visiškai pateisino režisieriaus lūkesčius.

Gimtojoje Danijoje jau keletą metų nieko nekuriantis Nicolas Windingas Refnas trumpam emigravo į Holivudą ir pasodino aktorių Ryaną Goslingą vairuoti lenktyninio trilerio “Važiavimas”, kuris po Kanų pašventinimo pretenduoja į kultinio kino statusą. Tai “Greiti ir įsiutę”, tik mąstančiam ir rimtą pramogą mėgstančiam žiūrovui.

Iš žydų litvakų šeimos kilęs prancūzas Michelis Hazanavichius daug metų puoselėtą meilės laišką nebyliam ir nespalvotam Holivudui parašė nostalgiškoje komedijoje “Artistas”, kurią iš pirmo žvilgsnio įsimylėjo beveik visi festivalio svečiai. Režisierius gudriai pasirinko 1920-aisiais Holivude naudotą siauro ekrano (4:3) formatą ir filmavo senamadiškais metodais, kad išgautų autentišką Charlie Chaplino ir Busterio Keatono laikų kino vaizdą su tamsiais šešėliais. “Artisto” aktorių pora Jeanas Dujardinas ir Berenice Bejo po premjerinio seanso sklandė apimti euforijos.

O štai po penkerių metų atostogų formą atgavęs suomis A.Kaurismaki skandinavišką mentalitetą puikiai perkėlė į prancūzakalbį absurdiško humoro, anekdotinių situacijų ir rokenrolo šou “Havras”, kuris buvo vertas Kanų festivalio apdovanojimo. Žiuri narys Jude’as Law neslėpė, kad dėl patikusio filmo buvo karštai kovojama, bet kritikų favoritui tiesiog neužteko prizų. Pasitelkęs mėgstamiausių prancūzų aktorių rinktinę ir reguliariai vaidinančią Kati Outinen režisierius šmaikštavo apie kitokios šeimos sampratą, kai neturtingas batų šveitikas pasiaukoja išgelbėti nuo gresiančios deportacijos pas mamą Londone nelegaliai keliaujantį berniuką iš Afrikos.

Naujos perspektyvos

Šiemet Kanuose sėkmingai veikė būsimųjų žvaigždžių kalykla. Geriausios aktorės titulas ir stiprus vaidmuo “Melancholijoje” K.Dunst tikrai atvers galimybes rinktis daug įdomesnius, protingesnius scenarijus ir atsiplėšti nuo Holivudo studijų globos, siūlančios vienodus pagrindinio herojaus meilužės vaidmenis. “Žmogaus-voro” aktorę L.von Trierui rekomendavo bičiulis amerikietis Paulas Thomas Andersonas, ir ji atskleidė nematytas talento spalvas.

Nespalvotame ir nebyliame “Artiste” fantastiškai atsiskleidęs komikas J.Dujardinas iki šiol vaidino tik prancūziškuose filmuose, bet dabar gaus marias pasiūlymų pakeisti žiūrovams atsibodusius linksmuolius. Aukso gyslą užčiuopę broliai Weinsteinai įsigijo “Artisto” platinimo teises, turėdami mintį nukalti dar vieną “Oskaro” laureatą, tad tolesnis charizmatiškojo J.Dujardino likimas priklausys nuo jo paties įgeidžių – ar norės tęsti karjerą už Atlanto ir kokiems filmams skirs pirmenybę.

Nors Guso van Santo melancholiška drama “Nepailstantis” nepateisino pernelyg didelių lūkesčių, kaip pagrindinio vaidmens atlikėjas debiutavęs šviesaus atminimo Holivudo legendos Dennio Hopperio sūnus Henry pateko į įtakingiausių prodiuserių akiratį. Artimiausiu metu jis tikrai gaus ne vieną šansą parodyti iš tėčio paveldėtus aktoriaus genus ir stipriau įsitvirtinti.

Važiuojantys pirmūnai

Ryškiausiai suspindėjusia 64-ojo Kanų festivalio žvaigžde neabejotinai tapo danų vunderkindas Nicolas Windingas Refnas, kuris pelnytai išplėšė prestižinį geriausio režisieriaus apdovanojimą iš labiau patyrusių ir garsesnių meistrų. Jį išgarsino per festivalius gastroliavusi trilogija apie Kopenhagos kriminalinio pasaulio užkaborius “Prekeivis”, o savitą vizualų stilių ir smurtą plakančio autoriaus reputaciją sutvirtino psichologinis trileris “Bronsonas” (rodytas “Scanoramoje”) ir originalus vikingų epas “Valhalos iškilimas”.

Kanus sužavėjusiu romantišku lenktyniniu trileriu “Važiavimas” N.W.Refnas pabandė sukurti minimalaus biudžeto nostalgišką holivudinį kiną be specialiųjų efektų. Entuziastingi plojimai per įnoringų spaudos atstovų seansą, palankios kritikų recenzijos ir uždegantys akredituotų kinomanų atsiliepimai katapultuos danų režisierių į Holivudo olimpą ir pridės pasitikėjimo dividendų.

Dabar jis rengia du kriminalinio žanro projektus, o prodiuseriai siūlo solidesnius pinigus “Važiavimo” tęsiniui.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...