2010 Birželio 13

Kanų festivalis

Kanų pergalės, atradimai, tendencijos, nesėkmės ir skandalai

veidas.lt

"Veido" archyvas

Šiųmetis Kanų festivalis – akivaizdžiai prasčiausias per pastaruosius 10 metų

63-iasis Kanų festivalis pajuto ekonominio nuosmukio padarinius, kai nesugebėjo gauti visų pageidaujamų filmų, kai sulaukė tik kelių A klasės žvaigždžių, prisiviliojo mažiau žurnalistų, kuriems dalyvavimas tebėra brangus hobis. Kino mugėje dalyvavę platintojai pirko tik nerizikingus kūrinius ir guodėsi mažesne garsiųjų vakarėlių pasiūla bei nemokamo maisto ir gėrimų badu.

Šeima, pinigai ir karas

Oficialus konkursas išėjo akivaizdžiai prasčiausias per pastaruosius 10 metų ir apnuogino atrankos klaidas. Festivalio direktorius Thierry Fremaux išgirdo teisingos kritikos dėl pernelyg didelio pataikavimo Holivudui ir pasitikėjimo elitiniais režisieriais, kurie užėmė debiutantų ar nežinomų talentų vietas. Kanai vis labiau virsta draugų ir bičiulių festivaliu, į kurį beveik neįmanoma patekti neturint organizatoriams ištikimų Prancūzijos ar Vokietijos kompanijų užnugario arba praeities nuopelnais paženklinto vardo. Atidarymo ceremonijai pakviestas istorinis epas “Robinas Hudas” nepateisino milžiniškų lūkesčių ir nesukėlė planuoto ažiotažo, nes išankstinės kritikų recenzijos pasirodė viešojoje erdvėje likus dviem dienoms iki festivalio pradžios, o režisierius Ridley Scottas atšaukė žadėtą vizitą dėl kelio operacijos.

Į skirtingas programas atrinktuose filmuose spindėjo trys esminės temos: šeimos bandymai prisitaikyti prie nedėkingų aplinkybių politiniame fone, kartūs ekonominės krizės vaisiai ir nereikalingo karo Irake / Afganistane realybė. Nenuostabu, kad “Kritikų savaitėje” triumfavo pirmą kartą į konkursą deleguotas dokumentinis filmas “Armadillo”, kviečiantis į šiurpią, pavojingą ir adrenalininę ekskursiją pas Afganistane taikos misiją vykdančius Danijos šauktinius savanorius, kuriems karas prilygsta kompiuteriniam žaidimui.

Ekonomikos bomba

Labiausiai aptarinėjamą Kanų festivalio filmą mažai kas pamatė, nes jis kažkodėl buvo nukištas tik į papildomą specialiųjų seansų programą. Vos du kartus tyliai ir ramiai parodytas Charleso Fergusono dokumentinis trileris “Vidaus darbas” suviliojo tik tuos, kurie festivalio maratonui buvo kruopščiai pasirengę ir žinojo išankstines nuomones. Nenuostabu, kad įtakingiausių amerikiečių kino kritikų apklausoje neapsakomai aktualus, protingas ir svarbus filmas įsitaisė pirmoje vietoje. Jame autorius, panaudodamas Matto Damono lakoniškus komentarus, drąsiai žarsto susimąstyti raginančius šokiruojančius faktus apie finansų krizę ir verslo griūties aferą suplanavusius finansų strategus. Kaip ji prasidėjo, kokie veiksniai pablogino padėtį visame pasaulyje, kodėl nepavyko išvengti griūties, kaip buvo įmanoma sušvelninti žiaurius padarinius, kam tai davė apčiuopiamos naudos, kas gi daroma šiandien.

Iš esmės “Vidaus darbas” nusipelno atskiro ir išsamesnio straipsnio, nes akis atveriantį filmą privalo pamatyti kiekvienas, mokantis bet kokius mokesčius, turintis sąskaitą banke, paėmęs ilgalaikę paskolą ar perkantis akcijas. Lobistai tikrai jį stums į “Oskarų” nominacijas ir Akademijos nariams bus sunku atrasti kitą kandidatą svarbiausiam metų prizui įteikti.

Šią Charleso Fergusono suorganizuotą ataką fesitivalyje galingai palaikė nekonkursinę programą papuošusio Oliverio Stone’o intelektualus trileris “Volstritas: pinigai nesnaudžia” apie ekonomikos bedugnę iškasusių bankininkų godumą ir jaunų žmonių išbandymą dideliais pinigais. O “Dvi režisierių savaitės” intrigavo dokumentiniu filmu “Klivlandas prieš Volstritą”, kurio autorius prancūzas Jeanas Stephane’as Bronas po pokalbių su nukentėjusiais žmonėmis ir liudininkais pamėgino įsivaizduoti, kaip galėtų rutuliotis beprecedentis teismo posėdis, kuriame nekilnojamąjį turtą dėl skolų praradusios ir savanaudiškai nustekentos Klivlando miesto šeimos iškeltų ieškinį 21 bankui.

Vaiduokliai iš Tailando

"Veido" archyvas

“Auksinę palmės šakelę” nuskynė “Dėdulė Bonmis”

Tikriausiai niekas neįvardijo budistinės meditacijos “Dėdulė Bonmis, kuris gali prisiminti savo buvusius gyvenimus” mėgstamiausiu festivalio filmu, bet beveik visi nuoširdžiai džiaugėsi madingojo režisieriaus Apichatpongo Weerasethakulo triumfu. Joe (būtent taip pats autorius prisistato Vakarų pasaulyje) sukūrė neabejotinai patį išradingiausią, keisčiausią ir mistiškiausią filmą. Iš visų kitų pretendentų jis išsiskyrė idėjų gilumu, stiliumi ir lėtu tempu.

Vizualaus kino genijaus Timo Burtono vadovaujama vertinimo komisija priėmė teisingą ir reikalingą, bet tuo pačiu metu drąsų ir radikalų verdiktą. Jie atidarė visas duris poetiškam ir filosofiniam filmui, kurio neįmanoma suprasti ir išgliaudyti net po dviejų peržiūrų. Neeilinis kūrinys labiau tiktų meninėms instaliacijoms muziejuose ar dar geriau – lauko kino projekcijoms, o dabar jis bus neišvengiamai rodomas kino teatruose ir įtraukiamas į festivalių programas. Tai truputį pavojinga ateitis, nes jau Kanų seansai įrodė, kad “Dėdulė Bonmis” yra ne kiekvienam skirtas kinas.

Kanuose nugalėjęs tailandietiškas filmas po uždarymo ceremonijos buvo graibstyte graibstomas. Nuolatinis festivalio filmų tiekėjas iš Vokietijos “The Match Factory” skaičiavo pelną, nes kuklaus biudžeto “Dėdulę Bunmį” išleido į Pracūziją, Didžiąją Britaniją, Ispaniją, Italiją, Rusiją, Čekiją, Kanadą, Argentiną, Braziliją ir baiginėjo derybas su JAV platintojais. Lietuvoje šį filmą bus įmanoma išvysti tik festivalio programoje.

5,5 val. trukmės filmas

Galima teigti, kad šių metų Kanai bus prisimenami dėl unikalaus ir išskirtinio 5 val. 32 min. kriminalinio epo “Karlosas” seanso pagrindinėje “Lumiere” salėje. Daugybę akredituotų svečių išgąsdino nežmoniška trukmė (pirma reakcija – kas gali žiūrėti vieną filmą ketvirtadalį dienos?), bet pasiaukojusieji pakankamai lengvam išbandymui pamatė kažką nenusakomai genialaus. Kolumbijos teroristo revoliucionieriaus Ilichiaus Ramirezo Sanchezo spalvinga biografija iki šiol yra mistifikuota paslapties šydais, tad režisieriui Olivier Assayasui su žurnalistinį tyrimą atlikusiais scenaristais teko dramatizuoti tikrus įvykius ir užpildyti nežinomus niuansus lakia fantazija.

Marksistinei ideologijai ištikimo ir prieš kapitalizmą radikaliai kovojusio nusikaltėlio gyvenimas iki suėmimo buvo toks įdomus, kad nestabdomas veiksmas filmą užvaldo nuo pirmų minučių ir nesuteikia pagundos žvilgčioti į laikrodį. Įkaitų grobimas, užsakomosios žmogžudystės, krauju aptaškyta kova dėl Palestinos laisvės, pabėgimai iš pasalų, sandėriai su “Stasi” agentais, baskų separatistais, KGB milicininkais, Artimųjų Rytų ir Afrikos šalių diktatoriais, genialios manipuliacijos, skaudžios išdavystės, nepavykusios operacijos, meilės romanai, ciniškas Prancūzijos valdžios šantažas, chameleoniški persikūnijimai ir labiausiai ieškomo nusikaltėlio reputacija.

1974–1994 m. tarptautinės spaudos puslapiuose išsireklamavęs Karlosas (kita jo žinoma pravardė – Šakalas) žaidė pavojingiausio lygio pokerio partiją ir žinojo, kad vieną dieną gaus kulką į galvą arba atsidurs kalėjime. Šiandien jis sėdi už grotų ir laukia teismo posėdžių. Labiausiai Karlosą išgarsino 1975 m. Vienoje OPEC konferencijoje posėdžiavusios įtakingiausių pasaulio šalių naftos ir finansų ministrų užgrobimas, tarptautinės derybos ir skraidymai lėktuvu su įkaitais iš Europos į Alžyrą bei kitas šalis.

Jeigu “Karlosas” dalyvautų oficialiame konkurse (jis buvo vertas tokios garbės), tai žiuri nariams nereikėtų ilgai diskutuoti, o “Auksinės palmės šakelės” laureatas būtų aiškus visiems. Tačiau T.Fremaux nepakako drąsos pasipriešinti atrankos procesą lemiančių grupuočių diktatui. Dėl milžiniško spaudimo filmas tik per didžiausius vargus prasimušė į festivalį.

Galima nė kiek neabejoti, kad šis filmas bus sėkmingai rodomas kino teatruose ir karštai graibstomas festivaliams.

Festivalių traukinys

T.Fremaux neslepia, kad daugelio pageidautų filmų jam nepavyko gauti. Kažkas nespėjo užbaigti (kino poetas su kamera Terrence’as Malickas, Wongas Kar-Wai’us, Darrenas Aronofsky), kiti atsisakė kvietimo į nekonkursinę programą (Julianas Schnabelis, Francois Ozonas), treti nusprendė bandyti laimę kituose festivaliuose arba tiesiog negalėjo atvykti dėl šeimyninių aplinkybių (Sofia Coppola turėjo užbaigtą filmą, bet nerizikavo keliauti dėl artėjančio gimdymo).

Visi žino nerašytą tiesą, kad Kanai yra ne tik pati prestižiškiausia, bet ir pati pavojingiausia vieta naujo filmo premjerai. Čia įmanoma ne tik per porą valandų išgarsėti, bet ir lengvai sužlugdyti svajonę. Šiemet blogiausias įmanomas scenarijus ištiko vengrą Kornelį Mundruczo (“Delta”). Jis neišnaudojo galimybės intriguojančią idėją paversti įdomiu filmu, o bandymas Frankenšteino monstro tragediją perkelti į šiuolaikinę Vengrijos realybę virto absurdišku ir nepateisinamai smurtiniu šnipštu.

Kanų praradimais labiausiai džiaugsis Venecija, kuriai rugsėjį pasiseks nušienauti išskirtinių filmų derlių (dar nežinia, ar jie visi bus tikrai vertingi). Bet prieš tai kino industrijos akys nukryps į Šanchajų, Edinburgą, Sočį ir Maskvą (birželis), Karlovi Varus (liepa) ir Lokarną (rugpjūtis), kurie padarys puikų apšilimą prieš didįjį rudens festivalio maratoną Toronte, San Sebastiane, Londone, Romoje, Pusane ir Mar del Platoje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...