Irena Kriviene

Į „Veido“ klausimus atsako Vilniaus universiteto bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė.

Jūratė KILIULIENĖ

– Kiek gaisrų teko išgyventi universiteto bibliotekai, kokie praradimai?

– Senosios Vilniaus universiteto bibliotekos fondus nuniokojo XVII–XVIII a. kilę Vilniaus miesto gaisrai. 1610 m. gaisras sunaikino didesnę Vilniaus miesto dalį, nukentėjo ir Vilniaus akademijos bibliotekos fondai, 1737 m. gaisro liepsnos nusiaubė jėzuitų noviciatą su jo turtinga retų knygų biblioteka. 1747–1748 m. Vilniaus gaisro metu degė jėzuitų akademija, taip pat ir jos biblioteka.

Du gaisrai, pasiglemžę apie 50 tūkst. spaudinių, VU bibliotekoje kilo XX amžiuje. 1962 m. gaisrą sukėlė netvarkinga elektros instaliacija, 1968 m. gaisras kilo dėl per didelės terpentino, kuris tuo metu buvo naudojamas valymo reikmėms, koncentracijos patalpoje. Per gaisrus vandeniu gesintos degančios knygos – neatkuriamai pražuvęs kultūros paveldas. Be to, nukentėjo ir istorinės patalpos. Gaisrų gesinimą komplikavo tai, kad iki Senamiesčio pastatų, kuriuose buvo įsikūrusi biblioteka, gaisrininkų mašinoms privažiuoti buvo labai sudėtinga.

– Po 1962-ųjų gaisro sklandė gandai apie ugnyje žuvusį Martyno Mažvydo „Katekizmą“. Kokių saugos priemonių imtasi po šio įvykio?

– XX a. 7-ojo dešimtmečio gaisrai labai aiškiai parodė, kokių baisių pasekmių gali sukelti netinkamos spaudinių saugojimo sąlygos. Kaip liudija to meto VU bibliotekos ataskaitos,  bibliotekoje ne tik nebuvo jokios gaisro gesinimo sistemos, knygos buvo saugomos medinėse, pačių darbuotojų sukaltose lentynose, dažnai įrengtose koridoriuose, siauruose praėjimuose.

Gaisrai ir jų padariniai atkreipė tuometės valdžios dėmesį, jai tik tada pagaliau pavyko rasti lėšų VU bibliotekos 9-o ir 5-o aukšto priestatų, skirtų visus to meto dokumentų saugojimo reikalavimus atitinkančioms saugykloms įrengti, statybai. Saugyklose buvo įrengtos gaisro gesinimo dujomis, gesinimo vandeniu sistemos, patalpos papildomai aprūpintos gesintuvais.

– Kokia priešgaisrinė sistema įrengta dabar? Ar galėtų atsitikti, kad liepsnos pasiektų vertingiausius spaudinius? Jei vis dėlto kiltų gaisras, kaip jis būtų gesinamas?

– VU biblioteka šiuo metu įsikūrusi dviejuose pagrindiniuose pastatuose, iš kurių viename įrengta automatinė gaisro gesinimo dujomis (sumontuota 2007–2008 m.), kitame – automatinė gaisro gesinimo aukšto slėgio rūku (sumontuota 2010–2011 m.) sistema, taip pat abiejuose pastatuose – automatinės gaisrinės signalizacijos sistemos.

Sistemos buvo išbandytos prieš jas pradedant eksploatuoti, yra atliekama periodinė patikra. Tai patikimai veikiančios, daugelyje Europos dokumentų saugyklų išbandytos ir mūsų šalyje sertifikuotos sistemos, garantuojančios tiek dokumentų, tiek patalpose dirbančių žmonių saugumą. Kita vertus, labai svarbios ir prevencinės priemonės. Įgyvendinant projektus „Senosios Vilniaus universiteto bibliotekos rekonstrukcija“ ir „Nacionalinio mokslinės komunikacijos ir informacijos centro kūrimas“, visos bibliotekos patalpos įrengtos vadovaujantis moderniai saugyklai keliamais techniniais reikalavimais.

– Kiek iš viso leidinių yra VU bibliotekoje? Kurie vertingiausi?

– Šiuo metu VU bibliotekos dokumentų fondą sudaro 5,3 mln. fizinių vienetų, tarp jų mokslo ir kultūros paveldui priskirtinos kolekcijos: per 319 tūkst. rankraščių, 93 tūkst. grafikos darbų, 167 tūkst. senų ir retų spaudinių.

Čia rasime seniausią spausdintą knygą, esančią Lietuvoje, Rabano Mauro „Opus de universo“ (Strasbourg, 1467), vieną iš dviejų pasaulyje žinomų pirmosios lietuviškos knygos Martyno Mažvydo „Katekizmo“ egzempliorių, didžiausią Lietuvoje pirmųjų  spausdintų knygų – inkunabulų rinkinį, senųjų Aldų, Elzevyrų, Planteno-Moretti spaustuvių leidinių kolekcijas, knygų iš Žygimanto Augusto, Sapiegų giminės kolekcijų ir daug kitų mokslo ir kultūros istoriją šiame regione liudijančių dokumentų.

BFL

Jūratė KILIULIENĖ

Šiemet gaisruose žuvo 29 žmonės, tarp jų – trys vaikai. Tai didžiausias šio dešimtmečio žmonių aukų ugnyje skaičius. Nuo 2010-ųjų gaisrai Lietuvoje pasiglemžė jau beveik tūkstantį gyvybių. Ir bent artimiausi metai prašviesėjimo nežada: gaisrus priskiriame prie didžiausių savo baimių, bet nenoras pasirūpinti saugumu – dar stipresnis.

Šalis sukrėsta. Sausio 8-ąją Šiauliuose ki­lus gaisrui gyvenamajame name žuvo trys mergaitės. Ugnis plėtėsi žaibiškai ir dū­mus pajutusi jų mama į liepsnojantį kambarį jau nebegalėjo patekti. Sausio 23 d. Anykš­čių miškų urėdijos Svėdasų girininkijos pastate sudegė trys ten nakvoję medkirčiai.

Dėl išskirtinai tragiškų abiejų gaisrų pasekmių šis sausis ugniagesių kalendoriuje liks pa­žymėtas juodai. Bet nagrinėjant nelaimių priežastis ir ieškant būdų apsisaugoti nuo jų dėliojasi kitokie, su šiuo sausiu nesusiję dėsningumai. Ugniagesiai yra sudarę tipinį gaisrų aukos portretą.

Tai 55–65 metų kaimo gyventojas, neatsargiai besielgiantis su ugnimi, dažniausiai rūkantis lovoje. Nelaimė paprastai įvyksta naktį, šaltuoju metų laiku, 13-tą mėnesio dieną (10–15 die­nomis yra mokamos socialinės pašalpos), an­tradienį bei penktadienį. Tokį portretą atitinka net 70 proc. sudegusių lietuvių.

Kadaise degė namai, dabar – dar ir žmonės

Paklaustas, ar padegėlio dalia lydi ir aukštesnių visuomenės sluoksnių atstovus, Prieš­gaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus pavaduotojas vidaus tarnybos pulkininkas Vygandas Kurkulis susimąsto. Ilga­metę gaisrų gesinimo patirtį turintis vyras prisimena Turniškėse prieš dešimtmetį sudegusius prezidento Algirdo Brazausko pirmosios žmonos Julijos namus. O daugiau? Galbūt ugniage­sių automobiliams yra tekę skubėti į Laurų kvartalą, kur gyvena šalies verslo grietinėlė? Ne, V.Kurkulis apie tokį kvartalą net negirdėjęs.

Vadinasi, ugnies stichija – sutramdoma. Tai ne XVIII amžiaus Vilnius, kai liepsnos naikindavo viską, neatsižvelgdamos nei į turtus, nei į luomą. Tarkim, dar nespėjęs atsigauti po milžiniško 1748-ųjų gaisro, lygiai po metų miestas vėl degė. 1749 m. birželio 8 d. Subačiaus gatvėje plykstelėjusios liepsnos išplito po visą senąjį Vilnių – sudegė 292 namai, įskaitant Rotušę, Šv. Kazimiero bažnyčią. Bet žuvo tik – atsižvelgiant į gaisro mastą – du žmonės.

Dabartinė gaisrų statistika nė kiek neprimena anos, istorinės. Grįžkime prie šių metų sausio: 29 žuvusieji, tiek pat sužalotų, net devyni žmonės žuvo dėl neatsargaus rūkymo, iš viso gesinta 900 gaisrų.

Baigiantis šiam tragiškam mėnesiui Prieš­gaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamente apsilankęs vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis paragino vertinti kiekvieną žmogų. „Apie 1,5 tūkst. žmonių prarandame dėl savižudybių, autoavarijų, gaisrų, o kur dar emigracija…“ – priminė jis.

Pernai Lietuvoje kilo 12 018 gaisrų, žuvo 128 žmonės. Priežastys ir jų proporcijos metų metais išlieka panašios. Pernai 41 žmogaus žūties priežastis buvo neatsargus rūkymas, 27-ių – neatsargus elgesys su ugnimi, 16 žuvo dėl elektros įrenginių, prietaisų, elektros instaliacijos gedimų, 12 – dėl pašalinio ugnies šaltinio, 10 – dėl krosnių, židinių bei dūmtraukių ne­tinkamo įrengimo ir eksploatavimo, 8 neatsargiai elgėsi su dujų, benzininiais įrenginiais.

Prarastas savisaugos instinktas

Net visko matę ugniagesiai stebisi žmonių, atitinkančių tipinės gaisrų aukos portretą, elgesiu – šie tarsi mano, kad gyvens ne vieną, o daug gyvenimų, todėl nevertina nei savo, nei artimųjų gyvybės.

Ta kategorija neturi kiekvienai gyvai būtybei įgimto savisaugos instinkto – jis prarastas. Kad ir sausio 28-osios gaisro pavyzdys: naktį užsidegus gyvenamajam namui dūmus pajutęs ketverių metų vaikas atsibudo, o jo motina būtų ir toliau miegojusi nieko nejausdama – tik verkti pratrūkęs vaikas išgelbėjo ją nuo mirties.

Ne išimtis ir istorijos, kai tą patį žmogų iš ugnies gniaužtų tenka gelbėti ne kartą, nes jis nepadaro iš savo nelaimės jokių išvadų. Pra­ėjusių metų šalies gaisro aukų sąrašą užbaigė savo namuose sudegęs vyras, vos prieš du mė­nesius jau buvęs per plauką nuo žūties, bet tąkart ugniagesių išgelbėtas. Ir vienas, ir kitas gaisras jo namuose buvo kilęs socialinių išmokų mokėjimo dienomis.

„Tiems žmonėms rūpi tik viena – kur gauti išgerti. Prieš kelerius metus kartu su Aludarių asociacija net buvome sugalvoję klijuoti ant bambalių socialinę reklamą, raginančią atsargiai elgtis su ugnimi“, – apie pastangas išsaugoti bent gyvybę tiems, kurie jau praradę viską, pasakoja V.Kurkulis.

Pastarųjų metų duomenys rodo, kad gaisrų rizikos grupėje esančių asocialių asmenų dalis (70 proc.) nekinta, tik tipinis portretas įgauna naujų bruožų – jis jaunėja. Nieko keisto, juk vi­dutinis socialinių išmokų gavėjas taip pat eina vis jaunyn.

Atmetus šios kategorijos gaisrų aukas, lieka dar 30 procentų. O tarp jų per pastaruosius trejus ketverius metus sparčiai daugėja senyvo amžiaus vienišų žmonių.

Šios grupės portretas: kaime gyvenantis se­nukas ar senutė, neskurstantis – vaikai kas mė­nesį siunčia pinigų, turi už ką nusipirkti maisto, prižiūrimas, lankomas, aprūpintas malkomis. Ir staiga – gaisras, sunaikintas turtas ar net žū­tis. Kasdienes senukų reikmes tenkinantys artimieji apie jų saugumą net nesusimąsto. Štai pern­ai Raseinių rajone sudegė senutė – dar tvirta, guvi. Ištyrus gaisro priežastis paaiškėjo, kad krosnis penkerius metus buvo nevalyta. Nuo to laiko, kai vaikai išvažiavo, niekam tokia mintis net į galvą nešovė.

Vis dėlto ir skurdas, kurio provincijoje netrūksta, prisideda prie apverktinos priešgaisrinės saugos. Vos galą su galu suduriančiam žmogui sunku išaiškinti, kad būtina kasmet va­lyti kaminą – kaminkrėčio paslaugos kainuoja 60 eurų. Sunku išaiškinti, kad didelę grėsmę kelia ir netvarkinga elektros instaliacija.

„Daug kur tenka matyti labai senus laidus, izoliuotus medžiaga aptraukta guma. Tokių se­niai niekur nėra pirkti, bet jie eksploatuojami! Kaip įvesta dar, ko gero, prieš karą, taip ir liko“, – pasakoja Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos operacijų vadovas Vytautas Ne­nartavičius.

Žmonės, kurie išgali pasistatyti, įsirengti na­mus, paprastai neraginami pasirūpina ir prieš­gaisrine savo turto apsauga – įsitaiso daviklius, signalizaciją, turi gesintuvus ir net moka jais naudotis. Negalima sakyti, kad nelaimės juos aplenkia, bet daugeliu atvejų jos nepalieka tragiškų padarinių.

Atsakingai, negailint pinigų statybos kokybei ir saugai įrengtuose būstuose gaisro židiniu dažniausiai tampa pirties patalpa. Kad ir kokiomis brangiomis medžiagomis ji būtų iškalta, kas treji ketveri metai seną medieną būtina pakeisti nauja.

„Visų tipų pirtelės, kuriose yra kaitinimo šaltinis, pavojingos. Karščio veikiama mediena per gana trumpą laiką praranda tam tikras savybes, ir tik laiko klausimas, kada ji užsidegs. Aš, kaip specialistas, vos užėjęs į pirtelę tą pa­matau. Jei draugo pirtelėje lentos yra įgavusios tamsiai rudą spalvą, pasakau, kad nevažiuosiu pas jį, kol jis jų nepersikals“, – pasakoja V.Kur­kulis.

Vagys baisiau nei ugnis

Ugniagesių gelbėtojų statistika rodo, kad žū­vančiųjų gaisruose po truputį mažėja, tik praėję metai įsiterpė kaip išimtis – sudegė dviem žmonėmis daugiau nei 2014-aisiais. Bendras gaisrų skaičius pastarąjį penkmetį beveik nekinta, kasmet jų įsiplieskia po 12–13 tūkst.

„Bet džiaugtis tikrai nėra kuo, juk ir žmonių Lietuvoje kasmet sumažėja po 30-40 tūkst. Tad, skaičiuojant šimtui tūkstančių gy­ven­tojų, gaisrų ir žūvančiųjų juose skaičius net didėja“, – pripažįsta V.Kurkulis.

Tiems, kurių savisaugos instinktas nenuslopintas, ši statistika kelia nerimą. Ypač jei gyveni ne individualiame name, kuriame pats atsakai už savo saugumą. Visuomenės atmintyje il­gam įsirėžia kraupios tragedijos, kai degant na­mui nėra jokios galimybės išsigelbėti. 2007 m. pasaulio pabaigą primenantis gaisras Vil­niaus Žirmūnuose pasiglemžė net šešias gyvybes, kai kurios aukos, neištvėrusios karščio, šo­ko žemyn iš šešto aukšto. Prieš ketverius metus degant Ši­lai­nių gyvenamajam namui Kaune vienas žmogus žuvo, 11 sužeista. Gaisras kilo dėl tyčinio pa­­degimo septintame aukšte, ugnies įkalintiems žmonėms taip pat buvo likęs tik vienas būdas išsigelbėti – šokti žemyn.

Daugiabučiuose gyvena apie du milijonus šalies gyventojų. Ką reikėtų daryti, kad jų miegas būtų ramesnis? Ugniagesiai primena, kad visuose aukštesniuose nei penkių aukštų pastatuose privalo būti du išėjimai. Teoriškai taip ir yra, bet gelbėtojai gali nesustodami pasakoti apie daugiabučių gyventojų išradingumą ir atkaklumą naikinant avarinius išėjimus.

„Mūsų žmonės labai tvarkingi, – ironizuoja V.Kurkulis, – vadinamąsias neuždūmijamas laip­tines jie užkrauna daiktais, užrakina laiptines, kad vagys nelįstų. Per gaisrą Žirmūnuose tai ir lėmė tragediją. Senesnių rajonų daugiabučiuose balkonai sujungti liukais, bet parodykite bent vieną namą, kuriame tai dar likę. Visi tuos liukus užsikalę. Rūpinamės, kaip apsisaugoti nuo vagių, bet ne kaip išgyventi kilus gaisrui.“

Daugiabučiai į gaisrą skubantiems ugniagesiams tampa džiunglėmis ir dėl prigrūstų kie­mų. Nepaisoma ir specialių Priešgaisrinės gelbėjimo valdybos iniciatyva atsiradusių ženklų, kurie draudžia kiemuose statyti automobilius vietose, paliktose specialiajam transportui privažiuoti. Situaciją sunkina ir nesąmoningi gy­ventojai, trukdantys ugniagesiams vykdyti gelbėjimo darbus.

„Naktį gavę pranešimą apie uždūmintą laiptinę pradedame tikrinti kiekvieną daugiaaukščio butą, ieškoti gaisro šaltinio. Pirmame aukšte duris atidaro vyras, sako, kad pas jį niekas nedega. Patikriname visus namo butus, vienas duris tenka išlaužti, nes nevaikštanti senolė negali jų atidaryti. Ir galiausiai paaiškėja, kad tai to pirmojo vyro bute prisvilo maistas, bet jis nieko nesakė, nes nenorėjo. Kaip pavadinti tokį žmogų? Man trūksta žodžių“, – piktinasi šimtus gaisrų gesinęs V.Nenartavičius.

Žmogus turi saugotis pats

„Neturime tiek išteklių, kad galėtume ap­lankyti visus namų ūkius, net ir tuos, kurie yra rizikos grupėje. Šalyje yra 9800 iš socialinių išmokų gyvenančių šeimų, kuriose auga mažamečių vaikų. Dar 118 tūkst. gyventojų gau­na socialines išmokas. O valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspektorių turime tik 230“, – V.Kurkulis paaiškina, kodėl įmanoma ko­ntroliuoti tik verslo įmones, bet ne privačias valdas.

Ironiška, bet jei kalbama apie gaisro profilaktiką, pasimokome tik iš svetimos nelaimės, Po sausio 8-osios gaisro Šiauliuose, per kurį žuvo trys mergaitės, kilo susidomėjimo ap­sau­gos priemonėmis banga. Iš parduotuvių buvo iššluoti dūmų detektoriai. Tas vos kelis eurus kainuojantis prietaisas, šaižiu garsu pakeliantis ant kojų vos pradėjus sklisti dū­mams, galėtų gerokai sumažinti gaisrų pa­darinius, bet paprastai jis – visiškai nepopulia­ri prekė.

Kur kas aukštesnis apsaugos lygis – evakavimosi kaukės. Turtingesnėse šalyse jos privalomos visuose viešbučiuose. Nuo smalkių apsauganti vienkartinė kaukė gaisre at­sidūrusiam žmogui suteikia papildomų 20 mi­nučių, bet kainuoja nepigiai, apie 70 eurų. Mū­sų ugniagesiai jų neįperka.

Vis dėlto, nors Lietuvos gaisrų statistika kraupi, iš aplinkinių šalių konteksto beveik ne­iškrintame. Estai, kaip ir daugelyje sričių, džiau­giasi vos geresniais rezultatais. O lenkų situacija kur kas geresnė, bet tą lemia skirtingos skaičiavimo metodikos. Lietuvoje žmogus laikomas gaisro auka ir tada, jei jo gyvybė už­gęsta praėjus ir kelioms dienoms nuo išgelbėjimo. Lenkai tokius atvejus „perleidžia“ medikams, tad kaimynų ugniagesių statistika net ke­turis kartus geresnė už mūsiškę.

„Turime pripažinti, kad Europoje esame tarp „lyderių“. Žemiau nei mes – tik Bal­ta­ru­sija, Rusija, Kazachstanas, tas posovietinis blokas, kuriame savisaugos instinktai buvo nu­marinti, savisaugos kultūra neišugdyta. Ste­bė­jausi ir iki šiol stebiuosi skandinavais. Kokia jų savisaugos kultūra! Lietuvoje dirbančios skandinavų įmonės vidury darbo dienos organizuoja savo darbuotojams priešgaisrines pratybas, keletą valandų trikdomas darbas. Jiems savaime suprantama pasirūpinti darbuotojų saugumu, nes jie – pagrindinis įmonės turtas“, – žavisi V.Kurkulis.

Jis neabejoja, kad ir lietuviai laikui bėgant ims labiau vertinti savo gyvybę, rūpintis saugumu, bet šiandien mentalitetas tebėra pa­žeistas. Sovietinės okupacijos metais buvo ka­lama į galvą: tu tik klausyk valdžios, o valdžia tavimi pasirūpins. Individualistinėje Va­karų visuomenėje manoma priešingai: tu saugokis, būk pasirengęs – valstybė pasistengs tau padėti.

„Valstybė negali prie kiekvieno pastatyti po ugniagesį, policininką, mediką. Ir anais laikais negalėjo, tik melavo, kad gali. Priešgaisrinėje tarnyboje dirbu jau 23 metus. Anksčiau ma­niau, kad situaciją galima pakeisti baudomis. Dabar žinau, kad tai beprasmiška. Žmones veikia tik nelaimės, ir tai tik labai skaudžios“, – neslepia nerimo pareigūnas.

Senasis Vilnius bijojo ugnies

Kada lietuviai pradėjo pavojingus žaidimus su ugnimi? Ankstesniais laikais priešgaisrinė sauga, nors taip įmantriai nebuvo vadinama, užėmė svarbią, gal net svarbiausią vietą namų ūkiuose.

Garsi Vilniaus gydytoja Hanna Stružanovs­ka-Balsienė tebegyvena name, kuris dar prieš karą priklausė jos šeimai. Mediniame dviaukštyje Valakampių pušynuose prieš dešimtmetį įvestas dujinis šildymas, o iki tol jame buvo kū­renamos krosnys.

Prieš karą visi namų savininkai privalėjo kar­tą per metus išsivalyti kaminus. Nors kaminkrėčio vizitas pridarydavo rūpesčių šeimininkėms, niekam į galvą neateidavo gudrauti ir pasitikti žiemą nepasiruošus. Ponia Hanna prisimena, kad Vilniaus centre gyvenusi jos teta kaminų valymo dienai kruopščiai ruošdavosi, nes pas­kui reikėdavo visame bute valyti suodžius. Karo metais priešgaisriniai reikalai taip pat nebuvo apleisti. Vokiečių pareigūnai eidavo per namus ir tikrindavo, ar palėpė, laiptai neužversti daiktais, ar paliktas priėjimas prie kaminų.

„Kurį laiką gyvenau pas močiutę kaime ša­lia Vilniaus. Žmonės ten dažniausiai patys va­lydavosi kaminus, bet buvo ir žmogus, kuris tuo užsiėmė. Močiutė kasmet prašydavo jo paslaugų. Atsimenu, daug buvo kalbama apie tuos reikalus, nuogąstauta, kad suodžiai gali užsidegti kamine. Ir Valakampių name abu su broliu gaudavome barti, jei ką palikdavome ant laiptų. Motina mus gąsdino, kad kils gaisras, kad sulauksime baudos“, – pasakoja sena vilnietė.

Griežta tvarka buvusi ir Šv. Jokūbo ligoninėje, kuri taip pat buvo šildoma krosnimis. Moteris daug metų dirbo jos akušerijos ir ginekologijos skyriaus gydytoja. Prieš kiekvieną šildymo sezoną buvo tikrinama, ar krosnys švarios, parengtos kūrenimui, ar kaminuose yra trauka, ar palėpėse paruošta smėlio. Pa­tikri­nimų laukta su baime ir atsakingai jiems rengtasi.

Pastaraisiais dešimtmečiais Valakampių na­me, kol jis dar šildytas krosnimis, jokie tikrintojai nesilankydavo. Bet, H.Stružanovskos-Bal­sienės manymu, jie ir nebuvo reikalingi. Jos šeimai buvo savaime suprantama rūpintis, kad namas neužsidegtų.

Svarbiausių vertybių ugnis nepasieks

Į „Veido“ klausimus atsako Vilniaus universiteto bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė.

– Kiek gaisrų teko išgyventi universiteto bibliotekai, ko­kie praradimai?

– Senosios Vilniaus universiteto bibliotekos fondus nuniokojo XVII–XVIII a. kilę Vilniaus miesto gaisrai. 1610 m. gaisras su­naikino didesnę Vilniaus miesto dalį, nukentėjo ir Vilniaus akademijos bibliotekos fondai, 1737 m. gaisro liepsnos nusiaubė jėzuitų noviciatą su jo turtinga retų knygų biblioteka. 1747–1748 m. Vilniaus gaisro metu degė jėzuitų akademija, taip pat ir jos biblioteka.

Du gaisrai, pasiglemžę apie 50 tūkst. spaudinių, VU bibliotekoje kilo XX amžiuje. 1962 m. gaisrą sukėlė netvarkinga elektros instaliacija, 1968 m. gaisras kilo dėl per didelės terpentino, kuris tuo metu buvo naudojamas valymo reikmėms, koncentracijos patalpoje. Per gaisrus vandeniu gesintos degančios knygos – neatkuriamai pražuvęs kultūros paveldas. Be to, nukentėjo ir istorinės patalpos. Gaisrų gesinimą komplikavo tai, kad iki Senamiesčio pastatų, kuriuose buvo įsikūrusi biblioteka, gaisrininkų mašinoms privažiuoti buvo labai sudėtinga.

– Po 1962-ųjų gaisro sklandė gandai apie ugnyje žuvusį Martyno Mažvydo „Katekiz­mą“. Kokių saugos priemonių imtasi po šio įvykio?

– XX a. 7-ojo dešimtmečio gaisrai labai aiškiai parodė, kokių baisių pasekmių gali sukelti netinkamos spaudinių saugojimo sąlygos. Kaip liudija to meto VU bibliotekos ataskaitos,  bibliotekoje ne tik nebuvo jokios gaisro gesinimo sistemos, knygos buvo saugomos medinėse, pačių darbuotojų sukaltose lentynose, dažnai įrengtose koridoriuose, siauruose praėjimuose.

Gaisrai ir jų padariniai atkreipė tuometės valdžios dėmesį, jai tik tada pagaliau pavyko rasti lėšų VU bibliotekos 9-o ir 5-o aukšto priestatų, skirtų visus to meto dokumentų saugojimo reikalavimus atitinkančioms saugykloms įrengti, statybai. Saugyklose buvo įrengtos gaisro gesinimo dujomis, gesinimo vandeniu sistemos, patalpos papildomai aprūpintos gesintuvais.

– Kokia priešgaisrinė sistema įrengta dabar? Ar galėtų atsitikti, kad liepsnos pasiektų ver­tingiausius spaudinius? Jei vis dėlto kiltų gaisras, kaip jis būtų gesinamas?

– VU biblioteka šiuo metu įsikūrusi dviejuose pagrindiniuose pastatuose, iš kurių viename įrengta automatinė gaisro gesinimo dujomis (sumontuota 2007–2008 m.), kitame – automatinė gaisro gesinimo aukšto slėgio rūku (sumontuota 2010–2011 m.) sistema, taip pat abiejuose pastatuose – automatinės gaisrinės signalizacijos sistemos.

Sistemos buvo išbandytos prieš jas pradedant eksploatuoti, yra atliekama periodinė patikra. Tai patikimai veikiančios, daugelyje Europos dokumentų saugyklų išbandytos ir mūsų šalyje sertifikuotos sistemos, garantuojančios tiek dokumentų, tiek patalpose dirbančių žmonių saugumą. Kita vertus, labai svarbios ir prevencinės priemonės. Įgyvendinant projektus „Senosios Vilniaus universiteto bibliotekos rekonstrukcija“ ir „Nacionalinio mokslinės komunikacijos ir informacijos centro kūrimas“, visos bibliotekos patalpos įrengtos vadovaujantis moderniai saugyklai keliamais techniniais reikalavimais.

– Kiek iš viso leidinių yra VU bibliotekoje? Kurie vertingiausi?

– Šiuo metu VU bibliotekos dokumentų fondą sudaro 5,3 mln. fizinių vienetų, tarp jų mokslo ir kultūros paveldui priskirtinos kolekcijos: per 319 tūkst. rankraščių, 93 tūkst. grafikos darbų, 167 tūkst. senų ir retų spaudinių.

Čia rasime seniausią spausdintą knygą, esančią Lietuvoje, Rabano Mauro „Opus de universo“ (Strasbourg, 1467), vieną iš dviejų pasaulyje žinomų pirmosios lietuviškos knygos Martyno Mažvydo „Katekizmo“ egzem­pliorių, didžiausią Lietuvoje pirmųjų  spausdintų knygų – inkunabulų rinkinį, senųjų Aldų, Elzevyrų, Planteno-Moretti spaustuvių leidinių kolekcijas, knygų iš Žygimanto Augusto, Sapiegų giminės kolekcijų ir daug kitų mokslo ir kultūros istoriją šiame regione liudijančių dokumentų.

Petro Malūko nuotr.

Vieniems Merkinė – dvasinė Dainavos krašto sostinė, kitiems – pilka provincija. Šiųmetė vasara, pašykštėjusi dzūkams grybų, skeptiškai nusiteikusius merkiniškius dar labiau nuliūdino. Bet nepakartojamas miestelį supančios gamtos grožis ir turtinga jo istorija niekur nedingo. Tai Merkinei leidžia žengti iškelta galva ir puoselėti svajones tapti kurortiniu miesteliu.

Jūratė KILIULIENĖ

Daug žymių žmonių nuo senų senovės nepajėgė atsispirti Merkinės apylinkių grožiui. Kone taikliausiai šio Dzūkijos kampelio išskirtinumą apibūdino profesorius Česlovas Kudaba: „Merkinės apylinkų gamtoje aptiksime beveik visus kraštovaizdžio variantus. Reljefo skulptūros bei kraštovaizdžio įvairumu Merkinę pranoksta tik Vilniaus apylinkės. Nėra Merkinėje tik jūros krantų.“

Nuo Merkinės piliakalnio atsiveria vienas gražiausių Lietuvos vaizdų – Nemuno, Merkio ir Stangės santaka. Per miestelį savo vandenis plukdo dar ir Strauja. Taigi Merkinė – keturių upių miestelis. Savo dovanų jai paliko ne tik gamta, bet ir žmogaus veikla. Senojo miesto istorinės dalies gatvių ir aikščių tinklas, pradėtas formuoti dar XIII amžiuje ir nepakitęs iki pat mūsų dienų, paskelbtas valstybinės reikšmės kultūros vertybe.

Tačiau vien grožiu sotus nebūsi. Merkinės senbuviai išgyvena, kad miestelis menksta ir nyksta. Emigranto dalią arba gyvenimą šalies didmiesčiuose renkasi nemažai ir vyresnio amžiaus, ir visai jaunų žmonių. Žmonės liūdnai juokauja, kad greičiau merkiniškį sutiksi Vilniuje ar Londone nei pačioje Merkinėje. Palikti tėviškę verčiančios priežastys – miglotos galimybės susikurti tvirtą pagrindą po kojomis, per lėtas gyvenimo tempas, per mažai veiklos.

Išnirusi iš valdovų didybės

Nuo Vilniaus nutolusi kiek per 100 kilometrų, o nuo rajono centro Varėnos – 32 kilometrus, prieš penkis amžius vienu svarbiausių Lietuvos miestų buvusi Merkinė iki šių dienų didžiuojasi buvusią didybę liudijančiais ženklais. Tai Merkinėje Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila 1387 m. suteikė Magdeburgo teises Vilniui. Merkinėje mirė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza – tai liudija namo, pastatyto ant buvusių valdovų rūmų rūsių, sieną puošianti lenta.

Miestelio istoriją nuo pat seniausių iki šių dienų turbūt geriausiai išmano Merkinės lankytojų centrui vadovaujantis žinomas fotomenininkas Algimantas Černiauskas. Šios neseniai atsinaujinusios įstaigos ekspozicija – tikras lobis ne tik besidomintiems istorija, bet ir gamtos mėgėjams. Itin pasiseks, jai po ją lydės pats lankytojų centro vadovas.

„Balio Buračo, Vytauto Augustino prieškario fotografijose matyti, kad anuomet Lietuvos kraštovaizdis buvo kaip šiuolaikinių parkų – kiekvienas kvadratinis metras nuganytas, nušienautas. Nemuno pakrantėmis buvo galima eiti nuo Gardino iki pat Klaipėdos. Dabar užlipkime ant Merkinės piliakalnio – matome antrinį sulaukėjimą. Viskas apaugę, apžėlę“, – apgailestauja fotomenininkas.

Parką primenantis kraštovaizdis išnyko kartu su tradiciniu gyvenimo būdu. Niekas jau nebešienauja ir nebegano, nugarą lenkiančius kaimo žmones pakeitė vasarotojai. Merkinės apylinkės, kaip ir visa Dzūkija, sparčiai keistis pradėjo prieš keletą dešimtmečių, dar sovietų okupacijos metais, kai tėvai, linkėdami vaikams gero, stūmė juos nuo žemės, ragino tapti bet kuo – santechniku, valytoju, kad tik mieste, ne „kolchoze“. Tačiau A.Černiauskas įsitikinęs, kad Merkinės laukia graži ateitis. Jos kelias – tapti kurortiniu miesteliu, Druskininkų palydovu.

„Labai taikliai pasakė ilgametis M.K.Čiurlionio memorialinio muziejaus direktorius Adelbertas Nedzelskis: „Man Druskininkai buvo gražiausi tada, kai medžiai buvo aukštesni už namus.“ Žmonėms reikia dangoraižių, pramogų centrų, bet reikia ir miestelių, kur išliks dangaus, žemės, gamtos ir žmogaus harmonija. Būtent toks vaizdas atsiveria nuo Merkinės piliakalnio. Pas mus, tikiu, važiuos Druskininkuose pailsėję žmonės, panorę ir prasmingiau praleisti laiką, ne vien pirtyse ir baseinuose. Susidarytų fantastiškas žiedas: Druskininkai–Merkinė–Marcinkonys“, – Merkinės viziją piešia A.Černiauskas.

Jis įsitikinęs, kad kertinis miestelio istorinis faktas – karaliaus Vazos IV mirtis 1648-aisiais galėtų tapti Merkinės vizitine kortele ir plačiai ją išgarsinti. Jei apie valdovo gyvenimo etapą, susijusį su Merkine, būtų sukurtas istorinis romanas, A.Černiausko manymu, jis pralenktų ir Alexandre’o Dumas „Tris muškietininkus“.

„Čia gyveno didžioji Vladislovo Vazos gyvenimo meilė, nekilminga gražuolė Lvovo pirklio dukra Jadvyga Luškova, pagimdžiusi jam sūnų Vladislovą Konstantiną Vazą. A.Dumas romano įvykiai rutuliojasi Anglijoje ir Prancūzijoje, o Vazos ir jo sūnaus istorija rutuliotųsi per Ukrainą, Lenkiją, Lietuvą, Prancūziją ir Italiją. O kur dar legenda, bylojanti, kad mirštantis karalius liepęs išnešti jį iš rūmų į vidurį aikštės, kad visi matytų, jog prieš mirtį lygūs ir karaliai, ir paprasti žmogeliai“, – pasakoja A.Černiauskas. Merkinė jam buvo ir bus dvasinė Dainavos krašto sostinė.

Laimė būti Merkinėje

Patį fotomenininką į Merkinę atvedė žmonos Genutės, gydytojos, paskyrimas. Tiesa, po studijų ji buvo nukreipta į Varėną, bet jauna pora nutarė, kad Merkinėje gyventi bus geriau, ir nuo pat 1980-ųjų šio sprendimo nė karto nepasigailėjo. Čia užaugo, mokyklą baigė keturi sūnūs. Du iš jų liko Merkinėje. Mindaugas – Merkinės muziejaus direktorius, Vytautas moko dailės Vinco Krėvės gimnazijoje. Kiti du broliai – vilniečiai.

„Didžiulė mano laimė – būti čia. Merkinė net nėra mano gimtinė. Bendraudamas su lankytojų centro svečiais prašau jų nekaltinti manęs dzūkišku nacionalizmu, nes esu aukštaitis iš Igarkos (Sibiras – J.K.), – pokštauja A.Černiauskas. – Nepamilti Merkinės neįmanoma. Ji išskirtinė kraštovaizdžiu ir gyva istorija. Visa, ką išgyveno mūsų protėviai, čia plevena ore. Kartą pajutęs tą dvelksmą nebegaliu apleisti šių vietų.“

Miestelis gražėja, o prisiminus, kaip jis atrodė sovietų okupacijos metais, galima sakyti dabar jį išgyvenant aukso amžių. Žmonės, nors iš įpratimo ir dejuoja, dabar gerokai laimingesni, eidami gatve šypsosi. Yra ir stiprus branduolys merkiniškių, puoselėjančių miestelio viziją tapti svarbiu istoriniu objektu, tautodailės židiniu. Fotomenininkas tik apgailestauja, kad Merkinės senbuviams, kaip ir apskritai dzūkams, trūksta verslumo.

Pro miestelį pravažiuoja nemažai turistų, driekiasi kelias Lenkijos link, bet čia iki šiol nėra nė vienos kavinės. A.Černiauskas vis prisimena pažįstamos dzūkės iš Puvočių žodžius, kad kaimas sodina, laisto, ravi daržus, bet vos tik pradeda dygti grybai, visi stveria krepšius, o daržus apleidžia. Dzūkai tebėra įsitikinę, kad miškas turi juos maitinti.

Vis dėlto šventieji puodus lipdo

Nors turistams miestelyje nėra kur pasistiprinti, pinigus išleisti čia yra kur. Merkinės lankytojų centre siūloma dešimtys leidinių apie šiuos kraštus – skirtų turistams, mokslinių, fotoalbumų. Didžiulė ir dzūkiškų dirbinių pasiūla. Daugiau jų būna nebent Kaziuko mugėje. Merkinės tautodailininkai apskritai labai energingi bei veiklūs: ir tie, kurių šaknys čia, ir tik Merkinėje radę neišsemiamą įkvėpimo šaltinį bei kūrėjui būtiną tylą.

Sertifikuotų amatų meistrė Laima Gegužytė-Saviščevienė, merkiniškė nuo gimimo, riša dzūkiškas verbas, lieja natūralaus vaško žvakes, kuria šiaudines žvaigždes ir sodus. 48 metų tautodailininkė atsimena, kaip tą darydavo jos mama, močiutė. Dzūkiškos verbos greičiausiai liktų nepastebėtos šalia spalvomis trykštančių Vilniaus krašto verbų. Dzūkės verbas riša iš natūralių, nedažytų augalų, todėl šios gali ilgai išsilaikyti. Verbų tradicija Dzūkiją iš Lenkijos pasiekė tik XX amžiaus pradžioje.

„Dzūkiškose pirkiose mažais langeliais visada būdavo tamsu, todėl viduje ir kabindavo saulės spalvos šiaudinį sodą. Dzūkai labai vertino šiaudus – niekada neklojo jų paršams, kaip kituose Lietuvos regionuose, o naudojo čiužiniams kimšti, stogams dengti. Ir šiaudinių sodų vieta būdavo šalia šventų paveikslų, virš stalo, prie kurio šeima susėsdavo maldai, kabindavo juos prieš Velykas ir Kalėdas“, – apie šilinių ir panemunės dzūkų tradicijas, perimtas iš protėvių, pasakoja L.Gegužytė-Saviščevienė.

Dabar sodus mažai kas kuria. Vien ruginiams šiaudams paruošti reikia daug laiko ir išmanymo. Tautodailininkė pjauna juos senoviniu pjautuvu, džiovina gubose. Kuriant sodą būtinas susikaupimas, tyla, žinoma, ir kruopštumas, nes į kiekvieną šiaudą yra veriamas lininis siūlas, jie surišami į trapias kompozicijas. Laima vieną sodą suveria per mėnesį, prisėsdama kas vakarą. Dvigubai tiek laiko atima šiaudų paruošimas.

Tradicinių amatų centrą savomis rankomis baigiantis įkurti Džiugas Petraitis atsidavęs juodajai keramikai. Ir dabartinėje savo kūrybos vietoje – savo motinos, žinomos keramikės Elvyros Teresės Petraitienės sodyboje Maksimonių kaime prie Merkinės, ir netrukus įkurtuves švęsiančiame centre Džiugas yra įsirengęs krosnis įvairių rūšių keramikai degti. Tačiau juodoji, kuria nuo seno garsėja Merkinės kraštas, jam artimiausia.

„Panemunėje, prie Merkio, prie Ūlos gausu akmens amžiaus stovyklų, ten randama juodosios keramikos šukių. Jos tradicijos nenutrūko iki šių laikų. Tai unikalu“, – tikina Dž.Petraitis.

Prieš tris dešimtmečius, kai jo šeima čia įsikūrė atvykusi iš pakaunės, tebebuvo gyvi juodosios keramikos meistrai Mikas Miliauskas, Pranas Giedra, Stasys Mašala. Iš jų tik šiam kraštui būdingos technologijos paslapčių sėmėsi E.T.Petraitienė, vėliau jas perdavė trims savo vaikams, visiems tapusiems dailininkais.

„Esame labai dėkingi savo mokytojams, nes apskritai puodžiai savo paslaptimis visada vengdavo dalytis, ypač akylai saugodavo jas nuo vietos gyventojų, bijodami užsiauginti konkurentų. Dabar laikai pasikeitė, sunku prisišaukti mokinių. Tam ir įkūrėme tradicinių amatų centrą, kad patirtis išliktų, būtų tęsiama tradicija“, – aiškina Džiugas. Jis apgailestauja, kad atsidavusiųjų keramikai vis neatsiranda, – gal tai per daug pastangų reikalaujantis amatas. Daugiau dėmesio sulaukia pynimai, drevinė bitininkystė.

Miestelio kultūrą puoselėjantys merkiniškiai vos prieš kelias dienas sužinojo gerą naujieną – Merkinė paskelbta 2016-ųjų mažąja Lietuvos kultūros sostine.

Ekonomika priklauso nuo grybų

„Gal sūrio ar varškytės?“ – praeivius stabdo judriausioje miestelio vietoje, šalia parduotuvės ir autobusų stotelės, įsitaisiusi moteris. Savo gamintus pieno produktus pardavinėjanti Virginija Garškova čia ateina ne kasdien. Dažniausiai patys pirkėjai apsilanko jos nedideliame ūkyje, turi ji ir nuolatinių klientų. Tik tai, ko žmonės neišsiveža iš jos namų, Virginija susideda į krepšį ir išsiruošia į Merkinės centrą. Už nemažą pagal močiutės receptą suslėgtą varškės sūrį ji prašo trijų eurų.

Prekeivės nuotaika nekokia. Nors ant šaligatvio ji mindžikuoja jau kelias valandas, krepšys vis netuštėja. Gali būti, kad namo ir vėl teks grįžti visko neišpardavus.

„Anksčiau visai kitas pirkimas būdavo. O šie metai labai prasti. Uogų, grybų nėra, žmonės pinigų neturi, tai ir mano sūrių neperka. Ne iš gero gyvenimo aš čia stoviu, kitaip nepragyvenčiau. Laikau septynias karves, darbo labai daug, o galą su galu vos suduriu. Betgi neisi juk ranką ištiesęs, neprašysi“, – Virginija neslepia, kad jos ūkis didelio džiaugsmo jai neteikia. Mielai rinktųsi kažką kita, bet darbo biržoje tepasiūlo kloti trinkeles, o toks darbas ne jos jėgoms.

Nukabinę nosis miestelyje sėdiniuoja ir miško gėrybių supirkėjai. Dzūkija nuo seno neįsivaizduojama be šios verslo šakos, ir net patys vietiniai jau nebepyksta girdėdami kadaise tik kitus linksminusį posakį, kad jei ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos. Merkiniškiai liūdnai juokauja, kad šįmet greičiausiai taip ir atsitiks – mergos bus nuogos.

„Per 23 metus šis sezonas pats prasčiausias, kito tokio neatsimenu. Per dieną surenku 50–100 kilogramų voveraičių. Vidutiniais metais supirkdavau kasdien po toną, labai gerais – net ir po dvi“, – vardija individualia veikla besiverčiantis Rimantas Leskauskas. Smulkesnių supirkėjų suvežtus grybus ir uogas jis sveria, rūšiuoja ir pats veža parduoti į Vokietiją, Daniją, Skandinavijos šalis. Vyro verslas – sezoninis, trunkantis vieną du vasaros mėnesius, kurių metu jis darbo duoda penkioms moterims.

R.Leskauskas dar nei grybų valgė, nei pats grybavo. Čia kaip iš tos patarlės, kad batsiuvys – be batų. Bet jis mano, kad dar po kelerių metų dzūkai apskritai nustos vaikščioti į miškus, nes rinkti grybų nebeapsimokės. Pragyvenimas brangsta, o grybų kainos, kurias diktuoja Vakarai, stovi vietoje.

Rimantas pateikia palyginimą: atnešęs kelias saujas voveraičių žmogus gaudavo 20 litų – prieš penkerius metus tai buvę pinigai, o dabar tokios sumos teužtenka degalams. Tad ne vien karščiai šįmet tempia žemyn jo verslą, bet ir grybautojų nesuinteresuotumas. Dabar supirkėjas už kilogramą voveraičių moka keturis eurus, jei metai būtų grybingi – mokėtų euru mažiau.

Miško gėrybių eksportuotojams, tokiems kaip Rimantas, grybus suveža smulkesni supirkėjai. Įprastą vasarą Merkinėje jie atverdavo per dešimt kioskelių, dabar veikia vos keturios supirktuvės.

„Kiekvienais metais Dzūkijoje vis mažiau grybų, nes vis mažiau miškų. Mano tėvukas 30 metų dirbo girininku prie Mančiagirės. Jei jis prisikeltų ir pamatytų, kas padaryta, pagalį paimtų. Kaip nepagarbiai dabar su mišku elgiamasi – viskas išrausta, sudirbta. Kada jis atsigaus?“ – grąžo rankas trumpam į anūko supirktuvę užsukusi senolė.

Ji turi gerą žinią grybautojams: šiųmečiai karščiai truko neilgai ir nebuvo pražūtingi, tad jei artimiausiu metu gerai palytų, grybiena dar atsigautų ir rugsėjis džiugintų grybais.

Gimtinė – pati mieliausia

Merkiniškės anūkas Andrius jau dešimt metų verčiasi grybų supirkimu. Ir šįmet vaikinas, pasirūpinęs verslo liudijimu, įsitaisė po stogine šalia turgelio, vis tikėdamasis lietaus ar tiesiog stebuklo.

Sausi metai ir prastas uždarbis stumia Andrių į niūrius apmąstymus: „Ištuštėjo Merkinė, kaip ir visa Lietuva. Žmonės nuseno, nebeina į miškus. Pas mus gražu, ramu, bet ką čia veikti jaunimui? Seniau Joninės ant piliakalnio iki antros valandos nakties skambėdavo, šįmet nebuvo kam švęsti, dar iki vidurnakčio visos linksmybės baigėsi. Liūdna, kad kaimai tuštėja.“

Merkinė skelbia turinti 1270 gyventojų, bet net patys merkiniškiai nebetiki, kad jų yra net tiek. Daug kas išvyksta, bet neskuba deklaruoti savo gyvenamosios vietos kitur. Miestelio seniūnas Gintautas Tebėra džiaugiasi bent tuo, kad Merkinę tuština ne emigracija, o į Vilnių traukiantis jaunimas.

„Žmonės ne tik išvažiuoja, bet ir grįžta. Kodėl? Nes gimtinė mielesnė! Aišku, yra ir pragmatiškoji pusė. Nekilnojamojo turto kainos Vilniuje – kosmosas. Merkinėje jo pasiūlą lemia natūrali migracija – gimimai, mirtys. Mūsų miestelyje nėra labai lengva įsigyti namą, reikia truputį palaukti. Turime daug vienišų senų žmonių, po jų mirties likę tušti namai labai greitai nuperkami. Nieko keisto: esame įsikūrę nacionalinio parko teritorijoje, statant naują namą reikia daug įvairiausių derinimų, tad paprasčiau nusipirkti seną. Jų kaina svyruoja nuo 18 iki 33 tūkst. eurų“, – kiek kainuoja būstas Merkinėje, atskleidžia G.Tebėra.

Miestelio gyventojus daugiausia maitina biudžetinės įstaigos – Dzūkijos nacionalinio parko direkcija, Kultūros centras, Merkinės muziejus, trys mokyklos, ambulatorija, slaugos ligoninė, paštas. Verslininkai nuo seno sukasi kaimo turizmo, medienos apdirbimo srityje, yra mažąsias bendrijas steigiančių jaunų žmonių. Seniūnas skundžiasi, kad atėjus laikui tvarkyti viešąsias erdves tik vos ne vos pavyksta surinkti šienautojų komandą. Darbų yra, pinigų atlygiui mokėti – irgi, trūksta tik darbo rankų. Ypač vyrų, mat juos išsigraibsto sunkiu fiziniu darbu paremtas verslas, ir lieka tik tie, kuriuos pasiglemžė blogi įpročiai.

Merkinės bendruomenei vadovaujantis Arūnas Glavickas savo pavyzdžiu įrodo, kad miestelio gyventojų gerovė gali priklausyti ne vien nuo uogų ir grybų. Jo įkurta mažoji bendrija „Grainio liepa“ verčiasi daugybe dalykų. Egzotiškiausias – miestelio centre veikianti didžiulė sendaikčių parduotuvė. Arūnas pats keliauja į Vokietijos turgus ir veža į Merkinę antikvarines grožybes, dėl kurių pas jį plūsta ir didmiesčių kolekcininkai.

„18 metų gyvenau Vilniuje, dirbau stabilų darbą su garantuotu atlyginimu – buvau Seimo posėdžių sekretoriato vyresnysis specialistas. Prieš ketverius metus su šeima nutarėme: važiuojame namo. Visi klausė, kodėl, ką ten veiksiu. Atsakydavau, kad Merkinėje skaldydamas malkas ir rinkdamas butelius galiu uždirbti tiek pat, kiek jie Seime. Taip ir išėjo – turime čia šiokį tokį verslą, ir to užtenka“, – tikina A.Glavickas, Seimo tarnautojo kostiumą iškeitęs į laisvalaikio drabužius. Jis prasitaria, kad sostinę paliko neatsispyręs gimtojo miestelio traukai, o materialiąją priežastį nurodo, kad paprasčiau būtų suprastas.

Bažnyčios reikalai – liūdni

Dar prieš kelerius metus miestelis labiau garsėjo ne piliakalniu ar karaliaus Vazos namu, bet Merkinės piramide. Pasakomis apie energines piramidės galias jos statytojas sugebėjo užburti net kai kuriuos politikus ir jų žmonas. Paskui juos lengvatikiai iš visos Lietuvos kryžium gulėsi, kai grasinta nugriauti nuostabiame gamtos kampelyje nelegaliai iškilusius statinius.

Vis dėlto piramidė ir ją dengiantis stiklo kupolas išliko, dabar statiniai jau įteisinti. Vietos gyventojai mano, kad ne be minėtų politikų galių. „Tai toks „nju eidžas“ patiklių žmonių galvoms apsukti“, – sako Merkinės parapijos klebonas Robertas Rumšas.

Paklaustas, ar mistinėmis galiomis apipintas statinys konkuruoja su bažnyčia, kunigas nekantriai numoja ranka – jo parapija niekada netikėjusi jokiais stebuklingais išgydymais, o piramidės legendą palaikė atvykėliai iš tolimesnių šalies vietų.

Tačiau kunigui tenka pripažinti, kad tradicinio katalikų tikėjimo reikalai Merkinėje prastėja. Per didžiąsias šventes, ypač atlaidus, bažnyčia pilna, o eilinį sekmadienį gerai, jei būna užpildytos bent sėdimos vietos. Bažnyčios tuštėjimą ganytojas sieja ne su kasmet prastėjančia demografine padėtimi. 2002-aisiais, kai jis buvo paskirtas į šią parapiją, ir praktikuojančių katalikų, ir apskritai merkiniškių buvę kur kas daugiau. Prisimena, kad anuomet Merkinės internatinėje mokykloje mokėsi 120 vaikų, o dabar ji – ties uždarymo riba, nes nebėra kam mokytis.

„Šįmet dalyvavau 30 laidotuvių, o pakrikštijau tik 6 kūdikius. Prieš keliolika metų kasmet būdavo 30–40 krikštynų, per 20 santuokų, 55 vaikai prieidavo Pirmosios komunijos. Bet nors žmonių mažėja, dėl rinkliavų negaliu skųstis. Mūsų parapija nėra turtinga, tačiau žmonės dosniai aukoja. Euras dar pagausino rinkliavas. Anksčiau žmogus vidutiniškai mesdavo du litus, dabar – 1–2 eurus. Pusę euro aukoti jau nebepatogu“, – dėsto klebonas.

Jis apgailestauja, kad metai po metų merkiniškių bėdos nesikeičia: daug netvirtų šeimų, skyrybų, palaido gyvenimo. Žmonės tarsi klausosi pamokslo, tarsi ir išgirsta, bet išėję iš bažnyčios daro savo. Kol kas anuliuota tik vienos poros bažnytinė santuoka, bet prašymų sparčiai daugėja. Ir tikėjimas daugumos paviršutiniškas. Kunigas vis girdi sakant: užsimoku už bažnyčią, suprask, auką palieku, na, ko daugiau reikia?

Įdomiausia per patį darbymetį

„Gerai, kad apsikirpau prieš rugiapjūtę. Dabar sunkiausias, bet ir maloniausias laikas. Liepos antrąją pusę ir visą rugpjūtį dirbam juodai. Vakar iki pusės antros nakties, šįryt pusę aštuonių ryto – jau vėl ant kojų“, – trina rankas trumpam nuo grūdų aruodo atsitraukęs Vytautas Raulonis.

Vienas stambiausių Varėnos rajono ūkininkų nesiskundžia. 800 hektarų, kurių pusė – nuosavi, apdirbti jam padeda trys sūnūs. 28 metų Remigijus ir 25-erių Justinas jau turi tiek patirties, kad modernius, milijonus kainavusius kombainus, traktorius tėvas verčiau patiki jiems, nei pats sėda prie vairo. Lygiavertis darbininkas ūkyje – ir penkiolikmetis Karolis. Žmonai Daliai irgi savi rūpesčiai – daržai, šiltnamiai, virtuvė. Ūkio darbams šeima nuolat samdo tik vieną giminaitį, visa kita nudirba savomis rankomis.

Kadaise V.Raulonis vertėsi bitininkyste. Bet atsiradus galimybei įsigyti dirbamos žemės net nepastebėjo, kaip jo valdos išsiplėtė iki kone didžiausių visame rajone. Vytauto proseneliai čia pat dirbo du hektarus, bet jų paveldėtojas šventai įsitikinęs, kad mylėti žemę gali ir mažai jos turėdamas. Vyras ypač didžiuojasi, kad jo laukai plyti Merkinės seniūnijoje, nė vieno hektaro – už jos ribų.

Raulonių laukuose auga rugiai, avižos, grikiai, rapsai. Pagal Europos Sąjungos žalinimo programą šįmet jie privalėjo pasėti ir pupų bei žirnių, tačiau šia prievole Vytautas nesidžiaugia: „Susėdo Europos ponai ir svarsto, ką daryti, kad klimatas nešiltų. Nužiūrėjo nuo lubų žalinimo programą, liepė pupas sėti. Kuo ne Chruščiovo laikai, kai visi privalėjo kukurūzus auginti?“

Bet su Europos Sąjunga į jo kiemą įžengė ir modernus ūkininkavimo būdas, ir turtai, ir pasitikėjimas savimi. Pavyko pasistatyti grūdų saugyklas, džiovyklas, susipirkti visą reikalingą techniką. Iki tol kaimynai sukiojo pirštu prie smilkinio ir klausė, ką jis norįs įrodyti sėdėdamas rusiškame traktoriuje.

„Kai dirbi, viskam užtenka. Svarbu ir požiūris į žemę. Esu įsitikinęs, kad ji – turtas, bet ne mūsų. Ją mes ne paveldime iš tėvų, bet skolinamės iš anūkų. Negaliu klausytis verslininkų kalbų, esą žemė tokia brangi, kad niekada neatsipirks. Ji ir neturi atsipirkti, nes išlieka per amžius“, – savo filosofiją dėsto ūkininkas.

Gražiausias pasaulio vaizdas

„Čia gali pabėgti nuo pasaulio, nuo visuomenės, nuo visų problemų. Viskas ištirpsta, kai žiūri į šitą vaizdą“, – prisėdęs savo sodybos terasoje režisierius Jonas Jurašas įsmeigia žvilgsnį į tolį. Su žmona Aušra Marija kūrėjas išmaišė visą pasaulį, bet ši vieta Merkinės piliakalnio papėdėje – jam pati gražiausia.

Nuo gatvės pusės namas atrodo tarsi paprasta dzūkiška pirkia, nutūpusi šimtamečiame sode. Bet peržengus kiaurai ją atsiveria nepakartojamas vaizdas – žemėjantis, į slėnį pereinantis šlaitas, Nemuno ir Merkio santaka. Nuo šių namų terasos vakarais žėruoja saulės apšviestas miškas, o reljefas sukuria tokią ypatingą akustiką, kad baugu garsiai žodį tarti. Šią aurą pavadinti magija, stebuklu – nebus per stipru.

Prieš keturis dešimtmečius teatro režisierius su žmona, prozininke ir kritike, turėjo pasirinkti emigranto dalią – iš Lietuvos jie buvo išginti sovietų okupantų režimo. Dabar jie daugiau laiko praleidžia Jungtinėse Valstijose, kasmet sugrįždami į Vilnių, keletą mėnesių praleisdami šioje sodyboje. Su Merkine nė vieno iš jų nesieja giminės istorija, tad ir pratintis prie šių vietų kūrėjams teko iš lėto, atsargiai.

Pokalbį su Merkinėje piliakalnio papėdėje dabar dienas leidžiančiu J.Jurašu apie tai, kokie jųdviejų santykiai su vietos žmonėmis dabar, kaip atrodo pasaulis stebint jį iš šio rojaus kampelio, apie kūrėjo vienatvę ir turtus „Veido“ skaitytojams pasiūlysime kitame savaitraščio numeryje.

Merkinės istorija

Pirmą kartą paminėta 1359 m. Naugardo metraštyje.

Merkio santakoje stovėjo Merkinės pilis, kurią 1377 m. nusiaubė kryžiuočiai.

1418 m. įkurta Merkinės parapinė bažnyčia. 1648 m. Merkinė (Merecz) pažymėta Europos žemėlapyje.

1549 m. Žygimantas Augustas Merkinę užrašė Barborai Radvilaitei.

Nuo 1616 m. Merkinėje kūrėsi žydai. 1633 m. patvirtintos odminių ir batsiuvių, 1639 m. – siuvėjų cechų privilegijos. 1756 m. Merkinės centre gyvenę 253 žydai turėjo 28 namus.

1777 m. jėzuitų turtą perėmę dominikonai įkūrė apygardinę mokyklą.

1931 m. Merkinės centre gyveno 1700 žydų. Veikė 3 sinagogos, žydų liaudies knygynas, net 145 parduotuvės, plytinė, saldainių fabrikas, siuvėjų, batsiuvių, šaltkalvių, kojinių dirbtuvės, keli malūnai.

1941 m. Vokietijos okupacinės valdžios įsakymu Merkinėje nužudyta apie 3000 žydų.

1945 m. gruodžio 15 d. Adolfo Ramanausko-Vanago vadovaujami Merkio rinktinės partizanai puolė miestelį, kovojant su NKVD pajėgomis vyko Merkinės mūšis.

BFL

Šiandien Austėja jaučiasi puikiai – kartu su mylimuoju keliauja po Šveicariją ir Vokietiją, gyvena naujų pasaulių atradimo džiaugsmais. Bet jos liga klastinga. Mergina iš patirties žino, kad ji gali smogti bet kada. Iš patirties žino ir tai, kad kartu su psichiatrijos įstaigose teikiamu gydymu jai gali tekti nuryti ir karčią patyčių, prievartos, pažeminimo piliulę.

Jūratė KILIULIENĖ

Kovą dėl savo sveikatos 21 metų vilnietė Aus­tėja Jakaitė pradėjo prieš trejus me­tus – 2013-aisiais ji pirmą kartą pa­kė­lė prieš save ranką ir nuo tada tapo nuolatine psichiat­rijos ligoninių paciente. Gabi poetė, Vil­niaus technologijų ir dizaino kolegijos studentė jose patirtus išgyvenimus jau galėtų surašyti į storą romaną. Jų liudininke tapo ir Austėjos mo­tina, visais įmanomais būdais bandanti ap­ginti dukters teisę į žmogaus orumą nepažeidžiančią medicininę pagalbą. Kol kas ši motinos ir dukters kova – bevaisė.

Šių metų pradžioje A.Jakaitė nutraukė gy­dy­mąsi Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos li­go­ninėje, nes gydytoja atsisakė jai paaiškinti, ko­­kius vaistus skyrė papildomai ir koks jų po­veikis.

Apžiūra priminė tardymą

Merginos ligos istorijos pradžia sutapo su lai­kotarpiu, kai jos motinai Daliai Jakaitei bu­vo pareikšti įtarimai rezonansinėje gimdymų namuose byloje. Austėja, dar moksleivė, labai jautriai reagavo į motiną užklupusias negandas.

2012 m. ikiteisminio tyrimo teisėjai šeimos namuose atliko kratą. Nors byla gydytojai D.Ja­­kaitei iki šiol neiškelta, anuomet patirti sukrėtimai paliko pėdsaką jos dukters psichikoje. Mergina kasdien sekė informaciją apie ikiteisminį tyrimą viešojoje erdvėje ir nesugebėjo nuo jos atsiriboti. Vieną dieną ji pakėlė prieš save ranką.

Į Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro sta­cionarą Vasaros gatvėje Austėja pateko 2013 m. Iš pradžių ji buvo gydoma krizių skyriuje, vėliau perkelta į kitą, kuriame jos gydytoju tapo psichiatras Arūnas Germanavičius. Su­ta­pimas – iki tol šeimos gydytoja D.Jakaitė gy­dė jo vaikus.

„Pokalbis su šiuo gydytoju mane išgąsdino ir sukrėtė. Jis paklausė, kaip jaučiuosi, atsakiau, kad normaliai. Tada jis pradėjo šaukti: kaip ga­liu jaustis normaliai, kai mano mamai pradėtas ikiteisminis tyrimas; kad gal ji klastojo pažymas ir jo vaikams, jei jau turi reikalų su teisėsauga. La­bai sutrikau ir nutilau. Tada gydytojas Ger­manavičius pradėjo grasinti, kad jeigu nieko nepasakosiu, jis mane paguldys į skyrių su grotomis ir į ligos istoriją įrašys pačią sunkiausią diagnozę – šizofreniją“, – pasakojo mergina.

Iš karto po apžiūros ji susisiekė su motina ir persakė gydytojo žodžius. D.Jakaitė negalėjo patikėti, kad A.Germanavičiui labiau rūpėjo pa­cientės motinos byla, o ne pacientės būklė. Nie­ko nelaukdama moteris jam paskambino ir pa­sitikslino, ar apie tai buvo kalbama. Gy­dy­to­jas patvirtino. „Buvau labai nusivylusi, negalėjau suvokti, kad psichiatras, bendraudamas su mano dukterimi, kuri neseniai ban­dė žudytis, ga­lėjo reikšti kaltinimus dėl mano veiksmų. Juo labiau kad buvome pažįstami – net jaučiau­si saugi, kad Austėja pateko būtent pas jį“, – pridūrė D.Jakaitė.

Moteris nedelsdama atsiėmė dukterį iš ligoni­nės, o jos administracijai parašė skundą dėl A.Germanavičiaus elgesio. D.Jakaitė išsaugojo ir savo rašytą skundą, ir formalų administracijos atsakymą.

Naktis ligoninėje – kaip košmaras

Vasaros gatvėje praleistas dienas ir Austėja, ir jos motina prisimena kaip slogų sapną. Ta­čiau atsibusti iš jo nepavyko – merginos sveikata negerėjo, vizitai pas psichiatrus tapo nuolati­niai. Pastarąjį kartą į ligoninę ji pateko po pre­kybos centre ištikusio ligos priepuolio. Vė­liau ji nieko neprisiminė, negalėjo paaiškinti, kodėl ėmė plėšyti parduotuvėje kabančius drabužius.

„Austėją priepuoliai ištinka netikėtai. Tą­kart dar prieš dvi valandas kalbėjomės telefonu, ji buvo visiškai normalios būsenos. Ne­tru­kus sulaukiau dukters draugo skambučio, jis buvo sunerimęs, kad Austėja neatsiliepia telefonu. Skambinome kur tik galėjome, ieškojome per draugus – viskas veltui“, – nerimo va­lan­das prisiminė Austėjos motina.

Iš parduotuvės į areštinę A.Jakaitę pristatę policijos pareigūnai, matydami jos būseną, nutarė iškviesti greitąją pagalbą. Paramedikei pa­siteiravus, į kurią ligoninę vežti, mergina pa­sirinko Vasaros gatvę, nes ši arčiau namų, ta­čiau nenumatė, kad priėmimo skyriuje budės tas pats gydytojas A.Germanavičius.

„Susipažinęs su greitosios pagalbos gydytojos įteiktais dokumentais jis atsisakė mane priimti dėl to, kad neva aš parašiau skundą apie li­go­ninę. Tačiau skundą rašiau ne aš, o mano ma­ma, be to, skųsta ne ligoninė, o konkrečiai šio gydytojo elgesys su manimi. Buvau sukrėsta, negalėjau patikėti, kad psichiatrai galėtų kerš­­tauti ligoniams. Policijos pareigūnai su ma­nimi elgėsi kur kas žmoniškiau negu ligoninės personalas“, – apgailestavo A.Jakaitė.

Iš Vasaros gatvės ji buvo nuvežta į Naująją Vil­nią – Respublikinės Vilniaus psichiatrijos li­go­­ninės ūmių psichozių skyrių ir paguldyta į dvi­vietę palatą. Gretima lova buvo tuščia. Ga­vu­si migdomųjų vaistų Austėja bandė užmigti, prašė išjungti į akis plieskiančią šviesą, bet per­sonalas nesutiko. Paguldyta ant nugaros ir pririšta prie lovos ji jautėsi nepatogiai.

Naktį Austėją ėmė pykinti, ji vėmė. Bandė prisišaukti budinčią slaugytoją. Ilgai nesulaukusi pagalbos, nors palatoje buvo ir tiesiai į ją nu­kreipta kamera, ligonė buvo priversta belsti ko­jomis į lovos galą, kad būtų išgirsta. Pa­si­ro­dęs slaugytojas išplūdo ją rusiškais keiksmažodžiais, o slaugytoja, paklaususi, ar tebepykina, lie­­pė gultis ant šono, pritraukti prie pilvo kojas, nors pririštai to nebuvo įmanoma padaryti.

„Ji liepė man miegoti ir išėjo. Iki pat ryto li­kau gulėti apvemtoje patalynėje, sulipusiais plau­kais. Maldavau, kad mane atrištų ir leistų at­sigulti ant šono ar bent jau apversti pagalvę, bet niekas manęs neklausė“, – apie siaubingos nakties išgyvenimus pasakojo A.Jakaitė.

Daužant kojomis lovą jai teko kviestis pa­galbą dar kartą, kai prireikė pasinaudoti tualetu. Tai truko apie dešimt minučių. Ją atrišęs slaugytojas leido nueiti iki greta palatos esančio tualeto, bet vertė tuštintis prie pravirų du­rų, nereagavo į prašymus bent trumpam jas už­da­ryti, pats stovėdamas tarpduryje.

„Po kurio laiko man vėl prireikė į tualetą. At­nešė basoną, bet kadangi šalia stovėjo ir ma­ne stebėjo slaugytojas vyras, pasinaudoti juo ne­­pavyko. Jam vėl teko mane atrišti, vesti į tualetą. Man buvo labai negera, silpna, atsisėdusi ant klozeto susmukau, padėjau galvą ant kelių ir susiėmiau ją rankomis. Jis žiūrėjo į mane ir pik­tai skubino, kad greičiau viską atlikčiau. Ne­jaugi ligoninės darbuotojui trūksta paprasčiausio supratimo, kad žmonės patiria nepatogumą ir gėdą, kai intymioje situacijoje būna pašalinis“, – stebėjosi mergina.

A.Jakaitė įsitikino, kad toks personalo elgesys šioje ligoninėje – norma. Tą pačią nak­tį į jos pa­latą buvo įtempta dar viena mergina. Sa­ni­taras nuo jos jėga plėšė drabužius. Likusi tik su apa­tiniais mergina prašė pirmiausia pa­duoti li­goninės marškinius, kad neliktų visiškai nuoga, tačiau sanitarui tai buvo nė motais. „Jis galėjo atsižvelgti į merginos prašymą ir nekelti jai dar didesnio streso. Nesuprantu: ar sanitarai vyrai ne­mokomi, kaip elgtis su ligonėmis moterimis?“ – pasibaisėjimo neslėpė Austėja.

Pacientės klausimai – be atsakymų

Rytą A.Jakaitė pasijuto geriau ir iš ūmių psichozių skyriaus buvo perkelta į VIII sky­rių. Jos gydytoja tapo daktarė Marijona Ba­nai­tienė.

Tarp paskirtų vaistų buvo ir tablečių, kurių anksčiau jau buvo atsisakyta dėl jų šalutinio poveikio. Kadangi buvo ilgas Naujųjų me­tų laisvadienių laikotarpis ir jos gydytoja nedirbo, A.Jakaitė tiesiog bandė tų tablečių negerti, bet tai pasirodė neįmanoma.

„Tarkim, per pusryčius slaugytoja paduoda vais­tus ir sako, kad kol neišgesiu, stovės prie ma­nęs ir nedalins tablečių kitoms ligonėms. Ta­­da jau visos moterys pradeda spausti, kad greičiau gerčiau. Dar ji grasino, kad išves mane į stebimą palatą ir ten vaistai bus suleisti jėga. Supratau, kad priešinti beviltiška, gėriau juos, kol gydytoja po švenčių grįžo į darbą“, – pasakojo Austėja.

Tačiau ir tada aiškumo neatsirado daugiau. A.Ja­kaitė nebuvo informuota apie naujai pa­skirtus papildomus vaistus. Taip pat nesulaukė paaiškinimo, kaip veikia sutrinta geltona tabletė, kodėl jai atkakliai skiriamos relaniumo in­jekcijos, kurį personalas suleidžia jėga prieš ligonės valią net tada, kai ji yra ramios būsenos. Jai ir toliau buvo skiriamas dar vienas vaistas, nors ir pati, ir jos motina ne kartą informavo gydytoją, kad nuo jo merginai kyla aukšta temperatūra.

„Sausio 5-ąją paskambinau gydytojai M.Ba­nai­tienei ir paklausiau, kodėl mano dukrai leidžiamas relaniumas, nors jokių indikacijų pa­skirti šį vaistą nėra. Ji atkirto, kad neprivalanti aiškintis nei Austėjai, nei man ir kad šioje ligoninėje visi vaistai ligoniams skiriami prieš jų valią, neaiškinant, koks yra jų poveikis“, – prisiminė Austėjos motina medikė.

Moteris tikina, kad nei ji, nei jos duktė niekada neprieštaravo dėl įprastų nuolat skiriamų vaistų. Kadangi M.Banaitienė nesileido į kal­­bas, neatsižvelgė į prašymą atšaukti relaniumo in­jekcijas, D.Jakaitė apsisprendė pasiimti dukte­rį iš ligoninės. Gydytoja pokalbį su pacientės mo­tina baigė tiesiog numesdama te­lefono ra­gelį.

„Kol nuvažiavau į ligoninę, Austėjai jau bu­vo padiktuotas prašymo tekstas, neva ji atsisako gydymo. Aš nesutikau su tokia formuluote. Kar­tu parašėme naują pareiškimą – Austėja iš­dės­tė, kad buvo slepiama, kokie vaistai jai skiria­mi ir koks jų poveikis. Tokį elgesį ji įvertino kaip paciento bei žmogaus teisių pažeidimą ir paprašė išrašyti ją iš ligoninės VIII skyriaus“, – pasakojo D.Jakaitė ir pabrėžė, kad gydymo jos duktė neatsisakė.

Vėliau į Naujosios Vilnios ligoninę ji pristatė dar vieną dokumentą – 14 lapų surašytą A.Ja­­kaitės skundą. Įstaiga į jį dar neatsakė, bet jau sureagavo. Sausio 11-ąją, kai mergina lankė­si pas savo psichiatrą poliklinikoje, jis jau bu­vo gavęs iš Respublikinės psichiatrijos ligoninės atsiųstą epikrizę. Joje rašoma, kad A.Ja­kai­tė konfliktavo su ligoninės gydytojais ir savanoriš­kai atsisakė gydymo.

Klausiama, ar nesibaimina dėl tolesnio gy­dy­mo, jei jo dar prireiktų dukteriai, D.Jakaitė tvir­tino pasitikinti savimi: „Atrodo, ir ten, ir ten sukonfliktavome – nebelieka kur kreiptis. Bet taip nėra. Aš pati esu gydytoja, žinau, kad jie privalo gydyti, išmanau įstatymus. Kiek­vie­ną žingsnį darau jais remdamasi ir teprašau, kad ir kiti jų laikytųsi. Jaučiuosi tvirta.“

Lankytojai vejami kaip šunys

Nuo 2013-ųjų, ligos pradžios, A.Jakaitė psichiatrijos ligoninėse gydėsi jau devynis kartus. Ir kaskart, be gydymo, gaudavo ir dozę ten pa­tiriamo streso. Praėjusių metų vasarį ji praleido tos pačios Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės universitetiniame skyriuje. Ben­drau­dama su ją gydžiusia psichiatre Alina Sti­giene mergina jautėsi saugi, bet skyriaus vedėjos Aldonos Šiurkutės šiurkšti kontrolė glumino ir pačią Austėją, ir ją lankiusius žmones.

„Vedėja neleisdavo naudotis skyriaus gale esan­čiu lankymo kambariu, liepdavo sėdėti val­­gykloje, esančioje prie pat jos kabineto. Pra­vė­ru­si duris stebėdavo, ką lankytojai veikia. Apie jokį privatumą negali būti ir kalbos, maža to, vedėja leisdavo sau nuspręsti, kas gali bendrauti su ligoniais, o kas ne“, – teigė Austėjos motina.

Moteris pasakojo, kad kartą pas dukterį atė­jo pažįstamas iš Tibeto rėmimo grupės, vyresnio amžiaus menininkas. Jo vizitas tetruko pen­­­­kias minutes. A.Šiurkutei nepatiko, kad sve­­­čias garsiai juokiasi, ir pareikalavo išeiti. Žmo­­gus dar bandė aiškintis, bet tai tik dar la­biau suerzino vedėją. Pasak D.Jakaitės, jai neįti­ko ir Aus­tė­jos brolio klasės draugas, tylus, man­­­dagus vaiki­nas, bet su vadinamaisiais dredais. Jis taip pat buvo išvarytas.

Užgauliojamas, žeminamas buvo ir Austėją lankęs jos draugas vertėjas ir kalbininkas Mar­kusas Roduneris, su kuriuo ji gyvena. Ne­man­da­gias pastabas bendraujančiai porai laidydavo šia­me skyriuje dirbanti slaugytoja, o vedėja A.Šiur­kutė įsakmiai paprašė svečio išeiti, kai šis kelis kartus mylimąją pabučiavo koridoriuje.

M.Roduneris, daug metų Lietuvoje gyvenan­tis Šveicarijos pilietis, dėl A.Šiurkutės elgesio parašė skundą ligoninės administracijai.

„Neabejoju, kad Austėja į universitetinį skyrių nebepriimama būtent dėl Markuso skundo. Kai pernai ji stipriai karščiuodama gulėjo ūmių psichozių skyriuje, prašiau, kad perkeltų ten, bet vedėja atsakė, kad nėra vietų. Nerimavau dėl dukters, jai reikėjo ramesnės aplinkos, o ūmių psichozių skyriuje režimas labai griežtas – negalima turėti jokių asmeninių daiktų, ligoniai su savo lankytojais gali bendrauti tik dalyvaujant sanitarui. Nuėjau į universitetinį skyrių patikrinti – ten pusė palatų buvo tuščių. Kai pa­klausiau vedėjos, kodėl duktė negali būti perkelta į šį skyrių, ji atsakė: „Ji pažeidė režimą – pas ją lankosi tas.“ Tas – tai Austėjos draugas Markusas!“ – pokalbį su A.Šiurkute atpasakojo D.Jakaitė.

Moteris surašė pareiškimą, pateikė jį A.Šiur­­kutei pasirašyti, bet ši kategoriškai atsisakė. Raštas atsidūrė pas ligoninės vyriausiąjį gydytoją. D.Jakaitė jau turi ir formalų atsakymą – jos išvardyti konkretūs skyriaus vedėjos veiks­mai nekomentuojami.

Šveicaras įžvelgia tik bukinimą

„Tikrai nemanau, kad tokie dalykai turėtų būti neleidžiami, juo labiau kad ligoninės taisyk­lės to nedraudžia. Jose parašyta, kad draudžiama lytiškai santykiauti, ko, manau, niekas ir nesitiki eidamas į tokią įstaigą“, – prisiminęs, kad vedėją A.Šiurkutę užrūstino jo bučinys draugei, ironizavo M.Roduneris.

Ligoninėje jis buvo ir tuo metu, kai Austėja buvo slaugytojos iškviesta į procedūrų kabinetą. Tai, kad buvo nepaisoma jos prieštaravimo su­leis­ti jai relaniumo dozę, nepaaiškinta, kodėl tie vaistai reikalingi, vyrą sukrėtė. Austėja, jo teigimu, tą vakarą buvo normalios būsenos, nebuvo jo­kių požymių, kad ją gali ištikti priepuolis, tad jam nesuprantama, kodėl tąkart reikėjo imtis eks­tremalių medikamentinių priemonių.

„Dažnai lankydamas Austėją ligoninėje susidariau įspūdį, kad personalui  svarbiausia, jog pacientas būtų ramus, o vaistai leidžiami profilaktiškai. Tam tikrais atvejais jie gali būti reikalingi, bet visuotinis jų taikymas dideliais kiekiais atrodo keistai. Jie žmogų tiesiog bukina“, – savo abejonėmis da­lijosi vyras.

Markusas prisipažino negalintis matyti, kaip žalojama jo mylima moteris. Jį stebina, kad gy­dymo procese nedalyvauja psichoterapeutas. „Li­goninės interneto svetainėje rašoma, kad psichoterapeutas dirba kiekviename skyriuje, bet tai yra tik popieriuje. Realiai tokia pagalba ten neteikiama, nors moderniame pasaulyje psi­choterapija yra net ne pagalbinė, o pagrindi­nė priemonė gydant psichikos ligas“, – tvirtino šveicaras.

Oficialus atsakymas į ligoninės administracijai pernai parašytą skundą M.Rodunerio abejonių neišsklaidė. Nė į vieną jo klausimą nebuvo atsakyta, konkrečių personalo atstovų veiksmai nepaaiškinti. Markusas gautą dokumentą įvertino kaip formalų atsirašinėjimą.

Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės vadovybė nemato reikalo aiškinti, kas vyksta už jos sienų. Ligoninės direktorius dr. Va­len­tinas Mačiulis į „Veido“ pasiūlymą pasikalbėti apie ligoninėje taikomus gydymo metodus, per­sonalo rengimą, ligonių lankymo tvarką ir pa­našiai reagavo šiurkščiai ir baigė pokalbį nu­mesdamas telefono ragelį.

Psichiatrijai reikia permainų

Karilė Levickaitė

Nevyriausybi­nės organi­zacijos „Psi­chikos svei­katos per­spek­tyvos“ direktorė, psichologė

Ši istorija patvirtina, kad sovietinės psichiatrijos palikimas yra palikęs žymę ir dar tebeveikia gydymo įstaigas. Sovietinėje psichiatrijoje vyravo medicininis gydymo modelis, taikomas biologiniam žmogaus kūnui, bet būdavo ignoruojamas socialinis aspektas ir žmogaus teisės. Labai ap­maudu, kad Lietuvos psichiatrų praktinėje veikloje žmogaus teisės irgi neakcentuojamos, o ligonio orumas bei savivertė gerbiami nepakankamai. Tokie atvejai – personalo kvalifikacijos klausimas.

Ką daryti, kai sergantis žmogus patiria nepelnytą žeminimą? Reikia kreiptis į teisininkus dėl žmogaus teisių pažeidimų. Pirminę nemokamą teisinę pagalbą teikia Vilniaus savivaldybės teisininkai bei viešoji įstaiga Vilniaus universiteto teisės klinika. Ar jie pakankamai kvalifikuoti žmogaus teisių srityje – kitas klausimas. Dažniausiai tokiais atvejais vis tiek reikia samdyti patyrusį advokatą.

Austėjos Jakaitės ir jos motinos Dalios Jakaitės papasakotą informaciją būtų labai svarbu perduoti Seimo kontrolierių įstaigai.

Vienas iš šios įstaigos mandatų – tikrinti žmogaus teisių pažeidimus uždaro tipo įstaigose (psichiatrijos ligoninėse, vaikų globos namuose, kalėjimuose, senelių globos namuose etc.). Visuomenės psichinei sveikatai labai svarbu, kad atsirastų veikiantis mecha­nizmas, kaip tokius atvejus ištirti ir adekvačiai įvertinti.

Elgesys su pacientais – netinkamas

Augustinas Normantas, Seimo kon­trolierius

Lankydamasis Lietuvoje 2004, 2008 ir 2012 metais, Europos komitetas prieš kankinimą ne kartą atkreipė Lietuvos dėmesį į asmenų, esančių laisvės suvaržymo vietose, žmogaus teisių pažeidimus šalyje. Vykdydami nacionalinę kankinimų prevenciją Seimo kontrolieriai stebi, ar institucijose, kuriose suvaržoma asmens laisvė, tarp jų ir psichiatrijos įstaigose, nėra pažeidžiamos žmogaus teisės.

Iš šio aprašyto atvejo galima būtų pastebėti, kad tam tikri aspektai – darbuotojų skaičius, darbuotojų elgesys su pacientais, suvaržymo priemonių panaudojimas, skundų pateikimo tvarka, galimybė palaikyti ryšius su giminaičiais ir kitais asmenimis (ryšiai su laisve) – yra glaudžiai susiję su netinkamo elgesio su pacientais prevencija, kuriuos tiria nacionalinės kankinimų prevencijos institucijos, todėl visi šie aspektai bus vertinami vykdant žmogaus teisių stebėseną vizito įstaigoje metu.

Seimo kontrolierių įstaiga gauna nemažai skundų dėl asmenų, turinčių psichikos negalią, žmogaus teisių pažeidimų. Vie­nas ryškesnių skundų dėl Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės – kai ištyrus piliečio, kuriam atstovavo Žmogaus teisių stebėjimo institutas, skundą buvo konstatuota, kad ligoninė netinkamai užtikrino priverstinai hospitalizuotų asmenų teises būti in­for­muojamiems apie galimybę pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba.

Panašaus pobūdžio nusiskundimų būta ir anksčiau. Pavyzdžiui, dėl Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro ir Centro poliklinikos veiksmų, kai gydytoja psichiatrė, išrašydama nukreipimą hospitalizuoti asmenį, neapžiūrėjusi paciento nukreipimą atidavė paciento motinai, o Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras jį stacionarizavo.

Po atlikto Seimo kontrolieriaus tyrimo Centro poliklinikos Psichikos sveikatos centro gydytojai psichiatrei buvo skirta drausminė nuobauda, o Psichikos sveikatos centro vedėja įspėta ir įpareigota griežtai kontroliuoti pacientų nukreipimą į stacionarą bei pacientų teisę į informacijos apie jų sveikatą konfidencialumą.

Be to, Seimo kontrolierius atkreipė Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro vadovo dėmesį į žmogaus teisių pažeidimus, susijusius su psichiatrijos įstaigos pareiga kreiptis dėl antrinės teisinės pagalbos pacientui suteikimo, kai sprendžiami sunkiomis psichikos ligomis sergančių pacientų priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo klausimai.

E.Žiobienė / BFL / V.Skaraičio nuotr.

“Tai košmaras, kai kelių mėnesių kūdikis sumuštas taip, kad visas nusėtas mėlynių. Arba priėjome prie mergaitės, kuri guli lovelėje jau aštuonis mėnesius, patekusi į ją būdama trijų mėnesių. Tėvas ją taip supurtė, kad ji visai neturi smegenų, jie išoperuoti”, – interviu “Veidui” pasakojo teigė vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė.

Jūratė KILIULIENĖ

– Oficiali statistika pateikia vienus prie socialinės rizikos grupės priskiriamų šeimų skaičius, visuomeninių organizacijų atstovai kalba apie kitus, kur kas didesnius. Ar jums žinoma, kiek iš tikrųjų šeimų gyvena socialiniame užribyje?

– Statistika yra melo mokslas, ji gali būti vienaip ar kitaip interpretuojama. Skaičiai iš tiesų dažnai neatitinka realybės. Kad šeima būtų įrašyta į socialinės rizikos sąrašą, su ja turi būti kažkas atsitikę – nelaimingas atvejis, fiksuota vaikų nepriežiūra tėvams užgėrus ar pastebėtas socialinių įgūdžių trūkumas. Kartais nebūna tokių sąlygų, kad šeima būtų pastebėta, tada ji tiesiog neįtraukta į rizikos sąrašą. Visada yra tokių situacijų, kai žmogus balansuoja ties riba. Dažnai ir nuo vertintojo, žmogiškojo faktoriaus priklauso, ar šeima bus priskirta prie rizikos grupės, ar kažkas tiesiog pagalvos: mes dar ir ne tokių turėjome, nėra čia nieko baisaus.

Socialinė sritis yra pati liūdniausia ir sunkiausia. Jei kalbama apie žmogaus teises, vaiko teises, situacija vis dar sudėtinga. Sakykim, galėtų vykdomoji valdžia pasigirti, kad jau yra daugiau socialinių darbuotojų, kad jų atlyginimai šiek tiek pakilo, bet iš tiesų tie pokyčiai labai nedideli. Man atrodo, kad socialinės rizikos, apleistumo atvejų kaip tik daugėja.

Po Saviečių kaimo tragedijos atsisukome į tokias šeimas, kitą kartą, neduok Dieve, vaiko savižudybė – tada pradedam žiūrėti, o kas gi čia?

Sakykim, net ir žmonių, kurie nepiktnaudžiauja jokiomis priemonėmis, bet nemoka auginti vaikų, nežino, kas yra buitis, tikrai ne vienetai. Ir nėra vieno atsakymo, iš kur atsiranda tokios šeimos, jų bėdos visiškai skirtingos prigimties. Dalis jų – tie, kurių jau ne pirma karta gyvena be socialinių įgūdžių ar jų tėvai piktnaudžiavo alkoholiu. Jų vaikai galbūt nevartoja alkoholio, bet įgūdžių neturi. Kiti užaugę globos namuose ir jų įgūdžiai taip pat nesusiformavę.

Bet yra ir keistesnių atvejų. Tai užaugę, mūsų vertinimu, normalioje šeimoje, bet jų socialiniai įgūdžiai niekada nebuvo ugdomi, tad ir nesusiformavo. Žmogui tiesiog neįdomu, jis nežino, kaip reikia auginti vaikus, nežino, kas tai yra ir kodėl. Pastebime ir tendenciją, kad ir išsilavinę žmonės turi tokių problemų, kai tiesiog jiems nereikia auginti savo vaikų.

– Turime 24 už vaiko teisių apsaugą atsakingas valdiškas institucijas, bet net tai neduoda laukiamo rezultato. Kodėl?

– Labai pikta, kad mes žiūrime labai fragmentuotai, tiktai į tam tikras visuomenės dalis. Tarkim, po Saviečių kaimo tragedijos atsisukome į tokias šeimas, kitą kartą, neduok Dieve, vaiko savižudybė – tada pradedam žiūrėti, o kas gi čia?

Ir iš tikrųjų dažniausiai vaikštome ties socialine rizika. Bet realiai reikia galvoti apie visus vaikus ir apie kompleksinę pagalbą visiems vaikams. Kaip ir vienokioms ar kitokioms šeimoms, kurios susiduria su krize. Juk krizė yra ne tik alkoholis ar smurtas šeimoje, tai ir skyrybos, ir nesutarimai. Krizė visai šeimai yra ir vaiko patirtas smurtas, seksualinė prievarta. Ir paslaugų sektorius neturėtų remtis tik socialiniu darbuotoju. Tai turėtų būti paslaugos ar savivaldos, ar regioniniu lygiu. Savivaldybė turėtų pirkti paslaugą žmonėms, ją suteikti.

– Kai kalbama apie šeimose vaikų patiriamą smurtą, skaičiai taip pat skiriasi. Kodėl taip yra?

– Pagrindinis dalykas, kai kalbama apie smurto privačioje aplinkoje aukas, – labai skiriasi interpretacija. Kai privačioje erdvėje smurtaujama prieš suaugusį žmogų, ypač prieš moterį, iš karto fiksuojama kaip būtent to įstatymo ribos. O vaikui labai dažnai tai netaikoma. Dažnai tie atvejai tiesiog priskiriami prie sužalojimų pagal Baudžiamąjį kodeksą arba net ir to nelieka.

Prisiminkime, kad vis dar neturime įstatymo, kuris tėvams draustų kūno bausmes. Ir jeigu neranda tyčios vaiko sužalojimui, tai tiesiog konstatuojama: na, vaikas buvo auklėjamas. Smurtas prieš vaiką turi būti labai akivaizdus ir tyčinis, tik tokiu atveju jis pripažįstamas kaip smurtas.

Seime vis dar nesutariama, ar vaikus galima mušti, nuo kada vaikas prasideda – nuo gimimo ar nuo pradėjimo.

Prieš kelias dienas lankiausi Kauno klinikose. Vaikų ligų klinikos vadovas prof. Rimantas Kėvalas rodė ligoninėje gulinčių vaikų nuotraukas. Tai košmaras, kai kelių mėnesių kūdikis sumuštas taip, kad visas nusėtas mėlynių. Arba priėjome prie mergaitės, kuri guli lovelėje jau aštuonis mėnesius, patekusi į ją būdama trijųmėnesių. Tėvas ją taip supurtė, kad ji visai neturi smegenų, jie išoperuoti. Prieš tai ji buvo sveikas vaikas, o dabar guli su prijungtais funkciniais aparatais. Ir taip vaikus žaloja ne kažkas svetimas, o jų tėvai!

Vien pažiūrėjus į tas nuotraukas akivaizdu, kad turi būti keliamos baudžiamosios bylos ir tie tėvai vienareikšmiškai neturėtų auginti savo vaikų. Bet profesorius iš savo patirties sako neabejojantis, kad jie grįš atgal į savo šeimas. Ir tokie atvejai net nefiksuojami kaip smurtas privačioje erdvėje, o tiesiog kaip smurtas pagal Baudžiamąjį kodeksą, ar net apskritai nefiksuojami.

Laukiame Vaiko teisių pagrindų įstatymo, projektas svarstomas Seime, yra daug alternatyvių nuostatų, vyksta intensyvios diskusijos. Įstatymas į Seimo salę turėtų keliauti pavasarį, bet dar klausimas, ar Seimo nariai susitars dėl vertybių. Nes tie ginčai – vertybiniai. Yra labai daug nuomonių, skirtingų interesų. Taip Seime vis dar nesutariama, ar vaikus galima mušti, nuo kada vaikas prasideda – nuo gimimo ar nuo pradėjimo.

– Ką tokie siaubingi dalykai pasako apie visuomenę, kurioje jie vyksta ir netgi yra toleruojami?

– Kai kalbame apie vaikų ir tėvų santykius, tas supurtymas, daužymas, mušimas – tai visiškas orumo žeminimas. O kai kalbame apie žmogų, kuris galėtų vaiką piktavališkai sužeisti, net nužudyti, tai jau visiškas degradavimas, visiška pabaiga, nužmogėjimas aukščiausio laipsnio, koks tik įmanomas.

Petro Malūko nuotr.

Laukuvai patinka stiebtis į viršų. Miestelis nuo seno išsiskyrė dangun šaunančiais bažnyčios bokštais, o šiais laikais jį papuošė dar du aukštaūgiai – meteorologinis radiolokatorius ir vėjo jėgainė. Ir pačių laukuviškių žvilgsniai bei siekiai nukreipti į aukštumas. Jei ką sumąsto, žemaitiškai tvirtai kopia kiekvienas į savo viršūnę.

Jūratė KILIULIENĖ

Kildamas ir leisdamasis senasis Žemaičių plentas veda tiesiai į Laukuvą, pačiame Žemaitijos viduryje išsidėsčiusį miestelį. Apie Vilnių iš tolo praneša Televizijos bokštas, o apie Laukuvą – aukštai iškeltu kupolu vainikuotas statinys.

Prieš penkerius metus iškilęs pirmas Lietuvoje meteorologinis radaras prigijo ne iš karto. Vieni baiminosi įrenginio skleidžiamų bangų, kitiems tiesiog nepatiko jo architektūra, neva per moderni, nelietuviška, dėl to kupolo primenanti mečetę. Bet ar galėjo jis atsirasti kur kitur, ne Laukuvoje? Miestelio padėtis meteorologiniu požiūriu – išskirtinė. Tai lietingiausia šalies vieta, per metus čia vidutiniškai iškrinta 820 mm kritulių. Laukuvai priklauso ir storiausios sniego dangos rekordas. 1931-ųjų kovą ši siekė net 94 centimetrus.

Nuosava orų ministerija

Tad nieko keisto, kad Laukuvoje apie orus kalbama dažnai. Miestelėnai įsivaizduoja esantys tikri visų orų reikalų žinovai nuo tada, kai čia buvo pradėti profesionalūs klimato stebėjimai. Meteorologijos stotis Laukuvoje įsteigta dar 1924 m. ir tebeveikia. Praėjusį rudenį jos darbuotojos atšventė įkurtuves naujame stoties pastate, aukštaūgio radaro papėdėje. Tai aukščiausiai virš jūros lygio – 156,8 metro įrengta šalies meteorologinė įstaiga. O, tarkim, Klaipėdos miesto „aukštis“ yra vos šeši metrai.

„Tas aukštingumas labai jaučiamas. Važiuojant iš mūsų miestelio Klaipėdos link – vis žemyn žemyn, o atgal kelias visąlaik kyla. Ir orai pas mus ne tokie kaip kitur Lietuvoje. Dažni rūkai, lijundros, apledėjimai, stiprūs vėjai. Atsimenu, kai studijuodama Kaune grįždavau autobusu, vairuotojai sakydavo: Laukuva – anomalijų kraštas“, – stoties vadovė Audronė Evčenkienė neleidžia suabejoti, kad orai miesteliui – svarbus reikalas.

Po naujojo stoties pastato langais plyti sniegu nuklotas banguotas peizažas, atsiveria platus dangus. Jos darbuotojos nuo šio vaizdo nenuleidžia akių. Bet ne dėl savo malonumo, o stebėdamos orų dinamiką. Aštuonis kartus per parą duomenys – matomumas, debesų aukštis, žemės paviršiaus temperatūra ir t.t., užfiksuoti tiesiog stebint ir matuojant specialioje aikštelėje, suvedami į meteorologinių stebėjimų knygelę. O tada informacija, užkoduota skaičiais, kas trys valandos telegrama siunčiama į centrinę Lietuvos stotį ir pasiekia visus pasaulio meteorologijos bankus. Procesas nenutrūksta nei naktį, nei savaitgaliais ar per šventes.

„Ir vietos gyventojai dažnai pas mus ateina, skambina. Ypač ūkininkams rūpi, koks bus oras, lis ar nelis net valandos tikslumu. Atrodo, dabar jau yra kur pasižiūrėti, bet ne, jiems reikia, kad mes pasakytume. Turime šiokios tokios patirties, bandome jiems užsakyti tokį orą, kokio reikia, – pokštauja stoties vadovė. – Tačiau mūsų funkcija yra ne orų spėjimas, o stebėjimas.“

Prognozes sudaro sinoptikai Vilniuje, remdamiesi iš stočių susiųstomis telegramomis. Pati Audronė jas vertina skeptiškai. Kasdien stebėdama orus ir matydama, kaip greitai keičiasi situacija, kartais net ne minutėmis, o sekundėmis, orų spėjimą ji laiko labai nedėkingu užsiėmimu.

Tiesa, Laukuvoje iškilus 39,5 metro aukščio radiolokaciniam radarui, o pernai tokį pat, tik šiek tiek žemesnį, pastačius ir Trakų Vokėje netoli Vilniaus, daug tiksliau galima nuspėti liūtinių kritulių intensyvumą, judėjimo kryptį. Laukuvos stoties darbuotojos prie radaro nagų nekiša – jo duomenys keliauja tiesiai į Vilnių. Bet lipti į „mečetės“ kupolą tenka dažnai. Nuo bokšto pasidairyti į kalvotąjį Medininkų kraštą atvyksta mokinių ekskursijos, turistai.

Maitina vokiečius ir šveicarus

Meteorologijos stotyje darbuojasi penkios moterys. Net penkios! Laukuvos, stambių darbdavių nesulaukiančio miestelio, sąlygomis vertybe tampa kiekviena darbo vieta. Pramonė čia tik smulki – kruta kelios medienos perdirbimo bendrovės, ir tiek.

Kur kas geriau einasi ūkininkams, bet jie apsirūpinę šiuolaikine technika, tad samdinių daug nereikia. Arti šimto laukuviškių dirba mėsos perdirbimo ceche. Dabar jis priklauso vienai iš mėsos perdirbimo lyderių šalyje bendrovei „Nematekas“. Bet kūrė cechą vietos žmogus, ūkininkas Rimantas Rimkus.

„Ar nesigailiu pardavęs? Tikrai ne, visų pinigų juk neuždirbsi“, – purto galvą 53 metų vyras. Jis yra stambiausias mėsine galvijininkyste užsiimantis ūkininkas visoje seniūnijoje, augina 500 galvijų, dar dirba 500 hektarų žemės. Visas ūkis – ekologinis.

„Kiaulių žviegimas man į kraują įaugęs, – juokiasi trečią dešimtmetį savame ūkyje krutantis Rimantas. – Esu labai prisirišęs prie žemės. Augau dešimties vaikų šeimoje, nuo mažens visi buvome lenkiami prie darbo. Dabar daug kas su pavydu sako: gerai tam Rimkui – ratai sukasi, pinigai byra. Bet sąlygas visi turėjome tas pačias, tik kai kas pragėrė tą laiką, kitas nieko nedarė, nes nedrįso. Aš juodai dirbau ir dabar esu patenkintas savimi.“

Ūkininkas sako ir dabar plušantis už tris – ir į traktorių sėdantis, ir budintis prie besiveršiuojančių telyčių, ir cezario pjūvį, jei reikia, atliekantis. Vasarą daug laiko atima šieno ruošimas. Kai dangus grasina lietumi, o Laukuvoje tai atsitinka kur kas dažniau nei aplinkinėse vietovėse, Rimantas iš pievų grįžta gerokai po vidurnakčio. Tokie pat neišrankūs darbams ir kiti trys kartu ūkininkaujantys vyrai – Rimanto brolis ir du žentai.

„Džiaugiuosi, geri žentai pasitaikė, iš ūkininkų šeimų, abu prie gyvulių, prie technikos. Vieno tėvai dirbo su sena rusiška technika. Kai pradėjo lankytis pas mano dukrą, aš jau ir traktorių, ir kombainą vakarietišką turėjau. Žiūriu, jo akys tik žiba“, – pokštauja taip dukrai vyrą, o sau pagalbininką priviliojęs ūkininkas, ir jau rimtai priduria, kad nė vienas iš šeimos jaunosios kartos negalvojo išvažiuoti iš šalies.

Ar verta kažkur trenktis dėl vakarietiškų algų, jei tokius pat pinigus galima užsidirbti ant savos žemės? Visi šiame ūkyje užauginti mėsiniai galvijai iškeliauja į Šveicariją ir Vokietiją. Žinoma, sumokėjus už juos atitinkamą kainą.

„Mano ūkio mėsa vietos rinkoje būtų neįperkama, ji ekologiška, pačios aukščiausios kategorijos. Vokiečiai labai išrankūs, o šveicarams apskritai beveik neįmanoma įtikti. Bet kai daug metų dirbi, kai pats viską prižiūri ir už viską atsakai, įmanoma net šveicarams mėsos užauginti“, – tikina laukuviškis.

Jis viliasi, kad Lietuvos ūkininkams atsivers ir Azijos šalys, ypač Kinija, ir jau planuoja gausinti mėsinių galvijų bandą. Šiuo metu ūkyje vyksta statybos, kyla naujos fermos.

„Negaliu sustoti, man įdomu nauja technika, naujos rinkos. Tikrai ne noras kuo daugiau užsidirbti stumia į priekį. Viską, ko tik norėčiau pats ar norėtų mano šeima, jau turiu, todėl ir mėgstu kartoti, kad visų pinigų neuždirbsiu. Nes man jų nė nereikia“, – nuoširdžiai tikina vyras.

Didelių pinigų skonį Rimantas pajuto vos pradėjęs ūkininkauti. Tada, pirmaisiais nepriklausomybės metais, jis augino mėsinius viščiukus, už gautus pinigus investavo į baltarusiškus traktorius, tikėdamasis brangiai parduoti juos Lietuvoje. Verslas taip gerai sekėsi, pinigai tarsi patys į kišenę byrėjo, kad pasikėlė į puikybę svajodamas, jog jau tuoj bus „bagočiausias“ žmogus Šilalėje.

Bet laikinieji pinigai vagnorėliai, kuriais tuo metu buvo atsiskaitoma, buvo labai netvirti. Ir vieną rytą jis atsibudo prie suskilusios geldos – su dešimtimis traktorių, kurių nėr kam parduoti. Teko sukąsti dantis ir viską pradėti nuo pradžių, bet jau su protu, o ne su akla aistra kuo daugiau užsidirbti.

Žemaitukai brangūs kaip gimtoji kalba

Pinigams nesimeldžia ir kone garsiausias šių dienų laukuviškis Vaidotas Digaitis. 49 metų vyras niekada neskaičiavo, kiek jam atsieina pasiruošti žemaitukų žygiams, kiek brangaus laiko jie suryja. Raitelis iš Žemaitijos buvo vienas iš pernai įvykusio žygio aplink Lietuvą sumanytojų, anksčiau jis vienas žemaituku apjojo Baltijos jūrą, dalyvavo per visą Europą nuskambėjusiame žygyje iki Juodosios jūros, jojo karalių Meilės keliu iš Vilniaus į Krokuvą.

Jis svetingai atveria savo namų miestelio centre duris. Erdvė įspūdinga, tik matyti, kad rekonstrukcijos čia – nuolatinės. Vaidotas nė neslepia, kad jei ne žemaitukai ir ne žygiai, namas jau seniai blizgėtų, o tai labai patiktų jo žmonai Jūratei. Dabar šeimos nariams tenka susitaikyti dar ir su kalnais amunicijos, istorinių drabužių ir aksesuarų, kuriais puošiasi į įvairias šventes kviečiami Vaidoto raiteliai ir žemaitukai.

Jūratė vietą, kurioje ji tvarkosi savaip, yra atsikovojusi virtuvėje ir to paties namo pirmame aukšte įrengtoje savo darbo vietoje. Ji – provizorė, keliolika metų vadovauja vienintelei miestelio vaistinei. Sukiodamasi tarp vaistų mėgaujasi rimtimi, o pakilusi į namų erdvę įpuola į kūrybinį sūkurį. Vaidotas nuolat pilnas sumanymų, ir visi jie sukasi apie dvylika jo auginamų žemaitukų.

„Nuo mažų dienų buvau pamišęs dėl technikos. Mokėjau viską, nebuvo dalykų, kurių nebūčiau padaręs. Bet sulaukiau brandaus amžiaus, ir žiūriu, kad technika, benzinas, tepalai man nebeįdomu. Baigėsi ir lėktuvų, parasparnių etapas, – vardija V.Digaitis. – Dabar norisi tylos, ramybės, miško. Net Laukuva man jau per didelis miestas. Pasibalnoju žirgelį, išjoju į miškus, laukus – atgaunu jėgas, susidėlioju mintis.“

Žemaitukams, senovės lietuvių karo žirgams, vyras atsidavęs jau 15 metų. Jų išlaikymas kainuoja brangiai, o kalbant sausa finansine kalba – niekaip neatsiperka. Vaidotas sakosi ne vienintelis toks esąs. Šimtai vyrų sėdi ant ledo ir neskaičiuoja, ar ištrauktos stintos padengia į žvejybos įrangą sukištus pinigus, taip ir jam žemaitukai yra neatsiejama gyvenimo dalis, kuriai negaila nieko.

„Kai įsigijau pirmą žirgą, man atsivėrė naujas pasaulis. Kad ir pakinktai. Pradėjau domėtis, kodėl vieni pasiūti vienaip, kiti kitaip, kodėl mazgeliai skirtingai surišti. Išmokau atpažinti juos siuvusius meistrus, atskirų vietovių stilių. Apvažiavau visą savo kraštą – iki pat Pasvalio, Mažeikių, ėjau per kaimus ir ieškojau skirtumų. Tada mokiausi restauruoti: iš pradžių pakinktus, žaržuolus, paskui ir brikas“, – pasakoja Vaidotas.

Žemaitukų, vienos seniausių veislių Europoje žirgų, Lietuvoje dabar auginama apie 600. Jų daugėja. Anksčiau ir į kitas veisles besidairiusiam V.Digaičiui svarbu, kad tai tikras lietuviškas žirgas, jam taip pat brangus kaip gimtoji kalba ar savi papročiai. Todėl jis savuosius ristūnus prižiūri pats, niekam to nepatikėdamas, kaip tą darė mūsų protėviai. Vaidotas kausto juos pasagomis, beje, taip sutaupydamas nemažai pinigų, po maždaug 50 eurų nuo kiekvieno žirgo, pats nudrožia kanopas.

„Išeini į žygį ilgam, neieškosi kaskart kalvio. O kai pats žinai, nueini pas žmogų į trobą, paprašai plaktuko, turi porą pasagvinių kišenėje, ir pasitaisai. Žirgininkas turi viską išmanyti“, – tvirtina V.Digaitis.

Bendraudamas su savo augintiniais vyras atrado vidinę ramybę, sąlytį su gamtos pasauliu. Pasirodo, net baikščiosios stirnos prisileidžia žmogų, jei šis raitas. Miško žvėrys žirgą ir raitelį jaučia kaip vieną. Taip ir yra, tikina Vaidotas.

Po 2010-ųjų žygio iki Juodosios jūros, kai buvo nujota du tūkst. kilometrų, laukuviškis kartu su kitais bendražygiais buvo pakviestas į Pasaulinę ilgų distancijų raitelių gildiją. Jos nariai keliaudami nenulipa nuo žirgų net ir penkerius metus, įveikia sudėtingiausias trasas. Šiais laikais tai atrodo beprotiška, bet tik ne Vaidotui.

Vėjo jėgainė tėvo vardu

Greitkelyje Vilnius–Klaipėda apie posūkį į Laukuvą iš tolo praneša besistiebiančios vėjo jėgainės. Prie vienos pritvirtinta lentelė su išgraviruotu vardu – Zenius.

„Taip Laukuvoje visi kreipiasi į mano tėvą Zenoną. Išgirdęs, kad vėjo jėgainei suteikiau jo vardą, tėvas net apsiverkė“, – pasakoja verslininkas, sostinės bendrovės „MT Group“ vadovas Mindaugas Zakaras, į gimtąjį miestelį sugrįžęs neįprastu būdu.

Atsinaujinantys energijos šaltiniai nėra pagrindinė jo verslo kryptis. Vėjo jėgainė kartu su bendrove „Laukuvos vėjas“ atsirado iš noro prisidėti prie gamtos išteklių išsaugojimo. Be to, rūpėjo sukurti alternatyvą pagrindiniam verslui, kuri išmaitintų, jei šiam ateitų sunkesnis laikotarpis. Ne mažiau Mindaugui rūpėjo ir tai, kad pastačius Laukuvoje vėjo jėgainę bus proga dažniau aplankyti čia gyvenančius tėvus.

Praėjusių metų rugsėjį pradėjusi suktis jėgainė iškilo pačiame aukščiausiame šių apylinkių taške, tad vėjas jai tikrai palankus. Puikus sutapimas, kad ji yra prie pat greitkelio ir pravažiuojant kaskart galima pasidžiaugti besisukančiais sparnais.

Jėgainės papėdėje stiebiasi kelios dešimtys jaunų medžių. Kas pavasarį čia atvykstantis bendrovės kolektyvas užsibrėžė apsodinti aplink 2,5 ha plotą, o jo viduje suformuoti vaismedžių sodą.

Vasarą čia dar ir karvės ganosi, pjaunama žolė, džiūsta šienas. Mindaugas, įsigydamas šią žemę iš vietos gyventojų, pažadėjo, kad jie galės ja naudotis kaip anksčiau.

„Įmonę įkūrėme Laukuvos seniūnijoje, dalis mokesčių tenka tai savivaldybei. Pačią jėgainę aptarnauja jos gamintojai vokiečiai, bet bendram ūkiui prižiūrėti įdarbinome du laukuviškius“, – apie tiesioginę naudą Lau­kuvai pasakoja verslininkas.

Per metus tokia jėgainė gali pagaminti 1,8 mln. kilovatvalandžių. Vidutinis kaimo ūkis per mėnesį suvartoja 200 kWh, vadinasi, „Zenius“ elektros energija gali aprūpinti 750 ūkių. Du tokius miestelius kaip Laukuva.

„Esame įsitikinę, kad mūsų elektra ir nueina į Laukuvą, – juokiasi Mindaugas ir paaiškina: – Anksčiau miestelį ji pasiekdavo iš Šilalės, o kadangi mūsų jėgainė iškilo tarp Šilalės ir Laukuvos, labai įmanoma, kad miestelis naudoja būtent ją.“

Lygindamas dabartinę Laukuvą ir tą, kurioje augo, verslininkas pasigenda ankstesnio jos gyvybingumo.

Jo manymu, prie mūsų miestelių gerovės labai prisidėtų Vokietijoje galiojanti tvarka. Atskiriems rajonams, net kaimams ten yra palikta laisvė derėtis su įmonėmis dėl dalies mokesčių – suteikti joms papildomą motyvaciją kurtis būtent toje vietovėje.

„Tarkim, mūsų jėgainės gamintoja Vokietijos energetikos bendrovė „Enercon“ taip pat yra įsikūrusi kaime ir yra pagrindinė jo mokesčių mokėtoja. Kaimas klesti – tiesia puikiausius šaligatvius, stato naujas mokyklas, visi žmonės turi darbo“, – pasakoja M.Zakaras.

Apie palankesnius įstatymus svajojantis verslininkas neketina apsiriboti viena jėgaine. „Laukuvos vėjas“ jau pradėjo parengiamuosius darbus dar dviem statyti, tik šįkart priešingoje miestelio pusėje, kitapus Žemaičių plento.

Mokytoja ėmėsi verslo

Matematiką ir informacines technologijas Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijoje dėstanti Danutė Norbutienė ir vasarą, kai jos kolegos atostogauja, nesėdi rankų sudėjusi. Prieš dvejus metus ji įgyvendino seniai brandintą idėją – atidarė nuosavą sulčių spaudyklą. Dabar joje nėra kas veikti, iki blizgesio iššvarintos patalpos žiemą užrakintos, o jų šeimininkė laukia kitų metų derliaus ir kuria planus pakreipti verslą taip, kad nebūtų sezoninės prastovos.

53 metų mokytoja kuklinasi: koks čia verslas, tai viso labo laisvalaikio skaitiniai. Ir jo pradžia buvo neįprasta, tiksliau, veikti paskatinę motyvai. „Labai norėjau, kad sesuo grįžtų į Lietuvą. Penkerius metus gyveno Anglijoje, dirbo fabrikuose. Pernai, kai pradėjau pirmąjį sezoną, ji parvažiavo man padėti, paskui dar trumpam grįžo atgal, bet dabar jau viskas, niekur nebevažiuos. Visiems giriuosi, kad parsiviliojau seserį iš emigracijos“, – vis dar netveria džiaugsmu D.Norbutienė.

Danutei skaudėjo širdį, kad sesers namas Laukuvoje stovi apleistas, nyksta, bet dar labiau, kad šeima pabirusi kas kur. Jos pačios dukra įleido šaknis Klaipėdoje, o sūnus prieš gerą dešimtmetį emigravo į Didžiąją Britaniją, turi gerą darbą ir jaučiasi ten kaip namie. Moteris jau nebesitiki, kad jis grįš.

Sulčių spaudykla Danutės sugalvotu pavadinimu „Sultė“ įkurta tame pačiame sesers name. Žmonės atsiveža savų obuolių, įvairių priedų, čia viskas išspaudžiama, pasterizuojama ir supilstoma į dailias dėžutes. Moteris neturėjo supratimo nei apie teorinę verslo pusę, nei apie patį sulčių spaudimą, tik buvo mačiusi, kaip toks cechas veikia Rietave.

„Sunkumai prasidėjo nuo patalpų įrengimo. Įsitikinau, kad Lietuvoje tikrai sunku rasti statybininkų, anksčiau netikėjau, kad taip gali būti. Su vargais, bet įsirengiau, tada susipirkau įrangą, mokėjau dar litais – 120 tūkstančių. Europinių lėšų tam teužteko, o patalpoms reikėjo savų pinigų, teko skolintis“, – neslepia vargų laukuviškė.

Jau pirmieji metai parodė, kad Danutė neprašovė. Važiavo aplinkiniai kaimai ir miesteliai, o praėjusį sezoną garsas apie jos teikiamą paslaugą pasklido dar plačiau. Pagausėjus užsakymų, be sesers ir dukters, teko įdarbinti dar du darbuotojus.

Du sezonai veiklos leido mokytojai grąžinti tai, kas buvo pasiskolinta iš giminaičių ir draugų, liko tik atsiskaityti su banku. Bet dabar skolos jau nebeslegia – Danutė neabejoja, kad pasirinko pelningą verslą.

„Ar ne per sunku? Priešingai, čia net pailsiu, nes mokykloje nuolat tvyro įtampa, daug popierių, tikrintojų. Po pamokų į spaudyklą ateinu pavargusi, imuosi visai kitokio pobūdžio veiklos, atsigaunu“, – tikina moteris.

Pasibaigus sezonui, sulėtėjus dienoms Danutę net apėmė liūdesys. Bet netrukus ji sumąstė, ko galėtų imtis dar. Jei viskas eisis pagal planą, jau nuo kitų metų ji pati supirkinės obuolius, sandėliuos ir pardavinės iš jų spaustas sultis. Iki to laiko jau turėtų būti atiduotos ankstesnės skolos, tad bus iš ko ir techniką samdytis, ir naujiems darbuotojams algas mokėti.

„Kad tik artimieji man pritartų. Nes vienas žmogus nieko negali padaryti, o kai kartu, tai ir kalnai nuverčiami“, – tvirtina verslininkės pašaukimą atradusi mokytoja.

Delfi.lt nuotr.

Vidutinio amžiaus, gyvenantis skurdžiame kaime, geriantis, smurtaujantis – tokių vyrų pilna provincija. Šalia jų – žmonos ar sugyventinės, vaikai. Baisi paralelė, bet kone kiekvienas jų – tiesiame kelyje į Saviečių tragediją. Aiškios vizijos, kaip apsaugoti vaikus, valstybė neturi.

Jūratė KILIULIENĖ

Į šiuos metus įžengėme kraupiai – su Saviečių kaimo tragedija. Ir su fariziejiška isterija: visi, kas netingėjo, aikčiojo, piktinosi, plėtė iš nuostabos akis, kaip tokie nesuvokiami dalykai gali vykti čia, Lietuvoje. Panaši reakcija atsirito ir iš kabinetų. Po ilgų naujamečių laisvadienių grįžusi į darbus valdžia pratrūko siūlymais, ką daryti, kai tai nepasikartotų.

Radikaliausias nuskambėjo iš Prezi­dentūros. Susitikusi su keliais ministrais Prezidentė užsimojo įkurti Vaiko teisių apsaugos inspekciją, kurios funkcija – koordinuoti šeimas.

Toli nuo akių – baisūs dalykai

Naujas darinys būtų buvęs jau net 25-oji už vaiko teises atsakinga institucija šalyje. Tiesa, po kelių dienų šalies vadovė savo žodžių išsigynė. Tačiau kartus prieskonis, kad ir į opius skaudulius valstybė tepajėgi reaguoti biurokratiniais štampais, liko.

Šeimoje smurtavęs, du savo paties vaikus į šulinį įmetęs Kėdainių rajono Saviečių kaimo siaubūnas neatsirado iš niekur. Šalyje nuo savo artimųjų kenčiantys mažamečiai – kasdienybė. Motinos draugo Alytuje užmuštas kūdikis, trys vaikai, Alytaus rajone sudegę kartu su girta motina, Panevėžyje reanimacijoje gydomas iš girtos gimdytojos atimtas kūdikis. Tai vos kelios istorijos iš praėjusių metų kriminalinių kronikų.

Ir po Saviečių tragedijos juodasis sąrašas ilgėja toliau. Metų pradžia pasižymėjo smurto prieš vaikus protrūkiu. Sausio 1-ąją į Rokiškio rajono ligoninę atvežtas nė metų neturintis kūdikis suknežinta kaukole, jo budelė – motina. Tą pačią dieną Alytaus rajone areštinėje atsidūrė neblaivi motina, smurtavusi prieš devynmetę dukrą. Sausio 5-ąją 21 metų šiaulietis, purtydamas savo trijų mėnesių dukrą, ketino ją nužudyti. Kūdikis atsidūrė ligoninėje, tėvas – areštinėje. Panevėžio rajone, Vadokliuose, į socialinės rizikos sąrašą įtrauktoje šeimoje sausio 6-ąją rasta mirusi vos 10 dienų mergaitė.

Jei tikėtume Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, per metus šeimose sužalojama maždaug tiek vaikų, kiek mokosi vienoje didmiesčio gimnazijoje.

Tarnybos duomenimis, 2014 m. 333 vaikai patyrė suaugusių artimųjų – tėvų, globėjų, senelių, brolių ar seserų fizinį smurtą. Iš viso užpernai tarnyba užregistravo 547 fizinio smurto prieš vaikus atvejus. 2013-aisiais mažamečiai taip pat daugiausia kentėjo nuo saviškių – 417 fizinio smurto artimoje aplinkoje atvejų (iš viso – 717).

Policijos departamento statistikos kreivė šoka dar aukščiau. 2012 m. nukentėjusiais nuo smurto artimoje aplinkoje pripažinti 637, 2013 m. – 739 vaikai. Pernai ir užpernai nuo artimųjų smurto nukentėjo tiek pat vaikų – po 694. Nuo 2012-ųjų, kai vaikų nužudymus artimoje aplinkoje pradėta atskirti kaip atskirą nusikaltimų kategoriją, gyvybė atimta aštuoniems kūdikiams. 2015 m. vienai moteriai pareikšti įtarimai dėl pasikėsinimo nunuodyti du savo nepilnamečius vaikus.

„Bet ir tai – tik ledkalnio viršūnė, – tikina visuomeninės organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vadovė Rasa Dičpetrienė. – Toli nuo žmonių akių vyksta baisūs dalykai. Kuo giliau į kaimą, kuo atokiau, toliau nuo civilizacijos, tuo padėtis sudėtingesnė. Maži kaimeliai, vienkiemiai sunkiai pasiekiami net ir socialinių darbuotojų, kiek žinau, vienintelė Pasvalio rajono savivaldybė šalyje yra aprūpinusi jas automobiliais.“

Trečia karta neišsiblaivo

Visuomeninių organizacijų atstovai teigia, kad vaikų nužudymų ir smurto atvejų yra kur kas daugiau, negu pranešama ar registruojama policijoje. Visuomenė išgirsta tik apie vadinamuosius rezonansinius įvykius, nors provincija tragedijos nuojauta gyvena nuolat. Prie rizikos grupės priskirtose šeimose smurtinis elgesys yra kasdienybė, o jo aukos – vyrų, sugyventinių kumštį nuolat jaučiančios moterys, tėvų smūgiais auklėjami vaikai – į kriminalines suvestines patenka labai retai.

Šitame siaubingame fone groteskiški atrodo nesibaigiantys svarstymai, ar tėvams galima mušti vaikus, parlamentarų ginčuose paskendęs mažamečių apsaugos nuo smurto įstatymas.

„Situacija – tragiška. Nežinau, ką daryti, – bejėgiškumo nė neslepia Lazdijų rajono Veisiejų seniūnijai vadovaujantis Zenonas Sabaliauskas. – Prieš Kalėdas vykome į vienus namus gelbėti vaikų – tėvas girtas siautėja. Jis vaikų neatiduoda, grasina: jei atimsite, susirasiu, tėkšiu į sieną, o pats pasikarsiu. Vaikus išvežėme, priglaudėme ligoninėje. Bet kur padėti skriaudiką, ką su juo daryti? Kol blaivus, jis dar kaip žmogus, apsitvarko, rūpinasi. Tik pradeda gerti – vėl viskas kartojasi iš pradžių.“

Žmogų gyvuliu paverčia alkoholis. Z.Sabaliauskas sako, kad tie namai, kuriuose vyras geria, – tarsi uždelsto veikimo bomba. Tragedijos galima laukti kiekvieną akimirką.

„Ne vieną ir ne du atvejus mačiau, kai po penkerių metų gėrimo žmogus atsiduria bendruomenės užribyje. Grįžti atgal labai sunku, dažnai net neįmanoma, – tikina seniūnas. – Kai smegenys pragertos, jį viskas nervina – ir vaiko verkimas, ir žmonos priekaištai. Agresija nukreipiama į tą, kuris arčiausiai po ranka. Baisiausia, jog tokiame pragare augantys vaikai net neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip. Paklauskit jų – dauguma atsakys, kad namie viskas gerai, nes kitokio gyvenimo, kitokių santykių jie ir nematę.“

Situacija keičiasi, bet ne į gera. Su labiausiai pažeidžiamu bendruomenės sluoksniu jau trečias dešimtmetis susidurianti Kretingos rajono Darbėnų seniūnijos socialinė darbuotoja Birutė Daukšaitė prieš dešimtmetį lankė apie 30 socialinės rizikos šeimų, dabar – tik 16. Bet šiandien ji jaučiasi taip, tarsi visos pastangos joms padėti atsimuštų it žirniai į sieną. Ankstesniais metais to nebuvo.

„Dabartiniai 20–25 metų asmenys nepripažįsta, kad turėtų kažką keisti. Anksčiau problema buvo alkoholis, dabar prisideda dar ir visiškai smukusi moralė. Nėra kaip prie jų prieiti, kad ir ką sakytum, išgirsi atsakymą: neaiškink, kaip man gyventi, nes man ir taip gerai“, – pasakoja B.Daukšaitė.

Prieš gerą dešimtmetį seniūnija turėjo galvos skausmą – asocialias daugiavaikes šeimas, kurios provincijoje atsidūrė praradusios būstus didmiesčiuose.  Bet jų vaikai suaugo, išsivažinėjo kas kur. „Ta banga jau persirito. Liko vietinis vargas, besitęsiantis iš kartos į kartą. Kad ir ką kalbėtume, žmogų labiausiai veikia šeimos, kurioje jis auga, gyvenimo modelis. Jei tėvai gyveno iš pašalpų, ir užaugusiems vaikams taip bus gerai. Ką jau kalbėti apie alkoholį. Turime šeimų, kurių jau trečia karta neišsiblaivo, bet su kiekviena karta vis blogiau“, – teigia moteris.

Ji pasakoja apie vietinę šeimą, kurioje bėdos prasidėjo nuo senelių – joje gėrė tik šeimos galva. Kitoje kartoje alkoholis jau valdė ir tėvą, ir motiną, bet jie dar kažkaip kabinosi į gyvenimą, išmaitino vaikus. O štai jų dukra jau atsidūrė pačiame dugne. Jauna moteris visiškai nepajėgė rūpintis savo vaiku, neieškojo pagalbos ir jos nepriėmė. Neseniai vaikas iš jos buvo atimtas. „Atrodo, kad tai tampa dėsningumu“, – atsidūsta socialinė darbuotoja.

Trūksta pilietinės atsakomybės

Surasti kaltą, prikalti prie kryžiaus. Ir toliau gyventi nematant, negirdint – iki kitos tragedijos. Nes visuomenės nenoru dalyvauti, atsakyti palaikoma ta nesveika, socialiniam užribiui palanki aplinka.

„Lengviausia pasakyti, kad kalta ta socialinė darbuotoja ar tas seniūnas. Bet vieno kalto tokiais atvejais nebūna. Ta šeima buvo dalelė bendruomenės: ją supo kaimynai, giminaičiai, plečiant ratą – seniūnijos, savivaldybės darbuotojai, policijos pareigūnai, – prie Saviečių kaime šulinyje nuskandintų vaikų grįžta R.Dičpetrienė. – Kai prasideda kaltųjų paieškos, aš klausiu taip: jei tai būtų tavo vaikas, ką tu būtum padaręs? Bet ar padarei tą patį dėl svetimo? Prisiimti atsakomybę sunku.“

Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ atstovė tikina, kad šeimų, kasdien esančių prie tragedijos slenksčio, yra kiekvienoje savivaldybėje, ir tikrai ne po vieną. Greta gyvenančių žmonių požiūris nemažai lemia, ar ji įvyks. Baisūs dalykai šeimose dažniausiai vyksta dėl alkoholio. Priklausomas nuo jo žmogus paprastai aplinkinių pasmerkiamas, nurašomas, ir retai kyla klausimas, ar jis gimė gerdamas, koks buvo jo kelias.

„Šitoje situacijoje, kuri yra kaip grandininės reakcijos sprogimas, mes turime daug aukų: du šulinyje nužudytus mažamečius, taip pat jų motiną, likusius gyvus jos vaikus. Ir tas vyras yra auka – savo paties auka. Neginu jo, tik bandau rasti atsakymą į klausimą, kodėl tai įvyko“, – patikslina R.Dičpetrienė.

Vidutinio amžiaus, gyvenantis skurdžiame kaime, geriantis, smurtaujantis – tokių vyrų pilna provincija. Šalia jų – žmonos ar sugyventinės, vaikai. Baisi paralelė, bet kone kiekvienas jų – tiesiame kelyje į Saviečių tragediją. Aiškios vizijos, kaip juos apsaugoti, grąžinti iš socialinės ir priklausomybių atskirties, valstybė neturi.

Praėjusį rudenį, kai Kražių miestelyje girtas vyras nužudė keturias moteris, valdantieji stvėrėsi priverstinio gydymo nuo alkoholizmo šiaudo, skubos tvarka bus bandoma jį prastumti Seimo pavasario sesijoje.

Ta proga bent jau suskaičiuota, kad alkoholizmas kamuoja 150 tūkst., o ne 50 tūkst. žmonių, kaip manyta iki tol. O pridėjus dar ir jų artimuosius, netiesiogiai kenčiančius nuo šios priklausomybės, ar nebus taip, kad užribio Lietuva nesutelpa nė į gerą didmiestį. Pastatyti ant kojų skurdo, smurto, alkoholio liūne klimpstančias, dažnai kitokio gyvenimo nė nemačiusias aukas – įmanoma. Su sąlyga, kad tą prievolę prisiims ir bendruomenė.

„Toje pačioje Norvegijoje, kurią dar neseniai taip puolėme už vaiką, atimtą iš lietuvės, būtų neįsivaizduojama, kad kažkas matytų skriaudą ir nutylėtų. Jie visi žino, kam ir kaip pranešti. Bet pas mus, jei tu praneši, būsi išdavikas – turime rimtų emocinių problemų. Galime kiek norime kalbėti apie pilietinę atsakomybę, tai nepadės. Atsakingos institucijos ją dar labiau slopina. Iškvietėte policiją, o jie sako: tai buitinis konfliktas – mušėsi ir mušis, mes ir be to turime ką veikti. Pranešus vaiko teisių atstovams dažnai išgirstama: o ką mes galime padaryti?“ – apgailestauja R.Dičpetrienė.

Istorijų su laiminga pabaiga būna

Visuomenę kausto pasyvumas, abejingumas, netikėjimas, kad pagalba gali būti veiksminga.

„Noriu papasakoti gerąjį pavyzdį, įrodyti, kad padėti įmanoma. Pavyko grąžinti į gyvenimą motiną ir jos vaikus. Buvo labai daug bendrų pastangų, žmonės susibūrė vienam tikslui. Mano visos viltys nukreiptos į bendruomenę – ten yra jėga ir tikroji pagalba“, – tikina R.Dičpetrienė.

Ji pasakoja apie Širvintų rajone vienkiemyje gyvenusią šeimą – motiną su šešiais vaikais. Moteris kentė nuolatinį sugyventinio smurtą ir buvo atsidūrusi ties labai pavojinga riba, o kartu su ja – ir visi šeši vaikai. Nuolat kviečiami policijos pareigūnai mažai ką galėjo pagelbėti, rytą smurtautoją išveždavo, vakare jis grįždavo ir vėl paleisdavo kumščius. „Gelbėkit vaikus“ pastangomis šeima buvo perkelta į miestelį, apgyvendinta daugiabutyje.

„To pakako, kad vyras liautųsi smurtavęs, – tikina R.Dičpetrienė. – Ten viskas ant akių, kaimynai leido suprasti, kad netylės, ir jis išsigando. Moteris su vaikais dabar gyvena visai kitaip, tik jam, vyrui, mes niekuo nepadėjome. Pats jis išsikapstyti negali, toliau tai dirba, tai vėl ne, nes geria, ir tik laiko klausimas, kur jis išlies savo agresiją.“

Prieš dvejus metus šeimos padėtis buvo tragiška. Iš moters tebuvo likęs šešėlis, ji neturėjo nei fizinių, nei dvasinių jėgų ieškoti išeities, sirgo depresija, organizmas nebepriėmė maisto. Tuomet vyriausiam sūnui buvo 12 metų, jauniausiai dukrai – devyni mėnesiai, visi ligoti, išsekę.

Šeima glaudėsi visiškai nepritaikytame gyventi name, per šalčius kas rytą tekdavo kirviu atkapoti užšalusias duris, kūrenti krosnį kas dvi valandas net ir naktį. Ir prie viso šito – smurtaujantis vyras. Moteris nepajėgė jo atstumti, nes jis buvo vienintelis pas ją ateidavęs, kartais ir gyvendavęs kartu žmogus, daugiau ji nerūpėjo niekam.

„Ta šeima buvo priėjusi pavojingą ribą – vaikai galėjo būti atimti kiekvieną akimirką, – prisimena R.Dičpetrienė. – Reikėjo kuo greičiau sustiprinti motiną, kad ji galėtų pasirūpinti savimi, o tada ir vaikais. Ta moteris nebuvo mačiusi kitokio gyvenimo, gėrė jos močiutė, motina. Ji pati stengėsi iš paskutiniųjų, kabinosi, bet pagalba buvo būtina. Susibūrė savanorės iš bendruomenės, ir, galima sakyti, įvyko stebuklas.“

Moteris buvo išvežta į ligoninę Vilniuje, per tris savaites atsigavo, sustiprėjo fiziškai. Vaikais tuo metu rūpinosi savanorės: vieni gydėsi sanatorijoje, kiti buvo priimti į savaitinį darželį, o savaitgalius leisdavo bendruomenės narių šeimose. Mažiausią dukrytę, nuo gimimo labai silpną, ligotą, moterys kone kasdien vežiojo pas Vilniaus medikus. Tiksli diagnozė padėjo greitai ją pastatyti ant kojų.

Kol motina gydėsi, savanorės rūpinosi ir šeimos būstu. Į vienkiemį ji jau nebegrįžo. Su vaikais įsikūrusi daugiabutyje Širvintose moteris rado jėgų kabintis į gyvenimą, įgijo pasitikėjimo savimi, pajuto savo vertę. Kai ji pirmą kartą įžengė į naująjį butą, labai apsidžiaugė dėl geležinių durų – apsaugos nuo smurtautojo. Bet to neprireikė. Vyrą nuo smurtavimo sulaiko buvusios jo aukos vidiniai pokyčiai, taip pat neabejingi kaimynai.

Trypčiojimas blogina padėtį

Oficialioje apskaitoje yra 10 tūkst. socialinės rizikos šeimų. Jose auga per 20 tūkst. vaikų. Tačiau iš tikrųjų šalyje jų esama bent dvigubai daugiau.

„Kai pirmą kartą patekau į tą aplinką, negalėjau atsigauti mėnesį. Neįsivaizdavau, kad Lietuvoje taip gali būti. Mama su didžiuliu pilvu (ji laukėsi devinto ar dešimto vaiko) buvo tokia girta, kad vos laikėsi ant kojų. O tokio skurdo, purvo, apsileidimo aš niekur nemačiau, net Afrikoje. Pas mus taip gyvena dešimtys tūkstančių vaikų“, – skambina pavojaus varpais R.Dičpetrienė.

Kaišiadorių rajono Paparčių šv. Juozapo vaikų globos namams vadovaujanti Rūta Kanclerytė, prieš įžengdama į šią sritį, net neabejojo, kad XXI amžiuje visi žmonės gyvena namuose bent jau su grindimis, lubomis. Tačiau taip yra tik įsivaizduojamame pasaulyje – iš tiesų nuogo skurdo apstu ir jo šaknys labai gilios.

Paparčiuose gyvenantys vaikai, savuose namuose, pas giminaičius, kaimynus, tematę tokias sąlygas, įsivaizduoja, kad normalu nesiprausti ištisus mėnesius, normalu, kai lovą atstoja niekada neskalbiamų skudurų krūva. Net dvejų metų sulaukęs vaikas moka valgyti tik sausą į rankas paduodamą maistą, nežino, ką daryti su šaukštu, nes namie jam niekas niekada nevirė sriubos.

„Priglaudėme dvejų ir trejų metų broliuką ir sesutę. Matėme tikrą dramą – jų elgesys buvo kaip vyro ir žmonos. Dvejų metų pyplys dar beveik nekalba, bet prieina prie sesės, užsimoja rankute ir sako: boba, nori? Sesutė nesigina, tik krinta jam po kojomis ir pradeda jas glostyti. Vienas berniukas pas mus pateko būdamas trejų. Namie jis prižiūrėjo jaunesnius broliuką ir sesutę. Sulaukęs šešerių sakydavo: aš jau didelis, aš vaikus užauginau. Mūsų tikslas buvo sugrąžinti jam vaikystę, nes tokio amžiaus vaikai tikrai dar nėra dideli, išmokyti jį šypsotis“, – kokias skriaudas vaikai išsineša iš gimtųjų namų, pasakoja R.Kanclerytė.

Ir situacija vis blogėja. Nusistovėjo tokia valstybės politika, kad sugebama tik stebėti degraduojančias šeimas, galų gale įtraukiant jas į socialinės rizikos grupę. Paparčių įstaigos vadovė teigia, kad jau septyneri metai, kai čia patenka kur kas labiau apleisti vaikai – beveik visų sulėtėjusi raida, neišsivysčiusi kalba.

Anksčiau tokių pasitaikydavo vos vienas kitas, nes ištraukti vaiką iš pasmerktų namų buvo paprasčiau. Dabar reikalaujama kuo ilgiau jo neatplėšti tikintis, kad tėvai susipras, pasitaisys.

Augdami degraduojančioje šeimoje vaikai mato, kad tėvai išgyvena ir be išsilavinimo, specialybės, darbo. Globos namuose jiems kalama, kad gyvenimas – tai darbas. Tik kuo vaikas vyresnis, tuo sunkiau jį įtikinti nekartoti tėvų kelio, jam sunkiau atsisveikinti su namie turėta neribota laisve, kai niekas nevertė eiti į mokyklą, nebuvo jokių pareigų.

Dar nepabėgome nuo baudžiavos

„Mes turime du žiaurius kraštutinumus. Visiškai ekstremalias šeimas, kuriose taip baisu, kad bet kada gali įvykti šulinio istorija. Kai atsiduriu jose, visada kyla klausimas: kodėl vaikai iš jų nepaimti? Kitas kraštutinumas – turime per šimtą vaikų globos institucijų, Europos Sąjungoje esame vieni pirmųjų pagal vaikų skaičių jose. Niekada nepasakysiu, kad globos namai yra gera vieta augti vaikams. Bet kai matau jų šeimas, sakau: Dieve, jau geriau ten, nes globos namuose jų bent nenugalabys“, – niūriai kalba organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vadovė R.Dičpetrienė.

Pasak specialistų, vaikžudystė rodo labai didelį visuomenės degradavimo lygį. Jį tik patvirtina šeimose, neišskiriant nė tų, kurios laikomos tvarkingomis ir padoriomis, klestintis smurtas. Kaip rodo apklausos, daugiau nei pusė tėvų baudžia vaikus fizinėmis bausmėmis ir mano, kad jos yra tiesiog pedagoginė priemonė.

Nesunku apskaičiuoti, kad socialiniame užribyje šiandien vegetuojantis alkoholikas, smurtautojas – tai ketvirta karta nuo kolchozo. Praėjo ketvirtis amžiaus, kai jų nebėra, bet valstybėje ir toliau sėkmingai dauginamas iš pašalpų gyvenantis, negebantis nei už save, nei už savus vaikus atsakyti sluoksnis.

„Klausimas, kiek žmonės yra pajėgūs prisiimti atsakomybę už save ir savo artimą, kiek juos supančią aplinką laiko sava ir jaučia pareigą ja rūpintis“, – ieškodamas priežasties svarsto Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis.

Jis neabejoja, kad gimusiajam rizikos šeimoje valstybės, visuomenės dėmesys būtinas ne tik pašalpų pavidalu. Nėra lengva jį socializuoti, integruoti į visuomenę ugdant įgūdžius, atsakomybės jausmą – tai milžiniška investicija. Bet daugeliu atvejų ji atsipirks, nes žmogus galbūt ras savo vietą visuomenėje ir bus jai naudingas. Apleisdami padarome jį patį nelaimingą ir užsikrauname naštą iki pat jo gyvenimo pabaigos, privalėdami mokėti pašalpas, išlaikydami globos įstaigose.

„Jeigu bendruomenės tebus atsitiktinai vienas šalia kito per klaidą gyvenančių žmonių sambūris, tai neįgyvendinama. Labai svarbu, kad kenčiančių, rizikingoje aplinkoje gyvenančių žmonių kažkur lauktų atviros durys ir atviros širdys, kur jie galėtų kreiptis. Valstybės politika, bendras visuomenės nusiteikimas turėtų būti toks: man nėra tas pats, kaip šalia žmonės gyvena. Nes vienoks ar kitoks, panašus į mane ar ne, vienaip išlavintas ar kitaip – kiekvienas žmogus yra vertybė“, – bendruomeniškumo esmę atskleidžia evangelikų liuteronų vyskupas.

Kodėl net ketvirtį amžiaus gyvendami laisvoje šalyje nesielgiame kaip laisvi žmonės? M.Sabutis priežasčių siūlo ieškoti ne tik kolchozuose, bet dar gerokai seniau – Vytauto Didžiojo, lietuvių tautos įbaudžiavinimo laikais. Laisvų žmonių visuomenę lietuviai kūrė labai trumpai – prieš Antrąjį pasaulinį karą ir dabar, nuo 1990-ųjų.

„Esame baudžiauninkų palikuoniai. Lietuvių ponų buvo itin mažai, ir tie patys buvo naikinami, deportuojami. Bau­džiau­ninko vidinė būsena – vergo būsena. Jis visuomet yra auka, vadinasi, neprisiima atsakomybės už savo veiksmus. Nesvarbu, kas jo ponas – valstybė, policija, Europos Sąjunga, NATO ar dar kažkas, jis bus auka. Antra vergo savybė – jis visada rūpinsis savimi, jam svarbu išgyventi, prasimaitinti, prastumti dieną. Jis neturi laisvam žmogui būdingų sprendimų, kai reikia spręsti ir prisiimti didžiulę atsakomybę už savo gyvenimą“, – primena dvasininkas.

Nors visuomenės daliai, esančiai anapus socialinės rizikos sluoksnio, tai ir nepatiks, nuo baudžiavos nenutolome nei jie, atstumtieji, nei mes, nepajėgiantys ištiesti pagalbos rankos.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė

– Oficiali statistika pateikia vienus prie socialinės rizikos grupės priskiriamų šeimų skaičius, visuomeninių organizacijų atstovai kalba apie kitus, kur kas didesnius. Ar jums žinoma, kiek iš tikrųjų šeimų gyvena socialiniame užribyje?

– Statistika yra melo mokslas, ji gali būti vienaip ar kitaip interpretuojama. Skaičiai iš tiesų dažnai neatitinka realybės. Kad šeima būtų įrašyta į socialinės rizikos sąrašą, su ja turi būti kažkas atsitikę – nelaimingas atvejis, fiksuota vaikų nepriežiūra tėvams užgėrus ar pastebėtas socialinių įgūdžių trūkumas. Kartais nebūna tokių sąlygų, kad šeima būtų pastebėta, tada ji tiesiog neįtraukta į rizikos sąrašą. Visada yra tokių situacijų, kai žmogus balansuoja ties riba. Dažnai ir nuo vertintojo, žmogiškojo faktoriaus priklauso, ar šeima bus priskirta prie rizikos grupės, ar kažkas tiesiog pagalvos: mes dar ir ne tokių turėjome, nėra čia nieko baisaus.

Socialinė sritis yra pati liūdniausia ir sunkiausia. Jei kalbama apie žmogaus teises, vaiko teises, situacija vis dar sudėtinga. Sakykim, galėtų vykdomoji valdžia pasigirti, kad jau yra daugiau socialinių darbuotojų, kad jų atlyginimai šiek tiek pakilo, bet iš tiesų tie pokyčiai labai nedideli. Man atrodo, kad socialinės rizikos, apleistumo atvejų kaip tik daugėja.

Sakykim, net ir žmonių, kurie nepiktnaudžiauja jokiomis priemonėmis, bet nemoka auginti vaikų, nežino, kas yra buitis, tikrai ne vienetai. Ir nėra vieno atsakymo, iš kur atsiranda tokios šeimos, jų bėdos visiškai skirtingos prigimties. Dalis jų – tie, kurių jau ne pirma karta gyvena be socialinių įgūdžių ar jų tėvai piktnaudžiavo alkoholiu. Jų vaikai galbūt nevartoja alkoholio, bet įgūdžių neturi. Kiti užaugę globos namuose ir jų įgūdžiai taip pat nesusiformavę.

Bet yra ir keistesnių atvejų. Tai užaugę, mūsų vertinimu, normalioje šeimoje, bet jų socialiniai įgūdžiai niekada nebuvo ugdomi, tad ir nesusiformavo. Žmogui tiesiog neįdomu, jis nežino, kaip reikia auginti vaikus, nežino, kas tai yra ir kodėl. Pastebime ir tendenciją, kad ir išsilavinę žmonės turi tokių problemų, kai tiesiog jiems nereikia auginti savo vaikų.

– Turime 24 už vaiko teisių apsaugą atsakingas valdiškas institucijas, bet net tai neduoda laukiamo rezultato. Kodėl?

– Labai pikta, kad mes žiūrime labai fragmentuotai, tiktai į tam tikras visuomenės dalis. Tarkim, po Saviečių kaimo tragedijos atsisukome į tokias šeimas, kitą kartą, neduok Dieve, vaiko savižudybė – tada pradedam žiūrėti, o kas gi čia?

Ir iš tikrųjų dažniausiai vaikštome ties socialine rizika. Bet realiai reikia galvoti apie visus vaikus ir apie kompleksinę pagalbą visiems vaikams. Kaip ir vienokioms ar kitokioms šeimoms, kurios susiduria su krize. Juk krizė yra ne tik alkoholis ar smurtas šeimoje, tai ir skyrybos, ir nesutarimai. Krizė visai šeimai yra ir vaiko patirtas smurtas, seksualinė prievarta. Ir paslaugų sektorius neturėtų remtis tik socialiniu darbuotoju. Tai turėtų būti paslaugos ar savivaldos, ar regioniniu lygiu. Savivaldybė turėtų pirkti paslaugą žmonėms, ją suteikti.

– Kai kalbama apie šeimose vaikų patiriamą smurtą, skaičiai taip pat skiriasi. Kodėl taip yra?

– Pagrindinis dalykas, kai kalbama apie smurto privačioje aplinkoje aukas, – labai skiriasi interpretacija. Kai privačioje erdvėje smurtaujama prieš suaugusį žmogų, ypač prieš moterį, iš karto fiksuojama kaip būtent to įstatymo ribos. O vaikui labai dažnai tai netaikoma. Dažnai tie atvejai tiesiog priskiriami prie sužalojimų pagal Baudžiamąjį kodeksą arba net ir to nelieka.

Prisiminkime, kad vis dar neturime įstatymo, kuris tėvams draustų kūno bausmes. Ir jeigu neranda tyčios vaiko sužalojimui, tai tiesiog konstatuojama: na, vaikas buvo auklėjamas. Smurtas prieš vaiką turi būti labai akivaizdus ir tyčinis, tik tokiu atveju jis pripažįstamas kaip smurtas.

Prieš kelias dienas lankiausi Kauno klinikose. Vaikų ligų klinikos vadovas prof. Rimantas Kėvalas rodė ligoninėje gulinčių vaikų nuotraukas. Tai košmaras, kai kelių mėnesių kūdikis sumuštas taip, kad visas nusėtas mėlynių. Arba priėjome prie mergaitės, kuri guli lovelėje jau aštuonis mėnesius, patekusi į ją būdama trijų mėnesių. Tėvas ją taip supurtė, kad ji visai neturi smegenų, jie išoperuoti. Prieš tai ji buvo sveikas vaikas, o dabar guli su prijungtais funkciniais aparatais. Ir taip vaikus žaloja ne kažkas svetimas, o jų tėvai!

Vien pažiūrėjus į tas nuotraukas akivaizdu, kad turi būti keliamos baudžiamosios bylos ir tie tėvai vienareikšmiškai neturėtų auginti savo vaikų. Bet profesorius iš savo patirties sako neabejojantis, kad jie grįš atgal į savo šeimas. Ir tokie atvejai net nefiksuojami kaip smurtas privačioje erdvėje, o tiesiog kaip smurtas pagal Baudžiamąjį kodeksą, ar net apskritai nefiksuojami.

Laukiame Vaiko teisių pagrindų įstatymo, projektas svarstomas Seime, yra daug alternatyvių nuostatų, vyksta intensyvios diskusijos. Įstatymas į Seimo salę turėtų keliauti pavasarį, bet dar klausimas, ar Seimo nariai susitars dėl vertybių. Nes tie ginčai – vertybiniai. Yra labai daug nuomonių, skirtingų interesų. Taip Seime vis dar nesutariama, ar vaikus galima mušti, nuo kada vaikas prasideda – nuo gimimo ar nuo pradėjimo.

– Ką tokie siaubingi dalykai pasako apie visuomenę, kurioje jie vyksta ir netgi yra toleruojami?

– Kai kalbame apie vaikų ir tėvų santykius, tas supurtymas, daužymas, mušimas – tai visiškas orumo žeminimas. O kai kalbame apie žmogų, kuris galėtų vaiką piktavališkai sužeisti, net nužudyti, tai jau visiškas degradavimas, visiška pabaiga, nužmogėjimas aukščiausio laipsnio, koks tik įmanomas.

P.Malūko nuotr.

Įsismarkavę šalčiai prikėlė pamarį iš žiemos miego. Neringoje ir kitapus užšalusių marių –  sujudimas tarsi vasarą. Čia plūsta poledinės žūklės mėgėjai, nes dabar – pats stintų metas.

Jūratė Kiliulienė

Praėjusį savaitgalį ant ledo ties Nida leido keli tūkstančiai žvejų, šiek tiek mažesnis būrys buvo įsitaisęs ant vadinamųjų ak­me­nų, 6,5 km mariomis nuo Ventės. Lai­mi­kis džiugino – kai kam sekėsi ištraukti ir po 40 stintų per valandą, t.y. gerą kilogramą.

Šviežių stintų kilogramas Klaipėdoje dabar kai­nuoja penkis eurus. Tačiau dar nė vienas po­le­dinės žūklės mėgėjas iš jų nepraturtėjo. Prie­šingai, žvejai už savo pomėgį ploja nemenkus pinigus.

„Prieš dešimtmetį apklausus žvejus mėgėjus pa­aiškėjo, kad žvejybos malonumams per me­tus iš viso išleista 119–128 mln. Lt. Daugiau nei 80 proc. mėgėjų jiems skyrė didesnę nei 700 Lt sumą. 2013-aisiais šalyje buvo 242 meškeriojimo reikmenų prekyba bei paslaugomis užsiimančios įmonės, jų pardavimas siekė 183 mln. Lt, mokesčiai sudarė 66 mln. Lt“, – šio pomėgio indėlį į šalies ekonomiką skaičiais nusako Mėgėjų žvejybos tarybos pirmininkas Antanas Kontautas.

Poledinės žūklės mėgėjai irgi svariai prie to prisideda. Įrangą, kuri jiems reikalinga ant le­do, tenka gabentis net rogutėmis, būtini ir spe­­cialūs drabužiai, apavas. Žieminė meškerio­tojo ap­ranga – atsparūs drėgmei, neperpučiami kostiumai, specialūs apatiniai – kainuoja nuo 100 iki 500 eurų. Mados čia kol kas neįsisuko, bet dau­guma kostiumų papuošiami ryškiomis detalėmis, kad žvejys būtų matomas.

Būtinojo įrankių komplekto kaina prasideda nuo 20–80 eurų. Jį sudaro meškerėlės, valas, stintų gaudymo sistemėlės su kabliukais, suktukais, masalas, blizgės. Sąrašas gali ilgėti neribotai, priklauso nuo to, kiek žvejys gali praverti piniginę. Ledo grąžto kaina – 30–150 eurų. Būtina nusipirkti ir devynis eurus kainuojantį smaigą, kuris padeda išsilaikyti ant ledo įlūžus. Jo neturintiems žvejams skiriamos baudos.

Žvejybos dėžė, rogutės, išlankstomos kėdės, net gultai, palapinės, kuriose žvejys telpa visu ūgiu, akumuliatoriai, prožektoriai, lempos – visa tai nėra būtina, bet labai patinka komfortą vertinan­čiam ir savo įvaizdžiu besirūpinančiam žvejui.

Vyrai mėgsta papokštauti savo pirkinių te­ma: numiršta žvejys ir mato, kad žmona iš­par­duoda jo daiktus po eurą, už tiek, kiek jis sakė mokėjęs. Toks baisiausias žvejo sapnas. ,

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

Petro Malūko nuotr.

„Tampame geresni, nuoširdesni, atsakingesni. Dėl bendruomenės nuveiktų darbų keičiasi ne tik miestelio vaizdas, bet ir žmonių nuotaika. Šįmet mūsų laukia daug veiklos, neabejoju, kad pavyks“, – tikina darbėniškis Rimantas Benetis. Pastaraisiais metais neatpažįstamai pasikeitę Kretingos rajono Darbėnai savo gerovę kūrė pasinaudodami europinėmis lėšomis. Dar reikšmingesnis indėlis – pačių žmonių, aukojusių savo laiką ir darbą be jokio atlygio.

Jūratė KILIULIENĖ

Žiūrint iš valdininkų kabinetų sostinėje atrodo, kad kaimas sėkmingai vejasi miestą, o tarp skirtingų regionų gyvenimo kokybės skirtumų lieka vis mažiau. Bet pati provincija, didžiuodamasi nauju drabužiu, nepajėgia pasiūlyti žmonėms sąlygų, kurios sulaikytų nuo emigracijos ar nuo noro kurtis šalies didmiesčiuose.

Pernai kurdami reportažus rubrikai „Negla­mūrinė Lietuva“, keliavome po šalį, ieškodami pozityvių provincijos gyvenimo ženklų. Tiesą sakant, ieškoti nė nereikėjo: kad ir į kurį miestelį užsukus, jis pasitikdavo naujutėliais šaligatviais, rekonstruotomis aikštėmis, moderniais sporto įrenginiais. Kiekvienas miestelis eina savu keliu, tačiau plika akimi matoma ir bendra tendencija: provincija tvarkosi, gražėja, bet tebeieško stebuklingų receptų, kaip pritraukti verslą, sukurti naujų darbo vietų.

Bus tęsiami gražinimosi darbai

2015-uosius patys darbėniškiai laiko lūžio metais – pernai įvyko daug pokyčių, kurių jiems pavydi net rajono centras Kretinga. Atnaujinta Darbėnų gimnazija, įrengta riedlenčių aikštelė – tai gimnazijos nuveikti darbai. O miestelio bendruomenė tapo vykdytoja tų projektų, kurie pirmiausia matomi čia apsilankius. Turgaus aikštė išklota trinkelėmis, nutiesti šaligatviai, įrengtas naujas apšvietimas, nupirkta gėlių vazonų, pastatyta suoliukų. Taip pat atkurtas ir pritaikytas visuomenės poreikiams Vytauto Didžiojo vardo parkas.

Miestelio bendruomenės pirmininkas Rimantas Benetis vardija darbus, kuriuos tikimasi nuveikti šįmet: reikia parke įvesti elektrą, pastatyti estradą, įrengti paplūdimį, tuomet parke bus galima organizuoti daugiau laisvalaikio renginių. Galbūt pagaliau bus įgyvendinta sena svajonė – prikeltas miestelio centre išlikęs žydų namas.

Darbėnų seniūnas Alvydas Poškys tikina, kad pastarųjų metų proveržis įvyko pasikeitus bendruomenės mąstymui: gyvasties miestelyje atsirado žmonėms supratus, kad net ir sudėtingi, didelių investicijų reikalaujantys dalykai pirmiausia priklauso nuo jų pačių.

„Vien tas faktas, kad du stambius projektus (aikštės rekonstrukcija kainavo 168 tūkst., parko sutvarkymas – 30 tūkst. Eur) įvykdė bendruomenė, manau, kalba apie žmonių susitelkimą. Savo laiką ir darbą be jokio atlygio aukojo ne tik sąrašiniai bendruomenės nariai. Pavyko susitelkti į vieną kumštį ir veikti kartu su seniūnija, gimnazija, girininkija, klebonu“, – džiaugiasi R.Benetis.

Šiauriausio Lietuvos miestelio – Nemunėlio Radviliškio (Biržų r.) seniūnas Giedrius Kubilius taip pat pabrėžia virsmą žmonių sąmonėje: „Mes, gyvenantys šiauriausioje seniūnijoje, galbūt sunkiau priimame naujoves, tačiau kai įsisiūbuojame, tai tik laikykis – bendruomeniškumas gyvas pačiomis gražiausiomis formomis.“

Pernai didžiausi šios seniūnijos pokyčiai vyko Germaniškyje. Vietos veiklos grupės lėšomis baigtas tvarkyti šios gyvenvietės sporto ir laisvalaikio parkas – įrengta vaikų žaidimų aikštelė, estrada, taip pat aikštynas krepšiniui, tinkliniui, futbolui žaisti, teritorija aptverta, apsodinta gėlynais. 2016 m. dauguma projektų bus nukreipti verslui skatinti, o prie regioninės plėtros projektų bus galima grįžti dar po metų.

Ramygaloje šįmet ketinama užbaigti 2015 m. pradėtus jaunimo centro kūrimo darbus (232 tūkst. Eur). 2014–2020 m. finansiniu laikotarpiu iš europinių fondų (700 tūkst. Eur) numatyta sutvarkyti šio Panevėžio rajono miestelio parką, įrengiant sveikatingumo trasą, sceną, vaikų žaidimo aikštelę, teniso kortus.

„Jei pas mus bus gera gyventi, pradės grįžti jaunimas. Jei bus jaunimo, bus ir vaikų“, – paprastai šių metų prioritetus paaiškina Ramygalos seniūnas Valdas Chirvas ir primena, kad kitomis amžiaus grupėmis, kur kas gausesnėmis, pasirūpinta jau anksčiau: yra senelių namai, savarankiško gyvenimo įstaiga, neįgaliųjų dienos centras.

Anykščių rajono Debeikių seniūnijoje, garsėjančioje moterų veiklos centro darbais, 2016-aisiais europinės lėšos bus skirtos infrastruktūros plėtrai, įrengiant šiuolaikišką sporto aikštyną pačiame miestelyje. O seniūnijoje bus tęsiami gatvių asfaltavimo, vandentiekio ir kanalizacijos atnaujinimo darbai.

Panašūs ir Lazdijų rajono Veisiejų seniūnijos šių metų prioritetai. Čia iš ES struktūrinių fondų lėšų bus tvarkoma miestelio daugiabučių mikrorajono aplinka – asfaltuojami įvažiavimai, atnaujinamos automobilių stovėjimo aikštelės, šaligatviai. Tai kone paskutiniai potėpiai dailiame miestelio paveiksle, ankstesniais metais jau renovavusiame pagrindinius objektus, pasipuošusiame originaliais menininkų kūriniais.

Pagalbos ranka – silpnesniems

Svarbiausi nacionalinės regioninės politikos 2016-ųjų tikslai – didinti regionų patrauklumą investicijoms, skatinti gyventojus imtis verslo, plėsti užimtumo galimybes, mažinti nedarbą ir gerinti gyvenamąją aplinką.

Už ją atsakingos Vidaus reikalų ministerijos Regioninės politikos departamento Regioninės politikos strateginio koordinavimo skyriaus vyriausiasis specialistas Vytautas Strazdas žada, kad nebus pamirštos ir kultūros, švietimo, socialinių paslaugų sritys, bus remiamos bendruomenių vietos plėtros iniciatyvos. Be to, į šiųmetes Vilniaus ir Utenos regionų integruotas teritorijų vystymo (ITV) programas įtrauktos ir priemonės, skirtos mažinti socialiniams ir ekonominiams skirtumams vietovėse, kuriose gausiai gyvena tautinės mažumos.

„ITV programose numatyti projektai bus įgyvendinami tikslinėse teritorijose. Yra išskirti 23 vidutinio dydžio miestai, kuriuose gyvena daugiau negu 6 tūkst. gyventojų ar yra savivaldybių centrai. Juose sparčiau negu visoje tokių miestų grupėje mažėjo gyventojų (2001–2013 m.), steigėsi mažiau įmonių (2011–2013 m.), o didesnė dalis darbuotojų susijusi su pramonės ir žaliavų sektoriumi“, – aiškina V.Strazdas.

Šios programos apims teritorijas, kuriose yra 635 tūkst. gyventojų, o joms įgyvendinti numatyta skirti 418 mln. eurų. Europos Sąjungos investicijos sudaro 335 mln. eurų.

Į gražiai sutvarkytą miestelį maloniau užsukti turistams, bet ar tai gali turėti lemiamos įtakos jo gyventojų verslumui, gimstamumui ir kitiems rodikliams, lemiantiems jo perspektyvas?

Prie regioninės politikos įgyvendinimo prisidedantis specialistas remiasi kitų šalių patirtimi, o ji rodo, kad imant ilgesnį laikotarpį investicijos į gyvenamąją aplinką padeda išlaikyti darbingo amžiaus gyventojus, didina tikslinių teritorijų investicinį patrauklumą bei ekonominį augimą.

Lietuviškų pavyzdžių irgi yra. Imkime Telšių rajoną. 2007–2013 m. migracija čia sumažėjo 13 proc., – daugiau nei visoje apskrityje. Tiesioginės užsienio investicijos vienam gyventojui nuo 2007 iki 2012 m. padidėjo 78 proc., kai Lietuvoje – tik 27 proc.

Per pastaruosius penkerius metus rajone veikiančių subjektų padaugėjo 7 proc. Telšiai patrauklesni tapo ne tik verslininkams, bet ir turistams. Į Telšiuose įsikūrusį Žemaitijos turizmo centrą pernai jų užsuko 69 proc. daugiau nei 2007 m.

„Pokyčius lėmė 2007–2013 m. įgyvendinti ES projektai – sutvarkytos viešosios erdvės, senamiestis, lankytini objektai. Telšių mieste 2010–2014 m. atidaryta per dešimt naujų kavinių, parduotuvių, kitokias paslaugas teikiančių įmonių“, – tikina Telšių r. savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Kęstutis Anglickas.

Centrinės valdžios sprendimai – kaip bausmė

Vis dėlto rožinėmis perspektyvomis gyvena ne visi šalies regionai. Nemunėlio Radviliškio seniūnas G.Kubilius mano, kad su dabartine regioninės plėtros vizija jo seniūnija ir šįmet jokių aukštumų nepasieks.

„Daromi geri darbai, įgyvendinami projektai, bet to maža. Reikėtų gerinti susisiekimo infrastruktūrą, kad būtų lengviau pasiekiamos sukuriamos paslaugos, skatinamas verslas. O dėl darbo vietų pasakyčiau paprastai: kol valstybėje nebus realiai žmogui padedančios mokesčių sistemos, nebus nei verslo, nei grįžtančių emigrantų. O kas tada? Nulinis gimstamumas ir uždarytos mokyklos“, – liūdną vaizdą piešia G.Kubilius.

Nekokiomis nuotaikomis į 2016-uosius žengia ir priešingoje Lietuvos pusėje esančios Veisiejų seniūnijos vadovas Zenonas Sabaliauskas: „Kad ir kiek dėmesio skiriama provincijos regionams, kol kas modelis neveikia. Sąlygos verslui atsirasti ir plėstis negerėja, nes nuo vietos valdžios mažai kas priklauso. O centrinė valdžia pakraščių regionams, kokia yra ir Lazdijų rajono savivaldybė, padėtį tik sunkina.“

Sprendimus uždaryti Lazdijų ligoninės akušerinį skyrių, iš pusšimčio urėdijų palikti dešimt (tarp naikinamų neliktų ir Veisiejų urėdijos), naikinti Lazdijų pasienio rinktinę, sujungti regioninių parkų direkcijas jis vadina žudančiais.

„Ir taip bandoma padėti mūsų rajonui? Mes net liūdnai juokaujame, kad centrinė valdžia, matyt, apskritai būtų labai patenkinta, jeigu Lazdijai pasiprašytų prijungiami prie Lenkijos Seinų krašto“, – nelinksmai juokauja Z.Sabaliauskas.

Petro Malūko nuotr.

Tyrinėjant Molėtų rajono pakraštyje prigludusius Videniškius apima archeologams pažįstamas jausmas. Sluoksnis po sluoksnio atsiveria neįkainojami istoriniai, kultūriniai, religiniai klodai. Su miesteliu susijusios istorinės datos veda į amžių glūdumą. Bet svarbūs reikalai čia vyksta ir šiandien. Videniškiečiai kloja savąjį kultūrinį sluoksnį, kad būtų ką palikti ateities kartoms.

Jūratė KILIULIENĖ

Tą dieną, kai Molėtuose buvo žiebiama Kalėdų eglė, poškėjo fejerverkai, Vide­niškiai kukliai laukė savo eilės. Šventinio laikotarpio pradžia čia kasmet paskelbiama kiek vėliau nei rajono centre. Lyg ir savaime suprantama paisyti hierarchijos, kai gyveni mažiausioje rajono seniūnijoje. Galų gale Videniškiai tėra kaimas, bent jau formaliai, nors patys save išdidžiai vadina miesteliu.

Kalėdų laukimas šįmet čia truputį kitoks nei visada. Dar pavasarį duris atvėrė restauruotas Videniškių vienuolynas, tarp jo mūrų veiklą pradėjo sakralinių amatų centras. Ir jau tada pasklido žinia: vienuolyne bus kepami kalėdaičiai su pirmaisiais lietuviškais užrašais!

Gaivinama sena tradicija

Kalėdaičių kepimo tradicijos Lietuvoje beveik nunykusios. Daugumą tų, kuriuos laužiame prie Kūčių stalo, kunigai atsiveža iš Lenkijos ir pašventinę pirmąjį advento sekmadienį dalija už auką. O kadaise kone kiekvienoje bažnyčioje būta kalėdaičių kepimo formų, zakristijonai stodavo prie jų likus keliems mėnesiams iki Kalėdų, nes turėdavo aprūpinti visą parapiją.

Ir Videniškiuose kalėdaičiai nebuvo kepami jau daug metų. Tad vienuolyno muziejaus vadovei Virginijai Bareikienei, sumaniusiai atgaivinti tradiciją, niekas negalėjo nė patarti. Vien naujosios įrangos gamyba truko pusmetį. Pagalbą buvo pažadėję lenkai, Balstogės kalėdaičių gamyklėlės, veikiančios kiaurus metus ir vien iš to išsilaikančios, savininkai, bet kažkodėl atsitraukė. Gal užuodė konkurenciją?

Iš pirmo karto nepavyko nuliedinti ir pačių plokščių, teko gerokai pasukti galvą, iš kokios medžiagos jos turi būti, kad kalėdaitis nesviltų, o paveikslėlis būtų tinkamai įspaustas. Formų siužetai – originalūs, su Videniškių, Giedraičių ir vienuolyno įkūrėjų baltųjų augustijonų simbolika ir lietuviškais užrašais. Iki šiol ir iš Lenkijos atvežami, ir vietoje kepami kalėdaičiai būdavo tik su lotyniškais ar lenkiškais užrašais.

„Kai įgundi, viskas paprasta. Lygiomis dalimis imu kvietinių miltų ir vandens, labai gerai išmaišau. Paruoštą tešlą geriausia dar bent pusvalandį palaikyti. Spalvotiems kalėdaičiams naudojami maistiniai dažai, bet man labiau patinka tradicinės priemonės – burokėlių, apelsinų sultys. Tešlą pilu šaukštu ant įkaitusios plokštės, suslegiu. Lakštai iškepa per kelias minutes. Juos kloju ant drėgno rankšluosčio, kad pjaustant nesutrupėtų“, – aiškina Virginija ir prisipažįsta, kad šis užsiėmimas jai teikia palaimą – toli gražu ne kiekvienam per gyvenimą pasitaiko toks džiaugsmas.

Moteris darbuojasi vikriai, šiltutėlių kalėdaičių krūva greitai auga. Vis dėlto sunku įsivaizduoti, kokio atsidavimo reikia, kad jų užtektų visai parapijai. Dar daugiau laiko kalėdaičių kepimas užimdavo tais laikais, kai tai buvo daroma duonkepėje krosnyje. Videniškių bažnyčioje išliko kelių šimtų metų įnagis, šiek tiek panašus į kalvio reples ilgomis rankenomis, tik su prilydytomis graviruotomis stačiakampėmis formomis. Juo zakristijonas darbuodavosi kiaurus metus, kad atėjus šventėms kalėdaičių niekam nepritrūktų.

Jau muziejinė vertybė ir pusšimčio metų senumo elektrinė kalėdaičių keptuvė, beje, dar veikianti. Ją Videniškių vienuolynui perdavė marijampolietis kunigas Juozapas Pečiukonis, tikėdamasis, kad jo lankytojams bus pasakojama apie sovietinės okupacijos metais tikinčiuosius lydėjusias negandas, saugomas tikėjimo šviesą nešusių dvasininkų atminimas.

„Tais laikais kalėdaičiai turėjo būti kepami vietoje, nes įsivežti jų iš Lenkijos, kaip yra dabar, nebuvo įmanoma. Kepimo įrangos, žinoma, irgi nebuvo kur nusipirkti. Bet Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios kunigas Stasys Lidys turėjo patikimų žmonių tuometėje Kuro aparatūros gamykloje. Jo prašymu meistrai slapta gamindavo tokias keptuves. Tai ne savadarbė įranga, o tikras gamyklinis dirbinys. Jų nemažai buvo pasklidę po Lietuvą, o ši puikiai išsilaikė iki šių dienų“, – pasakoja Molėtų krašto muziejaus direktorė Viktorija Kazlienė.

Ji rodo ir komunijos paplotėlių, ostijų formeles – jos irgi tų pačių meistrų, rizikavusių patekti į sovietinės sistemos nemalonę, rankų darbas.

Po istorijos dulkėmis – lobiai

Restauruotame Videniškių vienuolyne įkurtas muziejus pradėjo veikti prieš pusmetį, ir vis labiau ryškėja tie kultūriniai sluoksniai, kuriuos natūraliai užklojo laikas ar suardė sovietinės ideologijos buldozeris.

Trečią šimtmetį skaičiuojantis vienuolynas laikomas vertingiausiu Molėtų rajono statiniu, nepaisant to, kad šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vienas jo sparnas buvo nugriautas, vietoj jo atsirado silikatinių plytų prielipas. Tokie buvo sovietų metodai trinant istorinę atmintį, naikinant tapatybę.

Vienuolynui atgaivinti prireikė viso nepriklausomybės 25-mečio. Sunkiai į priekį stūmęsi darbai įsisiūbavo, kai buvo atrastos unikalios portretinės freskos. Niekur kitur Lietuvos provincijoje tokių nėra. V.Kazlienė pasakoja, kad restauratoriui pirmoje pasitaikiusioje vietoje prakrapščius sieną išryškėjo akis – siena tarsi praregėjo. Tai buvo vienuolyno statytojo Ipolito Žepnickio portretas.

O Videniškių Šv. Lauryno bažnyčia XVII a. pradžioje iškilo palaimintojo Mykolo Gied­raičio garbei. Siekdamas įamžinti savo giminaičio atminimą ją pastatė Martynas Marcelijus Giedraitis, atsikvietęs ir jį išugdžiusius baltuosius augustijonus.

Manoma, kad kunigaikščių kilmės M.Gied­raitis (1425–1485) gimė Videniškiuose. Šįmet gegužės 4-ąją, palaimintojo mirties dieną, atidarant vienuolyną pradėta tradicija melstis už jį kiekvieną mėnesį. M.Giedraičio kultas labai puoselėjamas Lenkijoje. Krokuvoje įsikūrusio Karalienės Šv. Jadvygos ordino vienuolės siekia jo beatifikacijos. Galbūt Lietuva turės dar vieną šventąjį, ne tik Kazimierą, šalia kurio M.Gied­raitis vaizduojamas ikonografijoje?

Tai ateities reikalai, o piligrimų dėmesio Videniškiai tikisi sulaukti jau netrukus. Tuo rūpinasi ir bažnyčia, ir ryšį su Krokuvos vienuolėmis palaikantis, istorinį palaimintojo M.Giedraičio palikimą gaivinantis Molėtų krašto muziejus.

Dar negausioje vienuolyno muziejaus ekspozicijoje garbingą vietą užima vienas itin jautrus eksponatas. Nedidelis paveikslėlis, vaizduojantis palaimintąjį M.Giedraitį, 30 metų kabojo jo tolimo giminaičio, Oksfordo universiteto profesoriaus, kunigaikščio Mykolo Giedraičio kambaryje.

Vienuolyno atidarymo proga į Videniškius jį atvežė profesoriaus žmona Rosemary Giedroyc. Pats 86-erių profesorius, vienas iškiliausių šių dienų senos ir garbingos Giedraičių giminės atstovų, tąkart atvykti negalėjo dėl ligos. Už ypatingus nuopelnus Lietuvai Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu apdovanotas kunigaikštis M.Giedraitis ir visa jo šeima yra uolūs mecenatai, daug prisidedantys prie paminklų, susijusių su Giedraičių giminės istorija Lietuvoje, gaivinimo. Jie rėmė ir didelę dalį Videniškių vienuolyno restauravimo darbų.

Iš Oksfordo atkeliavęs paveikslėlis vienuolyno muziejuje vietą rado šalia kitos išskirtinės vertybės – Jerzy Giedroyco (1906–2000) pomirtinės kaukės. Etaloninė kultūros asmenybė, Literatūros instituto įkūrėjas ir pirmiausia Paryžiuje leisto žurnalo „Kultura“ leidėjas J.Giedroycas – taip pat šios istorinės Lietuvos šeimos, kurios ištakos siejamos su Videniškių apylinkėmis, palikuonis. Paskirti vieną iš trijų po mirties atlietų kaukių Videniškiams (viena saugoma Varnių katedroje, dar viena liko Paryžiuje) buvo paties J.Giedroyco valia.

Itin intensyvų savąjį kultūrinį sluoksnį miestelis dar tik pradeda tyrinėti. Tiems, kuriems jis jau pažįstamas, belieka pavydėti – videniškiečių laukia daug nuostabių atradimų.

Per vaikus – į suaugusiųjų protą

Muziejui vadovaujanti Virginija siūlo užsukti į vienuolyną patiems išsikepti kalėdaičių, lieti vietine istorine simbolika puoštų žvakių. Kvietimas skirtas visiems, bet pirmiausia jai rūpi sulaukti pačių videniškiečių.

„Taip, miestelis keičiasi. Prie teigiamų pokyčių galiu prisidėti dirbdama su vaikais. Reikia auginti kultūros vartotoją – tai mano arkliukas. Sudominti vaikus, augančius provincijoje, nėra labai sunku, tereikia truputį išmonės ir šiek tiek noro“, – tikina V.Bareikienė, du kartus per savaitę vienuolyne rengianti užsiėmimus mažiesiems Videniškių gyventojams.

Vaikams jie taip patinka, kad nuo rugsėjo nė vienas nebuvo jų praleidęs. Vienas vaikas buvo atsinešęs taupyklę su 20 eurų ir siūlėsi „finansuoti“ užsiėmimus, nes buvo nugirdęs, esą po Naujųjų jiems nebus skirta lėšų. Virginijai graudu, bet ir labai malonu tai girdėti. O dar maloniau, kad geroji žinia per vaikus pasiekia ir jų šeimas. Mažieji klausia, kada į vienuolyną galės atsivesti mamą ar tėtį, nes nori parodyti freskas, eksponatus, apie kuriuos vis pasakoja namie.

„Šio pastato idėja tokia užkrečiama ir užvaldanti. Pirmiausia ji pagavo mane, tada – vaikus. Dauguma vietos gyventojų dar nelabai įvertina, koks tai turtas. Nors čia augę, mokyklą baigę, jie tik viena ausimi yra kažką girdėję apie iškilias šių kraštų asmenybes, o ir pats vienuolynas jiems – tik bevertė seniena. Nesistebiu, juk to ir buvo siekiama sovietiniais laikais. Jaučiu vis didesnį azartą, noriu, kad kiekvienas suprastų esąs svarbi dalelė istorijos tėkmėje“, – emocingai kalba jauna moteris.

Na, bet prieš pat Kalėdas ir jai, ir jos auklėtiniams labiausiai rūpi su šventėmis susiję reikalai – angeliukų dažymas. Visą kalną medinių ruošinių iš savo dirbtuvės jiems atgabeno Linas, Virginijos vyras.

Verslas maitina ir teikia džiaugsmo

29-erių Virginija ir metais vyresnis Linas Bajorų kaime netoli Videniškių įsikūrė prieš dvejus metus. Be jokios abejonės, jie – ta naujoji miestelio karta, kuri įspaus čia pėdsaką, kuriai jau ne tas pats – gyventi tik dėl savęs ar ir dėl kitų.

Jų bendra istorija prasidėjo Kaune. Molėtiškis Linas Kauno kolegijos Justino Vienožinskio fakultete mokėsi medžio apdirbimo, iš Dzūkijos kilusi Virginija studijavo Vytauto Didžiojo universitete. Su diplomais kišenėse pradėjo kurtis Lino gimtinėje, čia jauną šeimą ir užklupo ekonominė krizė – Molėtuose nebeliko nei darbų, nei uždarbių. Sutuoktiniai ryžosi paragauti emigrantų duonos ir išvyko į Nyderlandus. Jis įsidarbino durų ir langų gamybos įmonėje, ji augino pirmagimį. Antrasis sūnus gimė jau grįžus į Lietuvą.

„Planavome likti Nyderlanduose visam laikui, bet po pusantrų metų neištvėrėme. Labiausiai slėgė požiūris. Gali būti baigęs universitetą, turėti daugiau įgūdžių nei tavo viršininkas, bet ten kiekvienas bus įsitikinęs, kad tavo galvoje tuščia. Sunku gyventi, kai esi vertinamas kaip trečiarūšis“, – atsidūsta V.Bareikienė.

Atgal į Lietuvą ginė ir mažo miestelio, gamtos ilgesys, o kadangi buvo įsikūrę Hagoje, didmiestis jau buvo stipriai įsipykęs. L.Bareikio uždirbtų pinigų užteko medžio apdirbimo staklėms įsigyti. Ir tada ryžosi: gana, grįžtam namo.

„Tos pirmosios staklės buvo labai primityvios, paskui atsirado antros, trečios, įsirengiau patalpas – viskas išaugo į rimtą staklyną. Dabar iš medžio galiu padaryti bet ką, jau trūksta patalpų, reikia dairytis naujų. Įsikūrėme mano senelių name, dar reikia įdėti daug darbo, kad gyventi būtų patogu. Nėra tai lengvas kelias, užsienyje būtų buvę lengviau, ten jau viską turėjome. Bet esu laimingas, kad čia galiu įgyvendinti kūrybines idėjas, siejamas su medžiu, imtis įdomesnių projektų“, – trina rankas Linas, šeimą išlaikantis iš individualių baldų gamybos, bet jau kitąmet planuojantis prekiauti ir savo gamybos mediniais žaislais, durimis su medžio raižiniais ir vitražais – išmaniosios staklės, jo gyvenimo svajonė, jau stovi dirbtuvėje.

Kartu su V.Bareikiu dirba vienas samdomas darbuotojas, ateityje jų bus daugiau. Jei  bandytų viską atlikti savo rankomis, nebeliktų laiko kūrybai, naujų idėjų įgyvendinimui – o būtent tai jam teikia didžiausią malonumą.

„Sėdžiu savo rogėse – darau, kas man patinka, o ne darbą dirbu“, – juokauja Linas, o Virginija linksi galvą pritardama sutuoktiniui: darbas Videniškių vienuolyne jai yra tiesiog likimo dovana.

Laimė būti ten, kur nori

Viena sėkmės istorija – dar ne tendencija? Bet videniškiečiai turi kuo sutvirtinti progresyvaus miestelio įvaizdį. Čia stūkso naujutėlis namas, apjuostas gražiai sutvarkytu kiemu, greta – spalva ir stiliumi prie jo derantys gamybiniai pastatai. Šio turto savininkas – 28 metų Vide­niškių kapitalistas Vytas Žigelis. Taip pajuokaudami jauną vyrą pavadina kraštiečiai, ir netgi yra arti tiesos.

Pasitikęs kieme Vytas kviečia užeiti į automobilių remonto dirbtuvę. Viduje – švaru ir tvarkinga tarsi grožio salone. Kai dirbi, norisi, kad aplinka būtų švari, – paaiškina paprastai. Dirbtuvė aprūpinta šiuolaikine įranga, čia atliekami visi pagrindiniai automobilių remonto darbai. Be paties V.Žigelio, dirba dar du samdomi vyrai, o klientų atsiranda net iš Vilniaus. Darbo dienos pabaigoje nusimetęs tepaluotą kombinezoną Vytas tik pereina kiemą ir atsiduria namuose, kur jo laukia žmona Judita ir prieš pusę metų gimęs sūnus Gustas.

Videniškietis apie tokį gyvenimą svajojo kone nuo paauglystės ir pats jį susikūrė. Kadaise remontuodamas automobilius svetimame garaže Molėtuose panoro išbandyti save, o kartu ir užsidirbti pinigų. 2008-aisiais emigravo į Norvegiją, kurį laiką padirbėjo samdiniu, paskui kartu su keliais norvegais Klioftos mieste netoli sostinės Oslo atidarė savo automobilių remonto dirbtuvę, darbui samdė lietuvius.

Puspenktų metų abu su Judita, tada dar būsimąja žmona, tik dirbo ir dirbo. Moteris buvo susiradusi neblogą darbą pašto tarnyboje. Į Lietuvą pora grįžo prieš dvejus metus ir su tokiu pat užsidegimu kibo į gyvenimą Videniškiuose. Už Norvegijoje uždirbtus pinigus nusipirko namą, jį nuo pamatų rekonstravo, pasistatė dirbtuvę, apsirūpino automobilių remonto įranga. V.Žigelis prasitaria, kad visa tai atsiėjo labai daug, bet juk tam ir arė svetur.

„Kodėl grįžome? Negali juk visi išvažiuoti ir ten likti, reikia kažkam ir grįžti. Daug kas klausia, kodėl ne Vilniuje kūrėmės. Atsakau taip pat: reikia kažkam ir provincijoje likti, – kukliai dėsto vyras. – O kalbant rimtai, čia geriau, nors ten dirbdamas tą patį kur kas daugiau užsidirbdavau. Bet laimė – ne pinigai, o galimybė būti ten, kur nori.“

Vytas sako, kad puspenktų metų jis aukojosi, nes norėjo pasikloti gyvenimo pamatus, o dabar grįžo tiesiog gyventi. Beje, ir vestuves atšoko Lietuvoje, ir sūnus čia gimė – kitaip abu su Judita nė neįsivaizdavo. Jei kas klaustų patarimo, dabar sakytų, kad ir Lietuvoje galima užsidirbti, tik nereikia tingėti.

„Už dyką niekur neduoda. Daug kas, girdžiu, kalba: nuvažiuosiu, prisikrausiu maišą pinigų ir grįšiu. Bet taip nėra, visur reikia sunkiai dirbti“, – patirtimi dalijasi V.Žigelis.

Lėlių kaime – glamūriniai interjerai

Jei pažvelgtume į Videniškių žemes kaip į ateities archeologų kasinėjimų lauką, vienas radinys jiems užmintų mįslę. Nutūpusi puikiame kraštovaizdyje sodyba išsiskiria iš ją supančios aplinkos viskuo – ir dydžiu, ir stiliumi, ir pačios šeimininkės gyvenimo būdu.

„Grįžtam į Lietuvą – taip sako iš čia išvažiuojantys svečiai“, – kvatoja šių išskirtinių namų šeimininkė Rutha van Calcar, pasistačiusi juos savo motinos senelių gimtinėje Lėlių kaime.

Rutha – lietuvės ir vokiečio dukra, gimusi Vokietijoje. Ištekėjusi už olando persikėlė į jo šalį, laikė ją savo tėvyne, kol vieną dieną atsirado galimybė įsigyti jos motinai priklausiusias žemes.

Iškilo įspūdingas namas, Rutha, interjero dizainerė, pavertė jį glamūriniuose žurnaluose pristatomo stiliaus etalonu. Kurį laiką šeima iš Nyderlandų čia važinėjo tik praleisti atostogų, bet po skyrybų su vyru Lėlių kaimas moteriai tapo vieninteliais namais.

„Mano tėvas negalėjo pasitraukti su vokiečių kariuomene – jis buvo peršautas, prisiglaudė pas lietuvių partizanus. Kai susipažino su mano mama, jau kalbėjo lietuviškai, lenkiškai, rusiškai. Po Stalino mirties, kancleriui Adenaueriui su sovietų vadu Chruščiovu susitarus dėl vokiečių karo belaisvių grąžinimo į tėvynę, mano tėvas dramatiškomis aplinkybėmis spėjo prisistatyti į savo šalies ambasadą Maskvoje. Tada jis skubiai vedė mano motiną ir abu išvyko į Vokietiją“, – moteris pasakoja savo šeimos istoriją, kuri taip pat – išskirtinė.

Rutha puikiai kalba lietuviškai – svetimas akcentas juntamas, bet gramatiškai nėra prie ko prikibti, stebina turtingas žodynas. Lietuviškai ji kalbėdavosi su motina, kuri buvo didelė savo šalies patriotė, labai išgyveno ją praradusi. Rutha neteko jos būdama 14-os, tada daug metų lietuvių kalbos net negirdėjo. Atgaivinti ją nutarė gimus dukterims – padėjo vargani žodynai ir mergaičių auklės lietuvės. Tada dar nė nenutuokė, kad motinos kalba taps pagrindinė, nes apsigyvens ten, iš kur jos šaknys.

„Kelis kartus buvau čia vaikystėje. Buvo nuostabu – šunys, paršai, vištos! O dabar esu laiminga, kad čia man niekas netrukdo, tyku, ramu, miškai aplinkui, upelis teka, žuvytės – nuostabi idilė! Didžiausias Lietuvos turtas yra gamta, aš ja mėgaujuosi ir daugiau nieko nenoriu“, – sako R.van Calcar, Lėlių kaime auginanti per 20 avių, du žirgus, tris šunis ir 11 katinų, atsivežtų iš gyvūnų iš prieglaudos.

Patys videniškiečiai svetimšalių pagyrų klausosi šiek tiek nepatikliai – juk jų seniūnijoje nėra nė vieno ežero, nors ji priklauso ežeringajam Molėtų rajonui. Seniūnijai neapsimoka verstis kaimo turizmu, bet jos gyventojai moka kabintis į gyvenimą kitais būdais.

Sunkumai tik užgrūdino

Užklupus ekonominei krizei atrodė, kad miestelis palūš. 2008 m. bankrutavo vokiečių įsteigta bendrovė „Sodo namas“, gaminusi karkasinius medinius namelius. Per vieną dieną darbą prarado 500 žmonių. Kone visas miestelis liko be pragyvenimo šaltinio, ištuštėjo parduotuvės. Bankrotą skaudžiai pajuto ir savo būstus nuomoję videniškiečiai, mat „Sodo name“ dirbo ir nemažai iš toliau atvykusių žmonių.

Bet praėjo metai kiti, ir miestelis prisitaikė prie naujų aplinkybių. Žmonės susivokė, kad ne taip toli ir iki Molėtų, Utenos, dabar daug kas važinėja dirbti ten. Griuvus „Sodo namui“ didžiausia miestelio bendrovė liko „Herba humana“. Šioje įvairius arbatų mišinius pakuojančioje bendrovėje dirba šeši žmonės. Jai vadovaujanti Zita Mickevičienė (47 m.) pasakoja, kad krizė ir jiems kėlė nerimą, esą bendrovės savininkas vis skambindavęs iš Vilniaus ir klausdavęs, ar „Sodo namas“ dar laikosi.

„Maži buvome, todėl ir išsilaikėme. Dabar viskas teka ramia vaga, tik prieš šventes tenka suktis greičiau – kepame arbatas kaip kalėdinius žaisliukus“, – džiaugiasi Zita.

O seniūnė Genovaitė Mozūrienė jau galvoja ne apie Kalėdas, bet apie tolimesnės ateities darbus. Panaudojus europines lėšas seniūniją planuojama kelti į kitas patalpas, tada dabartinis jos medinukas liks tuščias. Namelis pačiame Videniškių centre net be patogumų, bet jo istorija – unikali.

„Tai aktoriaus Vytauto Paukštės tėvų namai, kadaise stovėję už trijų kilometrų nuo miestelio, Bitlesių kaime. Pokario metais namas nusavintas, nukeltas ir atvežtas į Videniškius. Jis tapo stribų būstine, paskui, sovietinės okupacijos metais, čia buvo apylinkės valdžia, dabar – seniūnija“, – pasakoja seniūnė.

Aktorius V.Paukštė čia buvo ne kartą užsukęs, prisiminė, kad kadaise „stacija“ buvusi kitur, kambariai ne taip išdėstyti. Kas žino, gal iki šiol tvirtas medinukas iškeliaus ten, iš kur buvo išplėštas? Juk Videniškiai mėgsta tvarką – istorinę taip pat.

Dreamstime nuotr.

Engimas, žlugdymas, žiaurus stresas, atimantis norą gyventi. Tokia pragaro patirtimi kadaise dalijosi sovietų armijos rekrūtai, šiandien – Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje (LMTA) aktoriaus profesijos siekiantys studentai. Vienas niuansas: išsivaduoti iš armijos galėjai tik per kraują, o aktorystės studijų durys – visada atviros išeiti. Laisvo žmogaus pasirinkimas – tempti per sunkią naštą ar spjauti ir eiti ieškoti savo vietos kitur.

Jūratė KILIULIENĖ

Jau dvi savaitės LMTA rūmuose tyli mūzos. Po to, kai iš gyvenimo pasitraukė aktorystę studijavęs ketvirtakursis, pasipylė akademiją anksčiau baigusių aktorių graudžios išpažintys, dabartinių studentų motinų atviri laiškai. Akademiją užliejo sunkių kaltinimų banga. Dėstytojų muštras, repeticijos per naktis – tai tik švelniausi iš jų.

Lyg vienos bėdos būtų maža, ryškėja dar viena. Aktoriais norintys būti dabartiniai studentai nežino, kas yra reiklumas sau, atsakomybė, jiems reikia greito rezultato, kuris būtų pasiekiamas be pastangų. Akademija nespėjo prisitaikyti prie naujos, šiltnamio sąlygomis augusios išlepusių žmonių kartos.

Baisiausi metai gyvenime

„Aš esu tokia laiminga ir dėkinga sau bei savo artimiesiems, kad ištvėriau, kad man tėvai padėjo tai ištverti. Kad tėtis mane antrą valandą nakties po „paskaitų“ pasiimdavo ir veždavo namo, nes viešasis transportas jau nebevažiuodavo, kad močiutė su liūdesiu veide mane vėl keldavo šeštą valandą, nes reikėdavo važiuoti į akademiją“, – sujaudinta savižudybę pasirinkusio studento istorijos, savąja patirtimi studijuojant LMTA pasidalijo aktorė, televizijos laidų vedėja Beata Tiškevič.

Akademijoje įgijusi aktorinio meistriškumo bakalauro diplomą, ji tęsė magistrantūros studijas, bet po pirmų metų jas metė ir dėkoja likimui, kad tam ryžosi. Jauna moteris teigia, kad po šių studijų ji dvejus metus lankėsi pas psichoterapeutą, nes kankino panikos priepuoliai, slėgė depresija, migrena, nemiga, menka savivertė.

„Kai studentą išneša iš egzamino ar spektaklio ir veža tiesiai į Vasaros gatvę, mums visiems yra tokia pažįstama ir natūrali situacija, kad jau niekas apie tai net nekalba. Bet ar taip turėtų būti? Kai studentas išbėga iš repeticijos ir bėga tiesiai į šalia esančią upę ir visi vėliau tiesiog tai nutyli – ar taip turi būti? Kai 90 proc. kurso žmonių lankosi pas specialistus su rimtomis psichologinėmis problemomis – ar taip turi būti?“ – klausia Beata, teigdama, kad ji pati niekada gyvenime nebuvo taip stipriai žeminama, gniuždoma kaip studijų metais.

Apie žiaurumą, akademijoje patirtas emocines traumas ir nuoskaudas po B.Tiškevič išpažinties prakalbo ir daugiau jos kolegų. Savo dėstytojus jie kaltino dar ir nekompetencija, aplaidžiu požiūriu į darbą, sovietinės metodikos taikymu.

Taigi prestižine menininkų kalve vadinama akademija išgirdo apie save tai, ko tiesiai į akis niekas nėra rėžęs. LMTA Teatro ir kino fakulteto dekanė Elona Bajorinienė pripažįsta, kad nė viena formali apklausa, kokios atliekamos nuolat, nebuvo sukėlusi tokių atvirų diskusijų. Dabar situaciją čia bando suvaldyti psichologų komanda.

Ruošiamas ir drastiškas žingsnis – stojantieji į aktoriaus specialybę turės pateikti medicininę pažymą, įrodančią ir fizinį, ir psichologinį pasirengimą. Galbūt teisiškai tai pasirodys neįmanoma, tada į stojamųjų egzaminų komisiją bus įtrauktas psichoterapeutas, kad padėtų atpažinti rizikos grupės žmones.

Kenčia nervų sistema

„Ir dabar turime studentų, kurie serga net ne depresija, bet šizofrenija. Vienas du studentai kurse visada būna, gražiai šnekant, ypatingai jautrūs. Ir jie veikia visą grupę, kurioje mokosi“, – atskleidžia E.Bajorinienė.

Dekanė tik patvirtino tai, apie ką pratrūko kalbėti kolegos savižudybės paveikti aktoriai. Nuo akademijos repeticijų salės iki Vasaros gatvės, t.y. Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro, – trumpas kelias, ir ne tik tiesiogine prasme. Esą nuolatinis stresas, įtampa, didžiulis nuovargis ten ieškoti pagalbos priverčia didžiąją dalį besimokančiųjų. Bent jau tokias kalbas skleidžia jie patys.

Vaidybos ir režisūros katedros dėstytoja, B.Tiškevič kurso vadovė Silva Krivickienė nelaiko šios situacijos išskirtine. Beje, būtent jai teko daugiausia ir anoniminių, ir atvirų kritikos strėlių. Ar stipriai jos sužeidė ir ar pikti žodžiai pelnyti, moteris neišsiduoda. Tik prasitaria, kad savo telefone tebesaugo šiltų žinučių, beveik meilės prisipažinimų, rašytų to paties dabar ją į šuns dienas išdėjusio asmens. Jos tai net nestebina, nes, kaip pati sako, aktoriams būdinga emocijų kaita.

„Esu dirbusi Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninėje, skaičiau teatro paskaitas. Jau tada, prieš gerus tris dešimtmečius, ten buvo vadinamasis menininkų skyrius. Jame gulėdavo literatai, dailininkai, muzikai. Menininkų nervų sistema ypač jautri“, – apibendrina S.Krivickienė.

Kita vertus, scenoje nuolat matomam žmogui būtina tvirta psichinė sankloda. Paprastai jais ir tampa ekstravertiškos asmenybės, nebijančios atsilapoti, – būtent to iš jų tikimasi. Kiekvienas ragavęs aktoriaus duonos žino, kad suvaldyti savo psichiką, kūną, balsą, elgtis su savimi kaip su instrumentu – mokslas.

Studentai yra mokomi pasirengti vaidmeniui, kartais tam reikia ir visos dienos, jei vaidmuo pagrindinis. Ne mažiau sudėtingą emocinę būseną aktorius patiria po spektaklio, kai visą naktį negali užmigti, nes emociškai tebegyvena tomis valandomis, kai buvo „paskolinęs“ savo kūną ir psichiką. Aktoriai juokauja, kad turėtų būti laidojami kitapus kapinių tvoros, nes jie skolina savo kūną ir dvasią kitiems pavidalams – užsiima raganavimu.

„Nuo pat pirmo kurso vyksta psichofizinis trenažas, mokoma dirbti stebint ketvirtai sienai – žiūrovams. Nėra nė vieno aktoriaus, kuris nebūtų jautrus jų skleidžiamai energijai, kuris nereaguotų į kritiką. Yra meditacijų, įvairių pratimų nervų sistemai apsaugoti, bet jautrus organizmas visada toks ir liks, kad ir kiek jį saugotum. Kitas dalykas, jeigu aktorius bus apsaugotas nuo visko, koks bus jo jautrumas vaidmeniui? Žmogus turi žinoti, kad tokią profesiją renkasi“, – tikina S.Krivickienė.

Tokie patys kaip mes visi

Jautri siela – dar ne liga, o kūrybingi, me­niški žmonės nėra nei labiau pažeidžiami, nei silpnesnės psichikos. Tai mitas, kurį dažnai jie patys ir palaiko.

„Kūrybiškumas – labai geras būdas tvarkytis su vidine energija, o racionalumas ne visada yra geros psichinės sveikatos požymis. Optimali ir subalansuota asmenybė yra jausminga, kūrybinga, gali būti spontaniška, bet išlaiko gerai realybėje orientuotą mąstymą. Aiškiai suvokia situaciją, geba suvokti savo ir aplinkos ribas. Menininkas, sukūręs kūrinį, sugeba nusiraminti, grįžti į žemišką, buitinį gyvenimą, pagalvoti, ką čia paruošus vakarienės šeimai, ar panašiai“, – teigia gydytoja psichiatrė ir psichoterapeutė Jolanta Bičkienė.

Žemiškų sričių atstovai menininko, aktoriaus profesiją dažnai įsivaizduoja kaip kažką išskirtinio, pakylėto, bet vaidyba, J.Bičkienės teigimu, tėra darbas, kaip ir bet kuris kitas – su aiškiais reikalavimais ir struktūra. Ribų nejaučiantis žmogus sunkiai atlaikys emocines perkrovas, jam gresia perdegimas, pervargimas, nesvarbu, ar jis repetuos ir vaidins, ar sėdės prie buhalterinių lentelių.

„Nėra tokios tendencijos, kad psichiatrijos ligoninėje dažniau gydytųsi aktorinio meistriškumo studentai. Gydosi visų profesijų žmonės. Pasitaiko besikreipiančių studentų, bet per pastaruosius penkerius metus pamenu tik vieną kitą“, – dar vieną mitą griauna Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre dirbanti gydytoja.

Kaip pakelti nežmonišką krūvį?

Vienas iš akademijai metamų kaltinimų – nežmoniški darbo krūviai. Būsimieji aktoriai skundžiasi nepakeliantys jų nei fiziškai, nei psichologiškai, neva pasirengimai suryja savaitgalius ir švenčių dienas, nelieka laiko net miegui.

Iš tiesų net ir vėlų vakarą LMTA rūmuose, kuriuose įsikūrę aktoriai, plieskia šviesos, pro storus mūrus veržiasi repeticijų garsai. Viskas nutyla 23 valandą, tada pastatas užrakinamas ir pereina saugos tarnybos žinion. Artėjant sesijai užduočių nespėjantys parengti studentai bando su dekanatu susitarti dėl galimybės dirbti per naktį ar bent keliomis valandomis ilgiau, bet jų noras nėkart nebuvo patenkintas. Vadovybės pozicija tokia: nustatytų valandų pasirengimui pakanka, jei jos išnaudojamos produktyviai.

Skaičiuojant formaliai, studentams tenkantis krūvis į persidirbimą nepanašus. „Paim­kime vaidybos ir režisūros programą: kurse yra 16 kontaktinių, t.y. darbo su dėstytoju, valandų per savaitę. Padalykime jas iš penkių darbo dienų ir išeis labai nedaug. Ketvirtaisiais bakalauro studijų metais kontaktinių valandų lieka vos septynios. Visas likęs laikas skirtas savarankiškam darbui“, – vardija fakulteto dekanė E.Bajorinienė.

Ar besirengiančiųjų tapti aktoriais krūvis išmatuojamas studijų programoje numatytomis valandomis? LMTA savo kursą dabar turintis režisierius Gintaras Varnas teigia, jog menų specialybę pasirinkę studentai turi suvokti, kad jiems praktikuoti teks nuolat, nes rezultato čia siekiama ne sėdint prie vadovėlių.

„Muzikantai turi groti smuiku nuo ryto iki vakaro, o aktoriai – dirbti su savo kūnu. Tam yra pagalbiniai užsiėmimai – balso lavinimo, dainavimo, scenos judesio, ritmikos. O kuriant vaidmenį reikia daug repetuoti, kelių auditorinių valandų per dieną tam nepakanka. Nereikia išradinėti dviračio – jei nori būti geru aktoriumi, turi sunkiai dirbti“, – tvirtina G.Varnas.

Pirmoji feisbuko karta

Verkšlenimas dėl darbui paaukotų naktų ir savaitgalių G.Varno neįtikina. Režisieriaus manymu, rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, pavadindama šiuolaikinius jaunus žmones feisbuko karta be fantazijos, pataikė į dešimtuką. Jis pats dar priduria: tai tingi karta.

„Jie nepersidirba mokykloje, nes švietimo sistema iš jų per daug nereikalauja, o ir apskritai visuomenė suka į malonumų kelią. Bet šiose studijose to nėra, jos susijusios su darbu. Suprantu, kad tai prieštarauja jų malonumų kultui, bet jei per sunku – prašom, rinkitės kitą specialybę. Niekas varu čia nevarė – jie patys atėjo tapti aktoriais“, – sako režisierius.

Jis įsitikinęs, kad bent viena šalies mokykla turėtų išlaikyti profesionalių aktorių rengimo tradiciją, grindžiamą darbu. Nes kitose, priešingai nei LMTA, specialybės dalykui jau skiriama vos po kelias valandas per savaitę. Gal to pakanka vaidmeniui televizijos seriale, bet tikrai ne teatro scenoje.

„Jie kalba apie kančias, bet sunkus darbas nėra kančia. Savo studentų nežeminu ir neprie­vartauju būti kažkuo kitu, nei jie yra. Reikalauju tik kasdienio darbo ir rezultato. Ar tai reiškia, kad aš juos kažkokiu ypatingu būdu kankinu?“ – klausia G.Varnas.

Vis dėlto režisierius pabrėžia, kad apiben­drintai kalbėti apie akademijos stilių neišeina. Kiekvienas kursas yra kitoks: Jono Vaitkaus, Rimo Tumino, Aido Giniočio ar jo paties temperamentas, meninės aspiracijos skiriasi, taip pat – ir darbo su studentais metodai.

„Mūsų akademijoje kursą renkantys vadovai yra individualybės, praktikuojantys menininkai. Lietuvos teatrinė mokykla paremta Antikos laikus siekiančia tradicija, meistro ir mokinio ryšiu, kurso vadovo, kaip menininko, turinčio tam tikrą specifiką ir požiūrį, autoritetu. Tai vienas iš modelių, kitų šalių mokyklose tokio glaudaus ryšio su kūrėjais nėra, dirba dėstytojai, neturintys teatrinės patirties, – grynieji pedagogai“, – primena E.Bajorinienė.

Feisbuko kartos atstovai, verždamiesi studijuoti aktorystę, labai dažnai atsineša su akademijos realybe nieko bendro neturinčių lūkesčių. Pasak G.Varno, dauguma jų svajoja vaidinti serialuose, būti šou vedėjais, žvaigžde televizijoje, tarp jų – tik vienas kitas, užsidegęs teatru. „Bet mūsų užduotis yra ruošti teatro aktorių, o ne kokį nors plačios specializacijos muilo operų veikėją. Tai šios kartos tam tikro pigumo klausimas“, – negaili kritikos jaunajai tetaralų kartai G.Varnas.

Į teatrą-studiją „Theaomai“ susibūrusį kursą prieš dvejus metus išleidusi S.Kri­vickienė lygina savo ir dabartines aktorių kartas. Jos laikais studentai per parą parengdavo dvi individualias ir vieną kolektyvinę užduotį – atrodė savaime suprantama repetuoti iki vidurnakčio. Dabartiniai studentai rytdienai gautos užduoties neatlieka, ir ne todėl, kad tingėtų ar nenorėtų, – jiems tiesiog taip neišeina.

„Trūksta atsakomybės, valios. Jiems sunku dar ir todėl, kad iš mokyklos atsineštos kultūros ir literatūros žinios yra labai menkos. Ir staiga reikia daryti milžinišką šuolį – labai daug skaityti, susipažinti su visa kultūrine aplinka. Žinoma, atėjus į akademiją be jokio bagažo būna sunku“, – nesistebi pedagogė.

Aktoriais, režisieriais svajojantys tapti jaunuoliai nesilanko teatre, jiems nieko nesako nei Rūtos Staliliūnaitės, nei Regimanto Adomaičio pavardė. O kai formuojant teatro režisierių kursą režisierius Eimuntas Nekrošius paklausia, kokią knygą stojantysis dabar skaito, ne tik jis, bet ir visa komisija pasijunta nepatogiai. Kaip atsakyti į klausimą, ką dabar skaitai, jei nieko niekada apskritai neskaitei?

Neišsipildę lūkesčiai kelia konfliktus

Neišsipildę lūkesčiai sukelia konfliktą. Nėra buvę laidos, kad studijas baigtų visi, kurie įstojo. „Dėl profesinio netinkamumo“ – ši frazė, kuria vizuojamas įsakymas pašalinti iš akademijos, lyg Damoklo kardas kabo per visus studijų metus.

„Su mano nuomone daug kas gali nesutikti, bet akademijoje aš galiu sau leisti dirbti tik su talentingais žmonėmis. Galbūt tai žiauru, bet renkantis meninę specialybę – dailę, muziką, teatrą – privaloma dimensija yra talentas. Jei žmogus talentingas ir nors truputį darbštus, jis tikrai baigs bakalauro, o gal ir magistro studijas. Nesu girdėjęs, kad iš akademijos būtų išmestas talentas, to niekada nėra buvę“, – paprastai aiškina padėtį G.Varnas.

Jo pirmasis kursas, kurį išleido prieš šešerius metus, gerokai sumažėjo, iš 21 studento liko devyni. Dabartiniame mokosi aštuoni trečiakursiai, įstojusiųjų buvo dvigubai daugiau. Vieni iš buvusiųjų patys suprato pasirinkę ne tą kelią, kitiems teko padėti susivokti.

„Nėra dora išlaikyti per klaidą čia atsidūrusį žmogų iki pat galo, pirmiausia dėl jo paties. Kuo anksčiau su juo bus atsisveikinta, tuo jis turės daugiau šansų rasti savo vietą kitur. Aš manau, kad geriau mažiau aktorių, bet gerų. Kitiems kurso vadovams gaila išmesti žmogų, sako, kad jiems skauda širdį. Man skaudėtų širdį po dešimties metų, jei mano buvęs studentas kankintųsi negaudamas vaidmenų ir neturėtų iš ko gyventi“, – aiškina režisierius.

Vilniuje vienos problemos, Londone – kitos

Kol kas sunku pasakyti, kokia išliks akademija, išsikvėpus jos užkulisius atidengusiam triukšmui. Bet tie, kurie scenos dalykus studijavo ir Vilniuje, ir kitų šalių aukštosiose mokyklose, esminių skirtumų tarp jų nemato.

Jaunosios kartos aktorius ir režisierius Linas Jurkštas mokytis aktorinio meistriškumo įstojo į Kingstono universiteto Teatro ir menų fakultetą Londone, bet po pirmųjų metų suprato, kad baigus studijas Didžiojoje Britanijoje teks likti ten ir dirbti. Tad jis grįžo į Lietuvą ir pernai įgijo teatro režisūros bakalauro diplomą LMTA.

„Vieni dalykai man labiau patiko studijuojant Londone, o kiti – Vilniuje. Tarkim, ten studentas turi didesnę laisvę rinktis disciplinas, bet kai turi didelę laisvę, sunku susivokti, ko tau reikia iš tiesų. Londone apie 60 proc. dalykų – teoriniai, o čia labai daug dėmesio skiriama praktiniams užsiėmimams. Viena vertus, gerai – praktiką iš karto gali pritaikyti, bet gaila, kad teorija nuvertinama, manoma, jog aktoriui nereikia lavinti proto“, – skirtingose mokyklose įgytą patirtį lygina Linas.

Dabar su projektu „Bad Rabbits“ susijęs kūrėjas LMTA praleistus metus prisimena kaip tikrai intensyvų laikotarpį. Repeticijos kartais trukdavo ir paromis. Bet vadinamąsias perkrovas patys studentai sau susikurdavo, tarp paskaitų kiekvieną laisvą valandą skirdami repeticijoms. Dėstytojai net skatindavo daugiau ilsėtis, nepersitempti.

„Ambicingas žmogus, gavęs užduotį, draskysis iš paskutiniųjų, kad tik būtų pats geriausias. Į meno studijas tokių ateina daug. Nesvarbu, kur – Anglijoje ar Lietuvoje, su tokiais žmonėmis dirbti sunku, jie jautrūs, egocentriški, tiesiog tiksinčios bombos – niekada nežinai, ko iš jų laukti“, – studijų metais tvyrojusią atmosferą apibūdina L.Jurkštas.

Su savo kurso vadovu A.Giniočiu jis rado bendrą kalbą, bet slėgė kiti dalykai – pirmiausia studijoms visiškai nepritaikytos, labai apleistos akademijos patalpos. Netenkino ir dėstytojų, tik užbėgdavusių į LMTA tarp kitų darbų, požiūris į darbą. Londone sutartį su universitetu pasirašęs dėstytojas privalo nutraukti bet kokią kitą veiklą, todėl skirtumas, kiek pedagogas atiduoda savęs ten ir čia, – milžiniškas.

„Kai mokiausi Londono muzikos ir dramos meno akademijoje, nuolat buvome skatinami rodyti iniciatyvą ir save motyvuoti. Studentų nuomonė buvo vertinama, mus ragino atsirinkti, kas mums svarbu ir tinkama iš daugybės siūlomų disciplinų. Nebuvo griežto metodo ar aukštesnės už kitas tiesos“, – aiškina žinomas britų teatro aktorius Jackas Tarltonas. Jis atliko vaidmenį ir šįmet „Oskarui“ nominuotame filme „Vaizduotės žaidimas“ (rež. Mortenas Tyldumas).

J.Tarltonas dabar pats dėsto studentams, tikina jaučiantis didelę atsakomybę dėl jų ateities – stengiasi įkvėpti jiems pasitikėjimo savo jėgomis. Labai svarbu ir aiškus dėstymas, taip pat konstruktyvi kritika. „Tik nemanau, kad žlugdymas padėtų kam nors mokytis. Tiesą sakant, atvirkščiai“, – neabejoja britas.

BFL

Prekybos centrus užvaldęs šventinis šurmulys vieniems teikia džiaugsmo, kiti bamba, kad prekybininkai atima Kalėdas. Bet ekonomistai ramiai konstatuoja, kad metų pabaigoje įsisukantis vartojimas naudingas mums visiems. „Jei pajamos viršija per kalėdinį prekybos bumą patirtas išlaidas, viskas gerai, galime sau tai leisti ir džiaugtis, kad prisidedame prie ekonomikos augimo“, – tikina Vilniaus Gedimino technikos universiteto Verslo vadybos fakulteto dekanė dr. Jelena Stankevičienė(…)

Jūratė KILIULIENĖ

– Prekybos centrai jau nuo lapkričio vidurio skelbia Kalėdas, kviesdami pirkti ir siūlydami daugybę patrauklių dalykų. Akivaizdu, kad ir pirkėjams vis labiau šiuo metu patinka leisti pinigus. Ar įmanoma sulaikyti pirkimą prieš Kalėdas ir ar to reikia?

– Suintensyvėjęs pirkimas naudingas visiems. Ikikalėdiniu laikotarpiu pardavėjo ir pirkėjo interesai sutampa. Pardavėjai nori kuo daugiau parduoti, pirkėjai – kuo daugiau nupirkti. Įvedus Lietuvoje eurą vartojimas kurį laiką buvo sulėtėjęs. Žmonės baiminosi, kad per daug nupirks, per daug išleis, daug kas nerimavo, kaip keisis jų atlyginimai, kiek didės kainos. Dar ir pavasarį prekybininkai skundėsi, kad vartojimas vangus.

Tad dabar vykstantis rinkos išjudinimas yra labai lauktas ir teigiamas. Jau apsipratome su euru ir drąsiau jį leidžiame, pagyvėjimas, žinoma, susijęs ir su artėjančiomis šventėmis.

Ką galėčiau pasakyti? Pirkime drąsiai ir be sąžinės graužimo, bet su protu. Jei pajamos viršija per kalėdinį prekybos bumą patirtas išlaidas, viskas gerai, galime sau tai leisti ir džiaugtis, kad prisidedame prie ekonomikos augimo.

– Ekonomistai teigiamu reiškiniu laiko ir paskutinę lapkričio savaitę skelbiamą juodąjį penktadienį, nes tą dieną ir savaitgalį po jos žmonės išleidžia dideles sumas pinigų ir pagyvina ekonomiką. Ar ši iš Jungtinių Valstijų atkeliavusi tradicija pateisina ir mūsų prekybininkų lūkesčius?

– Tikrai taip, pelno sąskaitos būna teigiamos, t.y. juodos. Ankstesniais laikais vedant apskaitą teigiamas skaičius būdavo rašomas juodai, o neigiamas – raudonai. Ir kai atsivertęs apskaitos knygą prekybininkas matydavo juodus skaičius, tai reikšdavo pelną. Paskutinis lapkričio penktadienis knygose visada būdavo juodas, iš to ir kilo pavadinimas – juodasis penktadienis.

– Statistikos departamento duomenimis, pastaruosius dešimt metų mažmeninė prekyba lapkričio–gruodžio mėnesiais sudarydavo 18,3 proc. visos metų prekybos. Ar pastebite naujų tendencijų, diktuojamų prekybininkų ar pirkėjų įpročių?

– Nauja ir vis labiau ryškėjanti tendencija, pasie­kusi mus iš užsienio, – iš vartojimo kiekybės pereiname į kokybę. Pirmiausia pačios įmonės skelbia socialinę atsakomybę už žmogų, visuomenę, gamtą, sukuriama vis daugiau su tuo susijusių prekių ir paslaugų. Tarkim, perkate atviruką, ir dalis lėšų keliauja UNICEF labdaros programai. Arba prekė parduodama pakuotėje, kuri yra greitai perdirbama. Siunčiama žinia, kad ne viskas yra pamatuojama pinigais ir pelnu. Tai skatina atsakingą vartojimą pagalvojant apie savo paties ateitį ir aplink esančius žmones.

Pirkėjai tampa vis labiau išsilavinę ir tuo požiūriu, kad vis rečiau perkama dėl kiekybės, dabar jau svarbiau kokybė. Tą rodo vien ekologinis pirkimas, kasmet vis labiau įsitvirtinantis. Išprusome tiek, kad geriau perkame mažiau, bet sveiką maisto produktą, nors ir sumokame brangiau.

Nauja ir tai, kad dovaną daiktą keičia dovanojama paslauga – abonementai į SPA, sveikatingumo centrus, sporto klubus, dovanojami net medicininiai tyrimai gydymo įstaigose ir panašiai. Taigi prekinis kiekybinis vartojimas užleidžia vietą paslaugų kokybiniam.

– Kokią įtaką kintantis pirkėjų elgesys daro šalies ūkiui?

– Viena vertus, didesnis vartojimas skatina didesnę gamybą – įsisuka teigiamas ciklas, ekonomika auga. Tai labai gerai. Bet socialinė atsakomybė perkant, tai, kad mums vis svarbiau kokybiškos prekės, atveria kitą aspektą. Už kokybišką prekę dažniausiai mokame truputį brangiau, ir mes su tuo sutinkame, nes matome, kad įmonė palaiko tam tikras socialines programas, dalį lėšų skiria labdarai, vaikų namams ir panašiai. Sąmoningam pirkėjui svarbu, kad jis ne tik įsigyja, ko jam reikia, bet kartu tampa ir prasmingos veiklos dalyviu.

Jei pirkdami kaskart galvotume ir apie naudą savajam ūkiui, turėtume rinktis savo šalyje pagamintą prekę. Nusipirkus iš kažkur kitur atvežtą daiktą, Lietuvos ekonomikai skatinti nuo to lieka labai nedaug. Jei jau ranka tiesiasi ne į lietuvišką prekę, tegu ji būna bent iš Europos Sąjungos.

Einame į turgelį ir perkame iš vietos prekybininkų – palaikome tų žmonių užimtumą, įsigyjame čia pat pagamintų prekių, kurios yra švaresnės, ekologiškesnės, ir kartu geriname ekonomines sąlygas. Jei norime skatinti vietos ekonomiką, turėtume pirkti kuo arčiau savo bendruomenės pagamintą produkciją. Nes kuo bendruomenėje daugiau gerai gyvenančių žmonių, tuo daugiau naudos savivaldybei, taigi ir paties perkančiojo aplinkai.

Būtų puiku, jei pasiektume tokį sąmoningumą kaip šveicarų. Jie perka vien tiktai vietos gamintojų prekes, užsieniečiams praktiškai ne­įmanoma su jais konkuruoti rinkoje, nors jų pristatomos prekės kur kas pigesnės. Nors, kiek matau prekių išdėstymą mūsų prekybos centrų lentynose, lietuviškos prekės jose irgi užima daug vietos, ypač maisto produktai. Savuosius vertiname kur kas labiau nei užsienietiškus. Juk jeigu būtų priešingai, prekybininkai nieko nelaukdami jų atvežtų daugiau, bet taip nėra. Tarkim, labai retai kur rasite nelietuviškos duonos. Vertiname savo rinką, ja didžiuojamės. Ir tai labai gerai mums visiems.

– O ar priskirtumėte prie atsakingo vartojimo spontaniškus pirkinius? Pasiduoti jiems dabar visos sąlygos, kai užsukus į prekybos centrą mažos smulkmenos tave įtraukia į šiltą ir jaukų Kalėdų pasaulį.

– Tai tik jums atrodo, kad perkate spontaniškai. O pardavėjas tam būna gerai pasiruošęs ir žino, kokio rezultato sulauks. Kepyklėlėse skleidžiami kepamų bandelių ar duonos kvapai, užuot nukreipus juos į ventiliacijos angą. Taip daroma, kad užsimanytumėte paragauti, pirkti. Šiltus jausmus keliančios šeimos nuotraukos ant sienų kabinamos tikrai ne dėl grožio. Jos turi priversti jus pagalvoti apie mamą, kad reikėtų ją aplankyti ir ką nors gražaus ar skanaus jai nunešti.

Pardavėjai, žinantys įvairių gudrybių, labai skatina mūsų spontaniškumą. Ekonomikai nuo to tik geriau. Galų gale ir psichologai sako, kad spontaniškai įsigytas daiktas pakelia nuotaiką, nors trumpam pagerina savijautą.

– Ne tik daiktai ir paslaugų kuponai keliauja po eglute. Dovanoti pinigus net ir per Kalėdas jau seniai įprasta, parduodami net specialūs kalėdiniai vokeliai dovanojamiems gryniesiems įdėti. Kaip tai veikia ikišventinius vartojimo rodiklius? Ar dovanodami vokelį, užuot išleidę pinigus parduotuvėje, prisidedame prie tvaresnės ekonomikos?

– Turbūt jokio skirtumo, ar jūs išleisite pinigus pats, ar tą padarys juos gavęs žmogus. Tik įdomu, kam jis juos panaudos. Pinigus dovanoti labai racionalu, nes žmogus nusipirks tą daiktą, kurio jam labiausiai reikia, o dovanojamas daiktas kartais tampa našta, kurios nėra kur dėti.

Gal jis panaudos tą sumą daliai įmokos už studijas, investuos į savo žinias, ateitį. Ekonominiu požiūriu tai kur kas vertingiau, nei palikti parduotuvėje pinigus kažką perkant, nes ateities finansiniame cikle tokia investicija atsipirks su kaupu. Jei šiandien sumokėsi už mokslus, po penkerių šešerių metų pradėsi uždirbti daugiau ir tavo investicija į save, taip pat ir vartojimas bus didesnis.

– Kai kas kalėdinę nuotaiką bando susikurti iš greitųjų kreditų. Ar ekonomistai pateisintų tokį žingsnį?

– Jei vertinsime vien iš ekonominės pusės, greituosius kreditus dalijančios įmonės gauna pelną, joms dabar labai palankus laikotarpis. Bet jei žiūrėtume plačiau, raginčiau atsakingiau elgtis su savo pinigais, mažinti finansinį neraštingumą.

Kreditas yra atsakingas veiksmas, žmogus įsipareigoja ilgam laikotarpiui, užkraudamas jį ne tik sau, bet dažnai ir šeimai. Spon­taniškumas čia tikrai netinka. Visada sakau, kad kreditą galima imti tik tada, jei tie pinigai padės uždirbti dar didesnius pinigus. O jei trūksta Kalėdoms, vadinasi, su jūsų finansine padėtimi ne viskas gerai, ir reikia pagalvoti, kaip uždirbti pinigų, o ne jų skolintis.

– Prieš Kalėdas kaskart pasigirsta ir raginimų nepasiduoti prekybos centrų vilionėms, susilaikyti nuo gausaus pirkimo. Jei nepirktume nei spalvoto dovanų popieriaus, nei kasmet vis naujų eglutės papuošalų, gal ne tik labiau priartėtume prie tikrosios Kalėdų dvasios, bet ir mūsų kišenei nuo to būtų geriau, taigi ir visam ūkiui? O gal priešingai – nepirkdami kertame šaką, ant kurios sėdime?

– Kiekvienas procesas tuo pat metu turi ir teigiamų, ir neigiamų pasekmių. Kuo daugiau vartojame, tuo labiau skatinama ekonomika. Kuo daugiau prekių prigaminama, tuo daugiau atsiranda atliekų, kitų šalutinių produktų. Viena vertus, tai žala mūsų aplinkai, gamtai, kita vertus, tuo irgi skatinama ekonomika, nes turi atsirasti įmonių atliekoms tvarkyti.

Taigi skatinti vartojimą yra gerai, bet ne aklą vartojimą, o atsakingą. Juk žmogui nereikia 20 tos pačios rūšies daiktų, gal pakanka kelių, brangesnių, geresnės kokybės, ilgaamžiškesnių.

Pažaboję besaikį pirkimą sumažintume ekologines grėsmes. Juk tvari visuomenės plėtra paremta trimis sudedamosiomis dalimis – ekonomine, ekologine ir socialine. Visos trys turi būti subalansuotos. Gerinant vien tik ekonominį aspektą prastai bus su ekologija. Turbūt niekas nenorėtų gyventi išsivysčiusioje ekonomikoje ir tuo pačiu metu labai prastomis ekologinėmis sąlygomis. Lietuvoje esame išlaikę balansą, Vilnius – palankus gyventi miestas, jei palygintume kad ir su Tokiju, nors ekonominiu požiūriu šis yra kur kas turtingesnis.

– Paskutinį lapkričio penktadienį Vakarų pasaulyje minima ir „Nepirk nieko!“ diena. Kas atsitiktų, jei mes Lietuvoje kokią dieną neišleistume nė cento? Kokią įtaką šalies ūkiui turėtų toks vartotojų elgesys?

– Tokios akcijos yra labiau populistinės, nes šūkį „Nepirk nieko!“ labai sudėtinga įgyvendinti, gal net ir neįmanoma. Visų pirma, jei žmogus ruošiasi nieko nepirkti rytoj, jis viskuo apsirūpina šiandien. Ir tai duoda atvirkštinį rezultatą – atsargai paprastai prisiperkame daugiau, nei iš tiesų reikia.

Antras dalykas, mes daug ką perkame netiesiogine to veiksmo prasme, ne parduotuvėje. Tarkim, kasdien naudojame elektrą, vandenį, bet sumokėsime už tai mėnesio pabaigoje. Arba turiu nuolatinį bilietą, tad sėdu į autobusą ir važiuoju. Nieko nemokėdamas, nes jau padariau tą anksčiau. Tas pats su draudimu, būsto nuoma. Taigi išlaidaujame kasdien, nors dažnai to net nejaučiame.

„Nepirk nieko!“ akcijos tikslas turbūt yra atkreipti dėmesį į perteklinį vartojimą. Lietuvoje tai dar tikrai nėra didelė problema, nes ir drastiškų nuolaidų niekas nesiūlo. Bet Vakaruose per juoduosius penktadienius žmonės prisiperka tiek, kad paskui mėnesį vaikšto į parduotuves ir neša prekes grąžinti.

– Jeigu žmogus nusipirko prieš šventes, tarkim, televizorių, jis nepirks antro dar po kelių mėnesių, taigi per ilgesnę atkarpą suvartojame tiek pat. Kodėl tad pardavėjus taip džiugina šiuo laikotarpiu tuštėjančios prekių lentynos?

– Visi ekonominiai procesai yra cikliški. Yra sezoniškumas, gamybiniai, inovaciniai ciklai. Gamybininkai ir prekybininkai tam visada pasirengę. Tarkim, baigiasi Kalėdos, jau ruošiamasi Vasario 16-ajai, Šv. Valentino dienai. Vasaros pradžioje labiau reklamuojami šaldytuvai ir kondicionieriai, prieš žiemą – šildymo krosnelės. Kiekvienas prekybininkas siekia gauti kuo stabilesnes pajamas ir turi būdų, kaip išlyginti bangavimus.

– Neseniai paskelbti Eurostato ir Statistikos departamento duomenys rodo, kad pernai vartojimo išlaidos vienam gyventojui Lietuvoje buvo 757 eurai per mėnesį, o vidutinis darbo užmokestis atskaičius mokesčius – tik 554 eurai, vidutinė senatvės pensija – 241 euras (atitinkamai Latvijoje – 697 ir 286, Estijoje – 774 ir 350 Eur). Kaip atsitinka, kad uždirbame daug mažiau nei estai, o išleidžiame už juos daugiau?

– Viena vertus, tai rodo, kad žmonės turi santaupų ir jas leidžia. Didelę reikšmę turi ir artimųjų iš užsienio siunčiami pinigai – emigrantų parama Lietuvoje gyvenančioms šeimoms labai suintensyvėja. Žinoma, šie skaičiai – ir šešėlinės ekonomikos požymis.

– Lietuvos gyventojai taupymui atsideda labai mažą dalį gaunamų pajamų, vos nulį viršijančią sumą. Kaip ekonomiką veikia šis rodiklis?

– Kuo žmonės mažiau vartoja, laikydami pinigus namie, tuo mažiau skatinama ekonomika. Bet jei kurį laiką pinigai neleidžiami, nes taupoma, pavyzdžiui, investicijai į save, toks taupymas yra teigiamas.