2015 Gruodžio 18

Videniškių Kalėdų dvasia

veidas.lt

Petro Malūko nuotr.

Tyrinėjant Molėtų rajono pakraštyje prigludusius Videniškius apima archeologams pažįstamas jausmas. Sluoksnis po sluoksnio atsiveria neįkainojami istoriniai, kultūriniai, religiniai klodai. Su miesteliu susijusios istorinės datos veda į amžių glūdumą. Bet svarbūs reikalai čia vyksta ir šiandien. Videniškiečiai kloja savąjį kultūrinį sluoksnį, kad būtų ką palikti ateities kartoms.

Jūratė KILIULIENĖ

Tą dieną, kai Molėtuose buvo žiebiama Kalėdų eglė, poškėjo fejerverkai, Vide­niškiai kukliai laukė savo eilės. Šventinio laikotarpio pradžia čia kasmet paskelbiama kiek vėliau nei rajono centre. Lyg ir savaime suprantama paisyti hierarchijos, kai gyveni mažiausioje rajono seniūnijoje. Galų gale Videniškiai tėra kaimas, bent jau formaliai, nors patys save išdidžiai vadina miesteliu.

Kalėdų laukimas šįmet čia truputį kitoks nei visada. Dar pavasarį duris atvėrė restauruotas Videniškių vienuolynas, tarp jo mūrų veiklą pradėjo sakralinių amatų centras. Ir jau tada pasklido žinia: vienuolyne bus kepami kalėdaičiai su pirmaisiais lietuviškais užrašais!

Gaivinama sena tradicija

Kalėdaičių kepimo tradicijos Lietuvoje beveik nunykusios. Daugumą tų, kuriuos laužiame prie Kūčių stalo, kunigai atsiveža iš Lenkijos ir pašventinę pirmąjį advento sekmadienį dalija už auką. O kadaise kone kiekvienoje bažnyčioje būta kalėdaičių kepimo formų, zakristijonai stodavo prie jų likus keliems mėnesiams iki Kalėdų, nes turėdavo aprūpinti visą parapiją.

Ir Videniškiuose kalėdaičiai nebuvo kepami jau daug metų. Tad vienuolyno muziejaus vadovei Virginijai Bareikienei, sumaniusiai atgaivinti tradiciją, niekas negalėjo nė patarti. Vien naujosios įrangos gamyba truko pusmetį. Pagalbą buvo pažadėję lenkai, Balstogės kalėdaičių gamyklėlės, veikiančios kiaurus metus ir vien iš to išsilaikančios, savininkai, bet kažkodėl atsitraukė. Gal užuodė konkurenciją?

Iš pirmo karto nepavyko nuliedinti ir pačių plokščių, teko gerokai pasukti galvą, iš kokios medžiagos jos turi būti, kad kalėdaitis nesviltų, o paveikslėlis būtų tinkamai įspaustas. Formų siužetai – originalūs, su Videniškių, Giedraičių ir vienuolyno įkūrėjų baltųjų augustijonų simbolika ir lietuviškais užrašais. Iki šiol ir iš Lenkijos atvežami, ir vietoje kepami kalėdaičiai būdavo tik su lotyniškais ar lenkiškais užrašais.

„Kai įgundi, viskas paprasta. Lygiomis dalimis imu kvietinių miltų ir vandens, labai gerai išmaišau. Paruoštą tešlą geriausia dar bent pusvalandį palaikyti. Spalvotiems kalėdaičiams naudojami maistiniai dažai, bet man labiau patinka tradicinės priemonės – burokėlių, apelsinų sultys. Tešlą pilu šaukštu ant įkaitusios plokštės, suslegiu. Lakštai iškepa per kelias minutes. Juos kloju ant drėgno rankšluosčio, kad pjaustant nesutrupėtų“, – aiškina Virginija ir prisipažįsta, kad šis užsiėmimas jai teikia palaimą – toli gražu ne kiekvienam per gyvenimą pasitaiko toks džiaugsmas.

Moteris darbuojasi vikriai, šiltutėlių kalėdaičių krūva greitai auga. Vis dėlto sunku įsivaizduoti, kokio atsidavimo reikia, kad jų užtektų visai parapijai. Dar daugiau laiko kalėdaičių kepimas užimdavo tais laikais, kai tai buvo daroma duonkepėje krosnyje. Videniškių bažnyčioje išliko kelių šimtų metų įnagis, šiek tiek panašus į kalvio reples ilgomis rankenomis, tik su prilydytomis graviruotomis stačiakampėmis formomis. Juo zakristijonas darbuodavosi kiaurus metus, kad atėjus šventėms kalėdaičių niekam nepritrūktų.

Jau muziejinė vertybė ir pusšimčio metų senumo elektrinė kalėdaičių keptuvė, beje, dar veikianti. Ją Videniškių vienuolynui perdavė marijampolietis kunigas Juozapas Pečiukonis, tikėdamasis, kad jo lankytojams bus pasakojama apie sovietinės okupacijos metais tikinčiuosius lydėjusias negandas, saugomas tikėjimo šviesą nešusių dvasininkų atminimas.

„Tais laikais kalėdaičiai turėjo būti kepami vietoje, nes įsivežti jų iš Lenkijos, kaip yra dabar, nebuvo įmanoma. Kepimo įrangos, žinoma, irgi nebuvo kur nusipirkti. Bet Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios kunigas Stasys Lidys turėjo patikimų žmonių tuometėje Kuro aparatūros gamykloje. Jo prašymu meistrai slapta gamindavo tokias keptuves. Tai ne savadarbė įranga, o tikras gamyklinis dirbinys. Jų nemažai buvo pasklidę po Lietuvą, o ši puikiai išsilaikė iki šių dienų“, – pasakoja Molėtų krašto muziejaus direktorė Viktorija Kazlienė.

Ji rodo ir komunijos paplotėlių, ostijų formeles – jos irgi tų pačių meistrų, rizikavusių patekti į sovietinės sistemos nemalonę, rankų darbas.

Po istorijos dulkėmis – lobiai

Restauruotame Videniškių vienuolyne įkurtas muziejus pradėjo veikti prieš pusmetį, ir vis labiau ryškėja tie kultūriniai sluoksniai, kuriuos natūraliai užklojo laikas ar suardė sovietinės ideologijos buldozeris.

Trečią šimtmetį skaičiuojantis vienuolynas laikomas vertingiausiu Molėtų rajono statiniu, nepaisant to, kad šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vienas jo sparnas buvo nugriautas, vietoj jo atsirado silikatinių plytų prielipas. Tokie buvo sovietų metodai trinant istorinę atmintį, naikinant tapatybę.

Vienuolynui atgaivinti prireikė viso nepriklausomybės 25-mečio. Sunkiai į priekį stūmęsi darbai įsisiūbavo, kai buvo atrastos unikalios portretinės freskos. Niekur kitur Lietuvos provincijoje tokių nėra. V.Kazlienė pasakoja, kad restauratoriui pirmoje pasitaikiusioje vietoje prakrapščius sieną išryškėjo akis – siena tarsi praregėjo. Tai buvo vienuolyno statytojo Ipolito Žepnickio portretas.

O Videniškių Šv. Lauryno bažnyčia XVII a. pradžioje iškilo palaimintojo Mykolo Gied­raičio garbei. Siekdamas įamžinti savo giminaičio atminimą ją pastatė Martynas Marcelijus Giedraitis, atsikvietęs ir jį išugdžiusius baltuosius augustijonus.

Manoma, kad kunigaikščių kilmės M.Gied­raitis (1425–1485) gimė Videniškiuose. Šįmet gegužės 4-ąją, palaimintojo mirties dieną, atidarant vienuolyną pradėta tradicija melstis už jį kiekvieną mėnesį. M.Giedraičio kultas labai puoselėjamas Lenkijoje. Krokuvoje įsikūrusio Karalienės Šv. Jadvygos ordino vienuolės siekia jo beatifikacijos. Galbūt Lietuva turės dar vieną šventąjį, ne tik Kazimierą, šalia kurio M.Gied­raitis vaizduojamas ikonografijoje?

Tai ateities reikalai, o piligrimų dėmesio Videniškiai tikisi sulaukti jau netrukus. Tuo rūpinasi ir bažnyčia, ir ryšį su Krokuvos vienuolėmis palaikantis, istorinį palaimintojo M.Giedraičio palikimą gaivinantis Molėtų krašto muziejus.

Dar negausioje vienuolyno muziejaus ekspozicijoje garbingą vietą užima vienas itin jautrus eksponatas. Nedidelis paveikslėlis, vaizduojantis palaimintąjį M.Giedraitį, 30 metų kabojo jo tolimo giminaičio, Oksfordo universiteto profesoriaus, kunigaikščio Mykolo Giedraičio kambaryje.

Vienuolyno atidarymo proga į Videniškius jį atvežė profesoriaus žmona Rosemary Giedroyc. Pats 86-erių profesorius, vienas iškiliausių šių dienų senos ir garbingos Giedraičių giminės atstovų, tąkart atvykti negalėjo dėl ligos. Už ypatingus nuopelnus Lietuvai Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu apdovanotas kunigaikštis M.Giedraitis ir visa jo šeima yra uolūs mecenatai, daug prisidedantys prie paminklų, susijusių su Giedraičių giminės istorija Lietuvoje, gaivinimo. Jie rėmė ir didelę dalį Videniškių vienuolyno restauravimo darbų.

Iš Oksfordo atkeliavęs paveikslėlis vienuolyno muziejuje vietą rado šalia kitos išskirtinės vertybės – Jerzy Giedroyco (1906–2000) pomirtinės kaukės. Etaloninė kultūros asmenybė, Literatūros instituto įkūrėjas ir pirmiausia Paryžiuje leisto žurnalo „Kultura“ leidėjas J.Giedroycas – taip pat šios istorinės Lietuvos šeimos, kurios ištakos siejamos su Videniškių apylinkėmis, palikuonis. Paskirti vieną iš trijų po mirties atlietų kaukių Videniškiams (viena saugoma Varnių katedroje, dar viena liko Paryžiuje) buvo paties J.Giedroyco valia.

Itin intensyvų savąjį kultūrinį sluoksnį miestelis dar tik pradeda tyrinėti. Tiems, kuriems jis jau pažįstamas, belieka pavydėti – videniškiečių laukia daug nuostabių atradimų.

Per vaikus – į suaugusiųjų protą

Muziejui vadovaujanti Virginija siūlo užsukti į vienuolyną patiems išsikepti kalėdaičių, lieti vietine istorine simbolika puoštų žvakių. Kvietimas skirtas visiems, bet pirmiausia jai rūpi sulaukti pačių videniškiečių.

„Taip, miestelis keičiasi. Prie teigiamų pokyčių galiu prisidėti dirbdama su vaikais. Reikia auginti kultūros vartotoją – tai mano arkliukas. Sudominti vaikus, augančius provincijoje, nėra labai sunku, tereikia truputį išmonės ir šiek tiek noro“, – tikina V.Bareikienė, du kartus per savaitę vienuolyne rengianti užsiėmimus mažiesiems Videniškių gyventojams.

Vaikams jie taip patinka, kad nuo rugsėjo nė vienas nebuvo jų praleidęs. Vienas vaikas buvo atsinešęs taupyklę su 20 eurų ir siūlėsi „finansuoti“ užsiėmimus, nes buvo nugirdęs, esą po Naujųjų jiems nebus skirta lėšų. Virginijai graudu, bet ir labai malonu tai girdėti. O dar maloniau, kad geroji žinia per vaikus pasiekia ir jų šeimas. Mažieji klausia, kada į vienuolyną galės atsivesti mamą ar tėtį, nes nori parodyti freskas, eksponatus, apie kuriuos vis pasakoja namie.

„Šio pastato idėja tokia užkrečiama ir užvaldanti. Pirmiausia ji pagavo mane, tada – vaikus. Dauguma vietos gyventojų dar nelabai įvertina, koks tai turtas. Nors čia augę, mokyklą baigę, jie tik viena ausimi yra kažką girdėję apie iškilias šių kraštų asmenybes, o ir pats vienuolynas jiems – tik bevertė seniena. Nesistebiu, juk to ir buvo siekiama sovietiniais laikais. Jaučiu vis didesnį azartą, noriu, kad kiekvienas suprastų esąs svarbi dalelė istorijos tėkmėje“, – emocingai kalba jauna moteris.

Na, bet prieš pat Kalėdas ir jai, ir jos auklėtiniams labiausiai rūpi su šventėmis susiję reikalai – angeliukų dažymas. Visą kalną medinių ruošinių iš savo dirbtuvės jiems atgabeno Linas, Virginijos vyras.

Verslas maitina ir teikia džiaugsmo

29-erių Virginija ir metais vyresnis Linas Bajorų kaime netoli Videniškių įsikūrė prieš dvejus metus. Be jokios abejonės, jie – ta naujoji miestelio karta, kuri įspaus čia pėdsaką, kuriai jau ne tas pats – gyventi tik dėl savęs ar ir dėl kitų.

Jų bendra istorija prasidėjo Kaune. Molėtiškis Linas Kauno kolegijos Justino Vienožinskio fakultete mokėsi medžio apdirbimo, iš Dzūkijos kilusi Virginija studijavo Vytauto Didžiojo universitete. Su diplomais kišenėse pradėjo kurtis Lino gimtinėje, čia jauną šeimą ir užklupo ekonominė krizė – Molėtuose nebeliko nei darbų, nei uždarbių. Sutuoktiniai ryžosi paragauti emigrantų duonos ir išvyko į Nyderlandus. Jis įsidarbino durų ir langų gamybos įmonėje, ji augino pirmagimį. Antrasis sūnus gimė jau grįžus į Lietuvą.

„Planavome likti Nyderlanduose visam laikui, bet po pusantrų metų neištvėrėme. Labiausiai slėgė požiūris. Gali būti baigęs universitetą, turėti daugiau įgūdžių nei tavo viršininkas, bet ten kiekvienas bus įsitikinęs, kad tavo galvoje tuščia. Sunku gyventi, kai esi vertinamas kaip trečiarūšis“, – atsidūsta V.Bareikienė.

Atgal į Lietuvą ginė ir mažo miestelio, gamtos ilgesys, o kadangi buvo įsikūrę Hagoje, didmiestis jau buvo stipriai įsipykęs. L.Bareikio uždirbtų pinigų užteko medžio apdirbimo staklėms įsigyti. Ir tada ryžosi: gana, grįžtam namo.

„Tos pirmosios staklės buvo labai primityvios, paskui atsirado antros, trečios, įsirengiau patalpas – viskas išaugo į rimtą staklyną. Dabar iš medžio galiu padaryti bet ką, jau trūksta patalpų, reikia dairytis naujų. Įsikūrėme mano senelių name, dar reikia įdėti daug darbo, kad gyventi būtų patogu. Nėra tai lengvas kelias, užsienyje būtų buvę lengviau, ten jau viską turėjome. Bet esu laimingas, kad čia galiu įgyvendinti kūrybines idėjas, siejamas su medžiu, imtis įdomesnių projektų“, – trina rankas Linas, šeimą išlaikantis iš individualių baldų gamybos, bet jau kitąmet planuojantis prekiauti ir savo gamybos mediniais žaislais, durimis su medžio raižiniais ir vitražais – išmaniosios staklės, jo gyvenimo svajonė, jau stovi dirbtuvėje.

Kartu su V.Bareikiu dirba vienas samdomas darbuotojas, ateityje jų bus daugiau. Jei  bandytų viską atlikti savo rankomis, nebeliktų laiko kūrybai, naujų idėjų įgyvendinimui – o būtent tai jam teikia didžiausią malonumą.

„Sėdžiu savo rogėse – darau, kas man patinka, o ne darbą dirbu“, – juokauja Linas, o Virginija linksi galvą pritardama sutuoktiniui: darbas Videniškių vienuolyne jai yra tiesiog likimo dovana.

Laimė būti ten, kur nori

Viena sėkmės istorija – dar ne tendencija? Bet videniškiečiai turi kuo sutvirtinti progresyvaus miestelio įvaizdį. Čia stūkso naujutėlis namas, apjuostas gražiai sutvarkytu kiemu, greta – spalva ir stiliumi prie jo derantys gamybiniai pastatai. Šio turto savininkas – 28 metų Vide­niškių kapitalistas Vytas Žigelis. Taip pajuokaudami jauną vyrą pavadina kraštiečiai, ir netgi yra arti tiesos.

Pasitikęs kieme Vytas kviečia užeiti į automobilių remonto dirbtuvę. Viduje – švaru ir tvarkinga tarsi grožio salone. Kai dirbi, norisi, kad aplinka būtų švari, – paaiškina paprastai. Dirbtuvė aprūpinta šiuolaikine įranga, čia atliekami visi pagrindiniai automobilių remonto darbai. Be paties V.Žigelio, dirba dar du samdomi vyrai, o klientų atsiranda net iš Vilniaus. Darbo dienos pabaigoje nusimetęs tepaluotą kombinezoną Vytas tik pereina kiemą ir atsiduria namuose, kur jo laukia žmona Judita ir prieš pusę metų gimęs sūnus Gustas.

Videniškietis apie tokį gyvenimą svajojo kone nuo paauglystės ir pats jį susikūrė. Kadaise remontuodamas automobilius svetimame garaže Molėtuose panoro išbandyti save, o kartu ir užsidirbti pinigų. 2008-aisiais emigravo į Norvegiją, kurį laiką padirbėjo samdiniu, paskui kartu su keliais norvegais Klioftos mieste netoli sostinės Oslo atidarė savo automobilių remonto dirbtuvę, darbui samdė lietuvius.

Puspenktų metų abu su Judita, tada dar būsimąja žmona, tik dirbo ir dirbo. Moteris buvo susiradusi neblogą darbą pašto tarnyboje. Į Lietuvą pora grįžo prieš dvejus metus ir su tokiu pat užsidegimu kibo į gyvenimą Videniškiuose. Už Norvegijoje uždirbtus pinigus nusipirko namą, jį nuo pamatų rekonstravo, pasistatė dirbtuvę, apsirūpino automobilių remonto įranga. V.Žigelis prasitaria, kad visa tai atsiėjo labai daug, bet juk tam ir arė svetur.

„Kodėl grįžome? Negali juk visi išvažiuoti ir ten likti, reikia kažkam ir grįžti. Daug kas klausia, kodėl ne Vilniuje kūrėmės. Atsakau taip pat: reikia kažkam ir provincijoje likti, – kukliai dėsto vyras. – O kalbant rimtai, čia geriau, nors ten dirbdamas tą patį kur kas daugiau užsidirbdavau. Bet laimė – ne pinigai, o galimybė būti ten, kur nori.“

Vytas sako, kad puspenktų metų jis aukojosi, nes norėjo pasikloti gyvenimo pamatus, o dabar grįžo tiesiog gyventi. Beje, ir vestuves atšoko Lietuvoje, ir sūnus čia gimė – kitaip abu su Judita nė neįsivaizdavo. Jei kas klaustų patarimo, dabar sakytų, kad ir Lietuvoje galima užsidirbti, tik nereikia tingėti.

„Už dyką niekur neduoda. Daug kas, girdžiu, kalba: nuvažiuosiu, prisikrausiu maišą pinigų ir grįšiu. Bet taip nėra, visur reikia sunkiai dirbti“, – patirtimi dalijasi V.Žigelis.

Lėlių kaime – glamūriniai interjerai

Jei pažvelgtume į Videniškių žemes kaip į ateities archeologų kasinėjimų lauką, vienas radinys jiems užmintų mįslę. Nutūpusi puikiame kraštovaizdyje sodyba išsiskiria iš ją supančios aplinkos viskuo – ir dydžiu, ir stiliumi, ir pačios šeimininkės gyvenimo būdu.

„Grįžtam į Lietuvą – taip sako iš čia išvažiuojantys svečiai“, – kvatoja šių išskirtinių namų šeimininkė Rutha van Calcar, pasistačiusi juos savo motinos senelių gimtinėje Lėlių kaime.

Rutha – lietuvės ir vokiečio dukra, gimusi Vokietijoje. Ištekėjusi už olando persikėlė į jo šalį, laikė ją savo tėvyne, kol vieną dieną atsirado galimybė įsigyti jos motinai priklausiusias žemes.

Iškilo įspūdingas namas, Rutha, interjero dizainerė, pavertė jį glamūriniuose žurnaluose pristatomo stiliaus etalonu. Kurį laiką šeima iš Nyderlandų čia važinėjo tik praleisti atostogų, bet po skyrybų su vyru Lėlių kaimas moteriai tapo vieninteliais namais.

„Mano tėvas negalėjo pasitraukti su vokiečių kariuomene – jis buvo peršautas, prisiglaudė pas lietuvių partizanus. Kai susipažino su mano mama, jau kalbėjo lietuviškai, lenkiškai, rusiškai. Po Stalino mirties, kancleriui Adenaueriui su sovietų vadu Chruščiovu susitarus dėl vokiečių karo belaisvių grąžinimo į tėvynę, mano tėvas dramatiškomis aplinkybėmis spėjo prisistatyti į savo šalies ambasadą Maskvoje. Tada jis skubiai vedė mano motiną ir abu išvyko į Vokietiją“, – moteris pasakoja savo šeimos istoriją, kuri taip pat – išskirtinė.

Rutha puikiai kalba lietuviškai – svetimas akcentas juntamas, bet gramatiškai nėra prie ko prikibti, stebina turtingas žodynas. Lietuviškai ji kalbėdavosi su motina, kuri buvo didelė savo šalies patriotė, labai išgyveno ją praradusi. Rutha neteko jos būdama 14-os, tada daug metų lietuvių kalbos net negirdėjo. Atgaivinti ją nutarė gimus dukterims – padėjo vargani žodynai ir mergaičių auklės lietuvės. Tada dar nė nenutuokė, kad motinos kalba taps pagrindinė, nes apsigyvens ten, iš kur jos šaknys.

„Kelis kartus buvau čia vaikystėje. Buvo nuostabu – šunys, paršai, vištos! O dabar esu laiminga, kad čia man niekas netrukdo, tyku, ramu, miškai aplinkui, upelis teka, žuvytės – nuostabi idilė! Didžiausias Lietuvos turtas yra gamta, aš ja mėgaujuosi ir daugiau nieko nenoriu“, – sako R.van Calcar, Lėlių kaime auginanti per 20 avių, du žirgus, tris šunis ir 11 katinų, atsivežtų iš gyvūnų iš prieglaudos.

Patys videniškiečiai svetimšalių pagyrų klausosi šiek tiek nepatikliai – juk jų seniūnijoje nėra nė vieno ežero, nors ji priklauso ežeringajam Molėtų rajonui. Seniūnijai neapsimoka verstis kaimo turizmu, bet jos gyventojai moka kabintis į gyvenimą kitais būdais.

Sunkumai tik užgrūdino

Užklupus ekonominei krizei atrodė, kad miestelis palūš. 2008 m. bankrutavo vokiečių įsteigta bendrovė „Sodo namas“, gaminusi karkasinius medinius namelius. Per vieną dieną darbą prarado 500 žmonių. Kone visas miestelis liko be pragyvenimo šaltinio, ištuštėjo parduotuvės. Bankrotą skaudžiai pajuto ir savo būstus nuomoję videniškiečiai, mat „Sodo name“ dirbo ir nemažai iš toliau atvykusių žmonių.

Bet praėjo metai kiti, ir miestelis prisitaikė prie naujų aplinkybių. Žmonės susivokė, kad ne taip toli ir iki Molėtų, Utenos, dabar daug kas važinėja dirbti ten. Griuvus „Sodo namui“ didžiausia miestelio bendrovė liko „Herba humana“. Šioje įvairius arbatų mišinius pakuojančioje bendrovėje dirba šeši žmonės. Jai vadovaujanti Zita Mickevičienė (47 m.) pasakoja, kad krizė ir jiems kėlė nerimą, esą bendrovės savininkas vis skambindavęs iš Vilniaus ir klausdavęs, ar „Sodo namas“ dar laikosi.

„Maži buvome, todėl ir išsilaikėme. Dabar viskas teka ramia vaga, tik prieš šventes tenka suktis greičiau – kepame arbatas kaip kalėdinius žaisliukus“, – džiaugiasi Zita.

O seniūnė Genovaitė Mozūrienė jau galvoja ne apie Kalėdas, bet apie tolimesnės ateities darbus. Panaudojus europines lėšas seniūniją planuojama kelti į kitas patalpas, tada dabartinis jos medinukas liks tuščias. Namelis pačiame Videniškių centre net be patogumų, bet jo istorija – unikali.

„Tai aktoriaus Vytauto Paukštės tėvų namai, kadaise stovėję už trijų kilometrų nuo miestelio, Bitlesių kaime. Pokario metais namas nusavintas, nukeltas ir atvežtas į Videniškius. Jis tapo stribų būstine, paskui, sovietinės okupacijos metais, čia buvo apylinkės valdžia, dabar – seniūnija“, – pasakoja seniūnė.

Aktorius V.Paukštė čia buvo ne kartą užsukęs, prisiminė, kad kadaise „stacija“ buvusi kitur, kambariai ne taip išdėstyti. Kas žino, gal iki šiol tvirtas medinukas iškeliaus ten, iš kur buvo išplėštas? Juk Videniškiai mėgsta tvarką – istorinę taip pat.

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Antoni Antoni rašo:

    Super straipsnis, lb įdomu :)


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...