BFL nuotr.

Aušra LĖKA

„Man tai labai įdomus darbas“, – pasakodamas apie savo 25-erius metus valstybės tarnyboje tarsteli Vyriausybės kancleris Alminas Mačiulis, užbėgdamas už akių klausimui, ar biurokrato darbas nėra nuobodus. Gal todėl, kad šį darbą dirba nebiurokratiškai, jis ir išrinktas geriausiu 2016-ųjų valstybės tarnautoju.

Ką veikia Vyriausybės kancleris? A.Mačiulis pripažįsta, kad klausimas ir paprastas, ir sudėtingas. „Kasdienis darbas labai dinamiškas – trumpai neatpasakosi“, – sako jis ir pradeda vardyti.

Kasdien – konsensuso paieškos

Kancleris vadovauja Ministro Pirmininko tarnybai – Vyriausybės kanceliarijai, kuri aptarnauja premjero ir Vyriausybės veiklą. Kanceliarijoje dirba beveik 200 žmonių, kancleris koordinuoja jos, kaip institucijos, darbą. Nemažą laiko dalį tenka skirti įvairių tarpinstitucinių pozicijų derinimui teisėkūros procese, derinti įvairius projektus ir parengti juos Vyriausybės posėdžiams. O teisės aktų priimti ir keisti reikia daug, nes tebesame jauna valstybė.

Šimtais teikiame Seimui teisės aktų projektus ir ne visada šis procesas efektyvus bei ekonomiškas, net pasitaiko paradoksų.

Derybose dėl narystės Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EBPO) Lietuva gavo pastabų teisėkūros procesui, tad pasitempti yra kur. „Šimtais teikiame Seimui teisės aktų projektus ir ne visada šis procesas efektyvus bei ekonomiškas, net pasitaiko paradoksų, kad ta pati ministerija teikia to paties įstatymo atskirų straipsnių projektus keliskart per mėnesį, nes atskiri ministerijų departamentai tarpusavyje mažokai bendradarbiauja“, – pripažįsta A.Mačiulis.

Vyriausybės kanceliarija atlieka ir įvairių struktūrų, kurioms vadovauja Ministras Pirmininkas, – komitetų, darbo grupių sekretoriato funkcijas. O jų daug: nuolatiniai dariniai, pavyzdžiui, Strateginis komitetas, tarptautinėms sutartims įgyvendinti įsteigtos darbo grupės ar laikinosios, kurių vienos baigia darbą, kitos pradeda.

Kanclerio atsakomybė – ir pačios Vyriausybės kanceliarijos vidinė komunikacija, kad ji skatintų bendradarbiauti, teikti idėjas, nebijoti suklysti, imtis atsakomybės.

Prieš pusketvirtų metų, paskirtas į šias, aukščiausias valstybės tarnautojo hierarchijoje, pareigas, A.Mačiulis „Veidui“ sakė vadovausiąsis į re­zul­ta­tus orientuota vadyba – kiekvienas pavaldinys tu­rės nusistatyti pamatuojamus rodiklius. O kokie jo pa­ties?

Kancleris prisipažįsta imdamasis šio darbo pats ne iki galo suvokęs Vyriausybės veiklos atvirumo, komunikavimo su visuomene svarbą. Portalas „Mano Vyriausybė“ – konkretus pavyzdys, kad kanclerio žodžiai „svarbu nebijoti, netingėti, skirti laiko konsultacijoms su visuomene, pasiklausti verslo, specialistų, piliečių, kas gerintina, kas blogai“ nėra tušti.

Kancleris pasakoja, kad einant šias pareigas kas­dienis uždavinys – kompromisų paieška.

Pripratinti valdininkus dirbti orientuojantis į rezultatus Vyriausybės kancleriui – viena svarbiausių užduočių. „Deja, tenka susidurti su procesinio valdymo rutina – valdininkas atlieka kažkokias pareigas ir nelabai nori išmatuoti, ką tai duoda. Sie­kiame, kad rengiant teisės aktų projektus iš kar­to būtų pamatuoti galimi rezultatai, – atlikti išankstinį poveikio vertinimą, ką tas teisės aktas duos verslui, visuomenei, paprastam piliečiui. Diskutuojame, pykstamės su ministerijomis, kolegomis, nes dar yra toks požiūris: priimkime įstatymą ir pažiūrėsime, kaip jis veiks. Bet turime pažiūrėti iš anksto, kad būtų mažiau klaidų“, – neabejoja A.Mačiulis.

Kancleris pasakoja, kad einant šias pareigas kas­dienis uždavinys – kompromisų paieška. Prie sta­lo jo kabinete kasdien sėda atskirų institucijų at­sto­vai, kancleris prašo visų argumentuoti, kodėl jų vie­nokia ar kitokia pozicija, ir ieško bendro vardiklio.

Tiesa, A.Mačiulį skiriant Vyriausybės kancleriu kai kas abejojo, ar jam, „minkštam“ žmogui, pavyks suderinti skirtingus interesus. „Gal minkštumas painiojamas su lankstumu: galima laikytis kietos pozicijos – teigti taip ir ne kitaip. Bet galima ginti savo poziciją argumentais, ieškoti kom­promisų“, – savo požiūrį dėsto A.Mačiulis. Ir jis tikrai sulaukia pagyrimų už gebėjimą ne tik iš­klausyti, bet ir išgirsti.

Greta politikos, bet ne politikas

Vyriausybės kancleris sako labai vertinantis iniciatyvius, nebijančius sakyti savo nuomonės, taip pat ir kritikos, pavaldinius.

Galų gale aš esu politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojas, nors politiku savęs nelaikau.

Bet ar pats A.Mačiulis drįsta savo tiesioginiam vadovui – premjerui pasakyti, jei šis neteisus, klysta. „Taip tiesmukai – gal ne, bet išdėstyti savo nuomonę, siūlymus, sprendimų variantus ar kartais pasakyti kiečiau, kad toks sprendimo projektas nėra geriausias, be abejo, tenka, – pasakoja A.Ma­čiulis, bet priduria: – Vyriausybės kanceliarijos veikla susijusi su Vyriausybės programos įgyvendinimu, mes – Vyriausybės padėjėjai. Tad iniciatyvų, kurios kertasi su Vyriausybės programa, neturėtų būti. Galų gale aš esu politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojas, nors politiku savęs nelaikau.“

Beveik visą gyvenimą, jau ketvirtį amžiaus, A.Mačiulis dirba valstybės tarnyboje, bet nė karto nedalyvavo jokiuose politiniuose rinkimuose, nesiveržė ir į politinius postus. Jau 14–15 metų jis – Socialdemokratų partijos narys, bet, pabrėžia, tik eilinis. „Mano nuomone, aš naudingesnis valstybės tarnyboje prisidėdamas prie politikos formavimo, jos įgyvendinimo. Save daugiau matau valdininku, tik ne blogąja prasme“, – sako A.Mačiulis.

Politinio pasitikėjimo tarnautoju dabar jis tapęs antrąkart: pirmąkart tai buvo, kai susisiekimo ministru paskirtas Zigmantas Balčytis jam, karjeros tarnautojui, pasiūlė viceministro – politinį postą, ir jis sutiko. Sako pamatęs, kaip toji tarnyba atrodo iš politinio pasitikėjimo tarnautojo varpinės, bet pakeitus Valstybės tarnybos įstatymą, kai vietoj viceministrų įteisintas nepolitinio pasitikėjimo valstybės sekretoriaus institutas, dalyvavo konkurse ir laimėjo.

A.Mačiulio kompetenciją ir patirtį vertina ne tik jo partijos kolegos socialdemokratai. Kai 2008 m. Seimo rinkimus laimėjo dešinieji ir nepolitinio pasitikėjimo ministerijų sekretorių pareigybes pa­kei­tė į politinio, naujasis susisiekimo ministras, tuometis Liberalų sąjūdžio lyderis Eligijus Ma­siu­lis, vienintelį A.Mačiulį paliko poste, įvertindamas tai, kad jis – geras vadybininkas ir procedūrų žinovas, o europiniai dalykai – jo stiprioji pusė, nes jis buvo vadovavęs ministerijos Trans­porto politikos ir tarptautinių ryšių, Tarptautinių ryšių ir Eu­ropos integracijos departamentams.

Kiekvienas pilietis turi tam tikras politines nuostatas, matymą, kaip turėtų funkcionuoti valstybės tarnyba. Bet valstybės tarnautojai turi būti profesionalai.

Bet ar ir pačiam A.Mačiuliui nesvarbu, kokios politinės krypties ministras jam vadovauja? „Nėra tas pats, nes kiekvienas pilietis turi tam tikras politines nuostatas, matymą, kaip turėtų funkcionuoti valstybės tarnyba. Bet valstybės tarnautojai turi būti profesionalai“, – neabejoja A.Mačiulis.

Jis pasakoja per savo ilgametę karjerą valstybės tarnyboje matęs politikų entuziazmą atėjus į postą po Vyriausybės pasikeitimo ir jų požiūrį į karjeros valdininkus – kad šie kažkokie negeranoriški, nekompetentingi, kad juos reikia pakeisti.

Pasaulyje yra daug modelių: vienur pasikeitus vyriausybei keičiama vos ne iki skyriaus vadovų, kitur valdininkais labiau pasitikima. „Jei politikas pasitiki valdininku ir leidžia jam būti iniciatyviam, pats tobulėja. Bet jei postą gavęs politikas mano esąs visažinis, o valdininkų nevertina, tai pats blogiausias požiūris. Gerai, kad jo Lietuvoje mažėja. Profesionalumas ir pasitikėjimas labai svarbu“, – tokios pozicijos laikosi A.Mačiulis, prisimindamas tuos metus, kai valstybės tarnyboje dirbo tik entuziastai – pensininkai ir studentai.

Į valstybės tarnybą – iš mokslo

A.Mačiulio karjeros kreivė pavyzdingai nuosekli: prieš ketvirtį amžiaus 1991 m. tuomet trisdešimtmetis Vilniaus inžinerinio statybos instituto (da­bar Vilniaus Gedimino technikos universitetas, VGTU) absolventas po septynerių metų darbo Moks­lų akademijos Ekonomikos institute atėjo dirbti į Susisiekimo ministeriją ir du dešimtmečius čia pamažu laiptelis po laiptelio kopė aukštyn.

Jei postą gavęs politikas mano esąs visažinis, o valdininkų nevertina, tai pats blogiausias požiūris.

„Sovietiniais laikais svajonių buvo, bet galimybių mažiau. Rinkausi konkretesnę profesiją – trans­portas, logistika visais laikais buvo ir liks svarbi sritis. Rinkausi pusiau ekonomisto, pusiau inžinie­riaus profesiją“, – prisiminimais dalijasi A.Ma­čiulis. Beje, būtent transporto sritį rinktis paskatino ir tai, kad jam patiko šios srities sportas – jis buvo Lietuvos kartingo jaunių čempionas.

Mokėsi A.Mačiulis gerai, tad baigęs institutą gavo paskyrimą dirbti Mokslų akademijos Eko­nomikos institute. Daktaro disertacija, kurią jis apsigynė jau dirbdamas Susisiekimo ministerijoje, buvo iš Lietuvos geležinkelių sistemos strateginio planavimo srities. Mokslinio darbo idėjos neliko neįgyvendintos – A.Mačiulis jas panaudojo formuluodamas jau viso transporto sistemos strategijas, kai  vadovavo Susisiekimo ministerijos Trans­porto politikos departamentui.

Akademinio, tiriamojo darbo neužmetė ir ta­pęs valdininku: iki tapdamas Vyriausybės kancleriu dirbo pedagoginį darbą VGTU, parašydavo ir straipsnių transporto temomis. „Įdomu matyti, kad jaunimas, anksčiau nelabai akcentavęs žinių svarbą, nes buvo galima greitai prakusti iš laukinės rinkos verslo, dabar suvokia žinių poreikį. Bet ko jiems nepapasakosi, reikia rimtai rengtis paskai­toms. O taip ir pats tobulėji“, – džiaugiasi A.Ma­­čiulis.

Neturiu baimių, kad neteksiu darbo. Yra daug kelių. Gyvename laisvoje rinkoje, yra galimybių save pasiūlyti.

Jis neatmeta galimybės, jei baigus kadenciją šiai Vyriausybei naujasis premjeras pasirinktų kitą kanclerį, vėl imtis dėstytojo darbo. Jis turi teisę ir susigrąžinti valstybės karjeros tarnautojo statusą. „Neturiu baimių, kad neteksiu darbo. Yra daug kelių. Gyvename laisvoje rinkoje, yra galimybių save pasiūlyti. Esu vadovavęs galybei darbuotojų atrankos konkursų kaip komisijos pirmininkas ar narys, žinau, kad konkursantams tai kelia stresą, bet nebijočiau ir jų. Tik nelabai matau savęs versle. Gal jau per senas imtis verslo, nors su juo bendrauju visą gyvenimą – tai įpareigoja mano veikla dirbant ir Susisiekimo ministerijoje, ir Transporto investicijų direkcijoje, ir Vyriausybės kancleriu“, – sako A.Mačiulis.

Ne sėdėti valstybei ant sprando, o padėti klestėti

Vyriausybės kancleris prisipažįsta, kad pomėgiams daug laiko nelieka. Jis mėgsta keliones – pažinti pasaulį, skirtingas kultūras. Bet jam įdomios ir kelionės po Lietuvą. „Mes, lietuviai, linkę save plakti ir kritikuoti, bet keliaudamas po Lietuvą matai ne tik tuštėjančias sodybas (nors ir jų yra), bet ir gražėjančius miestelius, gyvenvietes, ir, žinoma, tokią gražią gamtą“, – sako A.Mačiulis.

Jam patinka ne tik grožėtis gamta – mėgsta sodininkauti žmonos, medikės, tėviškėje nedideliame miestelyje. „Ką moku dirbti? Viską – aš juk kaimo vaikas“, – šypsosi Vyriausybės kancleris.

Jo vaikai valdininkų dinastijos, atrodo, nepratęs: duktė Irmunda („Pats išrinkau retą senovišką prūsišką vardą“, – didžiuojasi A.Mačiulis) – finansininkė, ekonomistė, dirba privačiame versle, o dabar augina dvejų metų dukrelę. Sūnus Lukas – medicinos studentas, pasukęs mamos pėdomis.

Niekada neužsiėmiau verslu, neturėjau privačių veiklų, bet man patinka prie šių procesų prisiliesti iš kitos pusės, sudarant sąlygas verslui.

Pats A.Mačiulis nesigaili dirbantis valstybės tarnautojo darbą. „Niekada neužsiėmiau verslu, neturėjau privačių veiklų, bet man patinka prie šių procesų prisiliesti iš kitos pusės, sudarant sąlygas verslui, ieškoti būdų, kaip didinti visuomenės gerovę. Man šis darbas įdomus ir prie širdies“, – paneigdamas, kad žodis „biurokratas“ turi tik neigiamą atspalvį, sako A.Mačiulis ir pasidžiaugia, kad daugėja žmonių, manančių, jog biurokratai – ne kažkoks darinys, sėdintis ant valstybės sprando, o žmonės, kurie siekia tos valstybės klestėjimo.

Kolegų valdininkų, ministrų, merų, verslo asociacijų vadovų išrinktas geriausiu 2016 metų valstybės tarnautoju A.Mačiulis savo pavaldiniams praėjusią savaitę minėtos Tarptautinės valstybės tarnautojo dienos proga linkėjo nebijoti iniciatyvos, siekti rezultato, tikėti valstybės tarnyba – kad ji funkcionuoja valstybės gerovei, o ne kad valdininkas parašytų kokį raštą. Paprasčiau tariant, linkėjo būti biurokratu gerąja šio žodžio prasme, koks jis pats yra.

Dosjė

Gimimo data ir vieta 1961 m. kovo 31 d., Anykščių r. Nausodės k.

Išsilavinimas  VGTU, transporto inžinierius ekonomistas; socialinių mokslų daktaras

Užsienio kalbos anglų, prancūzų, rusų

Karjera

1984–1991 m. Mokslų akademijos Ekonomikos instituto Transporto problemų skyriaus ekonomistas, mokslinis bendradarbis

1991–2001 m. Susisiekimo ministerijos (SM)  Ekonominių programų ir prognozių skyriaus viršininko pavaduotojas, Transporto politikos ir programų skyriaus viršininkas, Transporto politikos ir investicijų, Transporto politikos ir tarptautinių ryšių, Tarptautinių ryšių ir Europos integracijos departamentų direktorius

2001–2002 m. susisiekimo viceministras

2002–2009 m. SM valstybės sekretorius

2009–2011 m. SM kancleris

2011–2012 m. Transporto investicijų direkcijos vadovas

2012 m. – dabar Vyriausybės kancleris

BFL

Prekybos centrus užvaldęs šventinis šurmulys vieniems teikia džiaugsmo, kiti bamba, kad prekybininkai atima Kalėdas. Bet ekonomistai ramiai konstatuoja, kad metų pabaigoje įsisukantis vartojimas naudingas mums visiems. „Jei pajamos viršija per kalėdinį prekybos bumą patirtas išlaidas, viskas gerai, galime sau tai leisti ir džiaugtis, kad prisidedame prie ekonomikos augimo“, – tikina Vilniaus Gedimino technikos universiteto Verslo vadybos fakulteto dekanė dr. Jelena Stankevičienė(…)

Jūratė KILIULIENĖ

– Prekybos centrai jau nuo lapkričio vidurio skelbia Kalėdas, kviesdami pirkti ir siūlydami daugybę patrauklių dalykų. Akivaizdu, kad ir pirkėjams vis labiau šiuo metu patinka leisti pinigus. Ar įmanoma sulaikyti pirkimą prieš Kalėdas ir ar to reikia?

– Suintensyvėjęs pirkimas naudingas visiems. Ikikalėdiniu laikotarpiu pardavėjo ir pirkėjo interesai sutampa. Pardavėjai nori kuo daugiau parduoti, pirkėjai – kuo daugiau nupirkti. Įvedus Lietuvoje eurą vartojimas kurį laiką buvo sulėtėjęs. Žmonės baiminosi, kad per daug nupirks, per daug išleis, daug kas nerimavo, kaip keisis jų atlyginimai, kiek didės kainos. Dar ir pavasarį prekybininkai skundėsi, kad vartojimas vangus.

Tad dabar vykstantis rinkos išjudinimas yra labai lauktas ir teigiamas. Jau apsipratome su euru ir drąsiau jį leidžiame, pagyvėjimas, žinoma, susijęs ir su artėjančiomis šventėmis.

Ką galėčiau pasakyti? Pirkime drąsiai ir be sąžinės graužimo, bet su protu. Jei pajamos viršija per kalėdinį prekybos bumą patirtas išlaidas, viskas gerai, galime sau tai leisti ir džiaugtis, kad prisidedame prie ekonomikos augimo.

– Ekonomistai teigiamu reiškiniu laiko ir paskutinę lapkričio savaitę skelbiamą juodąjį penktadienį, nes tą dieną ir savaitgalį po jos žmonės išleidžia dideles sumas pinigų ir pagyvina ekonomiką. Ar ši iš Jungtinių Valstijų atkeliavusi tradicija pateisina ir mūsų prekybininkų lūkesčius?

– Tikrai taip, pelno sąskaitos būna teigiamos, t.y. juodos. Ankstesniais laikais vedant apskaitą teigiamas skaičius būdavo rašomas juodai, o neigiamas – raudonai. Ir kai atsivertęs apskaitos knygą prekybininkas matydavo juodus skaičius, tai reikšdavo pelną. Paskutinis lapkričio penktadienis knygose visada būdavo juodas, iš to ir kilo pavadinimas – juodasis penktadienis.

– Statistikos departamento duomenimis, pastaruosius dešimt metų mažmeninė prekyba lapkričio–gruodžio mėnesiais sudarydavo 18,3 proc. visos metų prekybos. Ar pastebite naujų tendencijų, diktuojamų prekybininkų ar pirkėjų įpročių?

– Nauja ir vis labiau ryškėjanti tendencija, pasie­kusi mus iš užsienio, – iš vartojimo kiekybės pereiname į kokybę. Pirmiausia pačios įmonės skelbia socialinę atsakomybę už žmogų, visuomenę, gamtą, sukuriama vis daugiau su tuo susijusių prekių ir paslaugų. Tarkim, perkate atviruką, ir dalis lėšų keliauja UNICEF labdaros programai. Arba prekė parduodama pakuotėje, kuri yra greitai perdirbama. Siunčiama žinia, kad ne viskas yra pamatuojama pinigais ir pelnu. Tai skatina atsakingą vartojimą pagalvojant apie savo paties ateitį ir aplink esančius žmones.

Pirkėjai tampa vis labiau išsilavinę ir tuo požiūriu, kad vis rečiau perkama dėl kiekybės, dabar jau svarbiau kokybė. Tą rodo vien ekologinis pirkimas, kasmet vis labiau įsitvirtinantis. Išprusome tiek, kad geriau perkame mažiau, bet sveiką maisto produktą, nors ir sumokame brangiau.

Nauja ir tai, kad dovaną daiktą keičia dovanojama paslauga – abonementai į SPA, sveikatingumo centrus, sporto klubus, dovanojami net medicininiai tyrimai gydymo įstaigose ir panašiai. Taigi prekinis kiekybinis vartojimas užleidžia vietą paslaugų kokybiniam.

– Kokią įtaką kintantis pirkėjų elgesys daro šalies ūkiui?

– Viena vertus, didesnis vartojimas skatina didesnę gamybą – įsisuka teigiamas ciklas, ekonomika auga. Tai labai gerai. Bet socialinė atsakomybė perkant, tai, kad mums vis svarbiau kokybiškos prekės, atveria kitą aspektą. Už kokybišką prekę dažniausiai mokame truputį brangiau, ir mes su tuo sutinkame, nes matome, kad įmonė palaiko tam tikras socialines programas, dalį lėšų skiria labdarai, vaikų namams ir panašiai. Sąmoningam pirkėjui svarbu, kad jis ne tik įsigyja, ko jam reikia, bet kartu tampa ir prasmingos veiklos dalyviu.

Jei pirkdami kaskart galvotume ir apie naudą savajam ūkiui, turėtume rinktis savo šalyje pagamintą prekę. Nusipirkus iš kažkur kitur atvežtą daiktą, Lietuvos ekonomikai skatinti nuo to lieka labai nedaug. Jei jau ranka tiesiasi ne į lietuvišką prekę, tegu ji būna bent iš Europos Sąjungos.

Einame į turgelį ir perkame iš vietos prekybininkų – palaikome tų žmonių užimtumą, įsigyjame čia pat pagamintų prekių, kurios yra švaresnės, ekologiškesnės, ir kartu geriname ekonomines sąlygas. Jei norime skatinti vietos ekonomiką, turėtume pirkti kuo arčiau savo bendruomenės pagamintą produkciją. Nes kuo bendruomenėje daugiau gerai gyvenančių žmonių, tuo daugiau naudos savivaldybei, taigi ir paties perkančiojo aplinkai.

Būtų puiku, jei pasiektume tokį sąmoningumą kaip šveicarų. Jie perka vien tiktai vietos gamintojų prekes, užsieniečiams praktiškai ne­įmanoma su jais konkuruoti rinkoje, nors jų pristatomos prekės kur kas pigesnės. Nors, kiek matau prekių išdėstymą mūsų prekybos centrų lentynose, lietuviškos prekės jose irgi užima daug vietos, ypač maisto produktai. Savuosius vertiname kur kas labiau nei užsienietiškus. Juk jeigu būtų priešingai, prekybininkai nieko nelaukdami jų atvežtų daugiau, bet taip nėra. Tarkim, labai retai kur rasite nelietuviškos duonos. Vertiname savo rinką, ja didžiuojamės. Ir tai labai gerai mums visiems.

– O ar priskirtumėte prie atsakingo vartojimo spontaniškus pirkinius? Pasiduoti jiems dabar visos sąlygos, kai užsukus į prekybos centrą mažos smulkmenos tave įtraukia į šiltą ir jaukų Kalėdų pasaulį.

– Tai tik jums atrodo, kad perkate spontaniškai. O pardavėjas tam būna gerai pasiruošęs ir žino, kokio rezultato sulauks. Kepyklėlėse skleidžiami kepamų bandelių ar duonos kvapai, užuot nukreipus juos į ventiliacijos angą. Taip daroma, kad užsimanytumėte paragauti, pirkti. Šiltus jausmus keliančios šeimos nuotraukos ant sienų kabinamos tikrai ne dėl grožio. Jos turi priversti jus pagalvoti apie mamą, kad reikėtų ją aplankyti ir ką nors gražaus ar skanaus jai nunešti.

Pardavėjai, žinantys įvairių gudrybių, labai skatina mūsų spontaniškumą. Ekonomikai nuo to tik geriau. Galų gale ir psichologai sako, kad spontaniškai įsigytas daiktas pakelia nuotaiką, nors trumpam pagerina savijautą.

– Ne tik daiktai ir paslaugų kuponai keliauja po eglute. Dovanoti pinigus net ir per Kalėdas jau seniai įprasta, parduodami net specialūs kalėdiniai vokeliai dovanojamiems gryniesiems įdėti. Kaip tai veikia ikišventinius vartojimo rodiklius? Ar dovanodami vokelį, užuot išleidę pinigus parduotuvėje, prisidedame prie tvaresnės ekonomikos?

– Turbūt jokio skirtumo, ar jūs išleisite pinigus pats, ar tą padarys juos gavęs žmogus. Tik įdomu, kam jis juos panaudos. Pinigus dovanoti labai racionalu, nes žmogus nusipirks tą daiktą, kurio jam labiausiai reikia, o dovanojamas daiktas kartais tampa našta, kurios nėra kur dėti.

Gal jis panaudos tą sumą daliai įmokos už studijas, investuos į savo žinias, ateitį. Ekonominiu požiūriu tai kur kas vertingiau, nei palikti parduotuvėje pinigus kažką perkant, nes ateities finansiniame cikle tokia investicija atsipirks su kaupu. Jei šiandien sumokėsi už mokslus, po penkerių šešerių metų pradėsi uždirbti daugiau ir tavo investicija į save, taip pat ir vartojimas bus didesnis.

– Kai kas kalėdinę nuotaiką bando susikurti iš greitųjų kreditų. Ar ekonomistai pateisintų tokį žingsnį?

– Jei vertinsime vien iš ekonominės pusės, greituosius kreditus dalijančios įmonės gauna pelną, joms dabar labai palankus laikotarpis. Bet jei žiūrėtume plačiau, raginčiau atsakingiau elgtis su savo pinigais, mažinti finansinį neraštingumą.

Kreditas yra atsakingas veiksmas, žmogus įsipareigoja ilgam laikotarpiui, užkraudamas jį ne tik sau, bet dažnai ir šeimai. Spon­taniškumas čia tikrai netinka. Visada sakau, kad kreditą galima imti tik tada, jei tie pinigai padės uždirbti dar didesnius pinigus. O jei trūksta Kalėdoms, vadinasi, su jūsų finansine padėtimi ne viskas gerai, ir reikia pagalvoti, kaip uždirbti pinigų, o ne jų skolintis.

– Prieš Kalėdas kaskart pasigirsta ir raginimų nepasiduoti prekybos centrų vilionėms, susilaikyti nuo gausaus pirkimo. Jei nepirktume nei spalvoto dovanų popieriaus, nei kasmet vis naujų eglutės papuošalų, gal ne tik labiau priartėtume prie tikrosios Kalėdų dvasios, bet ir mūsų kišenei nuo to būtų geriau, taigi ir visam ūkiui? O gal priešingai – nepirkdami kertame šaką, ant kurios sėdime?

– Kiekvienas procesas tuo pat metu turi ir teigiamų, ir neigiamų pasekmių. Kuo daugiau vartojame, tuo labiau skatinama ekonomika. Kuo daugiau prekių prigaminama, tuo daugiau atsiranda atliekų, kitų šalutinių produktų. Viena vertus, tai žala mūsų aplinkai, gamtai, kita vertus, tuo irgi skatinama ekonomika, nes turi atsirasti įmonių atliekoms tvarkyti.

Taigi skatinti vartojimą yra gerai, bet ne aklą vartojimą, o atsakingą. Juk žmogui nereikia 20 tos pačios rūšies daiktų, gal pakanka kelių, brangesnių, geresnės kokybės, ilgaamžiškesnių.

Pažaboję besaikį pirkimą sumažintume ekologines grėsmes. Juk tvari visuomenės plėtra paremta trimis sudedamosiomis dalimis – ekonomine, ekologine ir socialine. Visos trys turi būti subalansuotos. Gerinant vien tik ekonominį aspektą prastai bus su ekologija. Turbūt niekas nenorėtų gyventi išsivysčiusioje ekonomikoje ir tuo pačiu metu labai prastomis ekologinėmis sąlygomis. Lietuvoje esame išlaikę balansą, Vilnius – palankus gyventi miestas, jei palygintume kad ir su Tokiju, nors ekonominiu požiūriu šis yra kur kas turtingesnis.

– Paskutinį lapkričio penktadienį Vakarų pasaulyje minima ir „Nepirk nieko!“ diena. Kas atsitiktų, jei mes Lietuvoje kokią dieną neišleistume nė cento? Kokią įtaką šalies ūkiui turėtų toks vartotojų elgesys?

– Tokios akcijos yra labiau populistinės, nes šūkį „Nepirk nieko!“ labai sudėtinga įgyvendinti, gal net ir neįmanoma. Visų pirma, jei žmogus ruošiasi nieko nepirkti rytoj, jis viskuo apsirūpina šiandien. Ir tai duoda atvirkštinį rezultatą – atsargai paprastai prisiperkame daugiau, nei iš tiesų reikia.

Antras dalykas, mes daug ką perkame netiesiogine to veiksmo prasme, ne parduotuvėje. Tarkim, kasdien naudojame elektrą, vandenį, bet sumokėsime už tai mėnesio pabaigoje. Arba turiu nuolatinį bilietą, tad sėdu į autobusą ir važiuoju. Nieko nemokėdamas, nes jau padariau tą anksčiau. Tas pats su draudimu, būsto nuoma. Taigi išlaidaujame kasdien, nors dažnai to net nejaučiame.

„Nepirk nieko!“ akcijos tikslas turbūt yra atkreipti dėmesį į perteklinį vartojimą. Lietuvoje tai dar tikrai nėra didelė problema, nes ir drastiškų nuolaidų niekas nesiūlo. Bet Vakaruose per juoduosius penktadienius žmonės prisiperka tiek, kad paskui mėnesį vaikšto į parduotuves ir neša prekes grąžinti.

– Jeigu žmogus nusipirko prieš šventes, tarkim, televizorių, jis nepirks antro dar po kelių mėnesių, taigi per ilgesnę atkarpą suvartojame tiek pat. Kodėl tad pardavėjus taip džiugina šiuo laikotarpiu tuštėjančios prekių lentynos?

– Visi ekonominiai procesai yra cikliški. Yra sezoniškumas, gamybiniai, inovaciniai ciklai. Gamybininkai ir prekybininkai tam visada pasirengę. Tarkim, baigiasi Kalėdos, jau ruošiamasi Vasario 16-ajai, Šv. Valentino dienai. Vasaros pradžioje labiau reklamuojami šaldytuvai ir kondicionieriai, prieš žiemą – šildymo krosnelės. Kiekvienas prekybininkas siekia gauti kuo stabilesnes pajamas ir turi būdų, kaip išlyginti bangavimus.

– Neseniai paskelbti Eurostato ir Statistikos departamento duomenys rodo, kad pernai vartojimo išlaidos vienam gyventojui Lietuvoje buvo 757 eurai per mėnesį, o vidutinis darbo užmokestis atskaičius mokesčius – tik 554 eurai, vidutinė senatvės pensija – 241 euras (atitinkamai Latvijoje – 697 ir 286, Estijoje – 774 ir 350 Eur). Kaip atsitinka, kad uždirbame daug mažiau nei estai, o išleidžiame už juos daugiau?

– Viena vertus, tai rodo, kad žmonės turi santaupų ir jas leidžia. Didelę reikšmę turi ir artimųjų iš užsienio siunčiami pinigai – emigrantų parama Lietuvoje gyvenančioms šeimoms labai suintensyvėja. Žinoma, šie skaičiai – ir šešėlinės ekonomikos požymis.

– Lietuvos gyventojai taupymui atsideda labai mažą dalį gaunamų pajamų, vos nulį viršijančią sumą. Kaip ekonomiką veikia šis rodiklis?

– Kuo žmonės mažiau vartoja, laikydami pinigus namie, tuo mažiau skatinama ekonomika. Bet jei kurį laiką pinigai neleidžiami, nes taupoma, pavyzdžiui, investicijai į save, toks taupymas yra teigiamas.