2016 Vasario 06

Merkinei pasitikėjimo suteikia karališka istorija ir dieviška gamta

veidas.lt

Petro Malūko nuotr.

Vieniems Merkinė – dvasinė Dainavos krašto sostinė, kitiems – pilka provincija. Šiųmetė vasara, pašykštėjusi dzūkams grybų, skeptiškai nusiteikusius merkiniškius dar labiau nuliūdino. Bet nepakartojamas miestelį supančios gamtos grožis ir turtinga jo istorija niekur nedingo. Tai Merkinei leidžia žengti iškelta galva ir puoselėti svajones tapti kurortiniu miesteliu.

Jūratė KILIULIENĖ

Daug žymių žmonių nuo senų senovės nepajėgė atsispirti Merkinės apylinkių grožiui. Kone taikliausiai šio Dzūkijos kampelio išskirtinumą apibūdino profesorius Česlovas Kudaba: „Merkinės apylinkų gamtoje aptiksime beveik visus kraštovaizdžio variantus. Reljefo skulptūros bei kraštovaizdžio įvairumu Merkinę pranoksta tik Vilniaus apylinkės. Nėra Merkinėje tik jūros krantų.“

Nuo Merkinės piliakalnio atsiveria vienas gražiausių Lietuvos vaizdų – Nemuno, Merkio ir Stangės santaka. Per miestelį savo vandenis plukdo dar ir Strauja. Taigi Merkinė – keturių upių miestelis. Savo dovanų jai paliko ne tik gamta, bet ir žmogaus veikla. Senojo miesto istorinės dalies gatvių ir aikščių tinklas, pradėtas formuoti dar XIII amžiuje ir nepakitęs iki pat mūsų dienų, paskelbtas valstybinės reikšmės kultūros vertybe.

Tačiau vien grožiu sotus nebūsi. Merkinės senbuviai išgyvena, kad miestelis menksta ir nyksta. Emigranto dalią arba gyvenimą šalies didmiesčiuose renkasi nemažai ir vyresnio amžiaus, ir visai jaunų žmonių. Žmonės liūdnai juokauja, kad greičiau merkiniškį sutiksi Vilniuje ar Londone nei pačioje Merkinėje. Palikti tėviškę verčiančios priežastys – miglotos galimybės susikurti tvirtą pagrindą po kojomis, per lėtas gyvenimo tempas, per mažai veiklos.

 

Išnirusi iš valdovų didybės

Nuo Vilniaus nutolusi kiek per 100 kilometrų, o nuo rajono centro Varėnos – 32 kilometrus, prieš penkis amžius vienu svarbiausių Lietuvos miestų buvusi Merkinė iki šių dienų didžiuojasi buvusią didybę liudijančiais ženklais. Tai Merkinėje Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila 1387 m. suteikė Magdeburgo teises Vilniui. Merkinėje mirė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza – tai liudija namo, pastatyto ant buvusių valdovų rūmų rūsių, sieną puošianti lenta.

Miestelio istoriją nuo pat seniausių iki šių dienų turbūt geriausiai išmano Merkinės lankytojų centrui vadovaujantis žinomas fotomenininkas Algimantas Černiauskas. Šios neseniai atsinaujinusios įstaigos ekspozicija – tikras lobis ne tik besidomintiems istorija, bet ir gamtos mėgėjams. Itin pasiseks, jai po ją lydės pats lankytojų centro vadovas.

„Balio Buračo, Vytauto Augustino prieškario fotografijose matyti, kad anuomet Lietuvos kraštovaizdis buvo kaip šiuolaikinių parkų – kiekvienas kvadratinis metras nuganytas, nušienautas. Nemuno pakrantėmis buvo galima eiti nuo Gardino iki pat Klaipėdos. Dabar užlipkime ant Merkinės piliakalnio – matome antrinį sulaukėjimą. Viskas apaugę, apžėlę“, – apgailestauja fotomenininkas.

Parką primenantis kraštovaizdis išnyko kartu su tradiciniu gyvenimo būdu. Niekas jau nebešienauja ir nebegano, nugarą lenkiančius kaimo žmones pakeitė vasarotojai. Merkinės apylinkės, kaip ir visa Dzūkija, sparčiai keistis pradėjo prieš keletą dešimtmečių, dar sovietų okupacijos metais, kai tėvai, linkėdami vaikams gero, stūmė juos nuo žemės, ragino tapti bet kuo – santechniku, valytoju, kad tik mieste, ne „kolchoze“. Tačiau A.Černiauskas įsitikinęs, kad Merkinės laukia graži ateitis. Jos kelias – tapti kurortiniu miesteliu, Druskininkų palydovu.

„Labai taikliai pasakė ilgametis M.K.Čiurlionio memorialinio muziejaus direktorius Adelbertas Nedzelskis: „Man Druskininkai buvo gražiausi tada, kai medžiai buvo aukštesni už namus.“ Žmonėms reikia dangoraižių, pramogų centrų, bet reikia ir miestelių, kur išliks dangaus, žemės, gamtos ir žmogaus harmonija. Būtent toks vaizdas atsiveria nuo Merkinės piliakalnio. Pas mus, tikiu, važiuos Druskininkuose pailsėję žmonės, panorę ir prasmingiau praleisti laiką, ne vien pirtyse ir baseinuose. Susidarytų fantastiškas žiedas: Druskininkai–Merkinė–Marcinkonys“, – Merkinės viziją piešia A.Černiauskas.

Jis įsitikinęs, kad kertinis miestelio istorinis faktas – karaliaus Vazos IV mirtis 1648-aisiais galėtų tapti Merkinės vizitine kortele ir plačiai ją išgarsinti. Jei apie valdovo gyvenimo etapą, susijusį su Merkine, būtų sukurtas istorinis romanas, A.Černiausko manymu, jis pralenktų ir Alexandre’o Dumas „Tris muškietininkus“.

„Čia gyveno didžioji Vladislovo Vazos gyvenimo meilė, nekilminga gražuolė Lvovo pirklio dukra Jadvyga Luškova, pagimdžiusi jam sūnų Vladislovą Konstantiną Vazą. A.Dumas romano įvykiai rutuliojasi Anglijoje ir Prancūzijoje, o Vazos ir jo sūnaus istorija rutuliotųsi per Ukrainą, Lenkiją, Lietuvą, Prancūziją ir Italiją. O kur dar legenda, bylojanti, kad mirštantis karalius liepęs išnešti jį iš rūmų į vidurį aikštės, kad visi matytų, jog prieš mirtį lygūs ir karaliai, ir paprasti žmogeliai“, – pasakoja A.Černiauskas. Merkinė jam buvo ir bus dvasinė Dainavos krašto sostinė.

 

Laimė būti Merkinėje

Patį fotomenininką į Merkinę atvedė žmonos Genutės, gydytojos, paskyrimas. Tiesa, po studijų ji buvo nukreipta į Varėną, bet jauna pora nutarė, kad Merkinėje gyventi bus geriau, ir nuo pat 1980-ųjų šio sprendimo nė karto nepasigailėjo. Čia užaugo, mokyklą baigė keturi sūnūs. Du iš jų liko Merkinėje. Mindaugas – Merkinės muziejaus direktorius, Vytautas moko dailės Vinco Krėvės gimnazijoje. Kiti du broliai – vilniečiai.

„Didžiulė mano laimė – būti čia. Merkinė net nėra mano gimtinė. Bendraudamas su lankytojų centro svečiais prašau jų nekaltinti manęs dzūkišku nacionalizmu, nes esu aukštaitis iš Igarkos (Sibiras – J.K.), – pokštauja A.Černiauskas. – Nepamilti Merkinės neįmanoma. Ji išskirtinė kraštovaizdžiu ir gyva istorija. Visa, ką išgyveno mūsų protėviai, čia plevena ore. Kartą pajutęs tą dvelksmą nebegaliu apleisti šių vietų.“

Miestelis gražėja, o prisiminus, kaip jis atrodė sovietų okupacijos metais, galima sakyti dabar jį išgyvenant aukso amžių. Žmonės, nors iš įpratimo ir dejuoja, dabar gerokai laimingesni, eidami gatve šypsosi. Yra ir stiprus branduolys merkiniškių, puoselėjančių miestelio viziją tapti svarbiu istoriniu objektu, tautodailės židiniu. Fotomenininkas tik apgailestauja, kad Merkinės senbuviams, kaip ir apskritai dzūkams, trūksta verslumo.

Pro miestelį pravažiuoja nemažai turistų, driekiasi kelias Lenkijos link, bet čia iki šiol nėra nė vienos kavinės. A.Černiauskas vis prisimena pažįstamos dzūkės iš Puvočių žodžius, kad kaimas sodina, laisto, ravi daržus, bet vos tik pradeda dygti grybai, visi stveria krepšius, o daržus apleidžia. Dzūkai tebėra įsitikinę, kad miškas turi juos maitinti.

 

Vis dėlto šventieji puodus lipdo

Nors turistams miestelyje nėra kur pasistiprinti, pinigus išleisti čia yra kur. Merkinės lankytojų centre siūloma dešimtys leidinių apie šiuos kraštus – skirtų turistams, mokslinių, fotoalbumų. Didžiulė ir dzūkiškų dirbinių pasiūla. Daugiau jų būna nebent Kaziuko mugėje. Merkinės tautodailininkai apskritai labai energingi bei veiklūs: ir tie, kurių šaknys čia, ir tik Merkinėje radę neišsemiamą įkvėpimo šaltinį bei kūrėjui būtiną tylą.

Sertifikuotų amatų meistrė Laima Gegužytė-Saviščevienė, merkiniškė nuo gimimo, riša dzūkiškas verbas, lieja natūralaus vaško žvakes, kuria šiaudines žvaigždes ir sodus. 48 metų tautodailininkė atsimena, kaip tą darydavo jos mama, močiutė. Dzūkiškos verbos greičiausiai liktų nepastebėtos šalia spalvomis trykštančių Vilniaus krašto verbų. Dzūkės verbas riša iš natūralių, nedažytų augalų, todėl šios gali ilgai išsilaikyti. Verbų tradicija Dzūkiją iš Lenkijos pasiekė tik XX amžiaus pradžioje.

„Dzūkiškose pirkiose mažais langeliais visada būdavo tamsu, todėl viduje ir kabindavo saulės spalvos šiaudinį sodą. Dzūkai labai vertino šiaudus – niekada neklojo jų paršams, kaip kituose Lietuvos regionuose, o naudojo čiužiniams kimšti, stogams dengti. Ir šiaudinių sodų vieta būdavo šalia šventų paveikslų, virš stalo, prie kurio šeima susėsdavo maldai, kabindavo juos prieš Velykas ir Kalėdas“, – apie šilinių ir panemunės dzūkų tradicijas, perimtas iš protėvių, pasakoja L.Gegužytė-Saviščevienė.

Dabar sodus mažai kas kuria. Vien ruginiams šiaudams paruošti reikia daug laiko ir išmanymo. Tautodailininkė pjauna juos senoviniu pjautuvu, džiovina gubose. Kuriant sodą būtinas susikaupimas, tyla, žinoma, ir kruopštumas, nes į kiekvieną šiaudą yra veriamas lininis siūlas, jie surišami į trapias kompozicijas. Laima vieną sodą suveria per mėnesį, prisėsdama kas vakarą. Dvigubai tiek laiko atima šiaudų paruošimas.

Tradicinių amatų centrą savomis rankomis baigiantis įkurti Džiugas Petraitis atsidavęs juodajai keramikai. Ir dabartinėje savo kūrybos vietoje – savo motinos, žinomos keramikės Elvyros Teresės Petraitienės sodyboje Maksimonių kaime prie Merkinės, ir netrukus įkurtuves švęsiančiame centre Džiugas yra įsirengęs krosnis įvairių rūšių keramikai degti. Tačiau juodoji, kuria nuo seno garsėja Merkinės kraštas, jam artimiausia.

„Panemunėje, prie Merkio, prie Ūlos gausu akmens amžiaus stovyklų, ten randama juodosios keramikos šukių. Jos tradicijos nenutrūko iki šių laikų. Tai unikalu“, – tikina Dž.Petraitis.

Prieš tris dešimtmečius, kai jo šeima čia įsikūrė atvykusi iš pakaunės, tebebuvo gyvi juodosios keramikos meistrai Mikas Miliauskas, Pranas Giedra, Stasys Mašala. Iš jų tik šiam kraštui būdingos technologijos paslapčių sėmėsi E.T.Petraitienė, vėliau jas perdavė trims savo vaikams, visiems tapusiems dailininkais.

„Esame labai dėkingi savo mokytojams, nes apskritai puodžiai savo paslaptimis visada vengdavo dalytis, ypač akylai saugodavo jas nuo vietos gyventojų, bijodami užsiauginti konkurentų. Dabar laikai pasikeitė, sunku prisišaukti mokinių. Tam ir įkūrėme tradicinių amatų centrą, kad patirtis išliktų, būtų tęsiama tradicija“, – aiškina Džiugas. Jis apgailestauja, kad atsidavusiųjų keramikai vis neatsiranda, – gal tai per daug pastangų reikalaujantis amatas. Daugiau dėmesio sulaukia pynimai, drevinė bitininkystė.

Miestelio kultūrą puoselėjantys merkiniškiai vos prieš kelias dienas sužinojo gerą naujieną – Merkinė paskelbta 2016-ųjų mažąja Lietuvos kultūros sostine.

 

Ekonomika priklauso nuo grybų

„Gal sūrio ar varškytės?“ – praeivius stabdo judriausioje miestelio vietoje, šalia parduotuvės ir autobusų stotelės, įsitaisiusi moteris. Savo gamintus pieno produktus pardavinėjanti Virginija Garškova čia ateina ne kasdien. Dažniausiai patys pirkėjai apsilanko jos nedideliame ūkyje, turi ji ir nuolatinių klientų. Tik tai, ko žmonės neišsiveža iš jos namų, Virginija susideda į krepšį ir išsiruošia į Merkinės centrą. Už nemažą pagal močiutės receptą suslėgtą varškės sūrį ji prašo trijų eurų.

Prekeivės nuotaika nekokia. Nors ant šaligatvio ji mindžikuoja jau kelias valandas, krepšys vis netuštėja. Gali būti, kad namo ir vėl teks grįžti visko neišpardavus.

„Anksčiau visai kitas pirkimas būdavo. O šie metai labai prasti. Uogų, grybų nėra, žmonės pinigų neturi, tai ir mano sūrių neperka. Ne iš gero gyvenimo aš čia stoviu, kitaip nepragyvenčiau. Laikau septynias karves, darbo labai daug, o galą su galu vos suduriu. Betgi neisi juk ranką ištiesęs, neprašysi“, – Virginija neslepia, kad jos ūkis didelio džiaugsmo jai neteikia. Mielai rinktųsi kažką kita, bet darbo biržoje tepasiūlo kloti trinkeles, o toks darbas ne jos jėgoms.

Nukabinę nosis miestelyje sėdiniuoja ir miško gėrybių supirkėjai. Dzūkija nuo seno neįsivaizduojama be šios verslo šakos, ir net patys vietiniai jau nebepyksta girdėdami kadaise tik kitus linksminusį posakį, kad jei ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos. Merkiniškiai liūdnai juokauja, kad šįmet greičiausiai taip ir atsitiks – mergos bus nuogos.

„Per 23 metus šis sezonas pats prasčiausias, kito tokio neatsimenu. Per dieną surenku 50–100 kilogramų voveraičių. Vidutiniais metais supirkdavau kasdien po toną, labai gerais – net ir po dvi“, – vardija individualia veikla besiverčiantis Rimantas Leskauskas. Smulkesnių supirkėjų suvežtus grybus ir uogas jis sveria, rūšiuoja ir pats veža parduoti į Vokietiją, Daniją, Skandinavijos šalis. Vyro verslas – sezoninis, trunkantis vieną du vasaros mėnesius, kurių metu jis darbo duoda penkioms moterims.

R.Leskauskas dar nei grybų valgė, nei pats grybavo. Čia kaip iš tos patarlės, kad batsiuvys – be batų. Bet jis mano, kad dar po kelerių metų dzūkai apskritai nustos vaikščioti į miškus, nes rinkti grybų nebeapsimokės. Pragyvenimas brangsta, o grybų kainos, kurias diktuoja Vakarai, stovi vietoje.

Rimantas pateikia palyginimą: atnešęs kelias saujas voveraičių žmogus gaudavo 20 litų – prieš penkerius metus tai buvę pinigai, o dabar tokios sumos teužtenka degalams. Tad ne vien karščiai šįmet tempia žemyn jo verslą, bet ir grybautojų nesuinteresuotumas. Dabar supirkėjas už kilogramą voveraičių moka keturis eurus, jei metai būtų grybingi – mokėtų euru mažiau.

Miško gėrybių eksportuotojams, tokiems kaip Rimantas, grybus suveža smulkesni supirkėjai. Įprastą vasarą Merkinėje jie atverdavo per dešimt kioskelių, dabar veikia vos keturios supirktuvės.

„Kiekvienais metais Dzūkijoje vis mažiau grybų, nes vis mažiau miškų. Mano tėvukas 30 metų dirbo girininku prie Mančiagirės. Jei jis prisikeltų ir pamatytų, kas padaryta, pagalį paimtų. Kaip nepagarbiai dabar su mišku elgiamasi – viskas išrausta, sudirbta. Kada jis atsigaus?“ – grąžo rankas trumpam į anūko supirktuvę užsukusi senolė.

Ji turi gerą žinią grybautojams: šiųmečiai karščiai truko neilgai ir nebuvo pražūtingi, tad jei artimiausiu metu gerai palytų, grybiena dar atsigautų ir rugsėjis džiugintų grybais.

 

Gimtinė – pati mieliausia

Merkiniškės anūkas Andrius jau dešimt metų verčiasi grybų supirkimu. Ir šįmet vaikinas, pasirūpinęs verslo liudijimu, įsitaisė po stogine šalia turgelio, vis tikėdamasis lietaus ar tiesiog stebuklo.

Sausi metai ir prastas uždarbis stumia Andrių į niūrius apmąstymus: „Ištuštėjo Merkinė, kaip ir visa Lietuva. Žmonės nuseno, nebeina į miškus. Pas mus gražu, ramu, bet ką čia veikti jaunimui? Seniau Joninės ant piliakalnio iki antros valandos nakties skambėdavo, šįmet nebuvo kam švęsti, dar iki vidurnakčio visos linksmybės baigėsi. Liūdna, kad kaimai tuštėja.“

Merkinė skelbia turinti 1270 gyventojų, bet net patys merkiniškiai nebetiki, kad jų yra net tiek. Daug kas išvyksta, bet neskuba deklaruoti savo gyvenamosios vietos kitur. Miestelio seniūnas Gintautas Tebėra džiaugiasi bent tuo, kad Merkinę tuština ne emigracija, o į Vilnių traukiantis jaunimas.

„Žmonės ne tik išvažiuoja, bet ir grįžta. Kodėl? Nes gimtinė mielesnė! Aišku, yra ir pragmatiškoji pusė. Nekilnojamojo turto kainos Vilniuje – kosmosas. Merkinėje jo pasiūlą lemia natūrali migracija – gimimai, mirtys. Mūsų miestelyje nėra labai lengva įsigyti namą, reikia truputį palaukti. Turime daug vienišų senų žmonių, po jų mirties likę tušti namai labai greitai nuperkami. Nieko keisto: esame įsikūrę nacionalinio parko teritorijoje, statant naują namą reikia daug įvairiausių derinimų, tad paprasčiau nusipirkti seną. Jų kaina svyruoja nuo 18 iki 33 tūkst. eurų“, – kiek kainuoja būstas Merkinėje, atskleidžia G.Tebėra.

Miestelio gyventojus daugiausia maitina biudžetinės įstaigos – Dzūkijos nacionalinio parko direkcija, Kultūros centras, Merkinės muziejus, trys mokyklos, ambulatorija, slaugos ligoninė, paštas. Verslininkai nuo seno sukasi kaimo turizmo, medienos apdirbimo srityje, yra mažąsias bendrijas steigiančių jaunų žmonių. Seniūnas skundžiasi, kad atėjus laikui tvarkyti viešąsias erdves tik vos ne vos pavyksta surinkti šienautojų komandą. Darbų yra, pinigų atlygiui mokėti – irgi, trūksta tik darbo rankų. Ypač vyrų, mat juos išsigraibsto sunkiu fiziniu darbu paremtas verslas, ir lieka tik tie, kuriuos pasiglemžė blogi įpročiai.

Merkinės bendruomenei vadovaujantis Arūnas Glavickas savo pavyzdžiu įrodo, kad miestelio gyventojų gerovė gali priklausyti ne vien nuo uogų ir grybų. Jo įkurta mažoji bendrija „Grainio liepa“ verčiasi daugybe dalykų. Egzotiškiausias – miestelio centre veikianti didžiulė sendaikčių parduotuvė. Arūnas pats keliauja į Vokietijos turgus ir veža į Merkinę antikvarines grožybes, dėl kurių pas jį plūsta ir didmiesčių kolekcininkai.

„18 metų gyvenau Vilniuje, dirbau stabilų darbą su garantuotu atlyginimu – buvau Seimo posėdžių sekretoriato vyresnysis specialistas. Prieš ketverius metus su šeima nutarėme: važiuojame namo. Visi klausė, kodėl, ką ten veiksiu. Atsakydavau, kad Merkinėje skaldydamas malkas ir rinkdamas butelius galiu uždirbti tiek pat, kiek jie Seime. Taip ir išėjo – turime čia šiokį tokį verslą, ir to užtenka“, – tikina A.Glavickas, Seimo tarnautojo kostiumą iškeitęs į laisvalaikio drabužius. Jis prasitaria, kad sostinę paliko neatsispyręs gimtojo miestelio traukai, o materialiąją priežastį nurodo, kad paprasčiau būtų suprastas.

 

Bažnyčios reikalai – liūdni

Dar prieš kelerius metus miestelis labiau garsėjo ne piliakalniu ar karaliaus Vazos namu, bet Merkinės piramide. Pasakomis apie energines piramidės galias jos statytojas sugebėjo užburti net kai kuriuos politikus ir jų žmonas. Paskui juos lengvatikiai iš visos Lietuvos kryžium gulėsi, kai grasinta nugriauti nuostabiame gamtos kampelyje nelegaliai iškilusius statinius.

Vis dėlto piramidė ir ją dengiantis stiklo kupolas išliko, dabar statiniai jau įteisinti. Vietos gyventojai mano, kad ne be minėtų politikų galių. „Tai toks „nju eidžas“ patiklių žmonių galvoms apsukti“, – sako Merkinės parapijos klebonas Robertas Rumšas.

Paklaustas, ar mistinėmis galiomis apipintas statinys konkuruoja su bažnyčia, kunigas nekantriai numoja ranka – jo parapija niekada netikėjusi jokiais stebuklingais išgydymais, o piramidės legendą palaikė atvykėliai iš tolimesnių šalies vietų.

Tačiau kunigui tenka pripažinti, kad tradicinio katalikų tikėjimo reikalai Merkinėje prastėja. Per didžiąsias šventes, ypač atlaidus, bažnyčia pilna, o eilinį sekmadienį gerai, jei būna užpildytos bent sėdimos vietos. Bažnyčios tuštėjimą ganytojas sieja ne su kasmet prastėjančia demografine padėtimi. 2002-aisiais, kai jis buvo paskirtas į šią parapiją, ir praktikuojančių katalikų, ir apskritai merkiniškių buvę kur kas daugiau. Prisimena, kad anuomet Merkinės internatinėje mokykloje mokėsi 120 vaikų, o dabar ji – ties uždarymo riba, nes nebėra kam mokytis.

„Šįmet dalyvavau 30 laidotuvių, o pakrikštijau tik 6 kūdikius. Prieš keliolika metų kasmet būdavo 30–40 krikštynų, per 20 santuokų, 55 vaikai prieidavo Pirmosios komunijos. Bet nors žmonių mažėja, dėl rinkliavų negaliu skųstis. Mūsų parapija nėra turtinga, tačiau žmonės dosniai aukoja. Euras dar pagausino rinkliavas. Anksčiau žmogus vidutiniškai mesdavo du litus, dabar – 1–2 eurus. Pusę euro aukoti jau nebepatogu“, – dėsto klebonas.

Jis apgailestauja, kad metai po metų merkiniškių bėdos nesikeičia: daug netvirtų šeimų, skyrybų, palaido gyvenimo. Žmonės tarsi klausosi pamokslo, tarsi ir išgirsta, bet išėję iš bažnyčios daro savo. Kol kas anuliuota tik vienos poros bažnytinė santuoka, bet prašymų sparčiai daugėja. Ir tikėjimas daugumos paviršutiniškas. Kunigas vis girdi sakant: užsimoku už bažnyčią, suprask, auką palieku, na, ko daugiau reikia?

 

Įdomiausia per patį darbymetį

„Gerai, kad apsikirpau prieš rugiapjūtę. Dabar sunkiausias, bet ir maloniausias laikas. Liepos antrąją pusę ir visą rugpjūtį dirbam juodai. Vakar iki pusės antros nakties, šįryt pusę aštuonių ryto – jau vėl ant kojų“, – trina rankas trumpam nuo grūdų aruodo atsitraukęs Vytautas Raulonis.

Vienas stambiausių Varėnos rajono ūkininkų nesiskundžia. 800 hektarų, kurių pusė – nuosavi, apdirbti jam padeda trys sūnūs. 28 metų Remigijus ir 25-erių Justinas jau turi tiek patirties, kad modernius, milijonus kainavusius kombainus, traktorius tėvas verčiau patiki jiems, nei pats sėda prie vairo. Lygiavertis darbininkas ūkyje – ir penkiolikmetis Karolis. Žmonai Daliai irgi savi rūpesčiai – daržai, šiltnamiai, virtuvė. Ūkio darbams šeima nuolat samdo tik vieną giminaitį, visa kita nudirba savomis rankomis.

Kadaise V.Raulonis vertėsi bitininkyste. Bet atsiradus galimybei įsigyti dirbamos žemės net nepastebėjo, kaip jo valdos išsiplėtė iki kone didžiausių visame rajone. Vytauto proseneliai čia pat dirbo du hektarus, bet jų paveldėtojas šventai įsitikinęs, kad mylėti žemę gali ir mažai jos turėdamas. Vyras ypač didžiuojasi, kad jo laukai plyti Merkinės seniūnijoje, nė vieno hektaro – už jos ribų.

Raulonių laukuose auga rugiai, avižos, grikiai, rapsai. Pagal Europos Sąjungos žalinimo programą šįmet jie privalėjo pasėti ir pupų bei žirnių, tačiau šia prievole Vytautas nesidžiaugia: „Susėdo Europos ponai ir svarsto, ką daryti, kad klimatas nešiltų. Nužiūrėjo nuo lubų žalinimo programą, liepė pupas sėti. Kuo ne Chruščiovo laikai, kai visi privalėjo kukurūzus auginti?“

Bet su Europos Sąjunga į jo kiemą įžengė ir modernus ūkininkavimo būdas, ir turtai, ir pasitikėjimas savimi. Pavyko pasistatyti grūdų saugyklas, džiovyklas, susipirkti visą reikalingą techniką. Iki tol kaimynai sukiojo pirštu prie smilkinio ir klausė, ką jis norįs įrodyti sėdėdamas rusiškame traktoriuje.

„Kai dirbi, viskam užtenka. Svarbu ir požiūris į žemę. Esu įsitikinęs, kad ji – turtas, bet ne mūsų. Ją mes ne paveldime iš tėvų, bet skolinamės iš anūkų. Negaliu klausytis verslininkų kalbų, esą žemė tokia brangi, kad niekada neatsipirks. Ji ir neturi atsipirkti, nes išlieka per amžius“, – savo filosofiją dėsto ūkininkas.

 

Gražiausias pasaulio vaizdas

„Čia gali pabėgti nuo pasaulio, nuo visuomenės, nuo visų problemų. Viskas ištirpsta, kai žiūri į šitą vaizdą“, – prisėdęs savo sodybos terasoje režisierius Jonas Jurašas įsmeigia žvilgsnį į tolį. Su žmona Aušra Marija kūrėjas išmaišė visą pasaulį, bet ši vieta Merkinės piliakalnio papėdėje – jam pati gražiausia.

Nuo gatvės pusės namas atrodo tarsi paprasta dzūkiška pirkia, nutūpusi šimtamečiame sode. Bet peržengus kiaurai ją atsiveria nepakartojamas vaizdas – žemėjantis, į slėnį pereinantis šlaitas, Nemuno ir Merkio santaka. Nuo šių namų terasos vakarais žėruoja saulės apšviestas miškas, o reljefas sukuria tokią ypatingą akustiką, kad baugu garsiai žodį tarti. Šią aurą pavadinti magija, stebuklu – nebus per stipru.

Prieš keturis dešimtmečius teatro režisierius su žmona, prozininke ir kritike, turėjo pasirinkti emigranto dalią – iš Lietuvos jie buvo išginti sovietų okupantų režimo. Dabar jie daugiau laiko praleidžia Jungtinėse Valstijose, kasmet sugrįždami į Vilnių, keletą mėnesių praleisdami šioje sodyboje. Su Merkine nė vieno iš jų nesieja giminės istorija, tad ir pratintis prie šių vietų kūrėjams teko iš lėto, atsargiai.

Pokalbį su Merkinėje piliakalnio papėdėje dabar dienas leidžiančiu J.Jurašu apie tai, kokie jųdviejų santykiai su vietos žmonėmis dabar, kaip atrodo pasaulis stebint jį iš šio rojaus kampelio, apie kūrėjo vienatvę ir turtus „Veido“ skaitytojams pasiūlysime kitame savaitraščio numeryje.

 

Merkinės istorija

Pirmą kartą paminėta 1359 m. Naugardo metraštyje.

Merkio santakoje stovėjo Merkinės pilis, kurią 1377 m. nusiaubė kryžiuočiai.

1418 m. įkurta Merkinės parapinė bažnyčia. 1648 m. Merkinė (Merecz) pažymėta Europos žemėlapyje.

1549 m. Žygimantas Augustas Merkinę užrašė Barborai Radvilaitei.

Nuo 1616 m. Merkinėje kūrėsi žydai. 1633 m. patvirtintos odminių ir batsiuvių, 1639 m. – siuvėjų cechų privilegijos. 1756 m. Merkinės centre gyvenę 253 žydai turėjo 28 namus.

1777 m. jėzuitų turtą perėmę dominikonai įkūrė apygardinę mokyklą.

1931 m. Merkinės centre gyveno 1700 žydų. Veikė 3 sinagogos, žydų liaudies knygynas, net 145 parduotuvės, plytinė, saldainių fabrikas, siuvėjų, batsiuvių, šaltkalvių, kojinių dirbtuvės, keli malūnai.

1941 m. Vokietijos okupacinės valdžios įsakymu Merkinėje nužudyta apie 3000 žydų.

1945 m. gruodžio 15 d. Adolfo Ramanausko-Vanago vadovaujami Merkio rinktinės partizanai puolė miestelį, kovojant su NKVD pajėgomis vyko Merkinės mūšis.

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. algiz algiz rašo:

    Bravo .
    30 metu laukiau Merkines atbudimo Ir atrodo tai jau ateina tai jau artinasi.
    Dzievuli padek…!

  2. Willy Willy rašo:

    koks seniunas tokia ir tvarka , jei seniunas nesikeicia nuo pirmu seniuno rinkimu tai norit kad kazkoks atbudimas butu.Baikit.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...