2016 Vasario 09

Deganti Lietuva

veidas.lt

BFL

Jūratė KILIULIENĖ

Šiemet gaisruose žuvo 29 žmonės, tarp jų – trys vaikai. Tai didžiausias šio dešimtmečio žmonių aukų ugnyje skaičius. Nuo 2010-ųjų gaisrai Lietuvoje pasiglemžė jau beveik tūkstantį gyvybių. Ir bent artimiausi metai prašviesėjimo nežada: gaisrus priskiriame prie didžiausių savo baimių, bet nenoras pasirūpinti saugumu – dar stipresnis.

Šalis sukrėsta. Sausio 8-ąją Šiauliuose ki­lus gaisrui gyvenamajame name žuvo trys mergaitės. Ugnis plėtėsi žaibiškai ir dū­mus pajutusi jų mama į liepsnojantį kambarį jau nebegalėjo patekti. Sausio 23 d. Anykš­čių miškų urėdijos Svėdasų girininkijos pastate sudegė trys ten nakvoję medkirčiai.

Dėl išskirtinai tragiškų abiejų gaisrų pasekmių šis sausis ugniagesių kalendoriuje liks pa­žymėtas juodai. Bet nagrinėjant nelaimių priežastis ir ieškant būdų apsisaugoti nuo jų dėliojasi kitokie, su šiuo sausiu nesusiję dėsningumai. Ugniagesiai yra sudarę tipinį gaisrų aukos portretą.

Tai 55–65 metų kaimo gyventojas, neatsargiai besielgiantis su ugnimi, dažniausiai rūkantis lovoje. Nelaimė paprastai įvyksta naktį, šaltuoju metų laiku, 13-tą mėnesio dieną (10–15 die­nomis yra mokamos socialinės pašalpos), an­tradienį bei penktadienį. Tokį portretą atitinka net 70 proc. sudegusių lietuvių.

Kadaise degė namai, dabar – dar ir žmonės

Paklaustas, ar padegėlio dalia lydi ir aukštesnių visuomenės sluoksnių atstovus, Prieš­gaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus pavaduotojas vidaus tarnybos pulkininkas Vygandas Kurkulis susimąsto. Ilga­metę gaisrų gesinimo patirtį turintis vyras prisimena Turniškėse prieš dešimtmetį sudegusius prezidento Algirdo Brazausko pirmosios žmonos Julijos namus. O daugiau? Galbūt ugniage­sių automobiliams yra tekę skubėti į Laurų kvartalą, kur gyvena šalies verslo grietinėlė? Ne, V.Kurkulis apie tokį kvartalą net negirdėjęs.

Vadinasi, ugnies stichija – sutramdoma. Tai ne XVIII amžiaus Vilnius, kai liepsnos naikindavo viską, neatsižvelgdamos nei į turtus, nei į luomą. Tarkim, dar nespėjęs atsigauti po milžiniško 1748-ųjų gaisro, lygiai po metų miestas vėl degė. 1749 m. birželio 8 d. Subačiaus gatvėje plykstelėjusios liepsnos išplito po visą senąjį Vilnių – sudegė 292 namai, įskaitant Rotušę, Šv. Kazimiero bažnyčią. Bet žuvo tik – atsižvelgiant į gaisro mastą – du žmonės.

Dabartinė gaisrų statistika nė kiek neprimena anos, istorinės. Grįžkime prie šių metų sausio: 29 žuvusieji, tiek pat sužalotų, net devyni žmonės žuvo dėl neatsargaus rūkymo, iš viso gesinta 900 gaisrų.

Baigiantis šiam tragiškam mėnesiui Prieš­gaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamente apsilankęs vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis paragino vertinti kiekvieną žmogų. „Apie 1,5 tūkst. žmonių prarandame dėl savižudybių, autoavarijų, gaisrų, o kur dar emigracija…“ – priminė jis.

Pernai Lietuvoje kilo 12 018 gaisrų, žuvo 128 žmonės. Priežastys ir jų proporcijos metų metais išlieka panašios. Pernai 41 žmogaus žūties priežastis buvo neatsargus rūkymas, 27-ių – neatsargus elgesys su ugnimi, 16 žuvo dėl elektros įrenginių, prietaisų, elektros instaliacijos gedimų, 12 – dėl pašalinio ugnies šaltinio, 10 – dėl krosnių, židinių bei dūmtraukių ne­tinkamo įrengimo ir eksploatavimo, 8 neatsargiai elgėsi su dujų, benzininiais įrenginiais.

Prarastas savisaugos instinktas

Net visko matę ugniagesiai stebisi žmonių, atitinkančių tipinės gaisrų aukos portretą, elgesiu – šie tarsi mano, kad gyvens ne vieną, o daug gyvenimų, todėl nevertina nei savo, nei artimųjų gyvybės.

Ta kategorija neturi kiekvienai gyvai būtybei įgimto savisaugos instinkto – jis prarastas. Kad ir sausio 28-osios gaisro pavyzdys: naktį užsidegus gyvenamajam namui dūmus pajutęs ketverių metų vaikas atsibudo, o jo motina būtų ir toliau miegojusi nieko nejausdama – tik verkti pratrūkęs vaikas išgelbėjo ją nuo mirties.

Ne išimtis ir istorijos, kai tą patį žmogų iš ugnies gniaužtų tenka gelbėti ne kartą, nes jis nepadaro iš savo nelaimės jokių išvadų. Pra­ėjusių metų šalies gaisro aukų sąrašą užbaigė savo namuose sudegęs vyras, vos prieš du mė­nesius jau buvęs per plauką nuo žūties, bet tąkart ugniagesių išgelbėtas. Ir vienas, ir kitas gaisras jo namuose buvo kilęs socialinių išmokų mokėjimo dienomis.

„Tiems žmonėms rūpi tik viena – kur gauti išgerti. Prieš kelerius metus kartu su Aludarių asociacija net buvome sugalvoję klijuoti ant bambalių socialinę reklamą, raginančią atsargiai elgtis su ugnimi“, – apie pastangas išsaugoti bent gyvybę tiems, kurie jau praradę viską, pasakoja V.Kurkulis.

Pastarųjų metų duomenys rodo, kad gaisrų rizikos grupėje esančių asocialių asmenų dalis (70 proc.) nekinta, tik tipinis portretas įgauna naujų bruožų – jis jaunėja. Nieko keisto, juk vi­dutinis socialinių išmokų gavėjas taip pat eina vis jaunyn.

Atmetus šios kategorijos gaisrų aukas, lieka dar 30 procentų. O tarp jų per pastaruosius trejus ketverius metus sparčiai daugėja senyvo amžiaus vienišų žmonių.

Šios grupės portretas: kaime gyvenantis se­nukas ar senutė, neskurstantis – vaikai kas mė­nesį siunčia pinigų, turi už ką nusipirkti maisto, prižiūrimas, lankomas, aprūpintas malkomis. Ir staiga – gaisras, sunaikintas turtas ar net žū­tis. Kasdienes senukų reikmes tenkinantys artimieji apie jų saugumą net nesusimąsto. Štai pern­ai Raseinių rajone sudegė senutė – dar tvirta, guvi. Ištyrus gaisro priežastis paaiškėjo, kad krosnis penkerius metus buvo nevalyta. Nuo to laiko, kai vaikai išvažiavo, niekam tokia mintis net į galvą nešovė.

Vis dėlto ir skurdas, kurio provincijoje netrūksta, prisideda prie apverktinos priešgaisrinės saugos. Vos galą su galu suduriančiam žmogui sunku išaiškinti, kad būtina kasmet va­lyti kaminą – kaminkrėčio paslaugos kainuoja 60 eurų. Sunku išaiškinti, kad didelę grėsmę kelia ir netvarkinga elektros instaliacija.

„Daug kur tenka matyti labai senus laidus, izoliuotus medžiaga aptraukta guma. Tokių se­niai niekur nėra pirkti, bet jie eksploatuojami! Kaip įvesta dar, ko gero, prieš karą, taip ir liko“, – pasakoja Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos operacijų vadovas Vytautas Ne­nartavičius.

Žmonės, kurie išgali pasistatyti, įsirengti na­mus, paprastai neraginami pasirūpina ir prieš­gaisrine savo turto apsauga – įsitaiso daviklius, signalizaciją, turi gesintuvus ir net moka jais naudotis. Negalima sakyti, kad nelaimės juos aplenkia, bet daugeliu atvejų jos nepalieka tragiškų padarinių.

Atsakingai, negailint pinigų statybos kokybei ir saugai įrengtuose būstuose gaisro židiniu dažniausiai tampa pirties patalpa. Kad ir kokiomis brangiomis medžiagomis ji būtų iškalta, kas treji ketveri metai seną medieną būtina pakeisti nauja.

„Visų tipų pirtelės, kuriose yra kaitinimo šaltinis, pavojingos. Karščio veikiama mediena per gana trumpą laiką praranda tam tikras savybes, ir tik laiko klausimas, kada ji užsidegs. Aš, kaip specialistas, vos užėjęs į pirtelę tą pa­matau. Jei draugo pirtelėje lentos yra įgavusios tamsiai rudą spalvą, pasakau, kad nevažiuosiu pas jį, kol jis jų nepersikals“, – pasakoja V.Kur­kulis.

Vagys baisiau nei ugnis

Ugniagesių gelbėtojų statistika rodo, kad žū­vančiųjų gaisruose po truputį mažėja, tik praėję metai įsiterpė kaip išimtis – sudegė dviem žmonėmis daugiau nei 2014-aisiais. Bendras gaisrų skaičius pastarąjį penkmetį beveik nekinta, kasmet jų įsiplieskia po 12–13 tūkst.

„Bet džiaugtis tikrai nėra kuo, juk ir žmonių Lietuvoje kasmet sumažėja po 30-40 tūkst. Tad, skaičiuojant šimtui tūkstančių gy­ven­tojų, gaisrų ir žūvančiųjų juose skaičius net didėja“, – pripažįsta V.Kurkulis.

Tiems, kurių savisaugos instinktas nenuslopintas, ši statistika kelia nerimą. Ypač jei gyveni ne individualiame name, kuriame pats atsakai už savo saugumą. Visuomenės atmintyje il­gam įsirėžia kraupios tragedijos, kai degant na­mui nėra jokios galimybės išsigelbėti. 2007 m. pasaulio pabaigą primenantis gaisras Vil­niaus Žirmūnuose pasiglemžė net šešias gyvybes, kai kurios aukos, neištvėrusios karščio, šo­ko žemyn iš šešto aukšto. Prieš ketverius metus degant Ši­lai­nių gyvenamajam namui Kaune vienas žmogus žuvo, 11 sužeista. Gaisras kilo dėl tyčinio pa­­degimo septintame aukšte, ugnies įkalintiems žmonėms taip pat buvo likęs tik vienas būdas išsigelbėti – šokti žemyn.

Daugiabučiuose gyvena apie du milijonus šalies gyventojų. Ką reikėtų daryti, kad jų miegas būtų ramesnis? Ugniagesiai primena, kad visuose aukštesniuose nei penkių aukštų pastatuose privalo būti du išėjimai. Teoriškai taip ir yra, bet gelbėtojai gali nesustodami pasakoti apie daugiabučių gyventojų išradingumą ir atkaklumą naikinant avarinius išėjimus.

„Mūsų žmonės labai tvarkingi, – ironizuoja V.Kurkulis, – vadinamąsias neuždūmijamas laip­tines jie užkrauna daiktais, užrakina laiptines, kad vagys nelįstų. Per gaisrą Žirmūnuose tai ir lėmė tragediją. Senesnių rajonų daugiabučiuose balkonai sujungti liukais, bet parodykite bent vieną namą, kuriame tai dar likę. Visi tuos liukus užsikalę. Rūpinamės, kaip apsisaugoti nuo vagių, bet ne kaip išgyventi kilus gaisrui.“

Daugiabučiai į gaisrą skubantiems ugniagesiams tampa džiunglėmis ir dėl prigrūstų kie­mų. Nepaisoma ir specialių Priešgaisrinės gelbėjimo valdybos iniciatyva atsiradusių ženklų, kurie draudžia kiemuose statyti automobilius vietose, paliktose specialiajam transportui privažiuoti. Situaciją sunkina ir nesąmoningi gy­ventojai, trukdantys ugniagesiams vykdyti gelbėjimo darbus.

„Naktį gavę pranešimą apie uždūmintą laiptinę pradedame tikrinti kiekvieną daugiaaukščio butą, ieškoti gaisro šaltinio. Pirmame aukšte duris atidaro vyras, sako, kad pas jį niekas nedega. Patikriname visus namo butus, vienas duris tenka išlaužti, nes nevaikštanti senolė negali jų atidaryti. Ir galiausiai paaiškėja, kad tai to pirmojo vyro bute prisvilo maistas, bet jis nieko nesakė, nes nenorėjo. Kaip pavadinti tokį žmogų? Man trūksta žodžių“, – piktinasi šimtus gaisrų gesinęs V.Nenartavičius.

Žmogus turi saugotis pats

„Neturime tiek išteklių, kad galėtume ap­lankyti visus namų ūkius, net ir tuos, kurie yra rizikos grupėje. Šalyje yra 9800 iš socialinių išmokų gyvenančių šeimų, kuriose auga mažamečių vaikų. Dar 118 tūkst. gyventojų gau­na socialines išmokas. O valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspektorių turime tik 230“, – V.Kurkulis paaiškina, kodėl įmanoma ko­ntroliuoti tik verslo įmones, bet ne privačias valdas.

Ironiška, bet jei kalbama apie gaisro profilaktiką, pasimokome tik iš svetimos nelaimės, Po sausio 8-osios gaisro Šiauliuose, per kurį žuvo trys mergaitės, kilo susidomėjimo ap­sau­gos priemonėmis banga. Iš parduotuvių buvo iššluoti dūmų detektoriai. Tas vos kelis eurus kainuojantis prietaisas, šaižiu garsu pakeliantis ant kojų vos pradėjus sklisti dū­mams, galėtų gerokai sumažinti gaisrų pa­darinius, bet paprastai jis – visiškai nepopulia­ri prekė.

Kur kas aukštesnis apsaugos lygis – evakavimosi kaukės. Turtingesnėse šalyse jos privalomos visuose viešbučiuose. Nuo smalkių apsauganti vienkartinė kaukė gaisre at­sidūrusiam žmogui suteikia papildomų 20 mi­nučių, bet kainuoja nepigiai, apie 70 eurų. Mū­sų ugniagesiai jų neįperka.

Vis dėlto, nors Lietuvos gaisrų statistika kraupi, iš aplinkinių šalių konteksto beveik ne­iškrintame. Estai, kaip ir daugelyje sričių, džiau­giasi vos geresniais rezultatais. O lenkų situacija kur kas geresnė, bet tą lemia skirtingos skaičiavimo metodikos. Lietuvoje žmogus laikomas gaisro auka ir tada, jei jo gyvybė už­gęsta praėjus ir kelioms dienoms nuo išgelbėjimo. Lenkai tokius atvejus „perleidžia“ medikams, tad kaimynų ugniagesių statistika net ke­turis kartus geresnė už mūsiškę.

„Turime pripažinti, kad Europoje esame tarp „lyderių“. Žemiau nei mes – tik Bal­ta­ru­sija, Rusija, Kazachstanas, tas posovietinis blokas, kuriame savisaugos instinktai buvo nu­marinti, savisaugos kultūra neišugdyta. Ste­bė­jausi ir iki šiol stebiuosi skandinavais. Kokia jų savisaugos kultūra! Lietuvoje dirbančios skandinavų įmonės vidury darbo dienos organizuoja savo darbuotojams priešgaisrines pratybas, keletą valandų trikdomas darbas. Jiems savaime suprantama pasirūpinti darbuotojų saugumu, nes jie – pagrindinis įmonės turtas“, – žavisi V.Kurkulis.

Jis neabejoja, kad ir lietuviai laikui bėgant ims labiau vertinti savo gyvybę, rūpintis saugumu, bet šiandien mentalitetas tebėra pa­žeistas. Sovietinės okupacijos metais buvo ka­lama į galvą: tu tik klausyk valdžios, o valdžia tavimi pasirūpins. Individualistinėje Va­karų visuomenėje manoma priešingai: tu saugokis, būk pasirengęs – valstybė pasistengs tau padėti.

„Valstybė negali prie kiekvieno pastatyti po ugniagesį, policininką, mediką. Ir anais laikais negalėjo, tik melavo, kad gali. Priešgaisrinėje tarnyboje dirbu jau 23 metus. Anksčiau ma­niau, kad situaciją galima pakeisti baudomis. Dabar žinau, kad tai beprasmiška. Žmones veikia tik nelaimės, ir tai tik labai skaudžios“, – neslepia nerimo pareigūnas.

Senasis Vilnius bijojo ugnies

Kada lietuviai pradėjo pavojingus žaidimus su ugnimi? Ankstesniais laikais priešgaisrinė sauga, nors taip įmantriai nebuvo vadinama, užėmė svarbią, gal net svarbiausią vietą namų ūkiuose.

Garsi Vilniaus gydytoja Hanna Stružanovs­ka-Balsienė tebegyvena name, kuris dar prieš karą priklausė jos šeimai. Mediniame dviaukštyje Valakampių pušynuose prieš dešimtmetį įvestas dujinis šildymas, o iki tol jame buvo kū­renamos krosnys.

Prieš karą visi namų savininkai privalėjo kar­tą per metus išsivalyti kaminus. Nors kaminkrėčio vizitas pridarydavo rūpesčių šeimininkėms, niekam į galvą neateidavo gudrauti ir pasitikti žiemą nepasiruošus. Ponia Hanna prisimena, kad Vilniaus centre gyvenusi jos teta kaminų valymo dienai kruopščiai ruošdavosi, nes pas­kui reikėdavo visame bute valyti suodžius. Karo metais priešgaisriniai reikalai taip pat nebuvo apleisti. Vokiečių pareigūnai eidavo per namus ir tikrindavo, ar palėpė, laiptai neužversti daiktais, ar paliktas priėjimas prie kaminų.

„Kurį laiką gyvenau pas močiutę kaime ša­lia Vilniaus. Žmonės ten dažniausiai patys va­lydavosi kaminus, bet buvo ir žmogus, kuris tuo užsiėmė. Močiutė kasmet prašydavo jo paslaugų. Atsimenu, daug buvo kalbama apie tuos reikalus, nuogąstauta, kad suodžiai gali užsidegti kamine. Ir Valakampių name abu su broliu gaudavome barti, jei ką palikdavome ant laiptų. Motina mus gąsdino, kad kils gaisras, kad sulauksime baudos“, – pasakoja sena vilnietė.

Griežta tvarka buvusi ir Šv. Jokūbo ligoninėje, kuri taip pat buvo šildoma krosnimis. Moteris daug metų dirbo jos akušerijos ir ginekologijos skyriaus gydytoja. Prieš kiekvieną šildymo sezoną buvo tikrinama, ar krosnys švarios, parengtos kūrenimui, ar kaminuose yra trauka, ar palėpėse paruošta smėlio. Pa­tikri­nimų laukta su baime ir atsakingai jiems rengtasi.

Pastaraisiais dešimtmečiais Valakampių na­me, kol jis dar šildytas krosnimis, jokie tikrintojai nesilankydavo. Bet, H.Stružanovskos-Bal­sienės manymu, jie ir nebuvo reikalingi. Jos šeimai buvo savaime suprantama rūpintis, kad namas neužsidegtų.

Svarbiausių vertybių ugnis nepasieks

Į „Veido“ klausimus atsako Vilniaus universiteto bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė.

– Kiek gaisrų teko išgyventi universiteto bibliotekai, ko­kie praradimai?

– Senosios Vilniaus universiteto bibliotekos fondus nuniokojo XVII–XVIII a. kilę Vilniaus miesto gaisrai. 1610 m. gaisras su­naikino didesnę Vilniaus miesto dalį, nukentėjo ir Vilniaus akademijos bibliotekos fondai, 1737 m. gaisro liepsnos nusiaubė jėzuitų noviciatą su jo turtinga retų knygų biblioteka. 1747–1748 m. Vilniaus gaisro metu degė jėzuitų akademija, taip pat ir jos biblioteka.

Du gaisrai, pasiglemžę apie 50 tūkst. spaudinių, VU bibliotekoje kilo XX amžiuje. 1962 m. gaisrą sukėlė netvarkinga elektros instaliacija, 1968 m. gaisras kilo dėl per didelės terpentino, kuris tuo metu buvo naudojamas valymo reikmėms, koncentracijos patalpoje. Per gaisrus vandeniu gesintos degančios knygos – neatkuriamai pražuvęs kultūros paveldas. Be to, nukentėjo ir istorinės patalpos. Gaisrų gesinimą komplikavo tai, kad iki Senamiesčio pastatų, kuriuose buvo įsikūrusi biblioteka, gaisrininkų mašinoms privažiuoti buvo labai sudėtinga.

– Po 1962-ųjų gaisro sklandė gandai apie ugnyje žuvusį Martyno Mažvydo „Katekiz­mą“. Kokių saugos priemonių imtasi po šio įvykio?

– XX a. 7-ojo dešimtmečio gaisrai labai aiškiai parodė, kokių baisių pasekmių gali sukelti netinkamos spaudinių saugojimo sąlygos. Kaip liudija to meto VU bibliotekos ataskaitos,  bibliotekoje ne tik nebuvo jokios gaisro gesinimo sistemos, knygos buvo saugomos medinėse, pačių darbuotojų sukaltose lentynose, dažnai įrengtose koridoriuose, siauruose praėjimuose.

Gaisrai ir jų padariniai atkreipė tuometės valdžios dėmesį, jai tik tada pagaliau pavyko rasti lėšų VU bibliotekos 9-o ir 5-o aukšto priestatų, skirtų visus to meto dokumentų saugojimo reikalavimus atitinkančioms saugykloms įrengti, statybai. Saugyklose buvo įrengtos gaisro gesinimo dujomis, gesinimo vandeniu sistemos, patalpos papildomai aprūpintos gesintuvais.

– Kokia priešgaisrinė sistema įrengta dabar? Ar galėtų atsitikti, kad liepsnos pasiektų ver­tingiausius spaudinius? Jei vis dėlto kiltų gaisras, kaip jis būtų gesinamas?

– VU biblioteka šiuo metu įsikūrusi dviejuose pagrindiniuose pastatuose, iš kurių viename įrengta automatinė gaisro gesinimo dujomis (sumontuota 2007–2008 m.), kitame – automatinė gaisro gesinimo aukšto slėgio rūku (sumontuota 2010–2011 m.) sistema, taip pat abiejuose pastatuose – automatinės gaisrinės signalizacijos sistemos.

Sistemos buvo išbandytos prieš jas pradedant eksploatuoti, yra atliekama periodinė patikra. Tai patikimai veikiančios, daugelyje Europos dokumentų saugyklų išbandytos ir mūsų šalyje sertifikuotos sistemos, garantuojančios tiek dokumentų, tiek patalpose dirbančių žmonių saugumą. Kita vertus, labai svarbios ir prevencinės priemonės. Įgyvendinant projektus „Senosios Vilniaus universiteto bibliotekos rekonstrukcija“ ir „Nacionalinio mokslinės komunikacijos ir informacijos centro kūrimas“, visos bibliotekos patalpos įrengtos vadovaujantis moderniai saugyklai keliamais techniniais reikalavimais.

– Kiek iš viso leidinių yra VU bibliotekoje? Kurie vertingiausi?

– Šiuo metu VU bibliotekos dokumentų fondą sudaro 5,3 mln. fizinių vienetų, tarp jų mokslo ir kultūros paveldui priskirtinos kolekcijos: per 319 tūkst. rankraščių, 93 tūkst. grafikos darbų, 167 tūkst. senų ir retų spaudinių.

Čia rasime seniausią spausdintą knygą, esančią Lietuvoje, Rabano Mauro „Opus de universo“ (Strasbourg, 1467), vieną iš dviejų pasaulyje žinomų pirmosios lietuviškos knygos Martyno Mažvydo „Katekizmo“ egzem­pliorių, didžiausią Lietuvoje pirmųjų  spausdintų knygų – inkunabulų rinkinį, senųjų Aldų, Elzevyrų, Planteno-Moretti spaustuvių leidinių kolekcijas, knygų iš Žygimanto Augusto, Sapiegų giminės kolekcijų ir daug kitų mokslo ir kultūros istoriją šiame regione liudijančių dokumentų.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...