Atsisveikinimas su J.Požela, BFL nuotr.

Spalio 19 d. Antakalnio kapinėse palaidotas parlamentaras, sveikatos apsaugos ministras, LSDP vicepirmininkas Juras Požela. Palydėti jo urnos į paskutinę kelionę plūdo artimieji, bendražygiai, draugai.

Politikas mirė eidamas 35-uosius metus. Nuo rugpjūčio vidurio, kai buvo nustatytas ūmus kasos uždegimas (pankreatitas), jis buvo gydomas Santariškių klinikose. J.Požela, ministru paskirtas šių metų kovo 15 d., per kelis mėnesius spėjo pasireikšti kaip modernių reformų iniciatorius. Su šiuo politiku socialdemokratai siejo ir savo partijos ateitį: jam prognozuota tapti LSDP pirmininku ir vienu ryškiausių Lietuvos politinių lyderių. J.Požela 2004–2006 m. dirbo europarlamentaro padėjėju, 2006–2010 m. vadovavo Jaunimo reikalų departamentui prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, 2010–2012 m. dirbo Seimo nario padėjėju-sekretoriumi, opozicijos lyderio patarėju. Nuo 2003 iki 2012 m. tris kadencijas iš eilės buvo išrinktas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariu, vadovavo Socialinių reikalų komitetui. J.Požela Vilniaus universitete buvo įgijęs informologijos bakalauro bei komunikacijos ir informacijos magistro laipsnius.
Su žmona Živile augino sūnų Jorį. Politikas daugiamandatėje apygardoje jau buvo išrinktas ir į naujos kadencijos Seimą.

"Shutterstock" nuotr.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Lietuva, žadėjusi tapti ekonomiškai stipresnė ir klestinti sveikatos apsaugos srityje, trypčioja ties katastrofos riba: me­di­kams emigruojant ir senstant periferijos gyventojai skandinami tuberkuliozės liūne, tęstinę sveikatos apsaugos po­li­tiką iki šiol graužia alzheimeris, o įstrigę e. sveikatos ir elektroninio recepto projektai jau pašiepiami kaip šalies gėda.

Komiška, bet sveikatos reforma, turėjusi pa­cientą ginti ir stiprinti, per pastarąjį dešimtmetį jį tik dar labiau susargdino. Dėl medikų trūkumo kai kuriuose šalies rajonuose sveikatos priežiūros paslaugos tapo ne­be­­prieinamos: vizito pas šeimos gydytoją iki šiol ten­ka laukti keletą savaičių, o pas nukreiptą spe­cialistą – ir keletą mėnesių. Gyventojų ap­klau­sos rodo, kad, numoję ranka į valstybinę, ko­ne 6 proc. pacientų pasuko į privačią me­di­ci­ną.

Ne­sunku suvokti, kad jau po 2020-ųjų Lietuvos situacija sveikatos srityje prastės, o didžiausios ligos ims badyti akis.

Chaotiška situacija susiklostė sveikatos ap­sau­gos ministrams nesilaikant tęstinės politikos. Su kiekvienu nauju prasidėdavęs laikotarpis baig­davosi daugmaž taip pat. Būtent tai ir lėmė mo­nopolinį valstybinį sveikatos draudimą, milžiniš­ką korupciją ir medikų emigraciją dėl mažų al­gų.

Nejau nebuvo galima pasitelkus Europos Są­­jungos struktūrinių fondų paramą bent kiek pri­artėti prie šias problemas išsprendusių estų, ku­rie prieš gerus du dešimtmečius medicinos srityje įvykdė dvi svarbias reformas?

Jų šeimos gydytojai tapo sveikatos sistemos pamatu. Antra, Estija patvirtino 19 strateginių ligoninių. Jos įsikūrusios didesniuose miestuose, turi visą parą veikiančias tarnybas. Ma­žes­­nė­se li­go­ninėse liko tik slauga. Lietuva prie to pereiti iki šiol nesugebėjo.

Esminių pokyčių nesiimta

Lietuva nuo įstojimo į Europos Sąjungą da­ly­­vauja jau trečiame ES fondų investicijų laikotarpyje, tačiau, kaip pastebi Nacionalinės sveika­tos tarybos pirmininkas Juozas Pundzius, gau­tos lėšos investuotos į neperspektyvias sritis: dau­giausia į pastatų infrastruktūrą.

„Be abejo, tai labai gerai, bet taip ir nesusivok­ta, nerasta politinio ryžto atlikti teisingų po­­litinių sprendimų reformuojant sveikatos sek­torių“, – kritikos negaili prof. Irena Mi­se­vi­čienė.

Nuo 2004 iki 2020 m. Lietuva yra įsipareigojusi įgyven­dinti 181 projektą už 226,03 mln. eurų Eu­ro­­pos Sąjungos lėšų.

Žinant, kad ES paramos teikimas – laikinas, ne­sunku suvokti, kad jau po 2020-ųjų Lietuvos situacija sveikatos srityje prastės, o didžiausios ligos ims badyti akis. Tačiau lėšų nebebus, nes ES milijonų aruodai bus išsemti: teliko ketveri me­tai ES struktūrinių fondų paramai panaudoti, bet susidaro įspūdis, kad pasirinkti kiti priori­tetai, nei reikėtų Lietuvos sveikatos sektoriui.

Remiantis Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) ES paramos skyriaus duomenis, nuo 2004 iki 2020 m. Lietuva yra įsipareigojusi įgyven­dinti 181 projektą už 226,03 mln. eurų Eu­ro­­pos Sąjungos lėšų.

Penktą kadenciją Seimo Sveikatos reikalų komitete dirbantis Antanas Matulas neslepia, kad kiekvieno euro skyrimas – sveikatos mi­nis­tro kompetencija, o kartu tai ir priežastis, ko­dėl jie taip trumpai išsilaiko poste (per 25-erius metus – 17 ministrų). Situacija, parlamentaro ver­tinimu, dar galėtų pasukti reikiama linkme, tačiau tam reikėtų pertvarkos.

A.Matulo įsitikinimu, savarankiška sveikatos apsaugai lėšas skirstanti įstaiga galėtų būti Vals­tybinė ligonių kasa, o ministerijai liktų kon­trolės funkcija. Beje, panaši sistema veikia Es­ti­joje, Slo­vėnijoje bei kitose šalyse, tačiau ne taip se­niai ministerijoje kojas apšilęs Juras Po­že­la už­siėmęs šiek tiek kitokiais reikalais: dėl jau­nys­tės ir patirties stokos kritikuojamas sveika­tos ap­saugos ministras socialiniame tinkle skai­čiuo­ja ne sveikatos apsaugos, o asmeninius sa­vo žingsnius. Vidurkis per dieną – beveik 9 tūkst.

Kolegos anekdotu vadina e. recepto startą, kuriam vaistinės sugebėjo pasirengti per ke­lis mėnesius, o pati sveikatos sistema nepasirengusi iki šiol.

Taigi kol ministras žingsniuoja, sveikatos ap­saugos viceministras Valentinas Gavrilovas ar­gumentuoja, kad paskutinio ES finansavimo lai­kotarpio lėšos skirtos dviem kryptims: netolygumui mažinti (visiems Lietuvos gyventojams suteikiant kiek įmanomą vienodą prieigą prie sveikatos priežiūros paslaugų) ir sveikam gy­ven­tojų senėjimui užtikrinti (gerontologijos paslaugoms jau pagyvenusiems žmonėms).

Su globaliomis problemomis susidurianti Lietuva netrukus, kaip ir visa Europa, pajus dir­­bančiųjų ir senjorų disproporciją, taigi sveikatos sistemai būtų tikras išganymas nuimti nuo jos dešimtmetį neveiksnų e. sveikatos (elek­troninės sveikatos) prakeiksmą.

Gydytojas psichiatras Aurelijus Veryga neslepia, kad jo kolegos anekdotu vadina e. recepto startą, kuriam vaistinės sugebėjo pasirengti per ke­lis mėnesius, o pati sveikatos sistema nepasirengusi iki šiol: „Svarstau, jei taip koks verslas ap­skaitos ar valdymo sistemą kurtų tiek laiko, ar nebūtų penkis kartus iš eilės bankrutavęs? Maža to, jei paskaitytumėte apie sumas, kurios buvo skirtos tai sistemai kurti, jos išverstų iš kojų.“

27 mln. eurų paleisti vėjais, o rezultato vis nė­ra. A.Matulas tikina, kad šiuo metu atsakymo lau­kiama iš Valstybės kontrolės, bet iš tiesų reikė­­tų kreiptis tiesiai į prokuratūrą. Pakanka tik įsi­­vaizduoti, kokios galimybės atsivertų, jei me­di­kas, o kartu ir pats pacientas, per mobiliuosius įren­­ginius galėtų stebėti kraujospūdį, širdies rit­mą, jo sutrikimus, gliukozės kiekį ir pan. Galbūt tai netgi leistų išvengti nereikalingų vizitų į gy­dy­mo įstaigą? O jei tokie duomenys būtų kaupia­mi, matyt, būtų galimybė daug paprasčiau gau­ti svei­katos pažymą ir kitus reikalingus do­ku­mentus.

Naujasis ministras – visų lauktas išganytojas?

Svarstydama, kuria kryptimi pasuks Lie­tu­vos sveikatos sistema, I.Misevičienė nėra nusitei­kusi labai optimistiškai: „Jei ir toliau neturėsime išmintingų politikų ir sveikatos ministrų, esminių reformų nebus.“

Sveikatos sektoriaus profesionalų, turinčių pa­tirties, šiandien SAM sako pasigendantys ir ki­ti pašnekovai: už sveikatą ir maisto saugą at­sakingas Europos Komisijos komisaras Vy­tenis Povilas Andriukaitis, A.Matulas ir kt.

„Anksčiau partijose buvo profesorių, patyrusių vadybininkų, o dabar ministerijose į viceministrus ateina jaunimas, nedirbęs jokio kito dar­bo, tik politikų patarėjais ar padėjėjais. Abe­­­­joju, ar 28–30 metų jaunuolis jau turėtų tam patirties“, – ironizuoja mediko išsilavinimą tu­rintis A.Matulas.

Tačiau sveikatos ministru paskirtas J.Požela tikina neketinantis žlugdyti privačios medicinos, nežada uždarinėti ir mažesnių ligoninių ar jų skyrių, ką bandė daryti ankstesnė Vy­riau­sybė. Galbūt būtent jis išdrįs priimti drąsius, nors ir nepopuliarius sprendimus?

I.Misevičienė sako, kad pirmieji ministro J.Po­­­žėlos žingsniai jai padarė įspūdį: jie tvirti ir kol kas labai teisingi. Gal SAM ministru paskyrus jauną energingą asmenį, suprantantį pa­grin­dinius sveikatos sistemos funkcionavimo prin­ci­pus, išmanantį vadybą, besiremiantį kom­pe­ten­tinga komanda, tinkamai atsovaujantį sveikatos klausimams Vyriausybėje ir pasiryžusį imtis tik­rų sveikatos reformų, dar ne viskas prarasta?

A.Matulas nėra toks optimistas: jo vertinimu, šią kadenciją sveikatos apsaugos srityje val­dan­tieji nieko nepadarė ne tik dėl to, kad ke­i­tėsi ministrai, bet ir todėl, kad jie vykdė vie­na kitai prieštaraujančią politiką: „Bandęs ig­no­ruoti privačią mediciną V.P.Andriukaitis iš­ei­da­mas iš darbo pasirašė, rodos, 17 įsakymų ir pa­reiškė, kad sistemoje įvyks negrįžtamų pakitimų. Bet Rimantė Šalaševičiūtė ištaisė jo klaidas, du trečdalius tų įsakymų panaikindama.“

Buvęs medikas sako, kad visų ankstesnių svei­­­katos ministrų bėda – neracionalus lėšų nau­­dojimas. I.Misevičienė siūlo esant nedideliam sveikatos sektoriaus finansavimui vadovautis Europos naujosios sveikatos politikos gairėmis „Sveikata 2020” ir įgyvendinti principą „sveikata visose politikose”.

Abu pašnekovai sutaria, jog lėšų poreikis sveikatos sektoriui didės ir ateityje, juolab kad pinigų sveikatos sistemoje šiandien tiek mažai, kad išlaikyti gerą specialistą, netgi slaugytoją, nebeįmanoma.

Lemiamas Lietuvos sveikatos sistemos skirtumus, palyginti su kitomis šalimis, būtų tas, kad Lietuvoje slaugytojų tūkstančiui gyventojų yra daug mažiau. Pas mus šis rodiklis siekia vos 1,7, Danijoje – 4,4, Suomijoje ir Liuksemburge – 4,3. ES vidurkis – 2,3.

Mūsų šalyje, priešingai nei, tarkime, Pran­cū­zi­joje, kitaip organizuotas medicinos sistemos dar­bas: medikams daug labiau gelbsti slaugytojos. Taip yra kone visose ES šalyse, tačiau, kitaip nei Belgijoje, Suomijoje ar Austrijoje, kai iš ligoninės į namus išleidžiamas beveik nepaeinantis žmogus, jis ir namie gauna visą reikiamą valstybės siunčiamų medicinos darbuotojų slaugą. Lie­tuvoje iki tokio lygio paslaugų dar nepriaugo­me.

Bene mažiausiai Europoje atlyginamą darbą dirbančios mūsų slaugytojos šiandien noriai mo­kosi norvegų kalbos ir keičia gyvenamąją vietą į kur kas labiau jų darbą vertinančią šalį. Taigi po­kyčių reikėtų šiek tiek anksčiau, nei iš Lietuvos išvyks paskutinės slaugė.

„Panaikinus biurokratinius suvaržymus me­dikams, įtvirtinus paskolų sistemą būsimiems gy­dytojams, kurie vėliau atidirbtų kelerius me­tus periferijoje, griežtinant gyventojų sveikatos pa­tikrą (tas, kuris savęs netausoja – rūko, svaiginasi alkoholiu ar nesitikrina pagal prevencines pro­gramas poliklinikoje, turėtų mokėti didesnę svei­katos draudimo įmoką, nei motyvuotas dėl sa­vo sveikatos) – galime išbristi”, – mano A.Ma­tu­las.

25 metus gydytoju chirurgu dirbantis Lie­tu­vos gydytojų sąjungos Vilniaus rajono filialo va­dovas Eduardas Pabarčius iki šiol stebisi, ko­dėl Lietuvoje skirtingų ligų gydymas kompensuojamas skirtingu valstybės indėliu, ir klausia, kodėl naujausio ir efektyviausio vaisto pacientui tenka laukti metų metus – bene ilgiausiai Eu­ropos Sąjungoje.

„Gydant žmones nebeliko žmogiškumo, tik bėgančios biudžeto eilutės ir lėšų skirstymas, kurį vykdo valdininkai“, – sugrąžinti pacientą ir jo interesus į sveikatos apsaugos sistemą siūlo pašnekovas.

Tačiau kai vidutinė sveikatos apsaugos mi­nistro kadencija Lietuvoje – tik pusantrų metų, tai tampa rimtu iššūkiu.

K. Bingelio nuotr.

Aušra LĖKA

O Greifenbergeris neturėjo proanūkio? O Čarnas? Jo prosenelis rengė kruviną valstybinį raudonąjį perversmą, o Požela Kažkelintasis oro uoste bomba gąsdino. Ar feisbuke sveikindamas Vasario 16-osios proga Lietuvos trispalvę raudona spalva į viršų apvertė ne dėl genuose užkoduoto prielankumo raudonai spalvai? Gal jam labiau tiktų susisiekimo (juk „išmano“ apie lėktuvus), krašto apsaugos (TV projekte išmoko, kaip pamesti jam patikėtą ginklą) ar vidaus reikalų ministro postas (juk matė, kaip dirba policija, įkaušusį jį tempdama iš SPA Druskininkuose)?

Ambicijos be amunicijos – viešoji erdvė sprogsta nuo ironijos, o entuziazmą dėl socialdemokratų pasiūlyto naujo sveikatos apsaugos ministro, atrodo, spinduliuoja tik dvi personos – premjeras Algirdas Butkevičius ir jo į ministrus pasirinktas beveik 34-erių Juras Požela.

Žinoma, tobulo ministro formulės nėra, tačiau bent jau keli dėmenys būtini: premjero ir valdančiosios koalicijos palaikymas, partinio ir vadovaujamo darbo patirtis, tos srities išmanymas ir jos bendruomenės parama, žinoma, ir asmens reputacija. Kiek jau septynioliktas po nepriklausomybės atkūrimo sveikatos apsaugos ministras atitiktų šiuos kriterijus?

Politinė karjera – kvotų dėka

Profesija – jaunystė. Taip ironizuodami J.Poželos karjeros kryptį vis aukštyn apibūdina net patys socialdemokratai, tiesa, iš vyresniųjų diviziono. Nors premjeras rodo visišką pasitikėjimą jaunuoju kolega, didelio autoriteto ir palaikymo šis neturi ne tik tarp opozicijos, bet net ir tarp savo partijos vyresniųjų.

Štai socialdemokratas Algimantas Sala­makinas sako asmeniškai nieko neturįs prieš J.Poželą, bet manantis, kad ministro ar Seimo komiteto pirmininko postą turi užimti labiau patyrę žmonės. Jam imponuoja britų parlamentarizmo principai: nepabuvęs poros kadencijų parlamente ten negali pretenduoti į ministro ar kitą postą, net kalbėti frakcijos vardu. „Iš pirmos kadencijos šokti į ministro postą – manau, šauname pro šalį. Mokytis būti ministru jau užimant šį postą – per didelė prabanga“, – mano šeštą kadenciją Seime baigiantis A.Sala­makinas.

Bet būtent jaunystė – ne tiek J.Poželos trūkumas, kiek vienintelis, bet greitai praeinantis privalumas, stumiantis jį karjeros laiptais. Kaip jaunimo atstovas J.Požela tapo partijos prezidiumo nariu, gavo vietą pirmame Seimo rinkimų sąrašo dešimtuke (mat moterims ir jaunimui socialdemokratai skiria kvotas) ir taip pateko į Seimą. Čia kaip jaunas politikas gavo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininko postą. Jaunas amžius buvo privalumas ir anksčiau varžantis dėl departamento vadovo prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos posto.

Socialdemokratų veteranai murma: „Ir dabar turi gerą – komisijos pirmininko postą, bet ką padarė jai vadovaudamas?“; „Juk eina į ministrus, o ne 100 metrų bėgti, tad čia svarbiausia ne jaunumas“; „Reikia pirma pasišnekėti su savimi, ar sugebėsi tą darbą dirbti. Jaunatviškas gobšumas – patys eina, prašo postų. Jaunimo kuopelė jau dalijasi, kas bus Butkevičius, kas bus Grybauskaitė. Nespėja apšilti – ir su „tapkėm“ į dangų.“

Nepalaikomam ne tik opozicijos, bet ir dalies savų J.Poželai gali būti sunku realizuoti svarbiausiu prioritetu deklaruojamą siekį suburti parlamentines partijas, medikų ir pacientų bendruomenes, šios srities mokslininkus ir pasirašyti nacionalinį susitarimą dėl sveikatos apsaugos politikos. Tam reikia nemenko autoriteto. Ar ministras pajėgs per keletą mėnesių įgyti tai, ko lig šiol neturi?

Postai ar sostai

Nors J.Poželos kandidatūra kritikuojama ir dėl neva per jauno amžiaus, jaunystė – lengviausiai ir greičiausiai ištaisoma politiko yda. O J.Požela, jei bus paskirtas, taps jauniausiu vyriausios per 26 metus Vyriausybės nariu, bet už jį jaunesni politikai yra tapę net premjerais: Gediminas Vagnorius premjero poste 1991 m. debiutavo vos 33-ejų su puse.

Jauniausias nuo 1990 m. ministras buvo Darius Kuolys, Kultūros ir švietimo ministerijos vadovu tapęs 28-erių. Rolandas Matiliauskas finansų ministru paskirtas būdamas 29-erių.

30-ies krašto apsaugos ministru tapo Audrius Butkevičius, 31-ų Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijai stojo vadovauti Kęstutis Skrebys, o Linas Linkevičius Krašto apsaugos ministerijai – 32-ejų.

Galima sakyti, kad nepriklausomybės pradžioje stigo patyrusių politikų. Tačiau, pavyzdžiui, Estijoje, kuri pagal daugelį pažangos rodiklių Lietuvai yra sektinas pavyzdys, premjeras Taavi Roivas šį postą pelnė būdamas 34-erių, o dabartinis estų sveikatos apsaugos ministras Jevgenijus Ossinovskis pareigas ėmė eiti būdamas vos 29-erių.

Esminis parametras – ne gimimo metai, o ką politikas per juos yra nuveikęs. Štai iki premjero posto tuomet 34-erių T.Roivas jau buvo spėjęs pabūti ir parlamento komiteto pirmininku, ir premjero patarėju, ir ministru, o J.Ossinovskis jau buvo dirbęs švietimo ir mokslo ministru.

J.Poželos CV taip pat yra nemažai vadovaujamo darbo eilučių. Bet net teismai aiškinosi, ar kai kurios jų nebuvo tik sostas. Štai 2007 m. Vilniaus apygardos administracinis teismas nusprendė, kad J.Požela, tuomet 24-erių Vilniaus miesto tarybos narys, neteisėtai laimėjo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) organizuotą konkursą eiti Jaunimo reikalų departamento direktoriaus prie SADM pareigas, mat net negalėjo į jas kandidatuoti, nes neturi vadovaujamo darbo patirties.

Tiesa, aukštesnis – Vyriausiasis administracinis teismas priėmė priešingą sprendimą: nusprendė, kad patirties pakanka, mat J.Požela beveik porą metų buvo Vilniaus miesto tarybos Peticijų komisijos pirmininkas. Tačiau tuometis sostinės savivaldybės Teisės departamento direktorius Jovitas Elzbergas yra viešai sakęs, kad Peticijų komisijos posėdžių per porą metų sušaukta vos keli, o Teisės departamentas tegavęs vieną rezoliuciją.

Beje, vėliau ir J.Poželos vadovavimas Jaunimo reikalų departamentui neapsiėjo be kritikos, kad skirstydamas finansus jaunimo organizacijoms galbūt simpatizuoja socialdemokratiniam jaunimui, o tarp keliolikos pavaldinių stebėtinai daug socialdemokratų.

Pasibaigus socialdemokratų kadencijai, per kurią J.Požela ir darė karjerą valstybės tarnyboje, ministru tapęs konservatorius Donatas Jankauskas pataręs pavaldiniui pagalvoti, kokie jo gyvenimo prioritetai: „Jei nori dirbti valstybės tarnyboje, sakiau, linkėsiu sėkmės, bet jei save nori realizuoti politikoje, mano reikalavimas – darbe nepolitikuoti, dirbti visoms politinėms organizacijoms vienodai.“ Po keleto mėnesių J.Požela ministrui pasakė, kad renkasi darbą politikoje, ir klausė, kokiomis sąlygomis gali palikti postą.

Tada jis jau buvo Vilniaus miesto tarybos narys. Pirmąkart į ją išrinktas vos dvidešimties, taip tapdamas tuo metu jauniausiu tarybos nariu visoje Lietuvoje, iš viso joje išdirbo tris kadencijas, pastarąsias dvi vadovavo Socialinių reikalų komitetui.

Seimo rinkimuose debiutas 2008 m. nebuvo toks sėkmingas: jaunas politikas už save agitavo net Gariūnų ir Kalvarijų turguose, bendrabučiuose – gal tai prisidėjo, kad iš paskutinės 141 vietos sąraše buvo išreitinguotas į 21-ą, bet iki parlamentaro mandato vis tiek pritrūko. 2012 m. jis pagaliau pateko į Seimą. Vienmandatėje Antakalnio apygardoje liko trečias, bet jam teko varžytis net su 15 politinių konkurentų, tarp kurių buvo ir tuometis konservatorių vedlys Andrius Kubilius. Tad į Seimą pateko su socialdemokratų sąrašu, kuriame jam ne tiek už nuopelnus, kiek už jaunystę buvo skirta vieta pirmame dešimtuke.

Sveikatos srityje parengė vieną projektą

Premjeras motyvavo naujo ministro pasirinkimą ir tuo, kad kadencijos pabaigoje nėra laiko mokytis, o J.Požela gerai susipažinęs su sveikatos apsaugos sistema, mat dirba Sveikatos reikalų komitete, labai domisi parengtais įstatymų projektais, susipažinęs su sveikatos apsaugos sistemoje vykdoma reforma, ES paramos skirstymu.  A.Butkevičius tikino apie J.Poželą girdėjęs labai gerų atsiliepimų iš ligoninių vadovų. Bet mįslė, kada premjeras spėjo su jais aptarti būsimo ministro kandidatūrą.

Treji su trupučiu metų – tiek J.Požela yra Sveikatos reikalų komiteto narys – būtų tikrai nemažas laikas, jei nuosekliai giliniesi į kokią sritį. Bet Seimo debiutantas iš karto gavo ir Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininko postą, pirmuosius metus Seime jis metėsi dar ir į visų geidžiamą Europos reikalų komitetą, mat čia geriausia pakilimo aikštelė užsienio komandiruotėms.

Sveikatos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojo konservatoriaus Antano Matulo vertinimu, J.Požela imlus: į projektus, kuriuos gaudavo kuruoti, jis įsigilindavęs, greitai suvokdavęs esmę. O jis pats yra inicijavęs ir parengęs vieną sveikatos apsaugos srities projektą – Civilinio kodekso pataisą dėl pagalbinio apvaisinimo, kuriai po pateikimo vieno balso skirtumu pritarta.

Jei taps ministru, J.Požela žada įgyvendinti keturių prioritetinių darbų programą. Jis sako pasidžiaugsiąs ne veltui buvęs ministru, jei po aštuonių mėnesių pasibaigus kadencijai turėsime tarppartinį nacionalinį susitarimą dėl sveikatos politikos. Jame būtų sutarta, kaip didiname finansavimą nuo BVP, kuris dabar vienas mažiausių ES.

„Su tiek lėšų kaip dabar neįmanoma išlaikyti ir vaistų kompensavimo lygį, ir inovacijų diegimą, ir prevenciją, ir esamą gydymo įstaigų tinklą. Ne tik politikai, bet kartu ir medikų bendruomenė, pacientai, mokslininkai, ekonomistai turi išdiskutuoti, kokiomis apimtimis teikiame sveikatos apsaugos paslaugas, kur jas teikiame, kaip jas teikiame, kiek finansuojame. Žinoma, tam reikia ir reformų sistemos viduje. Bet jos neturi būti daromos vieno ministro įsakymais – turėtume turėti aiškų sutarimą, kuris būtų priimtinas daugeliui parlamentinių partijų, kad būtų tęstinumas, o ne taip, kaip dabar, kai vienos kadencijos keli ministrai taiso vieni kitų įsakymus“, – aiškina J.Požela.

Antra, jis pasiryžęs siekti realaus pokyčio savižudybių prevencijos klausimu. J.Požela pripažįsta, kad savižudybių, alkoholizmo prevencija labiau priskirta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kompetencijai. Bet ir Sveikatos apsaugos ministerija galėtų prisidėti, pavyzdžiui, didinant psichologinės tarnybos prieinamumą ir taip užkardant problemą pačioje jos pradžioje. Jis siektų gerinti gyventojų psichologinę sveikatą, į šios problemos sprendimą įtraukti nevyriausybinį sektorių, psichologus, psichoterapeutus. Šie, deja, paliko ministeriją protestuodami dėl požiūrio į sprendimų šiais klausimais būdus, bet J.Požela tikisi juos susigrąžinti.

Trečia, J.Požela sako jausis ne veltui prisiėmęs tokios svarbios srities ministro atsakomybę, jei ims gerai veikti prevencinės programos. Dabar, pavyzdžiui, tik pusė vaikų tikrinama nuo tuberkuliozės, yra problemų dėl onkologinių ligų prevencijos ir pan.

Ketvirtas prioritetas – medicinos inovacijos. Juk nepateisinama, kad, pavyzdžiui, vaistą nuo vėžio pacientai gauna tik praėjus septyneriems metams nuo jo registravimo.

Jei bus paskirtas ministru, J.Požela neketina tęsti pirmo šios kadencijos sveikatos apsaugos ministro Vytenio Andriukaičio užmojų žlugdyti privačią mediciną. Kaip ir nesirengia pulti uždarinėti mažesnių ligoninių ar jų skyrių, ką bandė daryti ankstesnė Vyriausybė. Bet J.Požela vis tiek sako, kad rezervų sistemos viduje yra, nes, pavyzdžiui, investuojama į pastatus, o ne į gydymą. Tad reikia nebijoti priimti drąsių, nors ir nepopuliarių sprendimų.

J.Požela dar neapsisprendė, ar atšauktų nuo sausio įsigaliojusį įsakymą, pagal kurį ikimokyklinio ugdymo įstaigoms draudžiama priimti nuo poliomielito, tymų ir raudonukės neskiepytus vaikus, bet sakosi esąs už skiepus, tik prieš bausmes savo vaikų neskiepijantiems tėvams.

O tiems, kurie mano jį turint per mažai vadovaujamo darbo patirties tokiam postui, J.Požela atkerta, kad ne tik tris kadencijas buvo Vilniaus miesto tarybos, vieną – Seimo narys, vadovavo SADM departamentui, bet ir labai pasitiki ministerijos komanda, medikų bendruomene, nevyriausybininkais, dirbančiais pacientų teisių srityje.

Ką jau ką, o kalbėti tai, ką norima išgirsti, politikas tikrai moka. Bet ar moka ne tik kalbėti?

Renomė – unabomberis

Premjeras savo protežė apdovanojo dar vienu komplimentu: J.Požela – inteligentiškas žmogus. Dėl pirminės šio žodžio prasmės (lot. intellegens – mokytas žmogus) negali ginčytis: J.Požela turi Vilniaus universiteto (VU) ir bakalauro, ir magistro diplomus. Bet plačiąja prasme inteligentiškas žmogus – tai ir šviesuolis, pavyzdingo elgesio asmuo. Čia jau premjeras aiškiai perspaudė.

Šiandien turbūt daugelis tik gūžtelėtų pečiais, kas tas J.Požela, jei ne neblėstanti jo unabomberio šlovė. Apie tokio politiko egzistavimą plačioji visuomenė ir sužinojo, kai jis 2004 m. laukdamas skrydžio Vilniaus oro uoste pareiškė, neva lėktuve padėtas sprogmuo. Ant kojų buvo sukeltos specialiosios tarnybos, o pats jis, tuomet Vilniaus miesto tarybos narys, iš oro uosto išvežtas su antrankiais.

Šiandien politikas kartoja, kad tai jam buvusi didelė pamoka, jis labai dėl to apgailestaująs ir atsiprašąs. Nors mano, kad humoras gelbėja pasaulį, bet daugiau stengiasi nepokštauti ir tikina, kad kitos sklindančios istorijos apie jo nuotykius oro uostuose – tik pramanas.

Bet jam norėjosi, kad pramanu būtų likęs ir kitas gėdingas jauno politiko nutikimas: 2008 m. Druskininkuose jam teko pailsėti ne tik vandens pramogų parke, bet ir areštinėje. „Kauno diena“ rašė, kad už parko vidaus taisyklių pažeidimą – nesaikingą alkoholio vartojimą, triukšmavimą – jam ir jo bičiuliams policiją iškvietė vandens parko darbuotojai. J.Požela iš pradžių neigė skandalą, tačiau sužinojęs, kad dienraščiui žinomi įrašai apie incidentą Druskininkų policijoje, pripažino ten patekęs.

Socialdemokratų folklore yra ir daugiau sagų apie J.Poželos polinkį linksmintis, bet jis pats, tiesiai paklaustas, ar neturi problemų dėl alkoholio, atkirto: „Aš irgi daug ką galiu apie ką nors pasakyti. Bet tikrai nemanau turintis problemų dėl alkoholio.“

Būdamas ne tik vietos valdžios, bet jau ir parlamento nariu politikas ne visuomet buvo linkęs paklusti priimtoms elgesio normoms. Štai dar gerai neapšilęs kojų jis be Seimo vadovybės leidimo išlėkė vizito ne kur kitur, o į Baltarusiją.

Užpernai jis vėl susimovė: J.Poželai nepavyko sutaupyti 110 litų, nes Seimo Etikos ir procedūrų komisija pripažino, kad už skaitmeninę televiziją namuose parlamentarui dera mokėti savais, o ne iš biudžeto parlamentinei veiklai skirtais pinigais.

„Jaunystė – paikystė“, – teisina jį kai kurie jo partijos bičiuliai. Tačiau liaudyje vartojami du žodžiai – jaunas ir nebrendila, ir jie nėra sinonimai. Tad nors politikoje J.Požela jau keliolika metų, jo pavardė asocijuojasi ne su kokiomis visuomenės gyvenimą pagerinusiomis iniciatyvomis, o vis dar su unabomberio šlove ir, žinoma, garsia pavarde.

Kairiosios pažiūros jo šeimoje kaip koks palikimas perduodamos iš kartos į kartą. J.Požela pasakoja, kad politika į jo gyvenimą įsiliejo labai natūraliai, nes dar vaikystėje ja domėjosi, skaitė šia tema daug knygų. Jau pirmame kurse, būdamas aštuoniolikos, įstojo į Lietuvos socialdemokratų partiją, o Socialdemokratinio jaunimo sąjungos, kuriai vėliau vadovavo, nariu tapo dar keleriais metais anksčiau.

„Dariau tai sąmoningai, nes norėjau būti stiprios kairiosios partijos, turinčios tradicijas ir visoje mūsų valstybės istorijoje vaidinusios ypatingą vaidmenį, dalimi. Esu stiprių kairiųjų pažiūrų politikas, todėl, neabejoju, kad tai – pirma ir paskutinė partija mano gyvenime“, – save pristato J.Požela.

Bet ko nepadaro meilė: net būdamas idėjinis kairysis kurdamas šeimą J.Požela prašė Dievo palaiminimo – su savo išrinktąja Živile Danilčikaite, teisininke, Vilniaus savivaldybės tarnautoja, 2012 m. susituokė bažnyčioje. Jo paties žodžiais tariant, nes labai gerbiąs Bažnyčią ir gilų savo žmonos tikėjimą.

Jo prosenelis Karolis Požėla buvo vienas iš komunistinį perversmą XX a. trečiajame dešimtmetyje Lietuvoje bandžiusių surengti Komunistų partijos vadovų, prosenelė Eugenija Tautkutė – aktyvi komunistinio pogrindžio dalyvė, rašytoja. Senelis, iš kurio paveldėjo ir Juro vardą, buvo LKP, LDDP, paskui Socialdemokratų partijos veikėjas, 1992–1996 m. kadencijos Seimo narys, garsus fizikas, akademikas.

Beje, tarp socialdemokratų J.Požela – ne vienintelis iš politikų, Lietuvą kaip nepriklausomą valstybę mačiusių tik gūdžiame sapne, dinastijų. J.Požela svaidėsi gąsdinimais, kad socialdemo­kratai skils, jei partijos taryba drįs pašalinti iš partijos Algirdą Paleckį, sovietų okupantų kolaboranto Justo Paleckio anūką, dabar mojuojantį raudonomis vėliavomis ir pliurpiantį, kad Sausio 13-ąją savi šaudė į savus.

J.Požela sako anuomet buvęs vienas tų, kurie bandė sustabdyti A.Paleckį nuo prasidėjusio jo radikalėjimo: „Jis buvo auganti socialdemokratų viltis, bet, deja, dabar turime, ką turime.“ O A.Paleckio tėvas Justas Paleckis būdamas europarlamentaru J.Poželą buvo įdarbinęs savo padėjėju.

Vaikai, žinoma, neatsako už savo tėvų ar prosenelių veiksmus. Bet J.Požela tikina mokantis istoriją – didžiuojasi, kad per abitūros egzaminą pelnė 91 balą. Tad kaip jis vertina prosenelio veiklą? „Tai buvo labai sudėtingas laikotarpis. Vienintelis dalykas, ko norėčiau, – kad būtų galimybė su proseneliu susėsti ir padiskutuoti apie tą laikotarpį, kad jis man pats papasakotų, kaip viskas vyko. Deja, to neįmanoma padaryti“, – sako J.Požela, nesileisdamas į tolesnes diskusijas šia tema.

J.Poželos tėvas iš saviškio perėmė fizikų dinastijos tęstinumą: jis – mokslų daktaras, Nacionalinės mokslo premijos laureatas. O siūlomas ministras, atvirkščiai, pratęsė politikų, bet nebetęsė fizikų linijos. Tiesa, kaip ir mama ekonomistė, padirbėjo valstybės tarnyboje.

Jauno politiko kritikai ironizuoja, kad fizikai jam pritrūko gebėjimų. Taip, jis nebuvo pirmūnas, bet sostinės Antakalnio vidurinę mokyklą baigė balais, aukštesniais už vidurkį. Ne viskas sekėsi kaip istorija – matematikos turėjo aštuonetą. O būsimos profesijos pasirinkimas, jo paties žodžiais tariant, nebuvo pats lengviausias dalykas gyvenime.

J.Požela džiaugiasi, kad į komunikacijos ir informacijos, anksčiau vadintas tiesiog bibliotekininkyste, studijas Vilniaus universitete įstojo vienu pirmųjų sąraše, ir nesutinka, kad joms nereikėjo aukštų balų ar jos nelaikomos prestižinėmis. Po to žurnalistikos magistrantūros studijas baigė devynetu už darbą „Partinė spauda Lietuvos politinėje komunikacijoje“ (ironiška, bet Seimas netrukus uždraudė partijoms turėti savo žiniasklaidą). Tačiau pagal įgytas specialybes J.Požela nedirbo.

Trumpas socialdemokratų atsarginių suolelis

Sumuojant, kiek siūlomas sveikatos apsaugos ministras atitinka būtinus tokiam postui reikalavimus, optimizmo tikrai ne perteklius. Norint sėkmingai vadovauti vienai mažiausiai reformuotų, vienai neskaidriausių, bet ir vienai brangiausių, kasmet per 1,5 mlrd. eurų mokesčių mokėtojams atsieinančių sričių, reikia ir turėti kietą politinį stuburą, ir išmanyti šios srities sistemą, ir būti vadybos specialistu. O J.Poželą lig šiol karjeros laiptais stūmė ne tiek jo išskirtiniai gebėjimai, kiek jaunimo kvota.

Tiesa, ne ką daugiau optimizmo kėlė ir kita socialdemokratų alternatyva – buvęs sveikatos viceministras Erikas Mačiūnas, įsiminęs kaip uolus V.Andriukaičio portfelio nešiotojas, ir tai tiesiogine šio žodžio prasme. Ką gi – trumpas tas socialdemokratų atsarginių suolelis.

Teisintis, jog tokiam trumpam laikui tik karštakošis jaunuolis ir sutiktų eiti, nebūtų teisinga, nes nežinia ko per pusmetį su trupučiu turėtų prisidirbti socialdemokratai, kad vėl nelaimėtų rinkimų. Tad didelė tikimybė, kad po praktiškai pačių socialdemokratų nuverstos savo ministrės Rimantės Šalaševičiūtės šią kadenciją užbaigti partijos pasirinktas jau trečias ministras ir toliau išlaikys postą. Jei, žinoma, per aštuonis mėnesius nespės susimauti.

Beje, ironizuojama, kad jei jau sveikatos apsaugos ministru skiriamas ne ką joje tuokiantis asmuo, gal vertėjo rinktis vyresnį, turintį bent jau paciento patirties. Bet J.Požela sako tikrai buvęs sveikatos įstaigose, pastarąjį kartą pas šeimos gydytoją konsultacijos šį sausį. „Viskas gerai – sveikas, gyvas, patenkintas“, – džiaugiasi būsimas šios srities galva.

Bet džiaugtis bus galima, kai tokia patenkinta bus didžioji dalis pacientų.