2016 Gegužės 17

Kryptys

ES milijonai negrąžino sergančiam lietuviui orumo

veidas.lt

"Shutterstock" nuotr.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Lietuva, žadėjusi tapti ekonomiškai stipresnė ir klestinti sveikatos apsaugos srityje, trypčioja ties katastrofos riba: me­di­kams emigruojant ir senstant periferijos gyventojai skandinami tuberkuliozės liūne, tęstinę sveikatos apsaugos po­li­tiką iki šiol graužia alzheimeris, o įstrigę e. sveikatos ir elektroninio recepto projektai jau pašiepiami kaip šalies gėda.

Komiška, bet sveikatos reforma, turėjusi pa­cientą ginti ir stiprinti, per pastarąjį dešimtmetį jį tik dar labiau susargdino. Dėl medikų trūkumo kai kuriuose šalies rajonuose sveikatos priežiūros paslaugos tapo ne­be­­prieinamos: vizito pas šeimos gydytoją iki šiol ten­ka laukti keletą savaičių, o pas nukreiptą spe­cialistą – ir keletą mėnesių. Gyventojų ap­klau­sos rodo, kad, numoję ranka į valstybinę, ko­ne 6 proc. pacientų pasuko į privačią me­di­ci­ną.

Ne­sunku suvokti, kad jau po 2020-ųjų Lietuvos situacija sveikatos srityje prastės, o didžiausios ligos ims badyti akis.

Chaotiška situacija susiklostė sveikatos ap­sau­gos ministrams nesilaikant tęstinės politikos. Su kiekvienu nauju prasidėdavęs laikotarpis baig­davosi daugmaž taip pat. Būtent tai ir lėmė mo­nopolinį valstybinį sveikatos draudimą, milžiniš­ką korupciją ir medikų emigraciją dėl mažų al­gų.

Nejau nebuvo galima pasitelkus Europos Są­­jungos struktūrinių fondų paramą bent kiek pri­artėti prie šias problemas išsprendusių estų, ku­rie prieš gerus du dešimtmečius medicinos srityje įvykdė dvi svarbias reformas?

Jų šeimos gydytojai tapo sveikatos sistemos pamatu. Antra, Estija patvirtino 19 strateginių ligoninių. Jos įsikūrusios didesniuose miestuose, turi visą parą veikiančias tarnybas. Ma­žes­­nė­se li­go­ninėse liko tik slauga. Lietuva prie to pereiti iki šiol nesugebėjo.

Esminių pokyčių nesiimta

Lietuva nuo įstojimo į Europos Sąjungą da­ly­­vauja jau trečiame ES fondų investicijų laikotarpyje, tačiau, kaip pastebi Nacionalinės sveika­tos tarybos pirmininkas Juozas Pundzius, gau­tos lėšos investuotos į neperspektyvias sritis: dau­giausia į pastatų infrastruktūrą.

„Be abejo, tai labai gerai, bet taip ir nesusivok­ta, nerasta politinio ryžto atlikti teisingų po­­litinių sprendimų reformuojant sveikatos sek­torių“, – kritikos negaili prof. Irena Mi­se­vi­čienė.

Nuo 2004 iki 2020 m. Lietuva yra įsipareigojusi įgyven­dinti 181 projektą už 226,03 mln. eurų Eu­ro­­pos Sąjungos lėšų.

Žinant, kad ES paramos teikimas – laikinas, ne­sunku suvokti, kad jau po 2020-ųjų Lietuvos situacija sveikatos srityje prastės, o didžiausios ligos ims badyti akis. Tačiau lėšų nebebus, nes ES milijonų aruodai bus išsemti: teliko ketveri me­tai ES struktūrinių fondų paramai panaudoti, bet susidaro įspūdis, kad pasirinkti kiti priori­tetai, nei reikėtų Lietuvos sveikatos sektoriui.

Remiantis Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) ES paramos skyriaus duomenis, nuo 2004 iki 2020 m. Lietuva yra įsipareigojusi įgyven­dinti 181 projektą už 226,03 mln. eurų Eu­ro­­pos Sąjungos lėšų.

Penktą kadenciją Seimo Sveikatos reikalų komitete dirbantis Antanas Matulas neslepia, kad kiekvieno euro skyrimas – sveikatos mi­nis­tro kompetencija, o kartu tai ir priežastis, ko­dėl jie taip trumpai išsilaiko poste (per 25-erius metus – 17 ministrų). Situacija, parlamentaro ver­tinimu, dar galėtų pasukti reikiama linkme, tačiau tam reikėtų pertvarkos.

A.Matulo įsitikinimu, savarankiška sveikatos apsaugai lėšas skirstanti įstaiga galėtų būti Vals­tybinė ligonių kasa, o ministerijai liktų kon­trolės funkcija. Beje, panaši sistema veikia Es­ti­joje, Slo­vėnijoje bei kitose šalyse, tačiau ne taip se­niai ministerijoje kojas apšilęs Juras Po­že­la už­siėmęs šiek tiek kitokiais reikalais: dėl jau­nys­tės ir patirties stokos kritikuojamas sveika­tos ap­saugos ministras socialiniame tinkle skai­čiuo­ja ne sveikatos apsaugos, o asmeninius sa­vo žingsnius. Vidurkis per dieną – beveik 9 tūkst.

Kolegos anekdotu vadina e. recepto startą, kuriam vaistinės sugebėjo pasirengti per ke­lis mėnesius, o pati sveikatos sistema nepasirengusi iki šiol.

Taigi kol ministras žingsniuoja, sveikatos ap­saugos viceministras Valentinas Gavrilovas ar­gumentuoja, kad paskutinio ES finansavimo lai­kotarpio lėšos skirtos dviem kryptims: netolygumui mažinti (visiems Lietuvos gyventojams suteikiant kiek įmanomą vienodą prieigą prie sveikatos priežiūros paslaugų) ir sveikam gy­ven­tojų senėjimui užtikrinti (gerontologijos paslaugoms jau pagyvenusiems žmonėms).

Su globaliomis problemomis susidurianti Lietuva netrukus, kaip ir visa Europa, pajus dir­­bančiųjų ir senjorų disproporciją, taigi sveikatos sistemai būtų tikras išganymas nuimti nuo jos dešimtmetį neveiksnų e. sveikatos (elek­troninės sveikatos) prakeiksmą.

Gydytojas psichiatras Aurelijus Veryga neslepia, kad jo kolegos anekdotu vadina e. recepto startą, kuriam vaistinės sugebėjo pasirengti per ke­lis mėnesius, o pati sveikatos sistema nepasirengusi iki šiol: „Svarstau, jei taip koks verslas ap­skaitos ar valdymo sistemą kurtų tiek laiko, ar nebūtų penkis kartus iš eilės bankrutavęs? Maža to, jei paskaitytumėte apie sumas, kurios buvo skirtos tai sistemai kurti, jos išverstų iš kojų.“

27 mln. eurų paleisti vėjais, o rezultato vis nė­ra. A.Matulas tikina, kad šiuo metu atsakymo lau­kiama iš Valstybės kontrolės, bet iš tiesų reikė­­tų kreiptis tiesiai į prokuratūrą. Pakanka tik įsi­­vaizduoti, kokios galimybės atsivertų, jei me­di­kas, o kartu ir pats pacientas, per mobiliuosius įren­­ginius galėtų stebėti kraujospūdį, širdies rit­mą, jo sutrikimus, gliukozės kiekį ir pan. Galbūt tai netgi leistų išvengti nereikalingų vizitų į gy­dy­mo įstaigą? O jei tokie duomenys būtų kaupia­mi, matyt, būtų galimybė daug paprasčiau gau­ti svei­katos pažymą ir kitus reikalingus do­ku­mentus.

Naujasis ministras – visų lauktas išganytojas?

Svarstydama, kuria kryptimi pasuks Lie­tu­vos sveikatos sistema, I.Misevičienė nėra nusitei­kusi labai optimistiškai: „Jei ir toliau neturėsime išmintingų politikų ir sveikatos ministrų, esminių reformų nebus.“

Sveikatos sektoriaus profesionalų, turinčių pa­tirties, šiandien SAM sako pasigendantys ir ki­ti pašnekovai: už sveikatą ir maisto saugą at­sakingas Europos Komisijos komisaras Vy­tenis Povilas Andriukaitis, A.Matulas ir kt.

„Anksčiau partijose buvo profesorių, patyrusių vadybininkų, o dabar ministerijose į viceministrus ateina jaunimas, nedirbęs jokio kito dar­bo, tik politikų patarėjais ar padėjėjais. Abe­­­­joju, ar 28–30 metų jaunuolis jau turėtų tam patirties“, – ironizuoja mediko išsilavinimą tu­rintis A.Matulas.

Tačiau sveikatos ministru paskirtas J.Požela tikina neketinantis žlugdyti privačios medicinos, nežada uždarinėti ir mažesnių ligoninių ar jų skyrių, ką bandė daryti ankstesnė Vy­riau­sybė. Galbūt būtent jis išdrįs priimti drąsius, nors ir nepopuliarius sprendimus?

I.Misevičienė sako, kad pirmieji ministro J.Po­­­žėlos žingsniai jai padarė įspūdį: jie tvirti ir kol kas labai teisingi. Gal SAM ministru paskyrus jauną energingą asmenį, suprantantį pa­grin­dinius sveikatos sistemos funkcionavimo prin­ci­pus, išmanantį vadybą, besiremiantį kom­pe­ten­tinga komanda, tinkamai atsovaujantį sveikatos klausimams Vyriausybėje ir pasiryžusį imtis tik­rų sveikatos reformų, dar ne viskas prarasta?

A.Matulas nėra toks optimistas: jo vertinimu, šią kadenciją sveikatos apsaugos srityje val­dan­tieji nieko nepadarė ne tik dėl to, kad ke­i­tėsi ministrai, bet ir todėl, kad jie vykdė vie­na kitai prieštaraujančią politiką: „Bandęs ig­no­ruoti privačią mediciną V.P.Andriukaitis iš­ei­da­mas iš darbo pasirašė, rodos, 17 įsakymų ir pa­reiškė, kad sistemoje įvyks negrįžtamų pakitimų. Bet Rimantė Šalaševičiūtė ištaisė jo klaidas, du trečdalius tų įsakymų panaikindama.“

Buvęs medikas sako, kad visų ankstesnių svei­­­katos ministrų bėda – neracionalus lėšų nau­­dojimas. I.Misevičienė siūlo esant nedideliam sveikatos sektoriaus finansavimui vadovautis Europos naujosios sveikatos politikos gairėmis „Sveikata 2020” ir įgyvendinti principą „sveikata visose politikose”.

Abu pašnekovai sutaria, jog lėšų poreikis sveikatos sektoriui didės ir ateityje, juolab kad pinigų sveikatos sistemoje šiandien tiek mažai, kad išlaikyti gerą specialistą, netgi slaugytoją, nebeįmanoma.

Lemiamas Lietuvos sveikatos sistemos skirtumus, palyginti su kitomis šalimis, būtų tas, kad Lietuvoje slaugytojų tūkstančiui gyventojų yra daug mažiau. Pas mus šis rodiklis siekia vos 1,7, Danijoje – 4,4, Suomijoje ir Liuksemburge – 4,3. ES vidurkis – 2,3.

Mūsų šalyje, priešingai nei, tarkime, Pran­cū­zi­joje, kitaip organizuotas medicinos sistemos dar­bas: medikams daug labiau gelbsti slaugytojos. Taip yra kone visose ES šalyse, tačiau, kitaip nei Belgijoje, Suomijoje ar Austrijoje, kai iš ligoninės į namus išleidžiamas beveik nepaeinantis žmogus, jis ir namie gauna visą reikiamą valstybės siunčiamų medicinos darbuotojų slaugą. Lie­tuvoje iki tokio lygio paslaugų dar nepriaugo­me.

Bene mažiausiai Europoje atlyginamą darbą dirbančios mūsų slaugytojos šiandien noriai mo­kosi norvegų kalbos ir keičia gyvenamąją vietą į kur kas labiau jų darbą vertinančią šalį. Taigi po­kyčių reikėtų šiek tiek anksčiau, nei iš Lietuvos išvyks paskutinės slaugė.

„Panaikinus biurokratinius suvaržymus me­dikams, įtvirtinus paskolų sistemą būsimiems gy­dytojams, kurie vėliau atidirbtų kelerius me­tus periferijoje, griežtinant gyventojų sveikatos pa­tikrą (tas, kuris savęs netausoja – rūko, svaiginasi alkoholiu ar nesitikrina pagal prevencines pro­gramas poliklinikoje, turėtų mokėti didesnę svei­katos draudimo įmoką, nei motyvuotas dėl sa­vo sveikatos) – galime išbristi”, – mano A.Ma­tu­las.

25 metus gydytoju chirurgu dirbantis Lie­tu­vos gydytojų sąjungos Vilniaus rajono filialo va­dovas Eduardas Pabarčius iki šiol stebisi, ko­dėl Lietuvoje skirtingų ligų gydymas kompensuojamas skirtingu valstybės indėliu, ir klausia, kodėl naujausio ir efektyviausio vaisto pacientui tenka laukti metų metus – bene ilgiausiai Eu­ropos Sąjungoje.

„Gydant žmones nebeliko žmogiškumo, tik bėgančios biudžeto eilutės ir lėšų skirstymas, kurį vykdo valdininkai“, – sugrąžinti pacientą ir jo interesus į sveikatos apsaugos sistemą siūlo pašnekovas.

Tačiau kai vidutinė sveikatos apsaugos mi­nistro kadencija Lietuvoje – tik pusantrų metų, tai tampa rimtu iššūkiu.

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...