Tag Archive | "energetika"

Energetikos forume – geopolitinės ir rinkos aktualijos

Tags: ,



Vilniuje įvyko Tradicinės ir atsinaujinančios energijos forumas, kuriame ypatingas dėmesys buvo skiriamas energetiniam saugumui. Žygimantas Mauricas, banko „Nordea“ ekonomistas teigia, kad nors ES valstybių ekonomika sparčiai atsigauna po krizės, geopolitinė įtampa regione gali pakeisti situaciją.
„Nepaisant grįžtančio optimizmo, Europos regionas yra vis dar labai priklausomas nuo energetinių žaliavų importo. Situacija Ukrainoje gali pakenkti išteklių tranzitui, o jei konfliktas bus eskaluojamas ir Rusija bei ES pradės taikyti abipuses sankcijas, gali sutrikti tiesioginis dujų ir naftos tiekimas. Europai ieškant alternatyvų, gali kilti tiek naftos, tiek dujų kaina. Šiuo metu tai viena pagrindinių išorinių grėsmių ES valstybėms“, – pasakoja Žygimantas Mauricas, banko „Nordea“ ekonomistas, konferencijos pradžioje pristatęs ekonominę situaciją Europoje.
Energetikos forumo „Energijos rinka Lietuvoje, energijos pasiūlos ir plėtros regione galimybių kontekste“ metu aptarti praktiniai būdai padidinti energetinį saugumą ir su tuo susiję projektai regiono valstybėse. Renginyje nagrinėtos atsinaujinančių išteklių ir žaliosios energetikos galimybės, bendrų tarptautinių projektų kryptys ir vystymas, Europos Sąjungos (ES) lėšų panaudojimas energetikos ūkio modernizavimui.
„Šiuo metu galime drąsiai konstatuoti, kad Baltijos valstybės – ant svarbaus proveržio slenksčio energetikos srityje. Įsibėgėjo strategiškai svarbūs energetikos projektai, šiuo metu Lietuvos link plaukia suskystintų gamtinių dujų laivas-saugykla „Independence“. Regione sparčiai vystosi žalioji energetika, kuri padeda diversifikuoti tradicinius energetikos šaltinius. Europos Sąjungos (ES) lygmeniu siekiama, kad iki 2015 m. ES nebebūtų energetinių salų, – sako Estijos prekybos rūmų valdybos pirmininkas ir tarptautinės advokatų kontoros VARUL vadovaujantis partneris Robertas Juodka. – Kaip ir ankstesniais metais, konferencijos pagrindinės temos – tradicinė ir atsinaujinanti energetika, tačiau dėl geopolitinių pokyčių regione atsirado nauji šių temų aspektai“.
Daugiau bendradarbiavimo, bendrų projektų ir energetinių jungčių tarp Baltijos valstybių, Lenkijos ir kitų kaimynių gali padėti visam regionui išlikti energetiškai saugiam. Tuo įsitikinęs kitas konferencijos pranešėjas – Timo Tatar, Estijos ekonomikos ir susisiekimo ministerijos Energetikos departamento direktorius. „Regiono valstybės turi būti vieningos, kad galėtų pasinaudoti Europos Sąjungos iniciatyvomis energetikos srityje. Drauge turime siekti, kad energetiniais klausimais ES su trečiosiomis šalimis kalbėtų vienu balsu“, – sako jis.
Šiame renginyje dalyvavo ir savo įžvalgomis dalijosi Lietuvos, Estijos, Latvijos, Lenkijos ir Švedijos energetikos sektoriaus ir valdžios atstovai. Konferencijos metu pranešimus taip pat pristatė Būsto energijos taupymo agentūros direktorius Valius Serbenta, Švedijos įmonių, energetikos ir komunikacijų ministerijos atstovas Joakim Cejie, Pasaulio energetikos tarybos narys Rymantas Juozaitis, Latvijos viešosios politikos centro „Providus“ ekspertas Reinis Aboltinš, Lietuvos Krašto apsaugos ministerijos vyriausiasis patarėjas kibernetinio saugumo klausimais Vytautas Butrimas bei kiti.
Svečius sveikino Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius ir pirmą kartą su oficialiu vizitu Lietuvoje viešintis Estijos Respublikos Ministras Pirmininkas Taavi Roivas.
Forumą „Energijos rinka Lietuvoje, energijos pasiūlos ir plėtros regione galimybių kontekste“ organizavo tarptautinė advokatų kontora VARUL bendradarbiaudama su Estijos prekybos rūmais.

“Energetinis saugumas, kurio reikia Lietuvai”

Tags: ,



Pokalbis su Europos Parlamento Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos nariu Zigmantu Balčyčiu – apie Lietuvos siekius didinti energetinį saugumą ir galimus pokyčius ES energetikos strategijoje.

VEIDAS: Kaip įvertintumėte Lietuvos energetinio saugumo padėtį 2004-aisiais ir dabar?
Z.B.: Pokyčių buvo ir yra didelių. Sustabdžius Ignalinos atominę jėgainę Lietuva prarado savo pigios elektros energijos gamybos priemonę. Elektros energija brango, sumažėjo Lietuvos energetinis saugumas.
Per dešimt metų pavyko pasiekti, kad visi pagrindiniai Lietuvos energetikos projektai, išskyrus naujos atominės projektą ir suskystintų dujų terminalo statybą, būtų įtraukti į ES bendro intereso projektų sąrašą.
Galiu tvirtai pasakyti, kad prie šių pasiekimų labai prisidėjo ir vienos didžiausių Europos Parlamento frakcijų – Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso pozicija. Be šios frakcijos palankios Lietuvai pozicijos būtų sunkiai įsivaizduojami teigiami rezultatai.
Štai šeši ES energetikos infrastruktūros projektai, kuriuos įgyvendinant dalyvauja ir Lietuva: trys elektros sektoriuje (Lietuvos ir Lenkijos elektros jungtis „LitPol Link“; Estijos, Latvijos ir Lietuvos sinchroninis prisijungimas prie žemyninės Europos tinklų; Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės pajėgumų išplėtimas) ir trys dujų sektoriuje (dujotiekio Klaipėda–Kiemėnai išplėtimas; Lietuvos ir Latvijos dujų jungties išplėtimas; Lietuvos ir Lenkijos dujų jungtis). Be to, Lietuvos ir Švedijos elektros tinklų jungtis „NordBalt“. Šie projektai jau pradėti arba artimiausiu metu bus pradėti įgyvendinti.
Lietuva siekia labiau integruotis į Europos energetinę sistemą. Be ES paramos toks siekis būtų sunkiai įsivaizduojamas.
Judame teisinga kryptimi. Žinoma, norėtųsi, kad pigesnių energijos šaltinių, didesnio energetinio saugumo link judėtume greičiau.
VEIDAS: Ko nepavyko pasiekti?
Z.B.: Su kaimyninėmis valstybėmis nepavyko susitarti dėl bendro suskystintų dujų terminalo statybos. Suskystintų dujų terminalas netapo prioritetiniu ES projektu, šiam projektui nėra tiesiogiai skiriama ES parama.
Nepavyko susitarti su koncernu „Gazprom“ dėl mažesnių dujų kainų. Lietuvos gyventojai kasmet patiria tūkstančius litų papildomų išlaidų šildymo sezono metu, o dėl brangių dujų milijonus praranda Lietuvos pramonė ir verslas.
Nepavyko pasiekti, kad ES visą Bendrijos šalims reikalingą dujų kiekį pirktų kaip vienas subjektas, o paskui dujas pagal poreikį paskirstytų ES narėms. Ir dabar galioja dujų pirkimo modelis, kai kiekviena valstybė dujas perka atskirai. Lietuvai toks modelis nebuvo ir nėra nenaudingas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvos energetikos Vėjų Rožė

Tags: , ,


Energetikos infrastruktūros plėtra: ar verta triskart apsidrausti nuo visų teoriškai įmanomų grėsmių?

Šio straipsnio idėją pamėtėjo ne tiek garbių pašnekovų komentarai, kiek jų užuominos ir atsidūsėjimai “ne spaudai”. Energetikos įmonių, kurioms pavesta vykdyti plėtros projektus, vadovai neretai patys stebisi gigantiškais ir nesuderintais šalies, kurioje nuolat mažėja gyventojų, infrastruktūros plėtros užmojais, tačiau savo darže teisinasi prievole vykdyti Vyriausybės nutarimus, o į kolegų darželius iš solidarumo akmenų nesvaido.
Populiariau dėstant, energetikos plėtra primena agresyvią draudimo rinkos praktiką, kai klientai (šiuo atveju – visi elektros, dujų ir šilumos vartotojai) raginami triskart apsidrausti nuo visų teoriškai įmanomų grėsmių. O jei stokoja sąmoningumo savanoriškai investuoti į visapusišką energetinį saugumą, tuomet tol gąsdinami “blackout’ais” ir “Ivano prisuktais čiaupais”, kol pripažįsta, kad ne pinigai gyvenime svarbiausia.
Dėl šios priežasties Lietuvoje sudėtinga kalbėti apie kitokias energetikos tendencijas, nei energetinės nepriklausomybės siekis. Pasitelkę šiek tiek semiotikos įgūdžių, šiek tiek sveiko įžūlumo ir pavaizdavę esamą situaciją grafiškai, vietoj kryptingą politiką atspindinčių paralelinių strėlyčių pulko regėtume sudėtingą raizginį, labiau primenantį Vėjų Rožę. Nors kiekviena iš strėlyčių, atskirai paimta, tarnauja bendram tikslui – energetinei nepriklausomybei (kuri mūsų schemoje lieka nematomoje, tačiau nujaučiamoje trečioje dimensijoje), bet pasirinktų priemonių tiek daug, kad vietoj efektyvios projektų tarpusavio sinergijos vis stipriau ryškėja jų tarpusavio konkurencija.
Šios konkurencijos simptomus “Veido” sudėliotoje energetikos projektų Vėjų Rožėje siūlome patyrinėti keliais pasirinktais pjūviais. Pirmasis – konkurencija tarp elektros energijos ir dujų sektoriaus plėtros planų, antrasis – tarp logistikos ir gamybos (gavybos) infrastruktūros, o trečiasis – tarp realiai pradėtų įgyvendinti, bet iš svarstymų stadijos taip ir nepasistūmėjusių projektų.

Elektra ~versus~ dujos
Remiantis AB “Litgrid” skelbiamais Lietuvos nacionalinio elektros energijos gamybos ir vartojimo balanso duomenimis, daugiau nei pusė elektros energijos Lietuvoje pernai buvo pagaminta dujas vartojančiose šiluminėse jėgainėse (2,4 iš 4,4 TWh, arba 54 proc.). Palyginti su ankstesniais metais, ši dalis pastebimai sumažėjo (2012 m. – 3 iš 4,7 TWh, arba 65 proc.). Šiluminės elektrinės pernai pagamino penktadaliu mažiau energijos nei 2012 m.
Pagrindinė tokio pokyčio priežastis – išaugusi elektros pasiūla atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje: dešimtadaliu padidėjo vėjo energijos gamyba, 13 proc. – hidroelektrinėse pagamintos elektros energijos kiekis. Daugiau kaip 20 kartų išaugo saulės sugeneruotos energijos apimtys, nors bendrame gamybos balanse ši energija tesudaro 1 proc.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Biokuro plėtra: kaip nepriskaldyti skiedrų

Tags: , , ,


BFL

Vyriausybė praėjusią savaitę apsisprendė kogeneracinių elektrinių Vilniuje ir Kaune statybos bei rekonstrukcijos projektus patikėti valstybės kontroliuojamoms bendrovėms. Tikimasi, kad tai ne tik sumažins šilumos kainą šių miestų gyventojams, bet ir reikšmingai padidins šilumos iš biokuro gamybą Lietuvoje.

Šiuo metu šalyje iš biokuro pagaminama daugiau nei trečdalis (33 proc.) šilumos, bet Vilniaus ir Kauno dalis čia menka. Mat biokuro plėtros projektų didžiuosiuose šalies miestuose, kurie sunaudoja maždaug pusę visos Lietuvoje pagaminamos šilumos, iki šiol nebuvo daug.
Biokurui kūrenti pritaikytas vienas iš Vilniaus antrosios termofikacinės elektrinės katilų, Naujosios Vilnios katilinė ir katilinė “Aliejaus investicijos”, o Kaune veikia trijų nepriklausomų šilumos gamintojų – “GECO Kaunas”, “Lorizon Energy” ir “Pramonės energijos” biokuro katilinės.
Tiesa, artimiausiu metu Kaune numatomas įspūdingas proveržis – suplanuota apie 10 naujų atsinaujinančios energijos katilinių ar kogeneracinių elektrinių, kurias statys ar jau stato nepriklausomi šilumos gamintojai ir bendrovė “Kauno energija”. Bendra jų galia turėtų sudaryti daugiau nei 300 MW – tiek galios Kaunui vidutiniškai pakanka žiemos šildymo sezonu.
Kalbos apie Vilniaus šilumos ūkio perėjimą prie gerokai už rusiškas dujas pigesnio biokuro taip pat nuolat sklando ore.

Permainas paskatino konkurentai
Kitur Lietuvoje jau gerokai anksčiau, o pastaraisiais metais ypač intensyviai vyko biokuro katilinių plėtra: buvo statomos naujos katilinės, biokurui naudoti pritaikomos šilumos įmonių senosios dujinės katilinės.
Praktiškai beveik visi šalies rajonai savo šilumos gamybos balanse turi mažesnę ar didesnę biokuro dalį, tik Šalčininkuose, Prienuose, Elektrėnuose šilumai gaminti biokuras kol kas nenaudojamas.
Užtai Ignalinos, Molėtų, Lazdijų rajonuose centralizuotai tiekiama šiluma gaminama vien tik iš biokuro, Utenos, Tauragės rajonų katilinėse biokuras sudaro 80–90 proc. Todėl šių savivaldybių gyventojai gali džiaugtis mažiausiomis šilumos kainomis šalyje.
Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos duomenimis, šių metų kovo mėnesį “Utenos šilumos tinklų” tiekiamos šilumos kaina buvo mažiausia – 17,58 ct/kWh, o didžiausia kaina – 33,84 ct/kWh šilumą tiekė “Fortum Joniškio energija”, šilumai gaminti naudojanti tik 9 proc. biokuro.
Joniškio rajono meras Gediminas Čepulis džiaugiasi, kad Joniškyje investavo nepriklausoma šilumos gamintoja bendrovė “GECO Investicijos”, pastatydama kad ir nedidelę 4 MG biokuro katilinę, kurios gaminamą pigesnę šilumą privalo pirkti suomių valdoma “Fortum Joniškio energija”. Atsiradusi konkurencija, pasak G.Čepulio, ir pastarąją paskatino investuoti į biokuro katilinės projektą, kuris šiuo metu yra rengiamas. Todėl meras tikisi, kad rekonstravus katilinę šiluma atpigs ir Joniškio rajono gyventojams.
Tarp didžiausių brangininkų – ir Anykščių rajonas, kuriame šilumos kilovatvalandė šių metų kovo mėnesį kainavo 30,66 cento. Bendrovės “Anykščių šiluma” direktorius Virgilijus Vaičiulis pasakoja, kad didžiuoju akmeniu po jų kaklu kabo 14 mln. Lt (pradinė 19 mln. Lt) paskola, už kurią dar 1999 m. Anykščiuose buvo rekonstruotas šilumos ūkis, įrengiant gamtinių dujų katilines. Pabrangus dujoms šilumos kaina šoko į neregėtas aukštumas. Pavyzdžiui, šių metų sausio mėnesį kvadratinio metro šildymas anykštėnams kainavo 7,20 Lt, už 60 kv. m buto šildymą teko pakloti po 430–440 Lt.
Tačiau jau šiemet, iš ES fondų gavę 3,1 mln. Lt paramą, antra tiek investavę patys, anykštėnai statys biokuro katilą, todėl tikisi šilumos kainą atpiginti bent 4–5 centais už kilovatvalandę.
“Daugiau sumažinti kainos iš pradžių neišeis, nes turime mokėti paskolą. Be to, daug kainavo “Anykščių vyno” gamyklos katilinė, kurioje ir įrengsime biokuro katilą”, – skaičiuoja V.Vaičiulis.
Jam pritaria ir Lietuvos biomasės energetikos asociacijos LITBIOMA prezidentas Remigijus Lapinskas, sakydamas, kad esminę klaidą daro tie, kurie neįvertina su biokuru susijusių investicijų svorio.
“Visi pripažįsta biokuro pranašumus: tai tris kartus už dujas pigesnis kuras, iš vietinių atsinaujinančių žaliavų, ypač svarbus dėl regioninės plėtros galimybių. Tačiau visi nori pasinaudoti biokuro teikiama nauda nedelsiant – pastatė katilinę, ir nori iš karto gauti pigesnę šilumą. Bet kadangi katilinės rekonstrukcijai, pritaikant biokurui, ar naujos katilinės statybai reikia didelių investicijų, didžiąją dalį kurių tenka skolintis iš banko, visa tai biokuro naudą gerokai mažina”, – aiškina R.Lapinskas.
Pasak jo, neatsitiktinai biokuro katilinių statybos ar pritaikymo projektai remiami ES fondų lėšomis. Daugelis miestų šilumai gaminti iš dalies ar visiškai pradėjo naudoti biokurą pasinaudoję šia parama.
Tiesa, praėjusiu 2007–2013 m. finansiniu laikotarpiu ES paramos suma buvo ribojama 6 mln. Lt suma, todėl pirmiausia renovuoti imtos nedidelės dujinės katilinės mažesniuose šalies miestuose, kur parama sudarė pusę reikalingų sąnaudų. Tačiau tokia suma aiškiai per maža didiesiems miestams, todėl Vilniaus, Kauno šilumos gamybos balanse biokuras iki šiol sudaro labai nedidelę dalį.

Didės paklausa, kils ir kainos
Kaip numatyta praėjusią savaitę Vyriausybės patvirtintame Nacionalinės šilumos ūkio plėtros 2014–2020 m. programos projekte, Vilniuje numatoma pastatyti apie 145 MW elektrinės galios atliekų ir biokuro kogeneracines elektrines, o investicija į jų statybą siektų apie 1,135 mlrd. Lt. ES fondų parama sudarytų 567 mln. Lt.
Kaune siūloma statyti apie 50 MW elektrinės galios atliekų ir biokuro kogeneracines elektrines. Investicija siektų 478 mln. Lt, ES parama sudarytų apie 239 mln. Lt. Tikimasi, kad įgyvendinus šiuos projektus šilumos kaina Vilniuje ir Kaune sumažėtų beveik trečdaliu, o iki 2020 m., kaip numatyta, iš biokuro galėtume pasigaminti apie 70–80 proc. visos šaliai reikalingos šilumos.
“Kogeneracija – pats efektyviausias biokuro panaudojimo būdas. Iš biokuro Lietuvoje galima pagaminti apie 80 proc. centralizuotos šilumos ir apie 20 proc. mums reikalingos elektros. Tiesa, dėl savo sudėtingumo kogeneracinės elektrinės yra keletą kartų brangesnės. Jų Lietuvoje kol kas turime nedaug: Vilniaus antrosios termofikacinės elektrinės katilas pritaikytas gaminti šilumai ir elektrai, “Marijampolės šilumos”, “Plungės bioenergijos”, Šiaulių kogeneracinės elektrinės”, – vardija R.Lapinskas.
Tiesa, jis perspėja, kad jei Vilnius ir Kaunas šilumai gaminti imtų naudoti skiedras, jų poreikis didelio galingumo elektrinėse būtų labai didelis, dėl to skiedrų kainos regionuose, kaip prognozuojama, pakiltų 20–25 proc. – nuo 600 Lt už toną naftos ekvivalento iki 800–900 Lt/tne. Vadinasi, aplinkiniuose rajonuose brangtų ir šiluma.
“Nepadarykime klaidos ir nesukelkime nereikalingos įtampos biokuro rinkoje. Lietuva gamina kelis šimtus tūkstančių tonų šiaudų ir medžio granulių. Tos gamybos apimtys gali dar didėti, todėl elektrinėse Vilniuje ir Kaune reikia naudoti šiaudų ir medžio granules. Šilumos gamybos technologija ir pats kuras yra šiek tiek brangesni, tačiau kur kas labiau pritaikyti tai didžiajai energetikai, kuri skaičiuoja šimtus megavatų galios”, – įsitikinęs R.Lapinskas.
Lietuvos atsinaujinančių išteklių konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius taip pat svarsto, ar pavyks atsilaikyti prieš didžiųjų miestų interesą projektus įgyvendinti mažųjų sąskaita.
“Matau grėsmę, kad bus sukurtos vienodos paramos sąlygos medienos ir šiaudų biokurui. Tuomet Vilnius ir Kaunas pasirinks pigiausias investicijas – skiedras, o regionų gyventojai ir tie, kurie namus šildo malkomis, dėl padidėjusios skiedrų paklausos mokės brangiau. Todėl kuriant paramos schemas reikia pirmiausia galvoti, kas naudinga valstybei, o ne atskiram miestui. Paramos intensyvumas medienos ir šiaudų biokurui turėtų būti skirtingas”, – mano M.Nagevičius.

Elektros energijos gamyba iš vėjo Lietuvoje augo daugiau nei dešimtadaliu

Tags: , ,



Elektros energijos gamyba iš vėjo Lietuvoje auga: 2013 m. vėjo jėgainėse mūsų šalyje pagamintos energijos kiekis išaugo maždaug 11,5 proc., lyginant su 2012 m.

Iš viso šalyje veikiančios vėjo jėgainės pagamino 599,99 GWh elektros energijos, tai sudarė apie 6 proc. visos Lietuvoje sunaudotos energijos. 2012 m. vėjo jėgainėse pagaminta 537,67 GWh elektros energijos.

2013 m. pabaigoje bendra visų veikiančių vėjo jėgainių galia sudarė 278,83 MW, tai yra 16,19 MW daugiau negu 2012 m. pabaigoje. Pagal šiuo metu Lietuvoje galiojančius teisės aktus prie bendrų perdavimo tinklų jungiamų vėjo elektrinių suminė galia gali siekti daugiausia 500 MW. Visas šis kiekis 2013 m. aukcionuose buvo išdalintas vėjo energijos gamintojams, pasiūliusiems mažiausią supirkimo kainą.

„Iš vėjo energijos Lietuvoje galima pagaminti dar ženkliai daugiau elektros. Visgi norint tęsti stabilų šios rūšies elektros gamybos augimą, reikia padidinti šiuo metu egzistuojantį 500 MW limitą vėjo galiai. Tobulėjančios technologijos turi potencialo sudaryti prielaidas mažesnei elektros kainai, o ir verslas pasiruošęs investuoti į tolesnę vėjo energetikos plėtrą, tačiau tam reikia politinės valios“, – sako Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos (LVEA) direktorius Saulius Pikšrys.

Vėjo jėgainės 2013 m. Lietuvoje pagamino daugiausiai elektros iš visų atsinaujinančių energijos išteklių. Vandens jėgainės praėjusiais metais pagamino 516,20 GWh elektros energijos, saulės jėgainės – 44,80 GWh.

Lietuva yra įsipareigojusi ES iki 2020 m. pasiekti, kad 23 proc. šalyje suvartojamos energijos sudarytų energija, gaunama iš atsinaujinančių energijos šaltinių.

„Lietuvos energijos“ veiklos strategijoje – siekis padvigubinti įmonių grupės vertę

Tags: ,



Valstybės valdomos energetikos įmonių grupės „Lietuvos energija“ (toliau – Grupė) valdyba patvirtino Grupės veiklos strategiją 2014–2020 metams. Joje numatyti veiklos tikslai, jų įgyvendinimo programos ir finansiniai rezultatai. Remiantis strategija, visos Grupės įmonių vertę iki 2020-ųjų siekiama padidinti 2 kartus.

„Lietuvos energijos“ įmonių grupė yra viena didžiausių lietuviško kapitalo grupių – bendras vienijamų įmonių turtas sudaro daugiau nei trečdalį viso valstybės valdomų įmonių turto. Per pastaruosius metus pavyko padidinti Grupės veiklos efektyvumą ir pelningumą, tačiau konkurencija rinkoje sparčiai didėja, kuro kainos auga. Tad akivaizdu, kad turime imtis ryžtingų veiksmų tam, kad užtikrintume įmonių grupės veiklos stabilumą, pajamas ir grąžą ateityje“, – strategijos kontekstą komentuoja „Lietuvos energijos“ valdybos pirmininkas ir generalinis direktorius Dalius Misiūnas.

Vienas iš svarbiausių naujojoje strategijoje įtvirtintų siekių –tvarus vertės didinimas energetikoje atspindimas ir įmonių grupės misijoje. Grupė sieks užtikrinti balansą tarp turto grąžos, indėlio didinant šalies ūkio konkurencingumą, atsakingos ir skaidrios veiklos. Tikimasi, kad veiklos efektyvumas, taupaus išteklių vartojimo skatinimas, plėtra bei į vertės kūrimą orientuota vieninga organizacinė kultūra padės įgyvendinti „Lietuvos energijos“ viziją – tapti vertingiausia energetikos įmone Baltijos šalyse.

„Įsipareigodama atsakingai ir nuosekliai siekti užsibrėžtos vizijos bei išnaudoti finansinio pajėgumo potencialą, Grupė išsikėlė ambicingus tikslus. Sieksime Grupės vertę (skaičiuojant kaip EBITDA rodiklio išvestinį dydį) padidinti 2 kartus, sieksime, kad investicijos būtų ekonomiškai pagrįstos, o jų grąža – ne mažesnė nei kitų savo veikla palyginamų Europos energetikos sektoriaus įmonių. Vertės  didinimas –tikslas, kurio siekiant svarbus kiekvieno įmonių grupės darbuotojo indėlis“, – sako D. Misiūnas.

Grupė planuoja diversifikuoti gamybos portfelį, investuoti į esamos veiklos ir paslaugų kokybės gerinimą bei vystyti naujas veiklas. Per laikotarpį iki 2020 metų į plėtrą Grupė numato investuoti apie 2–3 mlrd. Lt. Renkantis finansavimo instrumentus ir finansavimui reikalingo kapitalo šaltinius bus siekiama įvertinti visas galimybes: nuo įprastinių finansų rinkų siūlomų priemonių iki institucinių investuotojų, pensijų fondų ar obligacijų plėtros projektų finansavimui. Didesnio lankstumo renkantis finansavimo būdus bus siekiama skaidria ir stabilia veikla, laikantis pripažintų tarptautinių korporatyvinio valdymo gerųjų praktikų, atsižvelgiant į Lietuvos kapitalo rinkos skatinimo galimybes didinančias investuotojų ir kreditorių konkurenciją.

Taip pat bus siekiama  dar didesnio efektyvumo optimizuojant ar centralizuojant ir
pagalbines funkcijas, diegiant inovacijas, nuolat tobulinant veiklos procesus.
Bendrų vertybių diegimas, kryptingas kompetencijų formavimas ir visos organizacijos brandos didinimas bus itin svarbūs siekiant strategijos tikslų.

Metai terminalo polius beskaičiuojant

Tags: , ,



2014-aisiais Lietuva turėtų pradėti eksploatuoti suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą, taip pat įsibėgės darbai metais vėliau finišuosiančiose „NordBalt“ ir „LitPol Link“ elektros perdavimo linijų statybose.

Reikšmingiausias Lietuvos energetikai 2014-ųjų įvykis numatomas tik ateinančių metų pabaigoje. Štai tuomet ir paaiškės, kas buvo teisus: tie, kurie tvirtino, kad SGD terminalas pradės veikti laiku (t.y. gruodžio 3-iąją), ar tie, kurie gąsdino, jog rudenį uosto akvatorijoje pasirodysiančio laivo dar neturėsime kur švartuoti. Nors laivas-saugykla „Independence“ laivų statyklą Pietų Korėjoje ketina palikti jau vasarį, iki rudens truks jo ir laive sumontuotos įrangos klasifikaciniai bandymai, kuriuos atliks bendrovės „Det Norske Veritas“ specialistai.
Terminalo krantinės rangovė – Latvijos bendrovė BMGS jos statybos darbus žada užbaigti pavasarį, rudenį turėtų finišuoti ir 18 km ilgio jungiamąjį dujotiekį tiesianti Vokietijos bendrovė „PPS Pipeline System GmbH“. Vis dėlto galutinius darbų pabaigtuvių terminus reguliuos ne tik pasirašytos sutartys, bet ir gamtos įnoriai: statybininkai negali dirbti uosto akvatorijoje, kai vėjo greitis ir banguotumas viršija nustatytas normas.
O štai krante svarbiausi laukiantys darbai – tiekimo sutarčių pasirašymas su palankiausias sąlygas pasiūlysiančiais SGD eksportuotojais ar jų tarpininkais bei terminalo pajėgumų paskirstymas jo naudotojams. Tiekėjai, kurie bus kviečiami tiesioginių derybų, paaiškės jau netrukus, šias derybas ketinama užbaigti iki 2014-ųjų vidurio. Būtinajai terminalo veiklai užtikrinti reikalingą 0,54 mlrd. kubinių metrų dujų kiekį iš Vyriausybės paskirtojo tiekėjo, kuriuo greičiausiai taps „Lietuvos energijai“ šįmet perduota bendrovė „LitGas“, privalės įsigyti gamtines dujas naudojantys reguliuojami šilumos ir elektros energijos gamintojai. Šio įpareigojimo jie neišvengs netgi tokiu atveju, jei paaiškės, kad dujų iš terminalo kaina viršija sausumos vamzdynais iš Rusijos pristatomų gamtinių dujų kainą. Tokiu atveju šį kainų skirtumą privalėtų dengti elektros energijos bei centralizuotai tiekiamos šilumos vartotojai, tačiau tai būtų jau ne 2014-ųjų, o 2015-ųjų ir vėlesnių metų piniginiai rūpesčiai.
Nuo to, kiek ir kokiems užmojams nusiteikusių naudotojų sulauks naujasis SGD terminalas, priklausys ir bendras per jį importuojamų dujų kiekis, o kartu – į Klaipėdos uostą įplauksiančių dujovežių dydis bei skaičius. Informacijoje, pateiktoje potencialiems terminalo naudotojams, nurodoma, kad maksimalus laukiamų dujovežių ilgis – 300 m, plotis – 50 m, grimzlė su kroviniu – 12,5 m. Sausį turėtų būti viešai paskelbtos naudojimosi SGD terminalu taisyklės, metų viduryje – paskirstomi terminalo pajėgumai ir pasirašomos sutartys su jo naudotojais, tuomet antroje metų pusėje „Klaipėdos nafta“ nustatys preliminarų dujų skystinimo (dujinimo) tarifą, o spalį žadama turėti ir metinį naudojimosi SGD terminalu grafiką.
Skystinimo tarifas, kurio viršutinę ribą nustatys Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK), padengs kintamas su dujinimo veikla susijusias sąnaudas, jį mokės šią veiklą vykdantys terminalo naudotojai. O pastovios SGD terminalo sąnaudos bus dengiamos per papildomą saugumo dedamąją prie gamtinių dujų perdavimo tarifo, kurią mokės dujų perdavimo sistemos vartotojai. Kitaip sakant, į dujų perdavimo tarifus 2014-ųjų pabaigoje ar 2015-ųjų pradžioje sugrįš „terminalo mokestis“.
Nuo to, kokia pasirodys per SGD terminalą tiekiamų dujų kaina, greičiausiai priklausys ir tolesnių derybų su Rusijos koncernu „Gazprom“ dėl vamzdynais tiekiamų gamtinių dujų sėkmė. Antra vertus, ji priklausys ir nuo to, kuo 2014-aisiais baigsis Europos Komisijos tyrimas dėl „Gazpromo“ galimos neteisėtos verslo praktikos ES vidaus rinkoje. „Gazpromas“ Europos Komisijai jau pateikė pasiūlymų, kurie esą leistų nutraukti daugiau nei metus trunkantį jo veiklos tyrimą ir išvengti milijardinės baudos, galinčios siekti iki dešimtadalio dujų tiekimo ES šalims apyvartos. Paskelbusi tyrimo išvadas, Europos Komisija ketina reikalauti, kad „Gazpromas“ dujas tiektų vienoda kaina visiems ES didmenininkams ir keistų kainodaros principus, atsisakydama tiekiamų dujų kainos priklausomybės nuo naftos „krepšelio“.

Pokyčiai elektros rinkoje – tik po dvejų metų

Kol „PPS Pipeline System GmbH“ tebevirina dujotiekio vamzdžius, kuriuos rengiasi kloti Kuršių marių dugne (SGD terminalo prijungimo prie magistralinių dujotiekių projekte numatyta povandeninė 3 km ilgio dujotiekio atkarpa), elektros perdavimo linijos „NordBalt“ tiesėjai jau baigė horizontaliojo gręžimo darbus po Kuršių mariomis. Nuo Klaipėdos iki Alksnynės, 10 m gylyje po mariomis, įtaisyti du 1,5 km ilgio vamzdžiai, per kuriuos pavasarį, nuo Švedijos prie Lietuvos krantų atplaukus pirmajam specialiam laivui, bus traukiami du 12 cm skersmens „NordBalt“ jungties elektros kabeliai. Jie taip pat bus klojami 1,5 m gylyje po žeme Klaipėdos miesto ir Kuršių nerijos teritorijoje. Teigiama, kad šie darbai neturės įtakos automobilių eismui, mat linijos trasos sankirtose su keliais kabeliai taip pat bus traukiami po žeme, nepažeidžiant viršutinio grunto. Tarp Alksnynės ir Klaipėdos įrengtais vamzdžiais kabeliai turės būti nutiesti iki 2014 m. spalio. Iš viso 2014–2015 m. numatomi septyni povandeninių kabelių klojimo laivų reisai.
Vis dėlto atrodo, kad dėl projektuotojų ir projekto derintojų neapsižiūrėjimo Lietuvą su Švedija jungsiančio kabelio trasa gerokai apkarpys Klaipėdos uosto išorinio reido akvatoriją, kurioje laivai paprastai laukia leidimo įplaukti pro uosto vartus nepalankiomis oro sąlygomis arba tuomet, kai jiems reikalingos krantinės tebėra užimtos.
„Nordbalt“ turėtų pradėti funkcionuoti 2015-ųjų pabaigoje – tuo pat metu kaip ir pirmoji „LitPol Link“ 500 MW galios perdavimo linija. Pastarosios trasa nuo Miklusėnų skirstyklos prie Alytaus iki Elko miesto skirstyklos Lenkijoje šią žiemą bus pradėta ruošti 400 kV įtampos orinės linijos (pirmosios tokios Lietuvoje) tiesimui – kertami medžiai ir krūmai, žymimos būsimųjų atramų vietos. Jei ne abipus Lietuvos ir Lenkijos sienos išsidėstę landšaftiniai draustiniai ir kiti saugotini objektai, „LitPol Link“ trasa Lietuvos teritorijoje galėtų būti maždaug dvigubai trumpesnė nei šiuo metu numatytoji. Tačiau jai tenka aplenkti Metelių regioninį parką, Dusios, Metelių ežerus, dar Simną supančius ežeriukus, todėl atstumas nuo Alytaus iki Lenkijos sienos pailgėja iki 51 km. Parenkant trasos maršrutą atsižvelgiama ir į jai tiesti reikalingų privačios žemės servitutų skaičių. Vien Lietuvos teritorijoje „Litgrid“ turėjo derėtis daugiau nei su keturiais šimtais žemės savininkų.
Lenkijos pusėje dar 112 km besidrieksianti „LitPol Link“ trasa eis per Palenkės ir Varmijos Mozūrų vaivadijas. Lietuvos pusėje bus pastatyta apie 150 elektros stulpų, Lenkijos žemėje – dvigubai daugiau. Linijos statybos darbai bus pradėti pavasarį. Vidutinis atstumas tarp atramų numatomas 320 m, pačių atramų aukštis – apie 50 m. Tiesa, Lenkijos pusės miškuose atramų aukštis pasieks ir 70–90 m, mat tenykštė teritorija, kurią kerta „LitPol Link“ trasa, yra kalvotesnė.
Nėra abejonių, kad pradėjusios veikti „NordBalt“ ir „LitPol Link“ jungtys leis išvengti tokių kritinių situacijų šalies elektros rinkoje, kokias nepriklausomi energijos tiekėjai išgyveno 2013-aisiais. Kovo mėnesį trijų Baltijos šalių elektros perdavimo sistemos operatorių pasirašytas susitarimas dėl elektros srautų valdymo apribojo elektros importo iš Rusijos ir Baltarusijos galimybes, o nepakankamas pralaidumas tarp Estijos ir Latvijos elektros perdavimo sistemų neleido susidariusio stygiaus padengti iš Estijos importuojama elektra, todėl „NordPool Spot“ biržos Lietuvos prekybos zonoje neišvengta ryškių kainos šuolių. Dėl to keli ilgalaikėmis sutartimis savo veiklą grindę nepriklausomi elektros energijos tiekėjai patyrė rimtų nuostolių ir įsiskolino perdavimo tinklo operatoriui „Litgrid“, o tai savo ruožtu gresia licencijos praradimu. Vienam iš nepriklausomų tiekėjų – „Sky Energy Group“ VKEKK sprendimu licencija jau sustabdyta.

Vyriausybės pasirinktas sprendimas dėl elektros energijos trūkumo kelia pavojų

Tags:



Lietuvos žaliųjų partijos Energetikos komiteto pirmininkas, Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos direktorius Martyno Nagevičius teigimu, UAB „Lesto“ nutarus elektros energijos gamybos prioritetus atiduoti Lietuvos elektrinei, toks sprendimas galbūt padėtų spręsti finansines AB „Lietuvos energijos gamyba“ problemas, bet būtų visiškai nenaudingas energijos vartotojams.

Tai padidintų ir elektros energijos kainas, ir šilumos kainas centralizuoto šilumos tiekimo vartotojams. Taip pat padidėtų ir gamtinių dujų importas į Lietuvą.
„Vyriausybė priėmė sprendimą nenustatyti elektros energijos gamybos kvotų gamtines dujas kūrenamoms elektrinėms, bet perduoti kvotų nustatymo įgaliojimus Lietuvos elektros skirstomųjų tinklų operatorei AB „Lesto“, kurios motininė įmonė yra UAB „Lietuvos energija“. „Lietuvos energijai“ taip pat priklauso ir AB „Lietuvos energijos gamyba“, valdanti vieną iš viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) lėšų potencialią gavėją – Lietuvos elektrinę Elektrėnuose.
Būtent „Lesto“ deleguota spręsti kam, kada ir kokiais kiekiais turėtų būti suteikta teisė gaminti elektros energiją Lietuvoje – termofikacinėms elektrinėms ar savo „sesutės“ elektrinei Elektrėnuose. Vyriausybė nustatė tik maksimalias galimas metinės gamybos kvotas („lubas“) visoms elektrinėms, nenustatydama minimalių kvotų“, – teigė M. Nagevičius.
Elektros gamybos „lubos“ 2014 metams, lyginant su 2013 metų kvotomis, buvo sumažintos žymiai efektyviau dirbančioms ir tam pačiam elektros energijos kiekiui pagaminti daug mažiau gamtinių dujų suvartojančioms termofikacinėms elektrinėms, bet Elektrėnų marias šildančiai Lietuvos elektrinei „lubos“ buvo paliktos tokiame pačiame lygyje, kokia buvo nustatyta gamybos kvota 2013 metams.
„Elektros gamybos šildymo sezono metu perkėlimas iš termofikacinių elektrinių į Lietuvos elektrinę reiškia žymiai didesnes gamtinių dujų sąnaudas tam pačiam elektros energijos kiekiui pagaminti, o tai sąlygos didesnes išlaidas elektros energijai bei elektros energijos kainas. Negaminant elektros termofikacinėse elektrinėse jų turtas lieka neišnaudojamas, tačiau šį turtą reikia prižiūrėti, už jį mokėti paskolas, jam skaičiuojamas nusidėvėjimas. Jei Lietuvos elektrinei pastovūs kaštai yra apmokami bet kuriuo atveju iš VIAP fondo, tai kogeneracinių, gaminančių ir šilumą, ir energiją, elektrinių atveju – šie kaštai atsiranda elektrines valdančių įmonių nuostolių pusėje. O nuostoliai yra iš dalies padengiami didinant šilumos kainas. Preliminariai paskaičiuota, kad Vilniuje, atsisakius elektros energijos TE-3 elektrinėje, šilumos kaina mieste pabrangtų nuo 1 iki 1,5 ct už kWh“, – sakė Martynas Nagevičius.
Tam, kad nepasikartotų panašios situacijos, kai piko metu pradeda trūkti elektros energijos ir rinkoje ima kilti jos kainos, M. Nagevičiaus nuomone, elektros gamybos rezervą šaltuoju metų laiku privalo užtikrinti termofikacinės elektrinės, įpareigojant jas dirbti visą šildymo sezoną, o Lietuvos elektrinei prioritetą suteikti tik šiltuoju metų laiku.
„Visoms elektrinėms (ne tik Lietuvos elektrinei) prieš prasidedant metams rezervo užtikrinimui turėtų būti suteiktas fondas, kurio užtektų ir pastoviesiems, ir kintamiems elektrinių kaštams padengti joms dirbant minimaliu režimu. Papildomas elektros energijos gamybos kiekis visoms elektrinėms turėtų būti skirtas duotuoju laiku, pavyzdžiui sutrikus elektros energijos importui ar pradėjus kilti elektros energijos kainoms. AB „Litgrid“, atsiradus elektros gamybos poreikiui, turėtų operatyviai užsakyti papildomą elektros energijos gamybos kiekį iš tuo metu žemiausią kainą pasiūlyti galinčios elektrinės. Kadangi elektrinės privalo užsakyti gamtinių dujų kiekį visiems metams, jų operatoriai turėtų įsigyti dujas tik minimaliam gamybos kiekiui, o galimiems operatyviniams papildomiems elektros gamybos užsakymams gamtines dujas turėtų užsakyti AB „Litgrid“, kuri kartu su elektros gamybos užsakymu elektrinių operatoriams perduotų ir
papildomą užsakytą gamtinių dujų kiekį“, – teigė M. Nagevičius.
Lietuvos žaliųjų partijos Energetikos komiteto pirmininkas taip pat pastebėjo, kad viešuosius interesus atitinkančių paslaugų fonde atsiradus dar vienai eilutei, kad yra galimi operatyviniai papildomos elektros gamybos užsakymai, kurių naudotojas būtų AB „Litgrid“, bendrovė būtų suinteresuota kiek galima efektyviau panaudoti šio fondo lėšas ir papildomus užsakymus skirti tiems elektros energijos gamintojams, kurie galėtų trūkstamą elektrą pagaminti mažiausiais galimais kaštais.
„Taip mes išvengtume tokios situacijos, kokią matome šią savaitę, kai pradėjus kilti elektros energijos kainai, Lietuvos elektrinė didina gamybą savo neefektyviuose blokuose, o termofikacinės elektrinės, galinčios žymiai mažiau dujų suvartoti tam pačiam elektros energijos kiekiui pagaminti,  nedirba arba dirba minimaliu režimu, nes jau yra beveik išnaudojusios savo VIAP kvotą. Tam, kad būtų įvesta tokia tvarka, leisianti užtikrinti pakankamą elektros energijos rezervą, reikia keisti ne vieną teisės aktą, tačiau tai būtų realu padaryti tik 2015 metams. Taip pat ateityje Vilniaus ir Kauno termofikacinės elektrinės turėtų būti pertvarkytos pigesnio kuro – biokuro naudojimui, subsidijuojant investicijas ir užtikrinant šių elektrinių veiklos pelningumą, joms elektrą pardavinėjant rinkos sąlygomis be valstybės reguliavimo ir VIAP lėšų švaistymo“, – kalbėjo M. Nagevičius.

Visuomenės interesus atitinkančių paslaugų kainą ketinama nurėžti trečdaliu

Tags: ,



Vyriausybė pažadėjo, kad elektros energija vartotojams kitąmet pigs net keletu centų. Smagu, bet smalsu: kokių slaptų rezervų mūsų energetikos sistemoje aptiko naujoji valdžia?

Praėjusią savaitę premjeras Algirdas Butkevičius džiugiai nustebino Lietuvos gyventojus pranešdamas, kad elektros kainos buitiniams vartotojams kitąmet turi šansų mažėti. O burtų lazdelė, iš kurios tikimasi šio stebuklo, – ta pati, kuria ši Vyriausybė sėkmingai mostelėjo praėjusių metų pabaigoje: sumažinta VIAP (visuomenės interesus atitinkančių paslaugų) dalis elektros tarife. Pernai, kai iš VIAP biudžeto remiamos elektros gamybos kvotą Lietuvos elektrinei pavyko „nupjauti“ nuo 1,53 iki 0,9 TWh, kaina nuo numatytųjų 51,9 cento už kilovatvalandę (standartiniam vienos laiko zonos tarifui) smuktelėjo iki 50,1 ct/kWh.
Dabar perdavimo sistemos operatorius „Litgrid“ skaičiuoja, kad optimalus elektros energijos gamybos kiekis sistemos saugumui užtikrinti Lietuvos elektrinėje sudaro vos 0,7 TWh, nors dar prieš keletą metų, kai Energetikos ministerijai vadovavo Arvydas Sekmokas, argumentuojant sistemos saugumu būdavo reikalaujama Elektrėnuose gaminti 2,5 TWh.
„Vartotojai už tokius sprendimus papildomai sumokėjo labai brangiai. Susidaro įspūdis, kad buvusios valdžios tikslas buvo sudeginti kuo daugiau brangių importuojamų dujų ir didinti energijos kainą vartotojams“, – nepraleido dar vienos progos įgelti pirmtakams dabartinis Vyriausybės vadovas.
Kitiems metams Lietuvos elektrinei numatyta 690 GWh gamybos kvota. Tačiau „Lietuvos energijos“ generalinis direktorius Dalius Misiūnas įsitikinęs, kad 2013-iesiems numatytas elektros energijos kiekis, 900 GWh, šįmet bus pagamintas, gali būti, kad dėl vasaros pabaigoje išryškėjusio elektros energijos stygiaus Lietuvos rinkoje jį teks netgi šiek tiek viršyti. Gyventojams energiją tiekianti bendrovė „Lesto“ „virškvotinę“ elektros gamybą įskaičiuotų į savo sąnaudas, kurios savo ruožtu vėliau turėtų įtakos VKEKK (Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos) tvirtinamiems elektros energijos tarifams.
Iki šiol Lietuvos elektrinei tekdavo didžioji VIAP sąnaudų dalis: šįmet iš planuotų surinkti iš vartotojų 863,7 mln. Lt jai tenkančioje eilutėje puikuojasi beveik pusė milijardo. Kitų metų VIAP biudžete ketinama surinkti 596 mln. Lt, iš kurių Lietuvos elektrinei planuojama skirti 220 mln. Lt.
Siekdama optimizuoti gamybos sąnaudas, „Lietuvos energija“ siūlosi toliau mažinti senųjų Lietuvos elektrinės blokų skaičių, nes jų techninė priežiūra suryja nemažai lėšų. Tikimasi, kad sutaupyti padės ir vieno „smegenų centro“ valdoma naujojo „Lietuvos energijos“ koncerno struktūra, leisianti atsisakyti atskirų įmonių administracinių funkcijų dubliavimo, suteiksianti tikimybę gauti pigesnes paskolas ir perspektyvoje sumažinti išorinių konsultantų paslaugų poreikį.

Rems tik efektyviai dirbančias TEC

Kitas „slaptas rezervas“ – termofikacinėms elektrinėms teksianti VIAP remiamos elektros energijos gamybos kvota, kurią ketinama nuriekti iki 700 GWh. Tai padaryti leis peržiūrėti šių kvotų nustatymo principai, kurie atsižvelgs į konkrečių elektrinių gamybos efektyvumą ir taip netiesiogiai skatins jų modernizavimo procesus.
„Remsime tik pačias efektyviausias termofikacines elektrines, nustatydami joms minimaliai būtiną energijos gamybos kiekį, kuris leistų padengti pastoviąsias elektrinių veiklos sąnaudas. Per metus tai leis sutaupyti apie 80–90 mln. Lt, arba iki 1 ct elektros kilovatvalandės kainoje“, – žada A.Butkevičius.
Parama naujuosius reikalavimus atitinkančioms termofikacinėms elektrinėms 2014 m. turėtų siekti apie 100 mln. Lt (šiemet tam buvo numatyta 166 mln. Lt).
Taip jau sutapo, kad praėjusią savaitę pranešta ir apie Vilniaus savivaldybės planus steigti bendrą įmonę kartu su „Lietuvos energija“, kuri iki 2016-ųjų pabaigos turėtų įgyvendinti kogeneracinės elektrinės projektą, pritaikydama dabartinės Gariūnuose esančios sostinės Trečiosios termofikacinės elektrinės įrenginius energijos gamybai panaudojant biokurą ar deginant komunalines atliekas.

Klaustukai – atominė ir saulininkų kompensacijos

Atsinaujinančių išteklių elektros energijai supirkti kitais metais norima atidėti 185 mln. Lt (šįmet tam numatyta 194 mln. Lt). Tačiau ties šia eilute kol kas – ypač daug klaustukų, mat nėra aišku, kiek kompensacijų prireiks pradėtus projektus sustabdžiusiems saulės elektrinių plėtotojams. Šias kompensacijas taip pat numatoma mokėti iš VIAP lėšų. VKEKK pirmininkė Diana Korsakaitė siūlo kompensacijų mokėjimą išdėstyti kelerių metų laikotarpiu, kad jis taptų menkiau pastebimas elektros vartotojams.
Dar beveik 100 milijonų VIAP lėšų atiteks „NordBalt“ (elektros jungties tarp Lietuvos ir Švedijos) statybai. Šių metų VIAP biudžete tam skirta 85 mln. Lt, tačiau natūralu, kad kitąmet numatomi pradėti kabelių klojimo Baltijos jūroje darbai pareikalaus didesnių investicijų.
Kaip ir prognozuota pernai, nuo 2014-ųjų VIAP lėšomis, jei tik Vyriausybė ir Seimas neapsispręs galutinai projekto stabdyti, bus pradėti finansuoti ir Visagino atominės elektrinės projekto parengiamieji darbai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Žalioji energetika praranda savo žavesį

Tags: ,



Europos Sąjunga įsipareigojo iki 2020-ųjų iš atsinaujinančių energijos šaltinių gauti 20 proc., o iki 2050-ųjų – net 80 proc. galutinės suvartojamos energijos. Tačiau atrodo, kad šiuos įsipareigojimus teks keisti.

Vis labiau aktualėjančios aplinkosaugos problemos bei nenoras stipriai priklausyti nuo energijos išteklių importo žaliai nuspalvino Europos Sąjungos energetikos politiką. Elektros, šilumos energetikos ir transporto sektoriuose apsispręsta gerokai sumažinti iškastinio kuro naudojimą, pakeičiant jį saulės, vėjo, vandens ir geotermine energija bei biomase.
Ypač daug puolančiųjų į žaliosios energetikos glėbį būta po avarijos Fukušimoje, Japonijoje, kai tikrai daug valstybių prarado norą plėtoti branduolinę energetiką. Tačiau dabar paaiškėjo, kad ir valstybės, nusekusios paskui iš pirmo žvilgsnio žavias “žaliąsias” idėjas, iš tiesų nesuvokė tikrosios tokio žingsnio kainos ir dabar dėl to susiduria su ekonominiais sunkumais.

Energetikos revoliucija bet kokia kaina?

Vokietijos energetikos bendrovės RWE analizė rodo, kad vien perėjimas nuo energijos gamybos prie atsinaujinančių išteklių energetikos Europai gali kainuoti apie 3 trln. eurų (neįskaitant išlaidų elektros tinklams bei energijos saugykloms įrengti).
Be abejo, pokyčių avangarde stovi stipriausia ES ekonomika Vokietija su savo „Energiewende”. Ji yra ne tik viena aktyviausių perėjimo prie atsinaujinančių išteklių energetikos advokačių ES, bet ir pati pagarsėjo drastiškais sprendimais: netrukus po avarijos Fukušimoje paskelbta, kad 17 Vokietijoje veikiančių atominių reaktorių bus uždaryti iki 2022 m., o aštuoni iš jų tokio likimo sulaukė nedelsiant.
Atominės elektrinės teikė ketvirtadalį šaliai reikalingos elektros energijos, tad, atsisakius atomo ir neturint lygiaverčių alternatyvų, elektros kainos šoko į viršų. Vokietijos energetikos ir aplinkosaugos ministras Peteris Altmaieris yra pripažinęs, kad šalies energetikos sektoriaus reforma ir restruktūrizavimas iki ketvirtojo dešimtmečio gali atsieiti trilijoną eurų. Tiesa, šiuo metu išlaidų prognozė būtų jau kuklesnė, nes vyriausybė nutarė sumažinti itin patrauklius iš atsinaujinančių energijos išteklių gaunamos energijos supirkimo tarifus.
Vis dėlto didžiulių investicijų poreikis reikalingai infrastruktūrai plėtoti niekur nedingo. Pavyzdžiui, skaičiuojama, jog vien tam, kad būtų sukurta infrastruktūra, leidžianti iš Pietų Vokietijos tiekti saulės, o iš Šiaurės Vokietijos – vėjo pagamintą energiją, per ateinantį dešimtmetį reikėtų investuoti apie 40 mlrd. eurų (čia omenyje turimos naujos elektros linijos, perjungimo stotys ir transformatorinės). Taip pat daug kainuos dėl atsinaujinančių energijos šaltinių nepastovumo (juk saulė ne visada šviečia, o vėjas ne visada pučia) būtinos įrengti energijos saugyklos.
„Energiewende” politikoje itin svarbus ir gautos energijos taupymas, tad milžiniškų išlaidų taip pat pareikalaus ir pastatų bei gyvenamųjų namų atnaujinimas, kad šie taptų energiškai efektyvesni. Nekilnojamojo turto savininkai vis labiau nerimauja, o įvairios šio sektoriaus asociacijos vis garsiau kalba, kad daugybė vokiečių paprasčiausiai pristigs lėšų ir vien dėl to valdžiai nepavyks įgyvendinti revoliucijos energetikos srityje.
Jau dabar permainos stipriai atsiliepia vartotojų sąskaitoms: metų pradžioje vokiečiai dėl miglotų papildomų mokesčių mokėjo jau 11 proc. daugiau nei prieš metus, o jei viskas vyks pagal planą, tai, vyriausybės skaičiavimais, elektros kainos netrukus pakils dar penktadaliu.
Kadangi vokiečiai tik dabar pradeda suvokti tikrąją savo sprendimo kainą, didžiojo nepasitenkinimo dar tik laukiama. Vis daugiau ženklų, kad reikalai pradės strigti. Nepasiteisinus perėjimui prie žaliosios energetikos šaltinių Vokietijoje, būtų pakirstas ir kitų ES valstybių ryžtas – juk jų laukia panašūs sunkumai, tačiau jos kur kas mažiau jiems pasirengusios ir finansiškai kur kas silpnesnės.

Siekiant vykdyti įsipareigojimus neapsieinama be kuriozų

Savaitraštis „The Economist“ pastebi, kad Europoje susiklostė keista situacija: nors dedamos didelės pastangos pereiti prie atsinaujinančių išteklių, lygia greta sparčiai didėja ir akmens anglių naudojimas. Tarptautinės energetikos agentūros 2012 m. duomenimis, Vokietija (drauge su Didžiąja Britanija) yra didžiausia šio taršiausio energijos šaltinio importuotoja Europoje. Negana to, čia statomos naujos akmens anglis kūrenančios jėgainės (tiesa, pagal griežtesnius aplinkosaugos standartus).
Akmens anglys karaliauja ir kaimyninėje Lenkijoje. Pasaulio akmens anglių asociacijos duomenimis, mūsų kaimynė yra dešimta pagal anglių naudojimą pasaulyje ir net 92 proc. elektros energijos gamina kūrendama būtent akmens anglis. Be to, čia taip pat planuojama investuoti dar 24 mlrd. eurų į tokių elektrinių statybą.
O štai „švarios“ energijos gamintojai patiria didžiulių nuostolių ar net traukiasi iš šios pramonės. Stipriai nusvilo net tokios milžinės, kaip „Bosch“ ar „Siemens“. Daugiausia tai lėmė pasikeitusi valstybių politika dėl energijos supirkimo tarifų. Juk ne paslaptis, kad į šį sektorių daug investuota būtent dėl sultingos valstybių paramos, dažnai taikant itin palankius iš atsinaujinančių energijos šaltinių pagamintos energijos tarifus. Galiausiai tai pridarė daug žalos – niekas nesitikėjo, kad bus tiek investuojama į šio sektoriaus plėtrą ir kad tai tiek daug kainuos.
Tarkime, Ispanija taip pat prisižadėjo dosniai remti žaliosios energetikos plėtrą, tačiau kai iš atsinaujinančių išteklių pagaminamos elektros energijos dalis nuo 19 proc. 2006 m. spėjo patrigubėti iki 54 proc. šiemet, kilo didžiulių sunkumų – už parduotą energiją gaunamos pajamos tapo mažesnės nei elektros sistemos sąnaudos.
Valstybė buvo suteikusi garantijas, tačiau pamačiusi, kad nėra pajėgi susitvarkyti su 26 mlrd. eurų skola gamintojams ir nepanorusi sąnaudų perkelti ant vartotojų pečių (tada elektra būtų pabrangusi apie 40 proc.), valdžia nusprendė imtis reformų ir gerokai sumažino paramą. Tai gamintojams reiškė didžiulius nuostolius. Kaip teigia pramonės, energetikos ir turizmo ministras Jose Manuelis Soria, naujieji pakeitimai, nors ir nemalonūs, buvo būtini, antraip galėjo privesti prie sektoriaus bankroto.
Užtat verslininkai atkerta, kad niekada nebūtų tiek investavę į tokią rizikingą sritį dėl tokios nedidelės naudos, jei ne kaip užtikrintos garantijos atrodę supirkimo tarifai. Dabar daugybė jų susidurs su sunkumais, kai teks grąžinti dar prieš reformą iš bankų paimtas paskolas.
Dėl savo paramos sistemos stipriai nudegė ir Didžioji Britanija bei Čekija – joms ją teko sumažinti maždaug perpus. Čia taip pat neapsieita be didžiulio susierzinimo. Kaip prognozuojama banko „Credit Suisse“ atliktoje analizėje, elektros kaina Didžiojoje Britanijoje gali būti dvigubai didesnė nei Vokietijoje ir tokia tendencija gali nesikeisti 7–10 metų. Pasak „Credit Suisse“ ekspertų, dėl to pirmiausia reikėtų kaltinti vyriausybės sprendimą beveik penkiskart padidinti mokestį už anglies dioksido išmetimą, kas esą turėtų paskatinti didesnes investicijas į atsinaujinančių išteklių energetikos sektorių. Tačiau valstybės paramos mažinimas kelia vis daugiau visuomenės nepasitenkinimo, tad abejotina, ar patrauklumą prarandantis verslas pritrauks daug naujų investicijų.
Kai kurios valstybės dar prieš pradėdamos eksperimentus aiškiai pasakė, kad tai joms per brangu. Tarkim, ekonomiškai viena silpniausių ES narių Bulgarija iš pat pradžių kratėsi vėjo ar saulės jėgainių integravimo į dabartinę savo elektros sistemą, ir šis nerimas pasirodė pagrįstas.
Šis sektorius vėlgi plėtėsi kur kas aktyviau, nei tikėtasi, todėl užkrovė didelę naštą tiek senstančiai Bulgarijos elektros sistemai, tiek vartotojų piniginėms. Padėtį buvo stengiamasi suvaldyti nustatant papildomus mokesčius saulės ir vėjo jėgainėms. Vis dėlto tai menkai padėjo, nes teismas nusprendė, kad tai neteisėta, sprendimas buvo panaikintas, ir pagerėjimo nesulaukta.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Taupyti padės energetikos vadyba

Tags: , ,



Nors didžiausios aistros Lietuvoje verda dėl naujos atominės elektrinės ir dujų terminalo statybos, tačiau energetikos specialistai ragina nepamiršti energijos taupymo, efektyviai naudojant turimus išteklius.

Energijos suvartojimą sumažins kompleksiniai sprendimai

Lietuvoje energetikos problemos kol kas atskleidžiamos tik per didžiųjų energetinių projektų prizmę, tačiau pasak Lietuvos energetikos instituto Efektyvaus energijos naudojimo tyrimų ir informacijos centro vadovo Romualdo Škėmos, į energetikos problemas būtina žvelgti kompleksiškai.

„Norint pasiekti teigiamų rezultatų ir realiai taupyti elektros energijai ir šilumai skirtas išlaidas, būtina į situaciją žvelgti iš visų pusių. Nepakanka diskutuoti tik apie naują atominę elektrinę ar dujų terminalo statybą. Vyriausybė turi taip pat reguliariai informuoti ir skatinti gyventojus efektyviai naudoti energiją “, – teigia dr. R. Škėma.

Anot energetikos specialisto, pagrindinė šiluminės energijos dalis yra naudojama namų šildymui. „Jeigu atnaujinant pastatus per pusę planuojama sumažinti šiluminės energijos naudojimą, tada galbūt ir šilumos bei elektros gamybos apimtys būtų kitokios. Mažesnis energijos poreikis leistų statyti mažesnio galingumo katilines bei elektrines, o tai atsilieptų ir  statomų naujų katilinių ar  elektrinių kainai“, – svarsto energetikas.

R. Škėmos teigimu, sovietinės statybos pastatai yra visiškai nepritaikyti šiuolaikiniams standartams.

„Namai buvo statomi greitai, energijos juose  buvo naudojama daug, o mokėti
už energiją dėl dirbtinai sumažintų energijos išteklių kainos  reikėjo santykinai  mažai. Tačiau pasikeitus situacijai už energiją tenka mokėti realia rinkos kaina ir visa buvusi sistema apsivertė aukštyn kojomis. Dėl šios priežasties Lietuvoje yra labai didelis potencialas mažinti energijos vartojimą. Pavyzdžiui,  Vakarų Europos šalyse pastatai ir gamyklos iškart buvo statomos galvojant ir taupant, nes Vakaruose energija visada buvo brangi, todėl efektyvus energijos išteklių valdymas ten yra natūralus dalykas“,  – pavyzdžius pateikia R. Škėma.

Naujas energijos vadybos ir efektyvaus energijos naudojimo standartas

R. Škėma teigia, kad kiekvienas įmonės  energetikas privalo labai tiksliai žinoti, kur, kas ir kiek naudoja energijos ir nuolat galvoti kaip sumažinti elektros vartojimą visose grandyse.

„Lietuvoje yra labai mažai, tačiau Vakarų šalių įmonėse plačiai naudojamos specialios kompiuterinės sistemos, kurių pagalba galima vykdyti energijos vartojimo stebėjimą visose įmonės grandyse. Šiomis sistemomis naudojasi  tiek įmonės energetikas, kuris nuolat seka naudojamos energijos statistiką, tiek ir įmonės vadovas. Specialistai turi visus būtinus duomenis apie energijos suvartojimą paros, dienos, mėnesio ar metų bėgyje“, – sako jis.

Šiose įmonėse  nuolat reikalaujama, kad energetikas reguliariai teiktų pasiūlymus kaip mažinti  energijos vartojimą įmonėje, be abejo, nepabloginant gamybos proceso ar  darbuotojų darbo sąlygų.

Lietuvoje taip pat pradedama judėti šia linkme. Prieš kelis mėnesius buvo priimtas tarptautinis „Energetikos vadybos ir efektyvaus naudojimo standartas ISO 50001“.

„Šis standartas numato kaip mažinti energijos suvartojimą įmonėje. Sistemos 90% tikslumu leidžia planuotis energijos poreikį. Energetikos vadyba vykdoma viena griežta kryptimi – energijos suvartojimo mažinimu. Sistema reikalauja išsiaiškinti, kiek kiekvienas įrengimas naudoja energijos ir ar galima sumažinti naudojamos energijos išteklius“, – dėsto energetikos specialistas.

Nuomonei, kad būtina skirti daugiau dėmesio energetikos vadybai pritaria ir UAB „Energijos kodas“ elektros energijos pardavimų projektų vadovė Justė Žegužauskaitė.

„Nuolat savo klientams akcentuojame elektros energijos vadybos svarbą. Šiuo metu net vykdome projektą „Planuok atsakingai“, kurio metu klientai skatinami kuo tiksliau paskaičiuoti savo būsimą elektros energijos poreikį.  Energetikos vadybos ir efektyvaus naudojimo standartas šią užduotį tik palengvintų. Tai yra dar viena priemonė, padedanti efektyviai valdyti įmonės energetinius resursus ir mažinti išlaidas, skirtas elektros ir šiluminei energijai“, – teigia J. Žegužauskaitė.

Lietuvos scenarijai: su atomine ir be jos

Tags: , ,



Kodėl taip skiriasi skirtingų ekspertų prognozės dėl Visagino atominės elektrinės projekto.

Naujos Visagino atominės elektrinės (VAE) projektas, kaip taikliai diagnozavo vienas energetikos ekspertas, tapo lyg ir religijos objektu – arba tiki ja, arba ne.
Net neklimpstant į skirtingų Vyriausybių ar partijų „religinius” įsitikinimus šia tema, jei jau energetikos asai padarė kardinaliai priešingas išvadas dėl jos tikslingumo, rasti saliamonišką sprendimą, ar valstybei ji būtų nauda, ar našta, nėra lengva. Tačiau atsakyti į šį klausimą ne tik kad reikia, bet jau seniai reikėjo. Juk jau praėjo daugiau kaip dvidešimt treji metai nuo to laiko, kai pirmoji nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Vyriausybė į savo programą įrašė naujos AE statybą, treti metai nuo Baltijos šalių susitarimo plėtoti šį projektą, beveik metai nuo koncesijos sutarties su “Hitachi” pasirašymo, daugiau nei septyni mėnesiai po patariamojo referendumo, pasakiusio VAE “ne”, pusmetis nuo dabartinės Vyriausybės darbo pradžios, galų gale beveik mėnuo po energetikos ministro Jaroslavo Neverovičiaus vadovaujamos darbo grupės paskelbtų išvadų dėl VAE projekto.
Galutinio sprendimo nėra. Ką “taip” arba “ne” naujai atominei reikštų Lietuvos ekonomikai ir vartotojams?

Savikaina: 18 ar 36 ct už kilovatvalandę?
Esminis skaičius projekte – prognozuojama VAE gaminsimos elektros energijos savikaina, nuo kurios priklausys viskas: ar atsipirks projekto investicijos ir gaminama elektra bus konkurencingos kainos, vadinasi, verslas, vartotojai ir visa valstybė klestės, ar valstybei, kaip dėl kitų energetikos objektų, teks projekto nesėkmės kainą užkrauti ant mokesčių mokėtojų, viešųjų biudžetų skylėmis ir našta verslui.
Paradoksas, bet, skirtingų energetikos specialistų skaičiavimu, elektros savikaina skiriasi dvigubai. Optimistiškai nuteikia vienintelė prognozė – kad VAE gaminsimos elektros energijos savikaina atsipirkus investicijoms (praėjus 18 metų nuo VAE eksploatacijos pradžios, apie 2040-uosius) tebus 8–10 ct/kWh. Antra pagal pigumą kaina “Nord Pool” biržoje – 17 ct/kWh. VAE verslo plane, kuris, kaip skelbta, rengtas padedant kompetentingoms tarptautinėms konsultacinėms analitikų bendrovėms, numatyta jėgainės 60-ies metų darbo vidutinė elektros energijos kaina – apie 18 ct/kWh. O A.Butkevičiaus Vyriausybės užsakymu dirbusi Lietuvos energetikos instituto mokslininkų komanda, pabandžiusi šiek tiek realiau suskaičiuoti būsimas projekto išlaidas, sukalkuliavo 28 ct/kWh (esant 5 proc. diskonto normai) arba net 35–36 ct/kWh (esant 8 proc. diskonto normai) – ir tai neskaičiuojant infliacijos.
Taigi net imant optimistiškiausius variantus savoje AE gaminti elektrą pigiau, nei Šiaurės šalyse pavyktų tik santykinai tolimoje ateityje. Lietuvos pramonininkų konfederacija, apsvarsčiusi darbo grupės skaičiavimus, sunerimo, kad valstybė, užuot jau dabar susikoncentravusi į kogeneracines elektrines, energetikos diversifikavimą, konkurencingų AE elektros kainų laukdama kelis dešimtmečius negrįžtamai praras konkurencingumą. O juk per šiuos porą dešimtmečių energetikos srityje prognozuojama ir skalūnų dujų, ir naujų technologijų, galų gale ir energijos išteklių naudojimo racionalumo revoliucija.

Naujos prognozės – pesimistinės ar realistinės?
VAE verslo plane elektros savikaina buvo daug mažesnė. Kas ją taip pabrangino, atlikus naujus skaičiavimus, ir ar pagrįstai?
Tyrėjų vardu skaičiavimus Seime pristatęs Energetikos instituto Energetikos kompleksinių tyrimų laboratorijos vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Arvydas Galinis aiškino, kad VAE verslo plano skaičius jie papildę neišvengiamomis 1,1 mlrd. Lt išlaidomis infrastruktūrai – keliams tvarkyti, kad būtų galima atvežti stambiagabaričius krovinius, taip pat elektrinei prie elektros tinklų prijungti. Be to, verslo plane labai jau optimistiškai skaičiuota, kad VAE eksploatacijos laikas bus 60 metų, tačiau bent jau dabar vidutiniškai AE eksploatuojamos keturis dešimtmečius. Priduriama ir tai, kad eksploatuojamų reaktorių išnaudojimo koeficientas tėra 70,2 proc., o ne 90 proc., kaip prognozuota verslo plane.
Galų gale abejonių kelia ir projekto kaina: tas pats “Hitachi” planuojamos statyti branduolinės elektrinės Jungtinėje Karalystėje kainą mini kur kas didesnę nei Lietuvoje, ir daugelis ekspertų pripažįsta, kad britiškoji kaina, apie 20 mlrd., skaičiuojant litais, realesnė nei Lietuvoje minimi 17 mlrd. Lt.
Vis dėlto, išanalizavus Andriaus Kubiliaus – VAE entuziastų Vyriausybės laikais parengtą naujos atominės verslo planą ir jau Algirdo Butkevičiaus – VAE skeptikų Vyriausybės darbo grupės ir ekspertų analizę, akivaizdu, kad pirmieji rėmėsi pernelyg optimistinėmis, antrieji – gal pernelyg pesimistinėmis prognozėmis.
Kiti energetikos asai jau kritikuoja ir darbo grupės ekspertų perskaičiavimus. Pavyzdžiui, Energetikos instituto tyrime naudojamos „NordPool”, taip pat aplinkinių elektros energijos rinkų dabartinės kainos pateikiamos kaip iš esmės nesikeisiančios iki 2080 m. Tačiau, remiantis Europos Komisijos šaltinių prognozėmis, 2025 m. jos svyruos nuo 16,6 iki 27,6 ct/kWh, o kiti analitikai Lietuvos zonoje prognozuoja 15,5–31,1 ct/kWh.
Arba štai Energetikos instituto tyrime neįvertintas esamų regiono elektrinių senėjimas ir dėl to didėjantis naujų pajėgumų poreikis, sudarantis prielaidas elektros kainoms kilti. Rusijoje, iš kurios šiuo metu importuojama didžioji dalis Lietuvoje suvartojamos elektros energijos, iki 2020 m. reikės pastatyti apie 15–20 branduolinių reaktorių ir, Rusijos energetikos ministerijos prognozėmis, elektros energijos kainos 2015–2020 m. ten pakils iki 28,6–30,4 Lt ct/kWh.
Švedijoje iš dešimties branduolinių reaktorių, tiekiančių 42 proc. elektros energijos, aštuoni yra 30 metų arba senesni, todėl per artimiausius kelis dešimtmečius Švedijai teks investuoti į jų atnaujinimą, keitimą naujais, ir tai darys įtaką elektros energijos kainoms.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    • Svarbu ne tiek pilietinis pasipriešinimas, kiek teisėtai išrinkta Lietuvos valdžia, kuri gina nepriklausomybę. Reikia saugotis ne valdžios įstaigų užgrobimo, o valstybės užvaldymo iš vidaus. (30%, balsų: 1,531)
    • Nereikia nuvertinti pilietinio pasipriešinimo, nes konfliktai laimimi ne vien karinėmis priemonėmis. Svarbu visos liaudies ryžtas priešintis. (33%, balsų: 1,675)
    • Pilietinis pasipriešinimas nėra labai svarbus, nes Lietuva yra NATO narė. Lietuvą efektyviai apgins sąjungininkai. (37%, balsų: 1,167)

    Dalyvių skaičius: 5,147

    Loading ... Loading ...