Nors elektroninio parašo statistika Lietuvoje ir Estijoje šiuo metu gerokai skiriasi, kelio pradžia buvo labai panaši. Tik valstybei pradėjus perkėlinėti visas paslaugas į elektroninę erdvę ir pakeitus įprastinių operacijų atlikimo procesą, el. parašo populiarumas ėmė sparčiai augti.

Šiandien Estija asmens tapatybės korteles yra išdavusi kiek daugiau nei 1,56 mln. vartotojų. Iki šiol Estijoje buvo suteikta virš 164 mln. elektroninių parašų – 96 proc. su nacionaline asmens tapatybės kortele, 3 proc. su mobiliąja, 0,8 proc. su elektronine asmens tapatybės kortele.

Estijoje beveik pusė suaugusiųjų yra bent kartą naudoję el. parašą asmens tapatybės kortelės pavidalu, o per mėnesį vidutinis naudotojas tapatybės kortelės pavidalu ar elektronine asmens tapatybės kortele patvirtina tapatybę ar pasirašo dokumentus 20 kartų.

El. parašo populiarumas augo dėl akivaizdaus jo pranašumo prieš fizinį parašą. Pavyzdžiui, fiziniu parašu suderinti ir pasirašyti dokumentą įmonei anksčiau trukdavo apie 5 dienas, dabar – 2 val. Tuo tarpu Tartu universitete per mėnesį fiziniu parašu būdavo pasirašoma apie 7120 dokumentų. Įdiegus el. parašą, per mėnesį sutaupoma 9718,8 eurų išlaidų darbo jėgai, 2136 eurų išlaidų spausdinimui ir 393 eurų – siuntimo paslaugoms. Tad jei per mėnesį iš viso sutaupoma 11 536 eurų, per penkerius metus tai sudaro 692 150 eurų sumą. Paprastam žmogui el. parašu naudotis taip pat verta – per metus sutaupoma 1 savaitė laiko.

Skatina ir bankai, ir valstybė

El. parašo naudojimą Estijoje aktyviai skatina valstybinės institucijos. Pavyzdys – nustatyta tvarka, kad šalyje visos visuomeninės el. paslaugos privalo palaikyti prisijungimą el. asmens tapatybės kortele, kai tuo tarpu prisijungimo per bankų sistemas diegimo jau galima atsisakyti.

Bankai taip pat skatina el. parašo naudojimą, mat jis saugesnis. Be to, tokiu būdu atsakomybė dėl saugumo perduodama valstybei, pavyzdžiui, jei sutrinka prisijungimas prie banko sistemos, priemonių imasi valstybė. Taip pat Estijoje įtvirtinta praktika, kad prisijungus per banko sistemą, maksimalios finansinės operacijos, pavyzdžiui, pervedant pinigus siekia tik iki 200 eurų per dieną. Tuo tarpu norint atlikti didesnių sumų operacijas, būtina prie banko sistemos prisijungti el. asmens tapatybės kortele. Taigi bankams atsisakius prisijungimo per tokias sistemas, būtų sutaupoma nemaža suma sistemos išlaikymui, ypač kai prisijungimų per bankų sistemas sparčiai mažėja. Siekdami keisti žmonių įpročius, bankai įvedė jau minėtus apribojimus.

Mobilus parašas – dar nuošalyje

Estijoje m. parašas kolkas nėra labai plačiai naudojamas, nes tai reikalauja daugiau pastangų – klientui reikia eiti pas mobilų operatorių, įsigyti naują SIM kortelę, tuomet susiderinti joje parašą su savo asmens tapatybės kortele. Be to, yra prisijungimo ir nedidelis mėnesinis mokestis. Būtent dėl šių priežasčių ji nėra tokia populiari, nors valstybė ir skatina ją naudoti. Tiesa, „Apple“ vartotojai m. parašu naudojasi dažniau, nes dėl techninių sprendimų naudoti tokį parašą jiems yra paprasčiau nei el. parašą kompiuteryje.

Tikimasi, kad iki 2017 m. Estijoje išmaniuosiuose įrenginiuose m. parašu naudosis bent 300 tūkst. žmonių. Lietuva čia taip pat turi perspektyvų, mat m. parašo paslaugos įsigijimas ir naudojimas yra gerokai paprastesnis nei kitų el. tapatybės patvirtinimo ir pasirašymo būdų. 2013 m. pabaigoje buvo išduota kiek daugiau nei 40 tūkst. kvalifiktuotų el. parašo sertifikatų SIM kortelėse, o tai – beveik dvigubai daugiau nei 2012 m. Tai rodo, kad m. parašas sparčiai auga, o prie to prisideda ir bankų siūlomos naujos m. paslaugos.

Lietuvai svarbiausia – nesustoti

Žvelgiant į Lietuvos patirtį, svarbiausia – judėti pirmyn ir nesustoti. Šiuo metu šalyje pateikiama labai daug skirtingos informacijos šia tema, nėra vienos vietos visai reikalingai informacijai gauti, be to, infrastruktūra yra gana sudėtinga. Taigi tai galėtų tapti pirmaisiais žingsniais į priekį.

Pavyzdžiui, Estijoje sertifikatų centras „AS Sertifitseerimiskeskus“ yra vienintelė sertifikavimo tarnyba išduodanti tapatybės patvirtinimo ir el. parašo sertifikatus estų tapatybės kortelėms. Sertifikavimo centras taip pat atsakingas už žinių apie el. asmens tapatybės kortelės skleidimą, todėl jo iniciatyva buvo sukurta internetinė svetainė (www.id.ee), kurioje pateikiama visa el. parašo naudojimui reikalinga informacija – detalios instrukcijos ir filmukai, kaip įsidiegti programinę įrangą, kaip naudotis parašu toliau, taip pat buvo rengiamos sėkmės istorijos, paskaičiavimai, kodėl verta naudotis el. parašu, kiek laiko sutaupysi atsisakęs fizinio. Be to, visa informacija internetiniame puslapyje pateikiama labai paprastai ir aiškiai, kad būtų suprantama bet kokiam vartotojui. Taip pat pateikiami ir informacijos telefonai kilus klausimams. Taigi Lietuvai pirmiausia rekomenduočiau informuoti visuomenę – kuo paprasčiau, tuo geriau – mat dabartinis skirtingos informacijos kiekis, ko gero, painioja žmones.

Taip pat labai svarbu išsikelti aiškius tikslus ir jų siekti bei organizuoti įvairias iniciatyvas. Pavyzdžiui, Estijoje 2006 – 2009 m. vykdomo saugumo projekto keliamas tikslas buvo padidinti interneto vartotojų supratimą apie saugumą ir paskatinti naudoti saugiausius tapatybės patvirtinimo būdus elektroninėje erdvėje. Taigi projekto eigoje asmens tapatybės kortelių su el. parašu naudojimas išaugo 20 kartų – nuo 20 tūkst. 2006 m. iki 400 tūkst. 2010 m. Tuo tarpu kito projekto, vykdyto 3 m., metu 100 tūkst. žmonių buvo apmokyti, kaip naudotis internetu ir el. paslaugomis. Tuo tapu Danijoje pradėta el. parašo skatinimo iniciatyva vyresniems žmonėms. Ar ji veikia ir kaip? Šalis laikosi pozicijos, kad jei vyresnieji gali išmokti naudotis „Facebook“ ar „Skype“ bendrauti su vaikais ir anūkais, vadinasi gali išmokti naudotis ir el. parašu.

Daugėja ženklų, kad jau netrukus elektroninis parašas bus pradėtas naudoti masiškai.

Elektroninis parašas Lietuvoje įsitvirtinti bando jau dešimtmetį, tačiau naudotojus jis jaukinasi lėtokai. “Taip yra todėl, kad technologijos Lietuvoje lenkia realias paslaugas. Kitaip tariant, didžiausia problema yra ne elektroninis parašas, o tai, kad nerandame paslaugų, kurias teikiant toks parašas būtų nepamainomas“, – paaiškina Valstybės kontrolės Informacinių sistemų ir infrastruktūros audito departamento direktorius Dainius Jakimavičius.
Jis pats jungdamasis prie elektroninių sistemų, kaip ir dauguma Lietuvos gyventojų, iki šiol naudojasi bankų kodais, nors tikina turintis galimybę pasinaudoti ir el. parašu. Bet kasdienybėje D.Jakimavičiui el. parašo neprireikia.
Įprastai el. parašas pasitelkiamas norint prisijungti prie informacinių sistemų, pasirašant elektroninius dokumentus, patvirtinančius juridinę galią, taip pat sudarant įvairius sandorius, patvirtinant atliktas finansines operacijas.
Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, šiuo metu išduota daugiau nei 800 tūkst. naujų asmens tapatybės kortelių su el. parašo lustu. Tačiau tokia kortele, kaip el. parašo priemone, naudojasi labai mažas procentas lietuvių.
Asociacijos „Infobalt“ užsakymu atlikto tyrimo duomenimis, el. parašu mūsų šalyje niekada nesinaudojo net 82 proc. gyventojų. Taip yra todėl, kad didžiajai daliai (58 proc.) tokio parašo iki šiol neprireikė, daliai pritrūko informacijos (35 proc.), o likę gyventojai (22 proc.) iki pat šiandien teigia apie tokį parašą nieko negirdėję.
Taigi kyla klausimas: galbūt lietuviams el. parašas nereikalingas, nes jo tiesiog nėra kur panaudoti?
Anaiptol. Iš tiesų identifikavus save el. parašu jau galima pateikti ir peržiūrėti dokumentus „Sodros“ EDAS sistemoje, naudotis komercinių bankų ir draudimo įmonių paslaugomis, prisijungti prie VMI elektroninio deklaravimo sistemos ar elektroninių viešųjų paslaugų portalo „Elektroniniai valdžios vartai“, naudotis VĮ Registrų centro klientų savitarna bei kitomis paslaugomis. Šiandien panašių paslaugų jau skaičiuojama šimtais.
Negana to, Lietuvos verslo įmonių tyrimo duomenys atskleidžia, kad naudojantis el. parašo technologija sutaupoma iki 80-ies proc. pašto išlaidų, iki 30 proc. darbo laiko, iki 40 proc. pardavimo ir aptarnavimo laiko ir net iki 100 proc. kelionių išlaidų. Taigi pažvelgus į šiuos skaičius tampa akivaizdu, kad dėl veiklos efektyvumo, patogumo ir laiko taupymo ši paslauga turėtų itin dominti verslo sektorių.
Šias įžvalgas patvirtina ir telekomunikacijų bendrovės „Bitė Lietuva“ atstovė Rūta Latinytė: „Jau kurį laiką pastebime, kad elektroninio parašo paslauga aktualiausia verslo klientams, tačiau gyventojai ja naudotis neskuba, vartotojų nėra daug, augimas – tolygus. Kol kas dar nėra pakankamo poreikio naudotis šia paslauga: per mažai panaudojimo galimybių, tačiau tai – netolima ateitis.“

Pirmaujame Baltijos valstybėse

Ryšių reguliavimo tarnybos direktorius Feliksas Dobrovolskis pastebi, kad pernai įsigaliojusios kliento ir naudos gavėjo tapatybės, kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo taisyklių pataisos suteikė bene didžiausiems elektroninių paslaugų teikėjams – bankams galimybę nustatyti klientų tapatybę, o kartu ir atidaryti banko sąskaitą jiems fiziškai nedalyvaujant, tai yra nuotoliniu būdu, naudojant el. parašą.
„Danske Bank” Verslo plėtros tarnybos direktorius Darius Jasinskis mano, kad kaip tik bankai šiandien bene labiausiai prisideda prie el. parašo plėtros. O telekomunikacijų bendrovės priduria, kad ir jų vaidmuo ne mažesnis.
Tad kaip šiandien galima gauti elektroninį parašą? Vienas būdas – nukeliauti į Registrų centrą ir ten gauti specialią kortelę (tiesa, ji kainuoja). Kitas – apsilankyti bet kurioje mobiliųjų telekomunikacijų įmonėje, “Tele2″, “Omnitel” ar “Bitė”, ir ten pasirašius el. parašo paslaugos sutartį nemokamai gauti mobilųjį el. parašą. Pasirašius sutartį klientui suteikiama speciali SIM kortelė su įdiegtu saugiu kriptografiniu moduliu bei du skaitmeniniai kodai. Mobilusis el. parašas leidžia nustatyti pasirašiusio asmens tapatybę ir užtikrina juo pasirašytų elektroninių dokumentų autentiškumą. Naudojantis mobiliuoju el. parašu galima saugiai ir patogiai prisijungti prie trečiųjų šalių informacinių sistemų ir elektroniniu būdu pasirašyti dokumentus, pasitelkus mobilųjį telefoną.
Pasak Registrų centro Sertifikatų centro vadovo Mindaugo Žaliuko, el. parašas jo vartotojus apsaugo nuo nepatogumo naudoti daugelį slaptažodžių – identifikavus save el. parašu to išvengiama. „Mes pardavinėjame patį el. parašą, bet kartu stengiamės kurti ir paslaugas, – aiškina M.Žaliukas. – Jei daugiau valstybinių ir komercinių organizacijų pasiūlytų paslaugų, kurios remtųsi el. parašu, tai savaime užaugintų vartotojų kiekį.“
Paklaustas, kaip pagal el. parašo paplitimą atrodome tarp kitų šalių, M.Žaliukas nustebina netikėta žinia: „Žvelgiant plačiąja prasme Baltijos valstybėse ir visame Šiaurės regione galime vadinti save rinkos lyderiais. Atrodytų, keista, juk turime palyginti nedaug unikalių vartotojų, bet kitose šalyse jų dar mažiau. Latvijoje šiuo klausimu nebuvo imtasi reikiamų sprendimų (taigi ten iki šiol mobiliojo elektroninio parašo nėra), o Estijoje mobilusis internetinis parašas naudojamas, tiesa, mažiau nei Lietuvoje.“
Pašnekovas neatmeta galimybės, kad būtent lietuviai netrukus latviams teiks savo siūlomas paslaugas. Juk pas mus infrastruktūra jau išplėtota, ir latviams paslaugas bus pigiau pirkti, nei viską kurti patiems.

Kada el. parašas bus naudojamas masiškai

„Aktyvesnis susidomėjimas elektroniniu parašu iš verslo pusės pastebimas nuo 2012 m. Dauguma verslininkų jau žino, kad taip galima sutaupyti daug laiko ir lėšų. Juk jei nebereikia lakstyti su popieriniais dokumentais, tai išties labai patogu“, – komentuoja Skaitmeninio sertifikavimo centro komercijos direktorius Edgaras Dadašovas.
Ne vien verslo, bet ir valstybiniame sektoriuje el. parašo nauda akivaizdi: kai efektyviau tvarkomasi viešųjų pirkimų, „Sodros“ ir VMI sektoriuose, abejonės dėl taikomųjų paslaugų plėtros ištirpsta.
D.Jasinskis svarsto, kad bene labiausiai palyginti lėtą el. parašo plėtrą mūsų šalyje lemia žmogaus inercija naujovių atžvilgiu: „Pralaužus vartotojo inerciją, daug kas keistųsi, tačiau šiandien tik mandagiai skatiname savo vartotojus rinktis elektroninį parašą dėl patogumo.“
„Veido“ kalbinti ekspertai mano, kad el. parašo naudojimas paspartėtų, jei valstybė skatintų jo naudojimą. Peržengus 300 tūkst. aktyvių vartotojų ribą, žmonės imtų vieni kitus mokyti, tačiau tokių skaičių dar teks luktelėti.
Tikrojo el. parašo „sprogimo“ tikimasi, kai jis bus galutinai reglamentuotas ir sutvarkytas tarptautiniu lygiu, kai galėsime priimti ir perduoti vieni kitiems pasirašytus dokumentus PDF formatu.
„Jei prisiminsime, kaip sunkiai į Lietuvą žengė elektroninė bankininkystė ar elektroninis autobuso bilietas, suprasime: bet kokioms naujovėms priimti būtinas laikas. Bet vis daugiau ženklų, kad elektroninis parašas jau netrukus taps masinio naudojimo priemone“, – prognozuoja E.Dadašovas.

Elektroniniam parašui skaičiuojant keturioliktus metus, jo koncepcija ir naudojimosi galimybės daugumai lietuvių vis dar nėra žinomos. Asociacijos „Infobalt“ užsakymu atlikto tyrimo duomenimis, elektroniniu parašu teigia nesinaudojantys 82 proc. Lietuvos gyventojų – šio parašo naudojimo plėtrą riboja paslaugų ir informacijos trūkumas.

Iš nesinaudojančiųjų elektroniniu parašu daugiau nei pusė – 58 proc. – teigia, kad tokio parašo jiems dar niekur neprireikė. Taip dažniau mano vyresni nei 30 m. ir aukštesnes pajamas uždirbantys lietuviai.

„Rezultatai rodo, kad daugumai lietuvių elektroninio parašo niekada neprireikė. Tai liudija apie paslaugų, leidžiančių naudotis šia technologija, spektrą – šiuo metu veikiančių paslaugų visumos nepakanka, o pati technologija pristatoma per daug sudėtingai, kad visuomenė būtų skatinama naudoti elektroninį parašą. Tai patvirtina ir naujų asmens tapatybės kortelių skaičiai – jas turi tik 30 proc. apklaustųjų, tačiau daugiau nei pusė jų kortelės, kaip elektroninio parašo priemonės, vis tiek nenaudoja“, – teigia Mindaugas Pelanis, asociacijos „Infobalt“ atstovas.

Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, šiuo metu išduota daugiau nei 700 tūkst. naujų asmens tapatybės kortelių su lustu. Tačiau, lyginant šiuos skaičius su tyrimo rezultatais, kortele, kaip elektroninio parašo priemone, nesinaudoja nė 0,5 proc. lietuvių.

Elektroninio parašo naudojimo galimybes riboja ir informacijos trūkumas. Kiek daugiau nei trečdalis lietuvių – 35 proc. – norėtų gauti informacijos apie tai, kur ir kaip jį naudoti, o bene ketvirtadalis – 22 proc. – norėtų sužinoti, kas elektroninis parašas yra. Kur ir kaip įsigyti bei kaip įsidiegti parašą, norėtų sužinoti po 9 proc. gyventojų.

Pasak M. Pelanio, akivaizdu, kad trūkstant išsamios ir koncentruotos informacijos elektroninis parašas nėra aktyviai naudojamas. Pavyzdžiui, net ir kalbant apie galimų paslaugų ratą, retas žino, kad elektroniniu parašu jau galima ne tik pasirašyti dokumentus ar teikti deklaracijas, bet, patvirtinus tapatybę, prisijungti ir prie elektroninės ar mobiliosios bankininkystės, naudotis Sodros, VMI ar Registrų centro teikiamomis elektroninėmis paslaugomis.

„Net ir dabar, esant nemažam kiekiui paslaugų ir galimybių, reikalingas ir tolimesnis informacijos skleidimas bei skatinimas. Labiausiai praverstų aiškiai išreikšta viešojo sektoriaus pozicija bei nuosekli socialinė reklama, kurių dėka gyventojai ir verslas ne tik daugiau sužinotų apie elektroninį parašą bei jo naudojimo galimybes, bet ir išsklaidytų baimes ir abejones dėl saugumo bei kitų neretai kylančių klausimų“, – teigia Gintaras Krušinskas, „Infobalt“ projektų vadovas.

Lietuvos gyventojų tyrimą apie elektroninio parašo naudojimą „Infobalt“ užsakymu atliko komunikacijos planavimo agentūra „OMD“. Lapkričio 18 – 25 dienomis buvo apklausti 989 respondentai, reprezentuojantys 15–50 metų amžiaus Lietuvos interneto vartotojų nuomonę.

Lapkričio 11 dieną Andrius Mamontovas išleido naują albumą „Elektroninis dievas“, kurį atlikėjas leido nemokamai parsisiųsti iš interneto.

Naująjį Andriaus Mamontovo albumą klausytojai gali parsisiųsti iš vieno TV kanalo tinklalapio. Žinoma, tai ne labdara – tokį albumo platinimo būdą parėmė viena draudimo bendrovė, kuri ir sumokėjo atlikėjui. Per savaitę „Elektroninį dievą“ siųstasi daugiau nei 60 tūkst. kartų. „Geriau tegul žmonės parsisiunčia albumą iš manęs, nei naudojasi piratų svetainėmis ir jas reklamuoja“, – sako atlikėjas, neslėpdamas, kad tai savotiškas atkirtis piratavimui.

Beje, spalio pabaigoje savo debiutinį albumą išleido ir Jurgio Didžiulio bei Ericos Jennings duetas „The Ball & Chain“ – jį taip pat galima parsisiųti nemokamai.

Abu šie atvejai – jau ne pirmas toks bandymas Lietuvoje kitaip platinti muziką: 2008 m. išleistas A.Mamontovo albumas „Geltona. Žalia. Raudona.“ taip pat buvo platinamas nemokamai. Tuomet atlikėją parėmė telekomunikacijų įmonė – iš viso buvo išdalyta apie 60 tūkst. CD diskų, o skaitmeninė albumo versija parsisiųsta apie 100 tūkst. kartų.

Tokie muzikantų veiksmai kyla ne iš begalinio altruizmo, o dėl to, kad internetas ypač stipriai keičia muzikos platinimo verslą. Kompaktinių diskų pardavimas vis mažėja, todėl pastaruoju metu pagrindiniu atlikėjų įplaukų šaltiniu tapo koncertinė veikla.

„Anksčiau grupė važiuodavo į koncertinį turą, kad pristatytų ir dėl to kuo gausiau parduotų savo albumą. Dabar kūrėjai dalija savo albumus nemokamai, kad kuo daugiau klausytojų išgirstų jų dainas ir ateitų į koncertus“, – padėtį muzikos scenoje apibūdina A.Mamontovas.

Tiesa, dauguma „Veido“ kalbintų atlikėjų pripažįsta, kad Lietuvoje visada daugiausiai uždirbdavo iš koncertų, o ne iš parduodamų albumų. Ir šios tendencijos nėra būdingos tik Lietuvai – visa pasaulinė muzikos pramonė susiduria su sunkumais. „Neseniai uždaryta netgi mano mėgstama muzikos įrašų parduotuvė Niujorke. O juk ten žmonių srautai didžiuliai – šis faktas rodo, kad pardavinėti muzikos įrašų nebeapsimoka“, – apgailestauja A.Mamontovas.

Muzikos pramonės atstovai jau keleri metai intensyviai ieško būdų, kaip susigrąžinti bent dalį prarastų pajamų, kurias generuodavo „aukso amžiuje“ – kai muzika buvo platinama tik fiziniu pavidalu: vinilinėmis plokštelėmis, garsajuostėmis ar kompaktiniais diskais. Skaičiuojama, kad nuo 1999 iki 2009 m. muzikos albumų pardavimas fizinėse laikmenose sumažėjo daugiau nei perpus.

Tad net ir didžiulės grupės pagrindines pajamas šiandien gauna koncertuodamos, o platindamos savo albumus neretai tik eksperimentuoja. Štai, pavyzdžiui, žymi alternatyvaus roko grupė „Radiohead“ 2007 m. pradėjo pardavinėti savo albumą „In Rainbows“ (skaitmeninę versiją), klausytojų prašydama sumokėti kiek negaila.

O industrinio roko grupė „Nine Inch Nails“ žengė dar toliau – atsisakė leidybos kompanijos paslaugų ir net du savo albumus leido parsisiųsti nemokamai. Tiesa, abi grupės išleido ir fizines albumų versijas, o „Radiohead“ naujausią savo albumą vėl pardavinėja įprastu būdu.

Internetas suteikė naujų galimybių

Muzikos pramonės atstovai pastaruoju metu linkę neigiamai atsiliepti apie internetą ir jame suklestėjusį piratavimą. Vis dėlto šiose aimanose vertėtų atskirti kūrėjų ir platintojų balsus – mažėjantis muzikos įrašų pardavimas muzikantus palietė šiek tiek silpniau. Pasak Olego Aleksejevo iš grupės „Biplan“, labiau nuo to nukenčia ne muzikantai, o įrašų platintojai.

Tuo metu vis daugiau muzikantų pripažįsta, kad pasaulinis tinklas suteikė ne tik iššūkių, bet ir naujų galimybių. A.Mamontovas savo naująjį albumą taip pat siūlo interneto parduotuvėje „Apple iTunes“ ir džiaugiasi, kad jau nupirkta nemažai albumo kopijų.

Visi „Veido“ kalbinti atlikėjai labai teigiamai žiūri ir į prenumeruojamos muzikos paslaugas, kai klausytojas moka mėnesinį mokestį ir gali klausytis muzikos iš didžiulės „debesyje“ saugomos fonotekos. Tarp tokių pavyzdžių verta paminėti JAV veikiančias „Rdio“ ar „Pandora“ bei Europoje vis populiarėjančią „Spotify“.

„Žinoma, nesame patenkinti, kad muzikos įrašai parduodami prasčiau ir reikia ieškoti naujų platinimo būdų, tačiau bet kokiu atveju internetas duoda daug daugiau galimybių, nei atima“, – džiaugiasi „Biplan“ gitaristas O.Aleksejevas.

Ypač dideles perspektyvas atlikėjas numato jauniems muzikantams. Ir iš tiesų, juk internete yra beribės galimybės išradingai populiarinti savo kūrybą – filmukų portale „YouTube“ ar muzikos portale „SoundCloud“. Socialiniai tinklai padeda muzikantams artimiau bendrauti su savo gerbėjais, ir toks ryšys į koncertus pritraukia daugiau klausytojų.

Nemažai atlikėjų apskritai atsisako leidėjų paslaugų ir platina albumus patys – tam įkurta speciali parduotuvė „Bandcamp“.

Pramoninio šnipinėjimo tradicijos kuriamos jau kelis šimtus metų, tačiau pastaruoju metu šio „amato“ lydere ir inovatore tapo Kinija.

Spalio viduryje JAV komercijos departamentas neleido Kinijos bendrovei „Huawei“, gaminančiai telekomunikacijų įrangą, dalyvauti kuriant bendrą visoms valstijoms bevielį pagalbos komunikacijų tinklą. Pagrindinis motyvas – nacionalinio saugumo klausimai.
Toks sprendimas nestebina, mat „Huawei“ prezidentas Renas Zhengfei yra buvęs Kinijos liaudies išsilaisvinimo armijos technologijų specialistas ir vis dar gali palaikyti artimus ryšius su Kinijos vyriausybe. Telekomunikacijų sritis ypač dėkinga tuo atveju, jei Kinija sumanytų šnipinėti JAV, pasinaudodama „Huawei“ lyg Trojos arkliu, – tinklo prietaisai galėtų būti aprūpinti įranga, galinčia rinkti informaciją.
Tiesa, kai kurie analitikai spėja, kad šis draudimas neužkirs kelio kiniškiems prietaisams patekti į gyvybiškai svarbius sektorius per įvairius tarpininkus – tik be „Huawei“ prekės ženklo. Nacionalinio saugumo klausimas jau ne pirmą kartą tampa kliūtimi šios bendrovės investicijoms Amerikoje – 2008 m. jai nebuvo leista įsigyti bendrovės „3Com“, o šiemet „Huawei“ turėjo atsisakyti investicijų į 2010 m. įsigytą kompaniją „3Leaf Systems“. Be to, 2011-ųjų pradžioje žinoma amerikiečių bendrovė „Motorola“ apkaltino „Huawei“ bei kelis savo buvusius darbuotojus pramoniniu šnipinėjimu ir padavė juos į teismą.
Svarbu paminėti, kad ši telekomunikacijų milžinė pirmus žingsnius žengia ir Lietuvoje – „Huawei“ išmaniuosius telefonus platina visi didžiausi mobiliojo ryšio operatoriai. Be to, praėjusiais metais su šia kinų bendrove 7 mln. Lt vertės įrangos pirkimo sutartį pasirašė „Teo LT“, taip pat „Huawei“ kartu su mobiliojo ryšio operatoriumi „Omnitel“ ir Vilniaus universitetu pasirašė sutartį dėl bendros mokslinės laboratorijos steigimo.
Žinoma, tai nebūtinai turi reikšti, kad ši bendrovė Lietuvoje ketina užsiimti pramoniniu šnipinėjimu, tačiau įvairios abejonės gali būti visai pagrįstos – juk, šiandienos pasauliui judant žinių ekonomikos link, idėjos tampa neįkainojama preke. Šią prekę sudėtinga sukurti, o pats procesas užima nemažai laiko bei sunaudoja lėšų, užtat pavogti informaciją labai paprasta. Be to, apie vagystę idėjų savininkas dažniausiai sužino tik po kurio laiko, kai jas realiais produktais paverčia informaciją pasisavinusi šalis.
Lietuvai pramoninio šnipinėjimo grėsmė kol kas neturėtų rūpėti: metų pradžioje Europos Komisijos parengtos ataskaitos „Innovation Union Scoreboard 2010“ duomenimis, mūsų valstybė pagal išduotų patentų ir inovacijoms skirtų lėšų kiekį atsiduria sąrašo gale, kartu su Latvija, Rumunija ir Bulgarija. Priekyje puikuojasi Švedija, Danija, Suomija ir Vokietija, tačiau net ir šios Senojo žemyno šalys stipriai atsilieka nuo JAV ir Japonijos. Tuo tarpu Europai į nugarą šnopuoja Brazilija ir ypač – Kinija. Tačiau šios šalies proveržį gan stipriai temdo dideli pramoninio šnipinėjimo skandalai tiek anapus, tiek šiapus Atlanto.

Pramoniniam šnipinėjimui – beveik 300 metų

Ironiška, tačiau nuo pirmųjų pramoninio šnipinėjimo bandymų nukentėjo būtent pati Kinija. Manoma, kad XVIII a. pradžioje Prancūzijos jėzuitų ordino misionierius Francois Xavier d’Entrecollesas iš Kinijos į Europą parvežė porceliano gamybos paslaptis. O XIX a. pradžioje Didžiosios Britanijos kompanija „East India“ pasamdė škotų botaniką ir keliautoją Robertą Fortune‘ą, kad šis iš Kinijos kontrabanda į Indiją atgabentų arbatmedžio, jo sėklų ir visas auginimo paslaptis.
Pirmiesiems pramoniniams šnipams darbo pakako ir Europoje – jais nuo pat XVIII a. nuolatos „apsikeisdavo“ stiprias pramonės šakas turinčios Prancūzija ir Didžioji Britanija. Vis dėlto labiausiai tokia šešėlinė veikla „išpopuliarėjo“ šaltojo karo laikotarpiu, kai sovietinio bloko šalys intensyviai infiltruodavo savo agentus į po karo atsigaunančių Vakarų valstybių bendroves. Dauguma karinės ir civilinės paskirties technologijų ar net konkrečių produktų staiga būdavo pradedami naudoti ir už geležinės uždangos. Žlugus Sovietų Sąjungai, nemažai darbo netekusių karinės žvalgybos specialistų atsigręžė į pramoninio šnipinėjimo sritį.
Vis dėlto didžiausi paskutinio XX a. dešimtmečio šnipinėjimo skandalai susiję ne su posovietinėmis šalimis, o su Prancūzija bei Vokietija. 1991 m. Prancūzijos žvalgybos struktūrų atstovas Pierre’as Marionas pripažino, kad 1987–1989 m. Prancūzija šnipinėjo kelias dideles JAV bendroves, tarp kurių buvo ir IBM bei „Texas Instruments“. Skandalo kulminacija pasiekta, kai buvo mesti įtarimai, kad aviakompanijos „Air France“ lėktuvų sėdynėse buvo įmontuota pasiklausymo įranga.
1993 m. automobilių gamintoja „Opel“ (JAV bendrovės „General Motors“ padalinys) apkaltino Vokietijos bendrovę „Volkswagen“ šnipinėjimu po to, kai „Opel“ produkcijos direktorius Jose Ignacio Lopezas kartu su dar septyniais darbuotojais perėjo dirbti pas vokiečius. Byla buvo baigta tik po ketverių metų, kai abi kompanijos sutiko pasirašyti susitarimą, kuriuo „Volkswagen“ pasižadėjo sumokėti 100 mln. dolerių baudą ir įsigyti iš „General Motors“ automobilių dalių už 1 mlrd. dolerių.
Pastaruoju metu ryškiausia pramoninio šnipinėjimo lyderė yra Kinija, ir ypač automobilių pramonės srityje. Tai aiškiai matyti vien žvilgtelėjus į daugumą kinų gamybos automobilių. Žinoma, dažniausiai pakanka kinų delegacijai apsilankyti automobilių parodoje ir kruopščiai nufotografuoti norimą nukopijuoti modelį. Pasak buvusio Prancūzijos gynybos atašė Pekine Danielio Schaefferio, Vakarų bendrovės dažniausiai turėtų kaltinti tik save. „Juk jei rodai savo produktą parodoje ar salone ir leidi visiems fotografuoti, tai nieko keisto, kad po kurio laiko rinkoje pasirodo panašių daiktų“, – teigia D.Schaefferis.
Tačiau kartais Kinija imasi ir rimto šnipinėjimo. Štai šių metų pradžioje trys Prancūzijos automobilių gamintojos „Renault“ aukšto rango pareigūnai buvo apkaltinti pramoniniu šnipinėjimu. Pasak kaltintojų, šie pareigūnai Kinijai perdavė svarbią informaciją, susijusią su bendru „Renault“ ir Japonijos automobilių gamintojos „Nissan“ elektromobilio projektu, kurio vertė viršija 5 mlrd. dolerių. Juk Kinija taip pat nenori atsilikti nuo „žaliųjų“ automobilių mados.
Dar vienas pavyzdys: 2010 m. pristatytas Kinijoje sukurtas karinis naikintuvas „Chengdu J-20“. Kai kurių karinių ekspertų nuomone, jis labai panašus į JAV gaminamą „F-117 Nighthawk“ – kaip tik 1999 m. vienas toks lėktuvas buvo numuštas virš Serbijos. Tuometis Serbijos prezidentas Slobodanas Miloševičius netrukdė Kinijos agentams iš vietinių gyventojų supirkti numušto naikintuvo likučių.

Vis labiau įžūlėjantis Kinijos šnipinėjimas

Kinija yra tikra pramoninio šnipinėjimo lyderė, todėl, kaip ir dera pirmaujančiai šaliai, ji atsakinga už daugelį naujų svarbios, su inovacijomis susijusios informacijos pavogimo būdų atsiradimą. Vienas tokių būdų yra paskelbti konkursą kokiai nors technikai įsigyti, o kai Vakarų įmonės pateikia paraiškas ir savo projektus – atmesti, motyvuojant tuo, kad juos dar reikėtų patobulinti. Tada įmonės, konkuruodamos tarpusavyje, Kinijos užsakovams pateikia vis geresnius projektus, o šie po kurio laiko, kai jau surenka pakankamai informacijos, konkursą nutraukia.
Panašus atvejis buvo, kai Kinija paskelbė planuojanti šalyje paleisti greituosius traukinius ir šiuo pasiūlymu susidomėjo Prancūzijos verslininkai – juk šioje šalyje gerai veikia greitųjų traukinių sistema TGV. Tuo metu Prancūzijos ambasada netgi surengė pusės metų trukmės apmokymus kinų inžinieriams. Tačiau po kelių mėnesių Kinija pristatė „savo“ greitąjį traukinį, įtartinai panašų į prancūziškuosius TGV ar vokiškuosius ICE traukinius.
Dar vienas būdas perimti svarbią informaciją – įsteigti bendrą Kinijos ir kitos šalies bendrovę. Vėliau pasirodo nauja kiniška bendrovė, kuri gamina identišką produkciją ir nukonkuruoja vakariečių įmonę, – panašiai įvyko, kai pieno produktus ir gėrimus gaminanti bendrovė „Danone“ pradėjo bendrą veiklą su didžiausia gėrimų gamintoja Kinijoje „Wahaha“.
Neatsisako Kinija ir klasikinio papirkinėjimo. JAV neseniai 32 metus kalėti nuteistas buvęs karinės technikos ir aeronautikos korporacijos „Northrop“ inžinierius Noshiras Gowadia, perdavęs Kinijai slaptą informaciją. Praėjusiais metais už šnipinėjimą Kinijai nuteistas ir kitas amerikietis Glennas Shriveris – už tai, kad bandė įsidarbinti CŽV institucijoje. Iš Kinijos atstovų už tai jis buvo gavęs apie 70 tūkst. dolerių atlygį.
Ir tai tik tie atvejai, kai Kinija imasi klasikinių šnipinėjimo būdų, – o juk dar yra daugybė kibernetinių šnipinėjimo priemonių, atskleista atvejų, kai informacija buvo pavogta internetu. Virtuali erdvė vis dažniau tampa ta terpe, kurioje įvykusios informacijos vagystės taip ir lieka nepastebėtos.
Dar 2007 m. buvo atskleistas slaptas tuometinio Didžiosios Britanijos saugumo tarnybos MI5 vadovo Jonathano Evanso pranešimas, išsiųstas daugiau nei 300 Vakarų bendrovių vadovams, kuriame įspėjama apie kylančią kibernetinio šnipinėjimo grėsmę iš Kinijos.

Per šešias paras, kai Lietuvoje vyksta elektroninis visuotinis gyventojų ir būstų surašymas, jame jau sudalyvavo 352 tūkst., arba apie 11 proc., šalies gyventojų.

Nuo kovo 1-osios vykstančiame surašyme aktyviausi buvo didžiųjų miestų gyventojai – jau susirašė 17 proc. Vilniaus miesto, 15 proc. Kauno, 14 proc. Šiaulių, 13 proc. Panevėžio ir 12 proc. Klaipėdos miesto gyventojų, pranešė Statistikos departamentas.

Departamentas atkreipia dėmesį, kad adresu esurašymas.lt esančiame surašymo lape, nepriklausomai nuo to, kada jis pildomas, turi būti pateikti kovo 1-osios 0 valandos duomenys.

Gyventojai turi susirašyti tuo adresu, kuriuo gyvena, jei jis ir nesutampa su deklaruota gyvenamąja vieta.

Prisijungus prie elektroninės surašymo sistemos, surašyti reikia visus būsto gyventojus. Prisijungęs asmuo pirmiausia pateikia duomenis apie būstą, vėliau užpildo būsto gyventojų sąrašą ir pateikia šių būsto gyventojų duomenis. Surašant kitus būsto gyventojus, reikia žinoti jų asmens kodus. Asmens kodai reikalingi tik surašomiems gyventojams identifikuoti.

Elektroninio surašymo lape asmens duomenys pildomi tik lietuviškais rašmenimis – padarius klaidą varde ar pavardėje, sistema asmens neatpažįsta.

Gyventojų ir būstų elektroninio surašymo sistema veiks iki kovo 14-osios.

Gyventojai, neturintys namuose interneto, bet norintys susirašyti elektroniniu būdu, gali tai padaryti atvykę į teritorines statistikos valdybas arba viešąsias bibliotekas. Tokiu atveju reikėtų pasiimti reikalingus dokumentus.

Gyventojus surašinėtojai pradės lankyti nuo balandžio 5-osios. Bus lankomi tie gyventojai, kurie elektroniniu būdu surašė ne visus savo būsto gyventojus ar išvis nedalyvavo elektroniniame surašyme.

Surašymo darbuotojus bus galima atpažinti iš surašymo darbuotojų pažymėjimų ir specialių portfelių.

Statistikos departamentas užtikrina, kad surašymo metu surinkti duomenys yra konfidencialūs ir naudojami tik suvestinei statistinei informacijai rengti.

Per tris dienas rinkimų apylinkėse balsavo 108 965 žmonės. Galimybe balsuoti elektroniniu paštu per septynias dienas pasinaudojo 140 846 žmonės, pranešė agentūrai BNS centrinė rinkimų komisija.

2009 metų municipaliniuose rinkimuose išankstiniame ir elektroniniame balsavime dalyvavo 21,6 proc. rinkėjų – iš jų 236 384 balsus atidavė per išankstinį balsavimą, o 104 413 balsavo elektroniniu būdu.

2007 metų parlamento rinkimuose išankstiniame ir elektroniniame balsavime dalyvavo 19,2 proc. rinkėjų.

Rinkimų dieną – kovo-6-ąją pakeisti savo elektroninio balsavimo rezultatus jau nebebus galima. Kovo 6 dieną visos rinkimų apylinkės bus atidarytos nuo 9 iki 20 val., o balsuoti bus galima tik pagal gyvenamąją vietovę.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvavo šiandien prasidėjusiame visuotiniame gyventojų surašyme ir tapo pirmąja elektroninio surašymo dalyve.

Šalies vadovė ragina visus šalies gyventojus, kurie turi prieigą prie interneto, pasinaudoti elektroninio surašymo galimybe.

“Pirmąkart šalies istorijoje visuotinis gyventojų surašymas vyksta ir internetu. Nereikia laukti, kol kas nors ateis surinkti duomenų apie tave, viską gali pateikti pats. Užtrukau 10 minučių. Tai labai patogu, paprasta ir greita”, – teigia Prezidentė.

Pasak Prezidentės, kiekvienas šalies gyventojas turėtų būti suinteresuotas dalyvauti surašyme ir pateikti kaip galima tikslesnę informaciją apie save, nes pagal ją bus sprendžiama, kam ir kuo valstybė gali padėti.

“Per dešimt metų Lietuva labai pasikeitė. Šiandien tiksliai nežinome net tikslaus šalies gyventojų skaičiaus. Gyventojų surašymas padės sužinoti tikrąją kiekvieno šalies gyventojo padėtį, pragyvenimo šaltinius, atskleis nedarbo ir emigracijos mastus, demografinę padėtį, gyventojų išsilavinimo lygį, padės įvertinti būsto kokybę ir gyvenimo sąlygas, nuspręsti, kam ir kokios pagalbos reikia. Žinodami tikslią padėtį, galėsime priimti teisingesnius ir efektyvesnius sprendimus”, – pabrėžia Prezidentė.

“Mums pavesta elektroninio saugumo užtikrinimo koordinavimo funkcija. Turėsime nustatyti taisykles, kaip tas saugumas turės būti užtikrintas, ir tuo saugumu visos institucijos, žaidžiančios elektroninėje erdvėje, turės rūpintis”, – per spaudos konferenciją penktadienį kalbėjo ministras.

Pasak R.Palaičio, šiuo metu jau keičiami teisės aktai viešojo administravimo efektyvumui didinti.

“Valdžios institucijos neturėtų gainioti žmogaus į kitą valstybinę instituciją atsinešti kažkokio popieriaus, kurio institucija gali užklausti kitos institucijos”, – sakė ministras.

Anot jo, kitąmet taip pat bus skiriama nemažai dėmesio šalies gyventojų ir svečių iš užsienio saugumui užtikrinti.

“Tai ir Europos krepšinio čempionatas, ir pirmininkavimas Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (…), Demokratijų forumas – tarptautiniai renginiai, kurių saugumą reikės užtikrinti. Finansavimas šiems klausimams šiek tiek skirtas papildomas, bet ne tiek ir daug – reikės efektyviai panaudoti pinigus”, – teigė R.Palaitis.

Ministras tarp svarbiausių šiemet numatomų darbų taip pat vardijo tolesnius bandymus įvesti elektroninį balsavimą, regioninės politikos klausimus, valstybės tarnybos reformą.

“2011 metai bus apsisprendimas, ar paliekame su senoviška valstybės tarnyba, ar bandome modernizuoti”, – sakė jis.

Kalbėdamas apie Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT), kurią norima paversti pavaldžia Finansų ministerijai, veiklą, R.Palaitis teigė, jog didžiausias iššūkis jai bus naujos teisinės praktikos dėl išplėstinio konfiskavimo taikymas.

“Dėl neteisėtai įgyto turto konfiskacijos, reikia pripažinti, praktikos nėra suformuota. Praktika dabar formuojama (…). Reikės palaukti teismų, kaip jie reaguos į šiuo įvykius. Manome, kad 2011 metais ši priemonė turėtų veikti efektyviai kovojant tiek su šešėliu, tiek su kontrabanda ir korupcija”, – sakė ministras.

R.Palaitis atkreipė dėmesį, kad biudžetinis finansavimas ministerijoje ir jai pavaldžioms įstaigoms išliks toks pat ne vienerius metus.

“Jeigu 2010 metais neįvyko, tai turi dabar įvykti mūsų galvose persilaužimas, kad ši situacija, turint omenyje biudžetinį finansavimą, ji nebėra laikina – bent trejus-ketverius-penkerius metus gali būti nuolatinė”, – teigė jis.