Praėjusią savaitę Lietuvos apeliaciniame teisme pagaliau pradėta nagrinėti Darbo partijos juodosios buhalterijos byla. Priminsime, kad spalio mėnesį bylos nagrinėjimas buvo atidėtas dėl vienos iš Darbo partijos advokatų ligos.
Atkreiptinas dėmesys, kad tiek Viktoras Uspaskichas, tiek Vytautas Gapšys ankstesniais mėnesiais vis pabrėždavo norintys, jog Darbo partijos byla būtų užbaigta kuo greičiau. Tačiau teisme jų veiksmai nuo žodžių labai stipriai skyrėsi, buvo matyti akivaizdžios pastangos bet kokiomis priemonėmis vilkinti teismo procesą: V.Gapšys pareiškė nepasitikėjimą teisėjų kolegija – Violeta Ražinskaite, Svajūnu Knizleriu ir Albinu Bielskiu, esą teisėjai gali būti šališki. V.Uspaskichas tam pritarė, nors spalio mėnesio posėdyje aiškino, kad teisėja V.Ražinskaite pasitiki.
Vis dėlto galiausiai prašymas nušalinti visą teisėjų kolegiją buvo atmestas.
Vėliau buvo pasitelkti ir kiti vilkinimo arsenalo pabūklai: vienas Darbo partijos gynėjų paprašė išsiaiškinti, kas atstovaus naujam politiniam dariniui, susijungus Darbo partijai (leiboristams) ir Krikščionių partijai. „Dabar, susijungus su Krikščionių partija, tai nėra kažkoks vienadienis sprendimas. Tai yra visiškai kitas kūrinys ir iš jų reikia gauti leidimą paskirti atstovą. Ne tik teismas turi paskirti atstovą“, – teismui sakė V.Uspaskichas. Tačiau pasitarusi teisėjų kolegija ir šį prašymą atmetė.
Šiaip ar taip, vilkinimo planas Darbo partijos lyderiams pavyko: praėjusią savaitę į priekį praktiškai nepasistūmėta, o kitas teismo posėdis – tik gruodžio mėnesį.
Tad šansai, kad Darbo partijos juodosios buhalterijos byla bus išnagrinėta iki prezidento ir Europos Parlamento rinkimų, praktiškai yra nuliniai. Vadinasi, sumaišties ir skandalų prieš šiuos rinkimus bus daugiau nei pakankamai.

Darbo partijos juodosios buhalterijos bylą galima laikyti svarbiausia per visą pastarąjį dešimtmetį, tad ją nagrinėsiantiems teisėjams teks didžiulis išbandymas ir atsakomybė.

Darbo partijos juodosios buhalterijos byla Apeliaciniame teisme turėjo būti pradėta nagrinėti spalio 10 dieną, tačiau skundų nagrinėjimą teko atidėti dėl Darbo partijos advokatės Violetos Bazienės ligos. Kitas posėdis Apeliaciniame teisme suplanuotas netrukus, lapkričio 26 d., o trečias – gruodžio 17 d.
Šią bylą galima laikyti bene svarbiausia per visą pastarąjį dešimtmetį, ir teismo sprendimas parodys mūsų valstybės sveikatą, tiksliau, kokios ligos ją vis dar kamuoja. Todėl šią bylą nagrinėsiantiems ir sprendimą priimsiantiems teisėjams tenka milžiniška atsakomybė. Šis procesas jiems tikriausiai bus labai sunkus ir kainuos nemažai nervų.
Bet iš pradžių pasidomėkime, kokie teisėjai nagrinės bylą ir kaip juos vertina teisininkų bendruomenė, kitaip tariant, ko iš jų galima laukti, ar jų reputacija nepriekaištinga, kaip vertinamas jų profesionalumas ir kitos savybės.
Darbo partijos juodosios buhalterijos bylą nagrinės Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, kurią sudarys pirmininkė Violeta Ražinskaitė ir teisėjai Albinas Bielskis bei Svajūnas Knizleris. Patys jie kalbėti atsisakė, motyvuodami, kad kiekvienas jų sakinys net apie savo savijautą, principus ar teisingumo sampratą gali būti panaudotas prieš juos pačius ir atsiliepti bylos nagrinėjimui.
Apeliacinio teismo pirmininkas Egidijus Žironas taip pat nebuvo kalbus, tik pareiškė, kad visi Darbo partijos bylą nagrinėsiantys teisėjai yra kompetentingi, patyrę ir išmano savo darbą, be to, yra pelnę besąlygišką pasitikėjimą bei teisėjų bendruomenės pagarbą. Kalbinti šio teismo teisėjai bylą nagrinėsiančius savo kolegas apibūdino kaip principingus, teisingus, o klausimus, ar įmanoma juos papirkti arba šantažuoti, palaikė šventvagiškais.
Šiokį tokį vaizdą apie teisėjus V.Ražinskaitę, A.Bielskį ir S.Knizlerį galima susidaryti iš jų ankstesnių pasisakymų žiniasklaidoje, taip pat iš jų biografijų ir iš su jais susidūrusių teisininkų atsiliepimų.
Tarkime, daugiau nei dvidešimt metų teisėju dirbantis A.Bielskis, nuo 2011-ųjų iki pat šiol priklausantis ir Teisėjų garbės teismui, spaudoje yra teigęs, kad bene svarbiausias teisėjo darbo ypatumas jam – nepasiduoti skubotumui ar didesniam žiniasklaidos dėmesiui, taip pat – būti sąžiningam ir sugebėti atsispirti visiems įmanomiems spaudimams.
V.Ražinskaitę, kelerius metus teisėjavusią Plungėje, nuo 1990 m. dirbusią Teisingumo ministerijoje, o nuo 1995 m. tapusią Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja, taikliai charakterizuoja Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko padėjėja Kristina Petrošienė: „Violeta – žmogus, gimęs būti teisėju. Ji man – teisėjo etalonas. Pažįstu ją pakankamai seniai, žinau jos vertybes, todėl labai laukiu garsiosios bylos nagrinėjimo. Manau, šios teisėjos elgesys, iš vidaus sklindanti jos ramybė leis ir teismo procesui praeiti lengvai, gražiai ir skandžiai.“
Trečiasis kolegijos teisėjas S.Knizleris taip pat itin patyręs, perėjęs ugnį ir vandenį: pastaruosius beveik dvidešimt metų jis dirba Lietuvos apeliaciniame teisme, o anksčiau yra dirbęs ir tardytoju, ir prokuroro padėjėju, ir prokuroru, 1993–1994 m. buvo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas. Susidūrusiems su juo sudarė kompetentingo profesionalo įspūdį.
Apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Laima Garnelienė teigia suprantanti žiniasklaidos ir visuomenės dvejones bei susidomėjimą Darbo partijos byla ir teisėjais, tačiau pabrėžia, jog labai svarbu, kad teisėjams, nagrinėsiantiems šią bylą, nebūtų abejonių dėl to, ką daro.
O štai advokatas, buvęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Rimas Andrikis mano, kad bet kokioms dvejonėms kelias užkertamas tuomet, kai teismo procesas aiškus ir viešas: „Jei paprastas žmogus po teismo proceso supras įsiteisėjusį sprendimą, sakyčiau, tai – aukščiausias kompetencijos lygmuo. Ir priešingai, jei žmonės daug ko nesupranta, galima kalbėti apie menkos vertės teismo procesą.“

Byla nagrinėta nesuvokiamai ilgai

Na, o kol kas tikri galime būti tik dėl vieno: Darbo partijos bylą nagrinės ne kažkieno pasiūlyti, ne politikų nurodyti, ne pagal kažkokius neaiškius principus išrinkti, o elektroninės bylų paskirstymo sistemos atrinkti teisėjai. Pasak Nacionalinės teismų administracijos Teismų veiklos analizės skyriaus vedėjo Donato Kiauzario, jau nuo 2008 m. veikiant šiai sistemai bylos paskiriamos vadovaujantis nešališkumo, skaidrumo, nepriklausomumo ir bylų nagrinėjimo operatyvumo principais.
„Ši sistema išties prisideda prie to, kad žmonėms sumažėtų abejonių, kodėl byla paskirta vienam, o ne kitam teisėjui. Bylų skirstymo protokolai vieši, taigi su jais gali susipažinti visi, o tai pašalina nereikalingas dvejones“, – pabrėžia L.Garnelienė.
Tačiau ar tai pašalina žmogiškąjį veiksnį? Ne vienas „Veido“ kalbintas pašnekovas tuo abejoja: žmogiškasis veiksnys visada buvo ir bus bet kuriame teisme. Net ir kompiuterizuojant teismines procedūras šis veiksnys išlieka. O jei nuo jo atsiriboti negalima, vadinasi, išlieka ir klaidų tikimybė.
Siūlydamas nepamiršti, kad teisininkai apriboti byla ir jos medžiaga, prokuroras Saulius Verseckas neabejoja, jog Lietuvos teisinė sistema veikia tinkamai, tačiau prognozuoti, kiek dar tęsis Darbo partijos byla, nesiryžta: „Prognozės dėl tokios bylos – nedėkingas reikalas. Niekada nemaniau, kad pirmojoje instancijoje byla išbus penkerius metus, bet taip atsitiko. Kita vertus, tai lėmė ne teismų darbas, o visai kitos priežastys.“
Svarbu aptarti ir dar vieną niuansą: pasak L.Garnelienės, Lietuvoje gana dažnai sprendimas, kuris teisėjams atrodo teisėtas ir argumentuotas, kitiems visuomenės atstovams atrodo neteisingas. Jai antrindamas teisėjas Audrius Cininas (jis išgarsėjo išnagrinėjęs Andriaus Ūso bylą) pabrėžia, kad teisėjo sprendimai nėra dokumentai, turintys atitikti visuomenės ar politikų lūkesčius, žiniasklaidos formuojamą nuomonę, taigi visi privalo susitaikyti, kad teismų sprendimai turi ne „atrodyti“ teisingi, bet būti teisingi pagal teisę, todėl gali nepatikti daugumai.

Teisėjo darbas nepagrįstai nuvertinamas

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, Vilniaus universiteto profesorius dr. Jonas Prapiestis sunkiai atsidūsta: „Liūdna, kad visame pasaulyje profesinės karjeros viršūne laikomas teisėjo darbas Lietuvoje gana dažnai nuvertinamas. Mūsų šalyje gana madinga teigti, kad teisėjai – vienas blogiausių visuomenės sluoksnių profesiniu ir moraliniu požiūriu. Tai „patvirtinama“ nežinia kaip apibrėžiamais reitingais, kuriuos priminti ypač mėgsta politikai, nors jie patys toje reitingų eilėje yra gerokai žemiau.“
A.Cinino įsitikinimu, iš tiesų tikrai blogai dirbantį teisėją nubausti šiais laikais daugiau negu lengva: „Tereikia, kad kiekvienas Lietuvos pilietis, turintis tikrų, o ne pramanytų teisėjo darbo aplaidumo faktų, informuotų apie tai atitinkamas teismų savivaldos institucijas, ir to teisėjo karjera baigta.“ Bet dauguma teisėjų tebedirba, vadinasi, jie profesionalūs, moralūs ir sąžiningi.
Tačiau neišprususiai visuomenės daliai nepatinka ne tik nemaža dalis teismų sprendimų, bet ir tokie teisėjų bei kitų teisininkų argumentai. Tai aiškiai matyti iš visuomenės sociologinių apklausų. Šiandien teismais nepasitikinčiųjų yra kone dvigubai daugiau nei pasitikinčiųjų. Ir pagal šį rodiklį šalia išsivysčiusių Vakarų Europos valstybių, ypač Skandinavijos šalių, mes atrodome kaip laukinių kraštas.

Studijas baigęs absolventas nėra itin geidžiamas darbo rinkoje, tačiau kai kurios specialybės vis dėlto leidžia jaustis tvirčiau.

Baigusieji su informacinėmis technologijomis (IT) susijusias studijas neabejotinai išsiskiria iš kitas profesijas įgijusių jaunuolių ir turi didžiausią tikimybę džiaugtis gerai atlyginamu darbu. Jau po studijų jie neretai gauna 2,5–3 tūkst. Lt dydžio atlyginimą, o kartais net ir didesnį.
„Finansiškai geriausias variantas, mano nuomone, yra dirbti iš Lietuvos užsienio klientams laisvai samdomu programuotoju. Tokiu atveju galima gauti labai didelį atlyginimą: dešimt ar penkiolika tūkstančių litų per mėnesį – tikrai ne riba. Žinoma, reikia būti sukaupus pakankamai patirties studijų metais”, – teigia daugiau nei porą metų Skandinavijos IT įmonėms būtent taip dirbantis Ignas Skukauskas.
Kaip teigia personalo paieškos ir atrankos įmonės „Indigroup” vadovas Karolis Blaževičius, IT ar internetinėje rinkodaroje amžius nėra toks svarbus kaip kitose srityse, tad studentams čia dirbti yra itin palankios sąlygos. „Jau vien dėl to, kad čia, kitaip nei labiau tradicinėse srityse, nėra įsigalėjęs stereotipinis mąstymas, jog jaunas žmogus nėra tinkamas eiti aukštų pareigų. Juk, tarkim, projektų vadovais tokio amžiaus žmonės dirbti nelabai galėtų, kad ir kokie gabūs būtų”, – pateikia pavyzdį K.Blaževičius.
Būtent internetinės rinkodaros srityje pasitaikė sėkmingiausias ką tik baigusio universitetą absolvento įdarbinimo atvejis per visą K.Blaževičiaus darbo laiką. Tada 23-ejų metų vaikinui lietuviško kapitalo įmonė iškart pasiūlė 4,5 tūkst. Lt per mėnesį atlyginimą. Žinoma, šis jaunuolis jau iki studijų pabaigos buvo sukaupęs nemažą žinių bagažą, puikiai išmanė savo sritį ir buvo nemažai dirbęs su vadinamaisiais startuoliais.
„Pastebime, kad 22–23 metų specialistai yra kaipmat išgraibstomi, tad jiems patiems darbo ieškotis nelabai ir reikia. Mes patys jiems skambiname, jiems tereikia būti pateikus savo gyvenimo aprašymą”, – padėtį apibūdina K.Blaževičius.
Vis dėlto darbo paieškos portalo “CVbankas.lt” projekto vadovas Tomas Toleikis pabrėžia, kad nors IT sritis tikrai išskirtinė ir net jauni specialistai darbo rinkoje yra itin paklausūs, tačiau be patirties vis vien daug uždirbti nepavyks. „Be patirties galima tikėtis atlyginimo nuo 1 tūkst. Lt, jos turint, ypač jei turima gerų programavimo žinių, – nuo 2 tūkst. Lt, o jei žmogus, kad ir jaunas, jau sugeba visavertiškai dirbti, atlyginimas gali būti tikrai geras ir prasidėti nuo 3 tūkst. Lt. Šiaip geri specialistai šioje srityje net Lietuvoje gali uždirbti kad ir iki 10 tūkst. Lt”, – patirties svarbą pabrėžia T.Toleikis.
Kalbinti pašnekovai tvirtina, kad prie šios srities išskirtinės paklausos rinkoje daug prisideda ir tai, jog dažniausiai studentai jau būna spėję sukaupti nemažai darbui reikalingos patirties dar studijuodami ar net besimokydami mokykloje. „Todėl po studijų jie būna guvesni darbo rinkoje, nes IT srityje tokių žmonių, kurie būtų tik studijavę ir nedirbę, yra labai mažai”, – tikina K.Blaževičius.
T.Toleikis atkreipia dėmesį, kad atlyginimų dydžiui IT srityje daug įtakos daro tai, kokią programavimo kalbą yra įvaldę IT studijų absolventai: išmanantieji PHP programavimo kalbą gali tikėtis nuo 2,2–3,2 tūkst. Lt, mokantieji mobiliųjų programėlių kalbas (“iOS”, “Android”) – apie 3 tūkst. Lt, “Java” – 2,4–3,4 tūkst. Lt, o .NET – 3–4 tūkst. Lt. Internetinės personalo atrankos kompanijos „CV-online” rinkodaros vadovė Rita Karavaitienė išskiria mobiliųjų programėlių kūrėjus – jie šiuo metu tapo itin paklausūs.
Su IT susijusios specialybės turi dar vieną sunkiai pranokstamą pranašumą: dažnai jos būna labai lanksčios ir neretai greta pagrindinio darbo leidžia užsidirbti kone antrą atlyginimą, pavyzdžiui, laisvu laiku dirbant su įvairiais papildomais projektais.
Nors tiksliuosius ar technologijų mokslus pabaigę studentai turi daugiau šansų tikėtis geresnio atlyginimo po studijų, įmonės „Grafton Recruitment” direktorius Darius Jonaitis teigia, kad šiuo metu Lietuvos darbo rinkoje vis paklausesni tampa darbuotojai, gerai mokantys užsienio kalbų. „Turiu galvoje ne anglų, bet danų, švedų, norvegų, vokiečių ar prancūzų. Tokias kalbas mokančių darbuotojų labai reikia skambučių centrams ir centralizuotoms pagalbos tarnyboms (angl. ~Help desk~), – sako jis. – Taip pat paklausu, kas yra susiję su apskaita ir finansais.”
Beje, D.Jonaitis atkreipia dėmesį, kad šiuo metu lietuviško ir užsienietiško kapitalo įmonėse atlyginimai daug nebesiskiria – atotrūkio beveik nebeliko. Taigi stengtis žūtbūt įsidarbinti užsienietiško kapitalo įmonėse, tikintis didesnio atlyginimo, nebeverta.

Didesni atlyginimai mokami turintiesiems specifinių žinių

„Tikslieji mokslai su specifinėmis žiniomis, – tokią sėkmę darbo rinkoje jaunimui žadančią formulę įvardija R.Karavaitienė. – Sakykime, technologas, dirbantis su krakmolo gaminiais, ar, tarkim, inžinierius, galintis dirbti spaustuvėse, – štai tokio tipo techniniai darbuotojai tikrai yra graibstomi.”
Pasak specialistės, darbdaviai taip pat dažnai ieško žmonių, turinčių gerų techninių žinių ir kartu gerą liežuvį, tad žmogus, mokantis parduoti ir gerai išmanantis apie parduodamą produktą tikrai pageidaujamas rinkoje, nesvarbu, kokio amžiaus būtų.
„Problema ta, kad aukštosios mokyklos rengia labai plataus profilio specialistus, turinčius tik bendrų žinių. Todėl darbo rinkoje nuolat trūksta specialistų, kurie išmanytų tam tikras specifines sritis”, – aiškina Lietuvos darbo biržos atstovė Milda Jankauskienė.
Tą pačią tendenciją pastebi Darbo ir socialinių tyrimų instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Arūnas Pocius: „Pavyzdžiui, teisininkų tarsi parengiama daug, tačiau pasikalbėjęs su darbdaviais išgirsti daug skundų, kad trūksta siauresnės teisės specializacijos darbuotojų.”
Taigi lengviau susirasti tenkinantį darbą ir gauti geresnį atlyginimą gali tikėtis tie, kurie baigia nišines ir palyginti siauras specialybes, tai yra tokias, kurias baigusių specialistų pertekliaus darbo rinkoje nėra. Jeigu aukštosios mokyklos rengia gana nedaug tam tikrų profesijų specialistų, tai darbdaviai, kuriems trūksta darbuotojų, turinčių tam tikrų konkrečių žinių, neretai geriausius studentus užverbuoja dar šiems studijuojant.
Tarkim, pakankamai geras atlygis iškart po studijų užtikrintas ir krašto apsaugos sistemoje apsisprendusiems dirbti karininkams – jų parengiama tiek, kad puikiai atitinka šalyje esamą paklausą. Vyresniojo leitenanto Almino Sinevičiaus teigimu, iš maždaug keturių dešimčių kiekvienais metais Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją baigiančių karininkų dažniausiai vos pora žmonių įsidarbina ne pagal specialybę.
„Praktiškai visi baigusieji kone kitą dieną gauna darbą krašto apsaugos sistemoje ir per mėnesį į rankas su priedais jiems mokama apie 2,5 tūkst. Lt, – tvirtina A.Sinevičius. – Aišku, karininkų nėra parengiama daug, juolab kad ir įstoti čia labai sunku: svarbu ne tik baigiamieji egzaminai, bet ir sveikata, fizinis bei psichologinis pasirengimas.”

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-41-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Žaibiškas Seimo pirmininko pakeitimas parodė, kad Darbo partija buvo ir liko kišeninė Viktoro Uspaskicho organizacija, tačiau kartu pagimdė daug spėlionių – nuo bandymo įsiteikti socialdemokratams iki pastarųjų planų suskaldyti Darbo partiją sužlugdymo.

Ketvirtadienio popietę ir penktadienio rytą Seimo valdyba bei aparato darbuotojai paskubomis keitė ankstesnius nutarimus dėl parlamentarų komandiruočių, taip pat – skrydžio Tbilisis–Vilnius bilietus, mat vietoj Seimo pirmininko Vydo Gedvilo vadovaujamos delegacijos į Gruziją sekmadienį išskrido jau Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės vadovaujama delegacija.

Apgynė klusnų, nubaudė neklusnų

„Seimo Santa Barbara“, „Buvo Vydas ir Vydo nėra“, „Seimas, kuriam gali vadovauti kiekviena Graužinienė“ – tokiais ir dar šiurkštesniais komentarais Seimo ir socialinių tinklų aštrialiežuviai sutiko naktį iš trečiadienio į ketvirtadienį Darbo partijos lyderio Viktoro Uspaskicho atliktą perversmą Seimo ir partijos vadovybėje. Mažiau nei per parą įvyko keletas persistumdymų: atsistatydino Seimo pirmininkas V.Gedvilas ir vicepirmininkas Vytautas Gapšys, Seimo pirmininke buvo išrinkta L.Graužinienė, ketinanti šią savaitę teikti V.Gedvilo kandidatūrą į vicepirmininkus. V.Gapšiui savo ruožtu teko Seimo Darbo partijos frakcijos seniūno kėdė, tačiau jis prarado partijos pirmininko postą, į kurį buvo paskirta L.Graužinienė.
Viskas vyko taip greitai, kad kai kurie proceso dalyviai nespėjo vykdyti V.Uspaskicho komandų: taip V.Gedvilas, trečiadienio vakare partijos tarybos posėdyje pažadėjęs atsistatydinti, ryte į valdančiosios koalicijos posėdį atėjo ne vien tikriausiai nuo nemigos paraudusiomis akimis, bet ir be pareiškimo apie atsistatydinimą iš Seimo pirmininkų. Tad V.Uspaskichui teko, kaip šis vėliau suformulavo žiniasklaidai, „paklausti, ar parašytas pareiškimas“. V.Gedvilas paskubomis jį surašė, tačiau žinia, kad jis lyg ir neatsistatydina, jau buvo spėjusi pasklisti, todėl kai netrukus ji buvo paneigta, daug kam iš stebėtojų tai sukėlė juoką.
Užtat L.Graužinienė vėl pasirodė kaip partijos pirmūnė, verta V.Uspaskicho pasitikėjimo: nors dar nežinojo, ar bus išrinkta Seimo pirmininke, ketvirtadienį ryte jau puikavosi nauja šukuosena ir perlų karoliais prie užtrauktuku iš priekio užsegamos suknelės, sukeldama kandžias stilių išmanančių moteriškos lyties atstovių pastabas.
Žinoma, niekas netikėjo oficialiais “darbiečių” pareiškimais, esą visos šios permainos įvykusios todėl, kad už finansines aferas Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje nuteistas V.Gapšys susiprato pasitraukti, iki jo bylą baigs nagrinėti Apeliacinis teismas, o V.Gedvilas su juo „solidarizavęsis“, be to, turįs kaži kokių asmeninių sumetimų palikti Seimo pirmininko postą.
Visi žinojo, kad ketvirtadienį Seimas turėjo balsuoti dėl opozicijos inicijuoto nepasitikėjimo V.Gapšiu, o įtakingi socialdemokratai dar praėjusį savaitgalį siūlė lažintis netikintiems, kad LSDP frakcija Seime parems konservatorių ir liberalų iniciatyvą ir balsuos už V.Gapšio atstatydinimą. Vėliau premjeras Algirdas Butkevičius patvirtino, kad trečiadienį popiet susitikęs su V.Uspaskichu ir V.Gapšiu jis oficialiai pranešė, jog socialdemokratai yra už nuteisto asmens pašalinimą iš Seimo vadovybės. Todėl “darbiečiai” ir nutarę, kad V.Gapšys turi atsistatydinti pats: viena, kad nebūtų opozicijos iniciatyva nuverstas, kartu sukuriant pavojingą socialdemokratų ir konservatorių bendradarbiavimo sprendžiant valdančiosios koalicijos klausimus precedentą; antra, kad pašalintų esminį nesutarimų tarp valdančiųjų ir prezidentės Dalios Grybauskaitės, nesitaikstančios su už kriminalinius nusikaltimus teisiamų asmenų buvimu Seimo vadovybėje, šaltinį.
Patraukdamas iš Seimo vadovybės V.Gapšį ir pats pasitraukdamas iš partijos bei frakcijos Seime vadovų postų, V.Uspaskichas ne tik stengiasi pagerinti savo santykius su prezidente bei padaryti paslaugą socialdemokratams, bet ir rodo šiems tesintis pažadą trauktis iš politikos mainais į viltį išvengti realios laisvės atėmimo bausmės už finansines aferas.
Daugeliui netikėtas V.Gedvilo atstatydinimas tikrai neatrodo nei keistas, nei netikėtas, jei prisiminsime, kad rugsėjo pradžioje vykusiame Darbo partijos tarybos posėdyje jam buvo duotas mėnuo laiko „pasitaisyti“ ir pagaliau pradėti taip gerai dirbti partijos labui, kaip tai galėtų daryti jo vietoje atsidūręs V.Gapšys. Minkšto charakterio, kokių nors aiškių politinių pažiūrų neturintis, sukalbamas ir argumentais ar tiesiog įtaigiais žodžiais įkalbamas V.Gedvilas tikrai netenkino V.Uspaskicho, visą vasarą aktyviai konfliktavusio su socialdemokratais dėl įtakos ES paramos pinigus skirstančioms agentūroms. Tad jo pašalinimas iš esmės buvo laiko klausimas, tik viskas įvyko šiek tiek greičiau dėl paties V.Gedvilo neatsargumo.
Trečiadienį, po Seimo valdybos posėdžio, kuriame svarstytas apkaltos nuo teisėsaugos besislapstančiai Neringai Venckienei klausimas, V.Gedvilas padarė lemtingą klaidą – viešai pareiškė, kad „Drąsos kelio“ lyderei turi būti rengiama apkalta. O juk V.Uspaskichas dar pernai, svarstant jo paties ir jo bendrų juodosios buhalterijos byloje imuniteto atėmimo klausimą, buvo pažadėjęs, kad “darbiečiai” nepritars jokiems veiksmams prieš N.Venckienę, kuriai taip pat švietė imuniteto atėmimas.
Išgirdęs šį esminiams partijos vadovybės interesams prieštaraujantį (prokurorai vėl eina į Seimą leidimo patraukti V.Uspaskichą atsakomybėn už nepagarbą teismui) V.Gedvilo pareiškimą, V.Uspaskichas trečiadienį perpiet pareiškė, kad Darbo partija – kategoriškai prieš apkaltą Seimo nariams, o vakare išmetė V.Gedvilą iš Seimo pirmininkų. Naujoji parlamento vadovė L.Graužinienė netrukus po išrinkimo patvirtino, kad nepritars N.Venckienės apkaltai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-41-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Apeliacinio teismo teisėjai, nagrinėjantys ir Viktoro Uspaskicho bei jo bendrų, ir prokurorų skundus Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje, sprendžia ne tik konkrečių teisiamųjų, bet ir visos teismų sistemos nepriklausomumo bei Lietuvos demokratijos ateitį.

„Tu žinok, dėl Gapšio jau viskas sutarta – jis bus išteisintas, todėl taip drąsiai ir laikosi“, – prieš porą savaičių apstulbino senas pažįstamas, kuris, perskaitęs mano komentarą „Socialdemokratai – ant Darbo partijos akiplėšų pavadėlio“, nutarė pasidalyti savomis žiniomis.
Minimas pažįstamas, dėl savo darbo specifikos nuolat palaikantis tiek dalykinius, tiek neformalius ryšius su įtakingais Seimo ir Vyriausybės nariais, taip pat – su teisininkais, žodžiais paprastai nesišvaisto, o anksčiau iš jo gauta informacija paprastai pasitvirtindavo. Tad beliko perklausti: kas ir su kuo sutarė? „Su teisėjais. Ir su socialdemokratais. Viktoras Uspaskichas davė šiems garbės žodį, kad jeigu kokiu nors būdu bus išsuktas šioje byloje – ar išteisintas Apeliaciniame teisme, ar bausmė iš realaus laisvės atėmimo bus pakeista lygtine, jis pasitrauks iš politikos, – taip manasis pažįstamas aiškino viename neformaliame pasisėdėjime išgirstą naujieną. – O Vytautas Gapšys turi būti visai išteisintas, kad socialdemokratams nereikėtų spręsti, kaip balsuoti dėl konservatorių jam inicijuotos interpeliacijos: jeigu teismas pasako, kad jis nekaltas, socialdemokratai ramiai balsuoja prieš ir nerizikuoja, jog artėjant biudžeto priėmimui ir prezidento rinkimams gali griūti koalicija“.
Suabejojęs, ar tai įmanoma, nes Darbo partijos juodosios buhalterijos byla rezonansinė, įdėmiai stebima ir prezidentės, ir žiniasklaidos, ir visuomenės, buvau patikintas, kad dėl paties V.Uspaskicho ir Vitalijos Vonžutaitės tikrumo dar nėra, tačiau dėl dabartinio Seimo vicepirmininko V.Gapšio, kuris pirmoje instancijoje nuteistas tik pinigine bauda, bet ne laisvės atėmimu, sutarimas – geležinis, mat jo išteisinimu socialdemokratai suinteresuoti netgi labiau už V.Uspaskichą. Nes tai – jų valdžios išsaugojimo klausimas.
Nemažai galvojau, prieš apsispręsdamas, ar verta šį pasakojimą, tegu išgirstą iš patikimo šaltinio, bet savo esme vis dėlto gandą, paskelbti viešai. Konsultavausi su teisininkais, kiek toks už sukčiavimą į finansines aferas nuteistųjų Darbo partijos vadovų išsukimas Apeliaciniame teisme įmanomas praktiškai. Sako, mažai tikėtina, bet vis dėlto neatmestina galimybė. Tad reikia rašyti.
Mažai tikėtina, nes V.Uspaskicho ir jo bendrų teismas, kaip jau minėta, stebimas su ypatingu dėmesiu, byla savo esme – pakankamai aiški ir neprieštaringa, liudininkai, priešingai nei Rolando Pakso byloje, savo parodymų nekeitė, kad teisėjai turėtų politinių simpatijų Darbo partijai (velgi, priešingai nei R.Pakso byloje), nepastebėta. Tad nuteistųjų išteisinimas Apeliaciniame teisme arba žymus bausmių jiems sumažinimas neabejotinai sukeltų didžiulį skandalą, o šiuo metu veikianti teisėjų atrankos tvarka užkirstų teisėjams, priėmusiems Darbo partijos vadovams palankų sprendimą, tolesnės karjeros galimybes.
Tuo labiau kad iš Apeliacinio teismo kylant aukštyn Seimo pritarimo jau nebereikia, tad nei socialdemokratai, nei “darbiečiai” teisėjų karjerai įtakos turėti nebegalėtų – tik prezidentė Dalia Grybauskaitė. O jos požiūris į susikompromitavusius teisėjus gerai žinomas, kaip ir faktas, kad ji ketina prezidentauti dar vieną kadenciją.
Be to, Darbo partijos juodosios buhalterijos byla Apeliaciniame teisme veikiausiai nesibaigs, dar bus kasacija – ar iš V.Uspaskicho advokatų, ar iš prokurorų pusės, kurie, be abejo, nėra patenkinti tuo, kad Vilniaus apygardos teismas išsuko nuo atsakomybės Darbo partiją, kaip juridinį asmenį, tad veikiausiai prašys nagrinėti bylą iš naujo, grąžinant į pirmos instancijos teismą. O kasacijos svarstymas vyks Aukščiausiajame Teisme, kurio teisėjus paveikti labai sudėtinga.
Neatmestina – nes kai į teismus įsikiša politika ir dideli pinigai, būna visko, ir ne tik Lietuvoje. Nėra abejonių, kad ir V.Uspaskichas, ir jį ginantys vieni geriausių Lietuvos advokatų šiuo metu daro viską ir naudoja visus turimus įtakos svertus, norėdami pasukti teismo eigą savo naudai. Jeigu prie V.Uspaskicho palaikymo komandos prisideda dar ir socialdemokratai, kurių rankose, beje, ir Teisingumo ministerija, ir Seimo Teisės bei teisėtvarkos komitetas, o galvoje viena mintis – per prezidento rinkimus nuversti D.Grybauskaitę, tai visko gali būti. Dvigubo spaudimo Apeliacinio teismo teisėjai gali ir neatlaikyti.
Socialdemokratų “pasijungimas” gelbėti V.Uspaskichą ir jo bendrus būtų suprantamas. Jie mąsto, iš savanaudiškų pozicijų žiūrint, gana logiškai: išsukdami Darbo partijos vadovus nuo teisinės atsakomybės jie užsitikrina “darbiečių” dalyvavimą valdančiojoje koalicijoje, balsus už prezidento rinkimų biudžetą ir agitaciją bei balsus už Algirdą Butkevičių per prezidento rinkimus. O užėmę Prezidentūrą socdemai įgyja visų teisėsaugos institucijų (kurios šiuo metu labiausiai gadina gyvenimą ir jiems, ir kitiems koalicijos partneriams), įskaitant teismus, kontrolę. Tuomet galima likusius dvejus su puse metų valdžioje išdarinėti, ką nori.
Tačiau toks mąstymas būtų labai primityvus, nes V.Uspaskichas, išsaugojęs laisvę, nedelsiant užsiliptų socialdemokratams ant galvos. Galimas dalykas, kad jis netgi formaliai tesėtų žodį ir pasitrauktų iš Seimo ir Darbo partijos. Tačiau tai nereikštų, kad jis nustotų vadovauti šiai partijai per savo statytinius (kad ir tą patį jam laisvę skolingą V.Gapšį). Juk toks periodas V.Uspaskicho politinėje karjeroje jau buvo, kai jis vadovavo saviškiams slapstydamasis Maskvoje, o šie klusniai vykdė, ką ponas liepia, netgi spaudos konferencijose Rusijoje Lietuvą dergė.
Svarbiausia, toks akivaizdus Darbo partijos nebaudžiamumas – sukčiaujant dėl pinigų rinkimams, perkant rinkėjų balsus – per kitus Seimo rinkimus išvirstų tikra juodųjų pinigų ir korupcijos bakchanalija, kai rinkimų rezultatai būtų perkami ir klastojami taip pat įžūliai ir atvirai, kaip šiuo metu Rusijoje. Tai būtų demokratijos Lietuvoje pabaiga. Dabartiniams socialdemokratams, kurių partijos vadovybėje sėdi atviri Rusijos interesų lobistai, demokratijos Lietuvoje likimas vargu ar rūpi. Tačiau teisėjams turėtų rūpėti, nes be demokratijos nebūna teisingumo.

Kad ir ką kalbėtų Seimo vadovai Vydas Gedvilas ir Vytautas Gapšys, kad ir ką įrodinėtų Viktoras Uspaskichas, po Vilniaus apygardos teismo sprendimo Darbo partija (leiboristai) atsidūrė visiškame užribyje. Bent taip mano apklausti Lietuvos gyventojai. Kaip paaiškėjo “Veido” užsakymu tyrimų bendrovei “Prime consulting” atlikus naujausią sociologinę apklausą, net 93 proc. respondentų mano, kad šios partijos nariai nebegali užimti aukštų postų valstybėje, o maždaug du trečdaliai įsitikinę, kad ši partija apskritai negali būti valdančioji. Tai aiškus signalas ir ženklas vis dvejojančiam premjerui Algirdui Butkevičiui ir jo vadovaujamai Socialdemokratų partijai, kuri visus metus bando įvairiai laviruoti, bet jai vis mažiau sekasi.
Užtat rinkėjai į tai žvelgia vis skeptiškiau. Jie šios valdžios veiklą ir darbus vertina gerokai prasčiau nei prieš pusmetį ar dar anksčiau: šiandien dabartinę valdžią teigiamai vertina jau tik 14,8 proc. apklaustųjų, maždaug trečdalis ją vertina neigiamai, o du penktadaliai – vidutiniškai. Kitaip tariant, vertinančiųjų teigiamai nuošimtis vis labiau tirpsta.

Netrukus sukaks metai, kai dirba ši valdžia. Kaip vertinate jos veiklą ir darbų kokybę? (proc.)

Vidutiniškai    42,6
Neigiamai    31,6
Teigiamai    14,8
Nežinau / neturiu nuomonės    11

Jūsų vertinimu, ar po teismo sprendimo Darbo partija (leiboristai) turėtų išlikti valdančiąja partija ir ar jos nariai gali užimti aukštus postus valstybėje? (proc.)

Ne, negali    62,8
Valdančiojoje koalicijoje išlikti gal ir galėtų, bet svarbių postų turėtų atsisakyti    30,2
Taip, gali    4,4
Nežinau / neturiu nuomonės    2,6

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2013 m. rugsėjo 3–4 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Europos Sąjungoje vis didesnį dėmesį skiriant jaunimo nedarbui, pamirštama kita, dar labiau pažeidžiama grupė – vyresni nei penkiasdešimties metų žmonės. Pasirodo, visoje Europoje jiems netekus darbo sugrįžti į darbo rinką ypač sunku.

„Kartą į darbdavį kreipiausi dėl valytojos darbo vietos. Susirinko daugiau nei dešimt įvairaus amžiaus moterų, ir iškart buvo pasakyta: “Visos, kurių amžius iki 35 metų, galite likti, o bobutės galite eiti namo.“ Man dar nebuvo nė 50 metų ir nesupratau, kodėl aš jau bobutė. Esu tvarkinga, prisižiūrinti moteris, moku dirbti, nei geriu, nei rūkau, o mat bobutė“, – vieną iš savo bandymų įsidarbinti prisimena dabar jau 59 metų Lidija Černenko, anksčiau dirbusi vaikų darželio metodininke ir logopede, o vėliau – rusų kalbos mokytoja.
Ir šitaip jai nutiko ne kartą. „Miestelyje, kuriame gyvenu, bandžiau įsidarbinti maisto ceche. Nors tąkart tiesiai ir nepasakė, kad esame bobutės, vis dėlto ir tada priėmė jaunesnes moteris“, – kitą pavyzdį pateikia ponia Lidija ir prideda, kad jei Lietuvoje visiems reikės dirbti iki 65 metų, tai ji neįsivaizduojanti, kas tuos vyresnius žmones samdys.
Kitas mūsų pašnekovas 58 metų vilnietis Algirdas Urbanavičius darbo neranda jau daugiau nei metus, nors jo sukaupta patirtis tikrai solidi: Lietuvos statybos ir architektūros moksliniame tyrimų institute baigė aspirantūrą, dirbo darbų vykdytoju statybose, o vėliau ne vienus metus vertėsi užsienio prekyba ir net vadovavo kelioms įmonėms. „Per metus iš darbo biržos negavau nė vieno pasiūlymo, nors esu net įtrauktas į vadovų, specialistų sąrašą, – sako ponas Algirdas. – Galiausiai, kadangi nedirbau ilgiau nei metus, man pasiūlė dirbti viešuosius darbus, nors, tarkime, pastarajame mano darbe man mokėjo daugiau nei 3 tūkst. Lt atlyginimą.“
A.Urbanavičiaus nuomone, ne paskutinę vietą dėl dabartinės jo padėties užima ir garbesnis amžius. „Vyresnis žmogus jau susiformavęs, turi pakankamai tvirtą supratimą, kaip kas veikia ir kaip kas turi būti. Aš pats 20 metų neturėjau viršininkų, o ir nelabai mėgstu už save kvailesnių darbdavių, – juokiasi jis. – Taip pat tikiu, kad 30–40 metų vadovams samdyti tokį dieduką už minimalų atlyginimą irgi nejauku. Taigi jei tokie vis dėlto susiranda darbą, tai dažniausiai ne per darbo biržą, o per draugus ir pažįstamus, nes vyresniems nei 50 metų žmonėms darbo biržoje praktiškai nieko nesiūlo.“
51 metų Rita Jablockienė, gyvenanti nedideliame miestelyje ir ieškojusi administratorės darbo, teigia taip pat greitai pamačiusi, kad įsidarbinti vyresnio amžiaus žmogui – beveik neįmanoma: „Net prie darbo biržos durų kartais girdžiu, kad dar už mane jaunesni vyrai skundžiasi, jog dėl vyresnio amžiaus jiems sunku gauti darbo.“
Jos manymu, ne ką mažesnė ir kita problema: net ir patyrę, aukštas pareigas einantys vyresnio amžiaus žmonės negali būti tikri dėl savo darbo vietos. “Mano vyrą atleido po daugelio darbo metų. Gerai, kad jis turi tikrai gerą galvą, todėl darbą susirado, bet daugumai žmonių tai didžiulis išbandymas, kuris dažną visai sugniuždo”, – neabejoja R.Jablockienė.
Tai – tik trys pavyzdžiai, o juk šiandien Lietuvoje yra per 63 tūkst. vyresnių nei 50 metų amžiaus bedarbių. Nors ir galime džiaugtis didesniu nei ES vidurkis vyresnio amžiaus asmenų užimtumu, tačiau tendencijos ir prognozės kelia nerimą. „Štai šių metų pirmojo pusmečio įdarbinimo rodikliai rodo, kad vyresnių nei 55 metų asmenų įdarbinta šiek tiek daugiau nei jaunuolių – 17,5 tūkst. ir 17,1 tūkst., tačiau būtent vyresnio amžiaus žmonės labiausiai rizikuoja tapti ilgalaikiais bedarbiais“, – konstatuoja Lietuvos darbo biržos (LDB) Darbo išteklių skyriaus vedėja Inga Liubertė.

Dabartinius rinkos reikalavimus atitikti sudėtinga

„CV Online“ personalo atrankos projektų vadovės Linos Mikolaitienės teigimu, viena didžiausia problemų yra ta, kad vyresni žmonės yra baigę senesnius universitetus ir jų žinios bei įgūdžiai nebeatitinka nuolat besikeičiančios rinkos poreikių. Natūralu, kad šiais laikais kur kas labiau rinkai pritaikytas studijas baigęs jaunimas turės pranašumą. „Tarkime, net tokių specialistų, kaip inžinieriai ar chemikai, studijos ir mokymo programos dabar kur kas labiau orientuotos į verslo poreikius nei anksčiau“, – pateikia pavyzdį L.Mikolaitienė.
Kad skirtumas tarp to, ko buvo mokytasi ar kas dirbta, ir dabar keliamų reikalavimų tikrai nemažas, sutinka ir A.Urbanavičius: „Reikia pripažinti, kad vyresni žmonės iš tikrųjų gana dažnai neturi darbdaviui reikalingų įgūdžių, ir šiems lengviau pasamdyti jaunesnį, paklusnesnį darbuotoją, kurį galima lengviau pritaikyti prie įmonės reikmių.“
Ponia Rita pritaria, kad ir jai koją nuolat pakišdavo tai, kokių žinių ar įgūdžių reikalaujama darbo skelbimuose. „Pasiskaitai ir atrodo, kad niekur netinki. Nors dalyvavau darbo biržos vadybininko profesijos mokymuose ir buvau labai gerai įvertinta, tačiau vadybininke tikrai nesijaučiu, – prisipažįsta ji. – Be to, trūko kad „įvestų“ į darbą, su kažkuo supažindintų ar duotų praktikos, o man būtent to reikėjo.“
Paklaustas apie galimą netiesioginę vyresnių žmonių diskriminaciją nustatant jiems dažnai nepalankius reikalavimus, „CV banko“ projekto vadovas Tomas Toleikis teigia, kad jei darbo pobūdis reikalauja konkrečių įgūdžių ar patirties, tai darbdavys tikrai turi teisę to tikėtis: „Tuo nelabai galima piktintis – amžius nėra pasiteisinimas, kad neturi tam darbui reikalingų įgūdžių.“
T.Toleikis pabrėžia, kad neretai darbdaviai kaip tik pageidauja labiau vyresniems žmonėms būdingų savybių, tokių kaip lojalumas ar pastovumas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-33-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Beveik du dešimtmečius tyčiojęsis iš Lietuvos įstatymų, verslo, politikos, teisėsaugos, žiniasklaidos Kėdainių “kniazius” priėjo liepto galą – teismas jį ketveriems metams pasiuntė už grotų.

Šiandien krekenaviškė Dalia Budrevičienė turėtų patikėti, kad mūsų valstybėje kažkas keičiasi į gera. Po pustrečių metų trukusio VSD ir Generalinės prokuratūros tyrimo ir penkerių metų nagrinėjimo Vilniaus apygardos teisme ketveriems metams už grotų siunčiamas beveik du dešimtmečius versle, politikoje, žiniasklaidoje besišiukšlinęs Viktoras Uspaskichas. Jo parankinė Vitalija Vonžutaitė laisvės neteks trejiems metams, buvusi partijos iždininkė Marina Liutkevičienė – metams. Tik Vytautui Gapšiui pavyko atsipirkti pinigine bauda.
Nors penktadienį Vilniaus apygardos teisme kaltinamuosius minia jų gerbėjų sutiko plojimais, teisėjų kolegija nusprendė, jog byloje įrodyta, kad kaltinamieji apgaulingai tvarkė Darbo partijos buhalterinę apskaitą, sukčiavo ir taip apgaule vengė privalomų mokesčių bei įmokų. Tiesa, Darbo partija, kaip juridinis asmuo, bausmės išvengė, nes toks juridinis asmuo nebeegzistuoja.
Nuosprendį per 20 dienų dar galima skųsti Apeliaciniam teismui. Tačiau bet kokiu atveju šis verdiktas – ženklas, kad valstybė turi intencijų valytis.

Krekenavos Žana d’Ark daug sekėjų nesulaukė
Prieš septynerius metus D.Budrevičienė vadinta ir Tadu Blinda su sijonu, ir Žana d’Ark. Net ir be ironijos, tikro Kėdainių “kniaziaus”, čia valdžiusio ir tebevaldančio didžiąją dalį politinių postų, verslo, žiniasklaidos, įmonėje Krekenavos agrofirmoje mėsos sūdytoja dirbusi moteris 2006-ųjų kovą tiesiai į akis V.Uspaskichui išdrįso pasakyti, kad algos jo įmonėje mokamos vokeliuose. „Tada man skambino, sveikino daug žmonių. Pamenu, vienas universiteto profesorius sakė, kad užstūmiau Viktoro vežimo ratą ant didelio akmens, ir oj sunku bus jam nuo jo nuvažiuoti. Žmonės tikėjosi, laukė permainų“, – šiandien prisimena D.Budrevičienė.
Bet į klausimą, kas nuo to laiko pasikeitė Krekenavos agrofirmoje, moteris atsako nežinanti, nes ten nebedirbanti, o dabar ji stengiasi niekur nedalyvauti, nesikišti. Tačiau žmonės pasakoja, kad kaip gaudavo vokelius, taip ir tebegauna.
Didvyre Lietuvoje laikyta moteris pati pripažįsta, kad tarp krekenaviškių, ypač dirbančiųjų agrofirmoje, yra nemėgstama, sako sulaukusi piktų replikų ir net grasinimų, nors visi teismai įrodė, kad ji buvo teisi. Žinoma, yra ir palaikančių, suprantančių, kurie nebijo, pasišneka, apie sveikatą pasiteirauja. „Kai kas sako: kvaili buvom, kad nestojom šalia tavęs, – neduok dieve, kaip su mumis lig šiol elgiasi. Tebevedžioja visus už nosies – jam nėra įstatymų, pats juos susikuria. Kaip sakė – aš pats sau dievas“, – pasakoja D.Budrevičienė.
Kovodama su V.Uspaskichu moteris prarado ne tik darbą, bet ir sveikatą, net buvo ištikta komos. Dabar grįžo dirbti į Krekenavos darželį, kur iki agrofirmos dirbo penkiolika metų, puse etato darbuojasi auklėtojos padėjėja.
Agrofirmoje ji dirbo vos daugiau nei pusantrų metų. Iš pradžių, kaip ir daugelis kitų, sako nesupratusi, kad dalį atlyginimo gauna nelegaliai. „Padalydavo pinigus, paskui duodavo lapelius pasirašyti, sakydavo, kad čia atlyginimas. Bet kai viena darbininkė susižeidė ir sužinojo, kad gaus visai mažą išmoką, nes algą gaudavo vokelyje, tada ir sujudom. Buvo užsidegimas, labai tikėjau žmonėmis. Tačiau lietuviai labai ramūs ar bijo – užsidarę savo kiaute, pirma pažiūri, kaip baigsis tam, kuris galvą iškišo. Ir man sakydavo: matai, kaip tau baigėsi, ir mums taip būtų buvę. Labai išgąsdino žmones. Be to, visi turbūt priprato prie vokelių, priima kaip normą. Vis dėlto tikiuosi, gal kas pakartos tai, ką aš padariau, gal kas ims keistis“, – vilties nepraranda balta varna kovoje su sukčiumi likusi V.Uspaskicho šeimos valdomos įmonės darbininkė.

V.Uspaskicho biznio modelis – vėžys verslui
To, ką išdrįso padaryti paprasta mėsos sūdytoja, nedrįsta padaryti ne tik kiti Kėdainių “kniaziaus” įmonių žmonės, bet net sostinės žurnalistai. Per tarpininkus valdomuose leidiniuose atsirado vos du, viešai prabilę apie čia mokamą atlyginimą vokeliuose.
Kad V.Uspaskicho verslo valdymo modelis ir po D.Budrevičienei pralaimėtų teismų niekuo nepasikeitė, įrodo ir „Veido” tyrimas („Agurkų miesto burtininko paslaptys“, „Veido“ liepos 1 d. numeris): V.Uspaskicho valdomos įmonės, skaičiuojant vienam darbuotojui, sumoka mokesčių mažiau nei eilinė Kėdainių rajono kaimo ambulatorija su keletu darbuotojų, o kitų Kėdainių įmonių, pavyzdžiui, „Lifosos“, sumokėtas gyventojų pajamų mokestis lenkia su V.Uspaskichu siejamų „Josvainių“ sumokėtąjį beveik trylika kartų. Pagal valdymo schemą, vokelių sistemą ir tuos pačius V.Uspaskicho aplinkos žmones postuose (kai kur de facto, bet ne de jure) dar visa grupė įmonių (bankrutavusi Nacionalinė kredito unija, „Mambo“ picerijų tinklas, UAB „Makrogrupė“ ir kt.) taip pat siejama su V.Uspaskichu.
Visas V.Uspaskicho verslas baltais siūlais siūtas, pradedant nuo to, kaip dujotiekio suvirintojas iš Urdomos 1995 m. staiga virto „Gazpromo“ dujų importo tarpininku ir praturtėjo iki multimilijonieriaus, ir tęsiant „Jangila“, kuri sučiupta įtariant nesumokėjus 7,5 mln Lt PVM mokesčių ir plaunant pinigus, bet sugebėjo ištempti iki senaties termino. Tiesa, V.Uspaskichas kerštingas: pagaliau gavęs valdyti Žemės ūkio ministeriją, “darbiečio” ministro, iš pažiūros inteligentiško mokslininko, Vigilijaus Juknos rankomis atkeršijo anuomet „Jangilą“ pričiupusiai mokesčių inspekcijos darbuotojai V.Žuromskaitei – ministerijoje dirbusi specialistė greitai neteko darbo.
V.Uspaskichas visus šiuos metus, kažkokiu stebuklingu būdu sugebėdamas atsikratyti įtarinėjimų, sėkmingai plėtoja savo biznio modelį, kuris sąžiningam verslui – kaip vėžys, nes sąžiningai mokesčius mokantis verslas su uspaskiniu nepakonkuruos.

Partija – UAB principu
Jei nesąžiningą verslą dar paremsi politine įtaka – ir bizniukas, netrukdomas teisėsaugos, klestės, o dar ir Briuselio institucijų duris galėsi koja atidarinėti. Niekas neabejoja, kad to V.Uspaskichas ir ėjo į politiką. Keistos sąsajos jį sieja su Artūru Paulausku, kuris į Lietuvos istoriją įeis ir kaip principingas pirmasis nepriklausomos Lietuvos generalinis prokuroras, ir kaip V.Uspaskicho Sanča Pansa.
2000 m. V.Uspaskicho pinigais A.Paulauskas sukuria Naująją sąjungą, su ja į Seimą atsiveda ir “kniazių”, o šis gauna Ekonomikos komiteto pirmininko postą. 2004 m. V.Uspaskichas pergalingai debiutuoja su nauja Darbo partija, gauna ūkio ministro postą ir imasi šeimininkauti kaip pratęs: ES lėšas skuba perpumpuoti į savo ar savo aplinkos įmones, įveda importo apribojimų konservuotiems agurkams, kad nekonkuruotų su jo paties atvaizdu “pagardintais” kėdainietiškais.
Ilgainiui Naujoji sąjunga tampa nebereikalinga ir 2011 m. ištirpsta “darbiečiuose”. Kaip atsarginė (kuri išgelbėjo juodosios buhalterijos byloje) įsteigiama faktiškai neegzistavusi “darbiečių” dukterinė Leiboristų partija. Net vykstant jungimosi su ja procesui V.Uspaskichas televizijos laidoje susikirto negalėdamas atsakyti, kas gi vadovauja partijai, su kuria jis jungiasi.
2004 m. rudenį VSD pradėjo domėtis partijos juodosios buhalterijos egzistavimu. Po beveik dešimties metų įrodyta, kad 2004–2006 m. juodojoje buhalterijoje sukosi per 24 mln. Lt neapskaičiuotų pajamų ir 23 mln. Lt išlaidų. Vis dėlto V.Uspaskichas, nors pačiam nuo belangės nepavyko pasislėpti nei Rusijoje, nei Seime, nei Europos Parlamente, partiją sugebėjo išsaugoti nenubaustą. Nes juk de jure Darbo partijos nėra, nesvarbu, kad leiboristai – ta pati mergelė, ir net su ta pačia suknele.
UAB „Darbo partija“ užėmė platų verslo frontą: ne tik pagal savų versliuko interesus taisė kai kuriuos įstatymus, sau nukreipinėjo ES pinigus, bet ir ėmėsi politinių mandatų prekybos. Per 2012 m. Seimo rinkimus Vyriausioji rinkimų komisija, paskui Konstitucinis Teismas išbraukė iš sąrašų balsų papirkimu įtariamus politikus, bet Seimas su “darbiečiais” priešaky ėmė juos ir reabilitavo. O tai reiškia – tik atsilaisvins kokia vieta, ir jie Seime.
Tiesa, kai kitos partijos nori (arba, deja, prastesnis variantas – jei jų interesai nesutampa su V.Uspaskicho), jis tampa nebe visagalis, kad ir kaip protegavo Tiumenės TNK, „Mažeikių nafta“ atiteko „Jukos“, pralaimėjo jis ir prakišinėdamas saviškių dujų bizniukui reikalingus įstatymus, o 2005 m. dėl savo ir saviškių verslo protegavimo turėjo apleisti ES pinigų sklendės sukiotojo – ūkio ministro postą,
„Politikoje nėra amžinų draugų, yra tik amžini interesai, čia pinigai nekvepia: jei partijai reikalingas finansavimas rinkimams ar kitiems politiniams tikslams, ne tik Lietuvoje politikai toli gražu ne visada paklaus, iš kur jie, pamiršdami vertybes ir politikos esmę“, – primena Vilniaus universiteto Sociologijos katedros profesorius dr. Aleksandras Dobryninas.
Jis nemano, kad visa politika – tik nepaisanti vertybių, bet politikai vertybių orientyrus dažnai užmiršta. Štai „Transparency International“ Rusijos padalinio vadovė Elena Pamfilova, analizuodama korupcijos atvejus Rytų Europoje, padarė išvadą, kad yra net aukšto rango politikų, kurie kitaip ir neįsivaizduoja – mano, jog viskas perkama, tik klausimas, už kiek. „Jei politika traktuojama tik kaip siauras verslo interesas, politinėje erdvėje nelieka nei politikos tikrąja to žodžio prasme, nei valstybės – tik uždarosios akcinės bendrovės su savo administratoriumi ir  jei tokios „vertybės“ politikoje įsiviešpatauja, tada jei būna labai blogai“, – neabejoja A.Dobryninas.

Šokantis, grojantis, valstybei mokesčius mokėti vengiantis kietas vaikinas Viktoras iš tikrųjų yra bailys. Jis vengia prisipažinti apie sąsajas su kitomis mokesčių nemokančiomis savo įmonėmis.

Po dešimties dienų Vilniaus apygardos teismas paskelbs nuosprendį penkerius metus besitęsiančioje Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje. Priminsime, kad valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras Saulius Verseckas birželio 10 d. pasiūlė konfiskuoti nelegalias Darbo partijos (DP) pajamas ir skirti šiam juridiniam asmeniui 1,25 mln. Lt baudą. Teisiamam buvusiam šios partijos pirmininkui Viktorui Uspaskichui už dvigubos buhalterinės apskaitos organizavimą, sukčiavimą ir kitus nusikaltimus pasiūlyta skirti šešerių metų laisvės atėmimo bausmę, o jo talkininkams partijoje parlamentarams Vitalijai Vonžutaitei – penkerių, Vytautui Gapšiui – dvejų metų laisvės atėmimo bausmes.
DP kaltinama 2004–2006 m. galėjusi neapskaityti daugiau nei 24 mln. Lt pajamų. Tačiau kaltinamasis buvęs partijos lyderis V.Uspaskichas pastarajame teismo posėdyje gražbyliavo esąs tyras kaip Swarovskio kristalas. Girdi, jis Lietuvoje sukūręs apie 4 tūkst. darbo vietų, jo ir šeimos valdomos įmonės į valstybės biudžetą sumokėjusios apie 1,5 mlrd. Lt mokesčių, o jo su žmona Jolanta įkurtas labdaros fondas parėmęs daugybę skurstančių Lietuvos gyventojų.
Taigi žvilgtelėkime, kaip iš tikrųjų V.Uspaskichas kuria Lietuvos žmonių gerovę. “Veidas” Valstybinėje mokesčių inspekcijoje (VMI) pasidomėjo, kiek pernai bei pirmąjį šių metų ketvirtį didžiausios Kėdainių krašto, kuriame sutelktas oficialusis V.Uspaskicho ir jo šeimos narių verslas, įmonės bei įvairios savivaldybės įmonėlės ir biudžetinės įstaigos sumokėjo gyventojų pajamų mokesčio (GPM).

Biudžetininkai mokesčių sumoka daugiau
Iš viso VMI prašėme pateikti duomenis apie daugiau kaip penkiasdešimt didžiausių Kėdainių krašto darbdavių. O jų per praėjusius metus bei pirmąjį šių metų ketvirtį sumokėtus mokesčius padalijome iš oficialaus darbuotojų, už kuriuos mokami mokesčiai “Sodrai”, skaičiaus.
Rezultatas abstulbino: pasirodo, didysis Kėdainių darbdavys, skaičiuojant vienam darbuotojui, sumoka dešimtis kartų mažiau mokesčių nei eilinė Kėdainių rajono kaimo mokyklėlė ar ambulatorija, kurioje dirba keletas darbuotojų, gaunančių šiek tiek didesnius nei minimalius atlyginimus. Štai Uspaskichų šeimai priklausanti AB “Josvainiai” per visus praėjusius metus tesumokėjo 719 Lt GPM, skaičiuojant vienam darbuotojui, o šioje seniūnijoje veikianti kaimo ambulatorija – keturiskart daugiau, net 2,8 tūkst. Lt, Josvainių gimnazija – per 3 tūkst. Lt.
Grašius GPM į biudžetą moka ir kitos šios šeimos koncerno įmonės. V.Uspaskicho ir jo šeimos kontroliuojamo koncerno įmones pagal sumokėtą GPM lenkia netgi tokios varganus atlyginimus mokančios biudžetinės įstaigos, kaip Kėdainių savivaldybės priešgaisrinė tarnyba, Kėdainių bendruomenės socialinis centras, Kėdainių savivaldybės M.Daukšos viešoji biblioteka, Šėtos socialinis ir ugdymo centras, Dotnuvos slaugos namai, Kėdainių vaikų globos namai “Saulutė”, ir daugelis kitų.
Ką jau kalbėti apie čia veikiančių kitų verslo įmonių mokamus mokesčius. Štai AB “Lifosa” pagal už vieną darbuotoją sumokėtą GPM lenkia AB “Josvainiai” beveik trylika kartų, o patį “Vikondos” koncerną – beveik tris kartus. AB “Nordic Sugar Kėdainiai”, palyginti su “Vikonda”, už vieną darbuotoją sumoka 2,3 karto daugiau, UAB “Daumantai LT” – beveik du kartus daugiau GPM.
Taigi peršasi dvi išvados: arba V.Uspaskichui ir jo šeimai priklausančių įmonių darbuotojai, palyginti su kitose Kėdainių krašto įmonėse ir įstaigose dirbančiais darbuotojais, gauna gerokai mažesnius atlyginimus ir dėl to “Vikondos” koncerno įmonės už juos sumoka labai simbolinį GPM, arba dėl partijos juodosios buhalterijos teisiamo V.Uspaskicho ir jo šeimos valdomos bendrovės tęsia tradicijas, apie kurias prieš bemaž septynetą metų prabilo ŽŪKB “Krekenavos mėsa” sūdytoja Dalia Budrevičienė.
Priminsime, jog D.Budrevičienė laimėjo visų instancijų teismus ir įrodė kalbėjusi tiesą, kad “Krekenavos mėsa” tik dalį atlyginimų moka sąžiningai, sumokėdama valstybei mokesčius. Didžioji atlyginimų dalis buvusi mokama vokeliuose.
“Veido” žurnalistai nuvyko pasidairyti į Kėdainius ir pakalbino sutiktus praeivius apie tai, kas šiame krašte pasikeitė per šešetą metų. Deja, nė vienas užkalbintas kėdainiškis, dirbantis V.Uspaskichui ir jo šeimai priklausančiose įmonėse, neišdrįso viešai kalbėti. Tačiau neoficialiai ne vienas patvirtino, kad D.Budrevičienės istorija ir laimėti teismai jų gyvenime nieko nepakeitė. Atlyginimai mokami “po senovei”.
“Tokios kalbos Kėdainiuose lig šiol netyla: man irgi atėję žmonės guodžiasi ir toliau gaunantys atlyginimus vokeliuose, bet kai paklausiu, ar jie sutiks viešai liudyti, jei aš šitai dar kartą iškelsiu į viešumą, nedrįsta”, – patvirtina tokių kalbų girdėjęs buvęs V.Uspaskicho bendražygis, nūnai priešas Nr. 1 Viktoras Muntianas.
“Viktoro šeimos įmonėse mokama minimali alga arba pusė minimalios”, – antrina kėdainiškis parlamentaras Algimantas Salamakinas.
“Aš būdamas Kėdainių rajono tarybos narys ne kartą kėliau klausimą, kodėl taryba nesikreipia į vietos mokesčių inspekciją ir “Sodrą”, kad pateiktų oficialius duomenis, kaip mūsų rajone registruotos bendrovės, verslo įmonės moka mokesčius valstybei. Man buvo paaiškinta, girdi, nei VMI, nei “Sodra” nesutinka pateikti šių duomenų”, – pasakoja V.Muntianas ir priduria manąs, kad pati savivaldybės administracija kažkodėl nesanti tuo suinteresuota.
“O juk savivaldybė turėtų rūpintis, kad jos teritorijoje registruotos įmonės mokėtų kuo daugiau mokesčių. Man keista, kad štai po krizės 2010–2011 m. su V.Uspaskichu ir jo šeima nesusijusios bendrovės ir toliau mokėjo iš esmės tokio pat dydžio mokesčius kaip ir iki krizės, o koncernui “Vikonda” priklausančių įmonių mokami mokesčiai smarkiai sumažėję”, – stebisi V.Muntianas.

Atlyginimų vokeliuose šleifas – nuo Kėdainių iki Urdomos
Įdomumo dėlei priminsime, kad dėl vokelių V.Uspaskichui priklausančio koncerno įmonės turėjo bėdų ir jo gimtojoje Urdomoje. Čia veikiančių “Vikondos” parduotuvės, kavinės ir spaustuvės darbuotojai prieš maždaug septynerius metus pasiskundė vietos deputatams, kad oficialiai kas mėnesį teuždirba apie 900 rublių, tai yra apie 90 Lt, o dar apie 2 tūkst. rb (apie 200 Lt) gauna vokeliuose.
Tiesa, kadangi oficiali minimali alga Rusijoje tuo metu siekė apie 3 tūkst. rb (300 Lt), tai vietiniai būtų tylėję, bet jų pasipiktinimą kelė tai, kad dalį vokeliuose gaunamų pinigų jie turėjo grąžinti už gamybos nuostolius.
Atvažiavęs į Urdomą V.Uspaskichas, žiniasklaidos teigimu, užglaistė šį skandalą – vokelių turinys papilnėjo iki maždaug 4 tūkst. rb (400 Lt).
Kol kas nėra pasibaigusi ir dar viena mokesčių vengimo byla, susijusi su V.Uspaskicho pavarde, iškelta po UAB “Balsas.lt leidiniai” įmonių grupės (kurios, kaip svarstyta žiniasklaidoje, tikrasis akcininkas yra tas pats Kėdainių “kniazius”, nors oficialus naujasis akcininkas, remiantis VĮ Registrų centro duomenimis, – Paulas Leonardas Steyne’as, gyvenantis Jungtinėje Karalystėje, o bendrovės direktorius – Airijoje gyvenantis lietuvis Darius Kavaliauskas) leidinio “Ekonomika.lt” žurnalisto Marijaus Širvinsko atskleistų faktų, kad šios grupės leidinių žurnalistams atlyginimai buvo mokami vokeliuose.
“Formaliai “Balso” grupę valdo trys žmonės – jauni, veiklūs, simpatiški. Ir turtingi. Kapitalą (kartu ir “Kapital” banką Rusijoje) kontroliuoja toks vaikinas Arūnas Miknius. Verslo plėtra ir sandoriai patikėti Vyteniui Mažiuliui. Na, o portalo ir laikraščių turinį tvarko V.Vonžutaitė… Laikraščio kolektyvas yra pakankamai padorus ir pilietiškas, bet pats prisidėjo kuriant dar vieną juodąją buhalteriją… Įrodymų, deja, nesurinkau: galiu tik pateikti savo darbo užmokesčio išklotinę, pagal kurią gaudavau 300 Lt kas mėnesį, nors realiai – aštuonis kartus daugiau (mano ir kolegų sumokėti mokesčiai turėtų tapti rimtu galvosūkiu “Sodrai”). Jei kam nors atsakingam pasirodys įdomu, tai tikrosios, bet slepiamos apskaitos įrodymų tikriausiai galima rasti USB atmintinėje vienoje rankinėje… Šitaip veikia V.Uspaskichas ir jo parankiniai”, – pernai viešai kalbėjo jaunas žurnalistas ir rašytojas M.Širvinskas.
Nors žurnalistų bendruomenė solidariai palaikė M.Širvinską, deja, prie kolegos kaltinimų darbdaviams prisidėjo tik viena žurnalistė iš vėlgi, kaip spėjama, su V.Uspaskichu siejamo “Valstiečių laikraščio”. Kiti “Balso.lt leidinių” įmonių grupės žurnalistai ir toliau nebylūs.
Mūsų savaitraščiui M.Širvinskas sakė nežinąs, kaip toliau elgsis jo kolegos, ir mažai turįs informacijos, kiek pasistūmėta šioje byloje. “Tik kartą pernai buvau kviestas liudyti į VMI ir į Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba (FNTT). O šiemet – tyla”, – pripažįsta M.Širvinskas.
FNTT atstovai informavo tik tiek, kad ikiteisminis tyrimas dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos „Balso.lt leidinių” grupės įmonėse yra tęsiamas.
Šiam tyrimui vadovaujanti Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorė Galina Seniut paaiškino, kad šiuo metu apklausiami “Balso.lt leidinių” įmonių grupės darbuotojai, atliekami kiti reikalingi procesiniai veiksmai, bet kol kas įtarimų apie nusikalstamą veiką niekam nėra pateikta. Prokurorė neprognozavo, kada tikisi baigti šį tyrimą ir perduoti bylą teismui, mat tyrimas esantis didelės apimties. O paklausta, ar ir daugiau šios įmonių grupės darbuotojų prisipažino apie vokeliuose gaunamus atlyginimus, G.Seniut atsakė, kad šios informacijos atkleisti negali, nes tai esą pakenktų tyrimui.
Šiandien M.Širvinskas sako, jog buvusi darbovietė jam primena vaiduoklį: daugeliui darbuotojų kelia įtarimų, kad savininkais prisistatantys asmenys iš tikrųjų tėra statytiniai. Bet konkrečiai niekas nieko nežino.
Kai viename buvusios darbovietės renginių M.Širvinskas priėjęs prie V.Uspaskicho tiesiai šviesiai paklausė, kokia yra jo įtaka “Balso.lt leidinių” įmonių grupėje, šis nieko neatsakė, tik užsiminė, kad ne viską būtina žinoti.
Tad daugelį išvadų tiek M.Širvinskas, tiek kiti buvę jo bendradarbiai iš šios žiniasklaidos grupės bei kitų įmonių, netiesiogiai siejamų su V.Uspaskicho vardu, pasidaro patys. Dažniausiai matydami tuos pačius veikiančiuosius asmenis.
Ilgainiui įžvalgesni “Balso.lt leidinių” grupės, klase.lt, epasas.lt, bilietai.lt, horo.lt, UAB “Interprekyba”, dabar jau bankrutavusių Nacionalinės kredito unijos, kredito unijos “Švyturio taupomoji kasa”, UAB “Makrogrupė” ir jai priklausančių daugybės įmonių, tarp kurių ir “Mambo” picerijų tinklas, naktiniai klubai “Metelica”, darbuotojai, matydami besilankančius V.Uspaskicho artimos aplinkos žmones bei patirdami panašų įmonių valdymo modelį ir atlyginimų mokėjimo metodiką, ėmė kelti versijas, ar tik nebus jų savininkas vienas ir tas pats, tai yra Agurkų miesto burtininkas…
“Aišku, niekas nieko konkretaus nežinome, netgi direktoriai neturi tikros informacijos, kas yra įvairių įmonių savininkai, dažniausiai pateikiamos įvairių bobučių ar diedukų iš Rusijos pavardės, bet mūsų spėjimus patvirtina kai kurie simptomiški sutapimai”, – svarstė vienas buvęs su V.Uspaskichu neoficialiai siejamoje įmonėje aukštas pareigas ėjęs darbuotojas, nenorėjęs būti viešai cituojamas.
Priminsime, kad apie tai, jog V.Uspaskichui būdinga slėpti savo turtą, viešai pasakojo buvęs jo atstovas spaudai Ūkio ministerijoje Žydrūnas Damauskas. “Eksministras, visaip gelbėdamas savo žlungančią reputaciją, atskleidė ir sau nenaudingą informaciją. Dujų verslo atstovams ir aukštiems valdžios pareigūnams seniai žinoma, kad V.Uspaskichas pats yra susijęs su “Dujotekana”, – keli procentai bendrovės akcijų priklauso jo bičiuliui Romui Ruškuliui. Bet šis tėra šešėlinis akcininkas. Ūkio ministerijoje tai greičiausiai net nebuvo žinoma”, – apie ūkio ministro krizę prieš keletą metų pasakojo Ž.Damauskas.
Neoficialiai R.Ruškulis buvo vadinamas visų “šlapių” Viktoro reikalų meistru ir patikėtiniu – ES paramos “otkato” mechanizmo architektu bei šešėliniu DP iždininku. Tačiau kai V.Uspaskichas pareikalavo, kad R.Ruškulis atiduotų jam visus iš “Dujotekanos” gaunamus dividendus, o ne tik dalį, bei grąžintų akcijas, tarp vyrų kilo atvira neapykanta.
Pagaliau tik prieš ketvertą metų, kai žiniasklaidos priemonės buvo įpareigotos teikti duomenis apie savo akcininkus, paaiškėjo ir tai, kad R.Ruškulis yra ir seniausio Kėdainių rajone leidžiamo laikraščio “Kėdainių garsas” 67,5 proc. akcijų savininkas. Tiesa, vietos bendruomenė labai abejojo, kad šiam veikėjui rūpėtų Kėdainių laikraštis. Šias akcijas jis, tikėtina, irgi įsigijo kaip Kėdainių “kniaziaus” statytinis.
Vilniuje R.Ruškulis valdė buvusios “Kartono” gamyklos akcijas ir buvo jos direktorius, nors tikrasis akcininkas vėlgi – ponas iš Kėdainių. Kad šitai tiesa, nagrinėjant DP bylą teisme patvirtino buvusi kita DP buhalterė – Nijolė Steponavičiūtė. Beje, “Kartone” taip pat buvo kilęs atlyginimų vokeliuose skandalas.
Buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Algimantas Matulevičius “Veidui” teigė , jog Valstybės saugumo departamentas ne kartą teikė komitetui duomenis, kad V.Uspaskichas dalį bendrovių valdo ne tiesiogiai, o per statytinius akcininkus. Tad tikėtina, kad ir mūsų čia aptariamų įmonių tikrieji akcininkai yra kiti.
“Man taip pat didelę nuostabą kelia tokios vaiduokliškos kontoros, kaip UAB “Makrogrupė”, kuriai priklauso koncertinė agentūra “Makrokoncertas”, – dėsto M.Širvinskas. – Pamenu, kartą dirbdamas “Ekonomikoje.lt” gavau užduotį parašyti apie vasaros muzikos festivalius ir koncertuosiančius garsiausius atlikėjus, bet niekaip negalėjau gauti interviu iš “Makrogrupės” atstovų. Pasiguodžiau V.Vonžutaitei. Ji iš karto ėmėsi tarpininkavimo ir reikalai pajudėjo”, – M.Širvinskas anuomet negalėjo atsistebėti, kas bendro yra tarp V.Uspaskicho dešiniosios rankos V.Vonžutaitės ir UAB “Makrogrupė”, kuriai priklauso VšĮ “Makrokoncertas”.
Beje, kaip mūsų savaitraštį neoficialiai konsultavo šou pasaulio žinovai, be VšĮ “Makrokoncertas” nė vienam šou ar kitos srities verslininkui nepavyko pačiam pasikviesti jokios Rusijos POP žvaigždės. Jos važiuoja tik kviečiamos per UAB “Magrogrupė” priklausančią VšĮ “Makrokoncertas”.
Dar viena smalsumą kelianti detalė – VšĮ “Makrokoncertas” neskelbia, kiek šioje įstaigoje dirba darbuotojų, tuo tarpu UAB “Makrogrupė”, besiskelbiančios kaip konsultacinė bendrovė, tedirba vos du darbuotojai. Vienas jų – abiejų šių įstaigų vadovas Arvydas Povilaika, o bendrovės veikla apima paslaugų spektrą nuo pramogų ir viešojo maitinimo iki solidžių verslo konsultacijų.
Bet čia įdomumas tik prasideda.
Taigi, kas iš tikro slypi už UAB “Makrogrupė”, kurios akcininkas yra Belize registruota bendrovė “Tristar procuctions LTD”.

Apie darbo rinkos pokyčius per artimiausius penkerius metus kalbamės su konsultacijų bendrovės “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai” direktoriumi Gintu Umbrasu.

VEIDAS: Šiandien darbdaviai tvirtina, kad didžioji Lietuvą kamuojanti bėda – struktūrinis nedarbas, kai bedarbių daug, o reikiamų specialistų sunku rasti. Kaip keisis ši padėtis per artimiausius penkerius metus?
G.U.: Ateinantį dešimtmetį Lietuvoje išliks gana didelis struktūrinis nedarbas, nes turime maždaug 100 tūkst. piliečių, kuriems iki pensinio amžiaus dar toli, bet jie greičiausiai niekada nebus integruoti į šiuolaikinę darbo rinką, kad ir kiek politikai žadėtų tą padaryti. Jie penkerius–dešimt metų nedirbo, todėl jau nebesusikurs nei jų darbo įgūdžiai, jie nebeprisitaikys nei prie tempo, nei prie reikalavimų. Nors pastaruosius penkerius metus girdžiu apie perkvalifikavimą, žinau, kad tam išleista nemažai europinių ir vietinių pinigų, nupirkta technologijų, sukurta centrų, tų perkvalifikuotų žmonių, kurie būtų radę darbo vietų, nematau. Į ką perkvalifikuoti dirbti nenorintį ir neadaptyvų žmogų? Į kompiuterių specialistą?

VEIDAS: Kai kurie užsienio ekonomistai tvirtina, kad dėl didėjančio produktyvumo ir automatizacijos lygio gamyklose iki krizės normaliu laikytas 3–4 proc. nedarbo lygis pasislinko iki 8–9 proc. ribos. Koks jūsų vertinimas?
G.U.: Manau, kad didėjant darbo našumui ir galimybei užsidirbti pajamų per trumpą laiką atsirado galimybė be tų 4–5 proc., kurie apskritai negali dirbti (nesugeba prisitaikyti prie griežtesnės darbo rinkos, neturi įgūdžių, konfliktuoja), atsirasti kitai klasei, gana patogiai gyvenančiai ir nebūtinai turinčiai ilgalaikes darbo sutartis. Šie žmonės dirba tam tikromis ribotomis atkarpomis, užsidirba pragyvenimui ir leidžia sau iš tų pajamų gyventi. Pavyzdžiui, galima nuvykti į Norvegiją, tris mėnesius padirbti ir devynis mėnesius būti bedarbiu Lietuvoje.

VEIDAS: Vis dėlto ar galima tikėtis, kad 2013–2018 m. Lietuvoje įvyks lūžis ir nedarbas stipriai sumažės?
G.U.: Nedarbas tikrai šiek tiek sumažės dėl to, kad dalis struktūrinių bedarbių pereis į pensininkų kategoriją ir jie nebus laikomi bedarbiais. O naujųjų bedarbių bus kur kas mažiau, nes dalis tų, kurie juos turėtų pakeisti, yra emigravę. Vis dėlto nematau jokio pagrindo, kuris leistų prognozuoti lūžį nedarbo srityje.
Teoriškai prie nedarbo mažinimo galėtų prisidėti pritrauktos investicijos, bet bent kol kas nematyti požymių, kad ši priemonė stipriau pasireikštų. Užsienio kapitalas tradiciškai neina į Lietuvą jau dvidešimt metų, o patys nedaug investuojame, nes mūsų mažai ir trūksta idėjų, kaip tą padaryti.
Darbo vietų savaime neatsiras ir nėra prielaidų, kad jų atsirastų senstančioje visuomenėje. Žengti į priekį galėtų padėti šiuolaikiniai inžinieriai, šiuolaikiniai gydytojai, fizikai, biochemikai, bet mes rengiame šiuolaikinius vadybininkus, ekonomistus, teisininkus, pedagogus, kurie yra pridėtinės vertės vartotojai, o ne kūrėjai. Jei kardinaliai pakeistume specialistų rengimą, reikiamų specialybių žmonių į darbo rinką ateitų po ketverių–šešerių metų. Dar dvejų metų prireiktų jiems įgauti patirties ir revoliucijai padaryti – vadinasi, tam reikia mažiausiai aštuonerių metų. Jei dabar pradėtume keisti aukštojo mokslo, visuomenės požiūrį, neišleistume pinigų, skirtų pagalbinėms, aptarnaujančioms, bet ne kuriančioms specialybėms rengti, po dešimtmečio turėtume rezultatą. Gerą rezultatą.

VEIDAS: Kokių dar matote sprendimų, kuriuos būtinai turėsime priimti per artimiausius penkerius metus?
G.U.: Anksčiau ar vėliau reikės protingos imigracijos politikos – tokios, kuri leistų įvažiuoti darbuotojams iš įvairių šalių. Ko gero, neturėtume orientuotis į mums tradicines šalis – Ukrainą, Baltarusiją, Rusiją. Imigrantų atvykimas vien iš šių šalių sukeltų didelį pavojų ir padalytų kraštą į dvi zonas – šnekantį lietuviškai ir rusiškai. Būtų gerai, jei atvyktų daugiau indų, kinų, brazilų, lotynų amerikiečių. Atsiradus daug įvairių sluoksnių, būtų ir mažiau rūpesčių. Imigracijos procesai lėti, tad jei dabar pradėsime rūpintis protinga imigracijos politika, gal po penkerių metų sulauksime tokių imigrantų, kurie mūsų kraštui reikalingi. Esame nacionalistinė valstybė, manome, kad galime išlikti vienatautė, bet esame tam per seni. Vis dėlto manau, kad greičiausiai per penkerius metus niekas nepasikeis – įkišime galvą į smėlį ir nematysime problemų, kol nepasirodys akivaizdžių žymių, kad jas reikia neatidėliotinai spręsti.

VEIDAS: Kaip Lietuvos darbo rinka galėtų atrodyti 2018-aisiais?
G.U.: Darbo rinka bus daug labiau socialiai orientuota – trūks darbuotojų, todėl pagrindiniai darbdaviai bus kur kas lankstesni ir sukalbamesni. Ko gero, gerokai daugiau darbuotojų dirbs nuotoliniu būdu, nes išmoksime skaičiuoti pinigus ir suprasime, kad nebūtinai visus reikia sugrūsti į biurus.

Lietuvos elitas doroja Darbo partiją drauge, nors didžiausią naudą iš darbiečių nuteisimo ir naujų Seimo rinkimų gautų socialdemokratai.

Tikimybė, kad už Viktoro Uspaskicho ir kitų Darbo partijos „juodosios buhalterijos“ byloje teisimųjų politikų nugaros užsivers kalėjimo durys, pastaruoju metu tampa kaip niekados didelė. Bylos nagrinėjimas Vilniaus apygardos teisme įžengė į baigiamąją stadiją ir akivaizdu, jog teisiamųjų bei jų advokatų bandymai kaip nors užvilkinti bylą teisėjams įspūdžio nebedaro. Kaip ir tai, jog teisiamieji šiuo metu gana sėkmingai derasi dėl valdančiosios koalicijos bei Vyriausybės sudarymo. Anksčiau toks teisėsaugos požiūris būtų tiesiog neįsivaizduotinas – visi pamename, kad Darbo partijos „juodąją buhalteriją“ teisėsauga aptiko dar 2004-aisiais, tuo metu vykusios Seimo rinkimų kampanijos metu. Tačiau tada V.Uspaskichas laimėjo kone trečdalį Seimo vietų, tapo svarbiu valdančios koalicijos nariu ir visa teisėsaugos medžiaga apie „juodąją buhalteriją“ gulė į gilius seifus, iš kurių iškilo viešumon tik tuomet, kai Vyriausybė žlugo.
Galimas dalykas, V.Upaskichas tikėjosi, kad ir šį kartą teisėsaugos reakcija bus analogiška, kaip 2004-aisiais – teismai nuleis rankas ir temps bylą, kol sueis senaties terminas. O tuomet tik skėstels rankomis ir nutrauks, leisdami tiek Darbo partijai, tiek jos lyderiui vėl išlipti sausiems iš vandens. Todėl Darbo partijos atstovai ir veržėsi į pergalę Seimo rinkimuose nesiskaitydami su priemonėmis, nesibodėdami balsų pirkimo. Neišdegė.
V.Uspaskichas neįvertino, jog pastaraisiais metais Lietuvoje, ypač jos elito galvose, įvyko tam tikrų permainų. Pasikeitė suvokimas, kas politikoje yra priimtina, o kas – ne. Ypač tai liečia politinės kovos metodus. Dalyti žinomai melagingus pažadus (kad ir apie 1509 LTL minimalų atlyginimą) dar priimtina, bet organizuoti masinį balsų pirkimą – jau nebe. Ypač todėl, kad per pastaruosius rinkimus balsų pirkimas iš pusiau saviveiklinio, mokant už rinkimų apylinkės kampo po 10-20 litų už balsą, ar vežant kaimo girtuoklėlius autobusiukais balsuoti, virto gerai organizuotu, sisteminiu, kuomet pinigai sumokami pusiau mafijinei struktūrai, o jau ši paskui užtikrina, kad nuo jos priklausoma asmenų grupė nubalsuotų taip, kaip suderėta. Ir jokio skirtumo, kokie asmenys sudaro tą grupę – kaliniai, reitinguojantys nurodyto kandidato pavardę mainais už tai, kad jų nemuš, ar provincijos kaimų bei miestelių gyventojai, bijantys, jog nebalsavę „taip, kaip reikia“, praras nemokamas vaišes, socialines pašalpas, sezoninius darbus ar žiemą, užpusčius kelius, niekas neatveš vaistų.
Panaši balsų pirkimo sistema, kuomet nusikaltėlių kontroliuojami miesto kvartalai ar profsąjungos pardavinėdavo balsus korumpuotiems politikams, buvo susiklosčiusi praėjusio šimtmečio pradžioje Amerikoje. Įveikti ją visuomenė, švarūs politikai ir teisėsauga sugebėjo tik po pusės amžiaus ir tai ne visur – Ilinojuje, kaip ir jo didmiestyje Čikagoje, sėdantis į kalėjimą už reketą ir korupciją gubernatorius ar meras yra norma, ne išimtis.
Jeigu masinis naują kokybinį lygį įgijęs balsų pirkimas šiuose rinkimuose būtų nuleistas nemačiomis, apsimetant, jog Darbo partija yra tokia pati, niekuo neišsiskirianti partija, kaip ir tos, kurios laimėjo savo balsus sąžiningai, demokratijai Lietuvoje ateitų galas. Nes tuomet sisteminis balsų pirkimas taptų visuotine sistema, o politinė korupcija, be kurios partijos neturėtų pinigų balsams pirkti – politinio gyvenimo norma. Įkandin demokratijai žlugtų ir valstybė, ypač todėl, kad pagrindinius pinigų srautus vietoms Seime pirkti politikai gautų ne iš Lietuvos, o iš Rusijos – ši tai gali sau leisti, jai tokios žaidimo taisyklės yra priimtinos, be to, savo laiku Maskva kyšių pagalba jau yra sunaikinusi Abiejų Tautų Respubliką.
To Lietuvos valstybės elitas paprasčiausiai negali leisti. Nors jo balsu viešai prabilo prezidentė Dalia Grybauskaitė, nurodžiusi, kad teisiamos Darbo partijos negali būti Vyriausybėje, bet akivaizdu, jog lygiai taip pat galvoja dauguma – ir ne vien politikų, bet ir teisėsaugos, valstybės tarnybos, verslo, intelektualinio šalies elito. Netgi šiaip apolitiški studentai ne tik masiškai balsavo rinkimuose, bet ir išėjo viešai protestuoti prieš balsų pirkimą. Tai pirmas toks atvejis per 22-ejus metus, rodantis, kad visuomenė keičiasi į gerąją pusę.
Valstybės elito susivienijimą prieš Darbo partijos aferas rodo ir tai, kad Seimo kreipimasis į Konstitucinį Teismą dėl rinkimų rezultatų teisėtumo buvo priimtas konservatorių daugumos balsais, nors didžiausią naudą iš to gauna socialdemokratai, kol kas viešai tebesiglėbesčiuojantys su Darbo partija. Bet tai tik tam, kad neperleisti jos į konservatorių glėbį ir užsmaugti patiems, pabaigiant dar 2004-aisiais pradėto plano įgyvendinimą.
Sociologai vieningai sutaria – jeigu bus skelbiami pakartotiniai Seimo rinkimai, didžiausią dalį Darbo partijos balsų susirinktų Socialdemokratų partija, antra pagal dydį grobio dalis tektų „Tvarkai ir teisingumui“, už jų būtų Liberalų sąjūdžio eilė. Konservatoriams iš šio pyrago netektų beveik nieko, jie nebent susirinktų kažkiek anksčiau „Drąsos keliui“ tekusių balsų. Būtent todėl konservatoriai kalba ne tiek apie pakartotinus rinkimus, kiek apie „vaivorykštinės“ koalicijos sudarymą kartu su socialdemokratais, metant Darbo partiją ar jos liekanas už borto. Socdemų nenoro pasirašyti į koaliciją su konservatoriais priežastis irgi akivaizdi – nežiūrint to, bus kartojami rinkimai, ar Konstitucinis Teismas nutars, kad to neverta daryti, bet „juodosios buhalterijos“ byla Darbo partiją ir V.Uspaskichą turėtų pribaigti. Likusią be lyderio, pilną ambicingų, sisteminiais norinčių tapti politikų Darbo partiją socdemai prisijungs ir per kurį laiką suvirškins taip pat, kaip kadaise LDDP sėkmingai suvirškino Socialdemokratų partiją, palikdami iš jos tik pavadinimą. Tiesiog jie kol kas nenori šito sakyti garsiai, idant neišgąsdinti V.Uspaskicho, kuris, gelbėdamas kailį, gali bandyti ar į konservatorių glėbį šokti, ar vėl į Rusiją bėgti. Bet esmės tai nekeičia – Darbo partiją socdemai ir konsevatoriai doroja ranka rankon, prezidentės padedami.

Jeigu masinis naują kokybinį lygį įgijęs balsų pirkimas šiuose rinkimuose būtų nuleistas nemačiomis, apsimetant, jog Darbo partija yra tokia pati, niekuo neišsiskirianti partija, kaip ir tos, kurios laimėjo savo balsus sąžiningai, demokratijai Lietuvoje ateitų galas.

Į Seimą leisti įstatymų po Viktoro Uspaskicho sparneliu atėjusios jo komandos narės – jaunos, energingos ir organizuotos, tačiau paženklintos ilgu įtarimų dėl įvairiausių sukčiavimų šleifu.
Iš karto po rinkimų nuskambėjęs prezidentės Dalios Grybauskaitės įspėjimas valdančiąją koaliciją formuoti be Darbo partijos nieko ypatingai nenustebino – šios partijos problema ne tik juodojoje buhalterijoje teisiamas Viktoras Uspaskichas, bet ir jo į Seimą atsivesta komanda, paskui kurią velkasi įtarimų dėl įvairių nusikaltimų šleifas: kartu su V.Uspaskichu juodosios buhalterijos byloje teisiami Vytautas Gapšys ir Vitalija Vonžutaitė, skandale dėl balsų pirkimo minimi Jonas Pinskus su žmona Živile Pinskuviene, Jolanta Gaudutienė, Sergejus Ursulis.
Įdomu, kad Darbo partijos vedlys Viktoras Uspaskichas į savo komandą sugeba pritraukti jaunų, protingų, iniciatyvių, tačiau moralinių skrupulų neturinčių žmonių. Taip kolegos bei pažįstami charakterizuoja ir naująsias Seimo nares – Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje teisiamą V.Vonžutaitę ir darbiečio Jono Pinskaus antrąją žmoną Ž.Pinskuvienę. „Veidas“ domisi, kas iš tiesų šios naujosios tautos atstovės, į Seimą pakliuvusios kartu su Darbo partija ir ko galime iš jų tikėtis.

V.Vonžutaitė : nuo katalikiškos mokyklos auklėtinės iki įtarimos sukčiavimu

Kažin, ar 32 metų V.Vonžutaitė šiandien būtų Seime, jeigu ne kelis metus jai iš paskos besivelkanti Darbo partijos juodosios buhalterijos byla, kurioje jai pateikti įtarimai sukčiavimu dėl teisės aktus pažeidžiančios buhalterijos vedimo. Ši jauna moteris – viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl dar 2008 metais teismui perduota byla iki šiol vilkinama. Neapsikentęs esą dėl jos sveikatos problemų nuolat atidedamų posėdžių, 2011 metais Generalinės prokuratūros prokuroras Saulius Verseckas netgi paprašė teismo jai skirti psichiatrinę ekspertizę, norėdamas sužinoti, ar kaltinamoji gali atsakyti už savo veiksmus.
Tačiau panašu, kad V.Uspaskichui besąlygiškai atsidavusios V.Vonžutaitės juodosios buhalterijos byla nieko nepamokė. Neseniai V.Vonžutaitė atsidūrė dar vieno skandalo dėl neteisėtos veiklos epicentre – buvęs „Ekonomika.lt“ žurnalistas Marijus Širvinskas atskleidė, kad „Balsas“ leidinių grupėje, kuri siejama su V.Uspaskichu, didžiąją dalį atlyginimo gaudavęs vokeliuose, o visam paradui diriguoja ir „Balso“ grupės leidinių turinį prižiūri ta pati V.Vonžutaitė.
Kaip katalikišką mokyklą baigusi ir rekolekcijose uoliai dalyvavusi jauna moteris pamynė visas mokyklos laikais puoselėtas vertybes ir atsidūrė teisiamųjų suole? Ją pažįstantys buvę kolegos ir bendrapartiečiai mano, kad jei ši veikli, organizuota ir iniciatyvi moteris turėtų tvirtą moralinį stuburą ir savo energiją būtų nukreipusi tinkama linkme, ji būtų pasiekusi daug. “V.Vonžutaitė greitai gali susigaudyti situacijoje, yra pakankamai imli, tačiau linkusi į neskaidrius veiksmus ir bandanti visur ieškoti būdų, kaip išgyventi“, – ją apibūdino vienas buvęs Darbo partijos narys. Buvęs bendrapartiečiai V.Vonžutaitę vadina taikliu šiuolaikinio ambicingo, į aršią konkurenciją įtraukto jaunimo pavyzdžiu – racionali, šalta, bet vardan savo tikslų visiškai paminanti bet kokias bendražmogiškas vertybes.
Kauno jėzuitų gimnazijoje dirbanti mokytoja Alma Gelbūdienė, buvusi V.Vonžutaitės klasės auklėtoja prisimena, kad Vitalija nebuvo pirmūnė , tačiau mokėsi gerai, buvo draugiška, mandagi. Baigusi mokyklą V.Vonžutaitė įstojo į Kauno technologijos universiteto vadybos ir ekonomikos specialybę ir tuo pat metu įsidarbino sporto klube „Conangym“. Jau tuomet aplinkiniai pastebėjo jos veiklumą, kurį pabrėžia ir visi ją pažįstantys. Jos buvęs kolega, treneris Remigijus Bimba prisimena, kad nors Vitalija buvo labai jauna, bet organizuota ir apsukri ne pagal savo metus. Tad pradėjusi nuo konsultantės V.Vonžutaitė pakilo iki direktorės pareigų.
Darbo partijos narys Antanas Makarevičius pasakoja, kad su V.Vonžutaite susipažino maždaug 2003 metais – jis tuo metu buvo Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos Kauno rajono direktorius, o V.Vonžutaitė – Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos Kauno miesto vadovė. Kaip toks jaunas ir be patirties žmogus galėjo atsidurti tokiose pareigose – neaišku, tačiau įdomu, kad tuo metu Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos prezidento pareigas ėjo Viktoras Uspaskichas. „Tokio energingo, imlaus žmogaus, kaip Vitalija, daugiau nemačiau. Kai pradėjome dirbti, jai buvo vos daugiau nei 20 metų, bet didžiausias verslininkas bendravo su ja kaip lygus su lygiu. Labai tuo stebėjausi. Ji labai komunikabili ir, atrodo, kad jai pastangų nereikia įdėti, kad darbą organizuotų, atrodo, kad savaime viskas vyksta“, – partijos kolegę liaupsino A.Makarevičius.
2003 metais spalį Darbo partijos įkūręs V.Uspaskichas netrukus atsivedė ir V.Vonžutaitę, kaip savo padėjėją visiems organizaciniams klausimams spręsti – ji organizuodavo susitikimus su rinkėjais, užsakydavo grupę koncertui ir t.t. Ilgainiui jos veiklos laukas plėtėsi, V.Vonžutaitė tapo Darbo partijos būstinės vadovo pavaduotoja, o partijoje jos įtaka ėmė augti – ji tvarkė visą sekretoriatą, turėjo priėjimą prie įvairios informacijos, bendravo su daugybe žmonių, partijos narių.
Ištikimybe, o taip pat ir bendru įtarimų šleifu anksti susisaisčiusi su Darbo partija ir jos lyderiu, V.Vonžutaitė nuo jos nebeatsitraukė – 2006-2007 metais padirbėjo taip pat Darbo partijos nariui priklausančioje įmonėje „Sabelijos prekyba“, o 2009 metais tapo “Horo.lt“ direktore. Oficialiai – valdė menkavertį horoskopų portalą, tačiau iš tiesų, kaip pasakojo buvęs „Ekonomika.lt“ žurnalistas M.Širvinskas, praktiškai ėjo ir „Balsas“ leidinių grupės direktorės, ir redaktorės, ir cenzorės pareigas. Ji net dalyvaudavo leidinių „Ekonomika.lt“ bei „Valstiečių laikraštis“ gamybiniuose susirinkimuose. Pati V.Vonžutaitė žurnalistams šių įtarimų nekomentuoja.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.