A. Simonavičiaus nuotr.

Ar plastinė operacija yra tai, ko man iš tiesų reikia? Ar tai ne akimirkos užgaida? Ar po operacijos jausiuosi laimingesnė, nei buvau? Prieš pusmetį vokų pakėlimo operacijai pasiryžusi 49-erių kaunietė dėstytoja Angelė Bačiulienė džiaugiasi: bendradarbiai ir šeimos nariai negailėjo jai pagyrų, kad dabar atrodo žvali ir graži.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Ilgai dvejojau, ypač gąsdino mintis, jog gali pradėti kauptis skysčiai, o to pakanka, kad žmogus atsidurtų reanimacijoje, tačiau ryžausi operacijai, nes nuolat būdama tarp studentų nenoriu jaustis nejaukiai. Rezultatu esu patenkinta, jei reikėtų, viską pakartočiau, – pasakoja ponia Angelė. – Atostogos tokioms operacijoms yra tinkamas metas.“

Nors Lietuvoje sparčiai daugėja veido korekcijų operacijų, Lietuvoje populiariausios tebėra krūtų operacijos. Implantais krūtis kasmet pasididina apie 3 tūkst. lietuvių moterų. Dar tiek pat jų ryžtasi kitoms plastinėms estetinėms operacijoms.

Pasitenkinimas išvaizda keičia savijautą

„Pasitenkinimas savo išvaizda labai keičia žmogaus savijautą ir net gyvenimą.  Nepasitikintis savimi į konsultaciją atėjęs pacientas po operacijos dažnai neatpažįstamai pasikeičia – dažniau šypsosi, gal net sulaukia pareigų paaukštinimo. Ne kartą savęs klausiau, kas tai lemia. Gražiau atrodydamas žmogus įgyja daugiau pasitikėjimo savimi, pakyla jo savivertė“, – svarsto plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas Darius Jauniškis.

Lietuvos plastikos chirurgijos pramonė kol kas dar nė iš tolo neprilygsta Brazilijai, Kinijai ar juolab JAV, kur kasmet atliekama daugiau kaip trys milijonai estetinių operacijų, arba Italijai, kurioje ant operacinio stalo gulasi apie milijoną žmonių per metus.

Tai, kad ir Lietuvoje ši veiklos sritis turi milžinišką potencialą, rodo plastikos chirurgų gausėjimas. Higienos instituto duomenimis, 2014 m. šalyje dirbo 43 plastikos chirurgai. Jų skaičius jau artimiausiu metu dar labiau išaugs. Po medicinos studijų stojančiųjų į rezidentūros vietas konkurencija yra milžiniška: dermatologija – 20 kandidatų į vieną vietą, plastinė rekonstrukcinė chirurgija – 7 į vieną vietą.

Tačiau tuo metu, kai pasaulyje pirmauja liposkulptūra – kūno kontūrų koregavimas riebalų nusiurbimu ir suleidimu ten, kur trūksta audinių, lietuvės didesnį dėmesį kreipia viršutinių vokų plastikai, veido, krūtinės ar pilvo sienos korekcijai.

Krūtys lietuvei svarbiausios

„Daugeliui mūsų moterų krūtinė tokia pat svarbi kaip Pietų Amerikoje – sėdmenys ar kūno linijos, o Irane – nosies forma“, – įžvalgomis dalijasi Lietuvos plastikos chirurgai.

Daugiau nei dešimtmetį su grožio skalpeliu nesiskiriantis D.Jauniškas sako, kad jau kuris laikas pastebima ne tik išaugusi plastinės estetinės rekonstrukcijos paklausa, bet ir pakitęs lietuvių požiūris: „Šiandien jau mažiau pacientų baiminasi nepalankaus požiūrio. Plastinės operacijos nebėra tabu, žmonės daugiau apie jas diskutuoja. Žinoma, Lietuva – ne Brazilija, kur prieš plastinę operaciją viešai apsiskelbiama giminėms ir kaimynams. Nors yra pacienčių, kurios iki šiol viliasi, kad, be jų vyrų, apie krūtų korekciją niekas nesužinos. Bet juk tai nieko gėdingo.“

Svarstydamas, kodėl Skandinavijoje veido patempimo operacijos kur kas populiaresnės nei Lietuvoje, 21 metus plastikos chirurgu dirbantis Gintaras Karalevičius sako, kad mūsų šalis maža, tad ir pacientų srautas nedidelis. Be to, mūsų vyresnio amžiaus žmonių pajamos nė iš tolo neprilygsta Skandinavijos šalių gyventojų pajamoms, o tai reiškia, jog plastinių operacijų skaičių skirtingose šalyse lemia ekonominis aspektas.

Vis dėlto, palyginti su šio amžiaus pradžia, kai dailinti savo kūno linijas ir veido formas Lietuvoje galėjo sau leisti tik turtuoliai, šiandien tai jau įkandama ir vidurinio sluoksnio atstovams.

Taip teigianti plastikos chirurgė Indrė Sakalauskaitė netgi tvirtina, kad grožio operacijų nebereikėtų priskirti prie prabangos prekių: „Mūsų operacijos prieinamos ir moksleivei, baigusiai vidurinę, ir emigrantui, kurį laiką dirbusiam ir susitaupiusiam ausų ar nosies korekcijai. Žmonės jau gali už atliktas operacijas ar korekcijas atsiskaityti išsimokėtinai, todėl nebereikia taupyti dešimtmečiais.“

Kiek kainuoja „naujos“ krūtys?

Už krūtų pakėlimo operaciją teks sumokėti 2500–3500 eurų, riebalų nusiurbimas, priklausomai nuo jų sankaupų, kainuoja apie 700–2000, viršutinių vokų korekcija – 450–600, botulino toksino ar hialurono injekcijos – 100–300 eurų.

„Moterims patinka atitolinti laiką, matyti dailesnį savo atvaizdą veidrodyje. Didžioji dalis po veido atjauninimo procedūrų jaučiasi geriau, labiau patinka sau. Komplikacijų ir sunkumų patiria tos pacientės, kurios patiki savo veidą bet kam (pvz., kosmetologėms, neturinčioms licencijos verstis šia praktika) ir nepasidomi, koks preparatas joms buvo suleistas“, – susimąstyti apie pasirinkimo svarbą ragina I.Sakalauskaitė.

Pasak jos, bėdų dažniausiai kyla tada, jei tobulindamas savo kūną pacientas siekia panėšėti į įsivaizduojamą grožio etaloną, pameta saiko jausmą. Tuomet iš tiesų gali būti, kad laikui bėgant jam ir vėl kils noras savyje kažką keisti ar tobulinti. Tačiau plastikos chirurgijos uždavinys – ne keisti žmogų, o pagražinti tam tikras jo kūno vietas.

Rizika visuomet išlieka

Ar paslaugų kaina lemia jų kokybę ir saugumą?

D.Jauniškis aiškina, kad bet kokios operacijos neatsiejamos nuo rizikos, taigi, jei kyla nenumatyta komplikacija, nepaisant geografinės platumos, rezultatas gali būti prastas ir Amerikoje, ir Brazilijoje, ir Lietuvoje. Mediko teigimu, įprasta, kad po plastinių operacijų ir korekcijų pacientą dar kurį laiką lydi liekamieji reiškiniai: po vokų korekcijos operacijų išryškėja mėlynės, po riebalų nusiurbimo odoje gali matytis įdubimų, po krūtų didinimo moteris jaus nepatogumų dėl randėjimo proceso.

„Prisilietę prie paciento kaskart vaikštome peilio ašmenimis: jaučiame atsakomybę, bet komplikacijų numatyti neišeina“, – neslepia D.Jauniškis.

„Svarbu, kad žmogus, prieš ryždamasis šiam žingsniui, neturėtų pernelyg didelių lūkesčių: neįsivaizduotų, kad operacija pakeis jo santykius su žmonėmis, garantuos didesnes pajamas darbe“, – pabrėžia G.Karalevičius.

Daugiau nei tris dešimtmečius rekonstrukcinės plastinės chirurgijos srityje dirbantis Baltijos ir Amerikos klinikos įkūrėjas, plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas Saulius Špokevičius kaip pačias sudėtingiausias apibūdina mikrochirurgijos operacijas: jos susietos su kraujagyslių, nervų ar sausgyslių rekonstrukcija, įgimtais ar įgytais defektais, populiarėjančia krūtų rekonstrukcine chirurgija po onkologinių ligų.

„Paprastesnes plastinės chirurgijos operacijas galima atlikti turint ir minimalių chirurginių sugebėjimų, tačiau sudėtingoms mikrochirurginėms operacijoms ryžtasi ne kiekvienas chirurgas“, – teigia ne vienus metus klinikiniu ordinatoriumi Luisvilio universiteto Christine Kleinert institute (JAV) dirbęs medicinos mokslų daktaras.

Ančiuko lūpos ir įspūdingi biustai – atgyvena

Estetinės medicinos srityje jau kurį laiką vyrauja natūralumo tendencija. Išsilavinę žmonės prašo atlikti kuo natūralesnes veido ir kūno korekcijas. Jiems svarbiau ne išnaikinti raukšles, o paslėpti nuovargio ženklus. Operacija, kai veido oda ištempiama taip, kad net kaktos oda nejuda, jau atgyvena. Kaip ir ančiuko lūpos (pernelyg didelės) ar itin didelės krūtys.

„Man pačiam tokie pokyčiai nepriimtini, nenoriu eiti prieš žmogaus prigimtį. Žinoma, toks pacientas turbūt susiras kitą specialistą, kuris tam ryšis, tačiau tai nebūsiu aš“, – tvirtos nuostatos laikosi D.Jauniškis, svarstantis, kad daugeliu atveju lazda perlenkiama vaikantis pigaus populiarumo.

Plastinės chirurgijos naujovės Lietuvą pasiekia tiesiai iš laboratorijų. Kaip pavyzdį galima minėti nechirurginį veido odos patempimą – vadinamąjį termoliftingą, odos atjauninimą lazeriu ir kitas procedūras, kurių metu naudojamos kamieninės ląstelės.

Viena didžiausių naujovių šioje srityje – paties paciento kraujo naudojimas grožio procedūroms, kai iš venos paėmus kraujo skystoji jo dalis atskiriama nuo raudonųjų ląstelių ir panaudojama odos ląstelių stimuliacijai. Tai ne tik pristabdo odos senėjimo procesus, bet ir išlygina raukšles.

Užpildyti gilias ar vidutinio dydžio raukšles, paslėpti kūno minkštųjų audinių defektus plastikos chirurgai gali ir pasitelkę paciento riebalus, o išgryninę kamienines ląsteles panaudoja jas odos atjauninimo procedūroms.

Grožis – kaip priklausomybės forma

Psichologų tyrimai pagrindžia šį teiginį ir įrodo, kad ryždamiesi plastinėms operacijoms žmonės viliasi geresnės psichologinės savijautos, ūgtelėjusios gyvenimo kokybės ir didesnės savivertės.

Taigi, jei pacientas turi neišspręstų psichologinių problemų, tikėtina, kad jam trukdys ir raukšlės, ir per maža krūtinė, ir per didelis svoris. Būtent dėl šios priežasties prieš grožio operacijas plastikos chirurgai su pacientais ilgai kalbasi, stengdamiesi išsiaiškinti, kas iš tiesų kenkia jų gyvenimo kokybei – išoriniai pokyčiai ar tik psichologinės bėdos.

Kiekvienais metais vis didesnis dėmesys skiriamas medžiagų kokybei, mokslinėse laboratorijose tiriamos jų savybės, taip siekiant išvengti alerginių audinių reakcijų, operacijos ir korekcijos tampa saugesnės ir paprastesnės. Vis dėlto bet kokia intervencija į žmogaus organizmą gresia įvairiomis komplikacijomis, todėl labai svarbu šią riziką sumažinti.

Keičiasi vartotojų įpročiai

Tarptautinės chirurgų organizacijos Estetinės plastinės chirurgijos draugijos atliktas tyrimas atskleidžia, kad pagal atliekamų procedūrų populiarumą pasaulyje šiandien pirmauja riebalų nusiurbimas, krūtų didinimas, vokų pakėlimas ir nosies korekcijos.

Didžiausia pastarųjų metų naujiena, kalbintų specialistų teigimu, galima vadinti į plastikos chirurgų kabinetus vis dažniau užsukančius vyrus. Anksčiau iš dešimties plastikos chirurgų pacientų būdavo vos vienas vyras, dabar jų – maždaug ketvirtadalis. Įprastai vyrams atliekamos nosies formos ar akių vokų, vadinamosios pykčio raukšlės  korekcijos, poodinių riebalų nusiurbimo operacijos.

Pasigražinti ir atsijauninti Lietuvoje ryžtasi emigrantai ir jų žmonos, nes čia estetinės chirurgijos paslaugos vis dar trigubai pigesnės nei Vokietijoje, Prancūzijoje ar JAV, o  paslaugų kokybė tokia pat.

„Northway“ estetinės medicinos centro gydytojo medicinos daktaro Arūno Jankausko tvirtinimu, būtent dėl paslaugų prieinamumo, saugumo ir kokybiškumo mažėja vyraujančių stereotipų: „Moterys vis rečiau klausia, ar krūtų implantai neplyš skrendant lėktuvu ir silikonas neištekės.“

Tačiau ir A.Jankauskas ragina chirurginei operacijai pasiryžusias pacientes pasvarstyti, ar užteks ryžto ir noro kartoti tokią pat operaciją po 10 ar 20 metų.

„Išties ši invazija nėra tokia nekalta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Implantų keitimas ar krūtų formos korekcija nepraeina be pėdsakų, vis tiek lieka randai, o po operacijos prabėgus tam tikram laikui kūnas vėl keičiasi. Ar užteks kantrybės prižiūrėti save tinkamai? Retai susimąstoma, kad investicija į grožį nėra vienadienė“, – primena I.Sakalauskaitė.

Dėstytoja A.Bačiulienė ir po plastinės operacijos tikina nesiliovusi rūpintis savo kūno grožiu – ji ir toliau reguliuoja mitybą, nuolat lankosi sporto salėje, naudoja gerą kosmetiką.

Pildosi niūriausias scenarijus, dėl kurio būgštavo pajūrio ir šalies neurochirurgai: sveikatos ministrai pasikeitė, tačiau įsakymas dėl neurochirurgijos paslaugų optimizavimo lieka galioti. Po dviejų mėnesių ligonius, kuriems skubiai būtina operuoti, tarkime, plyšusias galvos smegenų kraujagysles, gali tekti automobiliu vežti iš Klaipėdos į Kauną, nors iki šiol jie sėkmingai operuojami Klaipėdoje.

Rasa Vaitkevičienė

Ką gi sutaupys Lietuva, „buldozerio“ principu prastūmus vienos šalies klinikos naudai centralizuojamas paslaugas, ir kokia bus tokio taupymo kaina? Kas iš tiesų vyksta šalies neurochirurgijoje: kova dėl pacientų ir finansų srautų? Ambicijų karas, siekiant pagrindines neurochirurgines operacijas koncentruoti Kaune?

Tokie klausimai savaime kyla stebint jau mažiausiai pusmetį viešumoje vykstančias Lietuvos neurochirurgų diskusijas dėl šiemet birželį tuomečio sveikatos ministro Vytenio Povilo Andriukaičio pasirašytų įsakymų, kuriais nuo kitų metų sausio 1 dienos, tai yra vos po dviejų mėnesių, didelė dalis planinės neurochirurginės pagalbos priverstinai nukreipiama į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Kauno klinikų Neurochirurgijos kliniką.

Tad netrukus pacientai su plyšusiomis galvos smegenų kraujagyslių aneurizmomis, ištikti insulto ar sunkiais neuroonkologiniais ir kitais sudėtingais atvejais bus ne operuojami vietoje, o automobiliu vežami į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikas, kurių Neurochirurgijos klinikoje V.P.Andriukaičio įsakymu steigiamas retų neurochirurgijos ligų centras.

Tačiau retų ligų visoje Lietuvoje per metus pasitaiko vidutiniškai vos apie 40. O iš tiesų užsimota į kur kas platesnę paslaugų sritį.

Greitoji pagalba neperveš

Klaipėdos universitetinės ligoninės (KUL) medikai buvo vieni pirmųjų, įvertinusių, kiek neigiamų pasekmių turės prievartinis, nepagrįstas pacientų srautų perskirstymas ir kuo jis gresia uostamiesčio bei Vakarų Lietuvos pacientams.

KUL Neurochirurgijos klinikos vadovas, patyręs neurochirurgas Antanas Gvazdaitis labiausiai nerimauja dėl to, kas laukia sunkių neurochirurginių ligonių. Sudėtingas galvos ir nugaros smegenų operacijas atliekantis gydytojas pabrėžia, kad skubiems neurochirurginiams pacientams pagalbą labai svarbu suteikti kuo greičiau: ne veltui pirmoji valanda kartais vadinama auksine.

Tad A.Gvazdaitis negali susitaikyti su mintimi, kad, užuot skubiai operavus vietoje, kur yra visos sąlygos ir specialistų, sunkius neurochirurginius pacientus iš Klaipėdos teks vežti į Kauną už daugiau nei 200 kilometrų. Vežant sunkų ligonį po aneurizmos plyšimo, traumos ar kitais atvejais – tai dvi tris valandas trunkanti kelionė, per kurią įmanoma palaikyti tik gyvybines paciento funkcijas. Automobilyje suteikti neurochirurginę pagalbą galimybių nėra.

Kurioziška, kad vos prieš keletą mėnesių V.P.Andriukaitis viešai pareiškė, jog mirčių skaičius viename ar kitame šalies regione priklauso ir nuo to, kokių žmonės turi galimybių patekti į reikalingą gydymo įstaigą. O dabar, likus maždaug 60 dienų iki įsigaliojant šio ministro palaimintai tvarkai, neaišku, kaip apskritai bus organizuojamas sunkių neurochirurginių ligonių vežiojimas.

Sprendžiant pagal dabartinę tvarką, uostamiesčio greitosios pagalbos medikai sunkų neurochirurginį ligonį iš namų ar įvykio vietos turėtų vežti iki Klaipėdos universitetinės ligoninės, o tada – į Kauną? Ką sutaupysime sunkios būklės pacientą blaškydami per pusę Lietuvos, užuot tuojau pat suteikę jam pagalbą vietoje?

Tad reikiamų teisės aktų dar nėra, kaip žmonės bus vežami – nežinia. O kai kurios pacientų būklės, laiku nesuteikus pagalbos, gresia pavojumi gyvybei, prarastu darbingumu ar neįgalumu. Visuomenė praranda darbingą asmenį – ką sutaupome?

„Atimamos“ ne retos ligos, o ištisos sritys

Šalies neurochirurgai sunerimę: iš tiesų Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) įsakymais Kauno klinikų naudai perskirstomas ne kai kurių itin retų ligų, kurios ir šiaip nuo seno gydomos  Kaune, gydymas. LSMU Kauno klinikų Neurochirurgijos klinikai prievartiniu būdu nukreipiamos ištisos neurochirurgijos sritys – vaikų neurochirurgija, kaukolės pamato neurochirurgija, neuroonkologija, neuroangiologija, funkcinė, epilepsijos ir stereotaktinė neurochirurgija.

Nemaža dalis šių sričių operacijų iki šiol sėkmingai atliekamos Vilniaus, Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių ligoninėse (kai kurių operacijų – netgi daugiau nei Kauno klinikoje), dalis, tarkime, plyšusios smegenų arterijų aneurizmos, priskiriama prie skubiosios pagalbos.

Skaičiuojama, kad į Kauno klinikas iš kitų neurochirurgijos centrų per metus tektų persiųsti apie tūkstantį pacientų. Tai apie 30–35 proc. iš viso Lietuvoje atliekamų didžiųjų ir netgi dalis vidutinio sunkumo neurochirurginių operacijų – kasdienė neurochirurgų duona, praktinė veikla, be kurios jie negalėtų tobulėti.

Nuosprendis regioninei neurochirugijai?

„Juk tai iš esmės reiškia, kad Klaipėdoje bus sunaikintas per 10 metų suformuotas stiprus neurochirurgijos centras, keliems šimtams mūsų pacientų kasmet neurochirurginė pagalba taps sunkiau prieinama, o dabar sėkmingai didžiąsias operacijas su modernia įranga atliekantys puikūs gydytojai neurochirurgai, negalėdami operuoti, praras kvalifikaciją arba turės išvykti“, – dar vasarą sunerimęs kalbėjo KUL Neurochirurgijos klinikos vadovas A.Gvazdaitis.

Dviejuose jo vadovaujamos klinikos skyriuose jau seniai atliekamos įvairaus profilio neurochirurginės, tarp jų ir pačios sudėtingiausios, operacijos dėl galvos ir nugaros smegenų navikų, aneurizmų, malformacijų, insultų, traumų, stuburo diskų išvaržų ir skausmų bei periferinių nervų ligų.

„Klaipėdoje neurochirurgijos klinikos naujai steigti nereikia – ji jau yra, joje naudojamos naujausios šiuolaikinės technologijos, dirba ir operuoja patyrę, aukštos kvalifikacijos neurochirurgai. Ar visa tai, kas iki šiol teikė operatyvią pagalbą ligoniams, teks padėti ant lentynos? Kurgi čia taupymas? Ar esame tokie turtingi, kad lengva ranka nubraukiame ne tik įrangą, bet ir specialistus? – klausia A.Gvazdaitis. – O juk parengti kvalifikuotą neurochirurgą kainuoja labai brangiai.“

Sprendimai stumiami „buldozeriu“

Pastaraisiais mėnesiais SAM neurochirurginių paslaugų optimizavimo tvarką, kaip ydingą ir nepagrįstą, ne kartą viešai kritikavo žinomi visos šalies neurochirurgai, principinę poziciją dėl įstatymų ir paciento teisių pažeidimų išdėstė Lietuvos neurochirurgų draugija (LND).

Kurį laiką neurochirurgai dar viltingai lūkuriavo: pasikeitus sveikatos ministrams tikėtasi, kad akivaizdžiai LSMU Kauno klinikas proteguojantys SAM įsakymai bus atšaukti. Tačiau suinteresuotoji pusė – Kauno klinikų Neurochirurgijos klinikos atstovai – įsakymų įgyvendinimą stumia tiesiog buldozerio principu. Visavertė medikų ir sveikatos politikų diskusija nevyksta netgi ten, kur ji pirmiausia turėtų vykti – Sveikatos apsaugos ministerijos kolegijoje.

„Kolegijai pateikiama klaidinga informacija: neva vykdant įsakymą į Kauną iš kitų miestų turėtų važiuoti tik apie šimtą neurochirurginių pacientų per metus, o iš Klaipėdos – vos per dvidešimt. Bet nutylima, kad tiek pacientų būtų tik pagal vieną to įsakymo straipsnį, tačiau pagal kitus du iš kitų miestų turėtų būti vežama operuoti apie tūkstantį, o iš Klaipėdos – keli šimtai pacientų. Mano bandymas atkreipti dėmesį į melą nebuvo išgirstas, o Lietuvos neurochirurgų draugijos pirmininkui Sauliui Ročkai apskritai neleista pasisakyti“, – piktinasi kolegijos posėdyje dalyvavęs A.Gvazdaitis.

Vis dėlto šalies neurochirurgai neketina susitaikyti su skandalinga padėtimi priimant visos šalies mastu lemtingus sprendimus. Lietuvos neurochirurgų draugijos valdyba pareikalavo atšaukti arba iš esmės koreguoti sveikatos apsaugos ministro 2014 m. birželio 10 d. įsakymus Nr. V-676 ir Nr. V-677.

Neurochirurgų draugijos valdybos vertinimu, SAM įsakymai sukurti nesilaikant teisėkūros principų, pagrįsti suinteresuotai šališka, iškreipta ir vienpusiška neurochirurgijos būklės Lietuvoje bei ES valstybėse ir pasaulyje analize, proteguoja LSMU Kauno klinikų interesus ir priverstinai monopolizuoja neurochirurgijos paslaugų teikimą, o tai prieštarauja šalies ir ES teisės aktams, pažeidžia  Lietuvos Konstituciją ir Konkurencijos įstatymą.

Minėti SAM įsakymai koreguotini, nes suardo šiuo metu funkcionuojančią natūraliai susiformavusią neurochirurgijos paslaugų teikimo sistemą, smarkiai pablogina neurochirurginių paslaugų prieinamumą ne Kauno apskričių gyventojams, pažeidžia paciento teisę rinktis gydymo įstaigą. Tai neabejotinai sukels Vakarų Lietuvos gyventojų nepasitenkinimą ir protestą. Nemažai neurochirurginių pacientų, kurie anksčiau buvo operuoti Kaune, pakartotinei operacijai ir gydymui pasirenka KUL.

Gindami pacientų ir savo teises neurochirurgai ketina kreiptis į šalies ir ES institucijas, kad šios įvertintų SAM įsakymus profesiniu – neurochirurginiu, teisiniu, antimonopoliniu, antikorupciniu ir kitais aspektais.

Informacija pamąstymui: kiek kainuoja taupymas

• Viena kelionė vežant pacientą iš Klaipėdos į Kauną kainuoja apie 600–700 Lt.
• Šią sumą padauginę iš 500 (tiek ligonių su aneurizmomis, insultais ir navikais reikėtų pervežti iš Klaipėdos į Kauną) gausime 300–350 tūkst. Lt – tiek būtų išleista, jei visus neurochirurginius ligonius tektų vežti iki Kauno.
• Lietuvoje penktadalio gyventojų pajamos – žemiau skurdo ribos. Viena kelionė iš Klaipėdos iki Kauno autobusu kainuotų apie 50 Lt ir truktų apie tris valandas, dar tiek pat – atgal. Ar patogu tai pacientui? Ar dažnai privažinės slaugyti ir lankyti saviškių atokių kaimų gyventojai? O juk sunkiems ligoniams po galvos, nugaros smegenų operacijų dažniausiai reikia ne tik pasiaukojamos slaugos, bet ir didžiulės moralinės artimųjų paramos.
• Pavėluotas arba uždelstas specializuotos neurochirurginės pagalbos suteikimas dėl transportavimo didina neurokomplikacijų riziką, invalidizaciją, mirties atvejų skaičių. Skaičiuojant nacionaliniu mastu – tai papildomos išlaidos mūsų valstybei.

P.S. Iš visos Lietuvos per metus reikėtų pervežti apie tūkstantį, o iš Klaipėdos – apie 500 ligonių.

Profesoriaus habilituoto daktaro Giedriaus Uždavinio profesinė karjera trunka maždaug tiek, kiek širdies chirurgijos mokslo tradicijos Lietuvoje.

Jūratė Mockuvienė

Prieš 50 metų jauną medicinos mokslus bebaigiantį studentą įtraukė profesionalų žiedas. Minint širdies chirurgijos penkiasdešimtmetį Lietuvoje, šios medicinos srities istoriją prisimename kartu su prof. Giedriumi Uždaviniu.

VEIDAS: Kokios yra širdies chirurgijos Lietuvoje ištakos?

G.U.: 1962 m. Lietuvoje kūrėsi Širdies ir kraujagyslių tyrimo laboratorija su terapine bei chirurgine dalimis. Chirurginė dalis atiteko Vilniaus universitetui ir tuo metu zenite buvusiam chirurgijos korifėjui, Hospitalinės chirurgijos katedros Vilniaus universiteto Medicinos fakultete vedėjui prof. Pranui Norkūnui.

Tuo metu ten sukinėjausi kaip bebaigiantis medicinos studijas 23-ejų studentėlis, norintis tapti chirurgu. Be vienu iškiliausių Lietuvos kardiochirurgų tapusio Algimanto Marcinkevičiaus, Medicinos fakulteto vivariume eksperimentuodavo tuometiniai docentai Antanas Sučila, Augustas Pronckus ir Alfonsas Dirsė. Tad natūralu, kad P.Norkūnas mane pažinojo ir 1962 m. spalio 23 d., kai buvo įkurta Širdies ir kraujagyslių tyrimo laboratorija, į ją buvau pakviestas ir aš. Tapau pirmuoju naujosios Širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorijos darbuotoju.

Po metų P.Norkūnas, pastebėjęs labai gabų docentą A.Marcinkevičių ir jo greitą progresą atliekant eksperimentines širdies operacijas, atidavė jam laboratorijos vairą. A.Marcinkevičius tuomet jau specializavosi širdies patologijų gydymo srityje, jo mokslo vadovas buvo garsus Maskvos širdies chirurgijos profesorius Eugenijus Mešalkinas, vėliau mums talkinęs pirmąkart operuojant širdį dirbtinės kraujo apytakos priedangoje.

Nuo 1963 m., kai baigiau medicinos mokslus ir pradėjau dirbti, tapau vyr. moksliniu bendradarbiu bei visaverčiu laboratorijos darbuotoju. Greitai į laboratorijos veiklą įsitraukė ištikimi profesoriui Bendrosios chirurgijos katedros darbuotojai Daumantas Kavoliūnas, Vytautas Sirvydis, Vytautas Triponis bei ką tik studijas baigę Egidijus Barkauskas, Jonas Sabonis, Lina Pinigytė, Eugenijus Kosinskas, Meilė Černiauskaitė, kurių didžioji dalis – mano kurso draugai.

Prof. A.Marcinkevičius buvo ta akumuliuojanti ir burianti asmenybė, savo profesionalumu bei asmeninėmis savybėmis sugebėjusi uždegti ir kitus garsiausiais savo srities specialistais tapusius medikus. Kai mes susibūrėme, mūsų aukščiausias tikslas buvo padaryti pirmąją širdies operaciją su dirbtine kraujo apytaka.

VEIDAS: Kada įvyko pirmoji operacija panaudojant dirbtinę kraujo apytakos sistemą?

G.U.: Po stažuotės Novosibirsko kraujo apytakos patologijos institute pas gyvenamąją vietą pakeitusį tą patį E.Mešalkiną 1964 m. spalio 14 d. tokia operacija pirmą kartą atlikta ir Vilniuje. Panaudojus dirbtinės kraujo apytakos aparatą 14 metų mergaitei buvo užsiūtas įgimtas širdies skilvelių pertvaros defektas. Kitą dieną buvo užsiūtas prieširdžių pertvaros defektas. Pacientė iki šiol gyva, mes ją kviečiame į širdies chirurgijos paminėjimo renginius.

Širdies operacijos Vilniuje buvo daromos nuo 1957 m. Pirmąją operaciją atliko chirurgas iš Geležinkelininkų ligoninės Borisas Efrosas, vėliau – A.Sučila, A.Pronckus, o Kaune – prof. Jurgis Brėdikis. Bet visos jos buvo uždaro tipo operacijos nenaudojant dirbtinės kraujo apytakos.

Aš, V.Sirvydis ir V.Triponis buvome operacijai asistuojantys jauni chirurgai. Išskirti norėčiau V.Triponį ir E.Barkauską, kurie, pradėję nuo širdies chirurgijos, vėliau tapo atskirų kraujagyslių klinikų vadovais, sukūrė kraujagyslių chirurgijos mokyklą.

VEIDAS: Nuo to laiko medicina pažengė septynmyliais žingsniais. Kokių principinių pokyčių įvyko?

G.U.: Dirbtinės kraujotakos įdiegimas leido išplėsti operacijų diapazoną – operuoti visas įgimtas ydas, keisti dirbtiniais širdies reumato paveiktus vožtuvus, šuntuoti užakusias vainikines arterijas. Tam prireikė spartaus anesteziologijos, reanimatologijos, biochemijos, hematologijos, kardiologijos, aritmologijos įdiegimo, sukuriant šių specialistų komandas.

Pasidarė įmanoma atlikti labai sudėtingas operacijas, reikalaujančias „rimto remonto“, tokias kaip širdies persodinimas, plyšusios aortos aneurizmos operacija, išplėstinės operacijos po infarkto, atkuriant kairiojo skilvelio tūrį ir geometriją, pataisant vožtuvus, atliekant koronarinį šuntavimą. Taigi tam pačiam ligoniui atliekant keletą operacijų vienu metu, be dirbtinės kraujo apytakos prijungimo ir mano minėtų gydytojų komandų mes nieko negalėtume padaryti.

Kita vertus, atsirado minimalių pjūvių ir endoskopinės širdies operacijos.

Taigi mažesnės apimties operacijos patyrė didžiulių pokyčių, nes atsirado galimybių vaizdo asistuojančiomis priemonėmis panaikinti defektus ir sumažinti pjūvius iki minimumo.

Šiandieninė širdies chirurgija apima ištisą mozaiką: nuo labai lengvų procedūrų, atliekamų per mažus pjūvius, iki labai sudėtingų aortos šaknies ar visos širdies ir plaučių keitimo operacijų.

VEIDAS: Kokią vietą Lietuvos širdies chirurgija užima Europoje ir pasaulyje?

G.U.: Visą laiką, o ypač po nepriklausomybės atkūrimo, ėjome tuo pačiu keliu kaip ir Europa. Todėl Lietuvos chirurgai buvo priimami į tarptautines organizacijas. Aukščiausias mūsų įvertinimas ir pripažinimas – 2005 m. pasaulio širdies chirurgų kongresas Vilniuje. Norint gauti galimybę organizuoti tokį kongresą reikėjo turėti pasaulinį pripažinimą ir įdirbį. Nors širdies chirurgui girtis – nuodėmė, bet iš esmės mūsų širdies chirurgijos lygis yra pasaulinis.

Akademikas prof. Aleksandras Laucevičius, būdamas gydytojas ir puikiai suprasdamas, ką gali duoti kooperacija, labai daug padarė, kad kardiochirurgai ir kardiologai vieningai pultų gyvenimą gerokai trumpinančias širdies ligas. Taigi praėjus 50 metų turime suburtą aukščiausio lygio sintetinę gydytojų brigadą, iš kurių kiekvienas – asmenybė, bet veikdami viena kryptimi, panaudodami technologijas ir savo žinias, jie sukūrę hibridinę širdies chirurgiją, suteikė kardiologijai ir širdies chirurgijai naują kokybę.

Daugelį dalykų atliekame per punkcines skylutes, naudodami sudėtingą optiką, dirbdami pailgintais instrumentais, leidžiančiais su ultragarso pagalba širdyje pagriebti neužsidarantį vožtuvą, nutiesti dirbtinę chordą ar įdėti dirbtinį vožtuvą. Tai kardiochirurgų ir kardiologų kooperacijos bei vieni kitų supratimo vaisius. Tai, be jokios abejonės, pats didžiausias Vilniaus širdies chirurgų laimėjimas per visus 50 metų.

PR

Lietuvos plastikos chirurgai implantais krūtis kasmet padidina maždaug trims tūkstančiams moterų. Dar panašiai tiek šalyje atliekama kitų plastinių estetinių operacijų. Vis daugėja ir pageidaujančiųjų atjauninti veidą botulino toksino ar hialurono rūgšties injekcijomis.

Plastinės estetinės chirurgijos paklausa per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje išaugo trigubai, o estetinių procedūrų – net penkis kartus.
Dabar veidą bei kitas kūno dalis dailinasi ne tik pramogų pasaulio įžymybės ar turtuoliai, kaip buvo prieš dešimt metų, bet įvairių visuomenės sluoksnių atstovai – nuo mokytojų iki verslininkų. Mažesnes pajamas gaunantiems žmonėms plastikos chirurgų paslaugos, kainuojančios nuo kelių šimtų iki keliasdešimt tūkstančių litų, taip pat įkandamos. Mat neišgalintiems iškart susimokėti už operaciją klinikos tą siūlo padaryti dalimis, pasinaudojus išperkamosios nuomos finansavimo bendrovių paslaugomis, kurios vis labiau populiarėja.
Estetinės chirurgijos kabinetų duris praverti negėda jau ir vyrams. Anksčiau iš dešimties plastikos chirurgų pacientų būdavo vos vienas vyras, dabar jų – maždaug trečdalis.
Vyrams Lietuvoje daugiausia atliekama nosies formos ir akių vokų korekcija, taip pat poodinių riebalų nusiurbimo operacijos. Moterys dažniausiai didinasi krūtis, pageidauja akių vokų pakėlimo, poodinių riebalų nusiurbimo operacijų, raukšlių lyginimo procedūrų.
Šių kūno vietų tobulinamas populiariausias ir kitose šalyse. Tarptautinės chirurgų organizacijos Estetinės plastinės chirurgijos draugijos atlikto tyrimo duomenimis, dažniausiai pacientai renkasi riebalų nusiurbimą (18,8 proc. visų pasaulyje atliekamų operacijų), krūtų didinimą (17 proc.), vokų pakėlimą (13,5 proc.), nosies korekciją (9,4 proc.). Populiariausia nechirurginė procedūra – botulino toksino injekcijos, kurių per metus atliekama apie tris milijonus.
Mūsų šalyje plastikos chirurgijos pramonė toli gražu neprilygsta madas šioje srityje diktuojančioms Jungtinėms Valstijoms, kur kasmet atliekama daugiau kaip trys milijonai estetinių operacijų, ar Italijai, kurioje ant operacinio stalo kiekvienais metais gulasi apie milijoną žmonių. Tačiau ir Lietuvoje nuolat daugėja pasiryžusiųjų iškęsti skausmingas operacijas, kad būtų užmaskuoti senėjimo požymiai arba kūnas atitiktų tam tikrus grožio standartus.

Pas plastikos chirurgą – kas pusmetį

Vilnietė Aldona Širvelienė, pastebėjusi, kad bėgant metams atsiranda vis daugiau raukšlių, o ypač išryškėjo vadinamoji pykčio raukšlė tarp akių, kelis kartus per metus kreipiasi į plastikos chirurgą. Jis šešiasdešimtmetei į tam tikrus veido taškus suleidžia botulino toksino, taip pat porą kartų raukšles koregavo hialurono rūgšties užpildais. „Po tokių procedūrų pakyla vokų kampučiai, pasilygina raukšlės. Tiesa, jos visai neišnyksta, tačiau tampa ne tokios pastebimos“, – tvirtina ponia Aldona.
Tokias veido atjauninimo procedūras moteris darosi norėdama patikti sau ir estetiškai atrodyti aplinkiniams. Mat dirbdama dėstytoja kasdien bendrauja su jaunimu. „Mano profesija panaši į aktoriaus: visą dieną stoviu prieš auditoriją, todėl privalau savimi rūpintis. Man svarbu, kaip esu vertinama aplinkinių. Juk šiandien žmonės kaip produktai dažnai vertinami pagal pakuotę“, – dėsto A.Širvelienė.
Be to, po botulino toksino injekcijų ji pati būna labiau patenkinta savimi. O iš aplinkinių girdi komplimentus, kad atrodo išgražėjusi, pailsėjusi, nors atliktų procedūrų pėdsakų nematyti.
Vis dėlto moteris mano, kad vien estetinės procedūros nepadeda pasiekti norimo rezultato. Tad norėdama palaikyti raumenų tonusą, jaustis žvalesnė ji kelis kartus per savaitę sportuoja treniruoklių salėje. Taip pat reguliuoja mitybą, vartoja kokybišką kosmetiką.
Ponia Aldona svarstė ir apie vokų pakėlimo operaciją, tačiau įvertinusi riziką bei kainą atsisakė tokiu būdu atjaunėti. „Po botulino toksino ar hialurono rūgšties injekcijų efektas išlieka keturis–šešis mėnesius. O štai operacijos rezultatai matytųsi ilgiau kaip dešimt metų, tačiau ir rizika kur kas didesnė. Pavyzdžiui, net jeigu operacija puikiai pavyksta, organizme gali pradėti kauptis skysčiai, ir žmogus atsiduria reanimacijoje“, – kokių perspėjimų išgirdo iš medikų, atskleidžia A.Širvelienė.

Naujausia tendencija – nepastebimos korekcijos

Nechirurginės procedūros taip pat gali turėti šalutinių poveikių. Poniai Aldonai atlikus hialurono rūgšties injekciją išryškėjo didelė mėlynė, kuri išnyko tik po savaitės.
Plastikos chirurgai perspėja, kad atliekant tokias procedūras galimos ir rimtesnės pasekmės. Pavyzdžiui, kai į kaktą suleidžiama per daug botulino toksino, pablogėja limfos apytaka ir kakta atrodo nenatūraliai ištinusi. Taip pat gali nusileisti antakiai, nudribti viršutiniai vokai, ir taip „padailintu“ veidu tenka vaikščioti apie pusę metų.
Operacijų komplikacijų gali būti dar liūdnesnių. „Estetinės operacijos, kaip ir bet kokios, yra intervencija į žmogaus organizmą, todėl visada išlieka bendrų komplikacijų rizika. Audinių gijimo procesą gali apsunkinti žaizdos supūliavimas, kraujosruvų susidarymas, randėjimo problemos“, – primena plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas Darius Jauniškis.
Be to, yra ir specifinių komplikacijų rizika. Po krūtų didinimo operacijos aplink implantą gali susidaryti kapsulė, kuri randėdama jį glamžo, todėl jaučiamas diskomfortas, maudimas. Tokiu atveju implantai keičiami. Po riebalų nusiurbimo odoje gali atsirasti įdubimų, nelygumų. Atliekant vokų pakėlimo operaciją išlieka rizika, kad žmogus negalės užsimerkti.
„Pasaulinė statistika skelbia, kad tokių komplikacijų pasitaiko vos 1–2 proc. pacientų, tačiau injekcijos yra saugesnės. Jos padarė perversmą plastikos chirurgijos srityje. Mat suleidus, pavyzdžiui, botulino toksino, galima atitolinti estetinę operaciją“, – aiškina D.Jauniškis.
„Estetinės medicinos srityje naujausia tendencija – natūralumas. Stengiamasi daryti nepastebimas korekcijas. Svarbu ne išnaikinti raukšles, o tik paslėpti nuovargio ženklus. Porcelianinės lėlės įvaizdis, kai veido oda ištempiama taip, kad kakta net nejuda, jau nepopuliarus“, – antrina plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytoja Giedrė Stundžaitė-Baršauskienė.
Beje, naujausios technologijos, be chirurginės intervencijos, leidžia atlikti daugelį kūno atjauninimo procedūrų. Viena didžiausių naujovių – paties paciento kraujo plazmos naudojimas. Iš venos paimama kraujo, skystoji jo dalis atskiriama nuo kraujo raudonųjų ląstelių ir panaudojama kaip raukšlių užpildas ar suleidžiama. Taip stimuliuojamos odos ląstelės, todėl stabdomas odos senėjimo procesas, išlyginamos gilios raukšlės.
Paciento riebalai taip pat naudojami raukšlėms lyginti, o suleidus specialaus preparato galima koreguoti net nelygią nosies kuprelę. Botulino toksino injekcijos padeda sumažinti gausų prakaitavimą.

Pasitenkinimas po operacijos – trumpalaikis

Visų problemų nechirurginės procedūros neišsprendžia, todėl operacijų, pasak D.Jauniškio, poreikis nemažėja ir ateityje didės. Mat tik operuojant įmanoma pakeisti, pavyzdžiui, ausų ar nosies formą. Po gimdymo išsitampius pilvui ar nusileidus krūtims injekcijos taip pat nepadės.
D.Jauniškio žiniomis, Lietuvoje krūtis implantais kasmet didinasi apie trys tūkstančiai moterų, o iš viso atliekama maždaug penki tūkstančiai plastinių–estetinių operacijų.
Krūtų didinimo operacijos Lietuvoje jau ima lenkti net gydomąsias chirurgines operacijas. Pavyzdžiui, endokrininės sistemos chirurginių operacijų (inkstų, kasos, skydliaukės ir kt.) šalyje per metus atliekama maždaug puse tūkstančio mažiau, nei krūties didinimo operacijų.
„Tyrimai atskleidžia, kad tik 2 proc. yra moterų patenkintos savo išvaizda, o chirurgui ją pakoregavus, beveik visos neatpažįstamai pasikeičia ne tik išore, bet ir viduje. Atsikračiusios kompleksų dėl išvaizdos, jos švyti, pradeda džiaugtis gyvenimu, jaučiasi laimingesnės“, – teigia D.Jauniškis.
Tą tvirtina ir moterys, pasitobulinusios kūną operacinėje. Štai kaunietė Auksė Mikėnienė, prieš metus pasididinusi krūtis iki C dydžio, sako, kad operacija jai vėl padėjo pasijusti moterimi. Mat po trijų gimdymų ir vaikų maitinimo, 35-erių metų moters krūtinės visai neliko. Ji taip sulyso, kad atrodė kaip berniukas. „Nors kelias savaites po operacijos kentėjau siaubingą skausmą, negalėjau nei gulėti, nei sėdėti, tačiau ir antrą kartą tam ryžčiausi. Pagaliau be pasibjaurėjimo galiu žiūrėti į save veidrodyje, draugai pastebėjo, kad tapau linksmesnė, labiau savimi pasitikiu“, – pasakoja A.Mikėnienė.
Vis dėlto savo išvaizda moteris dar ne visai patenkinta, todėl planuoja vėl kreiptis į plastikos chirurgus dėl raukšlių aplink akis išlyginimo.
Psichologės psichoterapeutės Vitos Čioraitienės nuomone, žmogus tobulina kūną, kad taptų kuo artimesnis savo įsivaizduojamam grožio standartui. Tačiau tobulybę labai sunku pasiekti, todėl pasigražinus vieną kūno vietą, dažnai norisi keisti dar kažką.
„Pasitenkinimas jaučiamas labai trumpai, nes žmogus turi neišspręstų psichologinių problemų. Kai viduje žmogus jaučiasi gerai, tada jam netrukdo ir raukšlės ar per maža krūtinė“, – dėsto psichologė.
Ir priduria, kad savo kūno tokio, koks jis yra, nepriima arba nesusitaiko su natūraliu senėjimo procesu daugiausia tie žmonės, iš kurių vaikystėje buvo per daug reikalaujama, skatinama visose srityse siekti tobulumo. „Kai vaikas nesijaučia saugus šeimoje, nepriimamas su visais trūkumais, suaugęs tikisi dėmesio sulaukti iš aplinkinių. Įsivaizduoja, kad visuomenė jį priims tik gražų“, – teigia V.Čioraitienė.

Lietuvoje naujovės greitai prigyja

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros vedėja prof. Janina Tutkuvienė pabrėžia, kad Vakarų visuomenėse dominuoja jaunystės kultas, žmonės jaučia spaudimą amžinai išlikti jaunais, fizinė išvaizda labiau vertinama nei sukaupta patirtis. Tad plastinė chirurgija, prieš beveik šimtą metų paplitusi kaip medicininės pagalbos priemonė karuose sužalotiems kariams ar įgimtų defektų turintiems žmonėms, pastarąjį dešimtmetį suklestėjus grožio kultui įgavo stulbinamą pagreitį. Kasmet pristatomos vis tobulesnės technologijos, kuriami efektyvesni preparatai. Beje, daugelis naujovių iškart pasiekia Lietuvą ir greitai išpopuliarėja.
Štai vos prieš trejus mūsų šalyje buvo pradėtas taikyti lazerinis fotoliftingas, kai oda atjauninama lazeriu kartu naudojant ir kamienines ląsteles, šiandien grožio klinikose atliekamas kasdien. Kasdienė procedūra vos atsiradusi Lietuvoje tapo ir termoliftingas – nechirurginis veido odos lyginimas.
Pasak plastikos chirurgo Martyno Norkaus, pasaulyje šiuo metu ant bangos – rankų atjauninimas. Nors Lietuvoje šios procedūros dar pageidauja viena kita moteris, tačiau tikėtina, kad per kelis metus ji išpopuliarės.
Naujiena, kuri artimiausiais metais turėtų pasiekti pasaulio ir Lietuvos klinikas, anot D.Jauniškio, – vietoj silikoninių implantų į krūtis dedami laboratorijoje išauginti audiniai.
Plastinės–rekonstrukcinės chirurgijos gydytoja Gytė Grigonytė–Babajan pastebi, kad investavimas į savo išvaizdą ir defektų taisymas tampa kasdienybe, panašiai kaip plaukų dažymas. „Oro tarša, nesubalansuota mityba labiau sendina kūną, tačiau žmonės ilgiau gyvena aktyvų gyvenimą, moterys vėliau gimdo, todėl svarbu atrodyti jaunatviškai. Juk savo išvaizda patenkinto žmogaus aukštesnė savivartė, o tada geriau sekasi bendrauti su artimaisiais, lengviau kopti karjeros laiptais“, – neabejoja G.Grigonytė – Babajan.

Plastikos chirurgai tampa amatininkais

Vis dėlto gražinant išvaizdą neretai perlenkiama lazda. Štai daugelis jaunų žmonių norėdami žavėti aplinkinius akinamai balta šypsena kas pora mėnesių balinasi dantis odontologijos kabintuose cheminėmis priemonėmis, nors tą daryti rekomenduojama tik du kartus per metus. „Per pastaruosius penkerius metus susidomėjimas dantų balinimu išaugo keturis kartus. Tačiau dažnai tą darant suskylinėja dantų emalis, dantys tampa jautrūs, gali greičiau išsivystyti kariesas“, – dėsto odontologas Paulius Deineka.
Anot prof. J.Tutkuvienės, puoselėjant išvaizdą persistengiama, nes vaikytis stereotipų skatina idealaus kūno kultą propaguojantys reklamos vaizdai, taip pat televizijos projektai, rodantys, kaip estetinės operacijos ir procedūros pakeičia išvaizdą. „Plastikos chirurgai parodomi kaip siuvėjai – čia nukerpa, čia priduria net kai nebūtina, nėra jokios raidos anomalijos. Tad žmonėms atrodo, kad pasitobulinti kūną yra tas pats, lyg pataisyti sijoną. O medikai labai svarbią plastinės rekonstrukcinės chirurgijos sritį pavertė amatu“, – mano J.Tutkuvienė.
Mokslininkė pastebi, kad žmonės vaikosi grožio standartų, stengiasi įsisprausti į šablonus, tačiau tyrimai patvirtina, jog labiausiai mums priimtinas yra vidutinis populiacijos veidas. „O į porą dažnai sueina priešingų kūno žymenų individai. Pavyzdžiui, turintis didelę nosį, renkasi į porą su maža, apvalainas – lieso kūno sudėjimo. Tai iš pasąmonės ateinantis siekis – turėti vidutinius palikuonis. Plastinės operacijos iškreipia patrauklumo kriterijus“, – paaiškina J.Tutkuvienė.
Vis dėlto antropologė pabrėžia, kad visais laikais žmonės stengėsi kuo ilgiau išsaugoti jaunystę, pabrėžti grožį. „Išvaizda rūpintis būtina, tačiau ne darkant kūną operacijomis, o naudojant tinkamą kosmetiką, sportuojant, reguliuojant mitybą. Nors išvaizdą ir jaunatviškumą labiausiai lemia genai, tačiau ir natūraliomis priemonėmis galima koreguoti paveldėtus dalykus“, – apibendrina J.Tutkuvienė.

Grožis – subjektyvus dalykas, kurį kiekvienas suvokia individualiai. Apie tai, kokie yra lietuvių grožio standartai ir kam dėl dailesnių linijų bei skaistesnės odos ryžtasi ne tik moterys, bet vis dažniau ir vyrai, kalbamės su klinikos „Northway“ dermatovenerologe Asta Dumbliauskiene.

– Kaip lietuvės vertina grožį, koks mūsų šalyje vadinamasis grožio etalonas?
A.D.: Mediko ir paciento grožio samprata dažnai nesutampa. Tradicinis medikas grožį suvokia kaip simetriją, harmoniją. O pacientės ateina įsivaizduodamos, kad jas labiausiai darko kokia nors konkreti smulkmena, pavyzdžiui, raukšlė kaktoje, ir tiki, kad ją išlyginusios taps gražios. Tačiau gydytojas mato, kad pacientės oda pavargusi, šerpetojanti, neprižiūrėta, ir tos vienos raukšlės panaikinimas niekuo nepadės. Kaip yra sakęs brazilų plastikos chirurgas Mauricio de Mayo, jei namas griūva, tai naujas langas jo neišgelbės.
Tačiau jei kalbėsime apie lietuvių grožio supratimą, mes per daug sau reiklios, labai savikritiškos, ir šiuo atveju lazda labai dažnai perlenkiama. Beje, reiklios ne tik moterys, bet ir jų vyrai. Turbūt sutiksite, jog dauguma Lietuvos vyrų, ypač jaunesnės kartos, norėtų, kad šalia jų būtų ideali, tobula moteris ar bent jau geriau gražesnė nei negražesnė, geriau lieknesnė nei apkūnesnė. Iš kur toks supratimas, nežinau, bet mes visos tebesame įspraustos į 90-60-90 rėmus ir į tai stengiamės orientuotis. Moterys nori bent priartėti, bent pastovėti šalia to siekiamo grožio etalono.
Lieknumo kultas šiuo atveju yra svarbiausias. Nulis celiulito, stangri oda ir didelė krūtinė. Svarbu ir plaukai, taip pat – oda, tiksliau, raukšlės. Retai kuri atėjusi sako: „Pablogėjo mano odos kokybė.“ Ne, moterys sako: „Atsirado raukšlių.“ Ir neįtikinsi, kad raukšlė yra žavu, kad ji rodo, jog moteris daug juokiasi.
Kitas dalykas – veido spalva. Moterys prašo skaistumo, jaunatviškumo.
– Ar skaistumą ir jaunatviškumą galima sugrąžinti medicininėmis priemonėmis?
A.D.: Šiais laikais viskas įmanoma. Pradedant kremais, baigiant intervencine chirurgija – visose grandyse yra visos priemonės, kad moteris taptų graži. Ir svarbiausia ne vienos ar kitos raukšlės panaikinimas, o būtent gera odos kokybė, nes tada moteris atrodo „brangi“. Kai moteris gali sau leisti išeiti iš namų be makiažo.
– Ar lietuvės bando įveikti senėjimo požymius, o gal senėjimą suvokia kaip natūralų procesą?
A.D.: Šiais laikais senėjimas laikomas liga, o medicinoje yra visos priemonės šiai ligai gydyti. Juk yra vaistų nuo sąnario senėjimo, vaistų nuo kepenų senėjimo. Juk po procedūros irgi sakoma – rekomenduojama pratęsti gydymą arba vartoti gydomąjį kremą nuo raukšlių. Tas, kas anksčiau atrodė kaip humoras – stebuklingi šampūnai ar kremai, dabar yra realybė. Anksčiau net mano dėstytoja sakydavo, kad netikėtume reklamomis, nes tokia didelė molekulė nepereina nei per odą, nei per plaukus. Tačiau dabar, pasitelkus nanotechnologijas, visas medžiagas galima „suvesti“ ir per plaukus, ir per odą.
XXI amžiuje aktualiausia yra vadinamasis „antieidžingas“ – kova su senėjimu, kuriai lietuvių kalboje net nėra tinkamo žodžio.
– Taigi priemonių esama, bet ar iš tiesų visais atvejais reikia jas naudoti?
A.D.: Kodėl gi ne. Man, pavyzdžiui, gali atrodyti, kad moters nosis ar krūtinė yra daili. Bet jei moteris negali į save žiūrėti, kodėl jai nepadėti? Gal sustiprės jos pasitikėjimas savimi, o gal įsisprausti į 36 dydžio džinsus buvo viso jos gyvenimo siekiamybė. Juk viskas, ko mes norime, yra psichologinis komfortas. Ir jei tos priemonės padeda pasijusti komfortiškai, vadinasi, jas naudoti verta.
– Ar Lietuvos moterys linkusios pasisakyti, kad yra pasidariusios plastinę operaciją?
A.D.: Tikrai ne, bent jau kol kas. Tikrai nėra taip, kaip būna užsienyje, kai turtinga ponia tyčia atkreipia dėmesį į randelį po plastinės operacijos, norėdama pabrėžti savo statusą, padėtį.
Žinoma, pasakoti ar nepasakoti – kiekvieno pasirinkimas, bet lietuvės nori, kad pokyčiai būtų natūralūs, kad aplinkiniai nesuprastų.
– Vadinasi, tam tikra prasme siekiama apgauti aplinkinius?
A.D.: Nesakyčiau, kad norima apgauti. Moterys nori patikėti pačios ir kad aplinka patikėtų, jog esame gražios iš prigimties. Juk ir kai pasidažome, norime to paties – atrodyti gražios „iš prigimties“.
– Ar dažnai pacientai būna neperkalbami, ateina tiksliai žinodami, ko nori, ir nesileidžia su gydytoju į diskusijas?
A.D.: Tokių nedaug. Paprastai kiekvienas medikas, matydamas, jog paciento noras neadekvatus, stengiasi mediciniškai įrodyti, kad viena ar kita priemonė visiškai netinka, ir pasiūlyti individualių priemonių.
Beje, atskira kategorija moterų yra vadinamosios natūralistės – tos, kurios vengia dirbtinių priemonių, arba sako: „Man dar tik keturiasdešimt, man dar negalima adatų ar kremo.“ Žinoma, tai irgi savotiškas kraštutinumas, nes oda sudaryta taip, kad ją būtina taisyklingai prižiūrėti. Juk kolageno kasmet mažėja. Jei nori pasitempti, turi ir pasitepti, o su kiekvienais metais reikia vis daugiau įdirbio, kad pagerėtų odos kokybė.
– Ar yra daug būdų odos kokybei pagerinti be chirurginės intervencijos?
A.D.: Yra daugybė būdų. Didėjančia tvarka pirmas dalykas – gera kosmetika, paremta nanotechnologijomis. Svarbu ir kosmetologinės procedūros, tokios kaip kolageno kaukės, įvairūs veido odos masažai, skaistinamosios procedūros, skirtos pavargusiai odai. Atliekamos procedūros ir radiobangomis, taip pat krioliftingas – odos veikimas šalčiu. Dar yra fototerapija, kai oda, veikiama šviesa, pradeda gaminti daugiau kolageno.
Paskaistinti odą po žiemos puikiai padeda šveitimas. Jis gali būti rūgštinis, kai atliekamas vadinamasis cheminis odos šveitimas. Taip pat – dermabrazija, arba šlifavimas, kai pašalinamos senos ląstelės ir paskatinamas odos atsinaujinimas.
Toliau – jau intervencinės procedūros. Gali būti taikomos adatinės procedūros, pavyzdžiui, mezoterapija. Tai tam tikrų grožio kokteilių su įvairiais vitaminais, fermentais ir hialuronu suleidimas mikroadatėle į odą, siekiant jos skaistumo, gražumo. Kita priemonė – biorevitalizacija, kai maža adatėle į odą suleidžiama gryno hialurono. Tai „primena“ odai, kad ji pati turi gaminti hialuroną.
Moterų mėgstama procedūra – botulino injekcijos, kai neurotoksinas užblokuoja raumenį ir moteris gali atsikratyti įpročio raukytis. Taip pat populiarios hialurono užpildų injekcijos, kai gelinio pavidalo hialurono užpildo suleidžiama tiesiai į raukšlę ir ši išsilygina tiesiog akyse. O dar nuosavų trombocitų bei kamieninių ląstelių injekcijos.
Galimos ir įvairios procedūros lazeriais. Lazeriu galima koreguoti pigmentą, kraujagysles, galima atlikti odos atnaujinimą frakciniu lazeriu. Taigi yra puikios aparatūros. Na, o ko negalima šiais būdais, tą gali skalpelis.
– O kokios Lietuvoje siūlomos kūno procedūros?
A.D.: Pradedant nuo ypač populiaraus liposažo bei limfodrenažinio masažo, vakuuminio, infraraudonųjų spindulių, radiobangų, povandeninių masažų, prabangių stangrinamųjų įvyniojimų, baigiant vėlgi chirurgine intervencija. Kūnui atliekama ta pati mezoterapija, skirta liekninti, strijoms naikinti, pigmentui šviesinti, kapiliarams naikinti ir kitkam.
– Ar Lietuvoje jau taikomos visos pažangiausios grožio industrijos priemonės? Ar moteris, gyvenanti Lietuvoje ir, tarkime, JAV, gali gauti tą patį?
A.D.: Taip. Lietuvoje turimos technologijos yra naujausios, pažangiausios, žengia koja kojon su mokslu. Iš esmės medicina dabar gali absoliučiai viską.
Kaip ir sakiau, jei žmogui tai leidžia pasijusti geriau ir jei viskas atliekama sveiko proto ribose, tai tiesiog puiku. Žinoma, pasitaiko visokių atvejų, ir keista, kai tėtis, atvedęs trylikametę dukrą, prašo išlyginti jai raukšles, o iš tiesų vaikui tiesiog trūksta miego. Taigi svarbiausia blaiviai vertinti išvaizdą, ir jei iš tiesų galima ir reikia ją pagerinti – pasinaudoti mokslo pažanga bei gydytojų kompetencija.

Kas dvidešimta moteris yra nepatenkinta savo krūtinės išvaizda ir norėtų praverti plastinės chirurgijos kabineto duris. Tokie prieš porą metų Didžiojoje Britanijoje atliktų sociologinių tyrimų rezultatai – labai gera žinia plastikos chirurgams, jau atsigaunantiems po 2008 ir 2009 metų, kai jų pacientų gretos buvo sumenkusios per 20 proc. Praėjusių metų pasaulinė statistika liudija plastikos chirurgijos industriją vėl paaugus 5 proc. ir, JAV televizijos kanalo CNBC duomenimis, pernai pasiekus 36 mlrd. JAV dolerių apimtį.
Prieš beveik šimtą metų paplitusi kaip medicininės pagalbos priemonė karuose sužalotiems ir subjaurotiems kariams, dabar plastinė chirurgija tik menkute dalimi atlieka medicininę funkciją, o didžioji dalis skalpelių darbuojasi vien estetiniais sumetimais. Grožio chirurgijos populiarumo priežastys akivaizdžios ir ekonomistams, ir psichologams: vadinamoji pokario kūdikių bumo karta (gimusieji 1946–1964 m.) jau yra pasiturinti ir jaučia vis ryškesnius kūno senėjimo požymius; jiems ant kulnų jau lipa ir jaunesnės kartos, kurios gimė apsuptos gražaus kūno kultą propaguojančios žiniasklaidos ir reklamos vaizdų.
Tačiau psichologai perspėja: grožio operacijos nepadeda sustiprinti vidinio savivertės jausmo, kurio stiprumas ir lemia – laimingas žmogus ar ne. Greičiau priešingai: nesusitaikymas su tuo, kokius mus sukūrė gamta, ir dirbtinis savęs dailinimas tik dar labiau išblaško vidinę ramybę ir pasitikėjimą, nes atlikus plastinę operaciją vertinimas perkeliamas svetimoms akims – juk tik dėl jų, dėl noro būti gražesniam ir taip labiau patikti aplinkiniams ir ryžtamasi iškęsti sudėtingas operacijas.

Plinta visame pasaulyje

Kol kas grožio operacijų lyderiai pasaulyje yra amerikiečiai – JAV per metus atliekama daugiau negu 3 mln. plastinių operacijų, toliau rikiuojasi Kinija, Brazilija ir Indija. Tačiau pastarųjų grožio klinikose chirurgo skalpeliui atsiduoda ne tik šių šalių gyventojai. Pavyzdžiui, Brazilija laikoma visos Lotynų Amerikos plastikos chirurgijos centru, o į Indiją tris kartus nei namie pigesnių operacijų atlikti vyksta nemažai britų ir kitų europiečių.
Prasidėjusi užatlantėje kaip Holivudo žvaigždžių ir kitų įžymybių bei turtuolių mada, prieš gerą dešimtmetį plastinė chirurgija pasaulyje pradėjo plisti nežmonišku greičiu – kasmet grožio procedūrų skaičius didėdavo po 20 proc. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos rinkos tyrimų bendrovė “Key Note” suskaičiavo, kad vien šioje šalyje krūtų korekcijos operacijų nuo 2004 iki 2008 m. padaugėjo 113 proc.
Neatsilieka ir Azija: britų tansliuotojo BBC žiniomis, vienokiomis ar kitokiomis plastikos chirurgų paslaugomis jau yra pasinaudojusi kas antra Pietų Korėjos gyventoja, o plastikos chirurgų skaičius Seule per dvejus metus nuo 2007 iki 2009 m. padvigubėjo.
Beje, kūną uoliai gražinasi net ir tos moterys, kurios kasdienybėje jį visiškai dengia žemę šluojančiais apdarais. Štai ne tik akių vokų, lūpų korekcijos ar raukšlių patempimo, bet ir krūtų didinimo, riebalų nusiurbimo operacijų Libano sostinėje Beirute, kuris laikomas arabų pasaulio plastinės chirurgijos centru, kasmet daugėja po 15–20 proc. Įdomiausia, kad moterų kūną nuo svetimų akių saugančioje kultūroje pritapo ir kiti vakarietiški plastinės chirurgijos propagavimo būdai – tokie kaip realybės šou, rodantys kūno pokyčius prieš ir po chirurgų įsikišimo. Kaip tai pademonstruoti arabų šalyje? Išeitis rasta: TV šou dalyvės publikai pasirodo apsirengusios smarkiai prigludusiais, tačiau visiškai nepermatomais juodais drabužiais, primenančiais visą kūną nuo pėdų iki ausų dengiantį maudymosi kostiumėlį.
Telieka pridurti, kad nuo pasaulinių tendencijų nė trupučio neatsilieka ir Lietuva – nei per dešimtmetį trigubai išaugusiu plastinių operacijų skaičiumi, nei jų propagavimu: šiuo metu stulbinančių pacientų permainų šou projektus įgyvendina net dvi konkuruojančios Lietuvos komercinės televizijos.

Psichologai vertina skeptiškai

Kodėl žmonės visame pasaulyje nebegali susitaikyti su tokiu savo kūnu, kokį sukūrė gamta ar pavertė bėgantis laikas? Kodėl visos moterys nori vienodų krūtų, raukšlių savo veide bijo jau ir vyrai, o riebalai ant liemens ar sėdmenų trukdo gyventi tiek vieniems, tiek kitiems?
Atsakymų pateikia daug kas – nuo filosofų, tokių kaip Michelis Foucault, savo garsiojoje “Seksualumo istorijoje” paaiškinęs, kad seksualumas praėjusiame šimtmetyje įgavo milžinišką galią, iki šiuolaikinių psichologų, neabejojančių, kad įvairioms žiniasklaidos priemonėms intensyviai propaguojant vienodus grožio ir seksualumo standartus silpnesnės psichikos žmonės pradeda jaustis nuskriausti ir nelaimingi, jei jų kūnas tų standartų neatitinka.
Tačiau psichologai ir psichiatrai perspėja: dirbtinai padailintas kūnas laimės jausmo nesustiprina. Psichoterapeutas Olegas Lapinas primena, kad daugybę plastinių operacijų per savo gyvenimą patyręs Michaelas Jacksonas laimingas netapo, nes jam taip ir nepasisekė virsti tuo, kuo svajojo – baltaveide dailia mergina mažu smakriuku ir putliais skruostukais.
“Taip, tobulą krūtinę su chirurgo pagalba susikūrusi moteris gali sulaukti daugiau vyrų dėmesio. Bet ar dėl to ji taps laimingesnė savo šeimoje, ar dėl to ją pradės labiau vertinti artimiausia aplinka? O juk būtent to visi žmonės ir trokšta”, – svarsto specialistas.
Jis paaiškina moksliškai: žmogus yra tuo laimingesnis, kuo stipresnė jo vidinių koordinačių sistema, o išvaizda priklauso kitai – išorinių koordinačių sistemai. “Savigarbos, pasitikėjimo savimi plastikos chirurgo skalpelis nesukurs”, – įsitikinęs O.Lapinas.
Psichoterapeutė Genovaitė Petronienė visų pirma pabrėžia skirtingas plastinių operacijų priežastis. “Jos būtinos žmonėms, kurių veidas nukentėjo per avariją, vaikams, patyrusiems apsigimimų traumas. Tačiau esama ir tokių plastinių operacijų, kaip riebalų nusiurbimas, krūtų padidinimas ir nežymių išvaizdos defektų tobulinimas, kurios psichologinę būklę gali ne pagerinti, o pabloginti, nes čia jau susiduriame su narcisizmo ir įkyrių būklių neuroze: jausdamas nevisavertiškumą ir nesuvaldomą įtampą žmogus tikisi, kad pakeitus išvaizdą tai sumažės”, – aiškina specialistė.
Tačiau, pasak jos, šie dalykai niekaip nesusiję, nes vidiniai kompleksai nyksta tada, kai keičiasi jų kamuojamo žmogaus santykiai su kitais, kai jis išmoksta atsipalaiduoti, susidraugauja su savimi.

Box1
Plastinės chirurgijos istorija

Rekonstrukcinės chirurgijos tėvyne laikoma Indija, kur dar VI amžiuje prieš Kristų chirurgijos protėviu laikomas Sushurta aprašė įgimtų defektų koregavimo techniką. Mūsų eros metais ši technika paplito arabų pasaulyje ir per jį pasiekė Europą. Plastinės chirurgijos užuomazgų taip pat būta senovės Egipto ir Romos civiliazcijose.
XV–XIX a. įvairūs britų, italų gydytojai, keliavę po Indiją, aprašė ten matytas rekonstrukcines operacijas, kai kuriuos metodus bandė taikyti savo tėvynėje. Tačiau tik XX a. pradžią, kai buvo atrasti antibiotikai ir efektyvios anestezės būdai, galima laikyti tikruoju plastinės chirurgijos startu.
Pirmuoju estetinės chirurgijos pacientu pasaulyje laikomas britų armijos karys Walteris Yeo – šiam kare sužalotam vaikinui 1917 m. buvo atlikta veido odos persodinimo operacija. Ją atliko šiuolaikinės plastinės chirurgijos pradininku laikomas ir dar daugybę metų po to kopijuotas britų gydytojas Haroldas Gilliesas, smarkiai apdegusią paciento veido odą pakeisdamas sveikos odos gabalais nuo kitų kūno vietų.
Iš pradžių taikyta tik kaip medicininė priemonė pagelbėti sužalotiems (ypač kare nukentėjusiems) ar įgimtų defektų turintiems žmonėms, po Antrojo pasaulinio karo plastinė chirurgija pradėjo plisti kaip grožio kūrimo priemonė, ypatingą pagreitį visame pasaulyje įgavusi pastarąjį dešimtmetį – kūno grožio kulto suklestėjimo laikmečiu.

Box2

Šalys, kuriose atliekama daugiausiai plastinių operacijų (skaičius per metus, mln.)
JAV    3
Kinija    2,5
Brazilija    2,2
Indija    2
Meksika 1,8
Šaltinis: Tarptautinė estetinės plastinės chirurgijos draugija; 2009 m. duomenys

Populiariausios plastinės chirurgijos operacijos pasaulyje (skaičius per metus, mln.)
Riebalų nusiurbimas    1,6
Vokų plastika    1,4
Pilvo plastika    1,1
Krūtų pakėlimas    0,8
Ginekomastijos (vyrų krūtinė, panaši į moterišką) gydymas    0,6
Krūtų didinimas    0,5
Nosies korekcija    0,5
Krūtų mažinimas    0,4
Veido odos patempimas    0,2
Ausų korekcija    0,2
Šaltinis: Tarptautinė estetinės plastinės chirurgijos draugija; 2009 m. duomenys

Populiariausios estetinės procedūros pasaulyje (skaičius per metus, mln.)
Botulino toksino injekcijos    2,8
Plaukų šalinimas lazeriu    1,8
Gydymas intensyviu šviesos spinduliu    1,1
Odos šlifavimas kristalais    0,5
Kojų venų gydymas injekcijomis    0,4
Hialurono rūgšties injekcijos    0,3
Autoriebalų injekcijos    0,2
Odos šlifavimas lazeriu    0,2
Kojų venų gydymas    0,2
Šaltinis: Tarptautinė estetinės plastinės chirurgijos draugija; 2009 m. duomenys