PR

Šiaulių rajone veikiantis atliekoms tvarkyti skirtas valstybinės reikšmės objektas –  pavojingų atliekų tvarkymo įmonės „Toksika“ deginimo įrenginys – sunaikina tik nedidelę dalį Lietuvoje susidarančių medicininių atliekų. Atliekos iš ligoninių iki šiol keliauja į kaimyninę Latviją, o ten – į buitinius sąvartynus. Pigiau atliekas superkantys kaimynai traukia Lietuvos verslininkus, nors tarptautiniai susitarimai įpareigoja pavojingas atliekas tvarkyti savo šalyje.

Dovaidas Pabiržis

Europos šalių, tarp jų ir Lietuvos, pasirašytoje Bazelio konvencijoje, numatančioje pavojingų atliekų tvarkymo principus, nurodoma, kad pavojingas atliekas valstybė turėtų sutvarkyti pati artimiausiame taške. Lietuva, padedant Europos Sąjungai, Šiaulių rajone pastatė pavojingų atliekų deginimo įrenginį, skirtą visoms Lietuvoje susidarančioms pavojingoms atliekoms utilizuoti. Tačiau tik dešimtadalis visų ‚Toksikoje“ sudeginamų pavojingų atliekų – medicininės.

Medicinės atliekos – tvarsliava, panaudoti švirkštai, kraujas, žmonių kūno dalys ir kt. priklauso pavojingų atliekų grupei, nes gali būti užkrėstos įvairiomis infekcijomis ir jas savyje išlaikyti ilgą laiką. Nors sutariama, jog efektyviausias būdas sunaikinti medicinines atliekas yra jas deginant, „Toksikos“ vadovai teigia, kad šiandien dalis šių medžiagų vis dar patenka į sąvartynus, ypač kaimyninėje Latvijoje.

Išvežame ir savo pinigus

„Pagal tvarką, tai, kas surenkama ligoninėse, turėtų atkeliauti į „Toksiką“ ir būti sunaikinta, nes tam ji ir buvo pastatyta – valstybės interesas yra tvarkyti atliekas savo šalyje. Tačiau kol kas atkeliauja tik dalis atliekų, o pastaraisiais mėnesiais jų atvežama vis mažiau. To priežastys tikriausiai yra mažesnės kainos Latvijoje, kur tvarka yra liberalesnė“, – sako „Toksikos“ generalinis direktorius Arūnas Dirvinskas.

Valstybinės ligoninės skelbia medicininių atliekų surinkimo konkursus, todėl šiame versle veikia daug privačių tarpininkų, kurie gali pasirinkti, kaip toliau elgtis su medicininėmis atliekomis. Daugelis ligoninių už Europos Sąjungos lėšas įsigijo mikrobangų įrenginius, kurie panaikina atliekų bakterinį užkratą. Tiesa, pavojingų cheminių medžiagų, medikamentų šie įrenginiai nesunaikina.  Tačiau po apdorojimo mikrobangų įrenginyje gali būti pakeičiamas pavojingų atliekų kodas, pagal kurį nustatoma atliekų kategorija ir pavojingumas, – medicininės atliekos pradedamos žymėti kaip nepavojingos, nors jų keliamas pavojus ir toliau išlieka.

Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centro Cheminių technologijų skyriaus vadovas m. dr. Romas Ragauskas pabrėžia, kad atliekų deginimas turėtų būti prioritetinis jų naikinimo būdas, nes visi kiti apdorojimo būdai negarantuoja visiško jų sunaikinimo. Be to, apdorojant atliekas mikrobangomis panaikinama tik infekcinė, o ne cheminė tarša.

„Pavyzdžiui, turite plastmasę arba švirkštą. Spinduliuotė juos paveikia termiškai, bet tai nesunaikina pačios plastmasės, padaro ją aptakia, ji kapsuliuoja ir į savo vidų gali uždaryti tą patį užkratą. Taigi niekas negarantuos, kaip ten viskas bus. Šiuose dalykuose, manau, nereikėtų ieškoti pigesnio varianto, turėtų būti laikomasi politikos rinktis patikimą būdą“, – teigia R.Ragauskas.

Negalutiniais Aplinkos ministerijos duomenimis, pernai buvo surinkta beveik 1,7 tūkst. tonų medicininių atliekų, iš Lietuvos į Latviją išvežta apie 950 tonų medicininių atliekų.

Per šį pusmetį „Toksika“ sudegino daugiau nei 200 tonų medicininių atliekų, taigi tendencijos išlieka tos pačios – didelė jų dalis iškeliauja į kaimyninę Latviją.

„Lietuva investavo keliasdešimt milijonų eurų į deginimo įrenginio statybą, ligoninės investavo valstybės pinigus į atliekų nukenksminimo aparatūrą – visa infrastruktūra už valstybės pinigus sukurta Lietuvoje, tačiau papildomai vis tiek sumokame Latvijos perdirbėjams už išvežtas atliekas“, – skaičiuoja A.Dirvinskas.

Aplinkos ministerija rūpinasi laisvąja rinka

Už atliekų tvarkymą atsakingas aplinkos viceministras Algirdas Genevičius, atsakydamas į raštu pateiktus klausimus, pabrėžė, kad tarpvalstybinius pavojingų atliekų pervežimus Lietuva vykdo vadovaudamasi Europos Parlamento ir Tarybos reglamentais.

Pasak viceministro, 2013–2015 m. medicininėms atliekoms išvežti į kitas šalis leidimų nebuvo išduota – išduoti leidimai tik atliekų naudojimo, o ne šalinimo veikloms. Atliekų šalinimu laikomas procesas, kai pavojingos atliekos yra visiškai utilizuojamos, pvz., sudeginamos, o atliekų naudojimu gali būti vadinama daugelis atliekų perdirbimo būdų, pvz., nukenksminimas, susmulkinimas ir pan., tačiau pačios atliekos po apdorojimo nesunaikinamos.

Kur Latvijoje toliau dingsta perdirbtos pavojingos atliekos, kam jos naudojamos, kaip pašalinamos, niekas tiksliai atsakyti negalėjo.

Viceministras sako, kad medicininių atliekų tvarkymo centralizavimas sukurtų monopolinę veiklą, kuri lemtų konkurencijos sąlygų suvaržymą. Esą sveikatos priežiūros institucijoms bei atliekų tvarkytojams neliktų pasirinkimo laisvės, atsižvelgiant į medicininių atliekų tvarkymo sąnaudas, tvarkyti medicinines atliekas ne tik Lietuvoje, bet ir kitose ES valstybėse.

Tačiau Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centro Cheminių technologijų skyriaus vadovas Romas Ragauskas pabrėžia, kad Lietuva, išveždama medicinines atliekas, nesilaiko Bazelio konvencijos, kurioje nurodyta, jog pavojingų atliekų tarpvalstybiniai pervežimai leistini tik tuo atveju, kai eksportuojanti valstybė neturi techninių galimybių ir reikiamų objektų bei pajėgumų jas tvarkyti saugiu aplinkai būdu. Pasak R.Ragausko, Lietuva šiuo metu jau turi visas galimybes sutvarkyti medicinines atliekas savo šalyje.

Per mažai kontrolės

A.Genevičius pripažino, jog tarpinstitucinis bendradarbiavimas, kai ligoninės yra atskaitingos Sveikatos apsaugos ministerijai, atliekas naikinanti įmonė „Toksika“ – Ūkio ministerijai, o priežiūrą vykdo Aplinkos ministerija, nėra pakankamas ir būtų tikslinga jį peržiūrėti bei keisti. Pasak viceministro, vertėtų taisyti ne tik teisės aktų nuostatas, bet ir sveikatos priežiūros įstaigų funkcijas, apdorojant ir tvarkant medicinines atliekas, jų kelyje iki galutinio sutvarkymo.

Lietuvoje aplinkosaugininkams panašų galvos skausmą kelia ir kitos pavojingos atliekos. Neseniai Kauno rajone aptikti nelegalūs bendrovės „Jukneda“ pavojingų atliekų sandėliai, kuriuose buvo laikomos surinktos, bet galutiniam sutvarkymui neatiduotos pavojingos atliekos. Panašiai kaip ir medicininių atliekų atveju, surinkėjų niekas nekontroliavo, ar jie iki galo sutvarkė aplinkai pavojų keliančias atliekas.

Latvijos aplinkos apsaugos ir regioninės plėtros ministerija atmetė teiginius, kad į Latviją iš Lietuvos atvežtos medicininės atliekos patenka į šios šalies sąvartynus. Ministerija nurodo, kad Latvijos teisės aktai draudžia į šalies teritoriją įvežti atliekas laidoti bei deginti, o sąvartynai neturi teisės priimti laidoti pavojingų medicininių atliekų. Latvijos aplinkos apsaugos ir regioninės plėtros ministerijos teigimu, 2011–2015 m. laikotarpiu į Latviją iš Lietuvos įvežta perdirbti 3552,5 tonos medicininių atliekų.

„Lietuvos institucijos netikrina, kaip iki galo sutvarkomos medicininės atliekos, išvežtos į kaimyninę šalį. Latvija jas priima tik perdirbti, o kur iškeliauja ši perdirbta žaliava, kurioje lieka daug pavojingų cheminių medžiagų?“ – retoriškai klausia A.Dirvinskas.

Jis atkreipia dėmesį į tai, kad vieną kartą tokiu būdu neva sutvarkytos pavojingos atliekos sąvartynuose turės būti tvarkomos dar kartą.

Veža į užsienį, nes labiau apsimoka

Nenorėjęs prisistatyti vienos atliekų surinkimo įmonės vadovas prisipažino, kad į Latviją išveža nemažą dalį atliekų, nes tai komerciškai labiau apsimoka: kaina, pasak jo, skiriasi maždaug trečdaliu.

Įmonės „AV Investicija“ vadovė Aurelija Jačiauskaitė taip pat pabrėžia, kad „Toksikos“ medicininių atliekų deginimo kaina nėra konkurencinga, nes šios įmonės pajėgumai yra dideli, o turimi deginti pavojingų atliekų kiekiai – gerokai mažesni.

O štai bendrovės „Farmacinių atliekų šalinimas“ vadovė Rosvita Grustaitienė teigia, jos įmonė visas surenkamas atliekas pristato valstybės įmonei „Toksika“. Pasak jos, kainų skirtumai iš tiesų egzistuoja, tačiau įvertinus pavojingų atliekų gabenimo keliais riziką bei sunkumus, gaunant leidimus jas vežti į užsienį, labiau verta atliekas deginti Lietuvoje.

„Jeigu Latvijoje tikrai būtų galutinis sutvarkymas, atliekas sudeginant, tuomet galima būtų lyginti Latvijos supirkėjų ir mūsų kainas. Tačiau kalbėdami apie pavojingas atliekas, kuriose daug žmonėms ir gamtai pavojingų cheminių medžiagų, pirmiausia turėtume kalbėti apie atsakomybę – pasirūpinti jų tinkamu sunaikinimu, o ne pigesniu atsikratymu“, –  apibendrina A.Dirvinskas.

BFL

Aplinkos ministerijos Atliekų departamento direktoriui Daliui Krinickui

VEIDAS: Europos Sąjungos (ES) statistikos agentūra „Eurostat“ paskelbė, kad Lietuva, Bulgarija ir Rumunija „pirmauja“ pagal į sąvartynus išvežamų atliekų kiekį. Esą ten jų atsiduria net 94 proc. Kokios problemos slepiasi už šios nepavydėtinos statistikos?

D.K.: Tiesa, kad Lietuvoje į sąvartynus patenkantis atliekų kiekis didelis, nes nėra pakankamai gerai išvystytos infrastruktūros, bet nežinau, iš kur „Eurostat“ paėmė tokius duomenis. Mūsų Europos Komisijai teikiami duomenys rodo, kad atliekų, šalinamų sąvartynuose, procentas 2011 m. buvo 77 proc., 2012 m. – 73 proc., 2013 m. – 62 proc. Per šį laiką dėl plečiamos infrastruktūros jų kiekis sumažėjo 15 proc. Artimiausias mūsų tikslas – perdirbti 45 proc. atliekų.

Kalbant apie atliekų šalinimo prioritetų hierarchiją, geriausia būtų, kad atliekos apskritai nesusidarytų. Po šio prioriteto eitų pakartotinis panaudojimas, perdirbimas, energijos išgavimas, o pačioje apačioje – vežimas į sąvartynus. Apskritai atliekų perdirbimas, atliekų pakartotinis naudojimas didėja, nors gal ir ne tokiais greitais tempais, kokiais norėtume. Esame apskaičiavę ir preliminarius kiekius atliekų, kurios galėtų būti deginamos. Kadangi, be veikiančio Klaipėdoje, planuojami dar du deginimo įrenginiai, tai sudarytų apie 490 tūkst. tonų. Vis dėlto tiksliai apskaičiuoti beveik neįmanoma, nes tai priklausys nuo to, kaip seksis įgyvendinti aukštesnius prioritetus. Reikia įvertinti ir atliekų eksporto galimybes.

VEIDAS: Kokia Lietuvos sąvartynų ateitį prognozuotumėte?

D.K.: Prognozuoti sudėtinga. Jei mes, kaip, pavyzdžiui, Švedijoje, įstatymais uždraustume išvežti atliekas sąvartynuose, tai, logiškai mąstant, jie taptų nereikalingi. Vis dėlto kol neturėsime gerai išvystytos infrastruktūros, sąvartynai liks viena pagrindinių atliekų tvarkymo grandies dalių. Taip, jei tobulai įgyvendinsime aukštesnius prioritetus, į sąvartynus tolimoje ateityje iš tikro galėtų nepatekti nė viena atlieka.

Labai svarbu yra rūšiavimas prie daugiabučių ir individualių namų, jau atsiranda ir komposto dėžių. ES 2014-2020 m. finansinėje perspektyvoje numatyta tikslinių lėšų rūšiavimo infrastruktūrai prie individualių namų ir daugiabučių gerinti. Taip pat ekonominėmis priemonėmis bus labiau skatinamas pakartotinis naudojimas ir perdirbimas.

VEIDAS: Kas nutiks, jei nepagerinsime padėties?

D.K: Laiko riba, iki kurios yra numatyti konkretūs tikslai, – 2020 m. Lietuva turi strateginį atliekų tvarkymo planą, taip pat regioninius ir savivaldybių planus. Deja, tik, berods, 25 savivaldybės iš 60 juos yra patvirtinusios. Jei kitąmet visos savivaldybės nebus to padariusios, Lietuvai teks aiškintis Europos Komisijai. Antra, ES tikslinės investicijos į atliekų tvarkymą tiesiogiai susijusios su šiais savivaldybių planais. Pasakydami, kad mums reikia pinigų, turime parodyti, kaip esame pasiruošę juos panaudoti. Jei nesusitvarkysime, bus sunku gauti europinį finansavimą įrengti rūšiavimo aikšteles, parūpinti konteinerius ir kita.

Lietuvoje per metus kartu su buitinėmis atliekomis žmonės vis dar išmeta daugiau nei 2 tūkst. tonų elektros ir elektroninės įrangos atliekų. Geriausias sprendimas norint užkirsti kelią tokiam gamtos teršimui – grąžinti atliekas į gamybos ciklą, tačiau neretai pasirenkamas ir trečiasis atliekų „tvarkymo“ būdas – jų kaupimas.

Pasak specialistų, nors iš pirmo žvilgsnio tai atrodo tik blogas įprotis, iš tiesų daiktų kaupimo manija laikoma psichologiniu sutrikimu. Kompulsinis kaupimo sindromas jau yra labai rimtas nerimo sutrikimas, todėl turi būti vertinamas taip pat atsakingai, kaip ir kiti psichologiniai sutrikimai.

„Reikėtų atskirti du dalykus – polinkį kaupti nebenaudojamus daiktus ir jų kaupimo maniją, – teigia psichologė Lina Jurkštaitė-Pačėsienė. – Sprendžiant išmesti daiktą ar jį pasilikti dažniausiai žmogų veikia emociniai veiksniai: prisirišimas prie nuosavybės, nesaugumo jausmas jos netekus, kadaise patirtas nepriteklius ir pan. Pavojus atsiranda tuomet, kai emocinis ryšys su daiktais tampa nevaldomu polinkiu kaupti – tai obsesinis-kompulsinis simptomas, rimta psichologinė liga, kuriai atsikratyti gali prireikti psichiatro ir psichoterapeuto pagalbos.“

Psichologė pastebi, kad poreikis kaupti daiktus padidėja krizių, kataklizmų ar įtemptų politinių įvykiu metu ir būdingesnis senyvo amžiaus žmonėms bei tiems, kuriems trūksta pasitikėjimo savimi, kurių santykiai su kitais įtempti, kurie bijo nesėkmių socialinėje sferoje ar aplinką vertina kaip nesaugią. Kaupimo įprotis įgyjamas palaipsniui ir priklauso nuo daugybės skirtingų veiksnių.

„Panašių priežasčių skatinami žmonės kaupia ir sugedusius smulkiuosius elektros bei elektronikos įrenginius, tikėdamiesi juos „prikelti“ naujam gyvenimui, parduoti dalimis ar tiesiog baimindamiesi išmesti brangiai pirktą daiktą, – sako „EMP recycling“ generalinis direktorius Almontas Kybartas. – Praktika rodo, kad dažniausiai šie prietaisai tiesiog kaupiami be jokios realios naudos ir galiausiai išmetami į sąvartyną kartu su kitomis atliekomis.“ A. Kybartas įspėja, kad beveik visuose įrenginiuose yra arseno, aliuminio, švino, stibio bei kitų medžiagų, keliančių pavojų žmogaus sveikatai, todėl pasiryžus atsikratyti elektronikos prietaisų, juos reikėtų atiduoti perdirbimui.

Antrinių žaliavų supirkimu ir perdirbimu besirūpinanti „EMP recycling“ įgyvendina projektą „Sugedo? Mesk į specialų konteinerį“, kurio tikslas – supaprastinti nebenaudojamų smulkiųjų elektros įrenginių išmetimo procesą, atsikratant įpročio kaupti daiktus namuose ar mesti kartu su buitinėmis atliekomis. Tūkstantis specialių konteinerių, įrengtų 10-tyje Lietuvos regionų, pasiekiami patogiausiose ir didžiausio žmonių srauto sulaukiančiose vietose: mokyklose, savivaldybėse, seniūnijose, bibliotekose, verslo centruose ir kitose viešose įstaigose.

Iki šių metų lapkričio mėnesio bent tris kilogramus smulkiosios elektros ir elektronikos įrangos surinkę bei į specialiuosius konteinerius įmetę žmonės gali sudalyvauti projekto „Sugedo? Mesk į specialų konteinerį“ akcijoje. Dalyviui svetainėje mesk-i-konteineri.lt tereikia išsirinkti norimą prizą, užrašyti jo pavadinimą ant lapelio ir, nurodžius savo kontaktus, įmesti į konteinerį kartu su smulkiosiomis EEĮ atliekomis. Norintys sužinoti, kur yra pastatyti artimiausi konteineriai, daugiau sužinoti apie vykstančią akciją bei jos prizus, gali užeiti į svetainę mesk-i-konteineri.lt.

Projekto „Sugedo? Mesk į konteinerį“ akcijos vaizdo klipą galite rasti čia.

Kasmet pasaulinės Žemės dieną vykstantys švietėjiški renginiai, akcijos ar iniciatyvos skatina žmones tausoti gamtą: eikvoti mažiau energijos, nešiukšlinti, rūšiuoti bei atiduoti pavojingas atliekas perdirbimui, bet geri norai dažniausiai trunka tik vieną dieną. Kartu su buitinėmis šiukšlėmis per metus vis dar išmetama daugiau nei 2 tūkst. tonų elektros ir elektroninės įrangos atliekų (EEĮA), tad „EMP recycling“ (EMP) įrengė 1 tūkst. specialių konteinerių tinklą, padėsiantį elektronikos atliekomis atsikratyti net atokiausiose gyvenvietėse.

„Džiugu, kad rūšiavimo kultūra Lietuvoje jau „įleido šaknis“, bet, kad atliekų rūšiavimas taptų įpročiu, reikia ne tik laiko, tačiau ir realių skatinimo priemonių, – sako „EMP recycling“ generalinis direktorius Almontas Kybartas. – Informuodami visuomenę apie atliekų tvarkymą, visuomet stengiamės būti labai praktiški: nors mūsų įmonės pagrindinė veikla yra elektroninės įrangos ir kitų atliekų perdirbimas, nieko nestebina įmonės teritorijoje vykstančios ekskursijos, kurių metu rodome EEĮ atliekų perdirbimo procesą. Esame įsitikinę, kad savo akimis išvydę visą rūšiavimo procesą ir rezultatus, žmonės įgaus motyvaciją rūšiuoti.“

Kita veiksminga rūšiavimą skatinanti priemonė, kurią nurodo A. Kybartas, vartotojui lengvai pasiekiamo, suprantamo ir patogaus elektros bei elektronikos įrangos atliekų rūšiavimo konteinerių tinklo įrengimas. „Didžiausia problema, su kuria susiduria užimti ar atokesnėse Lietuvos vietose gyvenantys žmonės – nepatogus atliekų rūšiavimo procesas. Įprasta, kad stambiąsias elektroninės įrangos atliekas tiesiai iš namų išveža iškviestas EMP atliekų TAKSI, deja, smulkiaisiais prietaisais dažniausiai žmonės atsikrato mesdami juos į bendruosius buitinių atliekų konteinerius. Retas kuris susimąsto, kad šių atliekų į paprastus konteinerius mesti negalima. Atrodo, kas čia tokio, bet per metus tokių atliekų į sąvartynus patenka išties įspūdingas skaičius – daugiau nei 2 tūkst. tonų,“ – sako EMP generalinis direktorius.

1 tūkst. specialių konteinerių įrengti 10-yje Lietuvos regionų. Išvaizdūs žali tinklo konteineriai pastatyti didžiausio lankytojų srauto sulaukiančiose vietose: savivaldybėse, seniūnijose, mokyklose, verslo centruose, bibliotekose ir pan. Konteineriai gyventojams strategiškai patogiose vietose įrengti ir atokiausiuose Lietuvos kampeliuose. Norintys sužinoti, kur yra artimiausias smulkiems sugedusiems elektroniniams prietaisams skirtas konteineris, gali užeiti į svetainę www.mesk-i-konteineri.lt ir išsirinkti patogiausią, arčiausiai namų esančią vietą.

Iki pat lapkričio mėnesio bent tris kilogramus buityje susidarančių elektronikos ir elektros įrangos atliekų sukaupę ir į specialiuosius konteinerius įmetę žmonės gali dalyvauti žaidime „Sugedo? Mesk į konteinerį“: dalyviui svetainėje www.mesk-i-konteineri.lt tereikia išsirinkti norimą prizą, užrašyti jo pavadinimą ant lapelio ir, nurodžius savo kontaktus, įmesti į konteinerį kartu su smulkiosiomis EEĮ atliekomis. Prizų dalybos ir rezultatai bus skelbiami kiekvieno mėnesio pabaigoje, o su laimėtojais bus susisiekta asmeniškai.

Europos Aplinkos agentūros duomenimis, sąvartynuose nugula 37 proc. visų Europos Sąjungoje sugeneruotų komunalinių atliekų. Lietuvoje šis rodiklis siekia net 79 proc. Kol įvairios institucijos svarsto, kokių veiksmų imtis, kad ekonomika taptų tvaresnė, kūrybiški žmonės su atliekų problema ir besaikiu vartojimu kovoja savaip.

Taip atgyvenusi šachmatų lenta tampa laikrodžiu, padangos – nenuspėjamus lietuviškus orus atlaikančiu krėslu, o seni laikraščiai – moderniais šviestuvais.
Namas iš statybinių atliekų
Menininkas Robertas Bartašius, savo rankomis netoli Vilniaus pasistatęs namą, teigia kad labai geras šaltinis namui reikalingoms medžiagoms rankiotis buvo statybinių medžiagų sąvartynas netoli Vilniaus. „O ir šiaip, važiuoji, konteinerius apžiūri, pamatai kokį geležies gabalą besimėtantį – pasikeli ir pasiimi, kitas net nepastebėjęs praeitų“, – pasakoja menininkas.
Pasak jo, visi yra menininkai, statybininkai, projektuotojai. „Net vaikas galėtų pasistatyti namą, nieko čia sunkaus nėra, o ir užtrunka ne ką ilgiau negu išsimokėti paskolą bankui už nuosavą būstą“, – įsitikinęs R. Bartašius savo patirtį aprašantis tinklaraštyje „Kitokia statyba“.
Dėmesį traukia netikėti R. Bartašiaus inžineriniai sprendimai, pavyzdžiui, saunos židinys iš atliekų ar patogus lauko krėslas iš senų padangų, atlaikantis visus lietuviško oro netikėtumus. Pastarajam pagaminti prireikė tik penkių padangų, saujelės varžtų, grąžto, siaurapjūklio ir gero pusdienio.
Ragina mokytis iš užsienio šalių
Kūrybinės interjero dizaino studijos „Indi“ savininkas Simonas Tarvydas pritaria idėjai, kad kiekvienas žmogus gali pats kurti ir konstruoti. Pasak jo, dizaino iš nereikalingų ar perdirbtų medžiagų srityje ypač pažengusios skandinavų šalys, belgai, olandai, italai, portugalai. „Turėtume mokytis iš užsienio šalių, skiriančių didelį dėmesį „antrarūšiam“ dizainui“, – teigia S. Tarvydas.
Tarp S. Tarvydo studijos gaminių – laikrodis iš senos šachmatų lentos, kurio rodyklės padarytos iš kinietiškų lazdelių, kavos staliukai iš nereikalingo biliardo stalo, šviestuvai iš senų laikraščių, kėdės sėdynė iš vyno kamščių. Studija „Indi“ – dviejų žmonių duetas: „Aš paprastai būnu tas, kuris mąsto, kaip praktiškai realizuoti mintis, o žmonai dažniausiai labai gerų idėjų į galvą šauna“, – pasakoja menininkas.
Lietuviai kviečiami rungtis žaliojo dizaino konkurse
Iki kovo pabaigos vyksta tarptautinis žaliojo dizaino konkursas, kuriame dalyvauti kviečiami lietuviai, prancūzai, italai ir bulgarai. Trijų geriausių darbų autoriai pasidalins bendrovės „Tetra Pak“ įsteigtus 1000 eurų vertės prizus. Be to, jų darbai bus eksponuojami Briuselyje „Žaliosios savaitės“ metu.
Konkurse gali dalyvauti tiek mėgėjai, tiek profesionalai, teikdami įvairiausius objektus – interjero detales, baldus, žaislus, muzikos instrumentus, kitus kūrinius. Esminis principas – antrinis žaliavų ar nebereikalingų daiktų panaudojimas. Pasak pagrindinius prizus įsteigusios bendrovės „Tetra Pak“ rinkodaros ir produktų vadovės Baltijos šalyse Honoratos Šemetienės, kurti galima iš įvairiausių medžiagų, kad ir iš „Tetra Pak“ pakuočių. „Tetra Pak“ pakuotės yra perdirbamos ir  vis daugiau Lietuvos gyventojų jas rūšiuoja teisingai – meta į plastiko konteinerį. Tačiau konkurso dalyviai gali panaudoti mūsų pakuotes ir naujiems daiktams gaminti“, – teigia H. Šemetienė.
Tokias medžiagas naudoja ir profesionalūs dizaineriai. Pavyzdžiui, architektas Edas Chew iš Malaizijos, dirbantis interjero ir baldų dizaino srityje, iš panaudotų „Tetra Pak“ pakuočių kuria unikalius šviestuvus. Vienam standartiniam šviestuvui pagaminti reikia net 450 pakuočių – kiekviena iš jų origami principu sulankstoma į penkiakampes ar šešiakampes figūras, kuriomis galima formuoti sferas, cilindrus ar kitas norimas formas nenaudojant jokių klijų.
Žaliojo dizaino konkursas – Europos Komisijos inicijuotos kampanijos „Būkime sąmoningesni“ dalis. Kampanija skatinama atkreipti dėmesį į atliekų problemą ir parodyti, ką gali kūrybiškumas kovoje su aplinkosauginiais iššūkiais.
Konkursas vyksta iki kovo 28 d.
Kampanijos „Būkime sąmoningesni“ informacinis partneris – GRYNAS.lt. Taip pat žinią apie kampaniją skleisti padeda Jurga Šeduikytė, Beata Nicholson, „LT Identity“ komanda, Lietuvos dizaino forumas, „Galvok žaliai“, „Absurdo idėjos“, Rita Balta („Bal Designs“), Donatas Žukauskas, Žilvinas Stankevičius, „Mano drabužiai“, „Pasikuiskim“, „Blusturgis“, Austėjos blogas, Stilingos musės blogas, Dirbumama.lt, Menospalvos.lt.
Daugiau informacijos apie konkursą rasite čia: www.generationawake.eu/zadintuvas/

Įsibėgėjant aplinkosaugos projektui „Mes rūšiuojam įmonėje“, susumuoti pirmojo etapo rezultatai ir nustatyti laimėtojai – įmonės, kurioms už surinktas atliekas atiteks ne tik galimybė pasirinkti prizus už sukauptus projekto taškus, bet ir papildomi prizai.

Šis projektas vykdomas įgyvendinant Aplinkos ministerijos nustatytus aplinkosauginius reikalavimus.
Nuo pavasario „Mes rūšiuojam“ , sėkmingai vykstantis švietimo įstaigose jau antrus metus, išsiplėtė – projekte gali dalyvauti įmonės ar įstaigos. Įmonės jau surinko daugiau kaip 13 tonų elektronikos atliekų ir beveik 230 kg senų baterijų. Organizatoriai prognozuoja, kad laikui bėgant aktyvumas didės, nes bendrovės noriai aiškinasi projekto sąlygas ir pildo registracijos anketas.
„Džiaugiamės kartu su šio etapo nugalėtojais, nes turime galimybę skatinti tuos, kurie yra sąmoningi ir atsakingi, kuriems rūpi aplinka bei mūsų visų ateitis“, – sakė projektą organizuojančios Gamintojų ir Importuotojų Asociacijos direktorius Alfredas Skinulis.
Įmonių kategorijoje iki 50 darbuotojų daugiausia elektronikos ir senų baterijų vienam darbuotojui surinko bendrovė „Klaipėdos viltis“ – čia surinkta beveik 30 kg elektronikos ir baterijų atliekų vienam darbuotojui. Jiems tenka projekto partnerio „Ogmina“ įsteigtas prizas – 3 virduliai. Pasibaigus antram etapui, įmonė taip pat galės išnaudoti už atliekų kiekį sukauptus taškus – juos paversti pageidaujamais prizais.
Įmonių kategorijoje virš 50 darbuotojų prizą laimėjo bendrovė „DSV Transport“, kur vienam darbuotojui surinkta daugiau kaip 9 kg senos elektronikos ir baterijų. Jiems tenka bendrovės „Ekstara“ dovanojamas kavos apartas.
Daugiausia elektronikos surinko Kupiškio ligoninė. Jie šiame etape taip pat ne tik sukaupė taškų, bet ir bus paskatinti – jiems „O‘Pen Lietuva“  dovanoja popieriaus pjaustymo įrenginį. Ukmergės rajono vartotojų kooperatyvas bus apdovanotas  už tai, kad surinko daugiausia senų baterijų – 36 kg. Už tai jiems teks „O‘Pen Lietuva“  įsteigtas prizas – dokumentų smulkintuvas.
„Mes rūšiuojam įmonėje“ tęsiasi. Antrasis etapas baigsis 2014 metų gegužės 15 dieną. Tuomet visos įmonės už atliekas sukauptus taškus galės iškeisti į pasirinktus prizus – alaus kelio ekskursiją su gidu, karines pramogas gamtoje, kanceliarines prekes, keliones, kino teatro bilietus ar sporto prekes. Geriausiai pasirodžiusių laukia ir papildomi prizai, apie kuriuos daugiau informacijos galima rasti internete http://mesrusiuojam.lt/nuostatai/imones/ .
Kaip žinoma, elektronikos ir elektros prietaisų atliekos negali patekti į bendrus buitinių atliekų sąvartynus, todėl jų negalima mesti į buitinių šiukšlių konteinerius. Elektronikos atliekų taip pat negalima ardyti patiems ar leisti tai daryti neturintiems specialių leidimų, nes atliekose gali būti pavojingų medžiagų, kurios gali padaryti žalą žmogaus sveikatai ir aplinkai. Panaudotos baterijos kartu su buities atliekomis patekusios į sąvartynus daro dvigubą žalą gamtai: gruntas užteršiamas pavojingomis atliekomis, o baterijose esančios medžiagos nepanaudojamos kaip antrinės žaliavos.

Šią savaitę sulaukėme dviejų žinių apie atliekas: privačiam investuotojui išduotas leidimas Vilniuje statyti atliekų deginimo gamyklą, o Aplinkos ministerija norėtų įvesti naujus mokesčius – tiek už atliekų deginimą, tiek už jų perdirbimą, t.y., rūšiavimą.

Žvelgiant į Lietuvą iš europinės perspektyvos, nei vienas šių žingsnių, deja, neišspręs Lietuvos atliekų problemos. Atvirkščiai – galime taip ir nepakilti iš ES uodegos pagal atliekų tvarkymo rodiklius (kur dabar ir esame). ES (o taip pat – Lietuvos) atliekų šalinimo politika remiasi taip vadinama atliekų tvarkymo hierarchija.  Visų pirma turi būti stengiamasi vengti atliekų (pvz., mažinant pakuočių kiekį), susidarančias atliekas turi būti stengiamasi naudoti pakartotinai (pvz., pakartotinai naudojant stiklo tarą, pildant spausdintuvų tonerius), jei tai neįmanoma – perdirbti. Tik pakartotinam naudojimui ar perdirbimui netinkamos atliekos gali būti naudojamos energijai gauti, o po šio proceso likusios – šalinamos sąvartynuose.
ES aplinkos politikos programoje 2014-2020 metams Europos Parlamentas aiškiai nurodo, jog pagal atliekų hierarchiją deginimas ir šalinimas sąvartynuose turėtų būti rečiausiai naudojami atliekų tvarkymo metodai. Visais atvejais pirmenybė turėtų būti teikiama atliekų susidarymo prevencijai, pakartotiniam panaudojimui ir perdirbimui.
Panašu, jog Lietuvos Vyriausybė, baigusi pirmininkavimą ES Tarybai, ruošiasi pamiršti visus ES reikalavimus ir atliekų tvarkymo prioritetus. Atliekų deginimo gamyklos statyba Vilniuje (vilniečiai kelerius metus aktyviai priešinosi, deja, verslo interesai pasirodė svarbesni nei aplinkos oro kokybė) gal ir prisidės mažinant atliekų kiekį sąvartynuose, tačiau abejoju, ar prisidės prie aktyvesnio atliekų perdirbimo. Kita vertus, neaišku, ar bus efektyviai užtikrinta, kad gyventojų nekvėpuotų iš gamyklos sklindančiais nuodingais dūmais.
Atliekos modernioje Europos Sąjungoje matomos kaip galimybė – visų pirma žaliavų šaltinis, ateityje siekiant užsitikrinti ES pramonės aprūpinimą žaliavomis, šiuo metu brangiai importuojamomis iš Azijos ar Afrikos. Deja, Lietuvos valdžia, atrodo, šį principą supranta savaip – atliekas mato tik kaip galimybę surinkti daugiau mokesčių. Tačiau planai apmokestinti rūšiuojamas atliekas nekvepia jokia logika. Skatinant gyventojus rūšiuoti atliekas, kaip tik turėtų būti imamasi visų įmanomų pastangų, kad gyventojai patys būtų suinteresuoti, jog šiukšlės būtų ne šalinamos sąvartynuose, ne deginamos, o perdirbamos. Sąvartynų mokesčio didinimas, deginamų atliekų apmokestinimas – išties vienas galimų žingsnių šia linkme. Tačiau perdirbamų atliekų apmokestinimas gyventojų tikrai nepaskatins rūšiuoti atliekas. Greičiau privers prisiminti tai, ką, atrodė, baigiame išgyvendinti – šiukšlių maišus palikti pamiškėse ir pakelėse. Sulauksime priešingo efekto – vietoje to, kad padidėtų surenkamų mokesčių, jų tik sumažės. Padidės tik aplinkos užterštumas.
Suprantamas valdančiųjų noras bet kokia kaina surinkti biudžetą, kad po to turėtų iš ko vykdyti dažnai ekonomiškai nepagrįstus pažadus rinkėjams. Sako, pinigai nekvepia. Tačiau panašu, jog sprendimas apmokestinti rūšiuojamas atliekas gali pakvipti pamiškėse pūvančiais šiukšlynais.

2010 m. Lietuvoje perdirbta 16,6 proc., o 2011 m. – 18,2 proc. visų atliekų. Popierius antram gyvenimui atgimsta, kai būna perdirbamas į kartonines dėžes, tualetinį popierių. O štai PET ar polietileno atliekos virsta maišeliais, vamzdžiais, pakuotėmis ir t.t.
Pagrindiniai popieriaus, plastiko ir stiklo perdirbėjai Lietuvoje yra „Klaipėdos kartonas“, „Polivektris“, „Kauno stiklas“, „Plasta“ ir „Maldis“, o štai metalo perdirbėjų mūsų šalyje nėra, tik Kauno „Žalvaris“ ir Alytaus „Torlina“ gali perdirbti aliuminio metalą. Dėl to anksčiau Lietuvos metalas perdirbti buvo vežamas į Latvijos plieno gamyklą „Liepajas metalurgs“, o dabar, latvių įmonei patiriant finansinių sunkumų, yra plukdomas kitų šalių perdirbėjams.
Dėl nuožmios konkurencijos brangių antrinių žaliavų sektoriuje Lietuvos įmonės perdirba tik dalį antrinių žaliavų, nemažai jų tonomis plaukia į Vokietiją, Olandiją, Latviją, net Kiniją.
„Kai Vokietijos koncernai už popieriaus toną pasiūlo 15 eurų daugiau, „Klaipėdos kartonui“ nebelieka ko perdirbti“, – aiškina atliekų surinkimo ir tvarkymo įmonės „Ekobazė“ vadovas Karolis Kubilius.
Iš tiesų į atliekas dabar žiūrima jau ne kaip į niekam nereikalingą daiktą, o kaip į naudingą išteklių, todėl visame pasaulyje, pasak K.Kubiliaus, vyksta atliekų judėjimas, kurį lemia ekonominiai svertai. „Ir iš Vokietijos, kurioje sąvartynai brangūs, dalis atliekų atvežama į Lietuvą“, – tvirtina „Ekobazės“ vadovas.
Tiesa, tikslių duomenų, kokia dalis atliekų perdirbama Lietuvoje, o kiek jų išvežama užsienin, šiuo metu nėra. Viena aišku, kad kol kas Lietuvoje perdirbama tik maža dalis atliekų, nes apie 80 proc. jų toliau smirsta sąvartynuose.
Galbūt į sąvartynus keliaujančių atliekų šiek tiek sumažės, jei dalis perdirbti netinkamų atliekų bus imta masiškiau ruošti antriniam kurui ir jos bus deginamos. “Visa Europa mato tokią perspektyvą ir mūsų „Akmenės cementas“ ketina pradėti deginti iš atliekų gautą kurą, o „Fortum Klaipėda“ gali deginti ir mažiau kaloringas atliekas, nei reikia cemento gamykloms“, – apibendrina K.Kubilius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Buvęs aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas su savo komanda visišką fiasko patyrė ne tik daugiabučių renovavimo srityje, bet ir, kaip dabar paaiškėjo, dėl regioninių atliekų tvarkymo sistemos kūrimo bei priežiūros.

Priminsime, kad 2000–2006 m., siekiant įvykdyti ES reikalavimus ir Lietuvoje sukurti modernią atliekų tvarkymo sistemą, buvo įsteigta 10 regioninių atliekų tvarkymo centrų. Jei jie būtų veikę kaip pridera ir pagal jiems iškeltus tikslus, Lietuvoje jau būtų vengiama atliekų susidarymo, o atliekos, kurių neįmanoma išvengti, būtų paruošiamos naudoti pakartotinai, perdirbamos ar kitaip naudojamos tokiais būdais, kad kuo mažiau jų būtų šalinama sąvartynuose. Taip pat jau būtų panaudota 450 mln. Lt Europos Sąjungos paramos lėšų ir pastatyta dešimt biologiškai skaidžių atliekų gamyklų. Tačiau nė viena gamykla dar net nepradėta statyti, o ir kitų tikslų įgyvendinimas dar nepasistūmėjęs iš užuomazgos stadijos.
Kaip paaiškėjo po Valstybės kontrolės ką tik atlikto tyrimo, dabartinės regioninės mūsų šalies atliekų tvarkymo sistemos neužtikrina darnios atliekų tvarkymo veiklos, apimančios ekologinius, ekonominius bei socialinius visuomenės tikslus ir principo „teršėjas moka“ įgyvendinimo. Maža to, jos neskatina atliekų naudojimo ir perdirbimo, ne visiems atliekų turėtojams sudarytos galimybės rūšiuoti atliekas, atskiriant antrines ir kitas perdirbimui ar panaudojimui tinkamas atliekas, todėl sąvartynuose 2009–2011 m. buvo šalinama apie 85 proc. komunalinių atliekų, kai ES šalyse šis rodiklis siekia apie 35 proc.
Kaip pabrėžia Valstybės kontrolės 2-ojo audito departamento direktoriaus pavaduotojas Mindaugas Milčiūnas, mūsų šalyje vėluojama įgyvendinti mechaninio biologinio apdorojimo projektus, todėl Lietuvai gali būti pritaikytos ES sankcijos.
Auditoriai pastebėjo, kad įvairiose savivaldybėse įmokos už atliekų tvarkymą skiriasi, nes jų dydis nebuvo siejamas su faktiniu atliekų kiekiu, be to, regioniniai atliekų tvarkymo centrai ir savivaldybės, skaičiuodami įmokas už atliekų tvarkymą, vadovavosi skirtingais įmokų nustatymo metodais.
Iš tiesų regioniniams atliekų tvarkymo centrams ir ypač jų vadovams artėja atsakomybės ir atpildo valanda, jų veiklą ypač kritiškai vertina ir dabartinis aplinkos ministras Valentinas Mazuronis. Ministras, nevyniodamas žodžių į vatą, skelbia, kad visa mūsų atliekų tvarkymo sistema struktūriškai valdoma neteisingai, o regioniniai atliekų tvarkymo centrai tik imituoja darbą. Ministras kreipėsi net į teisėsaugą, nes įžvelgia bandymą perimti iš valstybės į privačias rankas visą šalies atliekų tvarkymo ir valdymo rinką.
Sulaukęs griežtų Valstybės kontrolės išvadų ir nuogąstavimų, kad atliekų tvarkymo veikla užsiimančios įmonės gali gauti pelną atliekų turėtojų permokų už atliekų tvarkymą sąskaita, ministras V.Mazuronis turės laisvesnes rankas priimti griežtus sprendimus. Beje, Valstybės kontrolė pateikė daug rekomendacijų, ką ir kaip reikėtų keisti.
O kad rezervų permainoms daugybė, iliustruoja, kad ir tokie faktai: “Eurostato” duomenimis, 2011 m. Lietuvoje susidarė daugiau komunalinių atliekų vienam gyventojui negu kaimyninėse šalyse (Lietuvoje – 442, Latvijoje – 350, Estijoje – 298 kg/gyv.). Be to, Valstybės kontrolės auditoriai pabrėžia, kad apie 50 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų vis dar nerūšiuoja atliekų, nes neturi galimybių ir paskatos išrūšiuoti jas susidarymo vietose. “O Lietuvos sąvartynuose išrūšiuojamas vis dar nedidelis kiekis atvežtų mišrių komunalinių atliekų”, – sako Valstybės kontrolės 2-ojo audito departamento vyriausiasis valstybinis auditorius Antanas Aliulis.
Beje, sunerimti turėtų ir kai kurios savivaldybės, nes jos visiškai nekontroliavo ir nekontroliuoja regioninių atliekų tvarkymo centrų, nors turėtų, todėl Aplinkos ministerija visas ES skirsimas sankcijas ir baudas nukreips pačioms savivaldybėms.

Elektronikos platintojų asociacija (EEPA) ir toliau plečia bei gerina buityje susidarančių atliekų surinkimo tinklą.

Gavusi iš Aplinkos ministerijos 440 tūkst. Lt subsidiją projektui „Buityje susidarančių smulkios elektros ir elektroninės įrangos (EEĮ) ir baterijų bei akumuliatorių (BA) atliekų asociacijos EEPA surinkimo sistemos sukūrimas“, iki šių metų pabaigos EEPA atliekų surinkimo punktus prekybos centruose ir kitose aptarnavimo įmonėse visoje Lietuvoje papildys beveik 500 specialių konteinerių, skirtų vidutinei ir smulkiai įrangai, baterijoms bei energiją taupančioms lempoms.

„Nuolat plėsdami atliekų surinkimo sistemą bei informuodami apie būtinybę rūšiuoti atliekas, galime pasidžiaugti, jog vis daugiau gyventojų sąmoningai rūpinasi juos supančia aplinka. Šiuo metu šalyje jau daugiau nei 6 tūkst. vietų galima palikti panaudotus galvaninius elementus ar baterijas, įrengta daugiau nei 100 aikštelių, į kurias galima atvežti stambiagabarites atliekas. Tad šis projektas – dar vienas kryptingas žingsnis, siekiant atliekų rūšiavimą padaryti prieinamą kiekvienam bei paversti jį įprastu gyvenimo būdu“, – sako asociacijos EEPA direktorius Mantas Varaška.

Vien 2012 m., EEPA iniciatyva, sutvarkyti elektroninių atliekų kiekiai viršijo minimalią Vyriausybės nustatytą užduotį. Iš viso buvo sutvarkyta daugiau nei 7400 tonų elektronikos atliekų, beveik 100 tonų galvaninių elementų ir daugiau nei 100 tonų akumuliatorių atliekų. Per visą savo veiklos laiką EEPA kartu su partneriais jau sutvarkė daugiau kaip 40 tūkst. tonų elektros ir elektronikos bei daugiau nei 500 tonų baterijų ir akumuliatorių atliekų.

Energiją taupančių lempučių tvarkymu besirūpinančios VšĮ „Ekošviesa“ vadovas Tadas Ruželė pastebi, jog dėl nuolatinių investicijų į pavojingų elektronikos atliekų surinkimo tinklą gerėja situacija visiems vartotojams, kurie rūpinasi bei stengiasi pavojingomis atliekomis pasirūpinti tinkamai. „Jau šiandien matome, kad Vyriausybės numatytą minimalią užduotį įgyvendinsime dar metams nepasibaigus. Maloniai stebina didėjantis tiek gyventojų, tiek įmonių socialinis atsakingumas“, – teigia T. Ruželė.

Smulkios elektros įrangos ir elektroninės įrangos, baterijų ir akumuliatorių bei lempų atliekų surinkimo projektą Aplinkos ministerija finansuoja iš Gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo programos lėšų naudojimo 2013 m. priemonių plano.

EEPA – elektronikos platintojų asociacija, savo veiklą pradėjusi 2006 m. EEPA turi visoje Lietuvoje išplėtotą atliekų surinkimo sistemą, užsiima visuomenės švietimu bei informavimu apie teisingą ir saugų elgesį su elektronikos atliekomis, neigiamą jų poveikį gamtai ir žmogaus sveikatai.

Lietuvoje ilgainiui turėtų veikti net trys buitinių atliekų deginimo gamyklos. Tačiau ar toks požiūris netrumparegiškas, juk ES ir Lietuvos planuose pabrėžiamas antrinis panaudojimas ir atliekų perdirbimas?

Naujojoje „Fortum Klaipėda“ termofikacinėje jėgainėje jau deginamos komunalinės ir nepavojingos pramoninės atliekos. Planuojama, kad panašios jėgainės turėtų iškilti ir Vilniuje bei Kaune. Viskas skamba gražiai: turime pirmąją tokio tipo jėgainę Baltijos šalyse, kuri ne tik padės atsikratyti šiukšlių (jos nebepateks į sąvartynus, o tai yra brangiausias atliekų tvarkymo būdas), bet dar ir pagaminta šilumos energija aprūpins Klaipėdos miestą, o elektra papildys bendrą Lietuvos energetinį tinklą.
Vis dėlto Lietuva Europos Sąjungai yra įsipareigojusi jau iki 2020 m. gerokai padidinti perdirbamų atliekų dalį, dėl to deginimui liks kur kas mažiau atliekų nei dabar. Tad ar ateityje, kad ir tolimesnėje, jų nepritrūks?
Europos šalių patirtis parodė, kad tai ne iš piršto laužta problema. Su atliekų trūkumu jau yra susidūrusi ne viena šalis. Švedija – ryškiausias pavyzdys. Skaičiuojama, kad į jos sąvartynus patenka tik apie 4 proc. atliekų, didžioji jų dalis arba perdirbama, arba sudeginama. Rodikliai įspūdingi – sudegindama apie pusę atliekų, ši Skandinavijos šalis išgauna beveik penktadalį jai reikalingos šilumos energijos. Pasak Švedijos ambasados atstovės Giedrės Berželionytės, Švedijoje daugiausia šildomasi elektra, vadinamąja žemės energija ir deginant atliekas, o iškastinio kuro naudojama labai mažai (Skandinavijos šalyse jam taikomi didesni mokesčiai), taigi atliekų, skirtų deginti, imta dairytis po kitas valstybes. Teigiama, kad kasmet šilumos ir elektros energijos gamybai ketinama importuoti apie 800 tūkst. tonų atliekų. Šiuo metu šalis turi apie 30 tokių gamyklų ir ruošiasi statyti dar.
Lietuvai aktualu tai, kad Švedijos aplinkos apsaugos agentūros patarėja Catarina Ostlund yra viešai pareiškusi, jog ateityje tikimasi gauti atliekų iš Italijos, Rumunijos ar Bulgarijos, o gal netgi iš Baltijos šalių, nes šios valstybės neperdirba didelio procento savo buitinių atliekų.
Aplinkos viceministro Almanto Petkaus teigimu, su tokiais siūlymais į Lietuvą bent kol kas nėra kreiptasi, bet jei būtų pasiūlyta atliekas pirkti, toks kreipimasis tikrai būtų svarstytinas. Reikia sutikti, kad šiuo metu susiduriame su tokia bėda, jog neturime kur dėti komunalinių atliekų, tad, „Eurostat“ duomenimis, į mūsų sąvartynus jų patenka 79 proc. Pasak prof. dr. Gintaro Denafo, nenuostabu, kad žiūrint iš dabarties taško sunku įsivaizduoti, jog Lietuvoje deginimui galėtų pritrūkti atliekų, nes net pastačius dar dvi elektrines erdvės tikrai liktų.
VGTU Aplinkos apsaugos instituto atstovas prof. Saulius Vasarevičius sako, kad ateityje tokia rizika neatmestina, nors daug kas priklausys nuo to, kiek atliekų deginimo gamyklų turėsime bei koks bus jų pajėgumas.
Nereikėtų pamiršti ir dar vieno svarbaus dalyko – atliekose slypi daug naudos, jas įmanoma panaudoti ir kitaip, ne tik sudeginti. Ne veltui ES dideles sumas investuoja į įvairius atliekų rūšiavimo ir perdirbimo projektus, bet ne į jų deginimo.

Pirmenybė – antriniam panaudojimui ir perdirbimui

Pastaruoju metu Lietuvoje padidėjęs susidomėjimas atliekų deginimu yra keistokas, nes tiek valstybės, tiek ES atliekų tvarkymo politikos gairės šiuo požiūriu kertasi. „Žinoma, daug geriau atliekas antrą kartą panaudoti ar perdirbti. Jas deginti – tik šiek tiek geriau, nei šalinti sąvartynuose, – pabrėžia A.Petkus. – Nei ES, nei Lietuva neremia deginimo ir jo nerems.“
Pasak aplinkos viceministro, ES aiškiai parodė savo poziciją atliekų tvarkymo hierarchinėje piramidėje, deginimą palikdama antroje vietoje nuo galo bei nuspręsdama, kad tokie projektai nebus finansuojami. „Iki 2020-ųjų turėtų būti sukurta tokia atliekų tvarkymo sistema, kad galėtume perdirbti bent pusę atliekų. Dėl to esame įsipareigoję ES. Gauname finansavimą tai priartinti galintiems projektams“, – aiškina A.Petkus.
Vienas didžiausių tokių projektų – dešimties vadinamųjų bioskaidžių atliekų gamyklų statybos. Jose atliekos būtų mechaniškai rūšiuojamos, dėl to atsirastų daugiau galimybių atliekas išskirstyti ir natūraliai liktų mažiau ką deginti.
Ši orientacija puikiai atsispindi žvelgiant į Valstybinį atliekų tvarkymo plano (VATP) 2014–2020 m. projektą (Seimo turėtų būti patvirtintas spalį). Čia pirmiausia pabrėžiama būtinybė didinti antrinio panaudojimo ar perdirbimo rodiklius sukuriant ir plėtojant tam tinkamą infrastruktūrą. Žadama užtikrinti ne tik visuotinę atliekų surinkimo paslaugą, bet ir tobulinti atskirų atliekų rinkimo sistemas. Jei šį siekį pavyktų įgyvendinti, atliekų tvarkymas tiek gyventojams, tiek perdirbėjams stipriai supaprastėtų.
Nesunku pastebėti, kaip sparčiai ES žengia atliekų perdirbimo ar antrinio naudojimo kryptimis, taigi Lietuvai irgi reikės prie to prisitaikyti. Pavyzdžiui, palyginti 2001 ir 2011 m., matomas bendras atliekų perdirbimo pakilimas nuo 17 iki 25 proc. 27-iose Bendrijos šalyse.

Atliekos – ne šlamštas, o išteklius

Europoje formuojasi toks reiškinys, kurį galima pavadinti šiukšlių rinka. Be abejo, tai ryškiausiai matyti geriausias atliekų tvarkymo tradicijas turinčiose šalyse, kuriose dėl atliekų atvirai konkuruojama. „Šiukšlės Europoje – paklausi prekė, o šiukšlių rinka – sparčiai auganti rinka“, – primena Oslo atliekų perdirbimo programos vyriausioji specialistė Hege Rooth Olbergsveen.
„Atliekos nėra tik paprastos šiukšlės, kurių reikėtų atsikratyti. Į jas turėtume žvelgti kaip į išteklių – ir kaip į žaliavos, ir kaip į energetinį“, – ragina Aplinkos ministerijos Atliekų departamento vedėja Vilma Karosienė. Pašnekovės nuomone, jeigu iš tikrųjų Lietuva kada nors sulauktų siūlymo pardavinėti atliekas, atsakingos institucijos į tai negalėtų žiūrėti lengvabūdiškai. „Valstybei reikia pagalvoti apie kiekvieną išteklių ir jo vietą“, – sako specialistė.

Vis dar nerūšiuojate atliekų? Teks tą daryti arba už atliekų tvarkymą mokėsite brangiau.

Kai vilnietė Giedrė Berželionytė prieš penkiolika metų pirmą kartą lankėsi Švedijoje, jai atrodė nesuprantama, kodėl švedai daugiabučiuose yra užvirinę visus šiukšlių išmetimo vamzdžius. „Nusistebėjau, o į tai išgirdau: „Juk negalima visų atliekų mesti į vieną vietą“, – kaip pirmą kartą susidūrė su atliekų rūšiavimu, prisimena G.Berželionytė. Savo akimis išvydusi, kad tuščius pieno pakelius, pasibaigusį pomidorų padažo indelį ar kitą perdirbti tinkamą žaliavą švedai prieš išmesdami dar ir praplauna vandeniu – to reikalauja tinkamo rūšiavimo praktika, – ji nieku gyvu nebūtų patikėjusi, kad vieną dieną ir pati taip elgsis. Tačiau šiandien G.Berželionytė, dirbanti informacinių ir kultūros projektų koordinatore Švedijos ambasadoje Vilniuje, į šiukšlių dėžę nebeišmeta nė vieno neišplauto pieno pakelio, tiek namie, tiek darbe rūšiuoja visas atliekas ir nebeįsivaizduoja, kad galėtų būti kitaip. Susidūrimas su švedais lietuvei padėjo suprasti, kad atliekos yra ne bevertės šiukšlės, o didžiuliai neišnaudoti energetiniai ištekliai ir nepamainoma antrinė žaliava naujų produktų gamyboje.
Darnaus vystymosi konsultacijų bendrovės „Alchemic“ vadovė Ingrida Dubinskaitė taip pat prisipažįsta jaučianti diskomfortą, jei apsilankiusi svečiuose mato, kad visos atliekos nuo stalo nerūšiuojamos keliauja į vieną šiukšlių dėžę. I.Dubinskaitė atliekas rūšiuoja jau keletą metų, per tą laiką įprotis maisto, popieriaus, plastiko, stiklo, tekstilės atliekas mesti į skirtingas dėžes ir tada paskirstyti į atitinkamus konteinerius daugiabučio kieme tapo neatsiejama kasdienybės dalimi.
Kad rūšiuoti būtų patogiau, šiuo metu būstą įsirenginėjanti I.Dubinskaitė virtuvės balduose ketina numatyti kiek daugiau vietos rūšiuojamoms atliekoms. Keturios penkios skirtingos dėžės rūšiuojamoms atliekoms – seniai įprastas vaizdas švedų virtuvėse.

Kol nerūšiuoja gyventojai, rūšiuos įrengimai

Lietuvos visuomenė keičia požiūrį į atliekas, rūšiuojančių gyventojų daugėja, vis dėlto šie pavyzdžiai kol kas yra labiau išimtys.  Faktai rodo, kad 79 proc. visų komunalinių atliekų Lietuvoje lieka sąvartynuose, nors tai brangiausias ir aplinkai žalingiausias atliekų tvarkymo būdas, kai tuo tarpu Vokietijoje į sąvartynus patenka vos 1 proc. atliekų, o perdirbama net 62 proc.
Vienam lietuviui per metus tenka 442 kg komunalinių atliekų. Kaip sako Aplinkos ministerijos Atliekų departamento direktorė Vilma Karosienė, tam, kad visuomenės įpročiai pasikeistų iš esmės, turi pasikeisti bent jau viena karta. Tad kelias į atliekas atsakingai rūšiuojančią visuomenę laukia dar tolimas.
Kita vertus, 2008-2012 m. Lietuva perdirbamų atliekų dalį jau padidino nuo 8 iki 25 proc., o 2020 m. tikimasi pasiekti 50 proc. rodiklį. Tai vienas ES strateginių tikslų, nurodantis aiškią kryptį – bendrijos narės ateityje turi tapti bent pusę visų komunalinių atliekų perdirbančiomis valstybėmis.
„Turime tapti perdirbančia Europa. Nebeimsime iš gamtos naftos plastikui – naujiems plastiko gaminiams naudosime tą patį perdirbtą plastiką. Nebekirsime medžių – iš panaudoto popieriaus darysime naują popierių, iš stiklo duženų, pridėję nedaug smėlio, stiklą. Augant vartojimui atliekų kiekiai didėja, o gamtos ištekliai mažėja ir brangsta, todėl komunalinės atliekos privalo būti perdirbamos, o tos, kurių perdirbti negalima, panaudotos energijai išgauti“, – Lietuvos kryptis nurodo V.Karosienė.
Tikslai ambicingi, ypač Lietuvai, kuri pagal atliekų kiekį sąvartynuose lenkia daugumą ES šalių. Tačiau yra vilties, kad po visų pastarąjį dešimtmetį atliekų tvarkymo srityje atliktų pertvarkų ir maždaug 1 mlrd. litų siekiančių investicijų ilgai lauktas proveržis čia pagaliau gali įvykti.
Kol rūšiuoti neįpras gyventojai, tai bent dalį šio darbo už juos atliks nauji biologiškai skaidžių atliekų rūšiavimo įrengimai regioniniuose atliekų tvarkymo centruose (RATC), kurie, skyrus 450 mln. Lt europinės paramos, turėtų būti pastatyti iki 2015 m. rudens. Taigi šalia RATC jau veikiančių dešimties rūšiavimo linijų (jose išrūšiuojama iki 8-10 proc. perdirbti tinkamų atliekų) atsiras nauji įrenginiai, į kuriuos patekę šiukšlių maišai bus mechaniškai atplėšti, o juose esančios biologiškai skaidžios, plastiko, popieriaus, metalo ir kt. atliekos atskirtos ir atitinkamai paskirstytos. Taigi į sąvartynus keliaujančių atliekų srautas dar apmažės. Kaip sako aplinkos viceministras Almantas Petkus, tesėti stojant į ES duoto įsipareigojimo 2013 m., palyginti su 2000 m., 50 proc. sumažinti sąvartynuose šalinamų bioskaidžių atliekų kiekį laiku nepavyks, tačiau ES sankcijų esą išvengsime, nes darbai vyksta, projektai juda, tik gerokai lėčiau nei tikėtasi.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.