Šią savaitę sulaukėme dviejų žinių apie atliekas: privačiam investuotojui išduotas leidimas Vilniuje statyti atliekų deginimo gamyklą, o Aplinkos ministerija norėtų įvesti naujus mokesčius – tiek už atliekų deginimą, tiek už jų perdirbimą, t.y., rūšiavimą.

Žvelgiant į Lietuvą iš europinės perspektyvos, nei vienas šių žingsnių, deja, neišspręs Lietuvos atliekų problemos. Atvirkščiai – galime taip ir nepakilti iš ES uodegos pagal atliekų tvarkymo rodiklius (kur dabar ir esame). ES (o taip pat – Lietuvos) atliekų šalinimo politika remiasi taip vadinama atliekų tvarkymo hierarchija.  Visų pirma turi būti stengiamasi vengti atliekų (pvz., mažinant pakuočių kiekį), susidarančias atliekas turi būti stengiamasi naudoti pakartotinai (pvz., pakartotinai naudojant stiklo tarą, pildant spausdintuvų tonerius), jei tai neįmanoma – perdirbti. Tik pakartotinam naudojimui ar perdirbimui netinkamos atliekos gali būti naudojamos energijai gauti, o po šio proceso likusios – šalinamos sąvartynuose.
ES aplinkos politikos programoje 2014-2020 metams Europos Parlamentas aiškiai nurodo, jog pagal atliekų hierarchiją deginimas ir šalinimas sąvartynuose turėtų būti rečiausiai naudojami atliekų tvarkymo metodai. Visais atvejais pirmenybė turėtų būti teikiama atliekų susidarymo prevencijai, pakartotiniam panaudojimui ir perdirbimui.
Panašu, jog Lietuvos Vyriausybė, baigusi pirmininkavimą ES Tarybai, ruošiasi pamiršti visus ES reikalavimus ir atliekų tvarkymo prioritetus. Atliekų deginimo gamyklos statyba Vilniuje (vilniečiai kelerius metus aktyviai priešinosi, deja, verslo interesai pasirodė svarbesni nei aplinkos oro kokybė) gal ir prisidės mažinant atliekų kiekį sąvartynuose, tačiau abejoju, ar prisidės prie aktyvesnio atliekų perdirbimo. Kita vertus, neaišku, ar bus efektyviai užtikrinta, kad gyventojų nekvėpuotų iš gamyklos sklindančiais nuodingais dūmais.
Atliekos modernioje Europos Sąjungoje matomos kaip galimybė – visų pirma žaliavų šaltinis, ateityje siekiant užsitikrinti ES pramonės aprūpinimą žaliavomis, šiuo metu brangiai importuojamomis iš Azijos ar Afrikos. Deja, Lietuvos valdžia, atrodo, šį principą supranta savaip – atliekas mato tik kaip galimybę surinkti daugiau mokesčių. Tačiau planai apmokestinti rūšiuojamas atliekas nekvepia jokia logika. Skatinant gyventojus rūšiuoti atliekas, kaip tik turėtų būti imamasi visų įmanomų pastangų, kad gyventojai patys būtų suinteresuoti, jog šiukšlės būtų ne šalinamos sąvartynuose, ne deginamos, o perdirbamos. Sąvartynų mokesčio didinimas, deginamų atliekų apmokestinimas – išties vienas galimų žingsnių šia linkme. Tačiau perdirbamų atliekų apmokestinimas gyventojų tikrai nepaskatins rūšiuoti atliekas. Greičiau privers prisiminti tai, ką, atrodė, baigiame išgyvendinti – šiukšlių maišus palikti pamiškėse ir pakelėse. Sulauksime priešingo efekto – vietoje to, kad padidėtų surenkamų mokesčių, jų tik sumažės. Padidės tik aplinkos užterštumas.
Suprantamas valdančiųjų noras bet kokia kaina surinkti biudžetą, kad po to turėtų iš ko vykdyti dažnai ekonomiškai nepagrįstus pažadus rinkėjams. Sako, pinigai nekvepia. Tačiau panašu, jog sprendimas apmokestinti rūšiuojamas atliekas gali pakvipti pamiškėse pūvančiais šiukšlynais.

Buvęs aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas su savo komanda visišką fiasko patyrė ne tik daugiabučių renovavimo srityje, bet ir, kaip dabar paaiškėjo, dėl regioninių atliekų tvarkymo sistemos kūrimo bei priežiūros.

Priminsime, kad 2000–2006 m., siekiant įvykdyti ES reikalavimus ir Lietuvoje sukurti modernią atliekų tvarkymo sistemą, buvo įsteigta 10 regioninių atliekų tvarkymo centrų. Jei jie būtų veikę kaip pridera ir pagal jiems iškeltus tikslus, Lietuvoje jau būtų vengiama atliekų susidarymo, o atliekos, kurių neįmanoma išvengti, būtų paruošiamos naudoti pakartotinai, perdirbamos ar kitaip naudojamos tokiais būdais, kad kuo mažiau jų būtų šalinama sąvartynuose. Taip pat jau būtų panaudota 450 mln. Lt Europos Sąjungos paramos lėšų ir pastatyta dešimt biologiškai skaidžių atliekų gamyklų. Tačiau nė viena gamykla dar net nepradėta statyti, o ir kitų tikslų įgyvendinimas dar nepasistūmėjęs iš užuomazgos stadijos.
Kaip paaiškėjo po Valstybės kontrolės ką tik atlikto tyrimo, dabartinės regioninės mūsų šalies atliekų tvarkymo sistemos neužtikrina darnios atliekų tvarkymo veiklos, apimančios ekologinius, ekonominius bei socialinius visuomenės tikslus ir principo „teršėjas moka“ įgyvendinimo. Maža to, jos neskatina atliekų naudojimo ir perdirbimo, ne visiems atliekų turėtojams sudarytos galimybės rūšiuoti atliekas, atskiriant antrines ir kitas perdirbimui ar panaudojimui tinkamas atliekas, todėl sąvartynuose 2009–2011 m. buvo šalinama apie 85 proc. komunalinių atliekų, kai ES šalyse šis rodiklis siekia apie 35 proc.
Kaip pabrėžia Valstybės kontrolės 2-ojo audito departamento direktoriaus pavaduotojas Mindaugas Milčiūnas, mūsų šalyje vėluojama įgyvendinti mechaninio biologinio apdorojimo projektus, todėl Lietuvai gali būti pritaikytos ES sankcijos.
Auditoriai pastebėjo, kad įvairiose savivaldybėse įmokos už atliekų tvarkymą skiriasi, nes jų dydis nebuvo siejamas su faktiniu atliekų kiekiu, be to, regioniniai atliekų tvarkymo centrai ir savivaldybės, skaičiuodami įmokas už atliekų tvarkymą, vadovavosi skirtingais įmokų nustatymo metodais.
Iš tiesų regioniniams atliekų tvarkymo centrams ir ypač jų vadovams artėja atsakomybės ir atpildo valanda, jų veiklą ypač kritiškai vertina ir dabartinis aplinkos ministras Valentinas Mazuronis. Ministras, nevyniodamas žodžių į vatą, skelbia, kad visa mūsų atliekų tvarkymo sistema struktūriškai valdoma neteisingai, o regioniniai atliekų tvarkymo centrai tik imituoja darbą. Ministras kreipėsi net į teisėsaugą, nes įžvelgia bandymą perimti iš valstybės į privačias rankas visą šalies atliekų tvarkymo ir valdymo rinką.
Sulaukęs griežtų Valstybės kontrolės išvadų ir nuogąstavimų, kad atliekų tvarkymo veikla užsiimančios įmonės gali gauti pelną atliekų turėtojų permokų už atliekų tvarkymą sąskaita, ministras V.Mazuronis turės laisvesnes rankas priimti griežtus sprendimus. Beje, Valstybės kontrolė pateikė daug rekomendacijų, ką ir kaip reikėtų keisti.
O kad rezervų permainoms daugybė, iliustruoja, kad ir tokie faktai: “Eurostato” duomenimis, 2011 m. Lietuvoje susidarė daugiau komunalinių atliekų vienam gyventojui negu kaimyninėse šalyse (Lietuvoje – 442, Latvijoje – 350, Estijoje – 298 kg/gyv.). Be to, Valstybės kontrolės auditoriai pabrėžia, kad apie 50 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų vis dar nerūšiuoja atliekų, nes neturi galimybių ir paskatos išrūšiuoti jas susidarymo vietose. “O Lietuvos sąvartynuose išrūšiuojamas vis dar nedidelis kiekis atvežtų mišrių komunalinių atliekų”, – sako Valstybės kontrolės 2-ojo audito departamento vyriausiasis valstybinis auditorius Antanas Aliulis.
Beje, sunerimti turėtų ir kai kurios savivaldybės, nes jos visiškai nekontroliavo ir nekontroliuoja regioninių atliekų tvarkymo centrų, nors turėtų, todėl Aplinkos ministerija visas ES skirsimas sankcijas ir baudas nukreips pačioms savivaldybėms.

Lietuvoje, suardžius monopolinę sistemą, palaipsniui pinga atliekų tvarkymas – įmonėms ir gyventojams nebetenka mokėti už kai kurių atliekų surinkimą, o surenkant dalį atliekų už jas netgi pradėti mokėti pinigai. Tokia situacija susiformavo atsiradus sveikai konkurencijai atliekų tvarkymo rinkoje.
Atliekų rinkoje buvusia situacija nepatenkinti didžiausi gamintojai ir importuotojai prieš porą metų susibūrė į Gamintojų ir Importuotojų Asociaciją (GIA), kuri buvo pradžia pradedant griauti įsišaknijusią monopoliją atliekų tvarkymo srityje. Atsiradus konkurencijai, Lietuvos gyventojams atsirado galimybė pasirinkti, o sveika konkurencija privertė mažinti atliekų tvarkymo kainas, dėl ko sumažėjo ir prekių kainos.
Praėjusiais metais pirmą kartą Lietuvoje pradėta supirkinėti senas, panaudotas baterijas. Tuomet GIA ir bendrovės „EMP recycling“, „Ekstara“ bei „Atliekų tvarkymo centras“ pasirašė susitarimą, kuriuo susitaria bendrai veikti tam, kad panaudotos nešiojamosios baterijos būtų superkamos. Tokiomis priemonėmis siekiama žmones įpratinti naudotus galvaninius elementus nemesti į bendras šiukšliadėžes. Iki tol surenkama ir saugiai perdirbama buvo tik keli procentai iš  700 tonų – tiek baterijų kasmet patenka į Lietuvos rinką.

Siekiant išvystyti kuo platesnį elektronikos ir baterijų atliekų surinkimo tinklą, GIA kartu su partneriais organizavo ir įgyvendino projektą „Mes rūšiuojam“ Lietuvos švietimo įstaigose, kur moksleiviai už atliekų rinkimą ir rūšiavimą pagal surinktą kiekį yra apdovanojami įvairiais prizais – knygomis, stalo žaidimais, kelionėmis, bilietais į kiną ir pan. Taip skatinant moksleivius yra formuojami geri įpročiai, o Lietuvos gamta patiria vis mažiau žalos dėl į aplinką patenkančių atliekų. Vien per pusmetį tokiu būdu buvo surinkta šimtai tonų įvairios elektronikos ir baterijų atliekų.

Dar vienas žingsnis – autoservisų veikloje susidarančių atliekų – oro, kuro, tepalo filtrų, alyvų, padangų, -  tinkamo surinkimo ir perdirbimo sistemos įgyvendinimas. Susivieniję gamintojai ir importuotojai per du metus pasiekė įspūdingų rezultatų, t.y. ne tik sumažino atliekų tvarkymui skiriamą lėšų kiekį (kurios įskaičiuojamos į prekių kainą), bet ir už tas lėšas suorganizavo ir šių atliekų supirkimą ar nemokamą surinkimą iš autoservisų  ir taip sumažino aplinkos taršą. Iki tol veikusią neefektyvią sistemą GIA jau patobulino, tačiau ir toliau bus siekiama dar labiau mažinti taršą.

GIA direktorius Alfredas Skinulis džiaugiasi, kad jų atliekamus darbus vertina ne tik partneriai, bet ir konkurentai, skirdami GIA veiklai nemažai dėmesio žiniasklaidoje.

„Pasisakome už sveiką, normalią konkurenciją, ypač jei ji padeda sumažinti į aplinką patenkančių teršalų kiekį, formuoja gerus rūšiavimo įpročius ir mažina gaminių kainas“, – sako A.Skinulis. Anot jo, sutinkamas pasipriešinimas tik rodo, kad yra einama teisingu keliu.

GIA direktorius dėkoja daugiau nei 500 asociacijos narių, kurių požiūris į aplinkos apsaugą leido sukurti asociaciją, metusią iššūkį sustabarėjusiai Lietuvos atliekų tvarkymo sistemai.

„Padėkos taip pat nusipelno ir mūsų partneriai įvairiose akcijose – Lietuvos savivaldybių asociacija, Policijos departamentas, galiūnas Žydrūnas Savickas ir kiti, kurie patikėjo mūsų idėjomis. Jų bendradarbiavimas leido mums siekti pagrindinio mūsų tikslo – saugoti aplinką nuo taršos, tuo pačiu gyventojams kuo labiau mažinti atliekų tvarkymo kainas“, – tvirtina GIA vadovas.

Nors Lietuva deklaruoja sutvarkanti reikiamą kiekį atliekų, iš tikrųjų kiekiai yra gerokai mažesni už nurodomus ataskaitose. Jei kitais metais nebus pasiekti užsibrėžti tikslai, Lietuva gali sulaukti baudų, kokiomis buvo nubausta Graikija. Prieš metus Graikija turėjo mokėti po 60 tūkst. eurų kiekvieną dieną ir įgyvendinti reikalavimus.

Jau kuris laikas Lietuvoje aštriai diskutuojama atliekų tvarkymo klausimu. Akis bado plečiami ar srutomis pratrūkstantys sąvartynai, vis neįsibėgėjantis rūšiavimas ir neskaidrus atliekų tvarkymas. Gamtos sergėtojai ir įstatymų leidėjai tik rodo pirštais vieni į kitus, o imituojamų grumtynių užkaboriuose klesti visą atliekų tvarką kompromituojantis verslas. Maža to, net ir ta nedidelė verslo dalis, kuri siekia išsaugoti reputaciją, gūžiasi po administraciniu volu, per jų galvas važiuojančiu „veržlių ir modernių vadybininkų“ pasiūlymais, kurių, deja, ne visiems pavyksta išvengti.
Poslinkių keičiant tvarką nedaug, dėl padėties aplinkosaugos srityje sunkūs atsakomybės debesys kaupiasi virš atsakingų institucijų galvų.

Netvarkos priešnuodis – įstatymas
Praėjusią savaitę Seime buvo svarstomas įstatymų paketas, iš esmės keičiantis dabartinę atliekų tvarkymo sistemą Lietuvoje ir sudarantis prielaidas, kad reikiami atliekų kiekiai būtų sutvarkyti ne tik popieriuje, bet ir realybėje. Tačiau šis paketas, Seimui pateiktas jau prieš gerus metus, svarstymo sulaukė tik dabar. Maža to, prieš pat vienos iš dalių, reglamentuojančių komunalinių atliekų tvarkymą, priėmimą vienas Aplinkos apsaugos komiteto narys pateikė pataisas, kurios panaikintų įstatymuose numatomas naujoves.
Skirtingi kiekiai popieriuje ir realybėje susidarydavo todėl, kad būdavo išduodamos fiktyvios pažymos apie atliekų sutvarkymą. Pagal dabartinę sistemą įmonės, privalančios finansuoti atliekų sutvarkymą, moka pinigus už vadinamąsias pažymas apie atliekų sutvarkymą. Toji pažyma yra dokumentas, kurį išduoda atliekų tvarkytojas. Pažyma įrodo, kad įmonė sumokėjo jai priklausančią pinigų dalį už atliekų sutvarkymą. Sistemos yda yra ta, kad nors pažymos išrašomos, iš tikrųjų atliekos nėra surenkamos ir sutvarkomos.
Manoma, kad per įvairius tarpininkus Lietuvoje kasmet parduodama fiktyvių pažymų už dešimtis milijonų litų. Taip gamintojų pinigai, skirti atliekoms tvarkyti, užuot pasiekę surinkėjus, nusėda nesąžiningų tarpininkų kišenėse. Į fiktyvių tarpininkų veiklą aplinkos apsaugos inspektoriai žiūri pro pirštus. Aplinkos apsaugos departamentai, juose dirbantys inspektoriai iš tiesų privalėtų kontroliuoti šį procesą, tačiau ši kontrolė nėra pakankama arba kartais net atliekama nesąžiningai.
Dėl šių priežasčių Lietuva neįvykdo nustatytų atliekų tvarkymo normų. Nors deklaruojame, kad sutvarkoma 45–50 proc. pakuočių, iš tiesų – vos 30 proc. Buitinių atliekų sąvartynuose nugula 90 proc., nors pagal ES reikalavimus 50 proc. komunalinių atliekų privalo būti perdirbta.
Aplinkos ministerijos (AM) Atliekų valdymo skyriaus vedėja Raminta Radavičienė teigia, kad jei nekeisime sistemos – grės milžiniškos baudos. Dar blogiau, kad beatodairiškai teršiama gamta.
Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas patvirtina, kad įdiegus naują sistemą atliekų srautas pakryps į tvarkymą ir Lietuva turės galimybių pasiekti europines normas. „Bet jei kas nors pradės politikuoti, tai greičiausiai įstatymų priėmimo procesas gali pradėti strigti“, – baiminasi J.Šimėnas.

Naujos tvarkos ypatumai
Pagal naująją tvarką, jei importuotojų ir gamintojų asociacija užsiima, pavyzdžiui, tik pakuočių tvarkymo organizavimu, ją turi būti įsteigę tie importuotojai ir gamintojai, kurie įpareigoti jas tvarkyti. Pagal siūlomas įstatymų pataisas gamintojai ar importuotojai, ar jų įsteigtos organizacijos privalės sudaryti sutartis su savivaldybėmis ir susitarti, kaip bus finansuojamas antrinių žaliavų surinkimas. Savivaldybės turės sudaryti atskiras sutartis dėl atliekų surinkimo, išvežimo ir perdirbimo, kad sistema būtų skaidri ir lengvai kontroliuojama.
Kontrolę taip pat turėtų palengvinti ir numatytas 25 proc. barjeras – tai reiškia, kad pakuočių, elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo organizavimo licencijos galės būti išduodamos tik tai organizacijai, kurios nariai – gamintojai ir importuotojai – Lietuvos rinkai tiekia ne mažiau kaip 25 proc. viso šalyje parduodamo šios įrangos kiekio. Keletą organizacijų būtų daug lengviau prižiūrėti ir kontroliuoti.
Šiuo metu egzistuojanti tvarka užtikrina tiesiog idealias sąlygas piktnaudžiauti. Pavyzdžiui, viena pastaruoju metu viešojoje erdvėje ypač kritiškų vertinimų sulaukianti organizacija – Gamintojų ir importuotojų asociacija (GIA) turi licenciją organizuoti net penkių rūšių atliekų iš septynių esančių AM sąraše tvarkymą. Žiniasklaidoje pasirodė duomenų, kad tokias išskirtines šiltnamio sąlygas sau susikūrė ne prekių importuotojai ar gamintojai, o asmenys, anksčiau dirbę kontroliuojančiose institucijose.
GIA direktorius Alfredas Skinulis, paklaustas apie sistemos spragas, sako, kad prie kiekvieno savo asociacijos nario kabinete taip pat nesėdi ir negali garantuoti už jo veiksmus. „Dalis importuotojų vykdo pareigas, o dalis nieko nedaro. Pavyzdžiui, nešiojamųjų akumuliatorių ir baterijų importuotojai turi užtikrinti, kad būtų surinkimo sistema, kibiriukai parduotuvėse, mokyklose ir kitur. Asociacijos nariai moka šimtus tūkstančių litų, kad sistema būtų. Asociacijai nepriklausantys importuotojai to nedaro ar imituoja darymą. Jie neišleidžia nė lito, ir tuomet susidaro nelygios konkurencinės sąlygos tiems, kurie yra atsakingi“, – aiškina A.Skinulis.
Šie teiginiai kelia daug abejonių, nes į raštu pateiktus kitos asociacijos, vienijančios elektros ir elektroninės įrangos gamintojus ir importuotojus (EPPA), prašymus ištirti galbūt fiktyvią GIA veiklą surenkant panaudotas baterijas ir akumuliatorius Aplinkos apsaugos agentūra taip ir nesugebėjo pateikti atsakymų. Šiuo metu Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) tiria, ar buvęs Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (VRAAD) Vilniaus agentūros vadovas A.Skinulis ir jo kolega nesupainiojo viešųjų ir privačių interesų, įsidarbindami įmonėse, kurias anksčiau kontroliavo.

Siekia išlaikyti seną tvarką
Aplinkos ministerijai sistemos spragos žinomos seniai. Vyriausybė tris projektus pateikė Seimui dar 2010 m. rudenį. Tai Mokesčių už aplinkos teršimą, Pakuočių ir pakuočių atliekų bei Atliekų tvarkymo įstatymų pataisų projektai. Po Aplinkos komiteto posėdžio praėjusią savaitę nutarta, kad įstatymų pataisos įsigalios nuo 2012 m. liepos 1 d., nes reikalingas pereinamasis laikotarpis, įstatymų įgyvendinamųjų aktų parengimas ir priėmimas.
J.Šimėnas sako, jog norėtųsi, kad įstatymai būtų priimti iki Naujųjų metų. Tačiau jau dabar aišku, kad tai nebus lengva. Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys Andrius Burba praktiškai paskutiniu momentu pateikė nemažai pataisų, iš esmės panaikinančių įstatymuose numatytas permainas.
J.Šimėnas plačiai šio fakto nekomentavo, tačiau pabrėžė žodžius, kad A.Burba tokiu elgesiu siekia laimėti laiko. Pats A.Burba šiemet spalio mėnesį per viešą susitikimą su savivaldybių atstovais pavadino savo komiteto vadovą J.Šimėną „sistemos griovėju“ ir skelbėsi išgirdęs iš savivaldybių atstovų, kad dabartinė sistema juos tenkina.
Pasak A.Burbos, jo pataisos jokiu būdu negrąžina atgal pažymų sistemos. „Mano didžioji dalis pasiūlymų grąžina Vyriausybės pateikto projekto nuostatas. Pažymų sistemos naikinimas yra prioritetinis klausimas. Taip pat išbraukėme daug diskusijų sukėlusį punktą dėl „kieno kito“ garantijų. Garantijas galės suteikti tik komerciniai bankai ar draudimo bendrovės“, – dėsto A.Burba.

Barjerai patinka ne visiems
EPPA vadovas Giedrius Mikulskas teigiamai vertina įstatyme numatytą 25 proc. barjerą: „Tai yra apribojimas, kuris turi sutrukdyti lengvai steigti fiktyvias mažas asociacijas ir vėlgi pardavinėti „pažymas“. Gali kurtis gausybė smulkiuosius importuotojus vienijančių asociacijų ar net pats asociacijos steigėjas deklaruoti importą, o AM nesugebėtų visų sukontroliuoti.”
GIA direktorius A.Skinulis piktinasi 25 proc. barjeru pakuočių tvarkymo asociacijoms ir 10 proc. barjeru elektros ir elektronikos prietaisų tvarkymo asociacijoms. “Turėsime reorganizuotis, išsiskaidyti į atskiras asociacijas, pakuočių tvarkymo licencijos atsisakyti, nes neįveikiame numatyto barjero, patirsime nuostolių. Manau kad apribojimo čia neturėtų būti“, – tvirtina A.Skinulis. Tačiau sugriežtintiems reikalavimams ir didesnei kontrolei jis pritaria.
Nenuostabu, kad daug interesų užkliudantis teisės aktas sunkiai skinasi kelią į gyvenimą. Matyt, fiktyvių pažymų verslas negalėtų klestėti be aplinkosaugininkų žinios. Kas tai – aplaidumas, išteklių stygius ar korupcija? Atsakymų į šiuos klausimus nėra ir vargu ar patys aplinkosaugininkai jau yra pajėgūs išsklaidyti abejones. Gal Seimo Aplinkos apsaugos komitetui būtų pats metas peržiūrėti ir įvertinti jos sistemos efektyvumą, išsiaiškinti, kokių iš tikrųjų technologinių ir logistinių išteklių turi tvarkymą deklaruojančios bendrovės? Ar jos net norėdamos galėtų atlikti deklaruojamus darbus, o gal čia ir klesti fiktyvių pažymų rojus?

Baudų išvengti nepavyks
Ekspertai pabrėžia, kad ES institucijos labai kruopščiai ir atsakingai kontroliuoja gamtosaugos reikalus. Jei skubiai nepakeisime situacijos, sankcijos bus labai griežtos. Ir ne tik baudų bus skirta, bet ir kils rimtų problemų šiame versle veikiančioms įmonėms. Šiandien dalis pavojingų atliekų išvežama perdirbti ir utilizuoti į užsienį. Perdirbti jų Lietuvoje neapsimoka – investicijos į įrangą, technologijas labai brangios ir niekada neatsipirktų ne tik privačiam verslui, bet ir valstybei. Šaliai pakliuvus į „juodajį sąrašą“, gali kilti problemų ir dėl šių atliekų.
Ar neatsitiks su aplinkosaugos projektais, remiamais ES, taip, kaip įvyko su lėšomis, skirtomis Ignalinos AE uždarymui: parama IAE uždarymui mažinama ir dėl gebėjimo skaidriai bei efektyviai panaudoti lėšas stokos. Nors problemos masteliai nepalyginami, vis dėlto baudos už sužlugdytą atliekų tvarkymo sistemą būtų dar vienas smūgis valstybės reputacijai.

Įkarta
Deklaruojame, kad yra sutvarkoma 45–50 proc. pakuočių, o realiai – vos 30 proc.

Sistemos yda yra ta, kad nors pažymos išrašomos, iš tikrųjų atliekos nėra surenkamos ir sutvarkomos, bet keliauja į sąvartynus