2016 Kovo 01

Jacekas Janas KOMARAS

Rusija plėšia okupuotą Donbasą

veidas.lt

Jacekas Janas KOMARAS

Jeigu Ukraina kada nors ir atgaus Donbasą, tai nedaug ką ten ras. Rusai ir toliau išveža iš okupuotos teritorijos viską, ką galima išvežti. Neseniai iš Donbaso išvežta dar viena gamykla. Gamyklų grobimas prasidėjo dar 2014 m. Rusai įrenginius išveža tais vilkikais, kurie neva į Donbasą gabena humanitarinę pagalbą.

Buvęs Lenkijos gynybos ministras Romualdas Szeremietiewas interviu „TV Respublika“ jau tada sakė, kad bandė sudominti tarptautinę bendriją žiniomis apie Rusijos vykdomus plėšimus, bet niekam tai nebuvo įdomu: „Kodėl niekas nenorėjo tikrinti sunkvežimių, kurie grįždavo į Rusiją? Juk Rytų Ukrainoje buvo pastatytas visas karinės pramonės kompleksas, be kurio pagalbos rusų armija negali ne tik modernizuoti savo technikos, bet ir gaminti dabar naudojamos ginkluotės. Rusai bandys išvežti viską, ką pajėgs.“

Kremlius net nesistengia slėpti, kad iš Ukrainos išgabena ištisas gamyklas. Internete galima rasti filmukų, kuriuose rodomos Rusijos TV žinios apie tai, kaip Rusija „išgelbėjo“ dar vieną gamyklą nuo ukrainiečių agresijos ar bombardavimo. Rusai daugiausia plėšia karinės pramonės gamyklas, pavyzdžiui, gamyklą „Topaz“, gaminusią modernius radarus. Ukrainiečiai teigia, kad šie radarai gali susekti netgi amerikiečių lėktuvus su „Stealth“ technologija.

Į Čiuvašiją išvežta Luhansko mašinų gamykla, o į Rostovą – Luhansko elektromechaninių prietaisų gamykla, kurioje buvo gaminami kristalai, naudojami karinėje pramonėje. Tai labai brangi ir moderni įranga.

Krasnodone iš gamyklos „Junost“ demontuotos ir išvežtos praktiškai visos technologinės linijos, skirtos raketų elementams gaminti. Iš Luhansko rusai pagrobė amunicijos gamyklą. Bet rusams įdomios ir kitos gamyklos. Išplėštos ir į Rusiją išgabentos pakuočių gamykla „Poli-Pak“ ir santechnikos armatūros gamykla „Maršal“. Abi atsidūrė Voronežo srityje.

Kremlius tokiu būdu tęsia sovietų plėšikavimo tradicijas okupuotose žemėse. 1945 m. Raudonoji armija užgrobtoje Europos dalyje plėšė viską, ką galėjo išvežti. „Raudonarmiečiai yra blogesni nei bėgantys vokiečiai, niekada nežinosi, kas jiems dar pasirodys vertinga. Dingsta net bėgiai ir kitos geležinkelių instaliacijos“, – 1945-ųjų gegužės 30-ąją savo ataskaitoje rašė Žemutinės Silezijos Kozlo rajono meras.

Sovietai vogė traktorius, arklius, maistą, žemės ūkio mašinas ir visas gamyklas. Lenkijos istorikų teigimu, iš teritorijų, kurios po karo buvo atiduotos Lenkijai, į Rusiją buvo išvežta per 1000 gamyklų.

Speciali komunistinės Lenkijos vyriausybės operacinė grupė, kuri turėjo perimti vokiečių turtą, rašė iš Glivicių: „Dabar vyksta milžiniška mašinų, įrenginių ir žaliavos demontavimo ir išgabenimo akcija. Ne tik iš didelių ar vidutinio dydžio gamyklų, bet ir iš mažųjų. Gabenama be pertraukos – sunkvežimiais ir geležinkeliu. Grobia ir per šventes. Sovietų atstovai mums aiškina, kad paliks tik sienas ir pliką žemę, o visa kita išveš.“

Jau po Jaltos konferencijos buvo aišku, kad Stalinas aneksuos rytines prieškarinės Lenkijos žemes iki Bugo upės, o lenkams atiduos Vokietijos žemes iki Oderio. Vakarų sąjungininkai neprotestavo, o Potsdame oficialiai patvirtino Stalino pasiūlytą naująją tvarką. Komunistinė Lenkijos valdžia irgi sutiko su Stalino pasiūlyta tvarka ir su Kremliumi pasirašė sutartį.

Sutartyje buvo punktas, kad SSRS atsisako teisės į visą vokiečių turtą, liekantį naujosios Lenkijos teritorijose. Stalinas dar pridėjo lenkams 15 proc. visko, ką sovietai išveš iš Vokietijos. Praktika parodė, kad SSRS niekas net nesiruošė laikytis sutarties.

Lenkų istorikai tvirtina, kad grobimo mastai buvo milžiniški. Pavyzdžiui, Blachovnios miesto sintetinio benzino gamyklą beveik 8 tūkst. žmonių demontavo ir krovė į traukinius net 4 mėnesius. Išvežė absoliučiai viską, iki paskutinio vamzdžio. 164 tūkst. tonų įrenginių sukrauti reikėjo net 10 tūkst. vagonų. Panašiai pasielgė ir su sintetinio benzino gamykla Policėse, netoli Ščecino. Gamyklą demontavo iki 1946 m. lapkričio 1-osios.

Vokiečiai neturėjo savo naftos telkinių, tai natūralu, kad statė sintetinio benzino gamyklas, kuriose benzinas buvo gaminamas iš anglių. Tačiau kam tų gamyklų reikėjo sovietams – juk jie naftos turėjo į valias?

Sovietų Sąjungos ambasadorius Londone Ivanas Majskis rašė, kad SSRS po karo norėtų gauti reparacijų 40 tūkst. staklių. Taigi iš pradžių sovietų reikalavimai buvo gana kuklūs. Bet Sovietinei armijai artėjant prie Berlyno Stalino apetitas augo. Per specialiosios reparacijų komisijos posėdį I.Majskis jau tvirtino, kad „iš Vokietijos reikia išvežti viską, kas įmanoma“.

Kad sąjungininkai neprotestuotų, maršalas Klimentas Vorošilovas, kuris atstovavo Kremliui derybose su sąjungininkais, aiškino, kad taip daroma siekiant sumažinti Vokietijos potencialą, o SSRS reikia skubiai atkurti pramonę.

Sovietai apiplėšė ne tik buvusias vokiečių žemes, bet ir geresnes gamyklas iš teritorijų, kurios prieš karą priklausė Lenkijai. Taip į SSRS išgabenta Poznanės traktorių gamykla, Chožuvo ir Dombrovos Gurničos liejyklos bei aukštos įtampos elektros linijos iš Viršutinės Silezijos. Yra šaltinių, pagal kuriuos iš Bydgoščiaus kelių statybos „Oemler“ bendrovės pagrobti visi įrenginiai ir mašinos buvo pristatyti į Kauną.

Ir nors po karo SSRS labai greitai išaugo automobilių, traktorių, motociklų ir žemės ūkio mašinų gamyba, sovietams nepavyko paleisti nemažos dalies Europoje prisigrobtų gamyklų, ypač su moderniausiomis technologijomis.

Ne tik todėl, kad rusams trūko specialistų. Daug įrenginių buvo gabenama atviruose vagonuose, todėl staklės ir įrenginiai surūdijo, kol buvo pristatyti į paskyrimo vietą. Tokio likimo sulaukė ir sintetinio benzino gamykla iš Silezijos. Surūdijusius įrenginius rusai išmetė Makarevo laukuose, Vakarų Sibire. Vienas rusų tarnautojas savo ataskaitoje rašė, kad nebuvo kranų įrenginiams pakrauti, todėl darbininkai tampė juos per laukus ir daugumą sugadino.

1956 m. lapkritį Lenkijos delegacija, kuri Maskvoje vedė derybas dėl naujos ekonominės sutarties, prabilo apie kompensaciją dėl patirtos žalos. Bet Kremliaus vadai griežtai atsisakė apie tai kalbėti. Ir dar pagrasino, kad patys gali pareikalauti kompensacijų dėl Lenkijos „išvadavimo“. Lenkai dar prieš keletą metų bandė rusams priminti apie jų šlykštų elgesį Lenkijoje iškart po karo, bet atsakymas buvo toks pat griežtas kaip ir 1956 m.

Taigi tikėtis, kad ir Lietuvai pavyks kada nors išsireikalauti kompensacijos už kraštui SSRS padarytą žalą, yra nerealu.

 

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Jacekas Janas KOMARAS:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Valdemaras Valdemaras rašo:

    Aš pokaryje mačiau Subačiuje, kaip sovietai ant atvirų geležinkelio platformų vežė iš Vokietijos viską: geležinkelio iešmus, „samoforus”, tiltelius, metalinius laiptus, senus metalo vamzdžius ir kt. Man tas priminė neturtingą žmogų, kuris nuolat jautė daiktų alkį, bet kai jau galėjo prisigrobti, tai čiupo gobšiai.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...