2012 Gruodžio 05

Dingęs Vilnius atgimsta

veidas.lt

Šiandien požiūris į paveldą ir architektūrines vertybes yra pernelyg atsainus ir turbūt nepasikeis taip greitai, kaip norėtume.

Kultūrinis sąmoningumas yra savotiškai įgimtas jausmas, o jei ne įgimtas, tai įgyjamas tik nuolat jį ugdant ir puoselėjant nuo pat vaikystės. Taip mano Gražina Drėmaitė – aukščiausios kategorijos restauratorė, paminklosaugininkė, Lietuvos valstybinės paveldo komisijos pirmininkė ir visuomenės veikėja.

„Vaikai nuo mažens turi žinoti, kad seniausi šeimoje esantys daiktai turi būti gerbiami ir saugomi. Tai gali būti prosenelės skara ar austas rankšluostis, paveikslas, o gal kraičio skrynia, tačiau vaikui turi būti paaiškinta, kad tai – brangi relikvija. Vėliau kultūrinis ugdymas turi būti perkeltas į darželį bei mokyklą. Vaikus reikia sudominti, o tai galima daryti vedant pamokas netradicinėje vietoje, pavyzdžiui, istorijos pamokas tiktų vesti muziejuose, pilyse ar kitose reikšmingose istorinėse vietose, per dailės pamokas vaikams galima pateikti užduočių nupiešti gražiausią senamiesčio namą ar bažnyčią. Tai žadintų tam tikrą vaikų susidomėjimą, o kartu ir kultūrinį sąmoningumą, kurį jie puikiai įsisavintų jau būdami suaugę bei galėtų perduoti savo vaikams.“ – idėjų, kaip ugdyti kultūrinį sąmoningumą pažeria paveldosaugininkė.

Daugelis turbūt pasakytų, kad pagrindinis paveldo priešas yra laikas, tačiau Gražina Drėmaitė sako, kad yra kiek kitaip, nes šiandien daugiausia žalos paveldui padaro verslas, kitaip tariant, žmonių veikla.

„Retai kuris nors verslininkas turi pakankamai vidinės kultūros ir suvokimo, kas yra paveldas. Dažnam atrodo, kad jeigu kavinės sienoje įmontuojami trys akmenys – tai jau paveldas. Vadinasi, kažkokiu aspektu žmonės supranta, kad paveldas yra gerai, tačiau nesiima restauruoti senų pastatų ar atkurti autentiškų interjerų todėl, kad tai yra dešimt kartų brangiau, nei nugriauti ir pastatyti viską iš naujo. Daugelis autentiškų pastatų ir paveldo objektų stovi gerose teritorijose, o tai yra labai paranku verslui vystytis, nes jo sėkmė dažnai priklauso nuo vietos.“ – susidariusią situaciją aptaria Lietuvos valstybinės paveldo komisijos pirmininkė.

Turbūt ne veltui Gražina yra atsidėjusi paveldosaugininkės darbui, nes jos tėvas, Vladas Drėma, skaudžiau nei kas kitas reagavo į paveldo nykimą ir naikinimą. Jis buvo Lietuvos dailės istorikas, pedagogas, muziejininkas, tapytojas ir grafikas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo tyrėjas ir puoselėtojas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.

Vladas Drėma daug laiko ir jėgų paskyrė Vilniaus miesto architektūrai ir paveldui saugoti, įamžinti ir atgaivinti. Tačiau tokio Vilniaus vaizdo, kokį jis bandė atkurti iš istorinių šaltinių, jau seniai nebėra. Gražina sako, kad kartais tyliai pasidžiaugia, jog jos tėvas nebemato visų dabar Vilniuje įvykusių pokyčių, nes jie V.Drėmai būtų be galo skaudūs. Kalbėdama apie tėvą paveldosaugininkė pabrėžia, kad jį galima apibūdininti ne tik kaip menotyrininką: „Menotyra, istorija ir architektūra – viskas labai susiję“.

Per savo gyvenimą V.Drėma parengė įvairių leidinių, tarp jų tokias svarbias knygas apie Vilniaus architektūros šedevrus, kaip „Vilniaus Šv. Onos bažnyčia. Vilniaus katedros rekonstrukcija 1782–1801 metais“, „Vilniaus namai archyvų fonduose“, „Šv. Jono bažnyčia“ ir „Vilniaus bažnyčios“. Nemažai leidinių išėjo jau po autoriaus mirties. Tačiau viena iš svarbiausių V.Drėmos knygų buvo 1991 m. išleistas monumentalus veikalas „Dingęs Vilnius“.

Po pirmojo knygos leidimo praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų leidykla „Versus aureus“ perleidžia šį legendinį Vlado Drėmos veikalą. Knygos pristatymas numatomas vasario mėnesį vyksiančioje Vilniaus knygų mugėje, o planuojamas tiražas – 2 tūkst. egzempliorių.

„Dingęs Vilnius“ įamžina neįkainojamą Vilniaus istoriją bei dar nelaimių nepaliesto ir nenuniokoto miesto vaizdą. Knygoje galima rasti smulkių ir išsamių pilių teritorijų, Lietuvos didikų rezidencijų, siaurų senamiesčio gatvelių aprašymų, taip pat įvairių brėžinių, piešinių, net sąskaitų. Gražina Drėmaitė pabrėžia, kad knygoje beveik nėra fotografijų, nes dingęs Vilnius knygoje atsispindi įvairiuose jos tėvo surastuose planuose, tapyboje, graviūrose, kurios visos naujam leidimui buvo iš naujo fotografuojamos. Iš viso į leidinį pateko 634 sumaniai V.Drėmos parinktos istorinės iliustracijos, kartu su išsamiais autoriaus aprašymais atskleidžiančios laiko ir žmonių sunaikintus ar pakeistus Vilniaus architektūros paminklus.

Gražina atskleidžia, kokių savybių reikia turėti žmogui, kad visą savo gyvenimą paskirtum istorijos, architektūros ir meno tyrimams, atidžiam archyvų naršymui, o galiausiai visos tos medžiagos sisteminimui bei leidinių rengimui.

„Mano tėvas buvo labai kruopštus žmogus, gilinosi į esmę – nebuvo paviršutiniškas. Nesvarbu, ką užsibrėždavo daryti ar kokią užduotį gaudavo, visada buvo reiklus sau ir sąžiningas prieš save. V.Drėma jautė tuštumą Lietuvos moksle, jautė pareigą papasakoti tai, kas buvo anksčiau, todėl į savo darbą labai gilinosi ir stengėsi realizuoti visus sumanymus.“

G.Drėmaitė pasakoja, kad visą savo laisvą laiką, kuris likdavo po dėstymo valandų ar darbo muziejuje, tėvas praleisdavo archyvuose bei bibliotekose. Ten ištisas dienas skaitydavo įvairius, senosiomis rusų, lenkų, lotynų kalbomis parašytus dokumentus bei po truputį rinkdavo ir kaupdavo reikiamą medžiagą.

Nepaisant milžiniško darbo, knyga „Dingęs Vilnius“ visgi buvo parengta, tačiau jos išleisti nepavyko ilgus metus. Gražina šypsosi ir sako, kad knygos istorija galėtų būti verta romano.

„Kai knyga buvo parengta, Vlado Drėmos draugai ragino greičiau ją išleisti. Tačiau „Vagos“ leidykla atsisakė leisti knygą, nes joje buvo patalpinta per daug bažnyčių, o to tuometinė valdžia netoleravo, todėl visas jas būtų reikėję pašalinti. Su šia sąlyga tėvas kategoriškai nesutiko. Po ilgų metų leidykla vis tik sutiko leisti knygą su bažnyčių iliustracijomis, tačiau pareikalavo nukirpti visus jose esančius kryžius. V.Drėma vėl nesutiko. Po to knyga nebejudinama leidykloje išgulėjo net iki 1990 metų. Tuomet „Vaga“ pakvietė grafiką Rimtautą Gibavičių sumaketuoti leidinį ir pagaliau nusprendė knygą spausdinti geroje Vengrijoje esančioje spaustuvėje. Tačiau pasikeitusi Vengrijos valdžia atsisakė išleisti „Dingusį Vilnių“. Tada R.Gibavičius knygą nuvežė į Dresdeną, nes šis miestas garsėjo labai vertingais meno leidiniais. Tačiau tais metais susivienijusi Vokietija taip pat atsisakė išleisti veikalą. Atrodė, kad paskutinė išetis – nuvežti knygą į Maskvą. Bet kai knyga buvo atiduota spausdinti, Lietuva atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos ir tai vėl tapo kliūtimi išleisti veikalą. Tuomet tai atrodė kaip užburta nesėkmių grandinė. Paskutinė likusi viltis buvo kaimyninė Baltarusija. Minskas mielai sutiko išspausdinti R.Gibavičiaus atvežtą knygą, tačiau perspėjo, kad juodos viršelio medžiagos, kokia vaizduojama makete, jie neturi, todėl knyga bus išleista su raudonu viršeliu. Visa ši knygos kelionė truko ilgus 22 metus.“ –„Dingusio Vilniaus“ istoriją pasakoja Gražina Drėmaitė.

Paveldosaugininkė prisimena, kad jos tėvui knygos išleidimas buvo be galo netikėtas įvykis, kuris sukėlė stiprių išgyvenimų bangą.

„1991 m. R.Gibavičius atvežė pirmą atspausdintą knygos „Dingęs Vilnius“ egzempliorių tada jau sunkiai sergančiam V.Drėmai. Mano tėvui ant kelių padėta knyga sukėlė stiprų emocinį šoką, nes tai buvo jau palaidota jo svajonė, kuri galiausiai buvo įgyvendinta. Dėl tokio netikėto psichologinio sukrėtimo V.Drėma maždaug savaitei apako ir tik atgavęs regėjimą galėjo įvertinti pagaliau išėjusį leidinį.“ – neįtikėtiną įvykį prisimena Gražina.

Šiandien „Dingęs Vilnius“ yra tapęs bibliografine retenybe, nes paskutiniu metu antikvariatuose knygos kaina pakilo net iki 500 lt. Šio leidinio ieško ne tik architektai, paminklosaugininkai ar dailininkai, tačiau ir vidinės kultūros nestokojantys piliečiai, Vilniaus mylėtojai. Tai reiškia, kad šios knygos pakartotinis leidimas yra ilgai lauktas įvykis tiek dailės ir kultūros istorikų sluoksniuose, tiek ir Vilniaus miestą branginančių ir jo istoriją vertinančių gyventojų tarpe. Gražina Drėmaitė sako, kad knyga sukaupusi ir tam tikrą emocinį krūvį.

„Greičiausiai ta knygos kančia turi ypatingą aurą ir sukuria papildomą, pinigais neišmatuojamą knygos vertę“ – sako G.Drėmaitė.

Šis monumentalus leidinys aktyviai naudojamas aukštųjų mokslo įstaigų bibliotekose, todėl jų turimi egzemplioriai jau yra smarkiai nušiurę arba suplyšę. Tai viena iš priežasčių, kodėl šių metų pradžioje Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė parodė iniciatyvą knygą perleisti. Gražina Drėmaitė teigia, kad ta idėja atrodė sunkiai įgyvendinama, nes kadaise R.Gibavičiaus ranka darytas maketas „Vagos“ leidykloje nebuvo išlikęs ir sunku pasakyti, kur jis šiandien galėtų būti.

Tačiau situaciją lengvino tai, kad didžioji dalis knygoje esančių iliustracijų buvo saugomos Lietuvos nacionaliniame muziejuje, kita nemaža jų dalis laikoma Lietuvos dailės muziejuje, kurio direktorius Romas Budrys taip pat sutiko prisidėti prie pakartotinio knygos leidimo. Likusios trūkstamos iliustracijos buvo surastos ne Lietuvoje. Šią gražią iniciatyvą įgyvendinti buvo patikėta „Versus aureus“ leidyklos direktoriui Artūrui Mickevičiui, kuris, būdamas istorikas, puikiai suprato šios knygos vertę. V.Drėmos tekstas išliko autentiškas, tačiau leidyklai pavyko patikslinti kai kurių paveikslų metrikas: datas, inventoriaus numerius, pavadinimus.

Gražina Drėmaitė sakosi jau sulaukianti ir įvairių skambučių iš žmonių prašančių patvirtinti, jog knyga tikrai bus pakartotinai išleista.

„Žinoma, aš esu labai patenkinta. Man malonu, kad „Dingęs Vilnius“ yra perleidžiamas ir vėl gyvuos. Atrodo, kad tokiu būdu gyvuos ir mano tėvo atminimas.“ – džiaugiasi paveldosaugininkė.

Aušra Rakštelytė

 

 

 

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...