2010 Gegužės 01

Vilniaus vadavimo sąjunga

Kas padėjo Lietuvai atgauti Vilnių

veidas.lt

"Veido" archyvas

Vilniaus vadavimo sąjunga išleido per šimtą knygų ir brošiūrų

Prieš 85-erius metus buvo įkurta Vilniaus vadavimo sąjunga, kuri visą mūsų tautą sutelkė kovai dėl savosios sostinės.

Tikėtina, kad kai kam ši sukaktis pasirodys nereikšminga, kaip ir pati Vilniaus vadavimo sąjunga – juk tarpukario Lietuvoje veikė kelios dešimtys patriotinių visuomeninių organizacijų. O Vilnių, kaip daugelis yra įsitikinę, susigrąžinome vien dėl tam tikrų istorinių aplinkybių – netyčia. Tačiau pažvelkime, ką apie tai sako istorijos faktai.

Kaip atkovoti prarastą sostinę

Priminsime, kad 1920 m. spalį Lenkija klastingai užgrobė Vilnių ir tikėjosi, kad jį valdys amžinai, nes lenkus labai palaikė įvairios nacijos, ypač prancūzai. Šie netgi pageidavo, kad lenkai užimtų ir visą Lietuvą. Laimei, jiems tas, kaip žinome, nepavyko. Tačiau 1922 m. kovo 24 d. Lenkijos seimas paskelbė Vilniaus krašto prijungimą prie Lenkijos, o tarptautinė organizacija Ambasadorių konferencija po metų – kovo 15 d. – pripažino Vilnių ir Vilniaus kraštą Lenkijai, nors tam ir neturėjo jokių įgaliojimų.

Nei Lietuvos valdžia, nei mūsų tauta su tokiu sprendimu niekada nesutiko: juk Vilnius nuo pat 1323 m. buvo ne tik istorinė mūsų sostinė, bet ir XIX a. pab. – XX a. pr. tautinio atgimimo, taip pat lietuviškos veiklos centras. Tačiau kova dėl mūsų teisių į Vilnių buvo itin sunki, ir laimėta ji galų gale buvo tik todėl, kad toje kovoje buvo panaudotos įvairios priemonės ir būdai.

Visų pirma labai aktyvūs buvo mūsų diplomatai, ypač Augustinas Voldemaras, premjeras ir užsienio reikalų ministras 1926–1929 m. Jie nuolat kėlė į viešumą tą didžiulę skriaudą, tekusią jaunai mūsų valstybei: juk iki tol istorija nežinojo atvejo, kad kokia nors valstybė pretenduotų į kaimyninės šalies sostinę.

Negalima teigti, kad tos pastangos buvo visiškai bevaisės: juk vienas rezultatų buvo belgų diplomato Paulo Hymanso sukurtas projektas Vilniaus problemai spręsti. Gal jo autorius ir norėjo mums gero, bet nesuprasdamas lietuvių ir lenkų konflikto esmės pasiūlė tokį jo sprendimą, kurį įgyvendinus Lietuva būtų atgavusi Vilnių, bet praradusi nepriklausomybę ir tautinį identitetą. Todėl kilo didžiulis visuomenės pasipiktinimas, ir Lietuvos valdžia tą projektą atmetė.

Ieškota ir kitokių šio klausimo sprendimo būdų: 1922 m. net planuota kartu su baltarusiais Vilniaus krašte surengti ginkluotą sukilimą, panašų į tokį, koks vėliau įvyko Klaipėdos krašte, bet padėtis ten buvo visai kitokia. Beje, Lietuvos valdžia Lenkijai ne kartą siūlė įvairius kompromisinius sprendimus, bet ši, jausdama savo karinį ir diplomatinį pranašumą, į jokias kalbas nesileido.

Ir tada, nusivylusi didžiųjų Vakarų valstybių politikais, nesulaukusi teisybės, sukruto mūsų visuomenė: ir pačioje Lietuvoje, ir išeivijoje. 1925 m. pradžioje grupė bendraminčių aktyvistų – Mykolas Biržiška, Stasys Šilingas, Fabijonas Kemėšis, Antanas Smetona ir kiti parengė būsimos organizacijos įstatus, patvirtintus balandžio 4 d., kuriuose buvo parašyta: “Tvirtai nustačius, jog visų mūsų mintys, jausmai ir pastangos taip laisvoj ir okupuotoj Lietuvoj, taip ir Amerikos, Anglijos bei kitų šalių išeivijoje susibėga ties pagrindine lietuvių tautos idėja – vaduoti savo sostinę Vilnių, – steigiama Sąjunga Vilniui vaduoti.” Žinoma, greitai atsirado skeptikų ir pesimistų, bet jau balandžio 26 d. universiteto rūmuose įvyko steigiamasis Vilniaus vadavimo sąjungos (VVS) susirinkimas. Pirmaisiais jos nariais, be jau minėtų asmenybių, tapo tokie žinomi žmonės, kaip Vaižgantas, Zigmas Žemaitis, Balys Sruoga, Antanas Žmuidzinavičius, Vladas Putvinskis ir kiti. VVS pirmininku išrinktas M.Biržiška.

Unikali organizacija

"Veido" archyvas

Aukų rinkimas Kaune 1935 m.

Ši organizacija buvo unikali tiek išsikeltais tikslais, tiek veiklos mastais, tiek rezultatais. Jos įstatuose buvo įrašyti tokie uždaviniai: “Jungia gyvam darbui lietuvius, kurie nori dėtis ir dirbti Vilniaus krašto vadavimo idėjai; žadina, auklėja ir stiprina Vilniaus meilę ir tautinės bei valstybinės vienybės idėją; varo kovos bei kultūros darbą, ekonomijos, politikos, mokslo, meno, švietimo srityse” ir kt.

Šiems uždaviniams įgyvendinti VVS siekė įtraukti visą kraštą, visus visuomenės sluoksnius, nepaisant tautybės, religijos, amžiaus. Ir tai, galima sakyti, jai pavyko. Dauguma kitų visuomeninių organizacijų turėjo didesnį ar mažesnį ideologijos, partiškumo atspalvį, o VVS to nebuvo, todėl jai į savo veiklos orbitą pavyko įtraukti ir skautus, ir jaunuosius ūkininkus, ir ateitininkus, ir pavasarininkus – krikščioniškojo jaunimo organizacijas, ir jaunalietuvius, ir visas politines partijas, ir verslininkus, ir darbininkus, ir ūkininkus, ir studentus, ir mokinius, taip pat įvairiausių tautybių žmones: ne tik lietuvius, bet ir žydus, baltarusius, ukrainiečius. Ypač daug prie VVS veiklos prisidėjo Lietuvos šaulių sąjunga – taip pat nepolitinė organizacija, turėjusi apie 60 tūkst. narių.

Šiai veiklai išpopuliarinti pasitarnavo ir paties prezidento raginimai. Tarkime, 1933 m. pavasarį Kaune jis pareiškė: “Tegul Vilniui vaduoti sąjunga bus visos tautos sąjunga, pasiryžusi pasiekti savo tikslo, susigrąžinti, kas prarasta: tegul visos mūsų krašto organizacijos eina tais pačiais dorybės takais, vedančiais Gedimino sostinėn. Vieningai organizuota tauta yra didelė galybė.”

Šios sąjungos veiklą visada rėmė premjeras Juozas Tūbelis, taip pat ministrai ir diplomatai. Todėl ji tapo tikrai masine ir tikriausiai svarbiausia iš visų to meto visuomeninių organizacijų. Juk jos skyriai veikė ne tik Lietuvoje, bet ir JAV, Škotijoje, Prancūzijoje, Argentinoje, Brazilijoje ir kt.

Regindama, telkdama ir mobilizuodama tautą atkovoti Vilnių, VVS, žinoma, nekaupė ginklų, nerengė diversantų: jos veikla visų pirma buvo kultūrinė agitacinė. Ši sąjunga leido labai populiarų žurnalą “Mūsų Vilnius”, organizavo tūkstančius paskaitų, vakarų, išleido apie šimtą knygų, brošiūrų apie Vilnių ir Vilniaus kraštą, jo praeitį ir dabartį. Informacijos apie Lietuvai padarytą skriaudą, apie mūsų tautiečių persekiojimą Vilnijoje platinta ir užsienyje. Ypač didelis darbas buvo dirbamas mokyklose. Kasmet spalio 9-ąją visa Lietuva vieningai minėdavo Tautos gedulo dieną – Vilniaus praradimo metines.

Kita svarbi darbų kryptis buvo lėšų rinkimas iš gyventojų – mat jų reikėjo visų pirma mūsų tautiečių mokykloms, organizacijoms Vilnijoje remti, taip pat pačiai VVS veiklai finansuoti, nes iš Vyriausybės ji negaudavo nė cento. Tam tikslui 1932 m. buvo įkurtas Vilniaus geležinis fondas (VGF), kuriam daugiausia aukojo ne turtuoliai, o paprasti žmonės, net pradinukai – taip jie visi įsitraukdavo į kovą dėl sostinės, o tai buvo net svarbiau už pinigus.

Kas nulėmė Vilnijos likimą

Iš esmės Vilniaus vadavimo sąjunga padarė milžinišką ir labai pozityvų darbą: nors to meto visuomenėje nepatenkintų A.Smetonos valdžia buvo gana daug, Vilniaus klausimu ji buvo ypač vieninga. O visuomenės nuomonę išreiškė Maironis:

“Prakeiktas amžių amžiais
To lietuvio vardas,
Kurs Vilniaus kada nors išsižadėt
Išdrįstų!”

Žinoma, didžiosios valstybės retai kada tesiskaito su mažųjų nuomone ir jų teisėmis, bet tokių atvejų vis dėlto yra pasitaikę, ypač kai pasaulyje vykdavo didelės permainos, kai būdavo perbraižomi politiniai žemėlapiai. Taip įvyko 1918–1920 m., kai gimė nepriklausoma Lietuva, taip įvyko ir 1939-aisiais. Tuomet Vilniaus klausimo sprendimas iš Paryžiaus ir Londono perėjo į didžiųjų plėšrūnų – A.Hitlerio ir J.Stalino rankas. O šie kurį laiką dėl Lietuvos tarpusavyje varžėsi, todėl Vilnius ir mūsų tautos pozicija tuo klausimu tapo gana svarbiu veiksniu. Tą patvirtina Molotovo-Ribbentropo pakte atsiradęs sakinys: “Abi šalys pripažįsta Lietuvos interesus Vilniaus kraštui”.

Aptariamas varžybas, kaip žinome, laimėjo J.Stalinas, bet po to jam reikėjo apsispręsti, kam atiduoti Vilniaus kraštą – lietuviams ar baltarusiams. Suprantama, jis galėjo numoti ranka į pakto teiginį apie Lietuvos interesus, bet to nepadarė. Ir ne iš didelės meilės Lietuvai. Juk baltarusiai jau senokai buvo “broliškoje SSRS tautų šeimoje”, o lietuvius dar reikėjo ten įgrūsti, ir padaryti tą sukuriant savanoriškumo regimybę. Atidavus Vilnių baltarusiams, tą padaryti būtų buvę kur kas sunkiau, todėl, galima tvirtinti, kad tąkart mūsų tautos pozicija Vilniaus klausimu, kurią J.Stalinas, kaip rodo istorijos dokumentai, gerai žinojo ir iš savo diplomatų, ir iš žvalgybos agentų, buvo lemiama.

Žinoma, kai kas ims tvirtinti: o kas iš to – juk netrukus Lietuva prarado savo nepriklausomybę, pateko į Kremliaus imperijos nelaisvę. Tačiau tos imperijos seniai nebėra, o Vilnius – mūsų, jis lietuviškas miestas, mūsų valstybės sostinė. Nors kad tai pripažintų kaimynai lenkai, 1993–1994 m. su jais teko ilgai ir sunkiai derėtis. Tad argi neverta šiandien geru žodžiu paminėti VVS aktyvistų M.Biržiškos, Andriaus Rondomansko, Z.Žemaičio, Sibiro lagerius atkentėjusių Marcelės Kubiliūtės, F.Kemėšio, Vinco Uždavinio, S.Šilingo ar 1942 m. Sverdlovske sušaudyto Juozo Papečkio nuopelnų ir vargų?

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (5)

  1. FO FO rašo:

    nu ir tekstas…nu ir propaganda…Vilniaus LTSR komunistai panasiai melavo, bet subtilesni buvo…tiesos idedavo…dabar vaikai raso, lygis krenta

  2. Nemiegantis Nemiegantis rašo:

    Nematau nei žodžio melo straipsnyje.Netgi priežastis,kodėl sovietai Vilnių atidavė Lietuvai,gana tiksliai nurodyta.

  3. West West rašo:

    Vilnius, 14.12.1916 – Lenkai 53.67% (74.466), Žydai 41.45% (57.516), Lietuviai 2.09% (2.909)!!!

    Vilnius, 9.12.1931 – Lenkai 65.9% (128.600), Žydai 28% (54.600), Lietuviai 0.8%(1.579)!!!

  4. arvydas arvydas rašo:

    gongalviai……papultumet po ranka….butu jums 2 procentai!
    cia debilu tinklapis!:D

  5. Smetona Smetona rašo:

    Ar straisnyje rasoma ne apie ta Lietuvos patriota Valdemara kuri bande nuzudyti kitas patriotas Smetona.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...