2013 Gruodžio 05

Su advokato mantija – 55-eri metai

veidas.lt


Praėjusią savaitę vyko ilgiausiai Lietuvos advokatūroje dirbančio advokato Vytauto Zabielos profesinės veiklos 55 metų jubiliejaus paminėjimo vakaras. „Lygiuotis į tokį pavyzdį kaip jis – smagu, bet prilygti neįmanoma“, – šypsodamasi tvirtina jo dukra, taip pat advokatė Jūratė Zabielaitė.

„Įsivaizduokite, rytais jis keliasi dar prieš aušrą, per dieną apvažiuoja tris Lietuvos miestus, sutvarko skirtingas bylas, o iš vakaro tik perskaitytą bylos medžiagą ryte cituoja mintinai. Iki 60-ies metų nė užrašų knygele nesinaudodavo – visus telefonų numerius atmintinai žinojo“, – taip pagarbiai apie tėvą, iki šiol laikomą vienu didžiausių eruditų ir autoritetų, pasakoja ne vieną jo portretą aliejiniais dažais nutapiusi Jūratė Zabielaitė.
Drauge su sūnumi Dariumi ir dukra Jūrate 83-ejų Vytautas Zabiela kasdien rūpinasi advokatų kontoros reikalais, tačiau, visai kaip jaunystėje, ir šiandien neapsiriboja tik kasdiene profesine veikla. Kolegos advokatai V.Zabielą iki šiol mato kaip itin aktyvų, visuomenišką Advokatų tarybos narį, pasižymintį stipriu pilietiškumo jausmu, o didžioji dalis jo kolegų, mokinių ir bendradarbių pripažįsta, kad tai žmogus, stipriai prisidėjęs klojant Lietuvos advokatūros pamatus.
Iš penkių vaikų šeimos kilęs V.Zabiela gana anksti pajuto, ką reiškia būti suaugusiam ir atsakingam už kitus: vos keturiolikos jis neteko vieno artimiausių žmonių – tėvo, o tai reiškė, kad jį, kaip vyriausią iš vaikų, prislėgė daugybė ūkio darbų ir rūpinimasis visa šeima. Šiandien jis svarsto, jog galbūt tai, kad jis kilęs nuo dalgio ir plūgo, įpratęs nuolat ir daug dirbti, padėjo gyvenime siekti užsibrėžtų tikslų – įstoti į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, įgyti teisininko specialybę, tapti advokatu.
Ne viskas šiuo metu ilgiausiai Lietuvoje advokatu dirbančiam V.Zabielai klostėsi sklandžiai: neturėdamas lėšų studijoms, kurį laiką jis dirbo Grybėnų (1950–1951 m.) ir Dusetų (1952–1953 m.) mokyklų mokytoju, galiausiai susitaupė ir baigė išsvajotas studijas, o po pusės metų stažuotės (1958 m.) atsivėrė perspektyvos dirbti advokatu.
Vienas artimiausių V.Zabielos bičiulių Pranas Žukas, drauge su juo laikantis ir prižiūrintis bites, prasitaria kartą V.Zabielos teiravęsis, kaip jam po 55 metų advokato darbo, keliančio didžiulę įtampą ir stresą, pavyko išlikti tokiam ramiam. Tačiau garbaus amžiaus teisininkas teatsakęs, kad jam, mėgstančiam šią profesiją, ypatingų pastangų neprireikė.
Kaip dorą, ambicingą ir turintį tvirtą stuburą advokatą V.Zabielą apibūdina ne vienas jo kolega, tarp jų – ir advokatas Jonas Kairevičius: „Nė karto per visą savo darbo praktiką Vytautas nebuvo įsivėlęs į konfliktus dėl honoraro ar dėl bendravimo būdo su teisėjais, valdžios institucijomis. Bendrauti su juo lengva, šis žmogus, priešingai nei daugelis, reikiamu metu moka patylėti, išklausyti kitus. Tai be galo darbštus žmogus.“

Sustiprino advokatūros prestižą

„Kartą juokaudami su Vytautu išsiaiškinome, kad pagal horoskopą jis – arklys, ir nuo tada nebesistebiu, kad visą advokatūrą vis stengdavosi paversti darbiniais arkliais. o išties jis pasižymėjo nepaprastu organizuotumu ir gebėjimu pasiekti, ko užsibrėžęs“, – kolegą apibūdina advokatė Zita Šličytė, kurią su V.Zabiela suvedė įvairūs advokatūros leidiniai.
V.Zabielą ji vertina kaip ilgametį advokatų tobulinimosi kursų dėstytoją ir publicistinių straipsnių autorių, ne kartą skaičiusį pranešimus mokslinėse bei praktinėse konferencijose. Vienu didžiausių advokato nuopelnų galima vadinti jo ir kitų bendraautorių sudarytas knygas „Rinktinės advokatų kalbos teisme”, turėjusias didžiulės įtakos šių dienų advokatūrai.
J.Kairevičius patvirtina, kad minėtų knygų pasirodymas sovietiniais metais labai sustiprino advokatūros prestižą, atskleidė, ko vertas advokatas. Vis dėlto didžiausiu V.Zabielos nuopelnu pašnekovas vadina surengtą komunizmo teismą, kuris, jo manymu, dar ir šiandien nepakankamai suprastas ir įvertintas. „Surengti tarptautinį Vilniaus visuomeninį tribunolą komunistinių režimų nusikalstamiems veiksmams įvertinti reikėjo ne tik žinių, bet ir drąsos, pasiryžimo, organizacinio sumanumo“, – teigia advokatas J.Kairevičius.
„Advokatūra jam – idealas, todėl ir visi kiti teisininkai turi dirbti tobulai. V.Zabielai advokato darbas neatsiejamas nuo nuolatinio kvalifikacijos kėlimo, žinių gilinimo, oratorinio meno. Jis pats labai daug prisidėjo prie to, kad advokatas Lietuvoje neatrodytų kaip koks “chalturščikas“, – sako su juo ne vieną dešimtmetį profesiniais reikalais bendravusi Z.Šličytė.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Povilas Jakučionis, prisimindamas, kaip dirba advokatas V.Zabiela, šypteli: „V.Zabiela visuomet pervers archyvo medžiagą, nuvyks į reikiamas vietas, pasikalbės su vietiniais, suras liudininkų, juos pristatys teismui ir, žiūrėk, bylą laimės. Jis ne iš tų advokatų, kurie į savo darbą žvelgia formaliai. Šis profesionalas supranta savo profesijos vertę ir reikšmę.“
Advokatų tarybos pirmininko Leono V.Papirčio teigimu, matydama tokius teisės mohikanus kaip V.Zabiela vidurinė advokatų karta gauna gerą pavyzdį ir pilietiškumo pamokų. Daug apie advokato asmenybę pasako ir valstybiniai apdovanojimai: 2007 m. V.Zabiela apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu, o 2011 m. jam suteiktas Lietuvos teisininkų draugijos garbės nario vardas.

Netradiciniai vaikų auklėjimo metodai

Pasiklausęs V.Zabielos dukters, auginančios savą atžalą, supranti, kad vaikystėje jai trūkdavo valandų su tėčiu. „Mama savo darbą mėgo ne mažiau nei tėtis, taigi su broliu jausdavome dvigubą tėvų dėmesio trūkumą. Jei norėdavome su jais pasikalbėti, turėdavome užsirašyti į priėmimą jų darbuose. Žinoma, tai tik vaikiškos nuoskaudos, bet tuomet, Dieve, kaip jų trūko“, – pasakoja J.Zabielaitė.
Paklaustas, ar nesijaučia per nesibaigiančius darbus nuskriaudęs šeimos, ponas Vytautas linkteli, esą gal ir taip, bet tuo metu nebuvę galima kitaip. Savo vaikais V.Zabiela be galo didžiuojasi ir pastebi, kad jie – ne tik profesionalūs teisininkai, bet dargi ir kūrybiškumo gyslele apdovanoti žmonės.
O auklėjo juos V.Zabiela, kaip sako jo dukra, netradiciniais metodais. „Kiek prisimenu iš vaikystės, tėtis ne kartą yra mane su broliu įmetęs į situacijas, iš kurių nė patys nežinodavome, ar užteks jėgų išsikapstyti. Kaip pavyzdį galiu paminėti kartą, kai mane, dvylikametę, su trimečiu broliuku paliko Kryme – norėjo pažiūrėti, kaip elgiuosi, ar išsikapstysiu“, – vaikystės patirtimi dalijasi teisininkė.
Beje, panašių eksperimentų jos gyvenime buvo ne vienas ir ne du, tačiau dabar V.Zabielos dukra sako į tai žvelgianti kitomis akimis nei vaikystėje. „Išgyvenimo situacijos lavina kūrybiškumą, dėmesingumą, skatina nebijoti ateities ir tarsi parengia bet kokiai situacijai. Panašiu principu mes dabar rengiame advokatų padėjėjus ir pastebime, kad tai iš tiesų pasiteisina. Tėtis šį principą, matyt, iš kokios knygos bus nusižiūrėjęs“, – svarsto J.Zabielaitė.
Gal ir su žmona ponas Vytautas bendravo kažkaip neįprastai? Ir taip, ir ne. „Ir dabar gana dažnai matau juodu su žmona prie Juodežerio į pakalnę su kava kulniuojančius. Tai juodviejų ritualas, labai daug pasakantis apie gražius tarpusavio santykius. Į šią porą gražu žiūrėti, visai kaip pažinties pradžioje jie iki pat šiol vienas į kitą mažybiniais maloniniais vardais kreipiasi“, – darniais Jorūnės ir Vytauto Zabielų tarpusavio santykiais gėrisi jų bičiulis P.Žukas.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...