Siūlome ištrauką iš Antony Beevoro knygos „Berlynas. Žlugimas 1945-aisiais“, tapusios populiariausia 2013 m. istorine knyga. Šioje ištraukoje – istoriniais faktais grįstas autoriaus pasakojimas apie sovietų kareivių masiškai prievartautas Vokietijos moteris.

Vokiečių karinė valdžia smarkiai suklydo atsisakiusi naikinti sandėlius su alkoholio atsargomis numatomo Raudonosios armijos puolimo kelyje. Tokį sprendimą lėmė mintis, kad girtas priešas nėra pajėgus kovoti. Moteriškosios gyventojų dalies nelaimei, raudonarmiečiams, pasirodo, kaip tik šito ir reikėjo, kad įgytų drąsos prievartauti ir turėtų ūpo švęsti tokio siaubingo karo pabaigą.
Pergalės šventimo laikotarpis dar nereiškė, kad Berlyne dingo baimė. Užsitęsus šventinėms linksmybėms daug vokiečių moterų vis dar buvo prievartaujamos. Jaunas sovietų mokslininkas iš aštuoniolikmetės vokietaitės, kurią buvo pamilęs, sužinojo, kad gegužės 1-osios naktį Raudonosios armijos karininkas įgrūdo jai į burną pistoleto vamzdį ir taip laikė, kad mergina nesipriešintų, kol jis pasieks savo puolimo tikslą.
Moterys netrukus susigaudė, kad vakare, „medžioklės valandomis“, reikia išnykti. Dukras ištisomis dienomis slėpdavo palėpėse. Motinos išsmukdavo į gatvę parsinešti vandens tik anksti rytą, kai sovietų kareiviai dar miegodavo po išvakarėse išgerto alkoholio. Kartais didžiausias pavojus kildavo, jei kuri motina, žūtbūt siekdama išgelbėti savąsias dukteris, išduodavo, kur slepiasi kitos merginos.
Berlyniečiai prisimena, kad lauke kiekvieną vakarą girdėdavosi klyksmų, nes visi langai buvo išdaužyti. Dvi pagrindinės ligoninės nurodė, kad prievartavimo aukų buvo nuo 95 000 iki 125 000. Vienas gydytojas paskaičiavo, kad Berlyne buvo išprievartauta maždaug 100 000 moterų, iš jų apie 10 000 mirė, daugiausia dėl savižudybių. Manoma, kad mirusiųjų dalis iš 1,4 milijono nukentėjusiųjų Rytų Prūsijoje, Pomeranijoje ir Silezijoje buvo kur kas didesnė. Įvairiais vertinimais, išprievartauta mažiausiai du milijonai vokiečių moterų, nemaža, o gal ir didesnioji jų dalis išprievartauta po kelis kartus. Urzulos fon Kardorf draugę ir sovietų šnipę Šulcę-Boizen (Schulze-Boysen) „vienas po kito išprievartavo dvidešimt trys kareiviai“. Paskui ligoninėje ją teko siūti.
Vokiečių moterys į išgyventus prievartavimus reagavo labai įvairiai. Daugelis aukų, ypač jaunos, iki tol šeimų globojamos mergaitės, nepajėgė suvokti, kodėl su jomis taip elgiamasi, tad psichologiniai padariniai galėjo būti katastrofiški. Joms tapo nepaprastai sunku palaikyti santykius su vyrais, neretai šita problema likdavo visam gyvenimui. Motinoms dažniausiai visų pirma rūpėdavo vaikai ir tai padėdavo ištverti viską, kas būdavo daroma joms pačioms. Kitos moterys, ir jaunos, ir subrendusios, paprasčiausiai stengdavosi tuos išgyvenimus ignoruoti, išmesti iš atminties. „Privalau daug ką slopinti, kad galėčiau kaip nors gyventi“, – pripažino viena moteris, atsisakiusi kalbėtis šia tema. Kai kurios nesipriešindavo ir sugebėdavo atsiriboti nuo to, kas joms daroma, – atrodo, tada jos kankindavosi kur kas mažiau. Kartais moterys apie savo išgyvenimus pasakodavo taip, tarsi tada būtų atsiskyrusios nuo savo kūno ir viską stebėjusios iš šalies. „Šitoks jausmas, – rašė viena, – neleido tai patirčiai paveikti viso mano gyvenimo.“
Regis, padėdavo ir sveikas berlynietiškas cinizmas. „Apskritai, – savo dienoraštyje gegužės 4 dieną rašė nežinoma moteris, – mes po truputį imame į visą šitą prievartavimų reikalą žiūrėti su tam tikru, nors gal šiek tiek niūroku humoru.“ Jos pastebėjo, kad ivanai visų pirma renkasi apkūnesnes, ir tai teikė šiokio tokio ~schadenfreude~ – „piktdžiugiško pasitenkinimo“. Iki šiol nesulysusios paprastai buvo nacių partijos veikėjų žmonos arba kitos privilegijuotą padėtį turėjusios moterys.
Išprievartavimas tapo, pasak nežinomos dienoraštininkės, bendra patirtimi, tad ją įveikti reikėjo dalijantis tais bendrais išgyvenimais, apie juos kalbantis. Tačiau grįžę vyrai stengėsi uždrausti tokias kalbas net ir tada, kai jų pačių šalia nebūdavo. Moterims reikėjo susitaikyti su tuo, kas jas ištiko, bet paaiškėjo, kad vyrai jų gyvenime neretai viską tik dar labiau apsunkindavo. Buvusieji greta savo moterų kentė gėdą dėl negebėjimo jų apsaugoti. Hana Gerlic (Hanna Gerlitz), gelbėdama vyrą ir save pačią, atsidavė dviem girtiems sovietų karininkams. „Vėliau, – rašė ji, – man teko guosti savo vyrą ir padėti jam atgauti drąsą. Jis verkdavo kaip vaikas.“
Vyrai, kurie slapstydamiesi išvengė nelaisvės ar buvo anksti paleisti iš belaisvių stovyklų, grįžę ir išgirdę, kad žmona ar sužadėtinė jiems nesant buvo išžaginta, emociškai, regis, tarsi suakmenėdavo. (Be to, daugelis sovietų stovyklose ilgiau išbuvusių belaisvių dėl badavimo patyrė „deseksualizaciją“.) Jiems pasirodė labai sunku susigyventi su mintimi, kad jų moterys patyrė prievartą. Urzula fon Kardorf girdėjo pasakojant apie jauną aristokratą, kuris, sužinojęs, kad jo sužadėtinę išprievartavo penki rusų kareiviai, tuoj pat nutraukė su ja visus ryšius. Dienoraštį rašiusi nežinoma moteris apie namo gyventojų patirtus baisumus papasakojo buvusiam mylimajam, kuris netikėtai užėjo pas ją. „Visos jūs dabar – begėdės kekšės, – pratrūko tas vyras. – Visos iki vienos. Negaliu klausyti tokių pasakojimų. Paniekinote visas savo vertybes, tikros kalės!“ Tada ji padavė dienoraštį, kad paskaitytų pats. Išvydęs aprašymą, kaip ji buvo žaginama, jis žiūrėjo į ją tarsi į pamišėlę. Po poros dienų vyras iškeliavo pareiškęs, kad eina ieškoti maisto. Daugiau ji jo nebematė.
Duktė, motina ir senelė, visos kartu išprievartautos pačiame Berlyno pakraštyje, guodėsi mintimi, kad šeimos galva žuvęs kare. Jį būtų užmušę namie, nes būtų stojęs jų ginti – taip kalbėdavo jos tarpusavyje. Tačiau iš tiesų, regis, tik vienas kitas vokietis pasielgė taip, kas, savaime suprantama, buvo beprasmė narsa. Garsus aktorius Haris Lybkė (Harry Liebke) krito negyvas po smūgio buteliu į galvą, kai mėgino išgelbėti jo bute prisiglaudusią merginą. Atrodo, tai buvo reta išimtis. Nežinoma dienoraštininkė eilėje prie vandens siurblio iš vienos moters net girdėjo, kad raudonarmiečiams ją tempiant iš rūsio tame pačiame name gyvenantis vyras kalbėjo: „Dėl Dievo, tik nesipriešink! Mums visiems prišauksi bėdą.“
Vis dėlto moteris mėgindavo ginti tėvai ar mažamečiai sūnūs, besikliaujantys savo jėgomis. „Trylikametis Dyteris Zalis (Dieter Sahl), – netrukus po tų įvykių rašė kaimynai, – mojuodamas kumščiais puolė rusą, kuris čia pat, jam matant, prievartavo jo motiną. Jis pasiekė vienintelį dalyką – buvo iš karto nušautas.“

Investuotojai iš krizės apimtos euro zonos traukasi lyg iš skęstančio laivo, o šių šalių politikai nebeišlenda iš posėdžių salių ieškodami nebeegzistuojančio būdo išgelbėti eurą. Tad Vokietija ir kitos šalys jau pradeda skaičiuoti, kiek joms kainuos euro žlugimas.

Euro obligacijos? Atrodo, lyg Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy net nežinotų tokio termino. Dar yra naujasis Italijos premjeras Mario Monti. Klausi jo, ką manąs apie euro obligacijas, bet ir šis tik pečiais gūžteli – leidžia suprasti, esą niekada nėra apie tokias girdėjęs. Pagaliau – puikioji oratorė Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Ši ponia terminą puikiai žino, bet irgi nė už ką jo nevartoja, nors euro obligacijos greičiausiai yra vienintelė likusi priemonė išgelbėti eurą.
Tad įsivaizduokite šią trijulę pietaujančią prie vieno stalo ir kalbančią apie euro likimą, bet apsimetančią, kad nė vienas nežino stebuklingojo burtažodžio.
Maždaug taip ir atrodė praėjusią savaitę vykęs trijų galingųjų euro zonos valstybių lyderių susitikimas Strasbūre, kuris labiausiai priminė euro pakasynas ir ne vieną analitiką privertė susimąstyti, kad iš tiesų bendroji euro zonos valiuta jau yra žlugusi, tik garsiai apie tai vis dar neprabylama. Štai kodėl ir priemonių jai išgelbėti – tokių kaip euro obligacijos – supervalstybių lyderiams nebėra prasmės net svarstyti.
Štai pietus kaip įprasta sutrukdžiusiems žurnalistams A.Merkel į klausimą apie euro obligacijų išleidimą tam, kad euro zonos skolos būtų gelbėjamos centralizuotai, šluostydamasi lūpas servetėle burbtelėjo tik tai, kad savo nuomonės (o ji anksčiau buvo vienareikšmiškai skeptiška) nepakeitė. Šmaikštuolis N.Sarkozy, prieš atsakydamas į tą patį klausimą, kaip įprasta puolė pasakoti anekdotų (šį kartą, beje, apie hipochondrikus) ir nukreipęs dėmesį nuo klausimo esmės pareiškė, jog “bus rastas bendras sutarimas”.
Kad į taiką ir harmoniją euro zonoje nė nepanašu, patvirtino ir M.Monti, nuleidęs klausimą apie euro obligacijas negirdomis ir vietoj šio termino panaudojęs kitą – “stabilumo obligacijos”.
Taigi euro zonos lyderiai prie pietų stalo praėjusią savaitę elgėsi tarsi trys tos pačios ligoninės gydytojai, skirtingai įsivaizduojantys mirtino ligonio gaivinimą ir tik dėl ligoninės reputacijos nepuolantys draskyti vienas kitam akių.
“Akivaizdu, kad euro zonoje tvyro didžiulė įtampa. Tačiau skirtingas vizijas turintys euro zonos lyderiai sugeba tvardytis, ir atrodo, jog visi jie supranta, kad pyktis nebėra prasmės – euro dienos suskaičiuotos”, – skelbia Vokietijos savaitraštis “Der Spiegel”. Šio vieno įtakingiausių Vokietijos leidinių analitikai pripažįsta, kad visi ženklai liudija apie jau įvykusią faktinę euro mirtį ir jos išvengti galima tik per stebuklą, kuris tebėra Vokietijos rankose.

Vokietija – viena prieš visus

Vienintelė išeitis eurui ir euro zonos valstybėms – išleisti jau minėtas ir visų nekenčiamas euro obligacijas, kitaip tariant, leisti Europos centriniam bankui (ECB) sumokėti už vyriausybių skolas, nes jis ne tik turi pakankamai lėšų, bet ir esant reikalui gali prispausdinti daugiau kupiūrų.
Bet su tuo nieku gyvu nesutinka Vokietija. Ji aiškina, kad ECB – nepriklausoma institucija, kurios negalima versti gelbėti vyriausybių prieš jos pačios valią.
Šiuo atveju A.Merkel primena tą vienišą karį, stovintį plyname kovos lauke, ir jei kol kas pietauti su ja vis dar sėda ir N.Sarkozy, ir N.Monti, tai greitai Vokietijos kanclerė užkandžiaus viena.
Buvęs Prancūzijos prezidento Francois Mitterrand’o patarėjas Jacques Attali dabartinę Vokietijos poziciją prilygina net Antrajam pasauliniam karui. “Po dviejų pasaulinių karų Europą savižudybei ir vėl pasmerkia toji pati Vokietija”, – dramatiškai kalba politikas, kurio nuomone, jei Vokietija nepakeis nuomonės, Europos laukia visiška katastrofa. Juk akivaizdu, kad jokios kitos priemonės iki šiol nepadėjo, nors euro zona su krize kovoja jau daugiau nei metus.
“Pirmasis Graikijos gelbėjimo planas pasirodė per menkas, tad šaliai buvo suteikta pakartotinė parama, kurios irgi nepakako. Vėliau buvo padidintas Europos stabilumo fondas, bet ir jis iki šiol pilnai nefunkcionuoja, o vietoj to Italijos ir Ispanijos obligacijas supirkinėja ECB. Euro zonos situacija – beviltiška”, – teigia J.Attali.

Pirmieji ėmė rengtis verslininkai

Vis dėlto Vokietija nusileisti neketina, tad gali būti, kad jau pirmą kitų metų ketvirtį euro nebeliks. Na, o pirmieji euro žlugimo šaukliai yra ne prabilti bijantys ir panikos kelti nenorintys politikai, o 17-oje krizės purtomų euro zonos valstybių veikiančios tarptautinės kompanijos, kurių vadovai ima rengtis pačiam blogiausiam scenarijui. Automobilių gamintojai, energetikos kompanijos, vartojimo prekių ir kitos tarptautinės bendrovės mėgina sumažinti riziką, nukreipdamos lėšų rezervus į saugias investicijas ir atidžiai kontroliuodamos nebūtinas išlaidas. Štai Vokietijos inžinerijos milžinė “Siemens” įsteigė net savo banką, kad galėtų laikyti indėlius saugiu laikomame Europos centriniame banke.
“Pradėjome svarstyti, kaip galėtų atrodyti žlugimas. Jei šalys pradėtų trauktis iš euro zonos, susidurtume su masine devalvacija, kuri labai pabrangintų importuojamas prekes”, – dėsto ir investicinės kompanijos “Diageo Europe” prezidentas Andrew Morganas.
Kitas kompanijų rūpestis – išsiaiškinti, kaip euro žlugimas atsilieptų tarptautiniams komerciniams susitarimams ir paskolų sutartims. “Vis dar sunku galvoti apie tai, kas sunkiai įsivaizduojama, juolab numatyti konkrečias detales, tačiau bet kuris racionalus žaidėjas turi apsvarstyti tokią galimybę”, – sako Jeanas Pisani-Ferry, Briuselyje įsikūrusio ekonominės ir politinės analizės Bruegelio instituto vadovas.
Štai dėl ko tą galimybę kompanijos taip įnirtingai svarsto. Kai kurie Prancūzijoje, Italijoje ir Ispanijoje dirbantys tarptautinių kompanijų vadovai sako jau turį parengtus planus, kaip veikti smarkių finansinių ir ekonominių sukrėtimų atveju.

Laukia visuotinis bankrotas?

Nors garsiai nekalba, bet euro žlugimui rengtis pradeda ir vyriausybės. Deja, joms tai kur kas liūdnesnė perspektyva nei lanksčioms įmonėms. Bet ir tuo atveju pabrėžiama, esą pigiau bus eurą išbraukti iš egzistuojančių valiutų sąrašo, nei dirbtinai palaikyti jo gyvybę.
“Pasekmės Europai ir visam pasauliui bus dramatiškos. Valstybės bankrutuos, iš naujo reikės gelbėti griūvančius bankus, o ekonomiką apims metų metus besitęsianti recesija”, – niūrią ateitį prognozuoja “Der Spiegel” analitikai. Tačiau kartu jie pripažįsta, kad tai – geriausia,  gal ir vienintelė, išeitis.
Pavyzdžiui, Vokietijoje skaičiuojama, kas būtų, jei šalis grįžtų prie markės, ir kas – jei toliau cirkuliuotų eurai. Šalies Finansų ministerija mano, kad naujai įvestos Vokietijos markės vertė būtų net 25 proc. didesnė už dabartinę euro vertę, o tai – tikra katastrofa nuo eksporto priklausomai Vokietijai. Iš viso šalies nuostoliai per trumpą laiką pasiektų nuo 250 mlrd. iki 340 mlrd. eurų, arba 10–14 proc. Vokietijos BVP.
Tačiau pasilikus prie euro žala valstybei būtų dar didesnė, nes tektų itin brangiai skolintis (procentai gali išaugti iki dviženklių skaičių) tam, kad būtų administruojama valstybės skola.
Beje, manoma, kad tikroji euro mirtis prasidės pirmą 2012 m. ketvirtį, kai labiausiai skolų kamuojamos euro zonos valstybės turės, bet nebegalės sugraibyti sunkiai įsivaizduojamų sumų skoloms padengti. Vien Italijai teks refinansuoti 110 mlrd. eurų senų skolų, kurių terminas sueina kitų metų pradžioje.
O pinigų, žinoma, niekas neskolins. Apie kokius nors naujus rinkos investuotojus galima pamiršti – jų neįtikins net ką tik pasikeitusi valdžia Italijoje, Graikijoje ar Ispanijoje.
Net patyrę bankininkai, kurie viešai skelbia raminančias naujienas, privačiuose pokalbiuose pripažįsta, kad euras tuoj tuoj žlugs. “Be to, iš euro zonos traukiasi ne tik bankininkai, bet ir draudimo kompanijos, pensijų fondai ir net privatūs investiciniai fondai. Visi jie baiminasi visuotinio bankroto”, – pabrėžia “Morgan Stanley” ekonomistas Joachimas Felsas.
Beje, “Deutsche Bank” vadovas Josefas Ackermannas teigia, kad euras numarino pats save tą dieną, kai buvo nuspręsta nurašyti Graikijos skolas. “Yra nemažai Azijos ir Amerikos kompanijų, kurios mąsto paprastai: jei euro zonoje įprasta nurašyti nemokios valstybės skolas, kas gali garantuoti, kad ir kiti įsipareigojimai privatiems investuotojams nebus nubraukti”, – niūrią ir gėdingą euro pabaigą apibendrina bankininkas.

Tragiški įvykiai Vilniuje 1991 metų sausį prisidėjo prie galutinio komunizmo žlugimo Vidurio ir Rytų Europoje, ketvirtadienį teigė buvęs Lenkijos prezidentas ir šalies išsivadavimo simbolis Lechas Walesa (Lechas Valensa).

Laiške Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei Nobelio premijos laureatas taip pat išsakė viltį, kad bus išspręstos problemos dėl lenkų tautinės mažumos Lietuvoje.

“Šią dieną, kuri tokia svarbi Lietuvai, perduodu savo solidarumo išraišką drąsiems Lietuvos žmonėms, kurie turėjo drąsos prieš 20 metų reikalauti nepriklausomybės prieš galingą Sovietų Sąjungą, vadovaujamą Maskvos”, – rašoma laiške, kurio kopiją gavo BNS naujienų agentūra.

“Ši drąsa buvo sumokėta krauju. Tragiški 1991 metų sausio įvykiai Vilniuje plačiai nuskambėjo pasaulyje, prisidėdami, kartu su kitais įvykiais, prie galutinio komunizmo žlugimo Vidurio ir Rytų Europoje”, – rašo L.Walesa.

Laiške jis palinkėjo Lietuvai ir jos gyventojams sėkmės politikoje, ekonomikoje ir socialinėje srityse.

“Tuo pat metu tikiuosi, kad problemos, su kuriomis susiduria lenkų mažuma, šimtmečius gyvenanti Lietuvoje, bus išspręstos, ir tai leis toliau kurti draugiškus santykius tarp mūsų žmonių, kurie tokie artimi istoriškai”, – teigia buvęs Lenkijos vadovas.