Burlingtonas, JAV

Naktį iš penktadienio į šeštadienį JAV vėl sukrėtė teroro išpuolis. Maždaug 100 km nuo Sietlo, Vašingtono valstijoje esančio Berlingtono prekybos centre CASCADE MALL nušauti 4 žmonės.

Pasak liudininkų, įtariamasis šaulys atrodo Lotynų Amerikos kilmės, jo motyvai kol kas nežinomi.

Prieš savaitę teroro šmėkla drebino ir Niujorką, Minesotą, Naująjį Džersį. Praėjusį šeštadienį Niujorke nugriadėjus sprogimui nesunkiai sužeista beveik 30 žmonių. Netrukus surasta dar viena bomba, kuri buvo neutralizuota. Šeštadienį Minesotos prekybos centre peiliu ginkluotas vyras, kuris buvo “Islamo valstybės” rėmėjas, subadė aštuonis žmones ir buvo nušautas. Pirmadienį Naujajame Džersyje taip pat buvo neutralizuoti penki sprogstamieji įtaisai.

Scanpix nuotr.

Scanpix

Grįžęs iš Jaltos konferencijos 1945-aisiais, Winstonas Churchillis konstatavo, kad jo vaidmuo ten vykusioje konferencijoje buvęs minimalus, nes prie stalo sėdėjo ir kaip lygiaverčiai tarėsi tik „klubo nariai“ – rusiška meška ir amerikietiškas buivolas. O kad patektum į tą klubą, privalėjai turėti bent 3 mln. karių armiją. Britams tai buvo nepasiekiama, o štai amerikiečiai ir rusai žaidė vienoje lygoje.

Rima JANUŽYTĖ

Prieš septynis dešimtmečius niekam nekilo abejonių, kad rusai ir amerikiečiai gali tartis dėl pasaulio tvarkos ir derinti veiksmus: tai buvo įrodžiusi ir amerikiečių parama sovietams per Antrąjį pasaulinį karą, o paskui Teherane, Jaltoje ir Potsdame derinamos antihitlerinės koalicijos partnerių pozicijos ir kartu perbraižomi žemėlapiai.

Tačiau šis klubas, kurio nariai vienas kitą kadaise vertino mažų mažiausiai rimtai, ilgainiui nunyko. Nuo to laiko JAV ir Rusijos santykiai trypčioja polkutę „vienas žingsnis pirmyn, du atgal“, bet šokėjai tik sukasi ratu po salę ir, techniškai atlikdami judesius, imituoja judėjimą į priekį.

Antai JAV ir Rusijos pasirašytas supratimo memorandumas, įpareigojantis abiejų šalių Karinių oro pajėgų pilotus laikytis atokiai vieniems nuo kitų, vykdant atskiras bombardavimo kampanijas Sirijoje, Rusijai kaip tik ir yra žingsnis pirmyn, JAV – du žingsniai atgal.

Rusija gali džiaugtis, kad tokia supergalybė kaip JAV su ja iš viso kažką derina. Pentagonas atsainiai pripažįsta, kad priversta paisyti Rusijos manevrų virš Sirijos ir netgi pasirašyti su Maskva savitarpio supratimo memorandumą.

„JAV vadovaujamos koalicijos lėktuvas priverstas nutraukti bombardavimo misiją, nes toje vietovėje užfiksuojami Rusijos lėktuvai; Rusijos lėktuvas praskrenda už maždaug 450 metrų nuo dviejų JAV lėktuvų; Rusijos orlaivis užfiksuojamas 150 metrų nuo JAV lėktuvo“, – tai pranešimai, privertę Pentagoną imti plunksną į rankas ir raityti parašą po susitarimu su Rusija.

Mat Vašingtonui buvo akivaizdu, kad pranešimai apie vis mažėjančius atstumus ir didėjančią susidūrimo riziką Sirijos padangėje turi liautis. Taigi, kelis kartus vos nesusidūrę, Rusijos ir JAV lėktuvai arba bepiločiai orlaiviai nuo šiol turėtų vadovautis protokolais, kuriais siekiama išvengti bet kokio JAV ir Rusijos aviacijos įgulų incidento ore.

Interpretacijos skiriasi

„Turėtų vadovautis“ ir „vadovausis“ – ne tas pats. Pentagono atstovas spaudai Peteris Cookas pabrėžia, kad jeigu šiais protokolais bus vadovaujamasi, mums neturėtų kilti susidūrimo su Rusijos aviacija virš Sirijos pavojaus.

Tarp tų protokolų yra instrukcijos dėl profesionalaus orlaivių valdymo, radijo dažnių naudojimo ir papildomo antžeminio ryšių kanalo įkūrimo.

Beje, analitikai atkreipia dėmesį, kad protokoluose numatytas 150 metrų atstumas kariniams lėktuvams yra labai jau mažas. Tačiau toks susitarimas vis tiek yra geriau, negu jokio. Kaip tik todėl Pentagonas šį susitarimą pateikia tik kaip techninę smulkmeną, o ne kokį nors naują JAV ir Rusijos santykių etapą, kaip tai su pasimėgavimu vadina Maskva.

Pentagono atstovas pabrėžia, kad šis memorandumas nereiškia platesnio pritarimo Rusijos strategijai Sirijoje, kurią jis įvardija kaip Maskvos palaikymą prezidentui Basharui al Assadui.

„Tebemanome, kad Rusijos strategija Sirijoje duoda priešingų rezultatų ir kad jos parama Assado režimui tik paaštrins pilietinį karą Sirijoje“, – oficialią JAV poziciją aiškina P.Cookas, primindamas, kad iš pradžių Rusija prašė derybų su Jungtinėmis Valstijomis dėl „konfliktų šalinimo“, kai rugsėjo 30 d. Sirijoje pradėjo bombardavimo kampaniją.

Bendradarbiavimas tikrai neįmanomas?

Apie tai, ką ir kodėl Rusija ten bombarduoja, skalambija visa žiniasklaida. Tačiau svarbiau, ką Rusijos ir JAV veiksmai (bendri, suderinti ar priešingi) reiškia šių dviejų valstybių santykiams. Pagrindinis klausimas – ar Rusija ir JAV pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo vėl gali tapti koalicijos partnerėmis ir susivienyti prieš bendrą priešą „Islamo valstybę“ (ISIS), kaip kadaise – prieš hitlerinę Vokietiją.

„Maskvos centro“ direktorius Dmitrijus Treninas įsitikinęs, kad nuoširdus bendradarbiavimas neįmanomas: „Abiejų pusių statymai labai dideli. Maskvai tai Rusijos išgyvenimo klausimas, Vašingtonui – JAV hegemonijos tąsa ir patikimumas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes kompromisas paprasčiausiai neįmanomas, nes bet koks kompromisas būtų naudingesnis Rusijai, nei JAV.“

Panašios nuomonės laikosi ir analitikas Piotras Akopovas. Jis neabejoja, kad bendradarbiavimo idėja neįmanoma iš principo, nes Vladimiras Putinas niekada neatsisakys idėjos reformuoti vienpolio pasaulio. Dar labiau padėtį komplikuoja tai, kad amerikiečiai šito iki galo nesuvokia. „Net jei Ukraina sugrįžtų į Rusijos įtakos sferą, Rusijai tai nebūtų jokia pabaiga. Anglosaksiški protai to nesugeba suprasti“, – įsitikinęs P.Akopovas.

„Human Security Center“ analitikė Je­lizaveta Rekhtman primena, kad bendradarbiavimo Rusija ir JAV tuo pačiu metu siekia ir vengia nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

Pasibaigus šaltajam karui atrodė, kad gerokai pasistūmėta į priekį. Tačiau JAV visuomet kalbėjo apie pažangą, o Rusija ieškojo „kabliukų“. 1997 m. NATO ir Rusija pasirašė dvišalį susitarimą, kuriuo Rusija buvo integruota į euroatlantinę saugumo sistemą remiantis „abipusiu pasitikėjimu“ ir branduolinio ginklo neplatinimo idėja.

Tačiau Rusijos netenkino menkas jos vaidmuo priimant sprendimus, o 2001-aisiais viešėdamas Berlyne V.Putinas pareiškė, kad Rusijos ir NATO bendradarbiavimas nėra lygiavertis, nes jį koordinuojantis mechanizmas Ru­sijai nesuteikia galimybės dalyvauti projektuojant ir priimant sprendimus.

„Šiandien sprendimai priimami be mūsų dalyvavimo, o mes tik raginami pritarti tam, kas jau nuspręsta. O po to dar kalbama apie lojalumą NATO. Paklauskime savęs, ar tai normalu. Argi tai tikra partnerystė?“ – Berlyne retoriškai klausė V.Putinas.

Į jo klausimą buvo atsakyta 2002 m. įkūrus NATO ir Rusijos tarybą, kuri turėjo tapti tolesnio suartėjimo mechanizmu siekiant bendrų interesų ir kovojant su bendromis grėsmėmis.

Rusiją ir NATO dar labiau turėjo suartinti nauja doktrina, kurios esmė – parama demokratijos plėtrai. Tačiau Rusijai tai dar labiau nepatiko, nes demokratijos nešėja tikrai buvo ne ji – nuo jos regiono šalys vis labiau nusisuko.

„Po šaltojo karo atsiradusius mėginimus sukurti bendradarbiavimu pagrįstus Rusijos ir JAV santykius galima pavadinti abiejų pusių strateginiu žaidimu. JAV siekė Rusiją įtraukti į saugumo ir stabilumo erdvės kūrimą, o Rusija laikėsi pozicijos, kad nėra vertinama kaip lygiavertė partnerė ir kad pagrindinė Aljanso misija yra veiksmai, nukreipti prieš Rusijos valstybę. Taigi abipusis pasitikėjimas nuo tada buvo grynai deklaratyvus. O karas Ukrainoje nebevertė šių valstybių net ir kalbėti apie kokį nors pasitikėjimą“, – teigia J.Rekhtman.

„Stratfor“ analitikai atkreipia dėmesį, kad po lūžio, kuriuo ir tapo Rusijos karo veiksmai prieš Ukrainą, pasikeitė visa JAV ir Rusijos santykių dinamika. Ir net retorika. Pavyzdžiui, Rusijos veiksmai Kryme, iš pradžių vadinti iššūkiu euroatlantiniam saugumui, buvo perkrikštyti į „grėsmę šiuolaikinei tarptautinei tvarkai“. Rusija atsakė padažnėjusiais NATO oro erdvės pažeidimais ir pratybomis Barenco jūroje, kurias įvardijo kaip pasirengimą atsakyti į bet kokią grėsmę savo sienoms Arktyje.

Taktika „veiksmas – reakcija“

„Galima sakyti, kad pastaraisiais metais Rusija ir NATO naudoja taktiką „veiksmas – reakcija“ ir akimirksniu reaguoja ne tik į viena kitos karinius veiksmus, bet ir į viešojoje erdvėje nuskambančius teiginius. Taigi Rusija ir NATO viena kitą vertina kaip grėsmę, ir nė viena pusė neturi aiškios koncepcijos, kokie turėtų būti tarpusavio santykiai. O be koncepcijos, žinia, negali būti jokio dialogo“, – dėsto „Stratfor“ analitikai.

Ar tokiame kontekste sudarytų sutarčių, net jeigu jos apibrėžia tik technines sąlygas lėktuvų pilotams, bus laikomasi? Rusija nėra iš tų, kurios paiso duoto žodžio. O JAV taip pat juk negali garantuoti, kad aklai laikysis įstatymo raidės, jeigu pajus grėsmę.

Be to, Maskva ir Pentagonas susitarė tik dėl veiksmų derinimo Sirijos padangėje, tačiau kas sakė, kad Rusija atakuos ISIS (ar ne vien ISIS) tik Sirijoje?

Antai Rusijos Federacijos Taryba pabrėžė, kad neatsitiktinai prezidento V.Putino kreipimesi dėl Rusijos ginkluotųjų pajėgų panaudojimo prieš „Islamo valstybę“ neįvardyta konkreti šalis.

Rusijos Federacijos Tarybos Tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas pripažįsta, kad Rusijos kova su ISIS gali vykti ne tik Sirijos, bet ir kaimyninių šalių teritorijoje. „Aš neatmetu jokių scenarijų. Juk išspręsti ISIS problemos kuriame nors viename segmente neįmanoma, nes tie, kuriuos su mūsų pagalba spaudžia sirai, galėtų nušliaužti už kažkokios virtualios sienos, pereiti gydymo kursą ir, pasipildę naujų jėgų, atsigauti“, – aiškina K.Kosačiovas, užduodamas mįslę, kada Rusija imsis kokių nors reikalų kitose valstybėse, pavyzdžiui, Irane ar Irake, ir ar ten jos interesai nesusikirs su NATO.

„Galime būti priversti paprašyti Rusijos pradėti oro antskrydžių kampaniją Irake jau netrukus. Manau, kad jau ateinančiomis dienomis ar savaitėmis Irakas bus priverstas paprašyti Rusijos pradėti rengti oro antpuolius, o tai priklausys nuo Maskvos sėkmės Sirijoje“, – sako Irako parlamento Gynybos ir saugumo komiteto vadovas Hakimas al-Zamilis, pridurdamas, kad šalis nori, jog rusai atliktų didesnį vaidmenį Irake nei amerikiečiai.

Kitas klausimas, kokią reakciją gali sukelti memorandumo pažeidimas, jei atsižvelgsime į tai, kad Rusija ir NATO šiuo metu bendrauja pagal principą „veiksmas – reakcija“?

Praeityje sulaužytos sutartys Rusijos ir NATO santykius yra išmarginusios juodomis dėmėmis. Štai kad ir 1994 m. JAV, Rusijos ir Didžiosios Britanijos Budapešte pasirašytas memorandumas, kuriuo įsipareigota nenaudoti karinės jėgos prieš Ukrainos teritorinį vientisumą ir nepriklausomybę. Mainais už tai Kijevas sutiko Rusijai perduoti savo branduolinio ginklo arsenalą, likusį nuo Sovietų Sąjungos laikų. Dabar Ukraina yra ir be šio arsenalo, ir be Krymo, o NATO tik konstatuoja, kad Rusija, aneksuodama Krymą, pažeidė Budapešto memorandumą.

Beje, iš pradžių Rusija juk apskritai neigė pažeidusi Budapešto memorandumą, tačiau vėliau pagrindiniu intervenciją pateisinančiu argumentu tapo „radikalių ekstremistų“ atėjimas į valdžią Kijeve ir „prastėjanti“ mažumų saugumo situacija Kryme bei rytinėse Ukrainos srityse.

Kokių pasiteisinimų Rusija sugalvotų tam, kad pateisintų prieš savaitę pasirašyto memorandumo su JAV pažeidimą, galima tik spėlioti. Ar tai bus tik orlaivių prasilenkimas pernelyg mažu atstumu, o gal – lemtingas susidūrimas? Tačiau tikėti, kad Rusija ir JAV nuo šiol griežtai laikysis susitarimų ir žais pagal tas pačias taisykles, tikrai neverta. Pasaulis jau seniai nebe toks, koks buvo Jaltos konferencijos laikais, o Rusija jau seniai nebepriklauso tam pačiam klubui, kuriame kažkada pasaulio tvarką rikiavo didieji žvėrys – meška ir buivolas. O kas vienam yra istorinis susitarimas, kitam gali būti tik techninė detalė.

Scanpix

Diplomatija. Po sėkmingomis vadinamų Vašingtono ir Teherano derybų tiek iraniečiams, tiek vakariečiams džiaugtis gerokai per anksti.

„Antra žmona – tarsi branduolinis ginklas. Nors tai nepaneigiama kiekvieno vyro teisė, tačiau niekas tau to vis tiek neleidžia“, – tai populiariausias iraniečių vieni kitiems į mobiliuosius telefonus po derybų su Vašingtonu siųstas anekdotas. Lyg ir smagu, bet ne visai skanu. Kaip ir viskas, kas susiję su ką tik pasirašyta sutartimi.

Į Teherano gatves su vėliavomis ir fejerverkais praėjusią savaitę išskubėję tūkstančiai gyventojų džiūgavo, kad pagaliau baigsis 12 metų trukęs sankcijų laikotarpis, o Iranas taps „normalia šalimi“. Tačiau dar daugiau tūkstančių gyventojų pasiliko namie ir, sėdėdami priešais televizorių ekranus, liejo pyktį ant valdžios, nesugebėjusios kaip reikiant pakovoti dėl savo šalies interesų. Akylesni ir ausylesni, tą naktį įsiklausę į JAV prezidento Baracko Obamos žodžius (beje, paskutinę derybų naktį tiesiogiai transliuotus per Irano televiziją), negalėjo neišgirsti, kad ši sutartis – tik mažytis postūmis be aiškių pergalių, juolab Irano.

B.Obama aiškiai pasakė, kad kol nesutarta dėl visų detalių, tol nesutarta dėl nieko. Tad kitas Irane išpopuliarėjęs juokelis – „kodėl parduotuvėse vis dar nėra viskio?“ irgi yra tik šmaikšti saviironija. Net jei šiitai skubiai atšauktų draudimą vartoti alkoholį, vis tiek burbono ar škotiško viskio Irane galėtų paragauti tik liepos pirmąją. Mat tik pasirašius galutinę sutartį, kurios terminas yra birželio 30-oji, įsigalios ir Vakarų pažadas atšaukti ekonomines sankcijas, šiitiškai Irano respublikai paskelbtas dar George’o W.Busho laikais, o vėliau sugriežtintas B.Obamos pirmosios kadencijos metu.

O apie draugiškus dvišalius santykius B.Obama patarė nė negalvoti, kol Iranas nenustos remti teroristų, pažeidinėti žmogaus teisių ir panašiai. Kitaip sakant, jokio diplomatinio dviejų šalių suartėjimo nėra, nors toks įspūdis po derybų ir galėjo susidaryti.

Miglota sutartis atrodo žvelgiant ir iš JAV perspektyvų. Šveicarijos mieste Lozanoje po kelių derybų raundų Irano ir šešių galingųjų pasaulio valstybių (JAV, Didžiosios Britanijos, Kinijos, Prancūzijos, Rusijos ir Vokietijos) pasirašytas dokumentas numato, kad Natanzas bus vienintelis Irano branduolinis kompleksas, kuriame leidžiama sodrinti uraną, be to, Iranas daugiau negu dviem trečdaliais sumažins uranui sodrinti naudojamų centrifugų skaičių: jei niekas nepasikeis, išsamioje sutartyje bus nustatyta, jog Iranas turės sumažinti didžiosios dalies savo turimų urano atsargų prisodrinimo laipsnį arba išgabenti tas atsargas į užsienį, o tolesniam sodrinimui galės naudoti tik 6 tūkst. centrifugų vietoj dabar turimų 19 tūkst. Preliminariai sutarta, kad giliai po žeme esantis Ferdou kompleksas bus paverstas branduolinės fizikos ir technologijų tyrimo centru, o dar tik statomas Arako sunkiojo vandens reaktorius bus pertvarkytas taip, kad jame iš viso nebūtų gaminamas plutonis.

Tačiau sutartyje nė žodžiu neužsimenama apie Parchino karinį kompleksą, kuriame, kaip įtariama, Iranas vykdo branduolinių ginklų tyrimus. Iranas pareikalavo, kad kariniuose kompleksuose nebūtų atliekami patikrinimai, tad neaišku, kaip pavyko išsklaidyti abejones dėl Parchino komplekse vykdomos veiklos.

Sutartyje taip pat nenurodyta ir šių sąlygų vykdymo trukmė. Tiesa, numatoma, kad apribojimai Irano vykdomam urano sodrinimui galios 10 metų, tačiau tai gali keistis, nes terminas bus apibrėžtas tik galutiniame dokumente, kuris turėtų būti pasirašytas per tris ateinančius mėnesius.

Nepaisant šių niuansų, ir Irano, ir Vakarų politikai šią sutartį visuomenei „pardavė“ gana sėkmingai. Beje, tiek vienu, tiek kitu atveju rinkėjus „guodė“ ne vien sutarties detalės, bet ir lyderių pažadas, jog ši sutartis nereiškia, kad iraniečiai tapo amerikiečių draugais, ir atvirkščiai.

B.Obama pranešime visuomenei pabrėžė, esą buvo pasiektas geras susitarimas, kurį galima palyginti su branduolinės ginkluotės mažinimo sutartimis, jo pirmtakų sudarytomis su Sovietų Sąjunga ir padariusiomis mūsų pasaulį saugesnį šaltojo karo laikotarpiu.

Europos Sąjungos užsienio politikos vadovė Federica Mogherini, Lozanoje atlikusi koordinatorės vaidmenį šešių galingųjų šalių vardu, pareiškė, esą buvo žengtas lemiamas žingsnis ir nustatyti parametrai, o tai padaryti pavyko dėl visų šalių politinio ryžto ir geros valios.

Irano užsienio reikalų ministras Mohammadas Javadas Zarifas žodžių į vatą nevyniojo. Žinodamas apie visuomenėje tvyrančias antiamerikietiškas nuotaikas, jis patikino, kad naujasis susitarimas nepadarys jokios įtakos kitiems Irano ir JAV santykių aspektams.

„Tai buvo mėginimas išspręsti branduolinį klausimą. Mūsų ir Jungtinių Valstijų požiūriai smarkiai nesutampa. Praeityje tarp mūsų atsirado abipusis nepasitikėjimas, taigi tikiuosi, kad drąsus naujojo susitarimo įgyvendinimas gali iš dalies atkurti pasitikėjimą. Bet visi turime palaukti ir pažiūrėti“, – perspėjo Irano diplomatijos vadovas.

Na, o Izraelis ir Saudo Arabija apskritai nusiteikusios skeptiškai ir net nebando įžvelgti gerosios sutarties pusės.

Izraelio strateginių reikalų ministro Yuvalio Steinitzo pranešime sakoma: „Šypsenos Lozanoje yra atitrūkusios nuo prastos tikrovės, kai Iranas atsisako daryti kokių nors nuolaidų branduoliniu klausimu ir toliau grasina Izraeliui bei visoms kitoms šalims Artimuosiuose Rytuose. Mes tęsime savo pastangas tai aiškinti ir įtikinėti pasaulį, vildamiesi užkirsti kelią blogai galutinei sutarčiai.“

Kad galutinė sutartis nebus pakankamai gera, matyti iš pirmo žvilgsnio. Kita vertus, šiandien tai, matyt, geriausia, kas apskritai įmanoma (o prieš kelerius metus net nebūtų buvę įmanoma visai).

Kad ir kaip būtų, prie šio susitarimo kartais būdavo ne priartėjama, o kaip tik nuo jo nutolstama. 2010-aisiais „Stratfor“ prognozavo, kad JAV ir Iranas, nepaisant dešimtmečius trunkančių nesutarimų, suras bendrą interesų vardiklį. Manyta, kad liko tik dvi galimybės: arba JAV užsimerkti prieš galimybę Iranui, jei šis panorėtų, pasigaminti branduolinį ginklą, arba žūtbūt sutrukdyti tokiai galimybei suduodant karinį smūgį. O kadangi antrasis variantas buvo mažai tikėtinas, liko pirmasis, reiškiantis susitarimą Irano naudai. Juolab kad tuo metu buvo garsiai diskutuojama apie galbūt JAV ir Irano bei Jungtinių Tautų ir Irano atstovų vedamas slaptas derybas dėl susitarimo, kuris ne tik leistų Iranui išlaikyti didžiąją dalį savo branduolinės programos, bet ir įtikintų tarptautinę bendruomenę mainais už Irano bendradarbiavimą nutraukti sankcijas šiai šaliai. Mainais Teheranas turėtų pasižadėti bendradarbiauti su Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) stebėtojais ir prisidėti prie globaliai administruojamo branduolinio kuro banko. Irano urano sodrinimui būtų sukurtas tarptautinis konsorciumas. Pagal planą JT Saugumo Taryba turėtų panaikinti Iranui įvestas sankcijas, jei Teheranas vykdys savo įsipareigojimus.

Apie tai, nutekindamas slaptą dokumentą, paskelbė laikraštis „The Times“. Šiame dokumente buvo teigiama, kad 13 punktų susitarimo projektą dar 2009 m. rugsėjį parengė TATENA vadovas Mohamedas El Baradei, nors TATENA tokio projekto egzistavimą paneigė.

O lyg ir atsiradusią galimybę pasiekti bent kažkokį susitarimą sužlugdė Irano atominės energetikos organizacijos vadovo Ali Akbaro Salehi pareiškimas, kad per ateinančius metus Iranas įkurs iki dešimties urano sodrinimo centrų. Negana to, buvo pranešta, kad Iranas greitai pristatys savo gamybos priešlėktuvinės gynybos sistemą, kuri pagal savo pajėgumus prilygs Rusijoje gaminamiems zenitinių raketų kompleksams S-300 arba net juos pranoks.

Vis dėlto giliausią dugną Irano ir Vakarų galimybė susitarti pasiekė 2013-ųjų pradžioje, kai į aklavietę pateko dar vienas derybų su pasaulio galingaisiais raundas dėl Teherano branduolinės programos apribojimo, o po kelių dienų, lyg dar būtų maža, Iranas paskelbė apie du svarbius su branduolinėmis technologijomis susijusius projektus. Jais būtų išplėsti šalies pajėgumai išgauti ir perdirbti uraną, kuris savo ruožtu galėtų būti sodrinamas iki branduolinių reaktorių kuro ar net tinkamumo atominiams ginklams. Tuometis Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas minimus objektus per vaizdo konferenciją simboliškai paleido Irano valstybinę branduolinių technologijų dieną, kuria Irane kasmet pažymimos pirmo urano sodrinimo 2006-aisiais metinės.

Prezidentas tuomet pakartojo ir ankstesnius pareiškimus, esą Iranas tapo branduoline valstybe, o JAV ir jų sąjungininkai negalį sustabdyti Irano pažangos dėl to, ką Teheranas vadina taikia branduolinių technologijų plėtra.

Tiesa, viltis susitarti dar kartą sužibo tų pačių metų birželį, Irano naujuoju prezidentu tapus Hassanui Rouhani, užsiminusiam apie galimybę baigti ginčą su Vakarų šalimis dėl Teherano branduolinės programos. Tačiau netrukus pasirodė informacija apie šiitiškoje respublikoje statomą naują slaptą požeminį branduolinį kompleksą, ir lūkesčiai dėl susitarimo vėl išblėso.

Vis dėlto 2013-ųjų lapkritį Ženevoje net buvo pasirašyta preliminari dvišalė Irano ir JAV sutartis.

Štai kodėl Lozanoje pasirašyta sutartis, kad ir preliminari, viena vertus, atrodo kaip neįtikėtina sėkmė. Kita vertus, dėl anksčiau patirtų nesėkmių visos pusės galutinio sutarties teksto laukia gana atsargiai ir apsidraudžia žodžiais „kol nesutarta dėl visko, nesutarta dėl nieko“.

Rima Janužytė

BOX 1:

Preliminarūs Irano įsipareigojimai mainais už nutrauktas sankcijas (2015 m., Lozana)

Natanzas būtų vienintelis Irano branduolinis kompleksas, kuriame leidžiama sodrinti uraną.

Iranas daugiau negu dviem trečdaliais sumažintų urano sodrinimui naudojamų centrifugų skaičių nuo 19 tūkst. iki 6 tūkst.

Iranas turėtų sumažinti didžiosios dalies savo turimų urano atsargų prisodrinimo laipsnį arba išgabenti tas atsargas į užsienį.

Po žeme esantis Ferdou kompleksas būtų paverstas branduolinės fizikos ir technologijų tyrimo centru, o dar tik statomame Arako sunkiojo vandens reaktoriuje nebūtų gaminamas plutonis.

Susitarimo vykdymą prižiūrėtų ir branduolinius kompleksus nuolat stebėtų Jungtinių Tautų Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA).

BOX 2 :

Irano branduolinių objektų žemėlapis