Visame pasaulyje daugėja šeimų, turinčių vos vieną vaiką.

Amerikiečių šeimose šiandien auga 14 mln. vienturčių, kurie jau sudaro 20 proc. visų šalies vaikų, nors prieš pusšimtį metų jų tebuvo dešimtadalis. O štai Didžiojoje Britanijoje šeimų, auginančių vienintelį vaiką, vien per pastaruosius šešiolika metų padaugėjo 5 proc. ir šiuo metu tokios šeimos sudaro 47 proc. visų šeimų. Šeimos, kuriose auga trys ir daugiau atžalų, dabar tesudaro 14 proc. Visoje ES daugiavaikių šeimų vidurkis siekia 11 proc., o žemiausias rodiklis užfiksuotas Graikijoje – vos 4 proc.
Septintojo dešimtmečio pradžioje Europoje gyveno penktadalis visų pasaulio gyventojų, tačiau dabartinės prognozės, kaip skelbia žurnalas „The Time“, rodo, kad 2030 m. Europoje gyvens vos 7,5 proc. viso pasaulio gyventojų, ir visa tai nepaisant gana aukštų gimstamumo rodiklių tarp imigrantų. Imant laikotarpį nuo šių dienų iki 2030 m., Europa praras apie 13 mln., arba 4 proc. gyventojų, kurių amžius svyruoja nuo 15 iki 64 metų. Užtat vyresnių nei 65 metų gyventojų padaugės daugiau nei 40 proc.
Taigi žemyne, kuriame gimstamumo rodiklis yra mažesnis nei 2, neišvengiamai susidursime su bent keliomis problemomis: iš kur gausime taip reikalingos darbo jėgos ir kas išlaikys neproporcingai didelę gyventojų dalį sudarančius senjorus.
Ši statistika verčia mus užduoti ir dar kelis svarbius klausimus. Visų pirma kas lemia, kad mažėja šeimų, pasiryžusių auginti daugiau nei vieną vaiką? Antra, kokį poveikį vaikui turi faktas, kad jis šeimoje auga vienturtis? Ši tema vis labiau domina pasaulio mokslininkus.
Vienturčiai vaikai apipinti įvairiausių mitų. Vieni teigia, kad tokie vaikai dažniausiai būna labiau išsilavinę nei jų bendraamžiai, augę daugiavaikėse šeimose. Kitų tvirtinimu, vienturčiai yra linkę tapti „mažaisiais imperatoriais“. Jie trokšta visą dėmesį sutelkti į save, nenori dalytis su kitais ir sunkiai užmezga socialinius ryšius.
Panagrinėkime mokslinius tyrimus, kad galėtume pagrįsti arba atmesti šias visuomenėje paplitusias nuostatas.

Gimdyti nebeapsimoka?

Remiantis 2011 m. “Eurostato” statistika, daugiausiai gimimų vienai moteriai tenka Airijoje – 2,05. Tiesa, 1960 m. šis rodiklis ten buvo kone dvigubai didesnis – siekė 3,78. Mažiausias gimstamumas fiksuojamas Vengrijoje, kur vienai moteriai tenka vos 1,23 gimdymo. Lietuvoje šis rodiklis siekia 1,76, nors 1970 m. dar buvo 2,4. Tendencijos aiškios: gimstamumas Europoje mažėja, tačiau skirtingu tempu.
Prie to, pasak ekspertų, labiausiai prisideda socialinės rūpybos sistema. Štai Karen Gask, atlikusi gimstamumo tyrimą Didžiosios Britanijos nacionalinės statistikos biurui, teigia, kad Skandinavijos šalyse, kur gimstamumas šiek tiek didesnis nei kitose valstybėse, vykdoma šeimai palankesnė politika, sudarytos puikios sąlygos tėvams dirbti ir auginti vaikus. O štai pietinėje Europos dalyje motinos dažnai verčiamos rinktis: arba vaikai, arba karjera.
Be to, kaip rodo statistika, gimstamumas smarkiai sumažėja per ekonominį sunkmetį. Puikus to pavyzdys – XX a. pirmoje pusėje kilusi Didžioji depresija. Jos laikotarpiu tik vieną vaiką auginančių šeimų JAV staiga pagausėjo iki 23 proc., nors tuo metu šalyje tai tikrai nebuvo populiaru.
Būtent ekonominės priežastys yra vienas pagrindinių atsakymų į klausimą, kodėl daugėja šeimų, kurios turi vos vieną vaiką arba apskritai atsisako minties susilaukti atžalų. Štai patarėjas finansiniais klausimais Tony Rigby teigia, kad Australijoje tipinei vidutinių pajamų šeimai užauginti du vaikus šiandien atsieina vidutiniškai 812 tūkst. dolerių, o tai net 50 proc. daugiau nei 2007 m.
Panaši situacija yra ir daugelyje Vakarų pasaulio šalių, kur sparčiai didėja pragyvenimo išlaidos. Nemaža dalis žmonių paprasčiausiai teigia, kad turėti daugiau nei vieną vaiką – neapsimoka.
Pernai per susitikimą su daugiavaikėmis italų šeimomis popiežius emeritas Benediktas XVI pareiškė, kad be vaikų nėra jokios ateities. Gausios šeimos, anot pontifiko, šiandieniniame kontekste rodo tikėjimą, ryžtą ir optimizmą. „Viliuosi, kad bus įgyvendintos atitinkamos socialinės priemonės ir priimti įstatymai, reikalingi remti didelėms šeimoms, kurios yra šalies turtas ir viltis“, – teigė Benediktas XVI.
„Tiesa, kad vaiko gimimas tėvams reiškia daugiau darbo, naują finansinę naštą ir tolimesnius nepatogumus, kurie gali atvesti prie pagundos neturėti daugiau vaikų… Ar tai reiškia, kad vaikas nėra dovana? Ar tai reiškia, kad vaikas į pasaulį ateina tik tam, kad imtų, o ne tam, kad duotų?“ – savo laiške šeimoms klausė Benedikto XVI pirmtakas Jonas Paulius II.

Gruodžio 10 dieną, kai visas pasaulis mini Žmogaus teisių dieną, nebuvo pamiršti ir Lietuvos vaikai. Į konferenciją „Prevencinės programos kuriant saugią emocinę aplinką mokykloje“ aptarti ir įvertinti emocinę aplinką mokykloje, kurioje vaikai praleidžią didelę dalį laiko, susirinko švietimo darbuotojai ir vadovai, sveikatos apsaugos specialistai, vaiko gerovės komisijų ir nevyriausybinių organizacijų atstovai iš visos Lietuvos. Prie jų prisijungė kolegos iš Anglijos, Brazilijos, Lenkijos, Norvegijos ir Karelijos (Rusija).
Konferencijos dalyviai aptarė  vaikų patiriamas problemas – kasdieninius sunkumus, smurtą, nepalankias augimo sąlygas bei rizikos veiksnius ir Lietuvos ugdymo įstaigose įgyvendinamas prevencines programas ir jų poveikį saugios emocinės aplinkos ugdymo įstaigose kūrimui bei tolimesnės programų plėtros galimybes. Mokslininkai ir praktikai savo pranešimuose įvertino Lietuvos ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo mokyklose įgyvendinamų prevencinių programų – „Zipio draugai“, „Obuolio draugai“, „Įveikiame kartu“, „Antrasis žingsnis“, „Olweus“ – rezultatus ir veiksmingumą vaikų sunkumų įveikimo įgūdžių ugdymui(si).
Konferencijoje dalyvavę švietimo strategai kalbėjo apie prevencinių programų svarbą moderniajame švietime ir pristatė prevencinių programų diegimo strategiją. Mokslininkai dr. Pranas Gudynas analizavo prevencinių programų įgyvendinimo situaciją Lietuvos ugdymo įstaigose, o prof. Ona Monkevičienė pateikė tyrimų išvadas apie programos „Zipio draugai“ poveikį kuriant saugią emocinę aplinką mokykloje. Ši jau tryliktus metus Lietuvoje vykdoma ankstyvosios prevencijos programa buvo pristatyta plačiausiai ir išsamiausiai.
Didžiosios Britanijos organizacijos „Partnership for Children“, kuriai priklauso „Zipio draugų“ autorių teisės, programų direktoriai Krisas Beilas (Chris Bale) ir Karolina Egar (Caroline Egar) pasidžiaugė, kad programa Lietuvoje sėkmingai veikia ir apžvelgė pamokas, kurios išmoktos per dešimt programos įgyvendinimo metų 28 pasaulio šalyse. Gerąją programos įgyvendinimo patirtimi dalijosi pedagogės praktikės genutė Leiberienė ir Edita Girijotienė. Šios pedagogės ne tik ilgus metus dirba su vaikais, įgyvendindamos programą „Zipio draugai“, bet yra ir šią programą vykdančios organizacijos „Vaiko labui“ ilgametės savanorės. Šios įstaigos vadovė Aurelija Okunauskienė papasakojo apie „Vaiko labui“ veiklos dešimtmetį, skirtą prevencinių programų įgyvendinimui.
„Vienas konferencijos tikslų – didinti specialistų ir visuomenės dėmesį ir rūpestį Lietuvos vaikų emocine ir psichine sveikata, sustiprinti šalies pedagogų motyvaciją efektyviai dirbti ankstyvosios prevencijos srityje, taip pat paskatinti verslo atstovus remti švietimo programas. „Zipio draugų“ pavyzdys Lietuvoje, padedant prekybos tinklui „Iki“ – puikus to pavyzdys“, – sakė VŠĮ „Vaiko labui“ direktorė Aurelija Okunauskienė. „Iki“ nuo 2007 m. yra generalinis programos „Zipio draugai“ rėmėjas, kurios tikslas – padėti 6–7 metų vaikams įgyti socialinių bei emocinių sunkumų įveikimo gebėjimų, siekiant geresnės vaikų emocinės savijautos.
Konferencijoje buvo pristatyta naujovė Lietuvoje: šiais mokslo metais Lietuvą pasiekusi „Zipio draugų“ programos antroji dalis – programa „Obuolio draugai“, skirta 6–9 metų vaikams. Ją programą pristatė pirmųjų jos vykdytojų atstovė iš Brazilijos – Vaikų emocinės sveikatos asociacijos vadovė Tania Paris, o pirmąją šios programos įgyvendinimo patirtimi pasidalijo mokytoja metodininkė Jurgita Vitkauskienė iš Vilniaus privačios gimnazijos. Iš Lietuvos patirties atvyko semtis 15 žmonių grupė pedagogių iš Karelijos (Rusija), kurie dar tik pradeda  įgyvendinti „Zipio draugų“ programą Rusijoje.
Be „Zipio draugų“ konferencijoje taip pat buvo aptartos ir kitos Lietuvos mokyklose vykdomų ankstyvosios prevencijos programos vyresniems vaikams. Apie programą „Įveikiame kartu“ ir jos įtaką kuriant saugią emocinę aplinką ugdymo įstaigoje kalbėjo Šiaulių universiteto docentė Dalia Augienė. Programą „Antras žingsnis“ kuria įgyvendinimą kuruoją nevyriausybinė organizacija „Paramos vaikams centras“ pristatė Trakų Vokės vidurinės mokyklos pedagogės praktikės Rita Bakšienė ir Aistė Vaikšnorienė. Šios abi programos skirtos vaikams, besimokantiems pradinėje mokyklos pakopoje.
Itin įdomiai ir išsamiai buvo pristatyta Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro koordinuojama programa vidurinei mokyklai „Olweus“. Šio centro vadovė Irma Čižienė papasakojo apie programos situacija Lietuvos mokyklose šiandien, o vienos iš šią programą įgyvendinančių ugdymo įstaigų vadovas ir socialinė pedagogė papasakojo apie programos „Olweus“ pasiekimus ir iššūkius Utenos Aukštakalnio progimnazijoje.
Konferencija sulaukė net 333 dalyvių, ją organizavo LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas, Švietimo ir mokslo ministerija, LEU Ugdymo mokslų fakultetas, Ugdymo plėtotės centras ir VšĮ ,,Vaiko labui”.

Parduotuvėse atsiras daugiau maisto produktų, pažymėtų visuomeninės iniciatyvos „Sveikas vaikas LT“ ženklu. Ši idėja, pasak jos iniciatorių, sulaukė sėkmės, tad produktų įvairovė bus didinama.

Prieš kelis mėnesius parduotuvėse pasirodė „Sveiko vaiko“ ženklu pažymėta juoda ir balta duona. Ši duona gaminama iš natūralaus plikinio ir raugo, turi daug maistinių skaidulų ir mažai riebalų. Ypač vertinga juoda daina, kepama iš viso grūdo ruginių miltų bei skaldytų grūdų. Be to, abiejuose produktuose nėra jokių E raidėmis pažymėtų maisto priedų, prieš kurių naudojimą maisto pramonėje taip įnirtingai kovoja šios idėjos autoriai, viešosios įstaigos „Sveiko vaiko institutas“ įkūrėjai.
„Duoną lietuviai perka puikiai, – vertino Sveiko vaiko instituto direktorė Agnė Zakarevičiūtė. – Šiuo metu intensyviai ieškome kitų produktų, kurie atitiktų mūsų nustatytus kriterijus, vedame derybas su gamintojais.“ Pasak A.Zakarevičiūtės, šiuo metu vyksta derybos, kad „Sveiko vaiko“ produktų asortimentą papildytų kas nors iš pieno produktų, sausi pusryčiai, kruopų mišiniai.
Pašnekovė apgailestauja, kad gamintojai į jų iniciatyvą žiūri palankiai, bet labai atsargiai: daugelis netiki, jog tokie maisto produktai turės paklausą. Gamintojai esą teigia, jog siekiant, kad gaminio sudėtis būtų kuo sveikesnė, neretai nukenčia jo skonis, todėl pirkėjai tokių produktų neperka.
„Pavyzdžiui, vienos įmonės atstovas pasakojo, kad prieš kelerius metus jie jau buvo pagaminę uogienės iš labai sveikų uogų, su mažai cukraus, bet ilgainiui teko ją išimti iš rinkos, nes tokios uogienės niekas nepirko. Tad mums visą laiką tenka susidurti su nedrąsiu požiūriu į tokius produktus“, – apgailestauja A.Zakarevičiūtė.
Vis dėlto ji viliasi, kad sėkmingas pirmasis žingsnis – „Sveiko vaiko“ duonos pasirodymas parduotuvėse – jau netrukus atvers duris ir kitiems sveikesniems produktams.

Dėl to, kad aštuonerių metų mergaitė šiandien draskoma į visas puses, kalčiausi politikai, tarp kurių – ir aukščiausi šalies vadovai. Vis dėlto didžiausius dividendus iš dramos Garliavoje susikraus populistai: finansinėmis machinacijomis kaltinamas Darbo partijos lyderis V.Uspaskichas ir nušalintasis prezidentas R.Paksas.

Įvykiai Garliavoje pasiekė kritinę ribą. Per visą Lietuvą sukrėtusią Drąsiaus Kedžio dukters perdavimo motinai operaciją, kai spiegiančią mergaitę artimieji tąsė kiekvienas savo pusėn, susibūrę Kedžių ir Venckų šalininkai ragino nedelsiant skambinti prezidentei Daliai Grybauskaitei: šaukėsi pagalbos šalies vadovės, kad ši sukliudytų Laimutei Stankūnaitei atgauti dukterį. Mat Garliavoje budinti minia šventai tiki, kad juos palaiko pati prezidentė.
Minia nepamiršo, kad D.Grybauskaitė prieš kelis mėnesius užtarė dviejų žmonių nužudymu įtariamo D.Kedžio seserį ir dukters globėją Neringą Venckienę, konstatuodama, jog ši iš tiesų vykdanti teismo sprendimą grąžinti mergaitę motinai. Nepamiršo ir to fakto, kad prezidentė nepanoro atleisti N.Venckienės iš teisėjų, nors jos elgesys jau seniai nesuderinamas su teisėjo pareigomis. Užtarimu buvo palaikyti ir šalies vadovės ne kartą pakartoti žodžiai, kad perduodant dukrą motinai negali būti jokios prievartos.

Politikai trukdo spręsti ginčą

Galbūt, kaip teigia kai kurie neoficialūs šaltiniai, D.Grybauskaitė iš tiesų turi informacijos, kad pedofilijos byla ištirta netinkamai, o teisėjas, priėmęs nutartį grąžinti dukrą motinai, nedovanotinai suklydo, tik ši informacija neparemta jokiais įrodymais. Galbūt prezidentė, nuoširdžiai gailėdama vaiko, nematė kito būdo įsikišti, nors politologai labiau linkę manyti, kad šalies vadovė, kaip ir dauguma kitų politikų, iš tikrųjų elgiasi labai ciniškai ir ne tiek rūpinasi mergaitės interesais, kiek savo reitingais.
Kad ir kaip ten būtų, aišku viena: prezidentei vertėjo patylėti. Nes jei ne D.Grybauskaitės bei kitų politikų kišimasis į šią bylą, aistros Garliavoje jau seniai būtų nurimusios.
Dėl to, kad konfliktas taip užsitęsė ir pridarė tiek žalos niekuo dėtam vaikui, atsakingi ir Seimo nariai bei įvairių partijų vadovai, kurie vienas per kitą pila žibalą į Garliavos dramos ugnį, viešai ragindami nevykdyti teismo sprendimo ir netgi patys važiuodami į Garliavą neva ginti vargšės mergaitės. Ne teismo pusėn stojo ir Seimo pirmininkė Irena Degutienė, prieš keletą dienų pareikšdama, kad L.Stankūnaitė pasielgtų išmintingiausiai, jei iš viso atsisakytų dukters. Seimo pirmininkė jau sulaukė kritikos dėl savo prieštaringų veiksmų: vieną dieną ji ragina politikus į šią istoriją nesikišti, o kitą jau žarsto tokius populistinius samprotavimus.
„Politikų padaryta žala šioje istorijoje didžiulė, nes yra trukdoma normaliai išspręsti ginčą. Jei ne populistinis jų elgesys, konfliktas būtų jau seniai išspręstas ir pamirštas. Teismo sprendimas, patinka jis kam nors ar ne, turi būti vykdomas“, – primena Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas profesorius Vytautas Nekrošius.
Komentuodamas kovo 23 d. žlugusį mergaitės perdavimą motinai, V.Nekrošius pabrėžia, kad policija buvo netinkamai pasirengusi operacijai. Pasak teisininko, pirmiausia reikėjo mergaitę atskirti nuo močiutės ir kitų artimųjų, o tuomet perduoti motinai: tinkamai pasirengus, tokia operacija tetruktų keletą minučių.
Viena pagrindinių priežasčių, kodėl mergaitės perdavimas motinai jau kelintas mėnuo šitaip stringa, yra ta, kad atsakingos institucijos nesugeba tinkamai tam pasirengti ir kordinuoti savo veiksmų. Tai irgi politikų daromo spaudimo šioje dramoje pasekmė.
Buvęs Marijampolės rajono apylinkės teismo pirmininkas, o dabar advokatas Romualdas Matonis įsitikinęs, kad baimę dėl savo karjeros jaučia visi su šia byla susiję asmenys – tiek teisėjai, tiek kiti pareigūnai. Todėl esą ir kyla šitiek kliūčių. R.Matonis neabejoja, kad politikų kišimasis labai trukdė ir tebetrukdo nagrinėti su pedofilijos istorija Kaune susijusias bylas.
„Nuo visų tų viešų pasisakymų ir publikacijų visiškai atsiriboti galėtų tik mankurtas, – teigia buvęs teisėjas. – Nereaguoti į valdžios, nuo kurios vienaip ar kitaip priklauso tavo išlikimas darbe bei karjeros galimybės, nuomonę, patikėkite, neįmanoma. Todėl kyla didelis pavojus, jog tai gali paveikti teisėjo objektyvumą, nes tu, nagrinėdamas bylą, faktines aplinkybes, norom nenorom jauti galvoje kirbant mintį, kad asmuo, nuo kurio priklauso tavo darbas ir būsimi paskyrimai, galvoja kitaip ir kad tai sukels pasekmių.“
R.Matonis priduria, kad laikas parodys, kaip toliau klostysis sprendimą grąžinti D.Kedžio dukrą motinai priėmusių teisėjų karjera.

Atveria kelią populistams
Vilniaus universiteto profesorius, Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos pirmininkas, vaikų psichiatras Dainius Pūras teigia, kad būtent politikai visuomenėje sukūrė pedofilijos baubą, nors tikrieji iškrypėliai tebevaikšto laisvėje, gardžiai iš viso to juokdamiesi. Iš šalies stebėdamas mažos mergaitės dramą, D.Pūras sako vis labiau linkstantis prie versijos, kad visa ši pedofilijos istorija buvo sąmoningai sugalvota siekiant atskirti vaiką nuo motinos.
„Manau, dabar visais įmanomais būdais siekiama sutrukdyti išsiaiškinti tiesą, nes tai būtų pavojinga tiek šios istorijos autoriams, tiek ir tiems politikams, kurie taip ilgai ir atkakliai globojo vaiką užgrobusius nepatikimus žmones, – savo versiją kelia D.Pūras. – Kai kuriems politikams tiesiog nebėra kito kelio, kaip tik trukdyti tiesai iškilti į paviršių. Tačiau tai ne tik gynybinė taktika, bet ir priešrinkiminis triukas. Politikų cinizmas siekiant gauti daugiau balsų per rinkimus, galvojimas, kad tauta yra tokia kvaila, jog rinks tuos, kurie garsiau sušuks gelbėjantys vaiką nuo pedofilų, jau peržengė bet kokias ribas. O realybė tokia, kad Lietuva pastaruoju metu yra ypač atsilikusi vaikų teisių apsaugos srityje.“
Mykolo Romerio universiteto Politikos mokslų katedros docentas Vytautas Dumbliauskas primena, kad politikai imasi spręsti tik tuos klausimus, kurie patraukia visuomenės dėmesį, nes visada galvoja, kokių dividentų jiems tai duos per būsimus rinkimus. Tai plačiai aprašyta politikos mokslų vadovėliuose. „Tokie skandalai jiems kaip gaivus oras, – politikų mėginimais išpešti naudos pedofilijos byloje nesistebi politologas. – Prezidentės veiksmai taip pat rodo, kad ji ruošiasi antrai kadencijai.“
O ar galėtų tokia pat situacija susidaryti, tarkime, Vakarų visuomenėje: ar ten aukščiausi politikai taip pat įžūliai stoja prieš teismus, gindami pralaimėjusią pusę? Daug metų Amerikoje gyvenęs politologas Kęstutis Girnius sako, kad Vakaruose politikai taip pat dažnai kritikuoja teismus, bet ribų neperžengia: laikomasi nuostatos, jog jų sprendimus, kad ir kokie prieštaringi būtų, reikia vykdyti. Vis dėlto panašios istorijos – ne naujiena ir ten. K.Girnius priminė daugiau nei prieš dešimtmetį garsiai nuskambėjusią šešiamečio kubiečio Eliano Gonzaleso atėmimo iš giminaičių Amerikoje ir grąžinimo tėvui į Kubą dramą, į kurią taip pat įsitraukė didelė dalis visuomenės bei politikų. Nepaisant didelio pasipriešinimo, vaikas buvo grąžintas tėvui. Iš pradžių  teigta, kad berniukas nori likti su giminaičiais Amerikoje: iš jų paimtas jėga, vaikas priešinosi ir verkė. Tačiau vėliau, aistroms aprimus, paaiškėjo, kad berniukas jaučiasi laimingas, vėl galėdamas gyventi su tėčiu.
Kai aistros aprimsta, tokios istorijos labai greitai pasimiršta. Politikai, prieš praėjusius rinkimus stoję ginti klaipėdietės Ingos Rinau, kovojusios su buvusiu sutuoktiniu Vokietijoje dėl mažametės dukters, jau seniai nutilo. Vykdydamas teismo sprendimą tėvas išsivežė dukrą į Vokietiją, emocijos nuslūgo, ir ši istorija nė vienam politikui tapo nebeįdomi.
Tas pats anksčiau ar vėliau laukia ir Kaunos pedofilijos bylos, nors dabar aistros Garliavoje virte verda. Deja, neatsakingų politikų veiksmų pasekmės šįkart bus labai liūdnos: viena vertus, tai liečia mažos mergaitės ramybę ir psichologinę sveikatą, antra vertus, į didžiąją politikos areną vėl atveriamas kelias populistams. Mat jau aiškėja, kad iš viso šio chaoso, keliamo nepasitenkinimo teismais ir teisėtvarka apskritai sau pliusus sėkmingai renkasi Darbo partijos vadovas Viktoras Uspaskichas, jau trinantis rankas iš nekantrumo, kada galės grįžti prie valdžios Lietuvoje vairo, bei nušalintasis prezidentas Rolandas Paksas, kuriam Seimas, kaip žinome, vėl atvėrė kelią dalyvauti parlamento rinkimuose.
V.Uspaskicho reitingas jau šoktelėjo į viršų, tą patį politologai prognozuoja ir R.Paksui. Abi šios partijos aktyviai kritikuoja teisėtvarkos veiksmus pedofilijos byloje ir žada esmines reformas teismų bei teisėtvarkos srityje, o dalis nusivylusių rinkėjų lengvai praris šį jauką.
Tad prezidentės ir kitų politikų netylėjimo kaina gali būti labai didelė.

Trumpasis interviu
Į „Veido“ klausimus atsako politologas Mindaugas Jurkynas

VEIDAS: Ar pritariate teisininkų nuomonei, kad aistros Garliavoje seniai būtų nurimusios, jei ne politikų kišimasis į šią bylą?
M.J.: Be abejo. Lietuva yra teisinė valstybė ir teismų sprendimai turi būti vykdomi. Politikai negali kištis į teisminės valdžios darbą, nes tai yra vienas mūsų demokratijos pagrindų. Bet artėja rinkimai ir, kaip matome, visi nori pasišildyti šio konflikto spinduliuose.
VEIDAS: Kaip vertinate prezidentės laikyseną šioje istorijoje?
M.J.: Prezidentė taip pat neabejinga savo reitingams.
VEIDAS: Kodėl šio skandalo kontekste kyla populistų reitingai?
M.J.: Pasinaudodami įvykiais populistai renka politinius taškus. Jie kalba apie problemą, kuri daug kam atrodo skaudi ir aktuali, siūlo jos sprendimo būdus, o žmones tai veikia. Bendrą šurmulį bei tokių politikų populiarumą didina ir žiniasklaida. Jei būtų mano valia, įvykių Garliavoje taip neeskaluočiau. Bent jau nedarykime iš to svarbiausios žinios.
Kad ir kokia skausminga ši vaiko drama, vis dėlto tai yra sukurta problema, savotiška dūmų uždanga, nukreipianti visuomenės dėmesį nuo kur kas svarbesnių dalykų.

Britų estrados superžvaigždė Eltonas Johnas (Eltonas Džonas) ir jo gyvenimo draugas tapo kūdikio, kurį Kalifornijoje pagimdė surogatinė motina, tėvais, pirmadienį paskelbė JAV savaitraštis “US Weekly”.

Berniukas, kuriam suteiktas Zachary Jacksono Levono Furnisho-Johno (Zakario Džeksono Levono Fernišo-Džono) vardas, tapo pirmuoju 62 metų britų muzikanto ir 48 metų kanadiečio kino kūrėjo Davido Furnisho (Deivido Fernišo) vaiku. Šiedu gėjai yra pora nuo praeito amžiaus 10-o dešimtmečio pradžios.

“Šią ypatingą akimirką mus užplūdusi laimė ir džiaugsmas, – “US Weekly” citavo poros pareiškimą. – Zachary yra sveikas ir išties puikiai jaučiasi, o mes esame labai išdidūs ir laimingi tėvai”.

Kaip rašo savaitraštis, berniukas svėrė 3,6 kilogramo, tačiau dainininko atstovė atsisakė atskleisti daugiau detalių apie sutartį su surogatine motina.

E.Johno atstovė spaudai patvirtino naujienų agentūrai “Reuters”, kad “US Weekly” paskelbtas pranešimas yra tikslus.

Tarp pirmųjų, pasveikinusių tėvais tapusią porą, buvo britų manekenė ir aktorė Elizabeth Hurley (Elizabet Herli).

“Didžiuliai sveikinimai Davidui ir Eltonui, susilaukusiems žavaus sūnaus. Nekantrauju jį pirmąkart apkabinti”, – rašo ji savo svetainėje socialiniame tinkle “Twitter”.

Pora, kuri civilinę sąjungą sudarė 2005 metais, pernai mėgino įsivaikinti vieną 14 mėnesių ŽIV sergantį našlaitį iš Ukrainos, tačiau jiems to padaryti nepavyko dėl vyriausybės nustatytos tvarkos.

Seras Eltonas pamilo mažąjį Levą per viešnagę vaikų namuose, tačiau Ukrainos šeimos, jaunimo ir sporto ministras Jurijus Pavlenka atmetė bet kokią galimybę jam įsivaikinti, nes dainininkas buvo beveik 20 metų vyresnis nei vyriausybės nustatyta didžiausia leistina amžiaus riba.

J.Pavlenka taip pat atsisakė pripažinti E.Johno ir D.Furnisho civilinę sąjungą, kuri yra teisėta Britanijoje. Ministras paskelbė, jog dainininkas nėra susituokęs, todėl Ukrainoje įsivaikinti negali.

E.Johno ir D.Furnisho naujagimio sūnaus vidurinis vardas tikriausiai yra užuomina į E.Johno 1971 metais sukurtą dainą “Levon”, kurios žodžius parašė ilgą laiką su atlikėju bendradarbiavęs britas dainų kūrėjas Bernie Taupinas (Bernis Topinas). Sukurti šią dainą įkvėpė roko grupės “The Band” būgnininkas ir dainininkas Levonas Helmas.

Per keturis dešimtmečius trukusią karjerą E.Johnas yra pardavęs daugiau nei 250 mln. savo įrašų kopijų. 1994 metais jis buvo įtrauktas į Rokenrolo šlovės galeriją.

Šio atlikėjo daina “Candle in the Wind 1997″, perkurta iš anksčiau išleistos E.Johno dainos “Candle in the Wind” ir skirta tragiškai žuvusios britų princesės Dianos atminimui, sulaukė milžiniškos sėkmės visame pasaulyje – buvo parduota daugiau nei 33 mln. šio singlo kopijų. Dainos autorius taip pat ją atliko per princesės laidotuves.

Dainininkas yra pripažinęs, jog D.Furnishas visada norėjo įsivaikinti, tačiau jis pats manęs, kad tėvystė nesuderinama su jo gyvenimo stiliumi. E.Johnas sakė pakeitęs savo nuomonę tik po to, kai jo širdį “pavergė” ukrainietis našlaitis.

Pasinaudojęs surogatine motina, E.Johnas žengė populiaraus televizijos serialo ir kino filmo “Seksas ir miestas” (Sex in the City) žvaigždės Sarah Jessicos Parker (Saros Džesikos Parker) bei jos vyro aktoriaus Matthew Brodericko (Metju Brodriko) pėdomis. Pastarajai porai surogatinė motina šiemet pagimdė dvynes.

Lotyniškosios popmuzikos žvaigždė Ricky Martinas (Rikis Martinas) taip yra pasinaudojęs surogatine motina, kuri jam išnešiojo sūnus dvynius.

“Vaiko pinigai” dar vienerius metus bus skiriami, tik įvertinus šeimos pajamas ir vaikų amžių.

Seimas antradienį iki kitų metų pabaigos pratęsė dėl krizės ir finansų stokos nustatytą išmokų vaikams skyrimo tvarką: už balsavo 71 Seimo narys, prieš – 8, susilaikė – 35 parlamentarai.

Dabar, skirtingai negu iki krizės, “vaiko pinigai” skiriami ir mokami, atsižvelgiant į vaiko amžių bei gaunamas šeimos pajamas.

Iki 2011 metų pabaigos “vaiko pinigus” galės gauti šeimos, kuriose auga vaikai iki 2 metų, jeigu tėvai negaus motinystės (tėvystės) pašalpos arba ją gaus, tačiau jos dydis bus mažesnis nei 1,5 valstybės remiamų pajamų (VRP) dydžio – šiuo metu tai sudarytų 525 litus.

Tokios šeimos galės gauti 0,75 bazinės socialinės išmokos (BSI, kuri siekia 130 litų) dydžio – 97,5 lito išmoką per mėnesį.

0,4 BSI dydžio 52 litai tėvams, auginantiems vaikus nuo 2 iki 7 metų, būtų mokami, jeigu vidutinės šeimos ar bendrai gyvenančiųjų pajamos vienam asmeniui per mėnesį nesieks 525 litus (1,5 VRP dydžio). Tokio paties dydžio “vaiko pinigų” galės tikėtis ir šeimos, auginančios daugiau negu tris vaikus nuo 7 iki 18 metų.