Šiame “Veido” numeryje rasite dvi aštrias ir valdžiai nemalonias temas. Abi jos aiškiai parodo, kad mūsų valstybė plaukia pasroviui ir tai neigiamai atsiliepia Lietuvos gyventojų gyvenimo kokybei. Mūsų šalyje įprasta į daug ką, kas yra svarbu, nekreipti dėmesio ir veikti stichiškai.

Todėl pas mus tiek daug nesusipratimų ir nesąmonių.
Štai konkretūs pavyzdžiai: gyventojų Lietuvoje mažėja, bet infrastruktūra plečiama taip, tarsi netrukus mūsų teritorijoje apsigyventų 10 mln. žmonių: tiesiami nauji keliai, asfaltuojami žvyrkeliai, tiesiamos naujos vandentiekio ir kanalizacijos linijos, statomi nauji pastatai. Ar mums to reikia ir ar tiek reikia, niekas nežino, nekas neskaičiavo, bet ir toliau stato.
Taigi šiandien turime jau tikrai daug brangiai išasfaltuotų žvyrkelių, kuriais per dieną pravažiuoja šeši automobiliai, milijonus kainavusių vandentiekio ir kanalizacijos atšakų, prie kurių prisijungę vos keletas namų, ir toliau dygsta nauji visokiausių mokslo slėnių pastatai, nors tuščių pastatų turime tiek, kad nebežinome, kur juos dėti ir Valstybės turto fondui daugumos jų privatizuoti nepavyksta. O juk netrukus atlaisvės dar 300 mokyklų, kažkiek sveikatos įstaigų, kitų visuomeninių pastatų… Ką dar su tais pastatais darysime? Bet niekam tai neįdomu. Gavome ES paramą ir statome. O juk tuos ES pinigus būtų galima panaudoti visuomenei kur kas naudingiau.
Kai kurie išmintingesni vadovai jau sunerimo, kad tai veda į aklavietę, kad ateityje, kai ES parama sumenks, o gyventojų dar sumažės, mes nesugebėsime išlaikyti tokio tankaus kelių tinklo, viso jo valyti žiemą, nesugebėsime aptarnauti tokio plataus vandentiekio ir kanalizacijos tinklo ir begalės statinių. Tada ieškosime kaltų, bet iš tiesų kaltų ir atsakingų, tiksliau, abejingų, reikia ieškoti šiandien – ieškoti tų, kurie niekaip nesugeba suskaičiuoti, nei kiek infrastruktūros mes turime, nei kokios, nei kiek mums jos reikia, nei kiek mes jos pajėgūs išlaikyti.
Maždaug po 15 metų su nuostaba raškysime ir kitus savo abejingumo bei neįžvalgumo vaisius. Apie tai daug informacijos rasite kitame “Veido” straipsnyje “Lietuvos savivaldybių reitingas”. Politikai vengia tokių temų, jie nenori žmonėms kalbėti nemalonios teisybės, nors turėtų, nes tik taip jiems galėtų padėti.
Kad ir kaip nemalonu, reikia išdrįsti pasakyti, kad kai kurie Lietuvos regionai, jeigu nesikeis, neturi jokių perspektyvų, ir žmonėms savo ateities su jais geriau nesieti, nes ten nebus nei darbo, nei pramogų, nei apskritai sąlygų oriai gyventi. Jau po 15 metų gyventojų tose “juodose” teritorijose bus sumažėję dar kone trečdaliu (nes dabar jose kone pusė gyventojų – pensininkai).
Šiais žodžiais tikrai neteigiu, kad viską reikėtų sukoncentruoti Vilniuje. Anaiptol. Bet gal išmintingiau būtų resursus ir pinigus sukoncentruoti 7–9 šalies centruose (o ne 60-yje). Tada tuose centruose būtų daugiau investuotojų, daugiau darbo vietų, daugiau paslaugų centrų, daugiau gyvybės, pramogų, o žmonės į juos galėtų atvažinėti ir iš kitų rajonų.
Yra ir dar viena išeitis – kad kiekvienas rajonas susirastų savą Malinauską, susikurtų unikalią savo regiono strategiją bei koncepciją ir ją įgyvendintų. Taip, kaip tai padarė Druskininkai. Nišų dar daugybė, tik reikia kryptingai dirbti, o ne taip, kaip dabar elgiasi dauguma savivaldybių, aiškinti, kad visos jos yra nuostabios turizmo oazės. Neoriginalu ir nepatrauklu.

Su pykčiu susiduriame labai dažnai. Ir patys pykstame, ir turime atlaikyti artimų žmonių nepasitenkinimą. Būna, kad, rodos, nepelnytai aprėkia viršininkas, o būna, kad patys garsiai išsakome viską, ką galvojame apie, pavyzdžiui, eiles prie gydytojų kabinetų – kodėl reikia laukti valandą, jei esame susitarę apsilankyti tam tikru laiku?

Kartais pyktis atrodo pateisinamas, kitais atvejais jaučiamės be galo įskaudinti ir nesuprasti. Taigi pabandykime paanalizuoti, kodėl žmonės pyksta ir ką daryti, kai pykstame patys arba kai patiriame pyktį iš kitų.

Kodėl žmonės pyksta?

Atrodo, kad situacijų būna labai įvairių ir nepanašių viena į kitą, tačiau pykčio priežastis galima suskirstyti į vos kelias grupes. Pyksta, kad pakenktų sau. Paradoksas? Tačiau su šios rūšies pykčiu galima susidurti ne taip jau retai. Jei žmogus linkęs į depresiją, dažnai pyksta ant savęs, nes jaučiasi bejėgis. Toks pyktis parodo norą susinaikinti. Gyvenime tai galėtų atrodyti taip: žmogus dėl ko nors jaučia kaltę, kurią nukreipia į kitą žmogų, nes jam atrodo, jog dėl visko kaltas jis. Taip ant kito žmogaus išlieja pyktį, o šis susierzina, įvyksta konfliktas – ir garas „nuleistas“, ir viduje nebekirba joks savigraužos kirminėlis. Viskas būtų lyg ir neblogai, jei tokiu būdų nesugadintume nuotaikos niekuo dėtam draugui ar tiesiog žmogui, pasitaikiusiam „po ranka“…

Pyksta, kad galėtų valdyti. Nesvarbu, ar pyktis kyla iš paralyžiuojančios baimės, ar tik iš susierzinimo, kad kažkas vyksta ne taip, kaip norėjome. Žmonės dažnai pyksta, nes nori įbauginti kitus ir jais manipuliuoti.

Pavyzdžiui, moteris laukia vizito pas gydytoją ir greičiausiai bijo… Bijo, kad sužinos, jog serga kokia nors baisia liga, o gal net bijo tyrimų – nors nebesame vaikai, dūrimas į pirštą ar veną vis tiek nėra malonus. Kai apima stipri, stingdanti baimė, geriausia supykti, nes ši emocija labai išjudina.

Tada tampa kalti gydytojai, kad yra šundaktariai ir patys nežino, ką daro, arba visi jie kyšininkai ir nepakrutins nė piršto už ačiū; kalta poliklinikos administracija, kad nesutvarko eilių prie kabinetų – kur tai matyta, kad reikia tiek laiko laukti; kalta visa sveikatos apsaugos sistema, nes sumokame tiek mokesčių, o beveik nieko negauname… Ar atpažįstate šias mintis? Taip pagalvojame išties dažnai, nes sveikata mums labai svarbi. Baimė ją prarasti kelia tokį didelį pyktį viskam, kas susiję su „sveikatos gerinimu“.

Pyksta, kad jaustųsi galingi. Kai žmogus jaučiasi mažas, sumenkindamas kitus gali santykinai pasijusti didesnis. Pykstantysis priverčia kitus atkreipti į jį dėmesį, išgirsti, pasidomėti, kas jam negerai ir kaip būtų galima padėti. Kur kas geriau nei tyliai sau sėdėti kampe, niekieno nepastebėtiems!

Pyksta, kad kovotų su neteisybe. Šią pykčio rūšį būtų galima apibūdinti kaip teisybės ieškojimą, kurį sukelia pačių ar artimųjų patirta neteisybė. Pyktis dažnai laikomas neigiama emocija, kurią reikėtų kuo greičiau pašalinti, tačiau iš tiesų svarbu suvokti, kodėl jis kyla ir ką dėl to darome. Pavyzdžiui, normalu, jei supykstama dėl neteisybės: toks pyktis psichologiškai nežaloja ir gali būti net naudingas, jei motyvuoja teisingai pasielgti. Šiuo atveju pyktį reikėtų ne pašalinti, bet jį kontroliuoti, ne slopinti, bet įprasminti. Taigi, kaip galima valdyti pyktį?

Kaip valdyti pyktį?

Ne ignoruoti ir neslopinti. Patirtis ir moksliniai tyrimai yra daug kartų įrodę, kad tai nepadeda. Kai pyktis „peržengia“ tam tikrą ribą, jį reikia kokiu nors būdu išlieti. Svarbu, kad pyktis „atsiskiestų“, pasidarytų ne toks stiprus ir viską griaunantis. Vadinasi, jį reikia tinkamai išstumti – taip, kad padarytume kuo mažiau žalos. Kaip tai padaryti? Pirmiausia, reikia išsiaiškinti pykčio kilmę. Pyktis, skirtas pakenkti sau. Tokį pyktį sukelia depresija, todėl svarbu ją atpažinti ir gydyti.

Pyktis, kuriuo siekiama valdyti. Paklauskite savęs, kodėl jaučiatės negalį valdyti situacijos. Dažniausia priežastis – baimė. Laimei ar nelaimei, pyktis dažnai yra geras būdas per trumpą laiką atgauti kontrolę, tačiau, deja, jis suteikia tik valdžios iliuziją, o ne tikrąją kontrolę. Kad galėtumėte pasijusti situacijos šeimininkais, svarbu suvokti, kaip jautėtės prieš supykdami ir kas galėjo sukelti tokią reakciją.

Jei galėtume atpažinti savo baimę ir kitus jausmus kiekvieną kartą, kai jiekyla, konstruktyviau su jais susitvarkytume. Na, jei nepavyktų visiškai išvengti pykčio, galėtume būti sąmoningesni ir aiškiau suvokti, kas su mumis vyksta. Prisiminkite minėtąjį pavyzdį apie baimę prie gydytojo kabineto – jei suvoktume, kad bijome, ir todėl mus erzina viskas, kas pasitaiko aplinkui – gal nesukurtume didelio konflikto, o tiesiog galėtume pamąstyti, kaip susidoroti su baime. Tam yra savų metodų, bet šį kartą ne apie tai…

Pyktis, kuris padeda jaustis galingiems. Šiuo atveju svarbu, kad jaučiamės maži ir nesaugūs, todėl klaidingai vertiname pyktį kaip veiksmingą priemonę, leidžiančią pasijusti didesniems už aplinkinius. Tai suvokę, galime nutraukti pykčio augimą ir užuot pykę – panaikinti nesaugumo jausmą. Pyktis, kylantis iš nesaugumo, ypač veiksmingai griauna artimus ryšius.

Pyktis dėl neteisybės. Kaip geriausia išlieti tokį pyktį? Imkitės veiksmų, kad ištaisytumėte neteisybę, padarytą jums ar kam nors kitam. Žinoma, pyktis gali kilti dėl daugiau nei vienos priežasties. Pavyzdžiui, pyktis dėl jums padarytos neteisybės (priešingai nei tada, kai nuo neteisybės kenčia kas nors kitas) gali susimaišyti su pykčiu, kylančiu dėl noro valdyti (jei būtumėte galėję kažką padaryti, nebūtumėte patyrę neteisybės…). Pyktis ant savęs, kad tam tikroje situacijoje pasijutote bejėgis, gali virsti pykčiu, nukreiptu į kitą žmogų, jog pasijustumėte galingesni.

Kaip ištirpdyti aplinkinių pyktį?

Jei akis į akį susiduriate su pykstančiu žmogumi, jūsų tikslas dvejopas: susivaldyti ir leisti pykstančiajam išlieti negeras emocijas gana saugiu būdu.

1. Susivaldyti. Kai jums tenka atlaikyti kieno nors pyktį, supraskite, kad tas žmogus nori kokiu nors būdu jus suvaldyti arba priversti pasijusti mažam, kad pats galėtų pasijusti didelis. Arba jūs jam padarėte ką nors negero. Jums reikėtų pabandyti suprasti, kuris iš čia paminėtų trijų variantų labiausiai tinka konkrečiai situacijai. Turite pasakyti sau, kad pyktis – to žmogaus bendravimo būdas, o su jumis tai neturi nieko bendro, nebent iš tiesų pasielgėte netinkamai, o jei taip, turėtumėte kuo greičiau ištaisyti padarytą klaidą. Svarbu suprasti, kad tada, kai žmogus pyksta, gali daug ką pasakyti, ko niekada neištartų būdamas „blaivaus“ proto, tačiau tai daugiau liudija ne apie jūsų blogąsias savybes, bet apie jo blogą būseną. Kai tai prisiminsite, save suvaldyti seksis lengviau.
2. Leiskite jiems išlieti pyktį tokiu būdu, kuris nuramintų, tačiau nesukeltų žalos kitiems. Į pyktį atsakydami pykčiu, retai kada galėsite pasiekti naudos. Jei jums pavyksta taip susivaldyti, kad supykęs žmogus negali manipuliuoti ir nepriverčia jūsų pasijusti mažesniu, galite padėti jam suvokti tikrąsias pykčio priežastis. Kokios taktikos reikėtų imtis?
3. Pripažinkite pyktį. Jei priešinatės pykčiui, susierzinate patys arba neigiate, kad tas žmogus turi teisę pykti – darote viską, kas tik sustiprina įniršį. Net jei širdyje manote, kad susierzinęs žmogus neturi teisės pykti, ko pasieksite jį tuo įtikinę? Juk nereikia kieno nors prašyti leidimo, kad kažką jaustume – mylėtume, liūdėtume ar pyktume…
4. Atsiprašykite. Net jei nebuvote kalti, užjausdami pykstantįjį galite parodyti, kad pripažįstate jo susierzinimą.
5. Padėkite pyktį išreikšti žodžiais. Padėkite pykstančiajam išsakyti, kaip stipriai jis susierzinęs, užuot ėmęsi kokių nors žalingų veiksmų. Dažnai tai – veiksmingas būdas padėti jam išlieti pyktį, nieko nesugriaunant ir neužgaunant.
6. Supykite kartu. Net dar stipriau nei jis. Tapkite ne pykčio objektu, o partneriu, jausdami tokį patį pyktį, kaip ir pykstantysis.

Apskritai pyktis – stipri emocija, todėl būti šalia pykstančiojo arba pačiam pykti labai nelengva. Tačiau pasistenkite kaip galima dažniau prisiminti, kad pykčio priežastys neretai daug gilesnės ir nesusijusios su ginčijantis išsakomais žodžiais, o jų supratimas – pirmasis žingsnis į gebėjimą valdyti šią emociją.

CZV-kalejimu_

Europos Tarybos žmogaus teisių komisaras Thomas Hammarbergas pirmadienį dar kartą paragino Lietuvą, Lenkiją ir Rumuniją pasakyti visą teisybę apie jų galimą dalyvavimą CŽV programoje pervežant ir kalinant įtariamuosius terorizmu, nors ir pripažino Lietuvos pastangas atskleisti tiesą.

Viešai išplatintame pranešime jis atkreipė dėmesį, kad Lietuva atliko parlamentinį tyrimą, atskirą tyrimą vykdė prokuratūra, o Europos Tarybos Komitetui prieš kankinimus ir kitokį nežmonišką, žiaurų ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT) buvo leista aplankyti vietas, kurios įvardytos parlamentinio tyrimo išvadose, praneša naujienų agentūra BNS.

“Vis dėlto esminiai klausimai apie tai, kada ir kiek CŽV naudojo šią infrastruktūrą, lieka neatsakyti”, – sakoma komisaro išplatintame pranešime.

JAV žiniasklaidoje 2009 metais pasirodžius informacijai apie galimą Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) kalėjimo egzistavimą, Lietuvoje atliktas parlamentinis tyrimas. Jo metu surinkti duomenys parodė, kad su CŽV susiję orlaiviai 2002-2005 metais leidosi Lietuvoje. Apie galimus kalinius jokios informacijos nesurinkta. Išvadose taip pat minimos dvi patalpos sulaikytiesiems laikyti.

Vienos iš “patalpų išdėstymas, uždarumas ir perimetro apsauga, VSD darbuotojų fragmentiškas buvimas patalpose leido atlikti VSD nekontroliuojamus partnerių pareigūnų veiksmus ir naudoti infrastruktūrą savo nuožiūra”, teigiama išvadose. Nors tiesiogiai neįvardijama, šiuo atveju minima bazė Antaviliuose, netoli Vilniaus.

Po parlamentinio tyrimo prokurorai pradėjo atskirą tyrimą, bet šiemet sausį jį nutraukė.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra sakiusi, kad pranešimus apie kalinius, jei tokių Lietuvoje buvo, gali komentuoti tik JAV pusė.

T.Hammarbergo pranešime nurodoma, kad Lenkijoje slaptas CŽV sulaikymo centras buvo atidarytas 2002 metų gruodžio 5 dieną, o jį uždarius 2003 metų rugsėjį iškart buvo atidarytas toks kalėjimas Rumunijoje.

Pareiškimą komisaras išplatino minint 10 metų sukaktį po 2001 metų Rugsėjo 11-osios išpuolių, po kurių JAV paskelbė apie “karą prieš terorizmą”.

Vizitui į Izraelį besirengiantis Lietuvos premjeras Andrius Kubilius sako, kad nėra “neatskleistų tiesų” apie holokaustą Lietuvoje ir vietos gyventojų kolaboravimą.

“Nėra jokių neatskleistų tiesų apie tai, kokia tragedija čia įvykio, šiose žemėse žydų bendruomenei, ir tai, kad toje tragedijoje dalyvavo ir lietuviai – tą seniai esam patys sau pasakę ir savo kaltės niekada neneigėme”, – Lietuvos radijui sakė A.Kubilius.

“Priešingai, ir mokyklose apie tai kalbame, ieškome būdų kaip su jautrumu įprasminti šiose mūsų žemėse šios tragedijos atminimą”, – teigė ministras pirmininkas.

Lietuvos Vyriausybės vadovas atkreipė dėmesį, kad kiti metai Lietuvoje paskelbti Holokausto atminties metais. 2011-aisias valstybė žada pasirūpinti, kad būtų sutvarkyta Panerių žudynių viet air kitos žydų genocidą liudijančios vietos Lietuvoje.

A.Kubilius teigė, kad siekiama ir gilesnio litvakų pažinimo Lietuvoje, o parlamentas turėtų priimti sprendimą kompensuoti už totalitarinių režimų nusavintą žydų bendruomeniių turtą.

“Siekiame į Lietuvą susigrąžinti žymiai daugiau žinojimo apie litvakų kultūrą, apie tą didžiulį kultūrinį palikimo klodą, kurio galbūt kol kas nelbai pažįstame”, – kalbėjo Lietuvos premjeras.

Premjeras A.Kubilius į Izraelį išvyks šeštadienį.

Tarpukariu Lietuvoje gyveno daugiau nei 200 tūkst. žydų ir bent 90 proc. iš jų buvo nužudyti nacių okupacijos metais.