Nors Lietuvos vairuotojams didžiausią pyktį kelyje sukelia priešais juos užkišamas automobilis (42,5 proc.) ir be įspėjamųjų ženklų persirikiuojantys ar sukantys vairuotojai (39,7 proc.), beveik trečdalį moterų pykdo išsiblaškę vairuotojai, pažeidžiantys kelių eismo taisykles.

Tuo tarpu vyrus labiau suerzina per vėlai posūkio į kairę signalą parodantys automobilių vairuotojai. Šiuos duomenis atskleidė tyrimas, kurį atliko šalies ne gyvybės draudimo rinkos lyderis „Lietuvos draudimas“, pradėjęs įgyvendinti pykčio Lietuvos keliuose mažinimo iniciatyvą „Nulis pykčio“.

„Didžiausią susierzinimą, stresą, išgąstį abiejų lyčių atstovams sukelia vienodi kitų vairuotojų veiksmai, tačiau, apklausos duomenimis, moterys jautriau reaguoja į išsiblaškiusius vairuotojus, pažeidžiančius kelių eismo taisykles, nes jų elgesys dažnai gali būti neprognozuojamas. Stebėdamos jų elgesį ir besirūpindamos savo bei keleivių saugumu jos patiria didesnį stresą. Tuo metu vyrai nemėgsta tų, kurie priverčia juos staigiai pristabdyti. Todėl kviečiame visus šalies vairuotojus būti kultūringesniais: „neužkišti“ automobilių, persirikiuojant ar sukant laiku įjungti posūkio signalus, laikytis kelių eismo taisyklių ir vairuoti dėmesingai. Tikime, kad šie veiksmai padės sumažinti vairuotojų patiriamą susierzinimą bei avarijų skaičių šalies keliuose“, – teigia Raimondas Geleževičius, kampanijos „Nulis pykčio“ ambasadorius, „Lietuvos draudimo“ Privačių klientų departamento direktorius.

Tyrimo metu paaiškėjo, kad vyrai neigiamas emocijas kelyje patiria dažniau nei moterys. Tačiau dukart daugiau moterų (9,6 proc.) suerzina automobiliai, pastatyti vietose, kuriose draudžiama sustoti. Toks kitų eismo dalyvių elgesys supykdo mažiau vyrų (5,6 proc.).

„Lietuvos draudimo“ tyrimo duomenys taip pat atskleidė, kad kas vienuolikta supykusi moteris ryžtasi neužleisti kito eismo dalyvio. Tokie veiksmai būdingi tik kas penkioliktam vyrui. Užtat net kas ketvirtas įpykęs vyras leidžia sau įvažiuoti į sankryžą degant geltonam šviesoforo signalui, kuomet dailiosios lyties atstovės taip elgiasi gerokai rečiau – tik kas šešta pripažino atliekanti tokį veiksmą. Moterys šiek tiek pagarbesnės ir pėstiesiems: jų pėsčiųjų perėjose nepraleidžia kas aštunta vairuotoja ir kas septintas vyras.

„Nulis pykčio“ kampanijos ambasadorius R. Geleževičius teigia, kad beveik pusė (40,4 proc.) moterų nekreipia dėmesio į piktus veiksmus kelyje demonstruojančius kitus eismo dalyvius, tačiau vyrai šiuo požiūriu yra mažiau kantrūs. Penktadalis jų dažniau nei moterys nuomonę apie suerzinusį vairuotoją išsako balsu, o dailiosios lyties atstovės šią nuomonę pasilieka sau ir erzinantį vairuotoją iškoneveikia mintyse.

Šias pykčio šalies keliuose apraiškas atskleidė daugiau nei 1,1 tūkst. vairuotojų visoje Lietuvoje apklausa. Bendrovės „Lietuvos draudimas“ atliktas vairuotojų tyrimas parodė, kad 95 proc. šalies vairuotojų yra susidūrę su pykčiu keliuose ir bent kartais patiria neigiamų emocijų, o 61 proc. vairuotojų vienaip ar kitaip sureaguoja į kitų vairuotojų demonstruojamą pyktį. Todėl siekdamas didinti saugumą, komfortą ir malonumą vairuoti, „Lietuvos draudimas“ įrengė pirmuosius „Įsijunk šypseną“ kelio stendus, kurie skatina nusišypsoti, o ne pykti prie vairo. Šiuos ženklus vairuotojai gali išvysti keturiose šalies kelių vietose: kelio A1 Vilnius-Kaunas aikštelėje, ties nusukimu į Žiežmarius, aukščiausioje Vilnius-Klaipėda automagistralės vietoje, Panevėžio-Šiaulių A9 kelio 66,1 kilometre ir Birštono mieste. „Nulis pykčio“ projektą palaiko Lietuvos Respublikos Susisiekimo ministerija bei Lietuvos automobilių kelių direkcija.

„Lietuvos draudimas“ yra pirmaujanti šalies ne gyvybės draudimo bendrovė, savo paslaugas teikianti pusei milijono privačių ir verslo klientų ir per metus atlyginanti klientams žalų už beveik 200 mln. litų. Klientais kasdien rūpinasi daugiau nei 1100 „Lietuvos draudimo darbuotojų. „Lietuvos draudimas“ du kartus iš eilės pelnė „Geriausio darbdavio“ apdovanojimą, yra patekęs į geriausių Vidurio ir Rytų Europos darbdavių dešimtuką. „Lietuvos draudimas“ priklauso vienai didžiausių pasaulio draudimo grupių RSA, kuri savo filialus turi 33 šalyse ir aptarnauja daugiau kaip 20 mln. klientų iš 150 pasaulio šalių.

Į pasaulį žvelgiant pro pykčio akinius gali tekti paaukoti ir asmeninius, ir profesinius santykius.

Nuo 1990-ųjų sergamumas psichinėmis ligomis Lietuvoje išaugo 30 proc. Mokslininkų teigimu, tai akivaizdus įrodymas, kad visuomenė pervargusi, nervinga ir nebemokanti atsipalaiduoti.
„Pyktis atspindi visuomenės realybę. Jis – lyg gyvenimo veidrodis: kuo labiau ligotas žmogus, tuo dažniau savo gyvenimo kelyje yra susidūręs su pykčio reiškiniu (arba pats kažką piktas puldinėjo, arba gyvendamas nuolatinio pykčio būsenoje dėl to kentėjo), – neabejoja religijotyrininkas, VDU Katalikų teologijos fakulteto profesorius habil. dr. Alfonsas Motuzas.
JAV Toronto universiteto mokslininkų tyrimai liudija, kad kasdien pyktį patiria maždaug trečdalis planetos gyventojų, dalį jų nuolatinis pyktis pastūmėja į agresiją ir smurtą. Dėl šių emocijų kenčia ne tik aplinkiniai, bet ir patys smurtautojai, nes nuolatiniai pykčio proveržiai, kaip, beje, ir ilgalaikis pykčio neigimas ar slopinimas, gali pasireikšti nesibaigiančiais fiziniais negalavimais (hipertenzija, skrandžio opa ar galvos skausmais).
Apie tai, kad mūsų šalyje pykčio akivaizdžiai per daug, liudija ir kasmet 18–19 mln. Lt kompensuojamiesiems antidepresantams išleidžianti Valstybinė ligonių kasa. Lietuviai antidepresantų suvartoja dvigubai daugiau nei ES vidurkis.
Vis spartėjant gyvenimo tempui, mažėjant laiko, kurį galime skirti savo šeimai, itin svarbus tampa kokybiškas bendravimas su aplinkiniais. Deja, dažnai patys artimiausi žmonės tampa neigiamas emocijas sugeriančiomis kempinėmis: po ilgų nesimatymo valandų ant jų išsiliejame, „apdovanodami“ ne pačiomis gražiausiomis emocijomis, o paskui svarstome, kodėl trūkinėja idealiais laikyti socialiai ryšiai. Individui žvelgiant į pasaulį pro pykčio akinius dažnai tenka paaukoti asmeninius ar net darbinius santykius, o iš to, be jokios abejonės, gimsta dar didesnės bėdos.
Taigi kaip tinkamai „išsikrauti“, nuošalyje paliekant raminamuosius vaistus bei antidepresantus, ir kartu neįskaudinti artimųjų, savo pašnekovų teiravosi savaitraštis „Veidas“.

Pyktis žmogaus arterijose sukelia audrą

„Anksčiau manyta, kad sveikesni tie žmonės, kurie nevengia reikšti neigiamų savo emocijų, tačiau naujausiais medicininiais tyrimais įrodyta: nieko panašaus – pykstantis žmogus sau kenkia ne mažiau nei aplinkiniams. Ilgalaikių stebėjimų duomenimis, pyktis žmogaus arterijose sukelia tikrą audrą, nuo kurios gali užsikimšti kraujagyslės, padidėja trombų tikimybė, rizika susirgti širdies ar kraujagyslių ligomis ir pan.“, – teigia klinikinė psichologė doc. dr. Aistė Diržytė.
Nieko stebėtina, kad gyventojų ilgaamžiškumu garsėjančios Tekančios saulės šalies atstovams toks žudantis lietuvių gyvenimo tempas atrodo nesuvokiamas. 40 metų Didžiojoje Britanijoje gyvenantis 66-erių metų budistų bendruomenės „Kokoro No Kai“ centro vadovas Hiromi Kazumi Hasegawa pastebi, kad europiečiai pasižymi ypatingu nekantrumu ir lėkimu. „Jei žmonės bent akimirkai sustotų ir apsidairytų, galbūt jų gyvenime daug kas pasikeistų, bet jie nemoka pažvelgti į save iš šalies“, – teigia šiemet Lietuvoje viešėjęs japonas.
A.Motuzas priduria, kad vienas žmogaus sveikatos pagrindų yra tikėjimas, tačiau prie jo vertėtų pridėti sąmoningumą, susivaldymą, naujojo „aš“ paieškas per religines meditacijas, kvėpavimo pratimus, įvairias praktikas dirbant su kvalifikuotais psichologais, galiausiai užsidarymą vienuolyne, taip atsiribojant nuo išorinio pasaulio ir ieškant atsakymų į egzistencinius klausimus.
Induizmo vadovėliuose pyktis aprašomas kaip pavojingas ginklas, tačiau išmokus tinkamai jį valdyti galima pasitelkti ir kilniems tikslams.
„Pyktyje slypi didžiulis energijos užtaisas, tačiau kaip jį išnaudosime (konstruktyviai, išeidami už komforto zonos ar destruktyviai, dairydamiesi, ant ko čia išsilieti), priklauso tik nuo mūsų“, – teigia ugdomosios lyderystės specialistas Valdemaras Chmielevskis.
Pašnekovas neabejoja, kad stiprios ir brandžios asmenybės geba valdyti savo emocijas, o ne pačios joms pasiduoda. Išmokti valdyti pyktį verta ne vien dėl ramesnio gyvenimo būdo, bet ir dėl sveikatos (taip išvengiama nerimo priepuolių, erekcijos sutrikimų, aritmijos, depresijos ir pan.). Jau kuris laikas pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, veikia įvairios mokyklos, krizių įveikimo centrai, kuriuose padedama įvaldyti pykčio meną.
„Viena yra suvaldyti pyktį taikioje aplinkoje, o visai kas kita – iš tiesų jam užklupus, kartais būnant ir afekto būsenos. Matyt, šių mokslų vertė tokia: teoriškai žinau, o praktiškai nepanaudoju“, – dėmesį atkreipia psichologė Oksana Slapšienė.
Ji mano, kad pykčio valdymą lemia individo sąmoningumas. „Jei atvirai, bet kurio socialinio sluoksnio asmeniui, išprovokuotam pykčio, gali nutikti taip, kad jis sunkiai susivaldys. Šiuo atveju visai nesvarbu, ar tai batsiuvys, ar Seimo narys. Žinoma, inteligentų šeimoje pykčio protrūkis mažiau tikėtinas nei socialiai pažeidžiamoje aplinkoje, tačiau tiesa ta, kad emocinis šiukšlynas vėliau ar anksčiau iš žmogaus išeis. Tikėtina, kad tai nutiks aplinkoje, kurioje asmuo jausis socialiai saugus“, – aiškina O.Slapšienė.
Pasak Šeimos santykių instituto psichologės Indrės Marcinkevičienės, žmones, linkusius išlieti pyktį į aplinką, gana dažnai pas psichologą ar į pykčio valdymo užsiėmimus atlydi šeimos nariai, o kai kuriais atvejais – ir darbdaviai. Tiesa, nė vienas iš atėjusiųjų to nepripažįsta, sakosi atėjęs savo iniciatyva, genamas smalsumo.
Paklausta, kas būtent skatina pykčio proveržius Lietuvos visuomenėje, psichologė neslepia: pykčio apraiškų buvo visais laikais, tiesiog dabartinis laikmetis toks, kad jo raiška tapo agresyvesnė.
Su tuo linkęs sutikti ir Vilniaus psichiatrijos ligoninės direktorius Valentinas Mačiulis: „Nepriklausomybė daliai visuomenės atrišo rankas, o kitiems jos nariams atlaisvino potraukius ir ydas. Liūdniausia, kad daugelyje valstybinių įstaigų nutrūko žmogiškieji ryšiai. Kaip pavyzdį galima minėti mokyklas, į kurias dauguma vaikų šiandien eina kaip į darbą ar į tarnystę: ryšiai formalūs, nemažai daliai vaikų tenka samdyti korepetitorius, nes jie neįsisavina daugelio dalykų.“
Gana taikliu pykčio mato vienetu mūsų visuomenėje galima laikyti savižudybes (šioje srityje lietuviai – nepralenkiami), didėjantį nusikaltimų skaičių, smurtą mokyklose, šeimose, nesiskaitymą darbovietėse, patyčias, žūtis keliuose. „Visų šių reiškinių dabar nepalyginti daugiau nei ankstesniais metais“, – primena psichoanalitikas Raimundas Milašiūnas. Tačiau šiuo atveju peržengtą leistiną ribą parodo agresija.
Nejučiomis kyla klausimas: kas toliau? Nejau nuskęsime pesimizmo ir nevaldomo pykčio liūne?
Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ direktorė Rasa Dičpetrienė mano, kad dar pats laikas atsigręžti į šeimą, rodyti tinkamą elgesio pavyzdį savo atžaloms: „Vaikas negimė visuomenėje, taigi natūralu, kad jam būtina suprasti, kokios elgesio ribos toleruotinos, o kokios – ne. Matydamas tinkamą tėvų pykčio valdymo pavyzdį, vaikas pats juo seks, taigi tereikia išmokyti tinkamos pykčio raiškos.“
Žinoma, šiuo atveju tampa itin svarbu, kad tėvų pavyzdys neprieštarautų jų elgesiui, antraip galima tikėtis priešingo poveikio.

Daugiau nei pusė Lietuvos vairuotojų, kelyje susidūrę su piktu vairuotoju, patys įsiaudrina ir imasi „auklėti“ agresorius. Erzinti ar tyčia neužleisti agresyviai vairuojančiųjų ypač linkę jauniausi 18-25 metų vairuotojai. Tokius duomenis atskleidė tyrimas, kurį atliko šalies ne gyvybės draudimo rinkos lyderis  „Lietuvos draudimas“, prieš kelias savaites paskelbusi apie pykčio Lietuvos keliuose mažinimo iniciatyvą „Nulis pykčio“.

„Vairuotojų tyrimas patvirtino, kad pyktis kelyje labai greitai plinta – vieno vairuotojo agresyvus elgesys kas antrą eismo dalyvį išveda iš kantrybės. Laimei, dažniausiai supykę vairuotojai tiesiog apkalba kitą vairuotoją ar išvadina jį nepadoriais žodžiais, tačiau maždaug kas dešimtas „užsikrečia pykčiu“ ir patys pradeda erzinti bei „mokyti“ agresorius. Toks elgesys labai greitai gali peraugti į rimtus konfliktus ar pavojingas avarines situacijas“, – tvirtina Raimondas Geleževičius, kampanijos „Nulis pykčio“ ambasadorius, „Lietuvos draudimo“ Privačių klientų departamento direktorius.

Pasak jo, tyrimas parodė, kad kuo vairuotojas vyresnis, tuo dažniau jis važiuoja ramiai ir nekreipia dėmesio į aplink esančius piktus vairuotojus. Į pyktį labiausiai reaguoja 18-25 metų vairuotojai. Maždaug 15 proc. jų įsitraukia į eismui pavojingus „žaidimus“ – pradeda tyčia neužleisti agresyviai vairuojančio asmens, erzina jį, o kartais netgi imasi rizikingo „auklėtojo“ vaidmens – pasiveja ir „pamoko“ gestais ar agresyviu vairavimu.

Psichologės, „Lietuvos draudimo“ pykčio keliuose valdymo konsultantės Eglės Masalskienės teigimu, tai, kad jaunesni vairuotojai labiau reaguoja į pykčio protrūkius, yra natūralu – jaunimas impulsyvesnis, drąsiau rizikuoja, dažniau renkasi pavojingiausią reagavimo į piktus vairuotojus formą. Vis tik, anot psichologės, impulsyviai reaguoti į pyktį nėra pats geriausias sprendimas, ypač kelyje, kur kiekviena klaida ar neapgalvotas sprendimas gali kainuoti labai brangiai.

„Pyktis yra kaip ugnis, ir jei norite ją užgesinti, verčiau pilti vandenį, ne žibalą. Jeigu susidūrėte su agresoriumi, kuris jus kaltina, nors pats jaučiatės teisus, nepatartina daryti trijų dalykų: kaltinti, teisintis ir demonstratyviai ignoruoti, nes šie veiksmai gali jį provokuoti. Protingiausia būtų tiesiog priimti faktą, kad taip nutiko, nes tokių agresyviai reaguojančių žmonių yra, ir štai dabar jūs vieną sutikote. Natūralu, kad norisi atsikirsti, jei jaučiatės teisus – bet taip rizikuojate įsivelti į ilgesnį ginčą ir susigadinti nuotaiką. Tad verčiau išklausyti, parodyti pastangas suprasti ir ramiu balsu pateikti savo faktus. Svarbiausia išlikti mandagiu ir ramiu, – patarė E. Masalskienė. – O jeigu jums pačiam kyla pyktis, prisiminkite STOP signalą ir akimirką pagalvokite, kokias pasekmes gali turėti impulsyvūs veiksmai. Kelių sekundžių pakanka, kad žmogui įsijungtų racionalus mąstymas.“

Siekdamas mažinti pykčio lygį Lietuvos keliuose, „Nulis pykčio“ kampanijos iniciatorius „Lietuvos draudimas“, kartu su projekto partneriais Lietuvos Respublikos Susisiekimo ministerija bei Lietuvos automobilių kelių direkcija, ruošiasi įrengti kelių informacinius stendus kelių vietose, kur dažniau pasitaiko pykčio protrūkių. Profesionalūs dizaineriai parengė, o eismo saugumo ekspertai atrinko 6 kelio stendus, iš kurių visuomenė iki spalio 8 d. gali išrinkti vieną laimėtoją. Kelio stendo dizaino rinkimai vyksta „Facebook“ socialiniame tinkle specialioje „Nulis pykčio“ skiltyje.

Didelis sergamumas širdies ligomis, didžiausias savižudybių skaičius pasaulyje, skurdas, paplitęs alkoholio vartojimas bei nusikalstamumo rodikliai byloja, kad pykčio savo šalyje turime daug. Ką tai reiškia ir ką reikėtų daryti?

Mokykloje su peiliu siautėjantis moksleivis, girtas tėvas, savo devynmetį sūnų trankantis į grindis, šuniui akis išbadę paaugliai, vairuotojai, vieni kitus plūstantys keliuose, galų gale masinis Seimo langų daužymas 2009-ųjų sausį… Pykčio proveržių tiek visoje visuomenėje, tiek artimiausioje savo aplinkoje matome kasdien ir jų, regis, vis daugėja.
Pasak psichiatro psichoterapeuto Raimundo Aleknos, pykti yra normalu, o bent retsykiais supyksta visi be išimties žmonės. Pyktis laikomas viena dažniausių žmogaus emocijų. Tačiau svarbu mokėti savo pyktį valdyti. Deja, specialistai teigia, kad tai pavyksta toli gražu ne visiems, todėl nežabojamo pykčio kirminas vis labiau graužia mūsų visuomenę.

Tokioje Lietuvoje, kokia ji šiandien, pykčio negali nebūti

Anderso Behringo Breiviko kruvini išpuoliai Norvegijoje, per kuriuos jis pernai liepą nužudė 77 žmones, ar siaubingos vaikų žudynės šių metų kovą Tulūzoje (Prancūzija), kai islamistas Mohamedas Merah nušovė tris vaikus ir mokytoją, o per kitus išpuolius – tris karius, – tiek užsienio, tiek Lietuvos psichiatrų teigimu, šios kraupios istorijos yra ne kas kita, kaip nuolatinio nevaldomo pykčio, išaugusio į žiaurias agresijos ir smurto atakas, padarinys.
Siaubą keliančių pykčio apraiškų daug matome ir Lietuvoje: vos prieš kelias savaites Vilniaus rajono Vėliučionių kaimo smėlio karjere buvo rastas nužudytas penkiolikmetis – jį akmenimis užmėtę keturi nepilnamečiai draugai, kaip įtariama, vaikiną po žeme užkasė dar gyvą, o pernai vasarą šalį sukrėtė itin žiaurus nužudymas Šiauliuose – septyniolikmetę gimnazistę į gabalus supjaustė dvi vos vyresnės merginos. Paauglių ir jaunuolių smurto proveržiai Lietuvoje tampa kone kasdienybe, o mokytojai nebesusitvarko su agresyviais ir piktais savo mokiniais.
Tad ar iš tiesų pykčio mūsų visuomenėje daugėja ir kokios priežastys tai lemia?
Komentuodami pastaruosius žiaurius įvykius psichiatrai primena, kad Lietuvos vaikai, remiantis tarptautiniais tyrimais, yra vieni nelaimingiausių, nes stokoja tėvų dėmesio. Tai ir gimdo pyktį, o sykiu – agresiją bei smurtą. “Vaikai yra tarsi supaprastintas mūsų visuomenės modelis. Tai, kad mūsų mokykloje taip paplitusios patyčios ir itin dažni agresijos proveržiai tik patvirtina, jog mūsų visuomenė turi didelių problemų. Vaikai pykčio potencialą atsineša iš namų”, – teigia psichoanalitikas Raimundas Milašiūnas.
Jam pritaria ir R.Alekna: jei vaikai jaustųsi saugūs ir būtų artimesni su tėvais, tada ir pykčio būtų mažiau.
Apie tai, kad mūsų visuomenėje daug pykčio, liudija ne tik vaikų elgesys ir didėjanti jų agresija. Kad pyktis – lietuviams itin būdingas bruožas, byloja ir kitas šalis lenkiantis savižudybių bei mirčių dėl išorinių priežasčių skaičius, didelis alkoholio vartojimas, paplitęs smurtas šeimose, aukštas gyventojų skurdo rodiklis.
“O ir kaip gali pykčio nebūti, jei esame visuotinio girtavimo apimta (vienam gyventojui per metus tenka didžiausias suvartoto alkoholio kiekis Europoje) tauta? Alkoholio vartojimas ir pyktis yra glaudžiai susiję – gėrimas skatina pyktį, nes slopina žmogaus savikontrolės mechanizmus, – sako Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės direktorius Valentinas Mačiulis. – Tokioje visuomenėje, kuri jau daug metų pirmauja ir pagal savižudybių skaičių (beje, net apie 80 proc. nusižudo būdami neblaivūs), pykčio bus visada. Mūsų tauta yra liguistai agresyvi ir kol politikai nesiims esminės sveikatos sistemos pertvarkos, nesumažins girtavimo, tol padėtis nesikeis.”
R.Milašiūnas patvirtina, kad savižudybės yra pykčio, nukreipto į save, išraiška. Mat žmogus, kuris nesugeba tvarkytis su savo pykčiu, pradeda žaloti arba save, arba kitus.
Psichoanalitiko nuomone, pykčio jausmas dažniausiai yra žmogaus reakcija į savo bejėgiškumą, tai yra savotiška gynyba. “Jei sakome, kad daugėja pykčio, tai turėtume pripažinti, kad daugėja bejėgiškumo. Ir aš su tuo tikrai sutinku”, –  teigė R.Milašiūnas.
Bejėgiškumą, pasak psichoanalitiko, sėja žmonių susvetimėjimas, vis labiau įsivyraujantis rūpinimasis tik savimi, palaikymo nebuvimas tiek iš artimiausių žmonių, tiek iš valdžios. Tai pastaruoju metu Lietuvoje esą ypač juntama. “Valdžia neturėtų visko duoti, kaip įsivaizduojama komunizmo. Ji privalo suteikti žmonėms viltį, tam tikrą pagalbą, o ne vien smaugti mokesčiais, kaip antai verslininkus. Ypač svarbi ir artimųjų parama. Deja, dabar žmonės dažnai yra paskendę savyje, nebeturi nei laiko, nei nori ko nors duoti kitiems. Taip išeina užburtas ratas: jie nei kitiems duoda, nei patys gauna”, – pokyčius visuomenėje įvardija psichoanalitikas.

Pyktis ne visada žalingas

Kad bejėgiškumas išties skatina pykti, savo darbe kasdien susiduria ir Vilniaus miesto motinos ir vaiko pensiono, teikiančio pagalbą nuo smurto šeimoje nukentėjusioms moterims ir jų vaikams, direktorė Nijolė Dirsienė. Maždaug aštuonios šeimos iš dešimties, kuriose smurtaujama, turi finansinių sunkumų, o skurdas, kaip sako N.Dirsienė, niekada nebūna besišypsantis: nuolatiniai jo palydovai yra nerimas, pyktis, apsižodžiavimai ir konfliktai, vaikų nepriežiūra, o galiausiai – ir kumščiai. Nors ir sakoma, kad laimė – ne piniguose, dauguma buitinių konfliktų kyla būtent dėl lėšų stygiaus: kai nėra pinigų vaiko batams, išleistuvėms mokykloje ar net maistui, pykčiai ir nesutarimai šeimose – beveik neišvengiami.
Smurto šeimose statistika Lietuvoje iš tiesų kelia šiurpą: nuo 2011 m. gruodžio 15 d., kai įsigaliojo Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, numatantis smurtautojui baudžiamąją atsakomybę, iki šių metų liepos 25 d. policijos įstaigose jau registruoti 13 895 tokie pranešimai, pradėta daugiau nei 5000 ikiteisminių tyrimų.
“Skurdas ir vertybės yra du pagrindiniai dalykai, ant kurių laikosi pyktis”, –  daro išvadą pagalbą mušamoms moterims teikiančios organizacijos vadovė.
Ji daug bejėgiškumo, apie kurį, kaip apie pagrindinę pykčio priežastį, kalba R.Milašiūnas, įžvelgia ne tik smurtaujančiuose, bet ir jų aukose: moterys neretai vis tiek grįžta pas savo smurtautojus, meldžia pareigūnų jiems švelnesnės bausmės, net jei šie paskui dar ne kartą pakelia prieš jas ranką, nes neturi kur išeiti, neturi nei išsilavinimo, nei pajamų.
Tiesa, specialistai pažbrėžia, kad ne visada pyktis reiškia vien tik blogį. Jei du sutuoktiniai audringai rėkia vienas ant kito, pasak psichiatro Mindaugo Šablevičiaus, tai toli gražu nereiškia, kad jiems reikalinga specialisto pagalba. “Visiškai išvengti pykčio šeimoje yra neįmanoma: jei sutuoktiniai visai nesipyksta, man, kaip psichiatrui, kyla klausimas, ar tarp jų apskritai yra ryšys. Susirūpinti reikėtų, jei pyktis tampa kasdienybe, jei dėl to pradedama atitolti ar… smurtauti”, – kalbėjo psichiatras.
Dažnas reiškinys mūsų visuomenėje yra ne tik besivaidijantys sutuoktiniai ar įtūžį ant atžalų liejantys tėvai – pykčio žaibais bent retsykiais pasisvaidoma ir ne vienoje darbovietėje. Tiesa, darbe emocijų, priešingai nei šeimoje, M.Šablevičius pataria vengti: “Kai įsivyrauja emocijos, žmogaus intelektas jau nebedirba.”
Taigi pykčio išraiškos gali būti įvairiausios, bet skiriasi ir žmonių gebėjimas savo pyktį valdyti. Pasak psichologės doc. Aistės Diržytės, vieni, stipraus pykčio apimti, tiesiog rėkia, kiti svaido kas papuola po ranka, treti paleidžia į darbą kumščius. Kai kurių žmonių įniršį, pasak jos, sukelia net smulkmena: pavyzdžiui, viena moteris kreipėsi į psichoterapeutą po to, kai sumušė savo mažylę, ant kurios labai supyko, nes ši nesiliovė verkusi, o vienas vairuotojas pateko į policiją po to, kai primušė kitą vairuotoją, įžūliai aplenkusį jį gatvėje.
Vis dėlto A.Diržytei vienas dalykas nekelia jokių abejonių: pykdamas ne tik nepasieksi savo tikslų, bet ir būsi nemėgstamas aplinkinių.
Tad ką gi daryti supykus, kaip “išlieti garą” padarant mažiausiai žalos? M.Šablevičius sako, kad geriausia išeitis – dialogas. Su pyktį keliančiu asmeniu reikia paprasčiausia pasikalbėti, nesutarimus išsiaiškinti, o ne mėginti užgniaužti, nes galop jie gali išsiveržti su dviguba jėga.
Pykčio neigimas ir slopinimas gali būti netgi pavojingas, nes jis ilgainiui ims reikštis fiziniais negalavimais – hipertenzija, skrandžio opa ar galvos skausmais. Na, o jei šis būdas nepadeda, galima “išsikrauti” per fizinę veiklą: pavyzdžiui, pasak M.Šablevičiaus, pabėgioti ar nueiti kasti griovio. Beje, kraštutiniu atveju skiriama vaistų – raminamųjų ar antidepresantų.
“Yra žmonių, kurie labai greitai supyksta, bet geba šimtą kartų greičiau ir atleisti. Tai svarbiausia”, – apibendrino psichiatras.

Ką apie pyktį sako mokslininkų tyrimai

Remiantis moksliniais tyrimais, kiekvieną dieną pyktį patiria apie trečdalis žmonių. 75 proc. įpyksta keletą kartų per savaitę. Nuolatinis pyktis pastūmėja į agresiją bei smurtą;
Pyktį dažniau patiria jauni žmonės. JAV Toronto universiteto prof. Scotto Schiemano tyrinėjimai rodo, kad taip yra todėl, kad jie patiria daugiau streso;
Pastebėta, kad pykčio proveržiai būdingesni žemesnio išsilavinimo žmonėms. Finansinių sunkumų turintys asmenys taip pat yra piktesni;
Tamperės universiteto (Suomija) psichologijos prof. Martti Tuomisto pyktį įvardija kaip nuodingiausią emociją. Tokie tradiciniai rizikos veiksniai, kaip aukštas kraujospūdis, viršytas cholesterolio kiekis ir rūkymas, yra tik maždaug pusės visų širdies smūgio atvejų priežastis: mat ypač svarbus širdies ligas sukeliantis veiksnys yra mūsų elgesys bei patiriamos emocijos, iš kurių pyktis atlieka patį svarbiausią vaidmenį.

Su pykčiu susiduriame labai dažnai. Ir patys pykstame, ir turime atlaikyti artimų žmonių nepasitenkinimą. Būna, kad, rodos, nepelnytai aprėkia viršininkas, o būna, kad patys garsiai išsakome viską, ką galvojame apie, pavyzdžiui, eiles prie gydytojų kabinetų – kodėl reikia laukti valandą, jei esame susitarę apsilankyti tam tikru laiku?

Kartais pyktis atrodo pateisinamas, kitais atvejais jaučiamės be galo įskaudinti ir nesuprasti. Taigi pabandykime paanalizuoti, kodėl žmonės pyksta ir ką daryti, kai pykstame patys arba kai patiriame pyktį iš kitų.

Kodėl žmonės pyksta?

Atrodo, kad situacijų būna labai įvairių ir nepanašių viena į kitą, tačiau pykčio priežastis galima suskirstyti į vos kelias grupes. Pyksta, kad pakenktų sau. Paradoksas? Tačiau su šios rūšies pykčiu galima susidurti ne taip jau retai. Jei žmogus linkęs į depresiją, dažnai pyksta ant savęs, nes jaučiasi bejėgis. Toks pyktis parodo norą susinaikinti. Gyvenime tai galėtų atrodyti taip: žmogus dėl ko nors jaučia kaltę, kurią nukreipia į kitą žmogų, nes jam atrodo, jog dėl visko kaltas jis. Taip ant kito žmogaus išlieja pyktį, o šis susierzina, įvyksta konfliktas – ir garas „nuleistas“, ir viduje nebekirba joks savigraužos kirminėlis. Viskas būtų lyg ir neblogai, jei tokiu būdų nesugadintume nuotaikos niekuo dėtam draugui ar tiesiog žmogui, pasitaikiusiam „po ranka“…

Pyksta, kad galėtų valdyti. Nesvarbu, ar pyktis kyla iš paralyžiuojančios baimės, ar tik iš susierzinimo, kad kažkas vyksta ne taip, kaip norėjome. Žmonės dažnai pyksta, nes nori įbauginti kitus ir jais manipuliuoti.

Pavyzdžiui, moteris laukia vizito pas gydytoją ir greičiausiai bijo… Bijo, kad sužinos, jog serga kokia nors baisia liga, o gal net bijo tyrimų – nors nebesame vaikai, dūrimas į pirštą ar veną vis tiek nėra malonus. Kai apima stipri, stingdanti baimė, geriausia supykti, nes ši emocija labai išjudina.

Tada tampa kalti gydytojai, kad yra šundaktariai ir patys nežino, ką daro, arba visi jie kyšininkai ir nepakrutins nė piršto už ačiū; kalta poliklinikos administracija, kad nesutvarko eilių prie kabinetų – kur tai matyta, kad reikia tiek laiko laukti; kalta visa sveikatos apsaugos sistema, nes sumokame tiek mokesčių, o beveik nieko negauname… Ar atpažįstate šias mintis? Taip pagalvojame išties dažnai, nes sveikata mums labai svarbi. Baimė ją prarasti kelia tokį didelį pyktį viskam, kas susiję su „sveikatos gerinimu“.

Pyksta, kad jaustųsi galingi. Kai žmogus jaučiasi mažas, sumenkindamas kitus gali santykinai pasijusti didesnis. Pykstantysis priverčia kitus atkreipti į jį dėmesį, išgirsti, pasidomėti, kas jam negerai ir kaip būtų galima padėti. Kur kas geriau nei tyliai sau sėdėti kampe, niekieno nepastebėtiems!

Pyksta, kad kovotų su neteisybe. Šią pykčio rūšį būtų galima apibūdinti kaip teisybės ieškojimą, kurį sukelia pačių ar artimųjų patirta neteisybė. Pyktis dažnai laikomas neigiama emocija, kurią reikėtų kuo greičiau pašalinti, tačiau iš tiesų svarbu suvokti, kodėl jis kyla ir ką dėl to darome. Pavyzdžiui, normalu, jei supykstama dėl neteisybės: toks pyktis psichologiškai nežaloja ir gali būti net naudingas, jei motyvuoja teisingai pasielgti. Šiuo atveju pyktį reikėtų ne pašalinti, bet jį kontroliuoti, ne slopinti, bet įprasminti. Taigi, kaip galima valdyti pyktį?

Kaip valdyti pyktį?

Ne ignoruoti ir neslopinti. Patirtis ir moksliniai tyrimai yra daug kartų įrodę, kad tai nepadeda. Kai pyktis „peržengia“ tam tikrą ribą, jį reikia kokiu nors būdu išlieti. Svarbu, kad pyktis „atsiskiestų“, pasidarytų ne toks stiprus ir viską griaunantis. Vadinasi, jį reikia tinkamai išstumti – taip, kad padarytume kuo mažiau žalos. Kaip tai padaryti? Pirmiausia, reikia išsiaiškinti pykčio kilmę. Pyktis, skirtas pakenkti sau. Tokį pyktį sukelia depresija, todėl svarbu ją atpažinti ir gydyti.

Pyktis, kuriuo siekiama valdyti. Paklauskite savęs, kodėl jaučiatės negalį valdyti situacijos. Dažniausia priežastis – baimė. Laimei ar nelaimei, pyktis dažnai yra geras būdas per trumpą laiką atgauti kontrolę, tačiau, deja, jis suteikia tik valdžios iliuziją, o ne tikrąją kontrolę. Kad galėtumėte pasijusti situacijos šeimininkais, svarbu suvokti, kaip jautėtės prieš supykdami ir kas galėjo sukelti tokią reakciją.

Jei galėtume atpažinti savo baimę ir kitus jausmus kiekvieną kartą, kai jiekyla, konstruktyviau su jais susitvarkytume. Na, jei nepavyktų visiškai išvengti pykčio, galėtume būti sąmoningesni ir aiškiau suvokti, kas su mumis vyksta. Prisiminkite minėtąjį pavyzdį apie baimę prie gydytojo kabineto – jei suvoktume, kad bijome, ir todėl mus erzina viskas, kas pasitaiko aplinkui – gal nesukurtume didelio konflikto, o tiesiog galėtume pamąstyti, kaip susidoroti su baime. Tam yra savų metodų, bet šį kartą ne apie tai…

Pyktis, kuris padeda jaustis galingiems. Šiuo atveju svarbu, kad jaučiamės maži ir nesaugūs, todėl klaidingai vertiname pyktį kaip veiksmingą priemonę, leidžiančią pasijusti didesniems už aplinkinius. Tai suvokę, galime nutraukti pykčio augimą ir užuot pykę – panaikinti nesaugumo jausmą. Pyktis, kylantis iš nesaugumo, ypač veiksmingai griauna artimus ryšius.

Pyktis dėl neteisybės. Kaip geriausia išlieti tokį pyktį? Imkitės veiksmų, kad ištaisytumėte neteisybę, padarytą jums ar kam nors kitam. Žinoma, pyktis gali kilti dėl daugiau nei vienos priežasties. Pavyzdžiui, pyktis dėl jums padarytos neteisybės (priešingai nei tada, kai nuo neteisybės kenčia kas nors kitas) gali susimaišyti su pykčiu, kylančiu dėl noro valdyti (jei būtumėte galėję kažką padaryti, nebūtumėte patyrę neteisybės…). Pyktis ant savęs, kad tam tikroje situacijoje pasijutote bejėgis, gali virsti pykčiu, nukreiptu į kitą žmogų, jog pasijustumėte galingesni.

Kaip ištirpdyti aplinkinių pyktį?

Jei akis į akį susiduriate su pykstančiu žmogumi, jūsų tikslas dvejopas: susivaldyti ir leisti pykstančiajam išlieti negeras emocijas gana saugiu būdu.

1. Susivaldyti. Kai jums tenka atlaikyti kieno nors pyktį, supraskite, kad tas žmogus nori kokiu nors būdu jus suvaldyti arba priversti pasijusti mažam, kad pats galėtų pasijusti didelis. Arba jūs jam padarėte ką nors negero. Jums reikėtų pabandyti suprasti, kuris iš čia paminėtų trijų variantų labiausiai tinka konkrečiai situacijai. Turite pasakyti sau, kad pyktis – to žmogaus bendravimo būdas, o su jumis tai neturi nieko bendro, nebent iš tiesų pasielgėte netinkamai, o jei taip, turėtumėte kuo greičiau ištaisyti padarytą klaidą. Svarbu suprasti, kad tada, kai žmogus pyksta, gali daug ką pasakyti, ko niekada neištartų būdamas „blaivaus“ proto, tačiau tai daugiau liudija ne apie jūsų blogąsias savybes, bet apie jo blogą būseną. Kai tai prisiminsite, save suvaldyti seksis lengviau.
2. Leiskite jiems išlieti pyktį tokiu būdu, kuris nuramintų, tačiau nesukeltų žalos kitiems. Į pyktį atsakydami pykčiu, retai kada galėsite pasiekti naudos. Jei jums pavyksta taip susivaldyti, kad supykęs žmogus negali manipuliuoti ir nepriverčia jūsų pasijusti mažesniu, galite padėti jam suvokti tikrąsias pykčio priežastis. Kokios taktikos reikėtų imtis?
3. Pripažinkite pyktį. Jei priešinatės pykčiui, susierzinate patys arba neigiate, kad tas žmogus turi teisę pykti – darote viską, kas tik sustiprina įniršį. Net jei širdyje manote, kad susierzinęs žmogus neturi teisės pykti, ko pasieksite jį tuo įtikinę? Juk nereikia kieno nors prašyti leidimo, kad kažką jaustume – mylėtume, liūdėtume ar pyktume…
4. Atsiprašykite. Net jei nebuvote kalti, užjausdami pykstantįjį galite parodyti, kad pripažįstate jo susierzinimą.
5. Padėkite pyktį išreikšti žodžiais. Padėkite pykstančiajam išsakyti, kaip stipriai jis susierzinęs, užuot ėmęsi kokių nors žalingų veiksmų. Dažnai tai – veiksmingas būdas padėti jam išlieti pyktį, nieko nesugriaunant ir neužgaunant.
6. Supykite kartu. Net dar stipriau nei jis. Tapkite ne pykčio objektu, o partneriu, jausdami tokį patį pyktį, kaip ir pykstantysis.

Apskritai pyktis – stipri emocija, todėl būti šalia pykstančiojo arba pačiam pykti labai nelengva. Tačiau pasistenkite kaip galima dažniau prisiminti, kad pykčio priežastys neretai daug gilesnės ir nesusijusios su ginčijantis išsakomais žodžiais, o jų supratimas – pirmasis žingsnis į gebėjimą valdyti šią emociją.

pykstasi

Manote, kad pyktis – tik blogas įprotis, kurio derėtų atsikratyti? Klystate. Pykti ne tik galima, bet ir reikia. Svarbiausia tai daryti apgalvotai.

Garbės kareivis

Pyktis – ne iš tų emocijų, kurias norėtumėte išgyventi: kaip ir kitos neigiamos emocijos, malonumo jis neteikia. Tačiau jis gali duoti naudos, jei tik mokėsite ją iš pykčio išpešti. Mat pyktis, kaip drąsus kareivis, saugo ir gina jūsų savigarbą.
Jūs juk neįnirštate be priežasties, tiesiog šiaip sau. Pykstate tada, kai jus kažkas įžeidžia, sukelia fizinį ar moralinį skausmą. O kai žmogus įžeistas, jame staiga užsidega savisaugos lemputė, pranešanti: “tai neteisinga”, “taip neturėtų būti”. Būtent tokios reakcijos mums padeda išlaikyti saugų atstumą palaikant tarpusavio santykius su visais žmonėmis – tiek artimaisiais, tiek nepažįstamais. Tai praneša jiems, kaip su jumis galima elgtis, o kaip – ne.

Pyktis leidžia mums pasistatyti aplink save nematomą savisaugos sieną: štai iki šios ribos dar galiu išlikti kantri, bet toliau – nė žingsnio!

Kentėti ir tylėti?

Jei sudavė per dešinį skruostą, atsukite ir kairįjį. Dalis žmonių vis dar tiesmukai vadovaujasi šia bibline idėja: jie neleidžia sau pykti, o jei supyksta, savo jausmus slepia. Jie mano, kad parodydami pyktį įžeis kitą žmogų, o santykių gadinti nenori, nes labiau už viską vertina taiką ir ramybę, o pyktis prie taikos esą visai nedera.

Tačiau tokia taika – sintetinė, dirbtinis ramybės pakaitalas. Mat neišlietas pyktis, kaip ir kitos neigiamos emocijos, kaupiasi tol, kol galiausiai vienu didžiuliu sprogimu sugriauna visą iki tol puoselėtą ramybę.

Įsivaizduokite tipišką šeimyninę situaciją. Jūsų vyras amžinai išmėto kojines po visus kampus, o jūs metų metus einate jam iš paskos, jas kantriai rinkdama ir nešdama į skalbinių dėžę. Jūsų susierzinimas vis didėja, o mylimasis apie tai nė nenutuokia. Ir štai vieną gražią dieną, ant kilimo pamačiusi dar vieną kojinę, sviedžiate ją į sutuoktinį, pradedate rėkti ir apipilate priekaištais iš serijos “tu sugadinai man gyvenimą”. Vargšui vyrui tokia audra iš giedro dangaus visiškai nesuprantama, juk iki tol niekada nesiskundėte.

O štai kitas pavyzdys: jūsų paauglys sūnus vis leidžia sau pasikuisti po jūsų kišenes. Vieną dieną pasigendate dešimties, kitą – dvidešimties litų. Viduje siuntate, tačiau pasikalbėti su sūnumi apie vagystes kažkodėl nesiryžtate. Bet jūs šitaip tik skatinate vagiliavimo įpročius: sūnus žino, kad nepagautas – ne vagis.
Sąžiningą pyktį išreikšti būtina, antraip jis sukels tik dar daugiau bėdų.

Jokių karštakošiškų ginčų

Pyktis paveikia mūsų mąstymą: jis beviltiškai supaprastina mūsų matomą pasaulį. Viskas atrodo tik juoda arba balta, pavyzdžiui: “aš gera, o tu blogas”, “aš teisi, o tu klysti”. Todėl jei bandysite kalbėti įniršusi, galite išrėžti tokią kalbą, dėl kurios gali tekti gailėtis visą gyvenimą…

Tuo pykčio nelogiškumas nesibaigia. Ši emocija verčia mus keiktis, rėkti, mėtyti daiktus ar net muštis. Sakote, kad šitaip išliejate savo pyktį? Priešingai, taip tik dar labiau jį sustiprinate. Todėl prieš pradėdama ginčytis pirmiausia pažvelkite į veidrodį: ar jūsų veidas neatrodo pajuodęs iš pykčio? Jei ne, vadinasi, galite pradėti.

Išreikškite savo pyktį tik tada, kai fiziologinė organizmo reakcija jau nurimo. Kai rankos nebedreba, o mintyse nebesisuka visi žinomi keiksmažodžiai. Mat konstruktyvus pyktis apsieina be rėkimo, antausių ir lėkščių daužymo. Tai ramus ginčas, sprendžiantis konfliktą, o ne žeminantis jo dalyvius.

! Jei nemokate ginčytis ramiai, pirmiausia išmokite nusiraminti.

Kiekvienam nusiraminti padeda skirtingi dalykai: gilus kvėpavimas, joga, juokas. Svarbu atrasti savąjį būdą išlaikyti orumą ir nepasiduoti karštakošiškoms emocijoms.

Tačiau nusiraminti – nereiškia užsimerkti prieš jus supykdžiusią situaciją. Jūs turite teisę pykti, bet neprivalote leistis pykčio užvaldoma.

Jei rodote pavyzdį, tebūnie jis geras

Ypač atidžiai save turėtų stebėti tėvai, turintys mažų vaikų: kokiu tonu kalbėsite su jais, tokiu ir jie vėliau kalbėsis su jumis. Jeigu vaikai nuo vaikystės matys mamą ir tėtį rėkiantį vienas ant kito, patys bus tokie pat. Juk atžalos seka tuo pavyzdžiu, kokį jiems parodote.

Kita vertus, jei šeimoje perdėtai vertinamas santūrumas, o jausmų niekas nerodo, vaikai gali nuspręsti, kad pyktis kategoriškai uždraustas, todėl visas neigiamas emocijas ims slėpti.

Aukso viduriukas yra kažkur tarp šių dviejų kraštutinumų. Pirmas žingsnis šio aukso vidurio link – tai elgesio ribų nubrėžimas. Atvirai pasikalbėkite apie tai, kas leistina, o kas ne. Jums artimas žmogus turi žinoti: jei nesilaikysi savo pažado – supyksiu, nes suprasiu, kad tavimi negalima pasitikėti. Jei ši riba peržengta, jūs turite teisę pykti. Tačiau nepamirškite, kad tas, ant kurio pykstate, turi teisę atsiprašyti ir pasiaiškinti. Ginčas turi būti diskusija, o ne pasikeitimas įžeidimais.

Pykčio funkcijos

Psichologų teigimu, pyktis naudingas tiek, kiek konstruktyvių (apgalvotų) funkcijų atlieka. Pyktis sudaro galimybę:

• kiekvienam konflikto dalyvių išsakyti savo nuoskaudas ir atvirai apsvarstyti nepasitenkinimą vienas kitu. Sąžiningai išreikštas pyktis – kaip įbrėžimas odoje. Jis nurodo skausmingą tarpusavio santykių vietą ir padeda rasti vaistų;

• iškelti į paviršių giliai glūdintį konfliktą. Pradėjus ginčytis išryškėja nuomonių skirtumai, kurių kitais būdais nebūtumėte išsiaiškinę. Galbūt jūsų ginčas, prasidėjęs dėl to, kad draugas pavėlavo į susitikimą, iš tiesų yra ginčas dėl to, jog jūs laikote draugą neatsakingu. Ligą įveikti lengviausia šiai vos prasidėjus. Išspręsti nesutarimus dėl skirtumų taip pat lengviausia tol, kol jie nepradėjo ardyti santykių;

• rasti tikruosius konflikto kaltininkus. Pavyzdžiui, jei mama pastaruoju metu nuolat aprėkia vaikus dėl neva prasto jų elgesio, jie visai nenutuokia, kad tikroji tokio jos pykčio priežastis – visai ne jie, o tėtis, nuklydęs į kairę.