Sveikata. Pasaulyje pripažinta ir penktą dešimtį metų skaičiuojanti delfinų terapija Lietuvoje ne taip seniai peržengė pirmąją dešimtmetį. Tačiau mokslininkai sutaria, kad ateityje panašių terapijų poreikis dar labiau didės.

„Delfinų terapija niekada nebuvo alternatyva tradicinei medicinai. Matyt, ir ateityje jos nepakeis, tačiau tai nepakeičiama sveikatinimo programa protinę ir fizinę negalią turintiems asmenims“, – tikina Lietuvos jūrų muziejaus Delfinų terapijos skyriaus vadovė socialinių mokslų daktarė Brigita Kreivinienė, antrą dešimtmetį tyrinėjanti delfinų terapijos poveikį žmonėms, turintiems negalią.

Klaipėdos ir Šiaulių universitetuose neįgalumo psichologiją dėstanti klaipėdietė mokslininkė, kurios disertaciją recenzavo garsus vokiečių mokslininkas klinikinis psichologas Erwinas Breitenbachas, šiandien pagalbos ranką tiesia tėvams, kurių atžalos serga autizmu, Dauno sindromu ar cerebriniu paralyžiumi.

Nuo gegužės mėnesio besiregistruojančiųjų į rekonstruotą Lietuvos jūrų muziejaus Delfinų terapijos centrą antplūdžio sulaukiantys darbuotojai neslepia, kad jų siūloma paslauga domina ne tik vietos gyventojus: užklausų esama ir iš kaimyninių šalių – Latvijos, Baltarusijos, Vokietijos.

Terapijos seansai nėra pigūs – dešimt jų kainuoja 800 eurų, bet matydami atžaloms teikiamą jūros žinduolių naudą (moksliniai tyrimai įrodo, kad jie padeda gerinti psichoemocinę ar fizinę būklę daugiausia autizmu, Dauno sindromu ir cerebriniu paralyžiumi sergantiems vaikams), tėvai lėšų ieško per Europos Sąjungos fondus ir kitais keliais.

B.Kreivinienė, lygindama Lietuvos jūrų muziejaus kompleksinės sveikatinimo programos įkainius su Baltarusija (10 seansų kainuoja 1000 eurų) ar Turkija (10 seansų – 3,5 tūkst. eurų), neslepia, kad Lietuvos kaina mažiausia visame regione. Ir nors delfinų terapijos seansai skirti žmonėms, turintiems problemų dėl negalios, išgyvenantiems netektį, sukrėtimus, bandantiems atsitiesti po insultų, eilės jau šiandien nemenkos.

Šiuo metu delfinų terapija yra vienintelė Lietuvoje oficialiai Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtinta gyvūnų terapija, laikoma sveikatinimo (psichoemocinio ir fizinio lavinimo) paslauga. Nors Lietuvoje ji įteisinta tik 2013-aisiais, seansai delfinariume vyko nuo 2003-iųjų. Tik 2010-aisiais, uždarius delfinariumą dėl rekonstrukcijos darbų, jie galutinai nutrūko. Didžiulio visuomenės susidomėjimo sulaukusi paslauga per minėtus metus keitė ne vienos šeimos gyvenimą, todėl žinią apie tai, kad ji vėl pasiekiama, žmonės sutiko itin entuziastingai.

Mokslinių studijų autoriai sutaria, kad delfinai puikiai jaučia žmogaus nuotaikas, supranta gestus, todėl jų terapija apibūdinama kaip itin veiksminga uždariems ir bendrauti nelinkusiems vaikams, pasižymintiems negalios sutrikimais.

Neįgalumo psichologiją dėstanti B.Kreivinienė tikina, kad vien šio gyvūno prisilietimas žmogų veikia ypatingai ir žadina teigiamas emocijas: „Delfinai – išskirtiniai gyvūnai, galintys žaisti nenuvargdami valandų valandomis. Fenomenaliais jie vadinami dar ir dėl to, kad miega tik viena puse smegenų, o kita tuo metu budi. Vidutiniškai per parą jis miega vos 12 minučių.“

Vis dėlto visuomenę šiandien bene labiausiai domina išaiškintos šių gyvūnų gydomosios galios. Plaukiodami ir žaisdami kartu su vaikais jie rodo itin didelį nuovokumą. Tą patvirtina ir Klaipėdos delfinariume savo neįgalius vaikus delfinų terapijai patikėję tėvai.

Viena jų – Dauno sindromu sergančiu sūnumi Vakariu (8 m.) besirūpinanti mama Sonata Vžesniauskienė. „Veidui“ ji atskleidžia, kad tai, ką patyrė delfinų terapijos metu, yra vienas įsimintiniausių jos gyvenimo įvykių: „Vakariui tebuvo treji, todėl abejojau, ar jis norės liesti slidžius delfinų kūnus. Tačiau sūnus buvo sužavėtas, o ir jo elgsenos pokyčių netrukus sulaukėme: pagerėjo dėmesio koncentracija, mielesni jam tapo piešimo ir muzikos užsiėmimai, ėmė daugiau kalbėti ir dukart ištarė žodį „mama“…“

B.Kreivinienės tikinimu, prieš įsibėgėjant delfinų terapijos seansams kaskart su šeima aptariama, kokių tikslų bus siekiama (suvokti priežasties ir pasekmės ryšį, išmokti socialinių įgūdžių, susitelkimo ar atsipalaidavimo ir pan.), tuomet atsižvelgiama į esamą diagnozę ir kryptingai dirbama.

Nuo 2003 m. su autizmu sergančiais žmonėmis užsiimanti psichologė tikina, kad kiekvienais metais ligonių sutrikimų sąrašas darbe su delfinais vis plėtėsi ir šiandien jis apima ir cerebriniu paralyžiumi, ir Dauno sindromu, ir onkologinėmis ligomis sergančius pacientus.

Prisimindama savo patirtį, kai atliko disertacijos tyrimą ir stebėjo, kaip delfinai elgiasi su cerebriniu paralyžiumi sergančiais vaikais, B.Kreivinienė šiuos jūrų žinduolius apibūdina kaip neišpasakytai komunikabilius gyvūnus: „Nors jų nemokėme, kaip bendrauti su specialių poreikių turinčiais vaikais, prie kiekvieno jų delfinai rado savitą priėjimo būdą. Iš pradžių jie nesuprato, kodėl į juos netiesiamos rankos, kodėl jie neglostomi. Bet vėliau neapsakomai švelniai plukdydavo vaikučius ant savo nugaros.“

Idėją, kad delfinai gali padėti bendrauti žmonėms, septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje iškėlė JAV mokslininkas Johnas Lilly. Galima sakyti, kad tai ir tapo postūmiu tyrinėti neįgalių vaikų ir delfinų ryšį bei kurti įvairias terapijos programas, kurios šiandien taikomos daugelyje pasaulio šalių: JAV, Vokietijoje, Italijoje, Turkijoje, Ukrainoje, Rusijoje ir kitose.

Prieš kelerius metus siekdama išsiaiškinti, kokią įtaką delfinų terapija daro vaikams, B.Kreivinienė dalyvavo tyrime, kuriame buvo tiriamos 42 šeimos. Lygindama jas su kontroline grupe ji pamatė, kad delfinų terapija paliko ryškių pokyčių: vaikai giliau miegojo, aktyviau bendravo, noriau ir aiškiau reiškė savo poreikius, labiau susitelkdavo ties viena veikla, ilgiau tęsdavo užduotį. Sumažėjo arba visai išnyko įvairios buvusios fobijos ir neadekvatus elgesys.

„Mūsų patirtis parodė, kad viena ar kita liga sergančio vaiko tėvai ne visada žino, kaip su juo bendrauti, kaip į jį reaguoti, ne visada geba ji suprasti. Delfinų terapija – geriausia pamoka, kaip bendrauti su vaiku. Delfinas – pats geriausias mokytojas. Stebint, kaip vaikas jam atsiveria, pasiduoda jo mokomas, atsako savo emocijomis, lengviau suprasti, kaip tai taikyti tėvų ir vaiko tarpusavio santykiuose“, – per dešimtmetį sukaupta patirtimi dalijasi B.Kreivinienė.

Ji atskleidžia, kad Lietuvos jūrų muziejuje atlikus biomedicininį tyrimą „Delfinų terapijos įtaka vaikų su negalia psichosocialinei reabilitacijai“ paaiškėjo, kad ši terapija iš tiesų veiksminga siekiant pagerinti vaikų, turinčių autizmo sutrikimą, psichoemocinę būklę. Bendraujant su delfinais ne tik atkuriama emocinė pusiausvyra, bet ir patiriamas katarsis. „Esame turėję suaugusįjį, kuris atsisėdęs ir apsikabinęs delfiną praverkė. Įspūdis būna toks stiprus, kad net sunku žodžiais nusakyti, ką tuo metu jaučia žmogus“, – apie susitikimą su delfinariumo gyvūnais kalba mokslininkė.

Lietuvos jūrų muziejuje delfinų terapijos programa, kaip minėta, sudaryta iš dešimties seansų: penkios dienos po 30 minučių bendravimo su delfinais. Pasak B.Kreivinienės, anksčiau delfinų terapijos užsiėmimai vykdavo tik žiemą, todėl per metus buvo įmanoma priimti apie 70 vaikų. Po delfinariumo rekonstrukcijos šis skaičius turėtų gerokai padidėti, nes lankytojų laukia trys skirtingi, prie atvyksiančiųjų būklės pritaikyti baseinai bei devyni jūrų žinduoliai.

Vilniaus universiteto dėstytoja psichologijos mokslų daktarė Vilmantė Pakalniškienė mano, kad netolimoje ateityje delfinų ir kitų gyvūnų (šunų, triušių, roplių ir pan.) terapijos poreikis dar labiau didės. „Jei individui, sergančiam autizmu, nėra motyvacijos bendrauti su žmonėmis, ši motyvacija gimsta užsimezgus kontaktui su gyvūnu. Jis pacientą gali išjudinti, padėti palaikyti akių kontaktą. Jei nieko nebegali tradicinė medicina, žmonės ieško pagalbos terapijose“, – aiškina psichologė. Kaip vieną seniausių ji nurodo kanoterapiją (kontaktą su šunimis). Anglijoje ji pradėta taikyti XVIII a., o JAV – XX a. pradžioje.

Panašios prognozės visai nestebina Lietuvos žmonių su negalia sąjungos prezidentės Rasos Kavaliauskaitės. Jos teigimu, šiandien aktyviai visuomenės gyvenime dalyvauja tik nedidelė dalis šalies neįgaliųjų.

Pasak Lietuvos darbo biržos atstovės Mildos Jankauskienės, 2014 m. sausio mėnesį registruoti 12 904 darbingi negalią turintys asmenys, 2013 m. jų registruota 12 689, o 2012 m. – 12 297.

Viena iš prielaidų, kodėl kasmet vis didėja darbo nerandančių neįgaliųjų skaičius, – spartus naudojimasis šiuolaikinėmis technologijomis. „Vis didesnė gyventojų dalis aktyviai naudojasi kompiuteriu, internetu, gali dirbti iš namų, taigi atsiriboja nuo visuomenės. Virtualus gyvenimas socialiniuose tinkluose ir interneto pokalbių svetainėse didina atskirtį ir nestiprina profesinių įgūdžių“, – sako Lietuvos žmonių su negalia sąjungos prezidentė. Tačiau ji pati, ištikta kairės pusės cerebrinio paralyžiaus, sugebėjo nugalėti save, baigė du aukštuosius ir tapo vienos didžiausių neįgaliuosius vienijančių nevyriausybinių organizacijų vadove.

Dar viena „Veido“ pašnekovė, sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ vadovė ir įkūrėja Dana Migaliova, auginanti neįgalų 35 metų sūnų, baiminasi vieno – numirti anksčiau laiko. Moterį slegia nežinomybė dėl savo ir sūnaus ateities. „Norėčiau gyventi šimtą ir daugiau metų, kad tik galėčiau juo pasirūpinti… Šiandien nesijaučiu saugi ir užtikrinta, nes nežinau, kas bus su juo man išėjus“, – daugelio tėvų būgštavimus išsako moteris.

Jei ne šiandien Lietuvoje veikiantys dienos užimtumo centrai, D.Migaliova negalėtų dirbti ir rūpintis sūnumi, kuriam pagalba reikalinga 24 valandas per parą. Ne vieną emociškai ir psichologiškai sunkią situaciją atlaikiusi pašnekovė prasitaria – jos gyvenime būta metų, kai dėl noro būti drauge su sūnumi teko keisti dieninį darbą į naktines pamainas. Taigi pašlijo sveikata – prasidėjo širdies sutrikimai.

Kalbėdama apie ankstesnius metus ji jaučiasi dėkinga savo darbdaviams už galimybę būti su vaiku ir neabejoja, kad šiandien likimo nuskriaustais vaikais tėvams pasirūpinti nepalyginti lengviau nei anksčiau, tačiau Lietuvos situacija šioje srityje vis dar nesulyginama su mus gerais 15–20 metų lenkiančiais skandinavais, čekais, airiais ar britais.

Vis dėlto tenka pripažinti, kad drauge su gerėjančia gyvenimo kokybe šalyje keičiasi ir neįgaliųjų padėtis. Kaip pavyzdį šiuo atveju galima minėti Lietuvos jūrų muziejuje gegužę duris atvėrusį Delfinų terapijos centrą, kuriame kartu su neįgaliuoju bei jo šeima dirba visa komanda: delfinų treneris, socialinis darbuotojas, psichologas, kineziterapeutas.

Atnaujintam Delfinų terapijos skyriui vadovaujanti B.Kreivinienė pabrėžia, jog labai svarbu, kad į reabilitacijos procesą įsitrauktų visa šeima: „Vieno jos nario liga nėra vien tik jo liga – tai visos šeimos likimas. Mūsų tikslas – pagalba visai šeimai.“

Moksliniais tyrimais ir jų išvadomis besivadovaujanti pašnekovė pasakoja, kad į delfinų terapijos užsiėmimus užsiregistravę asmenys visų pirma bendrauja su specialistais, pokalbiai su jais numatomi ir po terapijos. Taip pat ji pabrėžia, kad gyvūnai niekada neverčiami elgtis taip, kaip jie nenori.

„Vyriausiasis mūsų veterinarijos mokslų daktaras Žilvinas Kleiva stebi, kad gyvūnai nepavargtų, nuolat atlieka medicininius tyrimus, o tai, kada ir kaip bei su kuriuo vaiku bendraus, delfinai renkasi patys. Turime pavyzdžių, kai vaikas iš pradžių nenori bendrauti, o delfinas jį ragina: „kalbina“, meta kamuolį ir pan. Delfinų terapijoje kontaktas – pats svarbiausias dalykas. Šie gyvūnai labai socialūs ir norintys bendrauti, taigi dažnai jie nesupranta, kodėl po 30 minučių tenka atsisveikinti.“

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Klaipėdos universiteto Psichologijos katedros vedėjas prof. dr. Mindaugas Rugevičius.

VEIDAS: Ką rodo atlikti moksliniai tyrimai? Kokių pokyčių gali tikėtis psichinę (autizmas, Dauno sindromas) ir fizinę (cerebrinis paralyžius) negalią turintys asmenys, išbandantys delfinų terapiją?

M.R.: Klaipėdos universiteto Psichologijos katedros mokslininkų tyrimai įrodo, kad po šių seansų įgaunama daugiau drąsos, savarankiškumo, pasitikėjimo savimi. Jei kalbėsime apie autizmo diagnozę, vaikai po to pasižymi didesniu dėmesingumu ir atsipalaidavimu, tampa ramesni. Iš atliktų tėvų apklausų duomenų matyti, kad, be įvairiausių psichologinių pokyčių, pakinta ir elgesys: vaikai išmoksta užsirišti batų raištelius, bando apsikabinti, savarankiškai užlipti laiptais, rečiau nubunda naktimis, ima žaisti su kitais vaikais (nors anksčiau kontakto su jais nebuvo), išmoksta rodyti užuojautą ir pan. Atrodytų, smulkmenos, bet iš tiesų tai akivaizdus pagerėjimas.

Žinoma, negalime atmesti galimybės, kad galbūt tėvai pamato tai, ką nori pamatyti. Kita vertus, atlikti moksliniai tyrimai įrodo, kad neišbandžiusieji delfinų terapijos taip ir nesulaukia elgesio ar bendravimo pokyčių. Dar vienas įdomesnių pastebėjimų – po delfinų terapijos vaikai pradeda siekti bendravimo su kitais gyvūnais: katėmis, šunimis ir pan. Išeitų, kad įvyksta ankstesnės terapijos tęsinys, tik jau kitu lygmeniu.

VEIDAS: Kokius argumentus mini aršiausi delfinų terapijos priešininkai?

M.R.: Jie kalba apie nelaisvėje gyvenančių gyvūnų patiriamą stresą, nuolatinį kontaktą su žmonėmis, infekcinių ligų pavojų (rizika užsikrėsti nuo žmonių ir pan.). Galbūt tai labiau pasakytina apie jūrų žinduolius, kurie gimę laisvėje ir vėliau jiems tenka keisti mitybą bei socialinius kontaktus. Šiuo atveju verta prisiminti Lietuvos jūrų muziejaus šūkį: pagalba vaikams nekenkia delfinams. Mūsų atlikti tyrimai tai pagrindžia. Delfinai pasižymi skirtingais elgesio kodais, iš kurių galima spręsti, kaip jie jaučiasi, koks jų patiriamas streso lygis ir pan. Pastaraisiais metais stengiamasi kiek įmanoma gerinti jų aplinką, siūlant jiems įvairiausių žaislų ir papildomų stimulų.

VEIDAS: Teigiate, kad išmatuoti po delfinų terapijos vykstančius pokyčius ne visuomet paprasta?

M.R.: Bent jau tėvų apklausos rodo neabejotiną naudą: pagerėja ne tik autizmu, Dauno sindromu ar cerebriniu paralyžiumi sergančių vaikų prisitaikymas prie aplinkos, bet ir pačių tėvų savijauta. Šioje srityje mokslinius tyrimus atliekantys psichologai fiksuoja psichologinius žmonių pokyčius.

VEIDAS: Ar sutiktumėte, kad panašiai kaip delfinų terapija individą gali veikti ir bendravimas su žirgais, ropliais ar šunimis?

M.R.: Bent jau aš pats iki šiol nesu matęs, kad būtų atliktas palyginamasis tyrimas, kuri iš terapijos rūšių efektyviausia. Kiekviena jų turi savų privalumų, kita vertus, sunku lyginti bendravimą su šuniuku ir su tokiu egzotišku gyvūnu, kaip delfinas.

Tačiau vienas delfinų terapijos pradininkų ir žymiausių specialistų JAV neuropsichologas ir psichiatras dr. Davidas T.Nathansonas, ilgą laiką tyrinėjęs delfinus, priėjo išvadą, kad tuomet, kai dirbama su visišką negalią turinčiais individais, nėra skirtumo, ar terapijos metu naudojamas gyvas, ar dirbtinis (animatroninis) delfinas. Iki šiol svarstoma, kas privertė šį mokslininką taip kardinaliai pakeisti savo nuomonę.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Vaikų, kuriems pirmą kartą nustatytas neįgalumas, skaičius pagal gyvenamąją vietovę

Metai      Miestas    Kaimas     Iš viso

2012       1535                  572                   2107

2011       1443                  597                   2040

2010       1455                  519                   1974

2009       1593                  629                   2222

2008       1576                  667                   2243

2007       1435                  735                   2170

2006       1287                  681                   1968

Šaltinis: Neįgalumo ir darbingumo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos

S. Fitzekas gimė 1971 m. Berlyne. Studijavo teisę, iki šiol gyvena gimtajame mieste ir dirba radijo stoties laidos prodiuseriu. 2006 metais išleido pirmąją knygą – psichologinį trilerį „Terapija“. 2007 m. knyga nominuota Friedricho Glauserio premijai kaip geriausias kriminalinės literatūros debiutas. Filmo teises į knygą nusipirko „Odeon Pictures GmbH“.

Žinomo psichiatro Viktoro Larenco dvylikametė duktė dingsta mįslingomis aplinkybėmis. Nė vieno liudytojo, jokių pėdsakų, jokio lavono. Niekas negali pasakyti, kaip dingo Josi. Beje, mergaitė sirgo paslaptinga liga, kurios diagnozuoti negalėjo nė vienas gydytojas. „Tačiau nepaisant viso ilgo – nuo vieno gydytojo prie kito – maratono, kurį teko per pastarąsias savaites sukarti, daugybė konsultavusių ekspertų tik skėsčiojo rankomis. Niekas negalėjo paaiškinti, kodėl kartojasi traukuliai, nuolatinės infekcijos ir naktiniai kraujavimai iš nosies.“ (p. 11)

Štai tiek nemažai informacijos prologe. Mergaitės liga toli gražu ne svarbiausia kūrinio tema, tačiau tai užuomina, jų nemažai visame romane, bet jos tampa aiškios tik perskaičius visą kūrinį.

„Nejučia jis [Viktoras] išvydo, kas buvo nutikę. Kas jai buvo padaryta. Jam ėmė gniaužti kvapą, kai suvokė, kad dabar jie, ko gero, eina jo pėdsakais. Jie suras jį. Anksčiau ar vėliau. Dėl to neabejojo. Tačiau siaubinga įžvalga išblėso. Ji vėl pradingo. Nelyginant vandens lašas kanalizacijoje.“ (p. 15) Turiu prisipažinti, kad man užuominos nepadėjo – romano pabaigos aš nenuspėjau. Ir tuo džiaugiuosi.

Pirmas skyrius pradedamas pasakojimu po kelerių metų. Viktoras atsidūręs psichosomatinių traumų klinikoje: iš gydytojo virtęs pacientu, pririštu prie hidraulinės lovos pusiau elastiniais raiščiais. Bauginantis, net gąsdinantis pasikeitimas… Beje, skaitant knygą nevertėtų pamiršti šio dalyko: gydytojo-ligonio motyvo. Nors autorius kartas nuo karto „primena“, kad Viktoras guli ligoninėje, tačiau kur kas labiau susikoncentruoja į Viktoro pasakojimą. O pasakojimo veiksmas vyksta vasarnamyje Parkume.

„Viktoras ėmė sukioti galvą ir išgirdo treškant stuburo kaulus. Kadangi rankos ir kojos pririštos, tai judinti galvą buvo vienintelė likusi galimybė pasimankštinti ir atsipalaiduoti. Giliai įkvėpė ir užsimerkė. Kaip visuomet užteko vos kelių akimirksnių mintims susigrąžinti. Atgal į Parkumą. Į meldais dengtą pajūrio namą. Vietą, kurioje po ketverių tragedijos metų ketino iš naujo susitvarkyti gyvenimą, kur vylėsi šiek tiek atsitokėti, kad galėtų viską pradėti iš pradžių. Ir čia, deja, visi tie norai nuėjo šuniui ant uodegos.“ (p. 20–21)

Parkume Viktoras susipažįsta su Ana, haliucinacijų kamuojama šizofrenike. Nors iš pradžių psichiatras atsisako ją gydyti, tačiau vėliau įsitraukia į psichoterapijos seansus, nes Ana pasakoja apie Šarlotę, kuri be galo primena dingusią Josi. Štai čia ir prasideda trileris.

Ši knyga išsiskiria tuo, kad ją galima apibūdinti netradiciškai: vietoj „žavi“ sakyčiau „keista“, vietoj „nepakartojama“ sakyčiau „mįslinga“. Vien ko verti veikėjai: haliucinacijas pasakojanti šizofrenikė, dėl dukros sielvartaujantis tėvas, kurio gyvenimas radikaliai pasikeitė. Aplinkos dvilypumas (ligoninė, vasarnamis) ir įvykiai mane ne tiek įtraukė, kiek užbūrė: knygą skaitai lyg mįslę, o kadangi vis žadamas jos įminimas, nekantriai verti lapą po lapo. Asmeninis įspūdis: pabaiga galbūt mažumėlę ištęsta, bet atomazga tikrai verta šito skaitytojo „erzinimo“.

Skaityti rekomenduoju mėgstantiems ne tik psichologinius trilerius ar apgaulingas knygas ir įtampą, bet ir kitiems. S. Fitzeką apibūdinčiau kaip kitokį ir keistą, tas pat pasakytina ir apie šį romaną. Tikriausiai teko girdėti sakant: „Niekas nėra toks, koks atrodo.“ Šitai tinka „Terapijai“, skaitydami nepamirškite, kad turite reikalą su tikrais įvykiais, sąmone, pasąmone ir šizofrenikais.

Dar vienas dalykas, kuriuo būtinai noriu pasidalinti. Tai „Padėkos“. Šią knygos dalį dažniausiai praleidžiu, tačiau šį kartą perskaičiau. Ir tuo džiaugiuosi. „Pirmiausia – ir tai ne tušti žodžiai – dėkoju jums, kad skaitėte. Jūs ir aš – tarp mūsų esama tam tikros bendrystės. Juk rašai ir skaitai vienatvėje ir tai yra be galo intymūs veiksmai. Jūs įteikėte man pačią brangiausią dovaną, kokią turite, savo gyvenimo laiką. Net labai daug laiko, nes dabar dar tebesirungiate su patirta įtampa.“ (p. 276) Rašytojas, vertinantis skaitytojų laiką, vertas mūsų dėmesio.

Emilija Merkytė

Pirmieji bandymai taisyti ligonių genus prasidėjo prieš porą dešimtmečių. Nors nuo to laiko genų terapija patyrė ne vieną nesėkmę, naujausi mokslininkų laimėjimai vėl žada proveržį.

Prieš ketverius metus Filadelfijos vaikų ligoninėje dvylikai įgimtą Lėberio amaurozę turinčių pacientų sėkmingai pritaikyta eksperimentinė iš laboratorijų į ligonines pirmus netvirtus žingsnius žengianti medicinos kryptis – genų terapija. Lėberio amaurozė, paveldima ir iki šiol neišgydoma liga, jau vaikystėje žmonėms sukeldavo beveik visišką aklumą, dėl pažeisto geno akies tinklainėje žūdavo ir nebeatsinaujindavo šviesai jautrios ląstelės.
2008-aisiais eksperimente dalyvavusiems pacientams į vienos akies tinklainę buvo sušvirkšta nukenksmintų ir „patobulintų“ virusų, į ląsteles pernešusių sveikus genus, kurie laipsniškai pakeitė pažeistuosius. Procedūra ypač teigiamai paveikė eksperimente dalyvavusių vaikų regą: jau po kelių savaičių jų akių jautrumas šviesai padidėjo, jie galėjo matyti objektų kontūrus ir savarankiškai vaikščioti. „Vaikai, kuriems buvo atlikta genų terapija, šiandien gali vaikščioti, žaisti kaip ir sveiki vaikai“, – tada džiaugėsi Filadelfijos vaikų ligoninės gydytojas Albertas M.Maguire’as.
Tuo pat metu analogiški klinikiniai bandymai buvo atlikti ir Londono bei Floridos ligoninėse. O šių metų vasario viduryje Filadelfijos ligoninės ir Pensilvanijos universiteto mokslininkai pranešė, kad tiems patiems pacientams genų terapijos procedūra buvo atlikta ir kitai akiai. Eksperimentas pavyko, mat ir antrosios akies jautrumas šviesai padidėjo – taigi bendra pacientų rega dar labiau pagerėjo.
„Jie negali skaityti knygų ar vairuoti, tačiau net ir toks pagerėjimas reiškia labai daug žmogui, kuris iki šiol buvo aklas“, – teigia viena šio metodo pradininkų Pensilvanijos universiteto oftalmologijos profesorė Jeana Bennet.
Pasak jos, daugiausiai baimių kėlė organizmo imuninis atsakas į antrąją procedūrą. Mat organizmo imuninė sistema galėjo sukurti apsaugą nuo virusų, kuriuos ji paprastai traktuoja kaip įsibrovėlius ir bando sunaikinti. Beje, ši grėsmė yra svarbiausia kliūtis genų terapijos kelyje į saugų taikymą gydant.
Praėjusį gruodį Londono universiteto koledžo Vėžio institute dirbančių mokslininkų grupė, vadovaujama daktaro Amito Nathwani, pranešė sėkmingai pritaikiusi genų terapiją vienai hemofilijos rūšių gydyti. Sergantiems šia paveldima genetine liga nekreša kraujas, todėl jie ne tik kraujuoja nuo paviršinių žaizdų, bet ir kenčia nuo vidinio kraujavimo. Kraujavimą galima sustabdyti perpilant šviežio kraujo arba krešėjimo baltymo koncentratų – abi procedūros ne tik varginamai dažnos, bet ir labai brangios. Didžiosios Britanijos mokslininkų atlikta genų terapijos procedūra šešiems pacientams sumažino spontaniško kraujavimo tikimybę, todėl jiems rečiau arba visai nebereikia suleisti krešėjimo baltymo.
Šie ir kiti panašūs atvejai rodo, kad genų terapija gali tapti raktu į daugelio panašių genetinių ligų gydymą, tačiau mokslininkai ir gydytojai neskuba sieti su ja daug vilčių. Juk prieš daugiau nei dešimtmetį šis gydymo metodas jau išgyveno ne tik pakilimą, bet ir nuopuolį. Šiandien genų terapijai suteikiamas antras šansas.
Pažvelkime, ką žada šis gydymo metodas ir kokios kliūtys vis dar neleidžia jo taikyti gydant daugelį ligų.

Su kuo valgoma genų terapija?

Pirmą kartą genų terapija paminėta 1972-aisiais dviejų mokslininkų Theodore’o Friedmanno ir Richardo Roblino straipsnyje „Science“ žurnale. Jos esmė labai paprasta: ligai gydyti panaudojamos DNR grandinės dalys, kurios, patekusios į ląsteles, pakeičia ar patobulina jose esančius genus – tarsi iš naujo suprogramuoja organizmo ląsteles. Vienu atveju ligą sukeliantys mutavę genai pakeičiami sveikais, o šie savo ruožtu priverčia daugintis tik sveikas ląsteles. Kitu atveju patobulinti genai pastūmėja ląsteles gaminti gydomąjį poveikį turinčius proteinus ar antikūnus, kurie padeda gydyti ligą.
Tačiau tam, kad naujoji DNR patektų į organizmo ląsteles ir pakeistų jų elgesį, būtina „transporto priemonė“, kuria dažniausiai tampa įvairūs virusai. Juk šie maži kenkėjai sukurti kaip tik tam, kad įsiveržtų ir savo valiai pajungtų sveikas ląsteles, ir šios besidaugindamos pagamintų dar daugiau virusų.
Tiesa, genų terapijai naudojami virusai, vadinami vektoriais, yra nukenksminami – pavojingos DNR grandinės dalys pašalinamos, vietoje jų įterpiama gydomoji DNR, o skvarbus pernašos mechanizmas atlieka transportavimo funkciją. Genų terapijoje šiam tikslui naudojami įvairūs virusai – nuo peršalimą sukeliančių retrovirusų iki ypač „pikto“ ŽIV.
Šioje vietoje ir slypi didžiausi genų terapijos trūkumai. Bene didžiausia rizika, kad organizmo imuninė sistema gali pradėti kovoti su į ląsteles bandančiais patekti virusais nešėjais ar net pagijusiomis ląstelėmis. Imuninė sistema, kovodama su įsibrovėliais, dažnai susilpnina ir pačios genų terapijos poveikį ar net sudaro organizmo imunitetą švirkščiamiesiems vaistams. Taip pat ir patys virusai gali „prisiminti“ savo gebėjimą sukelti ligą.
Be to, dauguma genetinių ligų, tarkime, širdies ligos, Alzheimerio liga, artritas ar diabetas, prasideda dėl netinkamai veikiančių kelių genų. Norint jas gydyti genų terapijos būdu reikėtų į ląstelėse esančius genus įterpti keletą DNR grandinėlių. Deja, tai didina riziką, kad įvyks klaida ir DNR kodo gabalėlis bus įterptas ne ten, kur reikia, pavyzdžiui, vėžinių ląstelių gamybą stabdančiuose genuose, – ir tai gali sukelti vėžį.
Vis dėlto yra nemažai sunkių genetinių ligų, kurias galima gydyti genų terapijos metodu – tai toji pati Lėberio amaurozė, imunodeficito ligos, leukemija, hemofilija, cistinė fibrozė. Todėl ši medicinos sritis sulaukia didelio gydytojų, dirbančių su genetinėmis ir paveldimomis ligomis, susidomėjimo – juk pataisytas genas gali galutinai pašalinti ligą.
Pirmą kartą genų terapija buvo pritaikyta 1990-aisiais ketverių metų amžiaus mergaitei Ashanti DeSilvai, kuri sirgo sunkia imunodeficito liga – jos organizmas negamino jokių imuninių ląstelių. Ji pati negalėjo natūraliai kovoti su tokiais svetimkūniais, kaip bakterijos ar virusai, todėl bet kokia infekcija jai grėsė mirtimi. Ir nors teigiamas genų terapijos poveikis mergaitei buvo laikinas, nuo tada iki šiandien vienokiu ar kitokiu būdu šis eksperimentinis gydymo metodas yra pritaikytas 1700 pacientų.
Deja, 1999-aisiais genų terapija JAV patyrė didžiulį smūgį, kai Pensilvanijos universiteto mokslininkų rengto eksperimento metu mirė pacientas – aštuoniolikmetis Jesse’is Gelsingeris, sirgęs reta genetine kepenų liga. Įterptas virusas, pataisyto geno nešėjas, J.Gelsingerio imuninėje sistemoje sukėlė audringą reakciją ir po keturių dienų vaikinas mirė. Po šio tragiško įvykio JAV maisto ir vaistų administracija sustabdė daugelį genų terapijos eksperimentų. Ir tik praėjus dešimtmečiui genų terapija vėl po truputį įžiebia viltį gydytojų ir nepagydomai sergančių ligonių širdyse.

Nauja viltis – kamieninės ląstelės

Nepaisant visų kliūčių, genų terapijai gali atsiverti naujas aplinkkelis – kamieninės ląstelės. Šie kūneliai yra tarsi molis, iš kurio „nulipdomi“ visi žmogaus organizmo audiniai: kamieninės ląstelės gali virsti bet kuria iš daugiau nei 200 rūšių specializuotų ląstelių, be to, jos labai greitai dauginasi. Sušvirkštos ar kitu būdu patekusios į kokį nors organizmo audinį, kamieninės ląstelės ilgainiui virsta to audinio ląstelėmis – šioje vietoje slypi jų regeneracinė galia. Daugiausiai šių stebuklingų ląstelių yra kelių dienų embrionų audiniuose, todėl embrioninių kamieninių ląstelių naudojimas susiduria su etiniais klausimais ir daugelyje šalių yra uždraustas. Po gimimo žmogaus organizme kamieninių ląstelių lieka labai nedaug.
Tačiau pastaruoju metu vis daugiau mokslininkų atranda būdų, kaip paprastas, pavyzdžiui, odos ar riebalų, ląsteles paversti kamieninėmis. Praėjusių metų gruodį tarptautinė mokslininkų grupė „Nature“ žurnale paskelbė straipsnį, kuriame aprašomas patobulintas genų terapijos metodas. Kembridžo universiteto mokslininkai, vadovaujami profesoriaus Davido Lomaso, jau kurį laiką ieško būdų, kaip pagydyti genetinę ligą, kuria sergančių žmonių kepenys į organizmą neišskiria antitripsino – proteino, apsaugančio įvairius audinius nuo išorinio poveikio, pavyzdžiui, plaučius nuo nuodingų medžiagų, esančių tabako dūmuose, be to, antitripsinas kaupiasi kepenyse ir jas pažeidžia. Vienintelis šios ligos gydymo būdas iki šiol buvo kepenų transplantacija, po kurios pacientai turėjo nuolatos vartoti imuninę sistemą slopinančius vaistus, neleidžiančius organizmui atmesti naujo organo.
D.Lomaso grupės mokslininkai iš šia genetine kepenų liga sergančio paciento odos ląstelių „pagamino“ kamienines, kuriose mutavusį geną pakeitė sveiku. Tada šios ląstelės vėl buvo „pastūmėtos“ tapti kepenų ląstelėmis ir jose jau veikė sveikas antitripsiną gaminantis genas. Vėliau mokslininkai sušvirkštė naujųjų kepenų ląstelių pelėms ir nepastebėjo jokių sutrikimų.
Galutinis tikslas, kurio siekia mokslininkai, – patikrinti, ar suleistos į žmogaus kepenis tokios kamieninės ląstelės su pataisytais genais prigis ir besidaugindamos pakeis senąsias ligotas ląsteles. „Tokios terapijos potencialas yra didžiulis, tačiau tik laikas parodys, ar ją ilgainiui galima bus taikyti gydant ligonius“, – teigia D.Lomasas.