"Scanpix" nuotr.

Pirmą kartą Europos Sąjungos istorijoje Europos Komisijos (EK) vykdomas tyrimas dėl teisės viršenybės principo laikymosi vienoje iš Bendrijos narių – Lenkijoje įgauna pagreitį. EK pateikė valstybę kritikuojantį raportą ir neįžvelgė pažangos sprendžiant susidariusią padėtį.

Tyrimą EK pradėjo po partijos „Teisė ir teisingumas“ suformuotos naujos valdančiosios daugumos įvykdytų Konstitucinio tribunolo ir viešosios žiniasklaidos reglamentavimo reformų. EK sunerimo, kad tai prieštarauja teisinės valstybės principams. Pagrindinis konfliktas kilo tuomet, kai naujoji vyriausybė paskyrė daugiau Konstitucinio tribunolo teisėjų, nei turėjo, – penkis vietoj dviejų. „Teisė ir teisingumas“ nepripažino buvusios vyriausybės kadencijos pabaigoje paskubomis paskirtų trijų teisėjų.

EK nesiekia ir nenori įsitraukti į politinius ginčus Lenkijoje. Politiniai reikalai yra Lenkijos politikų reikalas, mūsų reikalas – užtikrinti teisės viršenybę.

Konstitucinis tribunolas nurodė, kad vyriausybė privalo palikti anksčiau paskirtus tris teisėjus, tačiau premjerės Beatos Szydlo vadovaujamas ministrų kabinetas atsisako tai įgyvendinti. Be to, naujoji vyriausybė pakeitė teis­mo veiklos tvarką ir gerokai sulėtino sprendimų priėmimo procesą, todėl teismo darbas iš esmės yra paralyžiuotas, o politinė šalies valdžia ir jos sprendimai nėra prižiūrimi. EK nerimą sukėlė ir tai, kad įsigaliojus visuomeninio transliuotojo įstatymo pataisoms vyriausybė gali skirti viešosios žiniasklaidos priemonių vadovus ir stebėtojų tarybų narius.

EK pateikta nuomonė dėl padėties Lenkijoje yra konfidenciali ir birželio pradžioje buvo nusiųsta tiesiai šios šalies vyriausybei. „Nepaisant visų mūsų pastangų, iki šiol nesugebėjome rasti sprendimo dėl pagrindinių klausimų, – spaudos konferencijoje sakė EK viceprezidentas Fransas Timmermanas. – EK nesiekia ir nenori įsitraukti į politinius ginčus Lenkijoje. Politiniai reikalai yra Lenkijos politikų reikalas, mūsų reikalas – užtikrinti teisės viršenybę.“

Manoma, kad EK davė Varšuvai dvi savaites atsakyti į raportą. Jeigu EK netenkins Lenkijos pateikti atsakymai, ji gali pradėti antrąją šios procedūros dalį – rekomendacijų valstybei suformulavimą. Jeigu progresas bei susitarimas ir tada nebus pa­siektas, EK gali pradėti trečiąjį procedūros etapą, kuris numato ES sutarties 7 straipsnio taikymą – nuobaudas. Lenkijai gali būti sustabdyta parama iš struktūrinių fondų arba atimta teisė balsuoti ES Taryboje. Šis straipsnis Bendrijos istorijoje dar niekada nebuvo pritaikytas.

Tačiau svarstymų tai daryti ES istorijoje jau buvo. 1999-aisiais Austrijoje rinkimus netikėtai laimėjo populistinė Laisvės partija ir kartu su Liaudies partija suformavo valdančiąją daugumą, o premjeru netgi pretendavo tapti skandalingasis partijos lyderis Joergas Haideris. Diplomatinė krizė buvo užglaistyta tik po kelių mėnesių, kai J.Haideris savanoriškai pasitraukė iš partijos lyderio pozicijos, nors valdančiojoje koalicijoje partija išliko iki 2002-ųjų.

Prie 7-ojo straipsnio taikymo grįžta ir svarstant padėtį Vengrijoje, kur valdančioji partija „Fidesz“ taip pat dažnai kaltinama balansavimu ties demokratinių principų riba. Būtent reaguodama į padėtį Vengrijoje 2014-aisiais EK galutinai įteisino teisės viršenybės apsaugos sistemą su minėtais trimis etapais.

Šalyje netgi prasidėjo diskusijos dėl Lenkijos ateities Bendrijoje. Neseniai paskelbta apklausa parodė, kad 40 proc. lenkų svarstytų išstojimą iš Europos Sąjungos.

Tuo metu Varšuva abejoja dėl tokio Europos Komisijos vykdomo tyrimo teisėtumo. Partijos „Teisė ir teisingumas“ pirmininkas Jaroslawas Kaczynskis sako, kad taip rodoma nepagarba Lenkijai, – ši procedūra nėra numatyta Bendrijos sutartyse, sukurta biurokratų, o ne politikų ir bet kada gali būti užginčyta Europos Teisingumo Teisme. Panašias pozicijas išreiškė ir Lenkijos premjerė B.Szydlo bei šalies užsienio reikalų ministras Witoldas Waszczykowskis. Šalyje netgi prasidėjo diskusijos dėl Lenkijos ateities Bendrijoje. Neseniai paskelbta apklausa parodė, kad 40 proc. lenkų svarstytų išstojimą iš Europos Sąjungos.

Vis dėlto galimybė, kad Lenkija iš tiesų bus nubausta, nėra didelė, nes bet koks tokio pobūdžio sprendimas turi būti priimamas vienbalsiai ES Vadovų Taryboje. O paramos ir užtarimo Lenkija jau sulaukė: Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas pareiškė, kad vetuos bet kokius bandymus bausti Lenkiją.

teatrdramatyczny.pl/Katarzyna Chmura-Cegiełkowska nuotr.

Režisierius Oskaras Koršunovas, statydamas Williamo Shakespeare´o kūrinį, vėl pataikė į laikmetį. Bene sunkiausiai pastatoma Shakespeare´o pjese vadinama „Akis už akį“ savo vietą atrado pagrindinėje Lenkijos valdžios institucijoje. Varšuvos „Teatr Dramatyczny“ scenoje iškilo identiška lenkų parlamentui salė, joje – politinio kabareto fone lakstantys veikėjai, daugeliui jų žiūrovai bei kritikai iš karto atrado konkretų „antrininką“ valdžios institucijose.

„Akis už akį“ tapo įvykiu, karštai aptarinėjamu ne vien tik kultūriniuose Varšuvos užkulisiuose. Šiandienos Lenkijos politinėje situacijoje toks požiūrio į Shakespeare´ą kampas – ir aktualus, ir drąsus. Nepaisant to, jog premjera įvyko prieš mėnesį, Oskaro Koršunovo interpretaciją iki šiol aktyviai aptarinėja tiek kritikai, tiek politikos apžvalgininkai, tiek paprasti Lenkijos piliečiai, savo nuomonę išsakantys „blog´uose“ ar komentarų skiltyse. Jūsų dėmesiui – ištraukos iš įvairių atsiliepimų.

*****

Shakespeare´o Viena tampa dabartine Varšuva, o kupinas puikių įžvalgų ir sudėtingų psichologinių portretų veikalas apie belaikį valdžios cinizmą, moralistų dviveidiškumą ir žiaurumą, pasislėpusį po romumo kauke – satyra apie PiS (partija “Teisė ir teisingumas” – red. past.) valdomą Lenkiją. Nėra ko stebėtis režisieriumi, jei net aukštos politinės kunigaikščio pareigos, Shakespeare´o aprašytos, daugelyje šalių tapusios abstrakcija, nūdienos Lenkijos politikoje turi savo atspindį.

Aneta Kyzioł „Virš saiko“ (polityka.pl)

******

„Akis už akį“ remiasi ne vien aktoryste. Nes Koršunovas sukūrė pasaulį, kuriame už visuomeninių ir politinių reikalų, atrodo, slypi kažkokia šėtoniška jėga. Spektaklis pradedamas Kunigaikščio makabriško sapno scena. Grzymkowskis seimo pirmininko lazda beldžia ritmą. Gavę šį ženklą, iš po seimo suolų pradeda eiti būtybės, primenančios demonus ir lygiai taip pat  judančios. Savotiška ceremonijos šeimininke tampa moteris, kurią vaidina Agnieszka Warchulska; apvilkta korsetu su kojinėmis, ji ekstatiškai rangosi ant pirmininko tribūnos. Jei palyginti šį aktorės pasirodymą su jos vėliau vaidinama heroje (viešnamio šeimininke), argi Koršunovas nesiūlo mums politikos kaip viešnamio vizijos, kur visų pirma vyrauja egoistiniai geiduliai, o ne kokios nors idėjos?

Lietuvio režisūros solidumas iš tikrųjų nusipelno pagarbos.

Koršunovas eina šiuo keliu ir kuria scenas, kurios tampa tam tikra valdžios gestų karnavalizacijos forma. Vienoje jų budeliui padedantis Pompėjus laiko savo paties „seimo pirmininko“ lazdą – tiesiog paprastą šluotą. Pats budelis Kailiakorys (lenk. – Skórwieszadło; Zbigniewas Dziduchas) vienu metu įsitaiso seimo pirmininko krėsle: viduramžiais prakeiktos profesijos atstovas staiga atsiduria pačioje visuomeninės ir politinės hierarchijos viršūnėje. Toks įprastos tvarkos nepaisymas sustiprina Koršunovo spektaklio ištarmę ir parodo, kaip išradingai sukonstruotas šis spektaklis. Nes lietuvio režisūros solidumas iš tikrųjų nusipelno pagarbos. Kaip ir jo šviesų dailininko Eugenijaus Sabaliausko darbas – durų bei viso sceninio fono apšvietimas arba scenų kadruotė su keičiamų reflektorių pagalba preciziškai papildo paties režisieriaus sumanymą.

Szymon Spichalski „Demosteno juokas“ (Teatr dla Was)

******

Įdomiai sutapo, kad spektaklį „Akis už akį“ Dramos teatre žiūrėjau kaip tik keturišimtųjų Williamo Shakespeare´o mirties metinių dieną. Net kilo pagunda recenziją pradėti tuo – banaliu ir daug kartų iki tol nuvalkiotu – tvirtinimu, kad britų rašytojo dramos aktualios ir šiandien… Ir, kaip pasirodė, taip ir padariau. Ir vien todėl, kad žiūrint Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį, sunku nepastebėti, kaip labai literatūra (teatras) yra artima tokiai patirčiai.

„Akis už akį“ neabejotinai sukels daug emocijų.  Ypač tokių, kurios nesusijusios su spektaklio menine verte, o labiau politinių. Nežinau, ar teatras nepasirinko ne per palankiausią metą tokiam spektakliui. Bijau, kad jis nebūtų įtrauktas į politinius ginčus, kurie Lenkijoje trunka jau keletą mėnesių, kaip viena iš to ginčo pusių.

Rafał Siemko „Akis už akį“ (TerazTeatr)

******

Taigi taip apsivilkusi, ir dabar dar šventės proga gavusi dovanų bilietą, patraukiau į Dramos teatrą, kuris man įsiminė puikiais Świderskio ar  Zapasiewicziaus vaidmenimis. Iš pirmo žvilgsnio viskas lyg ir taip pat: ta pati kavinė salėje su socialistiniais papuošimais, ta pati žiūrovų salė, tas pats balsų klegesys braunantis prie savo kėdės… Tačiau Shakespeare´as visiškai neatpažįstamas. Lietuvių režisierius Oskaras Koršunovas, rodos, daug kur apdovanotas, nusprendė veikalą „Akis už akį“ sušiuolaikinti, kitaip sakant, prie mūsų priartinti.

Gyvenimas Lenkijoje kur kas sudėtingesnis, nei geriausiose Shakespeare´o dramose…

Tačiau scenoje matome tragikomediją. Grįžta kunigaikštis, o situacija normalizuojasi. Bet Shakespeare´as mums parodė demoralizuojantį valdžios poveikį ir etinį dviveidiškumą. Žinia, kai kurie gali kunigaikštyje įžvelgti, pavyzdžiui, Donaldą Tuską, o Andžele – tokį ministrą Ziobrą… Tačiau tokius palyginimus pavadinčiau pernelyg prasčiokiškais… Gyvenimas Lenkijoje kur kas sudėtingesnis, nei geriausiose Shakespeare´o dramose…

Renata Lipinska-Kondratowicz „Išsaugoti saiką“ (wirtualnemedia.pl)

******

Lietuvių režisieriui Oskarui Koršunovui, kuris sostinės Dramos teatre stato „Akis už akį“, spektaklio vietos pakeitimas turi esminę reikšmę. Nusprendęs imtis tokios „smulkios“ ingerencijos, įvykius įkurdina „čia ir dabar“ kontekste tiesiogine prasme, ne tik per tam tikrus palyginimus ar aliuzijas. Naujajame Piotro Kamińskio vertime atsiranda tiesioginės šiandieninių Lenkijos politikų vaidų citatos, scenoje netgi nuskamba išgarsėjusi Ryszardo Petru frazė, kuria jis paragino deputatę Krystyną Pawłowicz nestuksenti sau į kaktą, kai jis jai kalba. Žodžiu, esame namuose, netgi ir jei šie namai ne visiškai mieli.

Į kūrinio veikėjus pažvelgė kaip į marionetes, kurias judinant galima atskleisti pasaulio – to senojo, to šiuolaikinio ir tikriausiai to būsimojo – mechanizmus.

Tuo metu Oskaras Koršunovas surado „Akyje už akį“ puikų erotiškai politiško kabareto su fone vykstančia tragedija scenarijų. Į kūrinio veikėjus pažvelgė kaip į marionetes, kurias judinant galima atskleisti pasaulio – to senojo, to šiuolaikinio ir tikriausiai to būsimojo – mechanizmus. Todėl pradžioje stroboskopo blyksniuose pasirodo pantomiminės scenelės su būsimosios tragikomedijos, vykstančios valdžios ir geidulių labirinte, veikėjais.

Scena pilnai užstatyta, dideli mediniai seimo suolai su prezidiumo vietomis ir tribūna, slapti perėjimai, gausūs laiptai ir durys, skulptūros ir puošnūs užtvarai kuria scenoje labirintą, kuriame pasiklysta veikėjai, kartais pradingdami prarajoje, kai, pavyzdžiui, pasirodo, kad iškart už tribūnos yra niūrus kalėjimas. Ši dekoracija prispaudžia, tiesiogine prasme prislegia dramos veikėjus, kuriuos akivaizdžiai užgožia išorinės sąlygos.

Tomasz Miłkowski „Erotiškai politinis kabaretas. Apie spektaklį „Akis už akį“ (trybuna.eu)

******

Tai gudrus ir sumanus planas. Apsukrus. Perkeliantis veiksmą į mūsų kasdienybę čia ir dabar. Perkeliantis Shakespeare´ą, lietuvių režisieriaus perrašytą labai įtaigiai pagal lenkiškas realijas. Na ir perkeliantis nauju vertimu. Tad Koršunovas ir pasako mums plastine kalba, ne pačiu tekstu, kokie mes esame. Per daug naudodamasis tuo, ką iš politinio gyvenimo patys puikiai žinome.  Kasdienybės drabužį keičia totalitarizmo kostiumu (ir Kunigaikštis, ir Andželas valdžios perėmimo metu). Reikšmingiausiuose veiksmo momentuose nuolat girgždina pasmerktųjų galvas kapojančią giljotiną. Dramatiniuose momentuose atakuoja pojūčius kruvina strobotoskopo šviesa. Pakeičia veikalą pažodine, publicistine, kabaretine, farsine tikrovės parodija. Su švieslentėmis ant seimo durų. Pakabintu kryžiumi. Deputatai pasidalinę: į karingus kairiuosius ir ortodoksus krikščionis, dar karingesnius dešiniuosius. Dviprasmiškas valdančiojo elito ir paprastų piliečių pūvančio moralinio nuopuolio paveikslas. Režisierius nustebina pabaigoje į seimo salę įvesdamas antiteroristus. Iš pirmo žvilgsnio juos nesunku supainioti su teroristais. Nes tvyro sumaištis, visiškas chaosas. Mus palieka apimtus siaubo. Teigdamas, kad nieko neįmanoma pakeisti. Kiekvienas iš pradžių geras pokytis tėra naujas veiksmingos senos manipuliacijos variantas, naujoms sąlygoms pritaikyta galingų individų interesų kombinacija, jų vienų asmeninių poreikių, įgeidžių, nukrypimų, iškrypimų patenkinimas. Svarbu, kad valdžia leidžia viską. Leidžia tik sau – ir mėgaujasi tuo iki soties. Vieną prievartą keičia kita, dar stipresne ir kitaip klastingesne. Ir viskas prasideda iš naujo – kaip švenčiant politišką Švilpiko dieną[1]. Tik kitaip susiklosčius motyvų ir pinigų, konteksto ir aplinkybių santykiams.

Ir čia galima papriekaištauti, kad spektaklis buvo taip surežisuotas pagal politinį užsakymą. Galima ginčytis ir nesutikti.

Gal ir teisinga – valdžia yra teisės teroras. Beširdės, pažodinės, beatodairiškos teisės, kuri žudo patį žmogų. Jos naudojami instrumentai yra naudingas ciniškai valdančiųjų nebaudžiamumo įrankis. Valdančiųjų botagas ir jų budelis. Shakespeare´o skirstymui į gera ir bloga šiuo atveju nėra vietos. Visi be išimties moraliai pagedę, ir pakeisti, pataisyti šios apgailėtinos padėties neįmanoma. Pastangos tik epizodinės, kad būtų sugrąžinta tariama tvarka ir moralė. Apgaulinga normalumo, teisingumo pergalės vizija. Iš esmės nauja valdžia tokia pat negailestinga ir nedora. Tik kitaip.

Tas triukšmingas, publicistiškas, kabaretinis, spalvotas, stroboskopinis teatrinis lenkų tikrovės vivisekcijos paveikslas, plastikos ir choreografijos viršenybė prieš turinį, kuris interpretuojamas lokaliai, komedinė aktorystė, kartais nukopijuota, perkelia Shakespeare´o nurodytus moralinius ir etinius akcentus, kad  opozicijai būtų suteikta teisė pajusti teisingumą susidūrus valdantiesiems ir paprastiems piliečiams.

Teisė nėra vienoda visiems, šiandien jau nebeturime jokių iliuzijų, abejonių, ir žinome, kad iš tikrųjų teisingumas tėra tuščias žodis. Tie, kurie turi valdžią, padarys viską, kad ją išlaikytų. O tai dar paprasčiau, kai tvyro chaosas ir sumaištis. Spektaklis tai iliustruoja. Įrodo. O biblinė saiko už saiką reikšmė – „Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta“ – lieka svajone, iliuzija, utopija arba pasityčiojimu. Ypač kai valdantieji savo akyje nemato rąsto, tačiau su nepaprastu atidumu artimojo akyje pastebi šapelį.

Ir čia galima papriekaištauti, kad spektaklis buvo taip surežisuotas pagal politinį užsakymą. Galima ginčytis ir nesutikti. Tačiau verta į tai atkreipti dėmesį. Nes ši interpretacija pernelyg konkrečiai argumentuoja. Gina. O juk Koršunovas kalba Shakespeare´o tekstu. Juokina, apgaudinėja, baugina. Įspėja.

„Akis už akį“, Shakespeare´as, Dramos teatras (blog´as „okiem-widza“)

******

Šalta, atitinkamos spalvos erdvė tampa tuo pat metu idealia vieta parodyti, kad tarp viršaus ir apačios, dangaus ir pragaro tėra labai plona riba. Kad galima ją tiesiog peržengti, ir tuos du pasaulius sujungti į vieną, kupiną brutalumo ir neteisybės. Scenoje besisklaidantys dūmai, kino projekcija ir garso takelis idealiai dera, o visa, kas seka juos, sukuria baimės ir grėsmės įspūdį, kuris nesileis nusikratomas. Tuo pat metu akivaizdu, kad šiame spektaklyje svarbu bus šis tas daugiau. Nebesvarbi tampa politinė pusė, tikėjimas, arba visa tai, kas mėgina atskirti gėrį nuo blogio. Nes scenoje kaip pragaro katile yra drėgna ir tvanku, ir visi yra negeri. Tokiose vyraujančiose sąlygose personažuose pradeda ryškėti negailestinga tiesa, slypėjusi kažkur giliausiuose kampeliuose. Jau spektaklio pradžia perkelia mus į patį to šurmulio centrą, kur blogi veikėjai pasirodo iš slėptuvių ir pradeda medžioklę.

Spektaklyje iš tikrųjų labai daug sau leista, parodyta nemaža drąsa ir sumanumas, kad tam tikri politiniai dalykai, kurie mus šiandien supa, būtų pavaizduoti aiškiai ir išraiškingai, tik su tam tikra priedanga.

Toje blogio migloje išryškėja ir nedidelė gėrio dalelė. Bent jau taip pradžioje atrodo, nes vėliau išaiškėja, kad po kryžiumi, Biblija ir rožančiumi slypi veidmainystė. Bažnyčia visiškai nepasirodė kaip institucija, spinduliuojanti gailestingumą – ji sudėjo rankas ir leido istorijai veikti pačiai. Tik paskutiniajai atėjus staiga ji pradeda šaukti ir puikuodamasi savo bibline išmintimi nori pakeisti šalį ir jos gyventojus. Tačiau pakanka pažvelgti į Izabelę, kurią vaidina Martyna Kowalik, kad suprastum, ką tas maldingumas pasiglemš, kur nuves.  Netgi karšta malda ar vienuolės įžadai nepajėgūs pakeisti to, kas iškart matyti pačiame paviršiniame scenografijos sluoksnyje. Ir vėl apie ją kalbu, nes ji sukūrė labai daugiareikšmę erdvę, kurioje kiekviena rekvizito detalė ir netgi aktoriaus judesys turėjo savo prasmę. O ir judesys dažnai buvo dirbtinis, marionetinis, ir tai idealiai atspindėjo atsidavimą valdžiai. Spektaklyje iš tikrųjų labai daug sau leista, parodyta nemaža drąsa ir sumanumas, kad tam tikri politiniai dalykai, kurie mus šiandien supa, būtų pavaizduoti aiškiai ir išraiškingai, tik su tam tikra priedanga. Tačiau pakanka pažvelgti į paskutines scenas, kad suvoktum, kokia yra galutinė šio spektaklio ištarmė.

Agnieszka Kobroń „Akis už akį“ (afiszteatralny.pl)

******

Pirmojoje spektaklio scenoje, lygiai kaip ir epiloge, yra tam tikros poetikos. Onirinė šėtoniško sapno vizija, kur Kunigaikštis (Sławomiras Grzymkowskis) muša šokio ritmą seimo pirmininko lazda, sukviesdamas į sceną demonus primenančius personažus, pirmiausia – genialią Agnieszką Warchulską, skelbia tą politinę aliuziją, kuri vystysis per visą spektaklį. Nes politikos pasaulis niekuo nesiskiria nuo viešnamio, kur viskas parduodama, turi savo kainą, reikia tik žinoti, į ką kreiptis ir kiek sumokėti.

Kiek čia metaforų, kiek prasmių sutelkta. Spektaklis patraukia dėmesį aktorių darbais ir pastatymu.

Vizualinis spektaklio sluoksnis žiūrovų vaizduotę žadins iki pat galo. Nėščia moteris, ant galvos nusileidžianti nuo laiptų, panikos ištikti lakstantys žmonės, apgailėtinas žmogelis, pripažįstantis, kad kryžius yra svarbiausias tiesos determinantas, į žiūrovų salę besibraunantis stenotipininkas – visa čia turi antrą dugną.

Oskaras Koršunovas pripildo „Akis už akį“ inscenizaciją puikių sumanymų. Budeliui padedantis alfonsas laiko savo seimo pirmininko lazdą – šluotą, Kailiakorys, arba budelis, įsitaiso pirmininko krėsle (būdinga: nedaug tereikia, kad žmogus iš padugnių gautų valdžią!), Andželo neryžtingumas išryškėja, kai jis neužtikrinai žengia baliustrados kraštu. Kiek čia metaforų, kiek prasmių sutelkta. Spektaklis patraukia dėmesį aktorių darbais ir pastatymu (apie daug dalykų nesuspėjau parašyti, tačiau kada nors prie jų grįšiu).

Tačiau svarbiausia tai, apie ką kalbėjau pradžioje – kad vėl Lenkijoje turime aliuzijų teatrą, paradoksalu, sukurtą lietuvio, todėl nebus lengva jį išdėti į šuns dienas. „Akis už akį“ – tai puikus įspėjimas pagalvoti apie tai, ar tik pasaulio, valdomo sistemų , „taisymo“ mechanizmai iš tikrųjų tik neblogina padėties…

Włodzimierz Neubart „Akis už akį, arba Apie šlubuojančius valdžios mechanizmus“

******

Užmerkus akis ir klausantis žodžių, sakomų iš Dramos teatro scenos, gali kilti įspūdis, kad skamba dabartinės situacijos, įsigalėjusios šalyje, pašaipus komentaras, parašytas vos ne vakar.

Ir tai susiję ne tik su nauju (labai geru) Piotro Kamińskio vertimu. Baisu pagalvoti, kiek Shakespeare´o „Akyje už akį“ – tikrovės diagnozė, kuri pasirodo vis dar teisinga praėjus keturiems šimtams suvirš metų po jos sukūrimo.

Viskas čia įtartina, moraliniu požiūriu dviprasmiška, veidmainiška, nedora, kupina apsimetinėjimo, nors posėdžių salėje skamba deklaracijos apie teisingus nuosprendžius ir teismus. Pasaulio, kuriame, nors teisės ribos seniai peržengtos, visiškai neabejojama tarnybomis, vienintele instancija beveik iki pat pabaigos lieka Andželas (Przemysławas Stippa) – paleistuvis, apsimetantis dorovingu, kuriam valdžia, gobšumas, o taip pat geiduliai atėmė regėjimo skaidrumą, sveiką protą ir širdį. Tas pasaulis, išsidriekęs tarp seimo, teismo ir vienuolyno, atrodo ankštas, pučiasi nuo ciniškų pašnekesių, melagingų nuosprendžių, manipuliacijų, intrigų ir sąmokslų. Jame pilna dviveidžių, nenuspėjamų pamišėlių, bet guodžia tai, kad yra ir tokių, kurie nepaisydami pasekmių, trokšta išlikti ištikimais sau, savo principams, tiesai, kurios atskleidimas netgi gali kainuoti gyvybę. Tačiau nesileiskime suklaidinami: netgi tie tariamai patys kilniausi taip pat nėra be trūkumų. Tad nežinia, į kurią pusę pasukti, kur ieškoti pagalbos arba bent jau paguodos.

Lyg mes kasdieninėje tikrovėje irgi pabustume su tokiu pačiu įsitikinimu. Ar bent jau pasiduotume tokiai apgaulei, joje rasdami paguodą.

Scenografija primena labirintą, iš kurio nepavyks ištrūkti, kurio atsarginių išėjimų (tiesiogine ir perkeltine prasme) trūkumas lemia absurdišką pabaigą. Tad Gintaro Makarevičiaus sukurtas statinys nustoja būti vien iliustratyvia dekoracija tam, kas vyksta čia ir dabar, bet įgauna universalios erdvės bruožų. Jos dėka, bet visų pirma dėl aktorių, spektaklis, kuris mažiausiai kelis kartus lengvai galėjo nuslysti paprasto politinio kabareto link, kur aliuzija veja aliuziją, atsispiria šiai pagundai. Ansamblišką aktorių vaidinimą apibūdina ypatingas „abipusiškumas“ – suvokiamas kaip dėmesys ir atidumas partneriui, jautrumas jo reakcijoms, „kamuolio atmušimas“, nuolatinis partnerių apsikeitimas energija. Replikomis keičiamasi lengvai, su humoru ir jautriai.

Teatras ir maskaradas paradoksaliu būdu atskleidžia niekšiškumą. Tačiau atpildas už tai yra lemtingas ir netiesioginis, toks, kad niekas nesudrumstų finalinio džiaugsmo ir tvirtinimo, kad gyvenimas yra gražus. Lyg mes kasdieninėje tikrovėje irgi pabustume su tokiu pačiu įsitikinimu. Ar bent jau pasiduotume tokiai apgaulei, joje rasdami paguodą.

Aleksandra Rembowska „Kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta…[2]“(teatralny.pl)

*****

Daug dėmesio skiriama kūniškai aktorių raiška, ir tai gali stebinti, ypač tokiame teatre, kuris su tokia pagarba vertina žodį ir lukštena jame slypinčias prasmes (rašau „gali stebinti“; lenkų kūrėjams vis sunkiau surasti teksto ir įaudrinto aktoriaus fiziškumo lygsvarą). Abu naratyviniai pradai papildo vienas kitą. Viešnamio-parlamento pasaulyje, kuris atiduotas vietininko priežiūrai, iš pirmo žvilgsnio vyrauja iškreipta retorika, sutelkta aplink trumpalaikę kiekvieno nuožiūrą. Valdžios nereprezentuoja publicistiniai intarpai (pavyzdžiui, kryžius rėksnių rankose traktuojamas ir kaip skydas, ir kaip kardas, taip pat ir nelyginant šūkis: „Dink, seni!”) – laimei, nevirstantys pigiu plakatu. Tokie epizodai į veiksmą įjungti su subtilios pašaipos atspalviu.

Tai totalitarizmo in statu nascendi (lot. gimimo būsenoje – vert.) vaizdinys. Spektaklio pabaiga gerokai prasilenkia su laukta visuotinio teisingumo vizija.

Pagrindinė spektaklio ašis visų pirma yra dviejų veikėjų susidūrimas – tai Kunigaikštis, kurio portretą sukūrė Sławomiras Grzymkowskis, ir Andželas, kurį įkūnijo Stippa. Aktoriai kuria skirtingus valdžios pavidalus, nors įsižiūrėjus į jų santykius iš tam tikros perspektyvos, galima padaryti išvadą, kad kai kurie akcentai buvo sumaišyti. Andželas paprastai suvokiamas kaip teroro arba nuo valdžios apsvaigusio jos šalininko įsikūnijimas. Tuo tarpu scenoje pasirodo neurasteniškas galantas, kuris pasiūlymą užimti vietininko pareigas sutinka isteriškai juokdamasis. Neilgai trukus priešais įėjimą į posėdžių salę pasidaro asmenukę. Andželas vartosi po sceną apimtas traukulių, kai Izabelė mainais į brolio gyvybę siūlo savo nekaltybę. Vietininko asmenyje tūno kažkoks sunkiai apčiuopiamas drovumas ir atsargumas,  išryškėjantis susidūrus su erotika ir valdžia (ergo: dviem esminėmis jėgomis, kurios verčia suktis pasaulį), lygiai kaip Andželas prievarta atsidūrė sistemoje, kurios iki galo nesupranta – nors stengiasi savimi pasitikėti. Psichologinį portretą vainikuoja  garsių žodžių iš „Fausto“ parafrazė. Tam tikru metu Andželas pasakys: „Trokšdamas gero, daro bloga“[3]. Būtent tokiuose šmėkštelinčiuose ženkliuose glūdi absoliutus – nors neakivaizdus – režisūrinės interpretacijos maištingumas.

Spektaklį užbaigia efektingas finalas. Tariamas kunigaikščio atvykimas sukelia sąmyšį. Izabelė, kai kurių vertinama kaip šventoji, savo lūpas suteršia populistine agitacija. Kitaip savo šou  vaidina Mariana (nors tik „vaidina“ ir tik „šou“). Priešingose scenos pusėse – rėkiantys sąvadautojai ir dvasiškiai, mosuojantys šventenybėmis. Ir dar kartą keičiasi apšvietimas; šiuokart ekrane pasirodo žodis „maidenhead“. Shakespeare´o mergystė arba nekaltybė čia yra ne tik kūniška kategorija – tai visų pirma minties būsena, nesutepta politinio profiliavimo. Tačiau nėra ko savęs apgaudinėti; šita pelkė įtraukia visus. Todėl, nors tai pernelyg akivaizdus ir nuvalkiotas sprendimas, į sceną įžengia ginkluota brigada. Pasaulis susitingsta stop-kadre; valdovas ir jo maištininkė sutuoktinė pavirsta tamsiais siluetais, išsiskiriančiais kruvinai raudoname fone. Tai totalitarizmo in statu nascendi (lot. gimimo būsenoje – vert.) vaizdinys. Spektaklio pabaiga gerokai prasilenkia su laukta visuotinio teisingumo vizija.

Agata Tomasiewicz „Cupido dominandi[4]“ (Teatr dla Was)

******

Vertimus atrinko ir parengė OKT/Vilniaus miesto teatras

Iš lenkų kalbos vertė Helmutas Šabasevičius

[1] Švilpiko diena (angl. Groundhog Day) – tradicinė šventė, minima Amerikoje vasario 2 d. Jei diena apsiniaukusi, švilpikas išlįs iš savo urvo, ir pavasaris bus ankstyvas; jei saulėta – švilpikas pamatys savo šešėlį ir grįš atgal į urvą, o žiemiški orai laikysis dar šešias savaites. – Vert.

[2] Mt 7-2

[3] Johanno Wolfgango Goethe´s „Fausto“ eilutė – Mefistofelio teksto fragmentas: „[Jėga], kuri tik blogio siekia, tačiau jos darbai geri“. Iš vokiečių kalbos vertė Antanas A. Jonynas.

[4] Publijaus Tacito (apie 56-po117) frazės cupido dominandi cunctis adfectibus flagrantior est(Aistra valdyti degina labiau už visas kitas) fragmentas.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje menufaktura.lt 2016 m. gegužės 10 d.

Scanpix nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Jeigu išprievartauta vienuolikmetė Lenkijoje pasidarytų abortą, jai grėstų penkerių metų laisvės atėmimo bausmė. Nebent gydytojas (irgi rizikuodamas sėsti į kalėjimą) pripažintų, kad nėštumas kelia tiesioginį pavojų mergaitės gyvybei.

Tokią pat penkerių metų laisvės atėmimo bausmę naujas abortų draudimo įstatymo projektas siūlo ir vaistininkui, jei šis surizikuotų pastoti nenorinčiai klientei parduoti nuo šiol neteisėtą, „kriminalinį“ preparatą – nėštumo prevencijos piliulę. Kaip žmogžudystės bendrininkas būtų teisiamas ir asmuo, suteikęs Lenkijos pilietei informacijos apie abortus užsienyje. Pavyzdžiui, nėščios nepilnametės mama.

Taip pat nebus leidžiama nutraukti ir nėštumo, kai vaisius yra taip apsigimęs, kad po gimimo net negalėtų išgyventi.

Dar trūksta specialiųjų efektų? Labai prašom. Jei įsigalios naujasis įstatymas, jokia moteris Lenkijoje negalės nutraukti net negimdinio nėštumo. Taip pat nebus leidžiama nutraukti ir nėštumo, kai vaisius yra taip apsigimęs, kad po gimimo net negalėtų išgyventi. Štai dėl ko įstatymo projekte siūloma atsisakyti vaisiaus sveikatingumo tyrimų – uždraudus abortus gimdyti vis tiek būtų privaloma.

Abortas nebus traktuojamas kaip kriminalinis nusikaltimas tik tuo atveju, jeigu medikai įžvelgs tiesioginę grėsmę nėščiosios gyvybei.

Čia dar ne viskas. Trejų metų laisvės atėmimo bausmė įstatyme gali būti numatyta ir už persileidimą. Jeigu teismas įžvelgs bent menkiausią moters kaltę (na, pavyzdžiui, paslydo, pargriuvo ir patyrė vaisiui pražūtingą traumą), ji bus teisiama už netyčinę žmogžudystę.

Lenkų iššūkis D.Trumpui

Tokios naujovės šokiruoja net prie draudimų pratusias lenkes. Dabar Lenkijoje galioja prieš 23 metus priimtas vienas griežčiausių abortų įstatymų ES. Pagal jį abortus leidžiama daryti tik trimis išimtiniais atvejais: po išprievartavimo, kilus grėsmei moters gyvybei ir vaisiaus apsigimimo atveju. Dėl tokio griežto įstatymo per metus padaroma tik apie pusę tūkstančio legalių abortų. Tuo metu kone 200 tūkst. lenkių šios procedūros atliekamos nelegaliai. Tačiau naujasis abortų bilis Lenkiją bloškia į visišką europinės teisės paraštę.

„Jeigu amerikiečiai mano, kad Donaldo Trumpo siūlymas įkalinti abortą pasidariusias moteris nesuderinamas su šiuolaikine teise, tegul pasižiūri į Lenkiją“, – sako Vengrijos centrinio Europos universiteto teisės profesorius Maciejus Kisilowskis.

Lenkijoje nuo praėjusio rudens vykstančius procesus jis vadina „demokratijos nuošliauža“, kurios ryškiausias akcentas iki šiol buvo metodiškas konstitucinio teismo „išmontavimas“.

Beje, JAV prezidentas Barackas Obama į tai niekaip nereagavo, o Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas netgi atvirai palaikė valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ (lenk. PiS) iniciatyvą.

Jeigu amerikiečiai mano, kad Donaldo Trumpo siūlymas įkalinti abortą pasidariusias moteris nesuderinamas su šiuolaikine teise, tegul pasižiūri į Lenkiją.

„Tačiau dabar B.Obama, D.Cameronas ir kiti Vakarų lyderiai turi devynis milijonus priežasčių viską apgalvoti iš naujo – viena priežastis už kiekvieną reprodukcinio amžiaus Lenkijos moterį, kuriai konstitucinių teisių stygius nebėra tik abs­trakti politinė problema“, – rašo M.Kisilowskis, pripažindamas, kad abortų įstatymo pataisos yra dar didesnis skandalas negu Konstitucinio teismo pertvarkymas.

„Kaip ir daugelyje kitų dešiniojo sparno partijų, pavyzdžiui, JAV respublikonų partijoje, PiS yra ir tradicinių konservatorių, ir ekstremistų, prieštaraujančių vakarietiškai demokratijos esmei“, – teigia M.Kisilowskis, pridurdamas, kad daugelyje kitų valstybių radikalus sulaiko puikiai veikianti šalies teisinė sistema. O štai Lenkijoje šis stabdys sugedo. Pirmiausia prezidentas Andrzejus Duda atsisakė patvirtinti teisėtai išrinktus Konstitucinio teismo teisėjus. Vėliau PiS dominuojamas parlamentas prigalvojo visokių procedūrinių trukdžių Konstituciniam teismui dirbti savo darbą. Galiausiai vyriausybė nustojo viešai skelbti oficialų Konstitucinio teismo žurnalą, o tai reiškia, kad teismo nutarimai paprasčiausiai nebeįsigalioja.

„PiS pastangos padidinti savo galias pavertė visą partiją kelių radikaliausių jos narių įkaitais“, – konstatuoja M.Kisilowskis.

Antai neformalus PiS lyderis ir šios partijos „tėvas“ Jarosławas Kaczynskis, kaip manoma, iš pradžių net ragino Katalikų bažnyčią nesiimti abortų klausimo peržiūrėjimo. Tačiau po to, kai įstatymo projektas jau buvo pristatytas visuomenei, jam esą nebelikę nieko kito, tik jam pritarti. „Aš pats esu katalikas, tad klausimas man akivaizdus“, – tik tiek pasakęs J.Kaczynskis.

Beprotybės ragas

Analitikai baiminasi, kad vadinamasis abortų bilis yra tik Lenkijos beprotybės pradžia. Jie pastebi, kad pastaruoju metu Seime pasipylė gausybė siūlymų, nukreiptų prieš pagrindines žmogaus teises ir laisves. Ir viskas vyksta paskubomis, opozicijai nespėjant nė atsitokėti.

Vos atėję į valdžią vadinamieji konservatoriai, kurie iš tiesų yra katalikai ekstremistai, iš karto paskyrė penkis sau priimtinus Konstitucinio teismo teisėjus, kad atšauktų rinkimus pralaimėjusios centristinės vyriausybės paskirtus kandidatus ir sustiprintų PiS įtaką šioje institucijoje. Tačiau to jiems buvo maža.

Neseniai pasirašė teisės aktus, numatančius Lenkijos konstitucinio teismo reformą, kuri iš esmės reiškia Konstitucinio teismo panaikinimą.

Konstituciniam teismui pasipriešinus PiS savivalei J.Kaczynskis pažadėjo išardyti „bičiulių šutvę“ Konstituciniame Tribunole ir apkaltino teismą ginant tik savus interesus bei mėginant neleisti PiS vykdyti savo rinkimų pažadų – didinti socialines išmokas šeimoms, mažinti išėjimo į pensiją amžių ir užtikrinti nemokamą gydymą vyresniems negu 75 metų žmonėms.

Prezidentas A.Duda neseniai pasirašė teisės aktus, numatančius Lenkijos konstitucinio teismo reformą, kuri iš esmės reiškia Konstitucinio teismo panaikinimą. Ir vėl, kaip ir žiniasklaidos įstatymo pataisų atveju, nepadėjo nei kritika, nei perspėjimai. Nors prieš Konstitucinio teismo reformą buvo protestuojama masinėse demonstracijoje, o opozicija tvirtino, kad tokie pakeitimai kelia grėsmę teismų nepriklausomybei, PiS padarė, kaip jiems reikėjo.

Dabar pagal naująją tvarką Konstitucinio teismo sprendimai turėtų būti priimami dalyvaujant 13 teisėjų iš 15-os, nors anksčiau pakankamu kvorumu laikyti devyni teisėjai. Be to, sprendimams priimti reikėtų dviejų trečdalių balsų, o ne paprastos daugumos, kaip būdavo anksčiau.

Po Konstitucinio teismo eilė atėjo ir žiniasklaidai. Seimui paskubomis priėmus naują įstatymą, suteikiantį įgaliojimus tiesiogiai skirti visuomeninių transliuotojų vadovus, PiS žaibiškai perėmė visuomeninės žiniasklaidos kontrolę. Kaip visada – žaibiškai.

Žiniasklaidos įstatymo pataisos, kurios „Teisės ir teisingumo“ dominuojamam parlamentui buvo pateiktos sausio 4-osios vakare, sausio 6 d. jau buvo priimtos. Ir, beje, visiškai lengvai: 232 balsais prieš 152, dar 34 deputatams susilaikius. Kad naujosios pataisos įsigaliotų, bereikia, kad jas priimtų PiS kontroliuojamas Senatas ir pasirašytų PiS palaikomas prezidentas A.Duda.

Pagal naująjį įstatymą visuomeninio radijo ir televizijos vadovus skirs ir atleis iždo ministras. Iki šiol toms pareigoms užimti būdavo skelbiamas Nacionalinės radijo ir televizijos tarybos (KRRiT) konkursas. Pagal naująjį įstatymą dabartiniai Lenkijos visuomeninių transliuotojų vadovai ir priežiūros valdybų nariai bus automatiškai atleisti iš pareigų.

Didysis apsivalymas

Kad beprotybės būtų dar daugiau, trūksta tik egzorcizmo seansų. Buvo ir jų.

Didžiausiam Lenkijos dienraščiui „Gazeta Wyborcza“, vadovaujamam buvusio disidento Adamo Michniko ir laikomam žodžio laisvės tvirtove, sukritikavus naujosios valdžios veiksmus, o ant Varšuvoje įsikūrusios redakcijos lauko sienos pasikabinus didžiulį plakatą su užrašu „Konstitucija be cenzūros“, prie pastato susirinko kunigo vadovaujama įtūžusi dievotų teisuolių minia. Ir ji neapsiribojo tik PiS šlovinančiomis skanduotėmis.

Po eitynių, per kurias protestuotojai pasmerkė „žiniasklaidos melą“, kunigas sukalbėjo piktąsias dvasias turinčią išvaikyti maldą priešais itin modernų laikraščio redakcijos pastatą, o protestuotojai prie pastato susirinko nešini Švč. Mergelės Marijos paveikslu ir transparantu su užrašu „Rožinio kryžiaus žygis už Tėvynę“.

Koja kojon su Vengrija

Tai, kas šiandien vyksta Lenkijoje, daliai apžvalgininkų leidžia brėžti paraleles su Viktoro Orbano vykdoma politika Vengrijoje.

Prof. Janas Rovny aiškina, kad abi valstybės išgyvena panašų istorijos etapą, pasireiškiantį socialliberaliojo politikos poliaus silpnėjimu ir staigiu konservatyvaus nacionalizmo suaktyvėjimu.

Tiesa, didžiausi šių polių skirtumai reiškiasi ne ekonominiu, o sociokultūriniu lygmeniu. Abiejose šalyse kuriasi savotiški socialiai konservatyvių partijų telkiniai: Vengrijoje jų branduolį sudaro „Fidesz“ ir „Jobbik“ partijos, Lenkijoje –  PiS ir „Lenkijos solidarumas“ (SP). Joms oponuoja socialiai liberalios partijos, tačiau ekonominiais klausimais vienų ir kitų pozicijos per daug nesiskiria.

Užtat konservatyviojo poliaus politikai kaip įmanydami siekia didinti takoskyrą tarp liberalų ir konservatorių jiems patogioje socialinių reikalų srityje.

Iš tiesų PiS viena ranka keičia įstatymus ir šokiruoja net konservatyviausius rinkėjus, kita visai neprastai tvarkosi įgyvendindama su ekonominiais reikalais susijusius rinkimų pažadus.

Pavyzdžiui, pirmoje savo kalboje po rinkimų Lenkijos premjerė Beata Szydlo žadėjo padidinti minimalią pensiją, o nuo balandžio pradedama įgyvendinti ir plačiai nuskambėjusi programa „Šeima 500+“, kurios esmė – gimstamumo skatinimas pinigais. Tiesa, iš pradžių žadėta už kiekvieną vaiką mokėti po 500 zlotų, dabar programa šiek tiek kuklesnė – 500 zlotų už antrą ir vėlesnį vaiką, už pirmąjį mokant tik šeimoms, kurių pajamos vienam asmeniui neviršija 800 zlotų per mėnesį.

Beje, šios naujovės neliečia vienišų motinų, auginančių vieną vaiką. Net jei jų pajamos mažesnės nei 1600 zlotų per mėnesį, jokių papildomų pinigų joms nepriklausys, o štai pora, auginanti vieną vaiką ir gaunanti tokias pačias pajamas vienam šeimos nariui, privilegija galės pasinaudoti. „Jeigu tai nėra žmogaus teisių pažeidimas, tada kas?“ – retoriškai klausia J.Rovny.

Jis konstatuoja, kad ir Vengrija, ir Lenkija apribojimus įgyvendina greitai, bet metodiškai. „Abi jos apribojo savo Konstitucinio teismo nepriklausomybę. Suvaržė žiniasklaidą. Vengrijos premjeras V.Orbanas net pareiškė, esą laikas sukonstruoti naują valstybę, paremtą ne liberaliomis, o nacionalinėmis idėjomis“, – pastebi J.Rovny.

Jo nuomone, tiek Vengrijos, tiek Lenkijos nacionalistams labai pasitarnauja ir kontekstas, kurio centre – migrantų krizė. Pasinaudojęs visuomenės reakcija į tūstančius pabėgėlių, per Vengriją plūstančių į Vokietiją bei Skandinaviją, V.Orbanas užtvėrė Vengrijos ir Serbijos sieną, visa gerkle rėkdamas, kad ES politikai vadovauja idiotai, planuojantys paskirstyti pabėgėlius po visą Europą.

Tos pačios imigracijos bangos kontekste vyko ir pernykščiai Lenkijos rinkimai. Esą būtent dėl to laimėjo PiS, o ne „Visuomeninė platforma“ (PO), sutikusi su ES nustatytomis pabėgėlių kvotomis.

Teisingumas – jų pusėje?

Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokyklos Lyčių instituto mokslininkė Magdalena Mikulak tai, kas šiuo metu vyksta Lenkijoje, vadina gerų pokyčių „blickrygu“. „Geri pokyčiai“ – PiS rinkimų šūkis. „Ir tie pokyčiai tokie „geri“, kad norisi verkti“, – sako M.Mikulak. Juk visoje šalyje vyksta masiniai protestai, o lenkai nebespėja susivokti, kas dar naujo nutiko. Vieną dieną paralyžiuojamas Konstitucinis teismas, kitą „sutvarkoma“ žiniasklaida, trečią prabylama apie laisvės atėmimo bausmes moterims.

Kaip sako M.Mikulak, J.Kaczynskį geriausiai apibūdina citata iš garsiausios visų laikų lenkų komedijos „Visi savi“ („Sami swoi“): „Sąd sądem, a sprawiedliwość musi być po naszej stronie.“ Kitaip sakant, „teismas teismu, o teisingumas turi būti mūsų pusėje“.

Asmeninio archyvo nuotr.

Naujausiu Europos galvos skausmu tapusi Lenkija kelia nerimą ne tik ES, bet ir nemažai savo šalies gyventojų. Valdančios partijos „Teisė ir teisingumas“ priimti įstatymai riboja žiniasklaidos laisvę ir teismų nepriklausomumą. Kritiškai partijos veiksmus vertinantys lenkai − 26-erių konferencijų vertėjas Alexanderis ir 27-erių studentė Ewa iš Varšuvos – tinklaraščiui Euroblogas.lt papasakojo, kaip politinė situacija keičia jų gyvenimo planus.

Gabija Karlonaitė, euroblogas.lt

„Dabartinė valdžia neturėtų išlikti iki kadencijos galo, nebent ši vyriausybė bandys pakeisti rinkimų įstatymą ar bet ką su tuo susijusį, kad išliktų valdžioje kiek įmanoma ilgiau. Todėl šiuo metu mąstau, ar bus galima tikėtis rinkimų po 4 metų? Jeigu ir bus, greičiausiai rinkimų įstatymas bus pakeistas taip, kad „Teisė ir teisingumas“ galėtų išlikti valdžioje, kaip padarė „Fidesz“, valdančioji partija Vengrijoje“, − susirūpinimą demokratijos ateitimi išreiškia konferencijų vertėjas Alexanderis.

Ewa įsitikinusi, kad niekas nebesustabdys „Teisės ir teisingumo“ partijos nuo, pasak pašnekovės, kvailos politikos. Mergina pati dalyvauja demonstracijose prieš dabartinę valdžią. Ji tikisi stipresnio spaudimo iš Europos Sąjungos.

„Manęs niekas negąsdina, aš tikrai nepaliksiu savo šalies tokioje situacijoje! Jaučiu, kad turiu dalyvauti demonstracijose. Greičiausiai dabar įsijungsiu į nevyriausybinių organizacijų veiklą, nors prieš rinkimus planavau dirbti Užsienio reikalų ministerijoje“, − ateities planų pokyčius dėl dabartinės situacijos atskleidžia Ewa.

Radau pakankamai galimybių Lenkijoje, bet dabar vėl kreipiu savo mintis svetur.

Alexanderis irgi permąsto savo ateities planus: „Pirmą kartą gyvenime pradėjau rimtai mąstyti apie galimybę siekti karjeros užsienyje. Tokias mintis lemia ne tik profesionalumo siekis, bet ir politinė situacija šalyje. Jau esu buvęs užsienyje, bet ne todėl, kad jaučiausi prastai ar dėl galimybių stokos savo šalyje. Tiesą sakant, radau pakankamai galimybių Lenkijoje, bet dabar vėl kreipiu savo mintis svetur. Norėčiau gyventi atviresnėje ir tuo man artimesnėje visuomenėje.“

Pasenusi patriotizmo versija

„Teisės ir teisingumo“ reprezentuojamos vertybės remiasi pasenusia patriotizmo versija. Tai dirbtinai išpūstas nacionalinis pasididžiavimas, kuriamas kankinimų ir žalos patirtimi, kurią Lenkija patyrė dėl likusio pasaulio veiklos“, − partijos populizmo ramsčius aiškina Alexanderis.

Jie naudoja tiesmukai komunistinę retoriką savo pačių kritikuojamoms sovietinio režimo liekanoms Lenkijoje.

Vaikinui partijos „Teisė ir teisingumas“ retorika atrodo įdomi ir išskirtinė. „Jie naudoja tiesmukai komunistinę retoriką savo pačių kritikuojamoms sovietinio režimo liekanoms Lenkijoje. Pavyzdžiui, valdžios kritikai yra apibūdinami, kaip antilenkai arba problemų kėlėjai, arba sakoma, kad jiems praplauti smegenys. Man pačiam tai skamba kaip šiandieninė Kinija“, − požiūriu dalinasi pašnekovas.

Pasak Alexanderio, partijos komunikuojamos socialinės gerovės gairės yra labai skurdžios, primityvios. Ewa pritaria ir mano, kad palaikyti valdančiąją partiją gali tik nemąstantys kritiškai ir nesuprantantys, kas slypi už partijos pažado „500 zlotų už kiekvieną vaiką“.

„Daug jaunų žmonių, dalyvaujančių mitinguose, man kelia viltį, kad mums visgi rūpi, kas vyksta su mūsų šalimi. Deja, remiantis naujausiomis apklausomis, didžioji dauguma jaunimo palaiko vyriausybę. Manau, kad tai susiję su išsilavinimu ir kritinio mąstymo trūkumu“, − apie dominuojantį jaunimo požiūrį į valdžią pasakoja Ewa.

Alexanderis įsitikinęs, kad šnekėti apie jaunimo daugumos požiūrį yra neteisinga.

Bijau, kad visa tai, ką pasiekėme per pastaruosius 25 metus, gali būti sugriauta populistine politika, kuri nėra į naudą mūsų ekonomikai.

„Didžiausia problema yra tai, kad visuomenė tampa poliarizuota, bet nėra tendencijų, kurios lemia visuomenės išsiskyrimą. Išsilavinę prieš neišsilavinusius? Ne, mačiau daug intelektualių žmonių, kurie palaiko partiją. Miestiečiai prieš kaimiečius? Ne, tiesa tik, kad Varšuvoje „Tvarka ir teisingumas“ niekada neturėjo stipraus palaikymo. Bet jie turi palaikymą, pavyzdžiui, mano gimtinėje, Auštutinėje Silezijoje, kur etninis ir lingvistinis lenkiškas identitetas yra labai gajus“, − Alexanderis paaiškina heterogeninį valdančiosios partijos elektoratą.

„Jaučiu, kad situacija tikrai neveda į šviesią ateitį. Bijau, kad visa tai, ką pasiekėme per pastaruosius 25 metus, gali būti sugriauta populistine politika, kuri nėra į naudą mūsų ekonomikai“, − sako Ewa.

Scanpix

Lenkijos intelektualai ir politologai Jaroslawą Kaczynskį vadina naujuoju Lenkijos Władysławu Gomułka – 1956–1970 m. Lenkiją valdžiusių komunistų pirmuoju sekretoriumi, o situaciją Lenkijoje lygina su rašytojo George’o Orwello sukurtu pasauliu: jiems sunku patikėti, kad naujasis Seimas Lenkiją pertvarko pagal komunistinį kurpalių su egzorcizmo elementais. O ir batsiuvys tas pats – Stanislawas Piotrowiczius.

Rima JANUŽYTĖ

Neseniai išrinkta Lenkijos vyriausybė jau spėjo nustebinti. Seimui paskubomis pri­­ėmus įstatymą, suteikiantį įgaliojimus tiesiogiai skirti visuomeninių transliuotojų vadovus, ji perėmė visuomeninės žiniasklaidos kontrolę. Ir nei Europos Sąjungos reiškiamas susirūpinimas, nei žmogaus teisių organizacijų kritika niekam per daug nerūpi.

Žiniasklaidos įstatymo pataisos, kurios J.Kac­zynskio partijos „Teisė ir teisingumas“ (lenk. PiS) dominuojamam Seimui buvo pa­teik­tos sausio 4-osios vakare, sausio 6-ąją jau buvo priimtos 232 balsais prieš 152, dar 34 de­putatams susilaikius.

Pagal naująjį įstatymą visuomeninio radijo ir televizijos vadovus skirs ir atleis iždo minis­tras. Iki šiol dėl to, kas eis šias pareigas, būdavo skelbiamas Nacionalinės radijo ir televizijos ta­rybos konkursas. Pagal naująjį įstatymą dabartiniai Lenkijos visuomeninių transliuotojų va­do­vai ir priežiūros valdybų nariai bus au­to­ma­tiškai atleisti iš pareigų.

Visuomenės pasipiktinimą kelia ir jau žinomi pretendentai į radijo ir televizijos vadovus. Antai „Polskie Radio“ va­dovu gali tapti prokremliškas nuotaikas skleidžiantis Marcinas Palade.

„Pirmiausia mes pakeisime visuomeninės televizijos (TVP) ir Lenkijos radijo (PR) pareigūnų rinkimų tvarką. Kitame etape priimsime na­cionalinės žiniasklaidos įstatymą, kuris pa­keis visuomeninės žiniasklaidos funkcionavimą ir jos finansavimo taisykles“, – iškreiptą logiką aiš­kina kultūros ministro pavaduotojas Krzysz­tofas Czabanskis, atsakingas už Lenkijos ži­nias­klaidos sektoriaus reformą, kurios esmė – transformuoti visuomeninį radiją, televiziją ir naujienų agentūrą PAP, kurios iki šiol buvo valstybinės komercinės įmonės, į kultūros institucijas, prižiūrimas Nacionalinės žiniasklaidos tarybos, kurią irgi ketina įsteigti vyriausybė.

Tiesa, iki šiol Lenkijos visuomeninis transliuotojas irgi buvo iš dalies priklausomas nuo po­litinės daugumos, nes 5 nariai, kurie sudarė Na­­cionalinę transliavimo tarybą ir formavo val­­­dybą, buvo skiriami Seimo ir prezidento. Ta­čiau naujasis įstatymas reiškia visuomeninės ži­niasklaidos valdymo užgrobimą.

Į tokias Lenkijoje vykstančias permainas su­reagavo tokios tarptautinės žiniasklaidos teisių or­ganizacijos, kaip „Žurnalistai be sienų“ („Ra­­­porters Sans Frontieres“), Europos transliuotojų sąjunga, Europos federacija, Europos žurnalistų asociacija.

Pasak jų, įstatymas faktiškai lems tiesioginę vyriausybės kontrolę visuomeninėje televizijoje ir radijuje, gerbiamų žurnalistų atleidimą dėl politinių priežasčių ir ves prie sistemingo transliuotojų redakcijų šališkumo dabartinės vyriausybės naudai.

Nepritarimą šioms pataisoms išreiškė Eu­ro­pos Komisijos pirmininko pavaduotojas Fran­sas Timmermansas ir Komisijos atstovas Mar­ga­ritis Schinas, tačiau jų balsas į dangų nenuėjo, nors naujoji valdžia, kurioje patogiai įsitaisė euroskeptiko J.Kaczynskio vadovaujama PiS, jaučiasi esanti visai prie pat Dievo.

„Priimtas visuomeninio transliuo­to­jo įstatymas rodo, kad valstybės kišimasis tik didės“, – neabejoja Vytauto Didžiojo universiteto Po­li­tologijos ka­tedros vedėjas Andžejus Pukšto.

PiS aiškina, kad tokiu būdu siekiama su­mažinti išlaidas ir padidinti „pro­fe­sio­nalumo standartus ir etiką“.

Lenkijos užsienio reikalų ministras Wi­toldas Waszczykowskis atmeta Eu­ropos Komisijos kritiką dėl valdžios koncentravimo vienos politinės jėgos ran­kose. In­terviu Vokietijos bulvariniam dienraščiui „Bild“ jis teigia, kad naujasis įstatymas, kuriuo vyriausybei suteikiama teisė skirti visuomeninių žiniasklaidos priemonių va­dovus, yra skirtas „tam tikroms ligoms gy­dy­ti“: „Tarsi pasaulis pagal marksistinį vaizdinį automatiškai turėtų judėti tik vie­na kryptimi – į kultūrų ir rasių maišymą­si, pasaulį dviratininkų ir vegetarų, kurie remiasi tik atsinaujinančia energija ir ko­voja prieš bet kokią religijos formą. Tai ne­turi nieko bendro su tradicinėmis lenkiškomis vertybėmis.“

Tačiau marksizmo čia yra net daugiau, negu atrodo. O žiniasklaidos įstatymo pataisos yra naujausias, bet ne vienintelis naujosios valdžios siautėjimas.

Tramdomieji Konstituciniam teismui

Vos atėję į valdžią kačynskininkai paskyrė penkis sau priimtinus Konstitucinio tribunolo teisėjus, kad atšauktų buvusios vyriausybės pa­skirtus kandidatus ir sustiprintų PiS įtaką šioje institucijoje. Tačiau to jiems buvo maža.

Konstituciniam teismui pasipriešinus PiS savivalei, J.Kaczynskis, kuris nėra nei preziden­tas, nei premjeras, tačiau daugelio laikomas pagrindiniu lėlininku valdančiojoje partijoje, pažadėjo išardyti „bičiulių šutvę“ Kons­­tituciniame tribunole ir apkaltino teismą gi­nant tik savus interesus bei mėginant neleisti PiS vykdyti savo ikirinkiminių pažadų: didinti so­­cialines išmokas šeimoms, mažinti išėjimo į pensiją amžių ir užtikrinti nemokamą gydymą vy­resniems negu 75 metų žmonėms.

Regis, išardyti jam pavyko – Konstitucinis teismas bus visiškai suvaržytas, o demokratijos „velnias“ iš jo išvytas.

Prezidentas Andrzejus Duda neseniai pasirašė teisės aktus, numatančius Lenkijos konstitucinio teismo reformą, kuri, analitikų vertinimu, iš esmės reiškia Konstitucinio teismo pa­naikinimą. Ir vėl, kaip ir žiniasklaidos įstatymo pataisų atveju, nepadėjo nei kritika, nei perspėjimai. Nors prieš Konstitucinio teismo re­for­mą buvo protestuojama masinėse demonstracijoje, o opozicija tvirtino, kad tokie pokyčiai kelia grėsmę teismų nepriklausomybei, PiS padarė, kaip jiems reikėjo.

Kaip sako politologas A.Pukšto, tai reiškia, kad Lenkijoje naikinama paskutinė demokratijos salelė, kuri buvo nepavaldi valdantiems tautininkams.

Pagal naująją tvarką Konstitucinio tribunolo sprendimai turėtų būti priimami dalyvaujant 13 teisėjų iš 15-os, nors anksčiau pakankamu kvorumu laikyti devyni teisėjai. Be to, sprendimams priimti reikėtų dviejų trečdalių balsų, o ne paprastos daugumos, kaip būdavo anksčiau.

Ironiška tai, kad už Konstitucinio teismo re­for­­mos stovi komunistinių laikų prokuroras S.Piotrowiczius, karinės padėties laikotarpiu politiniais nusikaltimais kaltinęs Kros­no areštinėje kalintą Jerzy Stę­pienį. Da­bar pa­starasis vadovauja Kons­ti­tu­ciniam teismui, o S.Piotro­wic­zius, išrinktas į Seimą kaip PiS kandidatas, ir vėl jam deda jei ne antrankius, tai apynasrį.